Byla 2K-357/2009
Dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį teisės atėmimu dirbti valdžios ir valdymo įstaigose dvejus metus šešis mėnesius

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo, pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį teisės atėmimu dirbti valdžios ir valdymo įstaigose dvejus metus šešis mėnesius.

2Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo D. S. apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, nuosprendžio dalis, kuria D. S. pateiktas diktofonas su garso įrašu paliktas saugoti prie bylos, pakeista – diktofonas „Olimpus VN–120“ su garso įrašu grąžintas D. S.

3Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas F. V., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

Nustatė

5D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ( - ) policijos komisariato Viešosios policijos ( - ) policijos nuovados viršininku, 2007 metų pradžioje susitikimų bei pokalbių su M. M. Gariūnų turgavietėje, esančioje Vilniuje, Gariūnų g. 68, metu už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už pagalbą iškilus įvairioms problemoms, t. y. už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais, reikalavo iš M. M. kas mėnesį mokėti jam po 150 Lt. M. M. atsisakius mokėti reikalaujamą kyšį, D. S. paprašė Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ( - ) policijos komisariato Viešosios policijos ( - ) policijos nuovados tyrėjo F. V. padėti jam už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, gauti iš M. M. jo reikalaujamą kyšį. Vykdydamas D. S. prašymą, F. V. 2007 metų pradžioje susitikimų ir pokalbių su M. M. Gariūnų turgavietėje metu perdavė M. M. D. S. reikalavimą už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už pagalbą iškilus įvairioms problemoms, t. y. už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais, duoti kyšį – kas mėnesį mokėti D. S. po 150 Lt. M. M. sutiko mokėti D. S. po 100 Lt. 2007 m. balandžio 25 d. Gariūnų turgavietėje, kioske Nr. 5, F. V., veikdamas D. S. prašymu ir jam padėdamas, iš M. M. D. S. naudai priėmė reikalauto kyšio dalį – 300 Lt, 2007 m. birželio 20 d. – priėmė antrą reikalauto kyšio dalį – 300 Lt, 2007 m. lapkričio 14 d. – priėmė trečią reikalauto kyšio dalį – 200 Lt. 2007 m. balandžio 25 d. ir 2007 m. birželio 20 d. iš M. M. paimtą 600 Lt kyšį F. V. teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis perdavė D. S., kuris F. V. už padėjimą sumokėjo tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą, tokiu būdu D. S., padedant F. V., padedant F. V., reikalavo ir priėmė iš M. M. reikalautą kyšį.

6Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

7Kasatorius teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymu garantuotas jo, kaip kaltinamojo, teises, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

8Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos apskritai negalėjo pradėti nagrinėti, nes prokuroro surašytas kaltinamasis aktas neatitiko BPK 218 ir 219 straipsnių reikalavimų. Jo gynėjas dar 2008 m. balandžio 1 d. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo pirmininkui parašė skundą ir prašė bylą grąžinti prokurorui, kad būtų įvykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodymai. Skunde buvo nurodyta, kad, susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, prokurorui buvo parašytas prašymas dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, kad prokuroro nutarimas atsisakyti tenkinti gynėjo prašymą apskųstas Vilniaus 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2008 m. kovo 15 d. Vilniaus 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo rašte nurodyta, kad prokuroras buvo įpareigotas pateikti visą su skundu susijusią medžiagą. Nepaisant to, 2008 m. kovo 26 d. buvo gautas prokuroro 2008 m. kovo 20 d. raštas, kuriuo jis pranešė, kad byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo raštas reiškė, kad pradėta ir vyksta BPK 178 straipsnyje numatyta procedūra, todėl prokuroras neturėjo teisės nevykdyti teismo nurodymo pateikti jam bylos medžiagos, tuo pačiu metu surašyti kaltinamąjį aktą ir jį kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga perduoti nagrinėti teismui. Tokie prokuroro veiksmai akivaizdžiai pažeidžia BPK 178 straipsnio, 218-220 straipsnių reikalavimus. Teisėjo O. Ramanausko nutarimas nenagrinėti gynėjo skundo yra niekinis, nes priimtas tuo laiku, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas neturėjo teisinio pagrindo ir kompetencijos priimti tokį sprendimą. BPK 178 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę raštu prašyti prokurorą atlikti Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta prokuroro atsisakymo atlikti prašomus veiksmus apskundimo ir tokio skundo nagrinėjimo tvarka. Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas yra galutinis, tačiau toks sprendimas turi būti priimtas per nustatytus terminus. Šios įstatymo nuostatos buvo akivaizdžiai pažeistos. Teisėjas, susipažinęs su byla ir matydamas akivaizdžius esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, privalėjo priimti nutartį grąžinti bylą prokurorui (BPK 232 straipsnio 3 dalis), tačiau to nepadarė. Teismas, kasatoriaus nuomone, nepagristai nustatė, kad nėra jokių kliūčių nagrinėti šią bylą teisme ir bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nutartys dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje neskundžiamos, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali daryti procesines klaidas, pažeidinėti proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus. Toks teisėjo „susipažinimas“ su bylos medžiaga ir dėl to neteisėto sprendimo priėmimas akivaizdžiai parodo teismo, nagrinėjančio bylą, šališkumą.

9Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad baigiamajame ikiteisminio tyrimo procese baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti yra prieštaringos, nekonkrečios ir neatitinka Baudžiamojo proceso kodekse numatytų reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu teisėjo nutartis atsisakyti nagrinėti skundą faktiškai nebuvo priimta. Nutartis priimta tik 2008 m. kovo 26 d., t. y. po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla su kaltinamuoju aktu perduota į teismą. Kolegijos nutartyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas įstatymo priskirtus įgaliojimus vykdo tik iki tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Realiai ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2008 m. kovo 20 d., o tai reiškia, kad nutartis priimta ne ikiteisminio tyrimo metu. Kolegijos teiginiai, kad nagrinėjant bylą teisme nei jis, nei jo gynėjas nepateikė pastabų ar pasiūlymų dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto ir galimybės perduoti bylą prokurorui, taip pat neatitinka tikrovės.

10Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė kito kaltinamojo F. V. bei nukentėjusiojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nuosprendyje teismas nepagristai nurodė, kad F. V. ir M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nuoseklūs, duoti dalyvaujant gynėjui, patvirtinti kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir teisminio įrodymų tyrimo metu ištirtais įrodymais. Antrosios apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui F. V. davė parodymus, beveik identiškus duotiems tyrėjai. Jo parodymai užfiksuoti skirtingų pareigūnų (tyrėjo ir teisėjo), tačiau surašyti vienodu stiliumi, vartojamos vienodos formuluotės, identiškos rašybos bei stiliaus klaidos. Apeliacinės instancijos teismas interpretavo tai atskirų frazių sutapimais, kuriuos galėjo nulemti tas pats apklausos dalykas ir trumpas laiko tarpas tarp apklausų. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad analogiškos klaidos yra ir nukentėjusiojo M. M. 2007 m. balandžio 26 d. apklausos protokole. Visa tai rodo, kad bylos tyrėjai proceso veiksmus atlikinėjo ne tuo laiku, koks buvo nurodytas protokoluose. M. M. apklausos protokolą surašė vyr. tyrėjas M. D. Vėliau, t. y. 2007 m. gruodžio 6 d., jį apklausė vyr. tyrėja R. S., tačiau apklausos protokole padarytas analogiškas klaidingas užrašas „vakar, t. y. 2007-04-26 d.“. Kasatoriaus nuomone, M. M. apklausa iš tikrųjų nebuvo atliekama, jo ankstesni parodymai atskiromis dalimis buvo perkopijuojami su nedideliais redakcinio pobūdžio pakeitimais į kitą apklausos protokolą. Dėl šių esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė. F. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką jis parodė apklausos metu, o perrašius ar kitaip nukopijavus ankstesnius jo parodymus, taip iš esmės pažeidžiant BPK 179 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką.

11Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad nukentėjusysis M. M. nežinojo, kokios jam buvo nustatytos nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ribos. Jis parodė, kad net nežinojo, jog jam buvo draudžiama provokuoti asmenį daryti nusikaltimą, kurstyti kitus asmenis nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismo nuostata, kad M. M. su modelio ribomis neprivalėjo būti supažindintas surašant protokolą, nepagrista. Asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, privalo būti supažindintas su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, BK 32 straipsnio bei BPK 158 ir (ar) 159 straipsnio nuostatomis. Teismas leido M. M. prieš F. V. ir jį (kasatorių) atlikti BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Jis nuteistas už tai, kad su F. V. reikalavo kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Kasatoriaus nuomone, M. M. turėjo būti išaiškinta, kad jam teismo leista imituoti nusikalstamus veiksmus už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Be to, M. M. turėjo būti išaiškinta, kad duoti kyšį už pageidaujamų neteisėtų veiksmų atlikimą jis faktiškai negali. M. M. viršijo veiksmų, kuriuos jam teismas leido atlikti, ribas, todėl, atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, provokavo asmenį padaryti nusikalstamą veiką (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Liudytojo M. M. veiksmai buvo neteisėti, todėl neteisėti yra ir šių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys. Modelį teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo, įgyvendinimo teisėtumas. Modeliu negali būti prisidedama prie pasibaigusių nusikaltimų. Kyšio reikalavimas laikomas baigtu nusikaltimu nuo kyšio reikalavimo momento, todėl tolimesnis ar pakartotinis praėjusios situacijos atkūrimas, atkartojimas ar surežisavimas, nėra besitęsianti veikla ir modelis tokiais atvejais apskritai negali būti naudojamas. Dėl to neteisėtomis turi būti laikomos nuosprendyje nurodytos teismo išvados, kad dar iki leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, F. V. tarėsi dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl veika galėjo būti tęsiama ir be policijos pareigūnų įsikišimo. Jeigu jis dar 2006 m. pabaigoje pareikalavo iš M. M. kyšio, tai turėtų būti vertinama kaip baigtas nusikaltimas, o ne tęstinė veikla. Netgi tuo atveju, jeigu modelio parinkimas ir realizavimas pripažintinas pagristu ir teisėtu, jam bei F. V. turėjo būti inkriminuota veika, numatyta BK 225 straipsnio 1, o ne 2 dalyje, todėl kasatorius mano, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Be to, teismo nutartimis dėl modelio panaudojimo nė vienam iš nurodytų asmenų nebuvo leista duodant kyšį pinigus kopijuoti, surašinėti Baudžiamojo proceso kodekse nereglamentuotus dokumentus – pinigų perdavimo aktus, imituojant kyšio davimą naudoti neaiškios kilmės piniginius vienetus. Teismas tyrėjai R. S. faktiškai jokių įgalinimų nesuteikė. Visa tai prieštarauja BPK 159 straipsnio 2 dalies reikalavimams, nes realizuojant modelį faktiškai dalyvavo asmuo, kuriam teismo nutartimi nebuvo leista atlikti kokius nors veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nutartimis, leidusiomis tyrėjams D. G., M. D. ir M. M. atlikti F. V. ir jo atžvilgiu tyrimo veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės. BPK 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartį dėl slaptos veiklos priima gavęs prokuroro prašymą, kurio turinys turi atitikti šio straipsnio 3 dalyje nurodytą nutarties turinį. Faktiškai prokuroro prašymai, kaip ir teismo nutartys, nevisai atitinka šio straipsnio 3 dalies turinį. Prašymuose ir nutartyse neteisingai nurodyti prašomų atlikti ir leistų atlikti veiksmų esmė, turinys, eiga, tikslai bei paskirtis. Leistini veiksmai klaidingai sutapatinami ir sulyginami su BPK 160 straipsnyje numatytu slapto sekimo veiksmu. Nei prokuroro prašymuose, nei teismo nutartyse nenurodyti konkretūs būdai ar veiksmai, kuriais leidžiama nuslėpti atitinkamų asmenų tapatybes. Teismo posėdžio metu D. G. ir M. M. parodė, kad apie tokias nutartis apskritai nieko nežinojo. Tai reiškia, kad akivaizdžiai buvo pažeisti BPK 158 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo argumentai bei išvados, padarytos šiuo klausimu, nepagrįstos. Teismo duoti leidimai užmegzti ryšius su konkrečiais asmenimis bei leidimai šių kontaktų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus pagal savo turinį nereiškia, kad duotas specialus leidimas slaptai patekti į patalpas (negyvenamas), ten įrengti ir vėliau išmontuoti fiksavimo techniką. Baudžiamojo proceso kodeksas tokio veiksmo, kuris numatytas Operatyvinės veiklos įstatyme (toliau OVĮ ) – slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, nenumato. Teismo nutartys dėl slaptos veiklos nereiškia, kad galima leisti daryti viską, kas yra nurodyta prokuroro prašyme.

12Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokuroras prašo nuteistojo D. S. kasacinį skundą atmesti.

13BPK 234 straipsnio 2 dalis ir 254 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos parengimo nagrinėti teisme ar teisminio nagrinėjimo metu byla gali būti perduodama prokurorui, jei nustatoma, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kasaciniame skunde nenurodytas nė vienas argumentas, pagrindžiantis, kokių BPK 219 straipsnyje išvardytų reikalavimų neatitinka baudžiamoje byloje surašytas kaltinamasis aktas. Prašymų perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų pašalinimo nei kasatorius, nei jo gynėjas nereiškė. Kasatoriaus tvirtinimas, kad teismas bylos parengimo metu privalėjo priimti nutartį perduoti bylą prokurorui, visiškai nepagrįstas. BPK 218 straipsnis numato pareigą pranešti apie ikiteisminio tyrimo pabaigą pageidaujantiems supažindinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, išspręsti gautus prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, supažindinti proceso dalyvius su papildomai gauta medžiaga. Baudžiamojoje byloje buvo atlikti visi BPK 218 straipsnyje reglamentuoti veiksmai, dėl jų atlikimo tvarkos nebuvo gauta jokių skundų. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato termino (išskyrus BPK 220 straipsnio 5 dalyje numatytą atvejį), per kurį prokuroras, atlikęs BPK 218 straipsnyje numatytus veiksmus, privalo (arba priešingai – neturi teisės) perduoti bylą teismui. Todėl kasatoriaus argumentai, kad surašant kaltinamąjį aktą ir jį su bylos medžiaga perduodant teismui, nebuvo laikytasi BPK 218 ir 220 straipsnių reikalavimų, yra nepagrįsti. D. S. gynėjas 2008 m. vasario 28 d. prašyme papildyti ikiteisminį tyrimą prašė nesiremti surinktais duomenimis rašant kaltinamąjį aktą, argumentuodamas tai ikiteisminio tyrimo metu padarytais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais, atliktų tyrimo veiksmų neteisėtumu. Ar ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), todėl ikiteisminio tyrimo metu šis prašymas apskritai nesprendžiamas. Minėtame prašyme taip pat buvo prašoma nustatyti bei apklausti kaip liudytojus asmenis, kuriuos 2007 m. gruodžio 17 d. apklausos protokole nurodė M. M., ir dar apklausti kaip liudytoją A. K. Šių prašymų neišnagrinėjimas ikiteisminio tyrimo stadijoje neužkirto kelio juos reikšti teismui sprendžiant dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje ar bylos nagrinėjimo teisme metu (BPK 238 straipsnio 1 dalis). Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. kovo 26 d. nutartimi palikus gynėjo skundą nenagrinėtą, kasatoriaus teisė į gynybą bei proceso rungtyniškumo principas nebuvo pažeisti. D. S. ir jo gynėjas turėjo visas procesines galimybes reikšti prašymus atlikti kokius nors procesinius veiksmus, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tokių prašymų bylos parengimo nagrinėti teisme metu nei D. S., nei jo gynėjas nepareiškė, o 2008 m. rugpjūčio 22 d. teisiamojo posėdžio metu pateiktas prašymas apklausti kaip liudytoją A. K. buvo patenkintas, šis asmuo buvo apklaustas 2008 m. spalio 10 d. ir 2008 m. lapkričio 19 d. vykusių posėdžių metu. 2008 m. vasario 28 d. D. S. gynėjo prašyme formuluotas prašymas – nustatyti bei apklausti kaip liudytojus M. M. 2007 m. gruodžio 17 d. apklausos protokole nurodytus asmenis – teisme apskritai nebuvo pareikštas. Kasatoriaus nuoroda, kad Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. kovo 26 d. nutartis yra neteisėta dar ir todėl, kad ji priimta jau po to, kai buvo pabaigtas ikiteisminis tyrimas, t. y. surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui, atmestina. Prokuroro nuomone, aktualu yra tai, kad 2008 m. kovo 26 d. nutartimi skundas nebuvo išspręstas iš esmės, ikiteisminio tyrimo teisėjas skundą paliko nenagrinėtą (ir būtent dėl to, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir surašytas kaltinamasis aktas), todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktus veiksmus.

14Kasaciniame skunde minimi BPK 179 bei 188 straipsnio 4 dalies pažeidimai, neva padaryti įtariamojo F. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, dėl kurių šio veiksmo metu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo reikalavimo, yra niekuo nepagrįstos prielaidos, teismų sprendimuose motyvuotai paneigtos liudytojų M. D., D. G., A. R., R. S., E. V. parodymų ir kitų faktinių aplinkybių vertinimu. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai (tiek liudytojo M. M., tiek ir įtariamojo F. V. apklausos) buvo atlikti naudojantis kompiuterine technika. Kompiuterinės technikos panaudojimas surašant protokolą gali lemti kuriamų dokumentų dalių tapatumą ar didelį panašumą, tačiau tai nevertintina nei kaip dokumentų klastojimas, nei kaip BPK 179 ar 188 straipsnio 4 dalies pažeidimas. Apklausos protokole parodymai nėra stenografuojami, o tik surašomi kaip galima tiksliau pažodžiui. Dėl šios priežasties įmanomas atskirų parodymų dalių sutapimas, tačiau tai nereiškia, kad asmenys nebuvo apklausiami. Nagrinėjamu atveju apklausti asmenys susipažino su jų duotais parodymais, užfiksuotais protokoluose, tai patvirtino savo asmens parašais.

15Kasatorius teigia, kad M. M. su modelio ribomis turėjo būti supažindintas surašant protokolą ar kitą dokumentą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tik po 2008 m. gegužės 28 d. generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-79 padarytų pakeitimų rekomendacijose dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo atsirado tokios nuostatos. Iki tol tokių rekomendacijų nebuvo patvirtinta, buvo vadovaujamasi Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir bendra ikiteisminio tyrimo praktika, o dokumento dėl supažindinimo su teismo nutartimi surašymas nebuvo privalomas. Nesurašius tokio protokolo, baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas.

16Kasatoriaus teiginiai, kad buvo leista imituoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, o realiai buvo imituojami nusikalstami veiksmai, nustatyti BK 227 straipsnio 2 dalyje, todėl buvo pažeistos modelio ribos, o kasatorius išprovokuotas nusikalsti, taip pat atmestini. Teismo nutartyse leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nurodomas Baudžiamojo kodekso straipsnis – 227 straipsnio 1 dalis. Aktualu yra tai, kad nusikalstamų veikų kvalifikavimas neabejotinai yra procesas, trunkantis laike ir priklausantis nuo kvalifikavimą atliekančio subjekto disponuojamos informacijos kiekio bei kokybės. Pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje vienaip kvalifikuota nusikalstama veika nebūtinai taip pat turi būti kvalifikuojama ir baigiant ikiteisminį tyrimą bei surašant kaltinamąjį aktą ar priimant nuosprendį. Kita vertus, D. S. ir F. V. veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas visai nepriklausė nuo nukentėjusiojo M. M. veiksmų po NVIM sankcionavimo, nes D. S. ir F. V. nusikalstami veiksmai jau buvo prasidėję, modeliu prisijungta prie tęstinio nusikaltimo. Pagal nutartį M. M. leista atlikti veiksmus jau po to, kai dalis kyšio buvo duota ir sutarta dėl likusios kyšio dalies perdavimo – tai akivaizdžiai parodo, kad modelio ribos nebuvo peržengtos. Šioje situacijoje aktualu ir tai, kad dėl visų teisėtų ar neteisėtų veiksmų jau buvo sutarta ir dalis kyšio sumokėta, o nutartyse tik pateiktas tų veiksmų įvertinimas pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris nebūtinai turi būti nekintantis viso proceso metu.

17Kasatorius kvestionuoja procesinių prievartos priemonių, numatytų BPK 158 ir 159 straipsniuose, panaudojimo teisėtumą nurodydamas, kad faktiškai buvo atliekamas slaptas sekimas (o dėl to atskiros nutarties nebuvo priimta), teismo nutartyse nenurodytas būdas ir priemonės, kuriomis reikia naudotis siekiant neatskleisti savo tapatybės. Prokuroras teigia, kad kasatorius visiškai be pagrindo painioja atliktų ir galimų atlikti procesinės prievartos veiksmų esmę ir prasmę, jų teisinį reglamentavimą. Slaptas sekimas ir tyrimas neatskleidžiant savo tapatybės priklausomai nuo situacijos gali būti labai artimi, o kartais ir tapatūs. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, šiuo konkrečiu atveju buvo leista atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės ir NVIM. Slaptas sekimas paprastai atliekamas per atstumą, tiesiogiai nekontaktuojant su sekamu asmeniu bei neįrengiant techninių priemonių patalpų viduje. Tokiais atvejais, kai reikia tiesiogiai kontaktuoti su sekamu asmeniu ar įrengti technines priemones patalpų viduje, vadovaujamasi BPK 158 straipsniu, nes tai jau yra veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės. Taip situacija apibūdinama ir minėtose rekomendacijose dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo (su 2008 m. gegužės 28 d. generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-79 padarytais pakeitimais). Nagrinėjamoje byloje procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158 ir 159 straipsniuose, parinktos ir taikytos pagrįstai, pagal įstatymo reikalavimus. Teismo nutartyse visiškai nebūtina nurodyti būdus ir priemones, kaip konkretūs pareigūnai ar kiti asmenys turėtų slėpti savo tapatybę, nes tokie duomenys nutartyje būtų pertekliniai, o neretai ir atskleidžiantys valstybės paslaptį apie tyrimo priemones ir metodus. Tapatybės neatskleidimas sietinas ir su tuo, kad asmuo neatskleidžia savo ryšio su ikiteisminiu tyrimu, savo veiklos, kuri sankcionuota teismo, todėl veiksmą atliekančio ir asmens, dėl kurio atliekamas veiksmas, tarpusavio pažintis nedaro įtakos šio veiksmo teisėtumui. Be to, nutartyse nurodyti asmenys, kuriems leista atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, neįgyja jokios pareigos tuos veiksmus atlikti. Svarbu yra tik tai, kad tokių veiksmų neatliktų asmuo, kuriam neleista to daryti. Šiuo konkrečiu atveju veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės atliko M. D., o M. M. atliko veiksmus realizuojant NVIM. Kasatoriaus teiginys, kad modeliu buvo provokuojama nusikalsti, kad kyšio reikalavimas yra baigtas nusikaltimas nuo pareikalavimo momento, todėl modelis negalėjo būti naudojamas, nepagrįstas. Prokuroro nuomone, buvo padarytas tęstinis nusikaltimas. Iš nukentėjusiojo, liudytojų ir kaltinamojo F. V. parodymų (duotų ikiteisminio tyrimo metu) matyti, kad kyšio reikalavimas buvo neapibrėžtas laike, buvo reikalaujama periodinių mokėjimų, kyšio priėmimas susidėjo iš atskirų tapačių tarpusavyje susijusių veiksmų, esant vieningai kaltei ir siekiant vieningo konkrečiai apibrėžto rezultato (po 100 Lt kas mėnesį). Kad modeliu buvo prisijungta prie tęstinio nusikaltimo parodo ir tai, kad nutartimi M. M. leista atlikti veiksmus jau po to, kai dalis kyšio buvo duota ir sutarta dėl likusios kyšio dalies perdavimo, dėl periodinių mokėjimų. Tokios nustatytos aplinkybės, nepaisant to, kad kyšio priėmimo sudėtis yra formali ir kyšio priėmimas laikomas baigtu nusikaltimu jau nuo reikalavimo momento, leidžia teigti, jog buvo padarytas tęstinis nusikaltimas, kuris baigtas 2007 m. lapkričio 14 d., sulaikius F. V. Esama situacija modelio panaudojimą prisijungiant prie besitęsiančios nusikalstamos veikos daro teisėtą. Kasatorius be pagrindo nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams priskiria ir tuos, kurie neturi jokio nusikaltimo požymių. Ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktas pinigų perdavimas nukentėjusiajam, kad šis galėtų realizuoti NVIM, šių pinigų kupiūrų kopijų padarymas nėra nusikalstamos veikos imitavimas, todėl tam teismo nutartis nereikalinga.

18Nusikalstamos veikos kvalifikavimą lemia ne proceso metu taikytos procesinės prievartos priemonės ir jų pagrindai, o realios veikos požymių atitiktis baudžiamojo įstatymo numatytiems požymiams. Skundžiamuose teismų sprendimuose padarytos išvados, kad kyšis buvo priimtas už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už pagalbą iškilus įvairioms problemoms, už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais, yra nepagrįstos. D. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

19Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakyta, visi prašymai išnagrinėti, todėl, prokuroro nuomone, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nepažeisti.

20Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

21Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo

22Pagal BPK 218 straipsnį prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, praneša jo gynėjui, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Gautus prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą prokuroras išsprendžia motyvuotu nutarimu. Atlikęs šiame įstatyme numatytus veiksmus, priėmęs motyvuotą nutarimą dėl gautų prašymų atmetimo, o tais atvejais, kai nusprendžia juos patenkinti ir atlikti papildomus proceso veiksmus – po to, kai proceso dalyvius supažindina su medžiaga, gauta juos atlikus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą. Nagrinėjamoje byloje prokuroras šiuos įstatymo reikalavimus įvykdė: apie tai, kad ikiteisminis tyrimas baigtas, pranešė D. S. ir jo gynėjui, su ikiteisminio tyrimo medžiaga D. S. ir jo gynėjas susipažino, D. S. gynėjo prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą išnagrinėjo ir, motyvuotu nutarimu jį atmetęs, surašė kaltinamąjį aktą. Tai, kad prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir jį kartu su bylos medžiaga perdavė teismui ikiteisminio tyrimo teisėjui neišnagrinėjus gynėjo skundo dėl prokuroro nutarimo atmesti gynėjo prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kurį, atsižvelgiant į prašymų turinį, būtų galima pripažinti esminiu, suvaržiusiu D. S. gynybos teises, ir dėl to reikėtų naikinti priimtus teismų sprendimus. Tokia išvada darytina remiantis BPK 238, 270 straipsnių nuostatomis, pagal kurias kiekvienas proceso dalyvis turi teisę savo prašymus, kurie buvo atmesti ikiteisminio tyrimo metu, pakartoti teisiamajame posėdyje. Jeigu prašymai atmetami sprendžiant bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje klausimą arba baigiant parengiamąją teisiamojo posėdžio dalį, proceso dalyvis turi teisę prašymus pakartoti, t. y. pateikti juos netgi įrodymų tyrimo metu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiamas teiginys, kad kaltinamasis aktas negalėjo būti surašytas ir dėl to jis neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, atmestini. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį byla perduodama prokurorui tais atvejais, kai bylos parengimo nagrinėti teisme metu nustatoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kasatorius jokių kitų argumentų, pagrindžiančių, kokių BPK 219 straipsnyje išdėstytų reikalavimų neatitinka surašytas kaltinamasis aktas, nenurodė. Tai, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, todėl remiantis kasatoriaus argumentais pripažinti, kad teisėjas negalėjo perduoti bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje, negalima.

23Pagal BPK 6 straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Ši nuostata konkretizuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teisingumą vykdo tik teismas. Konstitucinis teisingumo principas suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

24Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia šiais motyvais.

25Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmė, pažadėjo ar susitarė priimti kyšį, reikalavo ar provokavo jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 225 straipsnio 2 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Pažymėtina, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, padarytos išvados negali būti prieštaringos, visi prieštaravimai turi būti teismo patikrinti ir įvertinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. nutartyje (Nr. 2K-P-218/2009) taip pat pažymėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltinimo baudžiamosios atsakomybės pagrindu.

26Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, reikalavo ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus ir tai padarė padedant kitam valstybės tarnautojui – F. V., kuris tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad padėjo D. S. priimti reikalaujamą kyšį.

27Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. teigė, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, kad nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės nepagrįstai pripažintos įrodytomis, kad išvados padarytos neišanalizavus išnagrinėtų įrodymų turinio, jų tarpusavio ryšio ir neįvertinus jų visumos. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentų, kuriais buvo ginčijamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas iš esmės neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

28Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad D. S., dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ( - ) policijos komisariato Viešosios policijos ( - ) policijos nuovados viršininku, 2007 metų pradžioje Gariūnų turgavietėje susitikimų ir pokalbių su M. M. metu reikalavo iš jo kyšio – kas mėnesį mokėti jam po 150 Lt už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už informaciją apie organizuojamus policijos reidus ir netrukdomą prekybą mobiliojo ryšio telefonais. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvų, paaiškinančių, kokiais įrodymais remiantis tai konstatuojama, nėra. Tai, kas pripažinta nustatyta ir išdėstyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje, prieštarauja nuosprendžio motyvuojamajai daliai, kurioje padarytos išvados dėl D. S. kyšio iš M. M. reikalavimo 2006, o ne 2007 metais. Šiuo aspektu nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas apskritai neanalizavo ir priimtoje nutartyje nepasisakė.

29Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį F. V., veikdamas pagal D. S. prašymą, kyšį iš M. M. ėmė dalimis: 2007 m. balandžio 25 d. priėmė 300 Lt, 2007 m. birželio 20 d. – 300 Lt, 2007 m. lapkričio 14 d. – 200 Lt ir nenustatytomis aplinkybėmis D. S. perdavė 600 Lt. Taip D. S., padedant F. V., priėmė iš M. M. reikalautą kyšį. Tačiau nei nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje įrodymų analizės ir motyvų, paaiškinančių, kokie konkretūs įrodymai leidžia tai konstatuoti, taip pat nėra. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad teismas atmeta F. V. teisme duotus parodymus ir remiasi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo nuoseklūs, patvirtinti kitais byloje surinktais ir teisminio įrodymų tyrimo metu ištirtais įrodymais. Tokia teismo išvada dėl F. V. parodymų, kuri iš esmės reiškia, kad teismas teisingais ir patikimais laiko visus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, prieštarauja paties teismo išdėstytoms pripažintoms įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui F. V. teigė, kad D. S. iš karto, t. y. vienu metu, perdavė 1200 Lt kyšį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir nekeliantis jokių abejonių, yra teisinga. Ar apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BPK 158 ir 159 straipsnių taikymo yra teisingos, teisėjų kolegija negali spręsti, nes iš dėl D. S. priimtų teismų sprendimų apskritai neaišku, kokiais duomenimis, gautais panaudojant minėtuose įstatymo straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones, buvo remiamasi pripažįstant, kad D. S. 2007 metų pradžioje iš M. M. reikalavo kyšio ir nenustatytu laiku jį priėmė.

30Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas yra esminis, sukliudęs teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl priimta nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

32Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas F. V., tačiau dėl jo kasacinis skundas... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,... 5. D. S. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės... 7. Kasatorius teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai padarė... 8. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos apskritai... 9. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad baigiamajame... 10. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį... 11. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad nukentėjusysis M. M. nežinojo, kokios... 12. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 13. BPK 234 straipsnio 2 dalis ir 254 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos... 14. Kasaciniame skunde minimi BPK 179 bei 188 straipsnio 4 dalies pažeidimai, neva... 15. Kasatorius teigia, kad M. M. su modelio ribomis turėjo būti supažindintas... 16. Kasatoriaus teiginiai, kad buvo leista imituoti nusikalstamą veiką, numatytą... 17. Kasatorius kvestionuoja procesinių prievartos priemonių, numatytų BPK 158 ir... 18. Nusikalstamos veikos kvalifikavimą lemia ne proceso metu taikytos... 19. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto... 20. Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo... 21. Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo ... 22. Pagal BPK 218 straipsnį prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu... 23. Pagal BPK 6 straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Ši... 24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė... 25. Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam... 26. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteistas už tai, kad,... 27. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. S. teigė, kad nuosprendis surašytas... 28. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad D. S., dirbdamas... 29. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį F. V., veikdamas pagal D. S.... 30. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5... 32. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos...