Byla 1A-218-606/2019
Dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daliaus Jocio, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei, dalyvaujant prokurorei Irenai Gedžiuvienei, nukentėjusiojo E. U. atstovui advokatui Aliui Galminui, nuteistajam M. U., atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės J. P., gynėjui advokatui Mariui Navickui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. U. atstovo advokato Aliaus Galmino, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Gedžiuvienės, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko, nuteistojo M. U. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

2M. U., gim. ( - ), nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 163 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams,

3pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus – laisvės atėmimu trejiems metams.

4Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

5Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

6Iš M. U. priteisti nukentėjusiajam E. U. 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7J. P., gim. ( - ), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jai nutraukta.

8Nukentėjusiojo E. U. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš J. P. atmestas.

9Iš M. U. ir J. P. priteista nukentėjusiajam E. U. po 250 Eur atstovavimo išlaidų.

10Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

11I.

12Bylos esmė

131. M. U. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d., tikslesnis laikotarpis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, esančiuose ( - ), tyčia sistemingai, jo paliepimu ant taburetės persisvėrusiam mažamečiui savo artimajam giminaičiui – sūnui E. U., gim. ( - ), kuris dėl savo priklausomo santykio nuo tėvo M. U. ir baimės patirti dar didesnį smurtą prieš save, negalėjo pasipriešinti ir buvo bejėgiškos būklės, ne mažiau kaip 9 atvejais su rykšte arba odiniu diržu su sagtimi sudavė į sėdmenis bei nugarines šlaunų vietas kaskart po 5-10 kartų, ir kiekvieno mušimo atveju sukeldavo stiprų fizinį skausmą, o paskutiniu atveju – 2018 m. gruodžio 12 d. – padarė poodines kraujosruvas abiejose kojose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir dėl tokio sistemingo mušimo, M. U. sukėlė nukentėjusiajam E. U. psichikos sutrikimą – reakcijas į stiprų stresą, trikdančias jo kasdieninį funkcionavimą bei adaptaciją, t. y. nesunkiai jį susargdino;

142. M. U. nuteistas ir už tai, kad būdamas atsakingas už mažamečio sūnaus E. U., gim. ( - ), auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdamas užtikrinti vaiko teises, numatytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y. sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, o būtent: sistemingai, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d., tikslesnis laikotarpis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose ( - ), neva drausmindamas savo mažametį sūnų E. U. dėl jo netinkamo elgesio ar pažangumo, ne mažiau kaip 9 atvejais taikė fizines bausmes ir elgėsi žiauriai su vaiku – su rykšte arba odiniu diržu su sagtimi suduodamas į sėdmenis bei nugarines šlaunų vietas kaskart po 5-10 kartų ir kiekvieno mušimo atveju sukeldamas stiprų fizinį skausmą, o paskutiniu atveju – 2018 m. gruodžio 12 d. – padarydamas poodines kraujosruvas abiejose kojose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, ne kartą vadindamas jį savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais – „debilas“, „durnius“ – ir grasindamas, kad išveš į mišką ir pririš nakčiai prie medžio, kad su savo draugu jį nušaus ir pakas miške, kad jo nebegrąžins mamai ir savo ankstesniais sistemingo fizinio smurto veiksmais sukeldamas realų pagrindą manyti ir bijoti, kad šie grasinimai gali būti įgyvendinti, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis, šitaip fiziškai ir psichiškai jį gniuždydamas.

153. J. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad 2017 m. gruodžio 13 d., apie 7.12 val., namuose, esančiuose ( - ), virtuvėje, tyčia vieną kartą rankos delnu sudavė nukentėjusiajam mažamečiui E. U., gim. ( - ), į pakaušį, taip sukėlė jam fizinį skausmą.

16II. Apeliacinių skundų argumentai

174. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo E. U. bei neatleisti kaltinamosios J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo – tenkinti byloje pareikštą nukentėjusiojo E. U. civilinį ieškinį dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pripažinti kaltinamąją J. P. kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir priteisti iš jos 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. U., iš nuteistojo M. U. ir J. P. priteisti visas nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas Klaipėdos apygardos teisme.

184.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu M. U. pagal BK 163 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, tačiau per mažai priteisė neturtinės žalos nukentėjusiajam E. U.. Pažymima, kad prieš nukentėjusįjį E. U. buvo smurtauta tiek fiziškai, tiek psichologiškai, dėl to jam buvo konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, tai sukėlė realų pavojų vaiko fiziniam, dvasiniam vystymuisi ir saugumui, nes bet koks smurtinis elgesys suformuoja tam tikrą nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą, jis gali išlikti ir sulaukus pilnametystės. Nukentėjusysis patyrė didelį stresą, nervinį šoką, išgąstį. Po patirto smurto apie 2 savaites nukentėjusysis namuose bijojo miegoti vienas savo kambaryje, negalėjo užmigti, sapnuodavo košmariškus sapnus, kad tėvas M. U. kažkur tempiasi ir muša. Nukentėjusiojo mama, prieš einant E. U. miegoti, duodavo valerijono tabletę, raminančių arbatų, kad vaikas galėtų nusiraminti ir užmigti. Būdavo, kad E. U. naktimis prabusdavo apsiverkęs ir išsigandęs. Mama jį ramindavo ir aiškindavo, kad jis šiuo metu yra saugus, jam joks pavojus negresia. Po dviejų savaičių grįžęs miegoti į savo kambarį, E. U. ne vieną kartą yra sapnavęs košmariškus sapnus, buvo atvejų, kai naktį atsibudęs, išsigandęs ir apsiverkęs atbėgdavo pas motiną į jos kambarį ir sakydavo, kad sapnavo, jog į jo kambario langą beldžia tėvas ir šaukia, kad pagaus ir nusitemps į mišką. Košmariškus sapnus E. U. sapnuoja dar iki šiol. Jis gali užmigti tik tada, kai kambaryje dega įjungta elektros lemputė. Iki šiol bijo, kad jo tėvas neatvažiuotų su draugais ir nepadarytų ko nors blogo. E. U. iki šiol kankina nemiga, baimė. Todėl, apelianto įsitikinimu, vadovaujantis civilinio kodekso 6.250 straipsniu, teismų praktika, civilinis ieškinys turi būti patenkintas visiškai, iš nuteistojo M. U. turi būti priteista nukentėjusiajam 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, fizinį skausmą ir kitus iki šiol tebesitęsiančius nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.

194.2. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamąją J. P. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo bei nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo civilinį ieškinį.

204.2.1. Apeliantas nurodo, kad kaltinamoji J. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, neigė, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį E. U.. Ji siekė visais būdais išvengti atsakomybės, neapgailestavo dėl savo poelgio, neatsiprašė nukentėjusiojo. Ji ir toliau jausis nebaudžiama bei ateityje galės ir toliau daryti galbūt nusikalstamą veiką – smurtauti, kadangi niekas jos nebaudžia. Apelianto nuomone, jeigu kaltinamoji J. P. būtų pripažinusi savo kaltę, apgailestautų, atsiprašytų nukentėjusiojo, atlygintų žalą, tai tik tuomet būtų galima svarstyti, ar verta jos pasigailėti ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Vertindamas aptartas aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, apeliantas pažymi, kad buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Tiek Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatos draudžia taikyti fizines bausmes. Tėvų (sugyventinių) fizinės bausmės auklėjant vaiką – sudavimas diržu, ranka, ausies užsukimas – nelaikomos mažareikšmėmis, prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2011). Dėl kaltinamosios J. P. padarytos nusikalstamos veikos E. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, nepatogumai, jis patyrė pažeminimą, dvasinių išgyvenimų ir dvasinį sukrėtimą. J. P., pavartodama smurtą prieš E. U., jį pažemino, pažeidė ne tik jo kūno vientisumą, bet taip pat pažeidėjo garbę ir orumą. Asmens garbė ir orumas visuomenėje laikomi didelėmis žmogaus vertybėmis. Žmogaus garbės ir orumo žeminimas prieštarauja visuomenėje esančioms elgesio taisyklėms. Kiekvienas žmogus turi teisę į orumą ir kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas neturtines vertybes. Apeliantas nurodo, kad šią bendrai patirtą neturtinę žalą nukentėjusysis E. U. įvertino 2000 Eur. Ši suma yra priteistina iš civilinės atsakovės (kaltinamosios) J. P..

215. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė I. Gedžiuvienė prašo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti – M. U. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ketverių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 163 straipsnį – trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose ir BK 163 straipsnyje, subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes, bei paskirti subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Po nuosprendžio paskelbimo, M. U. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pakeisti į suėmimą iki nuosprendžio vykdymo. Pripažinti J. P. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jai 180 MGL (9000 Eur) dydžio baudą. Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki nuosprendžio vykdymo. Civilinį ieškinį tenkinti visiškai, iš M. U. priteisti nukentėjusiajam E. U. 10000 Eur, iš J. P. – 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

225.1. Prokurorės teigimu, skirdamas bausmę nuteistajam M. U., teismas nesivadovavo bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir nesilaikė baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, kitas bylos aplinkybes bei į kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nurodo, kad BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

235.1.1. Prokurorė nurodo, kad nuteistasis M. U. teisiamas ne pirmą kartą, nuo jauno amžiaus pradėjo daryti įvairius nusikaltimus, nuo 2006 metų teistas 4 kartus – pirmą kartą nuteistas arešto bausme, vėliau, už kitų nusikaltimų padarymą, skirta laisvės atėmimo bausmė, ją atlikdavo įkalinimo įstaigose. Už paskutinių nusikaltimų padarymą M. U. 2015 m. sausio 30 d. buvo paleistas lygtinai, neatlikęs bausmės ir 2016 m. kovo 18 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro, o praėjus tik pusantrų metų, M. U. vėl pradėjo daryti nusikalstamas veikas prieš mažametį savo sūnų E. U., su kuriuo gyveno. M. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad jis veikas padarė būdamas recidyvistas. Skiriant bausmę M. U., turėjo būti atsižvelgta ir į tai, jog nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nepripažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiojo, taip pat į tai, jog smurtas prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas daug kartų, sistemingai, jo smurtas buvo gan žiaurus ir labai skausmingas vaikui, į tai, jog jam patikėjus vaiko auklėjimą gan trumpam laikui, jis negebėjo tinkamai atlikti tėvo pareigų, valdyti savo pykčio ir neigiamų emocijų. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, M. U. turėjo būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis. Visi šie duomenys atskleidžia nuteistojo asmenybės cinizmą, įžūlumą, požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, parodo, kad jam anksčiau taikytos baudžiamosios atsakomybės priemonės nepasiekė savo tikslų, jis nepadarė išvadų dėl savo elgesio, vos tik atlikęs bausmę už ankstesnius padarytus nusikaltimus, turėdamas teistumą, vėl nusikalto pakartotinai. Toks nuteistojo M. U. elgesys rodo, kad jis išvadų nedaro ir nėra linkęs taisytis, savo kaltės nepripažino ir nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti padarytų nusikaltimų, o tik trukdė, nedirba, iki nuosprendžio priėmimo nesistengė ir neatlygino net dalies pareikšto civilinio ieškinio. Todėl apeliantė nesutinka su teismo paskirtu bausmės dydžiu bei su teismo išvada, jog yra pagrindo manyti, kad M. U. daugiau nebenusikals ir bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per švelni. M. U. nebus pakankamai nubaustas, o jam nepaskyrus realios laisvės atėmimo bausmės, nebus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

245.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis E. U. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog J. P. su delnu jam trenkė „iš visos jėgos“, ir tas trenkimas bei sukeltas skausmas buvo smarkus. Tai nukentėjusysis patvirtino apklausiamas ir teisminio posėdžio metu bei papildė, kad jam ir išėjus į mokyklą, skaudėjo galvą dėl to, kad buvo suduota. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, jog skausmas buvo tik momentinis. Apeliantė nurodo, kad J. P. buvo teisiama pirmą kartą, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors J. P. buvo teisiama pirmą kartą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog ji pateisino netrumpą laiko tarpą sugyventinio trukusį smurtą prieš mažametį sūnų, kurstė tėvo neapykantą ir pyktį vaikui, po to ir pati pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, be to, nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti padarytų nusikaltimų, o tik trukdė, jos veiką pripažinti mažareikšme ir ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra sąlygų. Atleidus J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės ir jai nepaskyrus bausmės, nebus tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jos veika nėra mažareikšmė. Kadangi J. P. nusikalto pirmą kartą, tikslinga paskirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, kad J. P. ateityje būtų sulaikyta nuo nusikalstamų veikų darymo, būtų tinkamai nubausta bei būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

255.3. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su priteistos nukentėjusiajam E. U. neturtinės žalos dydžiu. Teigiama, kad M. U. savo smurtiniais veiksmais ir elgesiu sūnui padarė žymią žalą. Priteisdamas žalą, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis smurtavo prieš vaiką pasitelkdamas įrankius, mušimas buvo tikrai labai skausmingas, taip pat į tai, jog smurtas nebuvo vienkartinis. Nepaisant to, buvo nuolatinis žeminimas, menkinimas, taip pat gąsdinimas. Kaip nurodė ekspertės, vaikas įvardijo ne tik fizines bausmes, bet ir menkinimą, patyčias, grasinimus, kurie truko tą gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį, jis jautėsi psichologiškai sužlugdytas, menkavertis. Nustatytas sutrikimas buvo iššauktas ne vienkartinės fizinės bausmės, fizinio smurto. Vaikas, gyvendamas tėvo namuose apie 2-3 mėnesius, buvo nuolatinėje įtampoje, kentė didelį skausmą mušimo metu, todėl jam išliko liekamieji reiškiniai – reakcijos į stiprų stresą, buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir neabejotinai šie prisiminimai išliks visam gyvenimui. Kad vaikas negali ramiai kalbėti apie įvykius, buvusius daugiau kaip prieš metus laiko, buvo akivaizdu ir jo antros apklausos metu. Todėl iš M. U. priteisti nukentėjusiajam 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti yra žymiai per maža suma, ji turi būti padidinta. Priteisus gerokai didesnę nei 2500 Eur sumą, nebūtų nukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos – tai būtų adekvati suma patirtiems išgyvenimams, proporcinga konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste. Vaikas gyveno įtampoje kasdien ne mažiau kaip du mėnesius, jam tėvo šeimoje nebuvo suteiktos galimybės ir sudarytos sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, dvasiškai, emociškai, nebuvo patenkinti jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek psichologine, emocine prasme) aplinką, kurioje jis būtų galėjęs saugiai užsiimti jo poreikius atitinkančia veikla be liguistos suaugusiųjų kontrolės.

265.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos J. P. smurtinis veiksmas buvo vienkartinis, tačiau iš E. U. duotų parodymų akivaizdu, kad J. P. taip pat prisidėjo prie įtampos, vyravusios namuose, pateisino sugyventinio smurtavimą prieš sūnų, ir visa tai vaiką žeidė. Nors, kaip nurodė ekspertė, jos veiksmai tokio emocinio skausmo nesukėlė, kaip tėvo veiksmai, tačiau vaikui ir jos veiksmais buvo padaryta žala, kuri turi būti įvertinta pinigais, iš J. P. priteistina nukentėjusiajam E. U. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

276. Apeliaciniu skundu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jos gynėjas advokatas M. Navickas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos J. P. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nutraukimo BK 37 straipsnio pagrindu ir jai priimti naują nuosprendį – J. P. išteisinti.

286.1. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duomenys apie tai, kad J. P. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus mažamečiui E. U., atsirado praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. 2018 m. sausio 17 d. mažamečio nukentėjusiojo E. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Iki to laiko, nukentėjusysis apskritai niekam apie šį neva tai iš J. P. jam atliktą neteisėtą veiksmą (sudavimą delnu per pakaušį) nebuvo net užsiminęs. Po to, kai buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas, E. U. apie patirtą smurtą pasipasakojo mokyklos pedagogams, psichologams, jis gyveno su savo mama, todėl ko nors bijoti ar slėpti nuo pašalinių ar, juo labiau, nuo mamos nebeturėjo jokio pagrindo.

296.2. Apeliantų teigimu, nors E. U. apklausos metu formaliai buvo vykdomi BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tačiau vėliau šiais mažamečio nukentėjusiojo teisme duotais parodymais J. P. buvo pareikšti įtarimai, ji kaip kaltinamoji buvo perduota į teismą. Taigi, J. P. šios apklausos metu nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje, todėl buvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai bei pažeista jos teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui; įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Pagal BPK 185 straipsnį nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas. Taigi, ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusįjį (įskaitant ir nepilnametį), taikomos ir BPK 184 straipsnyje nustatytos taisyklės. Užfiksavus nukentėjusiojo parodymus, o J. P. nesudarius galimybės dalyvauti šioje apklausoje bei užduoti mažamečiam nukentėjusiajam klausimų, tokie parodymai negali būti traktuojami kaip gauti įstatymo nustatyta tvarka, nepažeidžiant imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pripažindamas šiuos argumentus pagrįstais, teismas, tenkindamas gynybos prašymą, sutiko mažametį E. U. apklausti teisme pakartotinai. Tarp 2018 m. sausio 17 d. užfiksuotų E. U. parodymų bei pakartotinai teisme duotų parodymų yra esminių neatitikimų. Neatitikimas yra tokio masto, jog kelia pagrįstų abejonių E. U. parodymų patikimumu apskritai.

306.2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2018 m. sausio 17 d. duodamas parodymus apie J. P. jam atliktus veiksmus, E. U. parodė, kad kitą dieną, kai jį sumušė tėtis, jis pasiėmė, apsimovė žieminius batus, tada atėjo „ tėvo ta draugė, Ž., ir tiesiog trenkė man per galvą“. Vaikų psichologei bandant detalizuoti šias įvykio aplinkybes, t. y., kaip ir dėl ko jam apeliantė „trenkė per galvą“, šis iš karto kitame sakinyje tas pačias aplinkybes jau parodė visiškai kitaip, t. y. kad jis „netyčia paslydo, iš rankos nukrito batas ant žemės“, „po to atėjo tėčio draugė ir man tiesiog smarkiai trenkė per pakaušį ir taip visą grasindavo man, nušaus, pakas miške, nebegaus manęs mama“. Nors net nebandoma patikslinti, apie ką vaikas kalbėjo, tačiau galbūt būtų galima suprasti, kad čia kalbama vis dar apie J. P. jam neva tai išsakytus grasinimus. Tikslinant aplinkybes, šios apklausos metu E. U. parodė, jog „kitą rytą nuėjo nusipjauti (batų) etiketę, netyčia išsprūdo iš rankos vienas batas, kai nupjovė, nukrito ant žemės, atėjo tėvo draugė“. „Ir tiesiog sakė, nori keiksmažodis, dabar gauti“. „Sakau, ne, ir jinai priėjo ir iš visos jėgos čia trenkė“. Mažametis parodė, kad jam trenkė kairės pusės kairės rankos delnu, tačiau ši aplinkybė taip pat kelia abejonių, nes apeliantė dešiniarankė. Paklausus, kokio stiprumo smūgis, E. U. atsakė „iš tikrųjų kaip ir smarkus“. Į akivaizdžiai menamą psichologės klausimą: „ką tu jutai šitoje vietoje, kai taip darė“, E. U. atsakė, kad „skausmą iš tikrųjų“. Psichologei atkartojus jo žodžius, E. U. dar papildė „smarkų“. Parodė, kad už ką trenkė nesupratęs, galvodamas, kad dėl to, jog nukrito batas. Paklausus, kur tuo metu buvo tėtis, E. U. atsakė, kad „apsimetęs miegojo, sakė eiti trenkti“. E. U. šiuos žodžius (būdamas virtuvėje) girdėjo, kai pašnibždomis sakė miegamajame: „eik tu jam trenk, taip kažką“. Apeliantų teigimu, tokie vaiko parodymai negali būti traktuojami kaip patikimi. Net ir remiantis paties nukentėjusiojo E. U. parodymais, per visus jo gyvenimo pas tėvą mėnesius, šis atvejis buvo vienintelis kartas, kai J. P. jam sudavė. Beje, ir šis vienintelis smūgis neva tai buvo suduotas paskutinę jo gyvenimo šiame bute rytą, prieš jam pasiskundžiant dėl patirto smurto mokykloje. Tokiu atveju M. U. veiksmai dėl šio J. P. atlikto smurto veiksmo turėjo būti traktuojami kaip kurstytojo, tačiau prokuratūra M. U. to neinkriminavo. Tęsdamas parodymus apie tai, kaip apeliantė elgdavosi su juo, E. U., be kita ko, pridūrė, kad „virtuvėje buvom be šviesos, ji sakė, visą laiką grasindavo – mušiu tave“. „Negalėdavai įjungti šviesos ir nieko, turėdavai eiti ant pirštų galiukų, ne biški jos nepažadinti“. Vaikas pabrėžė, kad tai buvo tas pats rytas prieš mokyklą. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte užfiksuota, kad J. P. minima tik vienu sakiniu, t. y. kad „tėčio draugė, palyginus su tėčiu – gera“, ir toliau nutylima. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad nei apie patirtą smurtą, nei apie neva J. P. išsakytus grasinimus E. U. ekspertams net neužsiminė. Psichologė-ekspertė A. Š. apklausos teisme metu padarė išvadą, jog tėčio draugės veiksmai vaikui emocinio skausmo nesukėlė.

316.2.2. Apeliantai nurodo, kad 2019 m. kovo 8 d. teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai jau buvo užtikrintas ir J. P. bei jos gynėjo dalyvavimas, E. U. jau parodė iš esmės skirtingas, nei pirmoje apklausoje, aplinkybes, t. y. kad su Ž. bendraudavo, kartais būdavo, kad gerai sutardavo. Taip pat parodė, kad vieną rytą, kai nukrito batas, priėjo Ž. ir trenkė su delnu per pakaušį. Sakė, kad tyliau. Net ir po patikslinančių proceso dalyvių klausimų, vaikas kategoriškai parodė, kad šitas įvykis, kai apeliantė jam trenkė delnu, buvo tikrai anksčiau, ne tą rytą, kai mokykloje pasisakė apie sumušimus. Po šio įvykio praėjus kažkiek dienų, jį sumušė tėtis. Apeliantų teigimu, remiantis net paties mažamečio nukentėjusiojo prieštaringais parodymais, kaltinimas dėl neva tai 2017 m. gruodžio 13 d. patirto smurto iš J. P., neatitinka tikrovės. Be to, šioje apklausoje E. U. skirtingai parodė ne tik patirto smūgio laiką, tačiau ir kitas aplinkybes, t. y. kad, kai Ž. jam trenkė, tėtis tuo metu miegojo, o ne liepė eiti jį sumušti, kaip buvo parodęs ankstesnės apklausos metu. Visiškai kitaip nei pats nukentėjusysis, patirto iš J. P. smūgio priežastį parodė nukentėjusiojo mama. Pastaroji teisiamajame posėdyje parodė, kad iš savo sūnaus E. U. ji girdėjusi, kad J. P. šiam sudavusi, kai jis nepasiklausęs apsimovė batus. Teismo psichologė A. A. teisme išsakė sako subjektyvią nuomonę dėl savo atliktos filmuotos apklausos, su kuria vėliau susipažino ir visi proceso dalyviai, eigos. Tam tikrą šios specialistės neobjektyvumą patvirtina ir tai, kad ji, kaip pati pripažino, pasiėmusi vaiko su kraujosruvomis nuotraukas, nešiojo jas pas teisininkus, norėdama gauti jų nuomonę. Taip pat specialistė apklausos teisme metu aiškino teismui, kokiais duomenimis remiantis reikia priimti sprendimą ir, kad reikia žiūrėti į visumą, o ne tik vaiko parodymus. Net ir subjektyviu šios specialistės vertinimu, įvykį, susijusį su J. P., vaikas suvokia kaip paprasčiausią įvykį, jo nesureikšmino ir skausmo prasme.

326.2.3. Apeliantų tvirtinimu, nukentėjusiojo E. U. parodymai tiek dėl laiko, tiek dėl patirto smūgio priešistorės, tiek ir dėl neva tai patirto smūgio priežasties yra prieštaringi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Viso proceso metu nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs, tai kelia rimtų abejonių dėl jų patikimumo. Į šiuos nukentėjusiojo parodymuose esančius nesutapimus ir prieštaravimus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino bei nukentėjusiojo parodymus laikė objektyviais J. P. kaltės įrodymais ir jais grindė nuosprendį. Nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas kruopščiai netyrė nukentėjusiojo parodymų ir, esant tam pakankamam pagrindui, neįvertino jų kritiškai. Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su J. P., nėra nei vieno, net ir išvestinio liudytojo, kuris iki pat apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vaikui būnant saugioje aplinkoje ir neturint pagrindo nieko bijoti, būtų girdėjęs iš E. U. pasakojimą apie pastarajam J. P. suduotą smūgį per pakaušį delnu. Ir galiausiai, ar J. P., būdama miegamajame, apskritai galėjo girdėti nukritusį batą, o jeigu ir taip, tai ar tai galėjo būti pakankama priežastis trenkti vaikui.

336.2.4. Apeliantų teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas itin keistai sumodeliavo duomenis, neva tai pagrindžiančius J. P. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. U. parodymus patvirtina pačios kaltinamosios parodymai, t. y. „kad 2017 m. gruodžio mėnesį nedirbo, rytais miegodavo, iš berniuko buvo reikalaujama rytais būti tyliai, kad buvo nesutarimas dėl mamos atsiųstų batų, patvirtina, kad J. P., suduodama delnu smūgį nukentėjusiajam per galvą šią veiką padarė tyčia“. Tačiau ši skundžiamame nuosprendyje pateikta argumentacija ne tik neatitinka faktinių aplinkybių, tačiau ir stokoja elementarios logikos, t. y. neaišku, kaip prašymas rytais būti tyliai bei nesutarimai dėl batų apskritai gali patvirtinti smūgio delnu sudavimo faktą, ar, juo labiau, kad tai buvo padaryta tyčia. Be to, priežastis, dėl kurios buvo prašoma elgtis tyliau (nėštumas) ir E. U. niekada nesilaikė, baigėsi spalio 11-12 d., įvykus J. P. persileidimui. Beje, persileidimas įvyko po to, kai J. P. buvo išvesta iš pusiausvyros dėl E. U. veiksmų. Po to E. U. niekas daugiau elgtis tyliau nebeprašė. Todėl tapatinti to su inkriminuojamais 2017 metų gruodžio mėnesio įvykiais nėra jokio faktinio pagrindo. Taip pat iškraipomi J. P. parodymai dėl žieminių batų. J. P. patarė nesimauti jų, nes dar buvo geras oras, šilta. Su tuo E. U. kategoriškai nesutiko, nurodydamas, kad tai jam leidusi daryti mama. Pažymima, kad ir E. U. mama patvirtino, jog jai E. U. skundėsi, kad jam neleidžiama eiti su mamos nupirktais žieminiais batais, ir tai akivaizdžiai patvirtina, kad pokalbis dėl batų buvo anksčiau nei 2017 m. gruodžio 13 d.

346.2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, jog tokio pobūdžio bylose, kai kaltinamųjų kaltė iš esmės grindžiama tik nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus. Teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015). Pažymima, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas, be kita ko, turėtų įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan. Remtis vien mažamečio liudytojo prieštaringais parodymais, teismas neturėjo jokio įstatyminio, ar, juo labiau, faktinio pagrindo. Be to, specialisto išvadoje jokių objektyvių sužalojimų, neva tai dėl patirto smūgio, neužfiksuota. Apeliantų teigimu, su aptartais apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutiko ir pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas dėl BK 37 straipsnio taikymo galimybės, nurodė, kad nors apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir teisme nukentėjusysis E. U. parodė, jog jam skaudėjo, kai J. P. jam trenkė per galvą, tačiau kaltinamosios veiksmu mažamečiui nukentėjusiajam sukeltas skausmas buvo momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Byloje nėra duomenų, jog dėl kaltinamosios prieš vaiką pavartoto smurto mažamečiui būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai. Teismas taip pat pabrėžė, kad aptartos aplinkybės atskleidžia, jog J. P. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje atliekamais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas. Tokiu būdu, net ir pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai pripažinęs J. P. atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajam fizinį skausmą, konstatavęs mažesnį tokių veiksmų pavojingumą nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje sukeliamų padarinių pavojingumas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Procesas dėl J. P. turėjo būti nutrauktas ne dėl veikos mažareikšmiškumo, o pripažinus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. J. P. turėjo būti išteisinta.

356.3. Apeliantų nuomone, svarbu pažymėti tai, kad remiantis kasacinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuota teismų praktika, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-148-651/2016 taip pat yra pasisakęs dėl kriterijų, kuriais remiantis galima spręsti, ar kaltinamasis tyčia siekė sukelti fizinį skausmą: „Fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-689/2018)“. Be to, inkriminuojant veiką kaip nusikalstamą, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio įžeistu, pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama.

366.3.1. Apeliantų nuomone, net ir remiantis vien tik nukentėjusiojo E. U. parodymais, skausmas nebuvo tokio lygmens, kuris leistų šį veiksmą traktuoti kaip užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę. Toks vertinimas grindžiamas tuo, kad J. P., būdama moteris, dešiniarankė, ( - ) metų sulaukusiam berniukui, kairės rankos delnu suduodama per pakaušį, net ir teoriškai negalėjo sukelti tokio skausmo stiprumo ar intensyvumo, kuris vadovaujantis protingumo bei proporcingumo kriterijais galėtų būti traktuojamas kaip nusikalstamas ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Beje, ir pats nukentėjusysis neparodė, jog kažkokiu tai būdu išreiškė ar parodė patirtą skausmą (neverkė, nesiskundė ir pan.). Kad E. U. šio įvykio nesureikšmino, patvirtina, kad niekam, t. y. nei auklėtojai ar psichologei mokykloje, nei, juo labiau, mamai apie jį nepasipasakojo, nors tam turėjo visas galimybes bei daugiau kaip mėnesį (iki apklausos teisme) laiko. Į medikus dėl šio įvykio apskritai nesikreipė. Apeliantai pažymi, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messeguė ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Šiuo atveju apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir neabejotinai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134/2011). Pagal BK įtvirtintas normas, saugančias asmens sveikatą, neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Byloje turi būti surinkta duomenų, kurie leistų įvertinti, pirmiausia, tai, ar apkritai buvo fizinis sąlytis, o po to ir tai, ar fizinio sąlyčio metu asmuo iš tikrųjų patyrė fizinį skausmą. Šiuo atveju, apeliantų nuomone, aptarti duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes tiek dėl to, jog J. P. sudavė smūgį E. U., tiek ir dėl to, kad pastarasis po patirto smūgio delnu per pakaušį pajuto fizinį skausmą. Todėl J. P. turėtų būti išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

377. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. U. ir jo gynėjas advokatas M. Navickas prašo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. U. dėl BK 163 straipsnyje bei 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytų nusikalstamų veikų padarymo išteisinti, nes nepadarytos veikos turinčios nusikalstamų veikų požymių, nuosprendžio dalį, kuria tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir civilinį ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde iškilusių prieštaravimų pašalinimui bei reikšmingų aplinkybių nustatymui atlikti įrodymų tyrimą.

387.1. Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka imperatyvių įstatymo BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų, kadangi nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje teismas turėtų konstatuoti ir aprašyti bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas, įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, jų nenustatinėjo, o paraidžiui perkėlė iš prokurorės gauto ir nukopijuoto kaltinamojo akto. Teismas skundžiamame nuosprendyje padarė tik neesminius gramatinius pakeitimus, kaip pvz., vietoje kaltinamajame akte nurodytos datos 2018-12-12, nuosprendyje nurodė „2018 m. gruodžio 12 d.“ (analogišku būdu pakeistos visos datos). Visa kita nuosprendžio nustatomoji dalis yra pažodžiui perkelta iš kaltinamojo akto. Tai patvirtina ir faktas, jog nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad M. U. neva taikė fizines bausmes ir elgėsi žiauriai su vaiku – su odiniu diržu su sagtimi, nors motyvuojamoje dalyje ši aplinkybė teismo panaikinama. Skundžiamas nuosprendis priimtas ne remiantis teismo posėdyje ištirtais įrodymais ar teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis grįsdamas teismas turėtų konstatuoti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos apimtis, o iš kaltinamojo akto, kurį surašė valstybinis kaltintojas, perkeltais duomenimis. Be to, kaltinimas nėra konkretus ir aiškus, kadangi nėra aišku, kada M. U. paskutinį kartą neva sukėlė E. U. fizinį skausmą – ar 2017 m. gruodžio 12 d. ar 2018 m. gruodžio 12 d. Jeigu tai gramatinė klaida, tai pirmosios instancijos teismas ją turėjo ištaisyti ir patikslinti kaltinimą, o gramatinės klaidos skundžiamame nuosprendyje atkartojimas patvirtina elementarų kaltinamojo akto nukopijavimą. Nepaisant to, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, M. U. pripažino kaltu ir toje dalyje, kurioje nebuvo aiškiai nurodytas paskutinio smurtavimo momentas, t. y. teismas tik perrašė kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, o pats jų nenustatinėjo.

397.1.1. Apeliantų teigimu, neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas, kaltinamojo akto perrašymas, įvardijant šį dokumentą nuosprendžiu, ir su tuo sietinas sąmoningas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas leidžia daryti išvadą, kad teismas, pažeisdamas rungimosi principą, šiuo atveju palaikė tik vieną – kaltinimo pusę. Šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o kadangi kaltinimas iš kaltinamojo akto iš esmės pažodžiui buvo perkeltas į skundžiamą nuosprendžio nustatomąją dalį, todėl priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl privalo būti panaikintas. Be to, pirmosios instancijos teismas aprašomojoje dalyje nenurodė dviejų liudytojų, t. y. J. B. ir R. B. parodymų, kurie iš esmės parodė aplinkybes, kurios paneigia nukentėjusiojo parodymus bei patvirtina, kad M. U. neatliko jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nors šie liudytojai buvo apklausti bylos nagrinėjimo metu. Motyvuojamojoje dalyje, kur analizuojami surinkti duomenys, šie liudytojai tik paminėti, siekiant sukelti abejones jų parodymų patikimumu. Akivaizdu, jog teismas rėmėsi tik tais įrodymais, kurie naudingi nukentėjusiajam, o tais įrodymais, kurie pagrindžia, kad M. U. neatliko jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, arba apskritai nesirėmė, arba interpretavo nukentėjusiojo naudai. Visa tai rodo teismo šališkumą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį; toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009).

407.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši nuostata, kartu su BPK 305 straipsnyje ir kitose šio kodekso nuostatose įtvirtintais reikalavimais teismo nuosprendžio ir nutarties turiniui, reiškia, kad teismo nuosprendis ir kitas baigiamasis aktas turi būti motyvuotas, jame neturi būti prieštaravimų. Nagrinėjamu atveju liudytojai J. B. ir R. B. į teismą buvo iškviesti ne kaltinamųjų gynėjo iniciatyva, o būtent prokuratūros iniciatyva. Tai buvo atlikta po to, kai klasės auklėtoja S. G. nurodė, kad „E. U. paskutinį mėnesį dažnai klausinėjo, ką reikia padaryti, kad grįžtų mama. Taip pat, susidraugavęs su berniuku iš vaikų namų (J. B.), dažnai klausė, ar mama grįš, jeigu jis atsidurs vaikų namuose. Be to, jų klasėje yra berniukas iš globos namų (J. B.) ir jis įkalbinėjo ir kitą mokinį, kad globos namuose yra labai gerai“. Siekdama šiuos auklėtojos teiginius paneigti, prokuratūra prašė teismo šiuos vaikus iškviesti ir apklausti. Taigi, tokia versija nebuvo iškelta kaltinamųjų gynėjo ir vaikai teisme buvo apklausinėjami ne kaltinamųjų ir/ar jo gynėjo iniciatyva, o būtent prokuratūros. Duoti vaikų parodymai, ypač R. B., nėra kažkokia byloje sukurta ir atsiradusi gynybos versija, kaip kad bandoma pateikti teismo, o paprasčiausia byloje esančių prokuratūros prašymu surinktų objektyvių duomenų analizė. J. B. parodymai turėtų būti vertinami itin atsargiai ir atidžiai, kadangi šis vaikas gyvena vaikų namuose, ir būtent jis buvo viso šio plano iniciatorius, t. y. jis siekė ne tik E. U. atsivilioti į vaikų namus, bet ir kitą draugą. J. B., gyvendamas vaikų namuose, siekia visomis įmanomomis, net ir neteisėtomis priemonėmis, savo aplinkoje turėti kuo daugiau jam artimų ir gerų draugų. Apklausiamas teisme R. B. parodė, jog „žino, kad E. U. pasidarė netikras mėlynes ir apkaltino tėtį, tai žino, nes per kūno kultūros pamoką matė, kad taip buvo, dar girdėjo kaip J. klausė, ar nenori ateiti pas mus, nes fainiai, daug vaikų. Apie apkaltinimą kalbėjo J. <...> sakė, kad būtų fainiai, jei išeis taip apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotoją ir išeis atvažiuoti pas J. Mėlynė ant kojos atsirado, nes E. bėgo ir krito bėgdamas per fizinio pamoką. Jis krito šonu, koja ant suoliuko užkrito. Tiksli mėlynės vieta ant kojos žemiau kelio iš šono kaip blauzdelės“. Šiuos parodymus teismas nurodė motyvuojamoje nuosprendžio dalyje, tačiau nenurodė to, jog šis liudytojas teismo posėdžio metu sakė, jog J. norėjo E. U. prisivilioti į vaikų namus. Nepaisant tokių itin reikšmingų šio liudytojų nurodytų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina ir liudytojos S. G. parodymus, teismas šiais liudytojo parodymais rėmėsi tik iš dalies bei nurodė, jog šią „versiją“ neva paneigia byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Kokie būtent įrodymai tai paneigia, teismas nenurodė ir nedetalizavo. Nors iš tolimesnio nuosprendžio turinio matyti, jog neva R. B. parodymus, pasak teismo, paneigia nukentėjusiojo ir J. B. parodymai, t. y. to asmens, kuris buvo viso plano iniciatorius – bandė prisivilioti E. U. į vaikų namus ir, kuris savaime suprantama, apklausiamas dėl tokio plano neprisipažino. Nepaisant to, toliau jau teismas teigė, jog tiek R. B., tiek J. B. parodymai patvirtina, kad E. U. turėjo ir kitų mėlynių, dėl kurių, R. B. teigimu, E. planavo apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotoją, tačiau abu liudytojai patvirtino mėlynes matę ant E. U. peties ir kojos iš šono, žemiau kelio, o byloje esančios fotonuotraukos, specialisto išvada, specialisto paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, kad nepilnamečių liudytojų nurodytų mėlynių ant peties ir žemiau kelio, iš šono, nustatyta nebuvo. Teismas kaip ir sutiko bei pripažino, kad J. B. su E. U. buvo sukūrę planą kaip apgauti direktorę ir pavaduotoją bei apkaltinti dėl mėlynių tėvą M. U.. Nepaisant to, padarė logikos stokojančią išvadą, jog šiuos parodymus paneigia vaikų nurodytos ir pas E. U. nustatytos mėlynių vietos, nes jos neva nesutampa. Apklausiami vaikai aiškiai ir nedviprasmiškai ant savęs rodė pas E. U. matytas mėlynes, t. y. lietė tiek šlaunį, tiek ir kelią (iš galo), todėl teismo išskirtas žodis „blauzdelė“, kurį iš esmės pasakė ne vaikai (būtent R. B.), o vaikus apklaususi psichologė, niekaip nepaneigia to, ką R. B. rodė. Todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, būtina peržiūrėti vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota R. B. apklausa. Taip pat, iškilus būtinybei, R. B. reikėtų apklausti papildomai tam, kad būtų išsiaiškinta, kaip jis suprato psichologės nurodytą žodį blauzdelė, t. y. kaip jis suvokė – ar blauzdelė yra kojos apatinė dalis (blauzda), ar kojos viršutinė dalis (šlaunis). Be to, J. B. nurodė matęs taip pat mėlynes ant E. U. kojos, kad jos atsirado žaidžiant kvadratą. Taip pat patvirtino, kad šios mėlynės atsirado prieš E. U. atsirandant vaikų globos namuose.

417.2.1. Apeliantų tvirtinimu, liudytojai R. B. ir J. B. nurodė kaltinamuosius teisinančias aplinkybes, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas apskritai šių duomenų nevertino, negretino su nepilnamečio nukentėjusiojo E. U. parodymuose nurodytomis aplinkybėmis. Be to, mėlynių vieta nėra šiuo atveju esminė aplinkybė sprendžiant M. U. kaltės klausimą. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius tokio plano buvimą, nukentėjusiojo aktyvų domėjimąsi tokio plano įgyvendinimu, kraujosruvų prieš pat šitą įvykį vaikų nurodytose vietose buvimą, esminiu klausimu tampa net ne tai, kaip šios kraujosruvos atsirado, o, ar apkaltinant M. U. šių kraujosruvų padarymu, nebuvo įgyvendintas R. B. iki smulkmenų nupasakotas planas, t. y. siekis melagingai apkaltinti tėvą tam, kad E. U. atsidurtų vaikų namuose ir grįžtų pas mamą. Teismas netiesiogiai pripažino tą aplinkybę, kad E. U. su J. B. buvo sukūrę planą, kaip pasidaryti mėlynių ir apgauti mokyklos direktorę. Nepaisant to, teismas šio susitarimo visumoje kitų įrodymų nevertino, todėl priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris išsiaiškinus papildomas faktines aplinkybes, turėtų būti panaikintas.

427.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimas dėl smurto pavartojimo grindžiamas išimtinai nukentėjusiojo E. U. parodymais. Tai yra labai reikšminga aplinkybė, nes nepasitvirtinus šiai kaltinimo daliai, vien ta aplinkybė iš esmės keistų veikos kvalifikaciją. Būtent dėl šios priežasties, būtina išsamiau paanalizuoti, ką dėl sumušimo aplinkybių sako pats E. U.. Pagal E. U. parodymus, jis buvo mušamas nuolat, t. y. kas savaitę. Nepaisant to, niekas jokių mėlynių nematė, jis draugams apie jas nepasakojo, nerodė, niekur nesikreipė. Savaime suprantama, jog negalėjo likti nepastabėta ta aplinkybė, kad vaikas daugiau kaip 2 mėnesius neva buvo mušamas. E. U. buvo nurodęs, jog ankstesnių mušimų metu buvo ne šiaip sau žymės, tačiau bėgdavo kraujas ir net lupdavosi oda, buvo mušamas į tą pačia vietą, kad būtų vienas didelis randas, nes, anot vaiko, M. U. tai patinka. Tačiau, jeigu vaikas buvo nuolatos mušamas iki kraujo ir odos nusilupimo, jis nebūtų galėjęs ramiai pasėdėti ant kėdės pamokose. Tai per 2 mėnesius tikrai būtų buvę pastebėta. Taip pat apie tokį skausmą E. U. tikrai būtų pasipasakojęs bent vienam žmogui, tačiau to nebuvo. Apie kitokias tėvo taikomas bausmes, tokias kaip telefono paėmimas, neleidimas naudotis kompiuteriu ir panašiai, E. U. pasakojo ne vienam asmeniui, o apie neva prieš jį pavartotą smurtą jau nutylėjo. Tai prasilenkia su bet kokia elementaria logika. Apeliantai pažymi, kad E. U. parodymuose nurodyta, jog tik vieną ar du kartus jis buvo mušamas su diržu. Vaikų psichologei bandant tikslinti apie tuos kitus 8 kartus, kurį atvejį labiausiai atsimena, E. U. nedetalizavo. Pagal tai, kiek vaikas buvo mušamas, jis iš esmės 2 mėnesius turėjo vaikščioti su neišnykstančiomis mėlynėmis, kurių niekas nematė ir dėl kurių nukentėjusysis niekur nesiskundė, nerodė net ir draugams. Be to, ekspertas nurodė, jog fiziškai neįmanoma mušti į tą pačią vietą. Be kita ko, E. U. pasakojo, kad rykštė, su kuria jis buvo mušamas, buvo nusiskinta iš kaimyno sklypo, nors jokių medžių ar krūmų, iš kurios galima pasidaryti tokį įrankį, pas kaimynus nėra. 2019 m. kovo 8 d. vykusioje apklausoje E. U. jau dėl ankstesnių mėlynių pasakė visiškai kitaip – kad anksčiau nebuvo tokios didelės mėlynės, todėl niekam ir nesakė, o neva po paskutinio karto, kadangi atsirado mėlynės, todėl ir pasakė. Jau po patikslinančių klausimų, ar iš ankstesnių kartų liko kokių žymių, jis parodė, kad buvo tokios plonos raudonos žymės. Taigi, nebeliko nei mušimo iki kraujo, nei storų žymių, nei nusilupusios odos. Taip pat E. U. savo pradiniuose parodymuose parodė, kad buvo mušamas su odiniu diržu su metaliniu sagtimi ir jam kliuvo tiek su diržu, tiek ir su metaline sagtimi. Ir nuo sagties net liko žymė. Akivaizdu, kad diržas, pagal berniuko parodymus, nebuvo sulenktas, o buvo ištisinis. Būtent dėl to, tiek diržas, tiek ir sagtis, anot E. U., jam paliko žymes. Tačiau ekspertas paaiškino, jog smūgiai galėjo būti suduoti sulenktu diržu arba kačerga. Šiuo atveju kraujosruvų atsiradimo mechanizmas, nurodytas E. U. bei eksperto, skiriasi. Po to E. U. jau parodė, kad buvo storas diržas, nors paprašytas parodyti, parodė ploną, tai pripažino ir specialistė, t. y. kad jis rodo ploną diržą. Įvertinus tai, kad kai kurios kraujosruvos yra iki 3 cm pločio, akivaizdu, jog diržas turėjo būti labai platus. Šiuo atveju niekas diržo nei ieškojo, nei žiūrėjo ar apskritai toks yra, nei buvo vaikui parodytas. Nepaisant to, E. U. parodė, kad tai neva net ne jo tėvo diržas, o J. P.. Apeliantų teigimu, toks storas, su metaline sagtimi, diržas tikrai nėra moteriškas. E. U. neteisingai nurodė ir sužalojimų vietą, ir tai dar kartą patvirtina, jog nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, prieštaraujantys vieni kitiems, juose nesutampa esminės faktinės aplinkybės, todėl šiais nukentėjusiojo parodymais besąlygiškai vadovautis nebuvo jokio pagrindo. Be viso to, apeliantai pažymi, kad teismas E. U. parodymus vertino dviprasmiškai, t. y. dėl sužalojimų masto, kiekio, kartų ir panašiai traktavo kaip itin patikimus bei tuo grindė M. U. kaltę, tačiau kartu ir netikėjo, nors vaikas sakė matė ir sagtį, tačiau teismas sagtį iš kaltinimo pašalino. Galiausiai, E. U. savo apklausoje pas psichologę buvo parodęs, jog, kai tėvas jį mušė, jis jautė skausmą, deginimą, o jau iš karto po to, į klausimą – po kiek laiko pasipasakojai auklėtojai ir panašiai – E. U. atsakė, kad jį mušė, bet jis to skausmo nejuto. Šių įrodymų prieštaringumo teismas visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, E. U. parodė ir tai, kad dėl to, jog tėvas jį muša, pasakodavo močiutei – M. U. mamai. Vėliau, suvokęs, kad šiuos jo parodymus lengva patikrinti, parodė, kad niekam apie tai nepasakojo. Nepaisant to, pirminiuose parodymuose buvo parodęs, kad, kai pasakydavo močiutei, ji M. U. pabardavo. Taip išeina, kad jis pasakydavo močiutei, tačiau mušti negaudavo, o savo mamai nepasakodavo būtent dėl to, kad bijodavo gauti dar labiau. Kai buvo bandoma patikslinti, kada buvo pirmas kartas, kai jį tėvas sumušė, E. U. parodė, kad buvo gruodis, t. y. tiek pirmas, tiek ir paskutinis kartas buvo gruodį. Šiuo atveju E. U. parodymai prasilenkia su bet kokia elementaria logika bei paneigia E. U. nurodytus teiginius, jog neva prieš jį buvo smurtaujama nuolat ir sistemingai apie 2 mėnesius. Be to, E. U. parodė, kad labai supyko, jog buvo vežamas kartu į tėvų susirinkimą. Nepaisant to, kad susirinkime buvo pasakyta tėvui apie jo blogą elgesį ir panašiai, psichologei bandant patikslinti, ar po šio susirinkimo kas nors buvo, nukentėjusysis parodė, kad nieko nebuvo. Ši aplinkybė vėl paneigia paties E. U. parodymus, kad gaudavo mušti už kiekvieną pastabą ir/ar blogą pažymį. Ir šie nukentėjusiojo parodymų skirtumai pirmosios instancijos teismo įvertinti nebuvo.

437.3.1. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, pasak E. U., tėvas atėjęs į mokyklą visada nusiimdavo kaltę, pasakydamas, kad jis nemušė. Tačiau tampa neaišku, kokią kaltę M. U. nusiimdavo, jeigu E. U. apie jokį smurtą prieš tai niekam nebuvo pasakojęs. Šios aplinkybės E. U. buvo akivaizdžiai išsigalvotos. Be to, tos pačios apklausos metu E. U. jau parodė, kad per pliką užpakalį gavo 7 kartus, o per rūbus – 8 kartus. Tačiau papildomos apklausos metu jau parodė, kad gavo iš viso 4 kartus. Ir šie prieštaravimai teismo nebuvo įvertinti, priešingai – teismas šiuos prieštaravimus visiškai nepagrįstai traktavo kaip neesminius, nors būtent šios aplinkybės turi esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar sužalojimus padarė būtent M. U.. Nagrinėjamu atveju apklausoje dalyvavusi psichologė menamais klausimas tikslino nukentėjusiojo parodymus, tačiau ir šiuo atveju nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi. Apklausos teisme metu psichologė pripažino, kad visiems rodė sužaloto vaiko nuotraukas, aiškindama, kad nėra mačiusi tokio žiauraus smurto atvejo. Esant tokioms aplinkybėms, ji negali būti laikoma nešališka liudytoja. Be to, būtent iš šios liudytojos tikslinančių klausimų, vaikų R. B. ir J. B. parodymuose atsirado nuoroda į sužalojimus blauzdelėje. Kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad tokio pobūdžio bylose, kai kaltinamųjų kaltė iš esmės grindžiama tik nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus. Teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015).

447.3.2. Apeliantų teigimu, visus šiuos E. U. parodymus paneigia ne tik jo paties vėliau iš esmės pakitę parodymai, bet ir kita objektyvi bylos medžiaga. Ekspertas nurodė, jog vaikas neišsigalvoja aplinkybių, nes remiasi patirtimi. Tačiau, iš kur pas vaiką tokia patirtis, jeigu M. U. jokio smurto nėra vartojęs. E. U. iš tiesų buvo mušamas savo patėvio, dėl to, jo mama turėjo problemų užsienyje, ir dėl to E. U. vos nebuvo iš mamos paimtas. Būtent dėl to ir atsirado vaiko patirtis dėl smurto. Nors teismas teigė, kad byloje tokių duomenų nėra, tačiau tai patvirtina A. U. duoti parodymai. Pati V. G. apklausiama teisme parodė, jog neva vaiko elgesys pasikeitė po mėnesio, reikėdavo traukti po žodį, tačiau niekada nesiskundė, kad tėvas negražiai kalbėjo ir/ar barėsi. Priešingai, M. U. pats parašydavo, kad pasakyk kažką vaikui, nes jis manęs neklauso. Nors teismas ir nenurodė, V. G. posėdžio metu taip pat teigė, kad dar prieš įvykį M. U. sakęs jai, kad planuotų grįžti per šventes, nes E. U. visai nebeklauso, ir tai tik patvirtina, jog tėvas tikrai nesmurtavo prieš vaiką ir bandė rasti taikų sprendimo būdą. Be kita ko, V. G. posėdžio metu parodė, jog susisiekusi su vaiku po to, kai jis buvo paimtas į vaikų namus, E. U. buvo geros nuotaikos. Ši aplinkybė itin svarbi, nes ji iš esmės patvirtina faktą, kad E. U. pasiekė savo su J. B. sukurtą planą, t. y. melagingai apkaltinti tėvą tam, kad patektų į vaikų namus, kad grįžtų mama. Be to, E. U. V. G. nurodė, jog tėvas visada liepdavo nusimauti kelnes, nors savo apklausos metu teigė, kad ne visada. Taip pat teismas iš esmės be jokio vertinimo paliko tą aplinkybę, jog V. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, jog E. U. pokalbio metu teigė, kad jį mušė su laidu, o jau duodama parodymus teisme parodė, jog E. U. teigė, kad jį mušė su diržu. Apeliantai pažymi, kad po įvykio vaikas gyveno su mama, ji buvo susipažinusi su bylos medžiaga ir pareiškusi ieškinį dėl nemažos sumos, girdėjusi aplinkybes, kurios paneigia M. U. galėjimą sumušti vaiką jo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. V. G. buvo suinteresuota ne tiesos išsiaiškinimu ir/ar vaiko gerove, tačiau išimtinai civilinio ieškinio patenkinimu. Akivaizdu, jog ir V. G. klaidino teismą, nes jos parodymai dėl esminių faktinių aplinkybių visiškai nesutampa. Be to, V. G. iš esmės pateikė teismui ir klaidingą informaciją, kiek tai susiję su vaiko lankymusi pas psichologus ir neva nesamo jokio pagerėjimo. Kaip nustatyta byloje, mama su vaiku pas psichologą buvo vos vieną kartą, o po to psichologui nepavykus iškelti problemos, vėliau nustojo jį vežti pas psichologus ir jau bylos nagrinėjimo metu pas juos nebesilankė. Taigi akivaizdu, jog E. U. iš tikrųjų jokio smurto iš M. U. nepatyrė, o tiesiog įgyvendino savo planą – tėvą melagingai apkaltinti ir tokiu būdu susigrąžinti mamą. Taip pat E. U. parodymus iš esmės paneigė ir ekspertas, kiek tai susiję su M. U. pozicija neva mušant E. U., nes ekspertas nurodė, kad mažai tikėtina, jog M. U. stovėjo iš kairės pusės (taip teigė E. U.) suduodamas E. U., kadangi dešinė M. U. ranka buvo sugipsuota, o jis yra dešiniarankis. E. U. papildomos apklausos metu iš karto, net neklausiamas, praėjus daugiau kaip metams po įvykio, pats parodė su kuria ranka mušė ir, kad buvo sugipsuota. Ekspertas nurodė, jog nepakanka objektyvių duomenų kategoriškai išvadai padaryti, kad E. U. galėjo susižaloti ir R. B. nurodytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, remdamasis specialisto išvada, kaip neabejotinu nuteistojo kaltės įrodymu, neatsižvelgė ir neįvertino to, kad ji surašyta ir joje išvada dėl sužalojimų padaryta remiantis išimtinai vien tik paties nukentėjusiojo pasakojimu specialistui apie jo sužalojimus, o vėliau E. U. parodymai dėl jo sužalojimo mechanizmo, kiekio ir panašiai kito. Vienas iš pamatinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje. Nekaltumo prezumpcija reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo / kaltinamojo naudai. Taigi, besąlygiškai vadovautis specialisto išvada, kaip M. U. kaltę patvirtinančiu įrodymu, nebuvo jokio pagrindo. Priešingai, neištyrus ir neatlikus apžiūros sporto salėje, šių duomenų pagrindu nepaskyrus naujos ekspertizės, kuri galėjo patvirtinti arba paneigti R. B. parodymus, jog E. U. susižalojo mokykloje, žaisdamas kvadratą ir krisdamas ant suoliuko šonu skersai, visi neaiškumai, esantys specialisto išvadoje, turėjo būti vertinami M. U. naudai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso normas, todėl turėtų būti panaikintas.

457.3.3. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad E. U. parodymus paneigia ir A. U. parodymai, kuriais teismas nesirėmė, motyvuodamas tuo, jog ši liudytoja gali būti šališka. Tačiau pats E. U. buvo nurodęs, jog A. U. labai pasitiki, jai viską pasakodavęs. Ši liudytoja paneigė E. U. nurodytus teiginius, jog neva jis jai pasakojęs ir apie tėvo smurtą bei, kad pastaroji dėl to tėvą bardavo. Negana to, šiuos A. U. parodymus patvirtina ir kitos objektyvios aplinkybės. Ji pati gyvena tame pačiame name, tik kitame aukšte, todėl apie nuolat vartojamą smurtą prieš anūką būtų ne tik girdėjusi, bet ir pamačiusi. Negana to, tiek ši liudytoja, kuri, pasak teismo, yra šališka, tiek ir klasės auklėtoja parodė, jog E. U. klausinėjo dėl vaikų namų, kaip į juos reikia patekti ir panašiai. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog neva kaltinamųjų gynėjas teigė, kad E. U. yra melagis, moka, kai reikia pravirkti, moka bendrauti su psichologais, turėjo tikslą meluoti ir panašiai. Šis teismo teiginys neatitinka tikrovės, kadangi kaltinamųjų gynėjas pats nepavadino vaiko melagiu, o tik pacitavo S. G. parodymus. Būtent ši specialistė bendravo su E. U. 3 mėnesius ir nuolat matė vaiko elgesį, dėl jo elgesio nuolat į mokyklą buvo kviečiamas tėvas, kuris bandė rasti ryšį su vaiku. Be to, teismas nurodė, jog fakto, kad E. U. parodymai neatitinka tikrovės, nepatvirtino byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, tačiau nedetalizavo, kokie įrodymai to nepatvirtino. E. U. parodymus paneigia klasės auklėtoja S. G., tačiau teismas kažkodėl šiuos parodymus paneigė J. B. parodymais. Ši liudytoja parodė, kad E. U. ne kartą klausė, ką turi padaryti, kad grįžtų mama, kaip patekti į vaikų namus, jeigu pateks į vaikų namus, ar grįš mama. Sužinojęs, jog vienas iš būdų patekti į vaikų namus yra smurtas, pradėjo šia tema labai domėtis. Net ir tą dieną, kai atėjo neva pranešti apie patiriamą smurtą, visų pirma paklausė, ar jau dabar paklius į vaikų namus, jeigu yra mėlynės. E. U. iš pradžių nenurodė, kad prieš jį smurtavo tėvas. Šios aplinkybės tik dar kartą įrodo, jog E. U. tikslas buvo per kraujosruvas patekti į vaikų namus, tam, kad grįžtų mama, o jokio smurto jis iš tiesų ir nebuvo patyręs. Yra pasakojęs jai ir apie bausmes – namų areštą, telefono, kompiuterio paėmimą, tačiau smurto niekada neminėjo. Ja pasitikėjo. Taip pat parodė, kad E. U. yra manipuliatorius ir melagis, jam nepatiko pas tėvą įvestos taisyklės, kurių pas mamą nebuvo. Nepaisant to, teismas nurodė, jog neva auklėtoja su vaiku bendravo vos tris mėnesius, t. y. visą tą laiką, kol E. U. gyveno pas tėvą, todėl tai yra tik subjektyvus auklėtojos vertinimas, grindžiamas E. U. elgesiu mokykloje. Vien tai, kad ši liudytoja su E. U. bendravo tik tris mėnesius mokykloje, niekaip nepatvirtina ir neįrodo, jog juos duoti parodymai neatitinka tikrovės. Vien įvertinus tą aplinkybę, jog liudytoja prisiekė byloje sakyti tiesą. Be to, šios liudytojos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. A. U. parodymai apie E. U. domėjimąsi kaip patekti į vaikų namus, R. B. parodymai apie planą apgauti direktorę ir patekti į vaikų namus, paties E. U. parodymų prieštaringumas. Be to, ši liudytoja parodė, kad pastabos ir blogi pažymiai pas E. U. buvo kiekvieną dieną, todėl taip išeitų, kad E. U. turėjo būti mušamas kiekvieną dieną po kelis kartus, tačiau tai paneigia kiti objektyvūs bylos duomenys, tokie kaip paties E. U. parodymai, tiek ir tai, kad niekas daugiau mėlynių niekada pas E. U. nematė. Teismas visiškai nepagrįstai šios liudytojos parodymus vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė. Toks teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų ir pažeidžia nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, ir tai laikytina esminiu pažeidimu. Dėl to buvo priimtas neteisėtas nuosprendis, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas.

467.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, vadovaujantis teismo logika, tėvo noras įvesti taisykles ir auklėti savo vaiką yra psichologinis smurtas bei perdėtas kontroliavimas, o hiperaktyvaus bei maištaujančio vaiko elgesys, kai neatliekamos jokio pareigos, melagingai pranešama apie smurtaujantį tėvą, yra visapusiškai pateisinamas. Negana to, teismas nurodė, jog neva šias aplinkybes apie naudojamą psichologinį smurtą patvirtina ir paties kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad 2017 m. gruodžio 12 d. konflikto metu jis E. U. sakė, jog atims mamai motinystes teises, tada sūnus pažadėjo būti geras, klausyti, kad tik neatimtų mamai motinystės teisių. Teismas visiškai nesigilino ir neanalizavo, kokiame kontekste šie žodžiai buvo pasakyti ir kodėl. Pasak E. U., būtent šią dieną tėvas prieš jį smurtavo, tačiau E. U. savo parodymuose apie tai, kad tėvas grasino atimti mamai motinystes teises, kad jis pasižadėjo būti geras, net neužsiminė. Šiuo atveju būtina išsiaiškinti, kuris šiuo atveju meluoja dėl 2017 m. gruodžio 12 d. įvykio aplinkybių. Todėl būtina apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti M. U.. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas mokyklos psichologės J. A. ir teismo psichologės-ekspertės A. Š. parodymus, padarė išvadą, jog neva šių liudytojų parodymai patvirtina, kad berniukas buvo stresinėje situacijoje ir niekaip nepatvirtina jo gebėjimo manipuliuoti ar pravirkti kada reikia. Tačiau teismas vėl iš esmės rėmėsi tik tomis liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, kurios naudingos nukentėjusiajam. Be to, vien tai, kad berniukas buvo stresinėje situacijoje, nepatvirtina ir neįrodo, kad jis patyrė smurtą iš M. U.. Specialistė patvirtino, kad E. U. domėjosi vaikų namais, t. y. paneigė E. U. parodymus, kad apie vaikų namus niekada neklausė, tačiau teismas šių duomenų visumoje visiškai nevertino. Teismas iš esmės nevertino psichologės teiginių prieštaringumo, o E. U. parodymai skiriasi ne šiek tiek, o iš esmės, t. y. skiriasi esminės faktinės aplinkybės, kurios turi reikšmės nusikalstamos veikos sudėčiai, suduotų smūgių skaičius, kartai, tame tarpe ir įrankis bei dėl smurto likusios žymės. Nenustačius šių esminių aplinkybių, nėra ir nebuvo jokio pagrindo M. U. pripažinti kaltu.

477.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, teismo vertinimu, psichiatrė-ekspertė S. S. patvirtino, jog E. U. davė parodymus remdamasis asmenine patirtimi, jo parodymai realistiški, atitinkantys jo žodyną, jo emocinė būsena atitinka pasakojimo turinį. Nepaisant to, teismas visiškai nevertino, kad ši specialistė, be kita ko, nurodė, jog „Be abejo, kad išskyrimas su mama, apsigyvenimas naujoje aplinkoje, sukėlė liūdesį, pablogino elgesį mokykloje. Jei būtų gyvenęs aplinkoje, kuri būtų padėjusi įveikti tas emocines reakcijas, tą išsiskyrimo liūdesį, tai toks sutrikimas nebūtų susiformavęs. Galima būtų pasakyti, kad tai sutrikdė jo emocinę būseną, tačiau tokio psichikos sutrikimo sukelti negalėjo. Terminas vegetacinės reakcijos – tai kūno reakcijos į stresą: rausta skruostai, drėksta delnai, dažnai būna, kad padažnėja kvėpavimas, širdies veikla <...> jei žmogus jaudinasi, tai tos reakcijos ir kyla. E. išlieka jaudinimasis, graudinimasis, nenoras kalbėti, vengimas, atsitraukimas kalbant apie fizines bausmes“. Specialistė pripažino, kad E. U. išsiskyrimas su mama jam sukėlė itin neigiamas emocijas, dėl to pablogėjo jo elgesys.

487.6. Apeliantams visiškai nesuprantama, kodėl teismas vadovavosi specialistės A. A. teiginiu, jog neva vaikas, siekdamas apkaltinti nepagrįstai tėvą, būtų pasirinkęs sumušimui ne tokią skausmingą vietą. Tačiau, kaip vaikui žinoti, kuri vieta yra mažiau ir/ar labiau skausmingesnė. Juo labiau, kad kaip matyti iš vaikų liudytojų parodymų, šios mėlynės buvo daromos ne specialiai, o paprasčiausiai buvo jomis pasinaudota. Teismas, vertindamas įrodymus, vienu atveju jais vadovavosi, kitu atveju jau atmetė, dėl to neginčijamai buvo padaryti BPK 20 straipsnio pažeidimai, todėl skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas.

497.7. Apeliantų tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi pažeidė tiek nešališkumo principą, tiek ir įrodymų vertinimo taisykles, iškraipė objektyviai byloje nustatytas aplinkybes, be jokio pagrindo liudytojo R. B. parodymus vertino kritiškai, o liudytojo J. B. bei nukentėjusiojo E. U. parodymais besąlygiškai rėmėsi, specialisto išvadą interpretavo išimtinai E. U. naudai, neištyrė daug reikšmingų aplinkybių, todėl toks nuosprendis apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

508. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė prokuratūros ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo M. U. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. bei jų gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis bei atleista nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jų gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovo ir prokuratūros apeliacinius skundus atmesti.

51III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

529. Apeliaciniai skundai atmestini.

5310. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos). Dėl nuteistojo M. U. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso pažeidimais ir įrodymų vertinimu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose bei BK 163 straipsnyje

5411. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. U. ir jo gynėjas M. Navickas tvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta esminių BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 punkto nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nuosprendžio surašymą, pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas ir prokuroras buvo šališki, kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes iš kaltinimo nėra aišku, kada M. U. paskutinį kartą sukėlė sūnui E. U. fizinį skausmą – ar 2017 m. gruodžio 12 d. ar 2018 m. gruodžio 12 d., o pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje kaltinimą M. U. perrašė pažodžiui. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje nenurodė liudytojų J. B. ir R. B. parodymų. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes, apeliantų nuomone, teismo išvados dėl M. U. kaltės padarytos netinkamai įvertinus įrodymus, tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertų ir specialistų tikėtino pobūdžio išvadomis, tinkamai neįvertino specialistų ir ekspertų paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje, taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiojo E. U. parodymų neatitikimus, tarp liudytojų esančius prieštaravimus. Dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, apeliantų nuomone, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktai, 163 straipsnis).

5512. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-42-942/2016).

5613. Nagrinėjamu atveju kaltinime tinkamai nurodytos inkriminuotų nusikaltimų sudėtį apibūdinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad kaltinime aiškiai nurodytas ir laikas, jog M. U. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, 163 straipsnyje, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2017 m. gruodžio 12 d. imtinai, tačiau aprašant kaltinime nusikalstamų veikų paskutinį atvejį, neteisingai nurodyti metai, t. y. kad M. U. padarė E. U. poodines kraujosruvas abiejose kojose, taip sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ne 2017 m. gruodžio 12 d., bet 2018 m. gruodžio 12 d. Tačiau iš 2017 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos apskrities VPK ( - ) rajono PK Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. M. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas būtent dėl 2017 m. gruodžio 12 d. galbūt prieš E. U. pavartoto fizinio smurto (t. 1, b. l. 7). Be to, kaltinamasis aktas buvo surašytas jau 2018 m. spalio 14 d. ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui (t. 2, b. l. 122). Teisiamajame posėdyje, dalyvaujant gynėjui advokatui M. Navickui, nuteistasis M. U. pats patvirtino, kad kaltinimas jam suprantamas, jis ir jo gynėjas pastabų, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir dėl to suvaržytos kaltinamojo teisės į gynybą bei kokie nors kaltinimo trūkumai kliudys teisingai išnagrinėti bylą, nepareiškė (t. 2, b. l. 156). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad kaltinime nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išdėstytos taip, kad abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą nekyla. Šiuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad kaltinime buvo padaryta aiški rašymo apsirikimo klaida, dėl kurios padarymo nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės į gynybą, ir ši klaida teisingai išnagrinėti bylos nesukliudė, todėl ši aplinkybė nevertintina kaip esminis BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, šią klaidą privalėjo ištaisyti skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas.

5714. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

5815. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-425/2012, 2K-246/2014).

5916. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas perrašė iš kaltinimo jame padarytą tą pačią klaidą, t. y. vietoj ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatyto nusikalstamų veikų padarymo laiko – 2017 m. gruodžio 12 d. – nurodė 2018 m. gruodžio 12 d. Tačiau ši aplinkybė savaime neparodo, kad teismas buvo šališkas, o šis pažeidimas nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, sudarantis pagrindą naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį.

6017. Iš byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visumos aiškiai nustatyta, kad buvo nagrinėjamos nusikalstamų veikų aplinkybės, susijusios būtent ir su 2017 m. gruodžio 12 d. įvykiu. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje baigiamųjų kalbų metu nuteistojo M. U. gynėjas advokatas M. Navickas pats pažymėjo, kad teismas byloje atliko įrodymų tyrimą ne formaliai, bylos nagrinėjimas vyko didesne apimtimi nei ikiteisminis tyrimas, buvo nustatytos iš esmės visos reikšmingos bylos aplinkybės, sudarančios pagrindą tinkamam ir objektyviam procesinio sprendimo byloje priėmimui (t. 3, b. l. 86). Šiuo atveju nesant konkrečių pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, šis pažeidimas nesietinas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka ir įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu. Šis neesminis pažeidimas ištaisytinas apeliacinės instancijos teismo.

6118. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje nenurodė liudytojų J. B. ir R. B. parodymų, tačiau pažymėtina, kad jų parodymai išsamiai buvo išdėstyti ir išanalizuoti bei įvertinti skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, todėl šis pažeidimas taip pat visiškai neparodo pirmosios instancijos teismo šališkumo priimant skundžiamą nuosprendį, jis yra labiau formalus ir nevertintinas kaip esminis BPK pažeidimas.

6219. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus atskirai ir jų visumą, palygino juos tarpusavyje bei padarė pagrįstas išvadas dėl M. U. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, 163 straipsnyje.

6320. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų kaltinamasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Be to, kartu pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais.

6421. Nuteistasis M. U. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis M. U. ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes, apeliantų nuomone, teismo išvados dėl M. U. kaltės padarytos netinkamai įvertinus įrodymus, tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliaciniu skundu ginčijamas nukentėjusiojo E. U. parodymų nuoseklumas ir patikimumas, ir tai vienas iš pagrindinių argumentų, grindžiančių nuteistojo M. U. nekaltumą.

6522. Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. U. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, jo apklausa buvo fiksuojama vaizdo ir garso įrašu, vėliau jis davė paaiškinimus atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę bei parodymų patikslinimui buvo apklaustas ir teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 77–80, 132–137, t. 3, b. l. 49–50), ir jo parodymai dėl kaltinime nurodytų esminių aplinkybių, susijusių su prieš jį vartotu fiziniu bei psichologiniu smurtu, yra nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje labai išsamiai išdėstė ir aptarė visus nukentėjusiojo E. U. duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir nuoseklumą objektyviai pagrindžia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte eksperčių S. S. ir A. Š. užfiksuoti duomenys ir padarytos išvados, kurias ekspertės patvirtino ir teisiamajame posėdyje, bei išsamiai paaiškino dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo.

6623. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-147/2018 konstatuota, kad E. U., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinį išsivystymą, psichinę ir psichologinę būklę, galėjo ir gali duoti parodymus apie byloje nagrinėjamą įvykį; tokių duomenų, kad E. U. parodymus davė ne remdamasis asmenine patirtimi, negauta; E. U. atminties procesų sutrikimų nenustatyta, praeities įvykių atgaminimas yra individualus; būdingai lengviau atgaminami emocinį įspūdį sukėlę įvykiai ir jie gali siekti ikimokyklinį amžių; turimų duomenų analizė rodo, kad E. U. parodymus davė remdamasis asmenine patirtimi, jo parodymai realistiški, atitinkantys jo žodyną, jo emocinė būsena apklausos metu atitinka pasakojimo turinį; E. U. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis į įtaigumą, atminties sutrikimų ir kt.), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų apie konkrečias faktines byloje nagrinėjamas aplinkybes. Pažymėta, kad melavimas yra bendražmogiška ypatybė, ekspertizės metu nevertinama; jokių duomenų apie galbūt kitų asmenų daromą poveikį E. U. parodymams negauta; E. U., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias, galėjo suprasti fizinio smurto pobūdį ir reikšmę, tačiau negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis dėl savo būsenos (pastovi įtariamojo baimė, fizinis silpnumas, menkavertiškumo jausmo išgyvenimas įtariamojo atžvilgiu ir kt.). E. U. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl įtariamojo M. U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 132–137).

6724. Teisiamajame posėdyje apklausta nuotoliniu būdu teismo vaikų ir paauglių psichiatrė-ekspertė S. S. paaiškino, kad susipažinus ir su papildomai pateikta informacija (teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiojo E. U., liudytojų R. B. ir J. B. parodymai, vaizdo ir garso įrašai CD laikmenose su jų apklausomis) (t. 3, b. l. 64), atliktos ekspertizės išvados nesikeičia. Atlikus ekspertizę ir bendraujant tiesiogiai su E. U., buvo nustatyta, kad jam konstatuotą emocinę reakciją sukėlė ne vienkartinis įvykis. E. U. įvardijo ne tik fizines bausmes, bet ir menkinimą, patyčias, grasinimus, kurie truko tą gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį. E. U. sutrikimas iššauktas ne vienkartinės fizinės bausmės, fizinio smurto. Buvo atsižvelgta ir į pasikeitusias aplinkybes. Ekspertė pažymėjo, kad išsiskyrimas su mama, apsigyvenimas naujoje aplinkoje sukėlė liūdesį, pablogino elgesį mokykloje. Jei būtų gyvenęs aplinkoje, kuri būtų padėjusi įveikti tas emocines reakcijas, tą išsiskyrimo liūdesį, tai toks sutrikimas nebūtų susiformavęs. Galbūt ši situacija sutrikdė E. U. emocinę būseną, tačiau tokio psichikos sutrikimo sukelti negalėjo. Ekspertė paaiškino, kad vegetacinės reakcijos – tai kūno reakcijos į stresą: rausta skruostai, drėksta delnai, dažnai būna, kad padažnėja kvėpavimas, širdies veikla. Tokio reagavimo sąmoningai sukelti nėra įmanoma. Jei žmogus jaudinasi, tai tos reakcijos ir kyla. E. U. išlieka jaudinimasis, graudinimasis, nenoras kalbėti, vengimas, atsitraukimas kalbant apie fizines bausmes (t. 3, b. l. 79).

6825 Teisiamajame posėdyje apklausta nuotoliniu būdu teismo vaikų ir paauglių psichologė-ekspertė A. Š. paaiškino, kad analizuojant papildomai pateiktą medžiagą (teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiojo E. U., liudytojų R. B. ir J. B. parodymai, vaizdo ir garso įrašai CD laikmenose su jų apklausomis) (t. 3, b. l. 64), informacijos, duomenų, dėl kurių galėtų keisti išvadas, kurias jau teikė rašydama ekspertizės išvadas, negauta. Ekspertei nekilo jokių abejonių, kad E. U. kalbėdamas rėmėsi asmenine patirtimi. Jokių duomenų dėl E. U. išsigalvojimo, dėl kurių galėtų kvestionuoti jo parodymus, negauta. Ekspertė patvirtino išvadą, kad E. U. duoti parodymai yra realistiški, emocinė būsena atitinka pasakojimo turinį. Tokia išvada buvo ir tokia išlieka įvertinus ir papildomus duomenis. Abejonių dėl E. U. parodymų turinio nekilo. Susipažinusi su berniukų (liudytojų R. B. ir J. B.) parodymais įvertino, kad jie parodymus davė po metų ir sklandžiai pasakojo apie įvykius, kurie įvyko prieš metus, todėl kilo tam tikrų klausimų dėl šių berniukų duotų parodymų turinio. Tuo tarpu E. U. parodymai joms (ekspertėms) abejonių neįnešė. E. U. emocinė būsena, jo jautrumas kalbant apie įvykį išlieka iki šiol. Duodamas parodymus E. U. negali ramiai apie tai kalbėti. Jam vis dar yra emociškai skausminga. Matė, kad jis verkė prisimindamas tuos įvykius. Išvykus mamai ir apsigyvenus pas tėvą, kardinalūs pokyčiai jau tuomet rodė, kad pakitęs elgesys į blogąją pusę. Tai rodė, kad jo santykiai namuose yra prasti. Tie duomenys gal psichologinio pobūdžio dalykai. Tai netiesiogiai rodo, kad jo psichobūsena pablogėjo. Visa tai siejama su tuo, kas vyko namuose, santykiai su tėvu ir tėvo drauge. Galbūt kiti davė kažkokius kitokius parodymus, bet jų (eksperčių) išvados dėl to nesikeičia. Ekspertė paaiškino ir dėl to, kad tokia situacija, kai mokykloje tėvas atrodo rūpestingas, o namuose smurtauja, iš patirties dirbant ekspertinį darbą galima pasakyti, kad tokia situacija yra tipiška. Dažnai susiduria su tuo, kai aplinkiniai nepastebi ar negali pastebėti, kas vyksta šeimoje. Šeimoje elgiamasi kitaip, atsipalaiduojama, elgiamasi natūraliai. Ir dėl to aplinkiniai gali stebėtis. Tai labai tipiška situacija. Kiekvienas žmogus, būdamas namuose, atsipalaiduoja, o išėjęs į visuomenę jis mobilizuojasi, tampa labiau priimtinas visuomenei, kontroliuoja savo emocijas. Ekspertėms ši situacija natūrali ir kasdieniška. Dėl E. U. domėjimosi, kaip pakliūti į vaikų namus, ekspertė paaiškino, kad tiesiog yra reikšminga aplinkybė tai, kad E. U. aplinkoje buvo draugas iš globos namų, kuris galėjo nupiešti pozityvų paveikslą apie globos namus, o iš E. U. žodžių ir parodymų žinoma, kad jo būsena išvykus mamai labai žymiai pablogėjo. Psichologiniu požiūriu jis natūraliai ieškojo tos vietos, tų žmonių, su kuriais jis jaustųsi ramiai, saugiai, kur galėtų atsipalaiduoti. Globos namus jis matė kaip ramybės, saugumo šaltinį ir vietą, kurioje jis galėtų atsipalaiduoti. Dėl to jis galėjo domėtis globos namais. Ypatingai sudėtinga vaikams kalbėti apie situaciją, kuri vyksta šeimoje. Vaikui tėvai yra labai brangūs, ir vaikas laukia to teigiamo dėmesio iš abiejų tėvų. Tipiška ir šioje situacijoje. E. U. bijojo pasakyti mamai iš baimės, kad negautų daugiau fizinių bausmių. Tai labai informatyvus ir labai tipiškas sakinys, kai jaučiama vaiko baimė. Niekam nesakyti, nes bus dar blogiau. Tai parodo, kodėl taip ilgai vaikas kenčia. Kaip reaguoti, ką daryti, tas sprendimo pasirinkimų ratas yra labai siauras. Vaikas nežino, kaip ir ką daryti. Pagal tai, ką E. U. pasakojo, jis jautėsi labiau žeminamas, menkinamas negu atvirkščiai. Pozityvių dalykų jis negalėjo papasakoti. Jis jautėsi psichologiškai sužlugdytas, menkavertis. Negalėjo aktyviau priešintis tiems dalykams, kurie vyko prieš jį. Kaip E. U. jaučiasi šią dieną po to įvykio, matoma iš jo apklausos, vykusios kovo 8 d. Kai reikia kalbėti apie tą gyvenimo etapą, gal labiau savo santykį su tėvu, jam kyla graudulys, jis verkia ir jam yra skaudu prisiminti. Kaip neretai būna, išėjęs į saugią aplinką, jis jaučiasi gerai. Galbūt šią dieną pasekmių niekas nepastebėtų. Sugretinus E. U. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir kovo 8 d. apklausos metu, vaizdas nelabai skyrėsi. Reagavimas labai panašus. Gal matėsi, kad jis yra kažkiek labiau kalbus. Praėjo nemažai laiko, vaikas labiau atsigavo. Tarsi tie atsakymai išsamesni, sakiniai dėliojosi sklandžiau, bet iš esmės emocinė būsena nesikeitė. Kovo 8 d. duoti parodymai patvirtino tai, ką jos (ekspertės) matė ir nustatė ekspertizės metu, ir jokių abejonių dėl to nekilo. Tai labiau patvirtina, papildo tai, ką nustatė. Esminiai dalykai yra tie, ką E. U. gali paaiškinti pagal savo amžių, pagal protinį išsivystymą, duoti parodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, t. y. įvykio datą, dalyvius, veiksmus. Iš tiesų vaikams bene labiausiai sudėtinga nusakyti kiekybinius dalykus – kiek kartų vyko, ypatingai, kai kalbama apie pasikartojančius epizodus, sudėtinga suskaičiuoti, kiek kartų vyko, kada tiksliai vyko. Ypatingai tas tikslumas mažėja praėjus kuo daugiau laiko nuo įvykio. Kuo vėliau atliekama apklausa, tuo daugiau įnešama painiavos. Kiekybinių dalykų jos nefiksuoja, nes didėja tikimybė, kad bus painiavos. Fiksuojami įvykio dalyviai ir jų veiksmai, kas ką padarė vienas kitam – šiuo atveju E. U. ir jo tėvas arba E. U. ir jo tėvo draugė. Praėjus kažkuriam laikui, painiotis normalu. Ekspertizės metu pastebėjo, kad E. U. emocinis krūvis buvo labiau kalbant apie tėvą. Tėvo draugės veiksmai emocinio skausmo nesukėlė. Tuo labiau jis nėra motyvuotas labai tiksliai atgaminti. Veiksmai yra apytiksliai, labiau yra nurodyta kokį jausmą sukėlė jos veiksmai. Labai normalu, kad praėjus metams ar daugiau, gyvas išlieka emocinis įspūdis. Kai atlieka ekspertizes, akcentuoja, kad kuo anksčiau būtų atliekama ekspertizė. Todėl niekada nerekomenduoja dėl tų pačių įvykių apklausti papildomai arba pakartotinai vėliau. Iš atminties galima išgauti tikslias aplinkybes, kurios įvykusios neseniai. Ypatingai vaikams svarbu kuo greičiau atlikti apklausą, ką vaikas patyrė, kokie sužalojimai buvo padaryti. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, tokių veiksmų, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl parodymų turinio. Tokiu būdu rekomendavo teismui remtis jo duotais parodymais ir toliau atliekant procesinius veiksmus. Ekspertė taip pat paaiškino, kad melavimas yra bendražmogiška vertybė, būdinga visiems žmonėms. Ekspertės socialinę brandą labiau įtraukia tada, kai vertina psichologinius dalykus. E. U. elgiasi kaip jo amžiaus tarpsnio vaikas. Kalbėdama iš profesinės patirties, ekspertė pažymėjo, kad, kai tiriamojo nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės, matomas kitoks vaizdas. Kūno kalba nerodo buvusios patirties. Vaikas nesijaudina, jis labiau pyksta, kad jam užduodami patikslinami klausimai, kyla vengimo reakcija, nenoras kalbėti. Jo kalboje ryškėja frazių atsikartojimas, nes vaikas negali kurti laisvai čia ir dabar apie tai, ko nebuvo ir nepatyrė. Jo psichologinis portretas yra kitoks. Vaikai nemoka kaip suaugę kurti ir laisvai reaguoti. Tai labai individualu, negalima pritaikyti visiems atvejams, tačiau labai konkrečiai apie E. U., tai, ką jis kalbėjo, ką jos matė, jautėsi jo savivertės sumažėjimas, visa tai nesukėlė abejonių, kad gali meluoti (t. 3, b. l. 79–81).

6926. Iš aptartų psichiatrės-ekspertės S. S. ir psichologės-ekspertės A. Š. paaiškinimų nustatyta, kad abejoms ekspertėms, nei atliekant ekspertizę, nei išanalizavus ir papildomai pateiktą medžiagą (teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiojo E. U., liudytojų R. B. ir J. B. parodymai, vaizdo ir garso įrašai CD laikmenose su jų apklausomis) (t. 3, b. l. 64), jokių abejonių dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų teisingumo nekilo, patvirtino, kad E. U. duoti parodymai yra realistiški, emocinė būsena atitinka pasakojimo turinį, E. U. dėl prieš jį tėvo pavartoto fizinio bei psichologinio smurto nemelavo, šias savo išvadas ekspertės pagrindė. Tai, kad E. U. davė neišgalvotus parodymus, kaip bandė teigti gynyba, patvirtino ir teismo psichologė A. A..

7027. Teisiamajame posėdyje teismo psichologė A. A. paaiškino, kad su E. U. kalbėjo du kartus, jo apklausos labai įsiminė. Pirmos apklausos metu ypatingai prisiminė nuotraukas, kuriose užfiksuoti sužalojimai, jos labai sukrėtė. Per 4-5 metų praktiką nebuvo mačiusi tokio pobūdžio bylose šitokių didelių sužalojimų. E. U. yra kaip ir noras, kad kažkas padėtų, bet nenoras atsiminti to įvykio ir galbūt kalbėti. Reikėjo nemažai pastangų tam, kad būtų išaiškinta, kad jis liudys atskirai, nes tiek pirmos, tiek antros apklausos metu buvo be galo didelė baimė tėčiui, ką jis gali po to jam padaryti. Antros apklausos metu E. U. nerimas nebuvo sumažėjęs. Kad ir po metų jis nesutiko prieš apklausą, įvadinio pokalbio metu, pasakyti, kur gyvena, nes galvojo, kad gali kažkas ateiti ir su juo susidoroti. Liekamieji reiškiniai: stresas, nerimas, baimė – kaip bus toliau – išreikšta labai stipriai ir, kaip ekspertai konstatavo, yra potrauminio streso sutrikimas. Antra apklausa sužadino tas dar didesnes baimes. Jeigu kalbant apie parodymų patikimumą, apklausų parodymai jokių abejonių nekelia. Ypač tai patvirtino antra apklausa – faktinės aplinkybės, t. y. kas ką darė išlieka tos pačios. Smulkmenas, ypatingai vaikams, po tam tikro laiko labai sunku atkartoti. Beveik visiems vaikams neįmanoma prisiminti datą, skaičius. Vaikai natūraliai tokių dalykų nefiksuoja, juolab, kai kalbama apie didelį trauminį išgyvenimą, neigiamą patirtį. Per tam tikrą laiką neigiamą patirtį žmogus stengiasi išstumti iš savo atminties. Lieka tik ryškiausi esminiai faktai ir momentai. E. U. antros apklausos metu šiuos faktus ir patvirtino. Aukštas parodymų patikimumo įrodymas yra tai, kad nekalba tais pačiais žodžiais. Tai nėra išmoktas tekstas. Jis kalba spontaniškai, daugiau be kaltinimo tėvui. Daugiau pradeda nuo savo emocinės būsenos, kad negalėjo išgyventi to skausmo, turėjo pasakyti. Pateikia tam tikras detales, kurios meluojant, kuriant ar įsivaizduojant kažkokį pasakojimą, nebūtų svarbios. Būtų kažkoks tekstas koncentruotas į tai, kas ką darė. Jis abiejų liudijimų metu, gebėjo prisiminti jam svarbias detales. Reikia atskirti, kad jeigu kai kurios smulkios detalės nesutampa, tai yra vaiko liudijimas, jis nežino, kas gali būti teisme svarbu. Ir jis jų nefiksuoja. Nefiksuoja dažnumo, laiko. Jis prisimena įvykius kaip reiškinį, kas jį labai skaudino ir žemino. Dėl šių parodymų nekyla abejonių, jis prisimena save kaip labai stipriai sugniuždytą, sutraumuotą vaiką. Teismo psichologės vertinimu, žymiai mažesnės reakcijos ir neigiami išgyvenimai dėl J. P. veiksmų, nes tai jam nėra artimas žmogus. Vaikui patirti smurtą, skausmą iš artimo žmogaus yra ypatingai sunku. Galbūt tai sukėlė kažkokių neigiamų emocijų, bet šitą įvykį konstatuoja kaip įvykį. Tokio amžiaus vaikui natūraliai kyla klausimai ir nerimas, kur jis bus ir, ar jei jis apie tai prisipažins, nebus nuo tėvo dar blogiau. Vaikui normalu susižinoti, kas nutiks, kokie galbūt veiksmai ir kur jis bus patalpintas. E. U., atėjęs į apklausą, jos ir klausė, kur bus tėvas, kur bus jis. Tokie klausimai pagal E. U. charakteristiką, asmenybę yra natūralūs klausimai, norint užsitikrinti saugumą, nes mamos šalia nebuvo, nebuvo asmens, kuris juo pasirūpina. Pagal matomus nuotraukose sužalojimus, tokio amžiaus vaikai sukurti susižalojimo versiją ir prašyti tiek skaudžiai bei šitaip stipriai sumušti, negalėtų. Jeigu tai ir būtų vaikų kažkoks tikslingas planas ar kerštas, tai tie sumušimai galbūt būtų ne tose pačiose skaudžiausiose vietose. Galbūt būtų pavieniai. Reikia žiūrėti į kontekstą, į vaiko reakcijas, išgyvenimus, nuotraukas, į visą visumą. Labai sunku prognozuoti, kaip E. U. atsilieps šis įvykis. Bet, kad atsilieps, tai tikrai, nes jam tai padarė kažkada buvęs svarbus, galbūt autoritetas, artimas šeimos narys, tuo labiau berniukui tėvas. Kai kalbėjo po antros apklausos praėjus metams, teismo psichologei paklausus apie jausmus tėvui, E. U. atsakė, kad nenori jo matyti, jis tuščia vieta, sapnuoja košmarus. Teismo psichologei žinoma, kad vaikui yra konstatuotas hiperaktyvumas su emocijų ir elgesio sutrikimais. Tai parodo, kad vaikas gali spontaniškai išgyventi. Vieną kartą gali labai susikaupti, kitą kartą negali. Jis pats emocijų nevaldo, jam sunku kontroliuoti savo elgesį ir dėmesį. Vien kūno reakcijos neparodo, ar meluoja, tai yra visuma reakcijų, žodžių, emocijų ir viso kito. Šioje situacijoje labiau matoma, kad berniuko emocinės reakcijos sutampa su pakankamai nuosekliais ir jo amžiui būdingais faktiniais parodymais. O reakcijos, kaip muistymasis, gali būti nerimo iškrova ir išraiška, jo norėjimas kuo greičiau iš ten išeiti. Jis nebuvo suinteresuotas antrą kartą pasakoti, koks tėtis blogas, jis to net ir nesakė. Jis prisiminė tik tuos veiksmus, kurie jį žeidžia. Tai daugiau nerimo ir nesaugumo ženklas, bet ne melavimo (t. 3, b. l. 81–82).

7128. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisiamajame posėdyje teismo psichologė A. A. pripažino, jog visiems rodė sužaloto vaiko nuotraukas, aiškindama, kad nėra mačiusi tokio žiauraus smurto atvejo, todėl ji negali būti laikoma kaip nešališka liudytoja. Dėl šio apeliacinio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo psichologė A. A. paaiškino, kad ji su E. U. kalbėjo du kartus, jo apklausos labai įsiminė. Pirmos apklausos metu ypatingai prisiminė nuotraukas, kuriose užfiksuoti sužalojimai, jos labai sukrėtė. Teismo psichologė A. A. pripažino, kad ją sukrėtė pamatytos sužaloto vaiko nuotraukos, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina to, kad ji buvo šališka. Pažymėtina, kad teismo psichologės A. A. vertinimai dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo, jo būsenos ir elgesio, kitų aplinkybių yra analogiški kaip ir psichologės-ekspertės A. Š.. Teismo psichologė A. A. įvertino nukentėjusiojo E. U. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, apibūdino net jo judesių reikšmes, užfiksuotas vaizdo medžiagoje, patvirtino, kad E. U. parodymų teisingumas abejonių nekelia, ji savo išvadas pagrindė. Pažymėjo, kad ypač E. U. parodymų patikimumą patvirtino antra apklausa – parodytos faktinės aplinkybės, t. y. kas ką darė išliko tos pačios. Paaiškino, kad per tam tikrą laiką neigiamą patirtį žmogus stengiasi išstumti iš savo atminties. Lieka tik ryškiausi esminiai faktai ir momentai. E. U. antros apklausos metu šiuos faktus ir patvirtino. Akcentavo, kad šiuo atveju aukštas parodymų patikimumo įrodymas yra tas, kad E. U. nekalbėjo tais pačiais žodžiais, ir tai nėra išmoktas tekstas. Jis kalbėjo spontaniškai, daugiau be kaltinimo tėvui, pradėdamas nuo savo emocinės būsenos, kad negalėjo išgyventi to skausmo, turėjo pasakyti. Pateikė tam tikras detales, kurios meluojant, kuriant ar įsivaizduojant kažkokį pasakojimą, nebūtų svarbios. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo teismo psichologės A. A. paaiškinimus vertinti kaip šališkus, priešingai, jos paaiškinimai yra objektyvūs, vertinimai sutampa su psichologės-ekspertės A. Š. vertinimais dėl E. U. elgesio būsenos, parodymų patikimumo ir panašiai.

7229. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad apklausų metu nukentėjusysis E. U. tiksliai neparodė, kiek kartų tėvas jį mušė, kokios konkrečiai žymės po kiekvieno mušimo likdavo, taip pat su kokiu daiktu buvo mušamas. Tačiau šie nukentėjusiojo E. U. parodymuose esantys netikslumai visiškai nepaneigia fakto, kad nuteistasis M. U. prieš nukentėjusįjį E. U. sistemingai vartojo fizinį bei psichologinį smurtą.

7330. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. U. parodė, kad tėtis pasikvietė į virtuvę, pasiguldė ant taburetės ir mušė. Tėtis mušė su kaire ranka, nes dešinę ranką darbe susitraiškė, susilaužė. Paskutinį kartą mušė su kaire ranka. Kai grįžo iš mokyklos, tėčio ranka buvo sugipsuota. Per tą laiką, kai gyveno pas tėtį, jį mušė su diržu, su rykšte, atrodo viskas. Tėtis namuose už bausmes be mušimo dar neduodavo kompiuterio, neleisdavo išeiti į lauką ir viskas. Kai gaudavo pastabą ar dvejetą, tada taikydavo tas bausmes. Pagrinde dėl mokslų. Per tą laiką, kai gyveno pas tėtį, jis jį mušė daugiau kaip 4 kartus. Sakė, kad jį mušė daugiau kaip 7 kartus, kai kalbėjo apie paskutinį kartą. Niekam nepasakojo, kad yra mušamas, nes kai mušė, neskaudėjo ir nebuvo tokių stiprių mėlynių. Paskutinį kartą pamatė, kad yra didelės mėlynės ir nusprendė pasakyti. Po įvykio, kai pateko į vaikų namus ir sugrįžo mama, gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Jautėsi geriau. Tik, kai miegodavo, sapnuodavo, kad tėtis persekioja ir muša. Ankstesniais kartais, kai tėtis mušė, kartais būdavo plonos, mažos, raudonos spalvos kaip mėlynės žymės. Mušdavo stipriai, kai priliesdavo, jausdavo skausmą. Kur tėtis nusiskynė rykštę, jis pats nematė (t. 3, b. l. 49–50).

7431. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. parodė, kad viskas prasidėjo nuo to, kai mokykloje buvo matematikos pamoka ir mokytoja pasakė, kad parašys pastabą į „Tamo”, nes nepadarytos visos užduotys. Grįžo namo ir vėliau tėvas šaukdamas, klykdamas, grasindamas jį pakvietė ir paklausė dėl pastabos. Tėvas pradėjo keiktis, šaukė, vadino „durniais, debilais“, sakė „nenervoti“, liepė staigiai „čiuožti“ į virtuvę, gultis ant kėdės. Trenkė su odiniu diržu metaline sagtimi aštuonis sykius, po to buvo žiauriai didelės mėlynės ir sagties žymė kažkur prie kojos. Tai buvo 2017 m. gruodžio pradžioje. Ant medinės keturkampės kėdės atsigulė pilvu, tėvas pasiėmė tokį odinį diržą ir aštuonis sykius iš visos jėgos trenkė. Diržą turėjo jo draugė stalčiuje ar kažkur tėvo kambaryje, bet jis anksčiau jį daug sykių mušė su rykšte, vėliau su diržu. Nusivilkti drabužių neliepė ir mušė jį iš visos jėgos per šitas vietas (parodė šlaunų išorinę pusę) 8-7 kartus. Kai trenkdavo, smūgių neskaičiuodavo, bet jusdavo, kiek kartų trenkia. Tose vietose, kur trenkė, jautė skausmą, deginimą, trenkė su diržu ir dar lygtai pataikė su sagtimi, kažkur buvo sagties žymė. Kai mušė, jam neleido atsisukti, bet jis jautė didesnį skausmą. Diržas, su kuriuo mušė, toks juodas su sidabrine sagtimi, jo storio apibūdinti negalėjo. Tėvas dar sakė nori į mišką išvešiu, pririšiu nakčiai prie medžio. Tuo metu jautė didelę baimę, kad taip iš tikrųjų padarys, nes jis nėra nuspėjamas žmogus. Mėlynes, kurios užfiksuotos nuotraukose, pamatė, kai atsigulė ir pajuto didelį skausmą. Tą pačią dieną vakare nusprendė nebetylėti nueiti ir pasakyti, nes nebegalėjo pakęsti to skausmo. Tą vakarą mamai telefonu nieko nesakė, nes tėtis būtų išgirdęs ir dar sykį mušęs. Ryte atsikėlė ir išbėgo į mokyklą ir tiesiog negalėjo normaliai prisėsti mokykloje ant kėdės, nebetylėjo ir pasakė auklėtojai per pertrauką po pirmos pamokos. Per tuos tris mėnesius, buvo kokie devyni kartai, kad tėvas mušė, daug kartų grasino. Mušė už tai, kad kažką blogai padarė ar gavo pastabą. Daugelį sykių su rykšte ir du sykius su odiniu diržu. Tie kartai buvo tokie patys, mušdavo į tas pačias vietas (parodė į šlaunų išorinę pusę). Mušdavo virtuvėje, reikėdavo atsigulti pilvu ant taburetės. Už vieną pastabą po 5-8 sykius. Jausdavo skausmą, dūrimą. Pirmą kartą tėvas mušė su rykšte praėjus kokioms 4-5 savaitėms, kai parnešė dvejetą iš lietuvių kalbos. Iš viso buvo 8-9 kartai. Apie mušimą nuo pirmo karto sakė močiutei A. U., ji pabardavo tėvą, bet tėvas tuo agresyvesnis būdavo. Mamai nesakė, nes būtų gavęs dar daugiau. Po to, kai mušė su rykšte, būdavo žymės, panašu tiesiog kaip kraujas bėgtų ir oda luptųsi, po rykštės daug kartų į tą pačią vietą, kad būtų vienas didelis randas. Tose vietose jausdavo didelį skausmą. Nebūdavo iš tų aštuonių sykių dideli randai. Tėtis pykdavo ir mušdavo dėl pastabų. Tėtis buvo rykštę parsinešęs, bet jam atsibodo ir pasiėmė odinį diržą. Kai mušdavo, jis norėjo, kad greičiau sugrįžtų mama, kad su tėvu kažkas taip pat elgtųsi, kad jaustų, ką jis su juo daro. Baisiausia buvo, kai grasino, kad nušaus jį ir su draugu pakas miške. Yra buvę, kai mušė per drabužius ir per pliką užpakalį su rykšte. Būdavo žiauriai skaudžiai, tiesiog neina to skausmo ištverti. Mokykloje niekam nesakė, nes manė, kad tėtis pasitaisys, bet kuo toliau, tuo žiauryn, ir pasiskundė, nes žiauriai mėlynės buvo, nėjo nei prisėsti, nei prigulti. Apie dvi savaites nėjo prisėsti, prigulti. Iš tų 8-9 kartų per pliką užpakalį buvo 2 kartai, kiti per rūbus. Su rykšte mušė 7 kartus ir 2 sykius su diržu. Kai mušė tuos kitus kartus žymių niekam nerodė (t. 1, b. l. 77–81, 84–102).

7532. Pažymėtina, kad iš nukentėjusiojo E. U. apklausų matyti, kad jis sklandžiai minčių dėstyti nemoka. Akivaizdu, kad jis ir negali duoti parodymų taip rišliai, kaip duotų suaugęs žmogus. Teisiamajame posėdyje E. U. parodė, kad kai jį mušė, neskaudėjo ir nebuvo tokių stiprių mėlynių. Tokie parodymai gali atrodyti dviprasmiškai, t. y. buvo mušamas, bet jam neskaudėjo. Tačiau nėra net menkiausio pagrindo abejoti tuo, kad mušamas E. U. neabejotinai juto skausmą – vienu atveju didesnį, kitu atveju mažesnį, bet juto, o iš jo pasakymo, kad neskaudėjo, logiškai galima suprasti, kad jo išsireiškimas „neskaudėjo“, siejamas su mušimo metu padarytų mėlynių dydžiu. Ikiteisminio tyrimo metu E. U. skausmo stiprumą taip pat akcentavo būtent pagal atsiradusias žymes po mušimo. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų E. U. parodymų matyti, kad jis iš pradžių parodė apie jo mušimą diržu, tolimesnės apklausos metu aiškiai parodė, kad prieš tai daug kartų buvo mušamas ir su rykšte. Pirmą kartą tėvas mušė su rykšte praėjus kokioms 4-5 savaitėms, kai mokytoja parašė dvejetą dėl lietuvių kalbos. Pažymėtina, kad E. U. parodė, jog pats nematė, iš kur tėtis nusiskynė rykštę. Nukentėjusiojo parodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, kad kadangi fizinis smurtas prieš jį buvo vartojamas sistemingai, nors vienareikšmiškai skaudėjo visais atvejais, jis kaip ir išskiria tuos mušimo atvejus, kai nelikdavo labai žymių mušimo žymių, kaip mažiau sukėlusius skausmą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. parodė, kad jį tėvas mušė ir jam grasino tiesiog daug kartų. Ir tik paprašius patikslinti, kiek maždaug kartų jis buvo mušamas, E. U. atsakė, kad „devynis kokius sykius“, o vėliau bandant išsiaiškinti, kiek kartų mušė su rykšte ir, kiek kartų – diržu, E. U. parodė, kad rykšte mušė septynis kartus ir du kartus diržu, mušė apsirengusį ir per pliką užpakalį. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad E. U. būtų prisiminęs, kiek kartų buvo mušamas, jei tai būtų buvę nedaugkartiniai atvejai arba kiekvieną kartą būtų buvęs mušamas vis skirtingu daiktu. E. U. ir atribojo būtent tai, kad du kartus buvo mušamas diržu, o kitus kartus – rykšte. Teisiamajame posėdyje E. U. parodė, kad jį mušė daugiau kaip keturis kartus, t. y. jis nebeįvardijo devynių kartų, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad jis buvo mušamas tikrai ne vieną ir ne du kartus, kad tai nebuvo vienetinis atvejis. Ikiteisminio tyrimo metu E. U. parodė, kad kiekvieną kartą buvo mušamas po 5-8 kartus, jis smūgių neskaičiavo, tačiau juto, kiek kartų buvo suduodama. Pažymėtina, kad E. U. pats nematė tos aplinkybės, kad jis buvo mušamas ir diržo sagtimi, jis matė diržą, taip manė dėl to, kad mušant labai skaudėjo, todėl nurodė, kad mušė lygtai sagtimi. Akivaizdu, kad vaikui sunku tiksliai nurodyti ir kraujosruvų atsiradimo tikslų mechanizmą. Be to, vaiko pasakymas, kad mušdavo į tą pačią vietą, neturėtų būti suprantamas visiškai tiesiogine prasme. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad vaikas tiesiog juto smūgius į tą pačią kūno vietą. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir teismo medicinos ekspertas R. P., jis paaiškino, kad jei suduodama kelis kartus, vaikas psichologiškai fokusuoja į skaudančią vietą, kadangi ten labiausiai skauda, nors kiti smūgiai suduodami šalimais. Vaikas galbūt nemoka paaiškinti (t. 3, b. l. 58–59). Iš nukentėjusiojo parodymų aiškiai matyti, kad jis pagal savo amžių ir suvokimą negalėjo tiksliai apibūdinti ir po mušimo atsiradusių žymių, jis jas įvardijo taip, kaip sugebėjo. Tačiau visi nukentėjusiojo parodymų netikslumai visiškai nepaneigia to, kad jis davė teisingus parodymus dėl prieš jį pavartoto daugkartinio fizinio ir psichologinio smurto, faktinės aplinkybės išliko tos pačios. Kartu akcentuotina, kad vaikų apklausa ir yra išskirtinė (BPK 186 straipsnis), reikalaujanti specialių žinių, jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas, jose dalyvauja psichologai, kurie ne tik padeda apklausti vaiką, bet vėliau objektyviai gali įvertinti ir vaiko parodymų teisingumą.

7633. Kaip jau buvo išsamiai aptarta, ekspertizę atlikusioms psichiatrei-ekspertei S. S., psichologei-ekspertei A. Š. bei nukentėjusiojo E. U. apklausoje dalyvavusiai teismo psichologei A. A. jokių abejonių dėl E. U. parodymų teisingumo nekilo. Teisiamajame posėdyje psichiatrė-ekspertė S. S. patvirtino, kad atlikus ekspertizę ir bendraujant tiesiogiai su E. U., buvo nustatyta, kad jam konstatuotą emocinę reakciją sukėlė ne vienkartinis įvykis. E. U. įvardijo ne tik fizines bausmes, bet ir menkinimą, patyčias, grasinimus, kurie truko tą gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį. E. U. sutrikimas iššauktas ne vienkartinės fizinės bausmės, fizinio smurto. Psichologė-ekspertė A. Š. taip pat patvirtino, kad jokių duomenų dėl E. U. išsigalvojimo, dėl kurių galėtų kvestionuoti jo parodymus, negauta. Pagal tai, ką E. U. pasakojo, jis jautėsi labiau žeminamas, menkinamas negu atvirkščiai. Pozityvių dalykų jis negalėjo papasakoti. Jis jautėsi psichologiškai sužlugdytas, menkavertis. Negalėjo aktyviau priešintis tiems dalykams, kurie vyko prieš jį. Kovo 8 d. duoti parodymai patvirtino tai, ką jos (ekspertės) matė ir nustatė ekspertizės metu, ir jokių abejonių dėl to nekilo. Tai labiau patvirtina, papildo tai, ką nustatė. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl jo parodymų turinio. Teismo psichologė A. A. patvirtino, kad antros apklausos metu (teisiamajame posėdyje) E. U. kaip tik patvirtino būtent faktines aplinkybes, t. y. faktinės aplinkybės – kas ką darė išlieka tos pačios. Teismo psichologei nekilo abejonių dėl to, kad jis prisiminė save kaip labai stipriai sugniuždytą, sutraumuotą vaiką.

7734. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartus nukentėjusiojo E. U. parodymus dėl prieš jį pavartoto sistemingo fizinio ir psichologinio smurto, eksperčių, atlikusių šioje byloje ekspertizę, bei teismo psichologės, dalyvavusios vaiko apklausose, paaiškinimus ir vertinimus dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo, neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis E. U. davė teisingus parodymus apie faktines bylos aplinkybes. Be to, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo apklausoje dalyvavusi psichologė tikslino nukentėjusiojo parodymus menamais klausimas. Kaip matyti iš E. U. apklausų, jokių menamų klausimų psichologė A. A. nukentėjusiajam nepateikė, tik pasitikslindavo jo nurodytas aplinkybes po to, kai šis atsakydavo į jam užduodamus klausimus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad atvirų klausimų pateikimas taip pat negali traktuojamas kaip menami klausimai. Faktą, kad E. U. buvo sumuštas 2017 m. gruodžio 12 d., objektyviai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 2242/17 (03). Pažymėtina, kad specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys kartu patvirtina ir nukentėjusiojo E. U. nurodytų tėvo suduotų smūgių skaičių kiekvieno mušimo metu, t. y. kad buvo suduodama nuo 5 iki 8 kartų.

7835. 2017 m. gruodžio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2242/17 (03) konstatuota, kad apžiūros metu E. U. konstatuotos poodinės kraujosruvos abiejose kojose; sužalojimai padaryti kietų bukų, galbūt lanksčių, turinčių ribotą paviršių daiktų/įrankių poveikyje; sužalojimai padaryti ne mažiau penkių trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasekoje; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje (2017 m. gruodžio 12 d.) nurodytu, nustatytu laiku; visi išvardinti sužalojimai, tiek imant visus kartu, tiek kiekvieną atskirai, yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 108). Kartu pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. patvirtino, kad galimas sistemingas mušimas ir nepaliekant žymių (t. 3, b. l. 58–59). Ši eksperto nurodyta aplinkybė paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad E. U. turėjo nuolat matytis kraujosruvos ir visada turėdavo skaudėti taip, kad negalėtų sėdėti. Toks eksperto paaiškinimas visiškai nepaneigia nukentėjusiojo E. U. parodymų dėl to, kad jis buvo mušamas sistemingai, jam skaudėjo, tačiau jis kaip vaikas mušimo kartus bei skausmo mastą vertino pagal atsiradusias žymes po mušimo. Aplinkybė, kad ne po kiekvieno mušimo galėjo likti žymės, ir tai E. U. neatrodė kaip labai skausmingas sumušimas, sudaro pagrindo manyti, kad ir dėl šios priežasties E. U. buvo sunku tiksliai įvardyti, kiek kartų iš viso tėvas jį sumušė. Tai, kad ne kiekvienu atveju likdavo aiškiai matomos žymės arba jų iš viso nebūdavo, nepaneigia ir to, kad aplinkiniai fakto, kad prieš E. U. vartojamas fizinis smurtas, galėjo ir nepastebėti arba neįtarti, kad tai žymės, atsiradusios būtent po pavartoto fizinio smurto. Ir ši aplinkybė visiškai nepaneigia to, kad prieš E. U. buvo vartojamas fizinis smurtas.

7936. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam E. U. kraujosruvų buvo atsiradę per kūno kultūros pamokas, tačiau jis melagingai parodė, kad jį sumušė tėvas M. U., nes turėjo planą apgauti mokyklos direktorę ir pavaduotoją dėl prieš jį vartojamo smurto tam, kad apsigyventų vaikų globos namuose, norėjo, kad grįžtų mama. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė, kokie įrodymai paneigia šią versiją. Apeliantų tvirtinimu, teisiamajame posėdyje V. G. parodė, jog susisiekusi su vaiku po to, kai jis buvo paimtas į vaikų globos namus, E. U. buvo geros nuotaikos. Ši aplinkybė itin svarbi, nes ji iš esmės patvirtina faktą, kad E. U. pasiekė savo su J. B. sukurtą planą, t. y. melagingai apkaltinti tėvą tam, kad patektų į vaikų globos namus, kad grįžtų mama. Nors E. U. teigimu, jis buvo mušamas nuolat, tačiau apie tai niekam nesakė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad nukentėjusysis E. U. apkalbėjo savo tėvą ir įgyvendino sukurtą planą patekti į vaikų globos namus.

8037. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos S. G. parodymų nustatyta, kad ji E. U. pažinojo apie 3 mėnesius, buvo jo klasės auklėtoja. E. U. buvo sunkaus būdo mokinys, su jo tėčiu bendraudavo dažnai. Tėtis sėdėdavo pamokose, kad vaikas būtų suvaldomas. Ta atskirtis tarp tėčio ir vaiko buvo, nes ilgą laiko tarpą nebendravo. Tėtis norėjo sulipdyti santykius su sūnumi, bet jam nesisekė. Tėtis atvažiuodavo, sėdėdavo pamokose, stengėsi pataisyti vaiko elgesį, domėdavosi. Su psichologe bendravo, kaip „sulipdyti“ tą santykį su sūnumi. E. U. labai mylėjo savo mamą, o su tėčiu nelabai sekėsi sutarti. E. U. labai norėjo, kad grįžtų mama. Tėtis jį „įstatydavo“ į taisyklių rėmus, o vaikui tai nepatikdavo. Paskutinį mėnesį vis klausinėdavo, ką reikia padaryti, kad grįžtų mama, jei paklius į globos namus, ar mama grįš. Paskutiniu metu E. U. susidraugavo su berniuku iš vaikų namų. Tada E. U. pradėjo klausinėti, ar mama grįš, jei pateks į vaikų namus. Vaiko santykis su mama buvo artimesnis nei su tėčiu, nors tėtis stengėsi „lipdyti“ santykius, visada reaguodavo į pastabas. E. U. apie bausmes kalbėdavo – tai namų areštas už netinkamą elgesį. Tokia auklėjimo priemonė buvo aptariama mokykloje ir siūloma tėčiui kaip drausmės forma, apie kitas bausmes E. U. neminėjo. Iki to įvykio viskas tik blogėjo. Gruodžio 12 d. ryte, prieš pamokas, pas ją atėjo E. U. ir pasakė, kad jei jis dabar parodys, kad pas jį yra mėlynių, ar jį išveš į globos namus. Ji atsakė, kad visų pirma turi tai pamatyti ir, kas tai padarė. Vaikas parodė žemiau užpakalio esančias mėlynes. Jis pasakė, kad mėlynes padarė tėtis – paguldė ant kėdės ir mušė su diržu. Kiek kartų nesakė. Ji apie įvykį iš karto pranešė administracijai, psichologei ir iškvietė vaikų teises. E. U. labai bijojo, nes pasitarę su vaikų teisėmis, pakvietė ateiti į mokyklą tėtį, vaikas nenorėjo susitikti su tėčiu, tad vaiką laikė psichologės kabinete. Liudytojos teigimu, E. U. yra melagis ir geras manipuliatorius. Dėl melavimo gali pravirkti. Visada taip būdavo pas psichologę. Ašaros būdavo netikros. Jis pradėdavo meluoti ir verkti. Galiausiai prieidavo prie to, kad trūksta mamos. Tą dieną, kai pasisakė, buvo išsigandęs, dvejojo sakyti ar nesakyti. Jai sukėlė įtarimų, nes mėnesį laiko kalbėdavo apie tai, kad jei paklius į vaikų namus, ar grįš mama. Jų klasėje yra berniukas iš globos namų, jis sakydavo, jog globos namuose yra labai gerai, šilta, duoda valgyti. Tas berniukas iš globos namų labai gerai sutaria ir su E. U.. Buvo tokia trijulė, todėl jai kilo įtarimų, gal čia yra jo planas, kad grįžtų mama, tačiau tai yra tik jos įtarimai. Iki mamai išskrendant, E. U. elgesys, jei ir buvo netinkamas, tai būdavo švelnesnis, be agresijos. Jo savijauta būdavo kitokia. Mamai išskridus, jo agresyvumas pasikeitė. Ar tėtis galėjo mušti E. U., jai nežinoma (t. 2, b. l. 158–159). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. G. parodė analogiškai, tiksliau nurodė, kad E. U. 2017 m. gruodžio 13 d. atėjo į kabinetą apie 9 valandą ir ryto, paklausė „jeigu mane tėvas sumušė ir yra mėlynių ar mane paims į globos namus“. Psichologės J. A. kabinete E. U. nusimovęs kelnes abiem parodė mėlynes, jos buvo ryškios, ant šlaunų. E. U. visada skųsdavosi, kad jam yra blogai su tėčiu, jis nori pas mamą (t. 1, b. l. 22–23).

8138. Pažymėtina, kad liudytojos S. G. parodymai patvirtina nukentėjusiojo E. U. parodymus, kad jis kitą dieną po sumušimo, t. y. 2017 m. gruodžio 12 d., po pirmos pamokos atėjo pas ją ir pasakė, kad jį sumušė tėvas, liudytoja ir psichologė J. A. pačios matė ant E. U. šlaunų mėlynes. Liudytoja J. A. teisiamajame posėdyje šią aplinkybę patvirtino, parodė, kad E. U. pasakė, kad tėtis jį paguldė virtuvėje ant taburetės ir mušė su diržu (t. 2, b. l. 184–185). Pažymėtina, kad iš liudytojos S. G. parodymų nustatyta, jog E. U. klausė apie tai, kad jei paklius į vaikų namus, ar grįš mama, tačiau tai nereiškia, kad vaikas kūrė kokius nors planus ir apkalbėjo tėvą. Tai tik parodo, kad vaikui gyventi su tėvu nebuvo gera, bei nepaneigia to, kad E. U. domėjosi apie vaikų globos namus, norėdamas išvengti iš tėvo patiriamą smurtą, kad jam vaikų globos namai atrodė saugi vieta gyventi. Tai patvirtina pačios liudytojos parodymai, kad berniukas iš globos namų E. U. sakydavo, kad globos namuose yra labai gerai, šilta, duoda valgyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog E. U. neva kūrė būtent planus, kaip pakliūti į vaikų globos namus, yra nurodyta pačios liudytojos, t. y. jos išsireiškimas ir įtarimai, kad E. U. kūrė planus. Apeliacinės instancijos teismas iš liudytojos S. G. parodymų įžvelgia jos priešiškumą E. U. dėl jo elgesio, ir bet kokį jo tėvo pateisinimą. Pažymėtina, kad pedagogei vadinti vaiką melagiu ir manipuliatoriumi, iš esmės yra neetiška ir nepateisinama. Teisiamajame posėdyje liudytoja J. A. patvirtino, kad E. U. konsultacijos metu domėjosi, kas yra vaikų namai, kas ten vyksta, jie aptarė situacijas, bet tai buvo ne per paskutinę konsultaciją (t. 2, b. l. 184–185). Tai, jog E. U., patyrusiam smurtą, tiesiog buvo įdomu sužinoti, kokios gyvenimo sąlygos vaikų globos namuose, patvirtina ir psichologės-ekspertės A. Š. paaiškinimai, iš kurių nustatyta, kad reikšminga aplinkybė yra ta, kad E. U. aplinkoje buvo draugas iš globos namų, jis galėjo nupiešti pozityvų paveikslą apie globos namus, o iš E. U. žodžių ir parodymų žinoma, kad jo būsena išvykus mamai labai žymiai pablogėjo. Psichologiniu požiūriu jis natūraliai ieškojo tos vietos, tų žmonių, su kuriais jis jaustųsi ramiai, saugiai, kur galėtų atsipalaiduoti. Globos namus jis matė kaip ramybės, saugumo šaltinį ir vietą, kurioje jis galėtų atsipalaiduoti. Teismo psichologė A. A. taip pat paaiškino, kad tokio amžiaus vaikui natūraliai kyla klausimai ir nerimas, kur jis bus ir, ar jei jis apie tai prisipažins, nebus nuo tėvo dar blogiau. Vaikui normalu susižinoti, kas nutiks, kur jis bus patalpintas, nes jis atėjęs į apklausą jos irgi klausė, kur bus tėvas ir kur bus jis. Tai natūralūs klausimai pagal vaiko charakteristiką, asmenybę, norint užsitikrinti saugumą.

8239. Tam, kad būtų patikrinta liudytojos S. G. iškelta versija, kad E. U. su draugais turėjo planą, kaip pakliūti į vaikų globos namus, teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaip liudytojai R. B. ir J. B..

8340. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. B. parodymų nustatyta, kad jis su E. U. buvo geri draugai. Girdėjo, kaip J. B. klausė E. U., ar šis nenori ateiti pas juos, nes ten fainiai, daug vaikų. R. B. nežinojo, ar E. U. tėvas smurtauja prieš E. U., nes apie tai nėra kalbėję. Tik žinojo, kad jeigu ką padarydavo blogai, iš jo ką nors atimdavo. Vieną kartą girdėjo E. U. ir J. B. pokalbį, kurio metu jie kalbėjo apie mėlynes, kad būtų gerai, jei išeitų apgauti direktorę ir pavaduotoją bei atvažiuoti pas J. B.. E. U. atsirado kelios mėlynės sportuojant pamokų metu. Žaidžiant kvadratą E. U. kamuoliu buvo pataikyta į ranką. Dar matė mėlynę ant jo kojos iš priekinio šono, žemiau kelio, kaip „blauzdelės“, ji atsirado per kitą pamoką, kai bėgdamas nukrito, o koja užkrito šonu ant suoliuko. Buvo dar mėlynių, bet nežinojo, iš kur jos atsirado (t. 3, b. l. 23).

8441. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo J. B. parodymų nustatyta, jis su E. U. buvo geri draugai. Liudytojas jokio plano, kad dar kažkas nori ateiti gyventi į globos namus, kad jis būtų įkalbinėjęs E. U. ateiti gyventi į globos namus, neprisiminė. Taip pat nežinojo, ar E. U. norėjo gyventi vaikų namuose. Kai juose jau gyveno, sakė, kad tėtis mušė su diržu. E. U. neaiškino jam, kaip atsirado globos namuose, iki tol nepasakojo apie mušimą. Kai žaidė kvadratą, E. U. su kamuoliu buvo pataikyta į ranką (petį) ir kojos šoną, buvo mėlynės. Liudytojas nežinojo, kodėl tos mėlynės tokios svarbios, kad apie jas pasakoja. Jis negalėjo tiksliai pasakyti ir ant kurios kojos, nes neprisiminė. Nematė, kaip atsirado ir kitos mėlynės, tik jas matė persirengimo kambaryje. Kiek laiko praėjo po to, kai jis matė mėlynes ir E. U. atėjo gyventi į globos namus, pasakyti negalėjo, parodė, kad greitai (t. 3, b. l. 25).

8542. Pažymėtina, kad dėl pas E. U. kraujosruvų atsiradimo priežasties, neva sukurto plano, kaip apsigyventi vaikų globos namuose, apeliaciniame teismo posėdyje buvo prašoma dar kartą apklausti liudytojus R. B. ir J. B.. Tačiau akcentuotina, kad psichologė ekspertė A. Š., būdama susipažinusi su liudytojų R. B. ir J. B. parodymais, įvertino jau teisiamajame posėdyje duotus jų parodymus kaip ne visai patikimus, nes parodymus davė praėjus atitinkamam laikui. Ekspertė niekada nerekomenduoja dėl tų pačių įvykių apklausti vaikus papildomai arba pakartotinai vėliau, nes tai įneša painiavos, kadangi vaikui normalu praėjus tam tikram laikui painiotis. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad BPK 186 straipsnyje nurodyta, kad nepilnamečiai paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ir tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotinė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo. Jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant užtikrinti nepilnamečio proceso dalyvio apsaugą nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio ir jo parodymų patikimumą, taip pat išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015). Šiuo atveju liudytojai R. B. ir J. B. buvo apklausti teisiamajame posėdyje, visi proceso dalyviai turėjo galimybę pasiruošti liudytojų apklausai, apklausų metu dalyvavo tiek nuteistasis M. U., tiek jo gynėjas, jie turėjo teisę liudytojams užduoti klausimų ir jų uždavė. Todėl nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių minėtus liudytojus būtų pagrindo apklausti dar kartą ir apeliaciniame teismo posėdyje. Pažymėtina, kad jų parodymai vertintini visų nustatytų bylos aplinkybių kontekste.

8643. Pažymėtina, kad tiek liudytojas R. B., tiek ir J. B. parodė, kad matė ant E. U. rankos ir kojos mėlynes, paaiškino, iš kur jos atsirado. Pas E. U. matė ir daugiau mėlynių, tačiau nežinojo, iš kur jos atsirado. Ši aplinkybė nepaneigia to, kad pas E. U. būdavo kraujosruvų ir dėl prieš jį sistemingai vartojamo smurto. Pažymėtina, kad nei liudytojas R. B., nei liudytojas J. B. neparodė, kad E. U. mėlynių prisidarė specialiai, norėdamas apkaltinti tėvą smurtavimu. Liudytojas R. B. girdėjo, kaip J. B. klausė E. U., ar šis nenori ateiti pas juos, nes ten fainiai, daug vaikų, tačiau nenustatyta, kad buvo tariamasi, kaip E. U. pakliūti į vaikų globos namus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats neneigė, kad sakė J. B., jog nori gyventi su juo, tačiau jam nesakė dėl ko (t. 3, b. l. 49). Tai parodo, kad kalba apie gyvenimą vaikų globos namuose buvo, todėl J. B. jam ir papasakojo apie tai, kad vaikų globos namuose gyventi nėra blogai. Iš liudytojo J. B. parodymų nustatyta, kad E. U. nekalbėjo apie tai, kad jį muša tėvas, tačiau apie mušimą papasakojo tik tada, kai jau buvo vaikų globos namuose. E. U. teisiamajame posėdyje ir parodė, kad norėjo gyventi su J. B., kad jo nemuštų (t. 3, b. l. 49). R. B. teigimu, jis vieną kartą girdėjo E. U. ir J. B. pokalbį apie tai, kad būtų gerai, jei dėl mėlynių išeitų apgauti direktorę ir pavaduotoją bei atvažiuoti pas J. B.. Tačiau ne tik specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, bet ir eksperto R. P. išsamūs ir motyvuoti paaiškinimai teisiamajame posėdyje paneigia aplinkybę, kad 2017 m. gruodžio 13 d. auklėtojai ir psichologei E. U. parodytos ant kojų buvusios kraujosruvas, buvo iš anksčiau ir galėjo atsirasti ne dėl mušimo, o galbūt liudytojo R. B. ar J. B. nurodytu būdu.

8744. Pažymėtina, kad iš specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų nustatyta, kad teismo medicinos ekspertas R. P. E. U. apžiūros metu nerado liudytojų R. B. ir J. B. nurodytų mėlynių ant peties ir žemiau kelio iš šono. Akcentuotina, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimai E. U. padaryti ne mažiau penkių trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasekoje. Ir tai paneigia liudytojų R. B. ir J. B. nurodytas kraujosruvų atsiradimo aplinkybes, kad kraujosruvos atsirado E. U. krentant šonu, kojai užkritus ant suoliuko. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. paaiškino, kad virstant ant suolo kraujosruvos būna ne tokios, jos būna viename lygyje, susidarytų menama linija, turėtų būti briauna. Šiuo atveju menamų linijų nėra, yra dvi skirtingos kraujosruvos. Tai nėra atsiradę atsitrenkiant į kažkokį daiktą. Bėgant šalia sienos, kritimo metu sąmoningas žmogus savisaugos instinktų pagalba remiasi į kažkokį šalimais esantį paviršių. Jei šalia sienos, tai greičiausiai nebūtų nukritęs. O jei būtų kritęs iš inercijos į priekį, tai būtų buvę sužaloti priekiniai, bet ne nugariniai paviršiai. Jeigu suoliukai eina įstrižai, stovi ne prie sienos, tai jis būtų užkliuvęs už jo ir vėl būtų kritęs iš inercijos į priekį. Neįtikėtina, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti krentant šonu ir skersai. Netikėti objektyviais teismo medicinos eksperto paaiškinimais ir specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis nėra jokio pagrindo, jų objektyviai kiti bylos duomenys ir nepaneigia. Kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, visiškai nepagrįstas ir apeliacinio skundo prašymas atlikti sporto salės apžiūrą, šis prašymas buvo išspręstas apeliaciniame teismo posėdyje.

8845. Apeliaciniame skunde kritikuojamas teismo psichologės A. A. paaiškinimas, kad sunkiai tikėtina, jog berniuką sužalojo kažkas iš draugų jiems susitarus, nes tokiu atveju vaikas būtų pasirinkęs sumušimui ne tokią skausmingą vietą, t. y., gynybos teigimu, iš kur vaikui žinoti, kuri vieta neskausmingesnė. Tačiau dėl tokio gynybos argumento pažymėtina, kad kiekvienas asmuo jaučia skausmą, ir tik jis pats aiškiai suvokia, kada skauda mažiau ar daugiau. Šiuo atveju jau pats sužalojimų padarymo mechanizmas ir mastas paneigia versiją, kad vaikas susižalojo neva savo noru vien tam, kad pakliūtų į vaikų globos namus. Pažymėtina, kad teismo psichologė A. A. ir akcentavo, kad sužalojimai būtų galbūt pavieniai.

8946. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. taip pat paaiškino, kad kelios kraujosruvos ant nukentėjusiojo kojų galėjo būti padarytos sulenktu diržu ar laidu. Labai panašu į mušimą diržu. Negalėjo būti kažkokia liniuotė ar dar kažkas. Žymė yra platesnė nei buvo žalojantis objektas. Jei būtų sagties žymė, tai greičiausia būtų prakirtimas arba nubrozdinimas. Mėlynių intensyvumas priklauso nuo pažeistos kraujagyslės apimties ir skersmens. Nuo smūgio nepriklauso. Kiekvienam iš mūsų sudavus tokiu pat stiprumu, pas vienus būtų vienokios, pas kitus kitokios žymės. Priklauso nuo kraujagyslių trapumo, diametro ir kitų savybių. Kadangi matosi išlinkimas, kažkas lenkto, galima daryti išvadą, kad sudavė diržu arba mušė kačerga. Galėjo būti suduota dviem skirtingais daiktais arba vieno daikto skirtingomis padėtimis. Ekspertas nurodė, kad jis apžiūros metu apžiūri ir užfiksuoja viską, ką randa. Jei išvadoje užfiksuota nėra, tai kitų nubrozdinimų ar mėlynių nebuvo. Būna tokių vietų, kur sužalojimų nelieka – galvos plaukuotoje dalyje, pilve, nes nėra objekto, kurį galima būtų traiškyti. Kartais būna per silpnai suduodami smūgiai, kad nuo jų liktų išoriniai sužalojimai. Smūgių galėjo būti daugiau, bet ne mažiau. Tai nėra atsiradę atsitrenkiant į kažkokį daiktą. Pagal spalvas, sužalojimai padaryti prieš 1-3 paras iki apžiūros. Įvardintas laikas atitinka. Kraujosruvos gali išlikti iki dviejų savaičių, greičiausiai išnyksta apie devintą parą. Tada kraujosruva būna vos gelsva arba visai nematoma. Po kelių mėnesių smurto žymių nelieka, jei tai nebuvo odos vientisumo pažeidimas, kuris gijo kaip randas. Kapiliarinio kraujavimo įtrūkimai, paviršinio audinio nubrozdinimai sugyja ir žymių nelieka. Jei paliečiami gilesni odos sluoksniai, tai sugyja į randą. Sugijus per 10 dienų, žymių gali ir nelikti, ypač jauname organizme. Jei nubrozdinimai platesni, tada kartais toje vietoje oda būna šviesiai rausva, bet tai irgi su laiku išnyksta. Šiuo atveju tokių randų ar odos pakitimų nebuvo. Labiau tikėtina, kad E. U. smūgiai galėjo būti suduoti vertikalioje padėtyje. Kad galima būtų pasakyti tiksliai, reikia matyti taburetę, jos aukštį. Pasilenkus, kojos labiau artimos vertikaliai padėčiai. Šiuo atveju jokio skirtumo, ar E. U. kliuvo stovinčioje padėtyje, ar jam pasilenkus į priekį. Patogiau aišku suduoti iš viršaus žemyn. Stovint turi būti suduota iš šono. Teismo medicinos ekspertas pažymėjo, kad bet kokiu atveju kalbama apie faktą, kad buvo suduota. Smūgiuojantysis turėjo stovėti iš kairės pusės, ir jokio skirtumo, kokia ranka suduota (t. 3, b. l. 58–59).

9047. Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertas R. P. patvirtino, kad E. U. sužalojimai, kuriuos jis 2017 m. gruodžio 13 d. ryte parodė auklėtojai ir psichologei, neatsirado krentant ant suoliuko ar kitokiu būdu, o buvo padaryti 2017 m. gruodžio 12 d. jį mušant. Aiškiai apibūdino, pagal kokius požymius sužalojimai nustatomi, taip pat jų padarymo laikas ir panašiai. Šiuo atveju tai, kad nukentėjusysis nemokėjo aiškiai apibūdinti kaip atrodė diržas – plonesnis ar storesnis, nepaneigia jo parodymų dėl to, kad buvo mušamas diržu paguldytas ant kėdės. Teismo medicinos ekspertas R. P. pažymėjo, kad bet kokiu atveju kalbama apie faktą, kad buvo suduoti smūgiai. Kartu teismo medicinos ekspertas nepatvirtino, kad E. U. sužalojimai buvo padaryti diržo sagtimi. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog buvo mušamas diržo sagtimi, kaip jau buvo aptarta, nematė ir E. U., tiesiog jis taip manė pagal atsiradusias žymes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje šią aplinkybę aptarė, nurodė, kad ji iš kaltinimo šalintina. Tačiau ją paliko nustatomojoje dalyje, todėl ši klaida taisytina apeliacinės instancijos teismo.

9148. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu, kai E. U. buvo apklausiamas, jis jau nebegyveno tėvo šeimoje, tariamas jo tikslas susigrąžinti mamą jau buvo pasiektas, todėl motyvo melagingai apkaltinti tėvą ir dėl daugiau smurto atvejų nei jų buvo iš tikrųjų, nebegalėjo būti. Nukentėjusysis E. U. paaiškino priežastį, kodėl jis nutarė nebetylėti ir apie prieš jį vėl pavartotą fizinį smurtą pranešti auklėtojai, ir tai padarė iškart kitos dienos rytą, po pirmos pamokos, t. y. todėl, kad po paskutinio smurto atvejo 2017 m. gruodžio 12 d., jam labai skaudėjo, jis negalėjo nė prisėsti, nė prigulti. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jis apie patirtą smurtą pranešė po pirmos pamokos, o ne kaip teigė gynėjas po 2-3 pamokos, patvirtina liudytojos S. G. parodymai, ( - ) pranešime Nr. (1.11)-R3-211 nurodytos aplinkybės, kad 2017 m. gruodžio 13 d. per pirmą pertrauką, 8.50 val., į ( - ) klasės auklėtoją S. G. kreipėsi šios klasės mokinys E. U., jis informavo, kad antradienį, 2017 m. gruodžio 12 d., jį grįžusį į namus sumušė tėvas M. U.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis anksčiau nepasakė apie prieš jį vartojamą fizinį smurtą, nes bijojo tėvo, kad jis nesulauktų dar daugiau fizinių ir psichologinių bausmių. Šią aplinkybę objektyviai patvirtina psichologės-ekspertės A. Š. paaiškinimai, kad E. U. bijojo pasakyti mamai apie tėvo smurtą iš baimės, kad negautų daugiau fizinių bausmių. Psichologė-ekspertė A. Š. paaiškino, kad tai labai informatyvus ir labai tipiškas sakinys, kai jaučiama vaiko baimė – niekam nesakyti, nes bus dar blogiau. Tai parodo, kodėl taip ilgai vaikas kenčia. Kaip reaguoti, ką daryti, tas sprendimo pasirinkimų ratas yra labai siauras. Vaikas nežino, kaip ir ką daryti. Pagal tai, ką E. U. pasakojo, jis jautėsi labiau žeminamas, menkinamas negu atvirkščiai. Jis jautėsi psichologiškai sužlugdytas, menkavertis. Negalėjo aktyviau priešintis tiems dalykams, kurie vyko prieš jį. Kaip neretai būna, išėjęs į saugią aplinką, vaikas jaučiasi gerai. Tai, kad E. U. bijojo pasakyti auklėtojai apie tai, kad jį sumušė tėvas, nustatyta ir iš liudytojos S. G. parodymų, t. y. jis iš pradžių pasitikslino, ar bus saugus, ir tik tada papasakojo apie tėvo smurtą. Liudytoja patvirtino, kad E. U. labai bijojo tėvo, nes pasitarę su „vaiko teisėmis“, pakvietė ateiti į mokyklą tėtį, vaikas nenorėjo susitikti su tėčiu. Teismo psichologė A. A. taip pat patvirtino, kad tokio amžiaus vaikui natūraliai kyla klausimai ir nerimas, kur jis bus ir, ar jei jis apie tai prisipažins, nebus dar blogiau. Vaikui normalu susižinoti, kas nutiks, kokie galbūt veiksmai ir kur jis bus patalpintas. E. U., atėjęs į apklausą, jos taip pat klausė, kur bus tėvas, kur bus jis. Aptartų duomenų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad nukentėjusysis anksčiau nepranešė apie prieš jį tėvo vartojamą smurtą dėl baimės, kad tėvas jo nepavartotų dar daugiau. Ir ši aplinkybė visiškai nepaneigia, o tik patvirtina tai, kad prieš E. U. buvo vartojamas fizinis ir psichologinis smurtas.

9249. Pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusysis E. U. yra hiperaktyvus, lengvai nepasiduodantis auklėjimui, krečiantis išdaigas, kartais netinkamai besielgiantis vaikas, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad E. U. davė tikrovės neatitinkančius parodymus.

9350. Iš liudytojos J. A. parodymų nustatyta, kad E. U. verkė per abi konsultacijas, analizuodama dėl ko berniukas verkė, visada prieidavo prie to, kad berniukas verkė dėl to, kad labai ilgėjosi mamos ir gyveno su tėčiu, su kuriuo gyventi nenorėjo (t. 2, b. l. 184–185). Iš liudytojos M. Š. parodymų nustatyta, kad ji yra E. U. klasės auklėtoja, E. U. pažįsta nuo praeitų metų rugsėjo mėnesio. Rugsėjo mėnesio vidury jis buvo išvykęs iš jų mokyklos ir grįžo vasario mėnesio gale. Liudytoja patvirtino, kad E. U. yra hiperaktyvus vaikas, tačiau gan nuoširdus, bet turintis problemų su drausme, mėgstantis save išreikšti ne visai teisinga forma. Pirmieji mėnesiai buvo pakankamai sunkūs, su juo dirbo ir darbas davė savo rezultatų, vaikas daro išvadas. E. U. ateina pas ją pasišnekėti, pabendrauti, skambina, kai jam namuose sunku arba kažkas įvyksta. Tiesiog pasikalba ir jam geriau. Grįžęs nepasakojo apie tą laikotarpį, kai nebuvo jų mokykloje. Tik minėjo, kad iš tėvelio išėjo dėl to, kad jį sumušė. Vasario mėnesį, kai E. U. grįžo, buvo visiškai tas pats vaikas, koks buvo rugsėjo mėnesį (t. 2 t., b. l. 183). Pažymėtina, kad iš liudytojos M. Š. parodymų nustatyta, kad su E. U. tiesiog reikėjo bendrauti. Tai, kad E. U. nebuvo visiškai paklusnus vaikas, neneigė ir jo mama V. G. (t. 2, b. l. 160–162). Tačiau tai savaime neparodo, kad dėl hiperakyvumo ir tam tikro nepaklusnumo, E. U. davė melagingus parodymus. Teisiamajame posėdyje psichologė-ekspertė A. Š. patvirtino, kad E. U. parodymai joms (ekspertėms) abejonių neįnešė. E. U. emocinė būsena, jo jautrumas kalbant apie įvykį išlieka iki šiol. Duodamas parodymus E. U. negali ramiai apie tai kalbėti. Jam vis dar yra emociškai skausminga. Matė, kad jis verkė prisimindamas tuos įvykius. Išvykus mamai ir apsigyvenus pas tėvą, kardinalūs pokyčiai jau tuomet rodė, kad pakitęs elgesys į blogąją pusę. Tai rodė, kad jo santykiai namuose yra prasti. Tie duomenys gal psichologinio pobūdžio dalykai. Tai netiesiogiai rodo, kad jo psichobūsena pablogėjo. Visa tai siejama su tuo, kas vyko namuose, santykiai su tėvu ir tėvo drauge. Kai reikėjo kalbėti apie tą gyvenimo etapą, gal labiau savo santykį su tėvu, jam kilo graudulys, jis verkė ir jam buvo skaudu prisiminti. Kaip neretai būna, išėjęs į saugią aplinką, jis jaučiasi gerai. Praėjo nemažai laiko, todėl vaikas labiau atsigavo. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, tokių veiksmų, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl parodymų turinio. Ekspertė taip pat paaiškino, kad melavimas yra bendražmogiška vertybė, būdinga visiems žmonėms. E. U. elgiasi kaip jo amžiaus tarpsnio vaikas. Kalbėdama iš profesinės patirties, ekspertė pažymėjo, kad, kai tiriamojo nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės, matomas kitoks vaizdas. Kūno kalba nerodo buvusios patirties. Vaikas nesijaudina, jis labiau pyksta, kad jam užduodami patikslinami klausimai, kyla vengimo reakcija, nenoras kalbėti. Jo kalboje ryškėja frazių atsikartojimas, nes vaikas negali kurti laisvai čia ir dabar apie tai, ko nebuvo ir nepatyrė. Jo psichologinis portretas yra kitoks. Vaikai nemoka kaip suaugę kurti ir laisvai reaguoti. Tai labai individualu, negalima pritaikyti visiems atvejams, tačiau labai konkrečiai apie E. U., tai, ką jis kalbėjo, ką jos matė, jautėsi jo savivertės sumažėjimas, visa tai nesukėlė abejonių, kad gali meluoti (t. 3, b. l. 79–81). Teismo psichologė A. A. taip pat patvirtino, kad jai žinoma, jog vaikui yra konstatuotas hiperaktyvumas su emocijų ir elgesio sutrikimais. Tai parodo, kad vaikas gali spontaniškai išgyventi. Vieną kartą gali labai susikaupti, kitą kartą negali. Jis pats emocijų nevaldo, jam sunku kontroliuoti savo elgesį ir dėmesį. Vien kūno reakcijos neparodo, ar meluoja, tai yra visuma reakcijų, žodžių, emocijų ir viso kito. Šioje situacijoje labiau matoma, kad berniuko emocinės reakcijos sutampa su pakankamai nuosekliais ir jo amžiui būdingais faktiniais parodymais. O reakcijos, kaip muistymasis, gali būti nerimo iškrova ir išraiška, jo norėjimas kuo greičiau iš ten išeiti. Jis nebuvo suinteresuotas antrą kartą pasakoti, koks tėtis blogas, jis to net ir nesakė. Jis prisiminė tik tuos veiksmus, kurie jį žeidžia. Tai daugiau nerimo ir nesaugumo ženklas, bet ne melavimo (t. 3, b. l. 81–82). Teisiamajame posėdyje psichiatrė-ekspertė S. S. pažymėjo, kad išsikyrimas su mama, apsigyvenimas naujoje aplinkoje E. U. sukėlė liūdesį, pablogino elgesį mokykloje. Jei būtų gyvenęs aplinkoje, kuri būtų padėjusi įveikti tas emocines reakcijas, tą išsiskyrimo liūdesį, tai toks sutrikimas nebūtų susiformavęs. Galbūt ši situacija sutrikdė E. U. emocinę būseną, tačiau tokio psichikos sutrikimo, koks nustatytas ekspertizės metu, sukelti negalėjo. Ekspertė paaiškino, kad vegetacinės reakcijos – tai kūno reakcijos į stresą: rausta skruostai, drėksta delnai, dažnai būna, kad padažnėja kvėpavimas, širdies veikla. Tokio reagavimo sąmoningai sukelti nėra įmanoma. Jei žmogus jaudinasi, tai tos reakcijos ir kyla. E. U. išlieka jaudinimasis, graudinimasis, nenoras kalbėti, vengimas, atsitraukimas kalbant apie fizines bausmes (t. 3, b. l. 79).

9451. Aptartų duomenų visuma parodo, kad nukentėjusysis E. U. buvo stresinėje situacijoje, jam buvo graudu dėl išsiskyrimo su mama, tačiau visiškai paneigia jo gebėjimą manipuliuoti ar pravirkti kada reikia, bei kad ši situacija galėjo paveikti neteisingų (melagingų) parodymų davimą. Ekspertės patvirtino, jog gyvenamosios aplinkos pasikeitimas galėjo turėti įtakos berniuko emocinei būsenai, tačiau tai ne vienkartinis įvykis sukėlė jo tokią emocinę reakciją – sveikatos sutrikdymą. Tai ne tik E. U. įvardintos fizinės bausmės, bet ir menkinimas, patyčios, grasinimai, kurie truko tą gyvenimo laikotarpį, kai buvo pas tėtį. Taip pat reikšminga eksperčių išvada, jog E. U. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs būtent dėl nuteistojo M. U. veiksmų.

9552. Atsižvelgdamas į objektyviai nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nukentėjusysis E. U. apkalbėjo savo tėvą ir įgyvendino sukurtą planą patekti į vaikų globos namus, yra visiškai nepagrįsti.

9653. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje psichologė-ekspertė A. Š. iš ekspertinio darbo patirties paaiškino ir dėl to, kad tokia situacija, kai mokykloje tėvas atrodo rūpestingas, o namuose smurtauja, yra tipiška. Ji dažnai susiduria su tuo, kai aplinkiniai nepastebi ar negali pastebėti, kas vyksta šeimoje. Šeimoje elgiamasi kitaip, atsipalaiduojama, elgiamasi natūraliai. Ir dėl to aplinkiniai gali stebėtis. Tai labai tipiška situacija. Kiekvienas žmogus, būdamas namuose, atsipalaiduoja, o išėjęs į visuomenę mobilizuojasi, tampa labiau priimtinas visuomenei, kontroliuoja savo emocijas. Ekspertėms ši situacija natūrali ir kasdieniška.

9754. Kaltinimą M. U., kad jis psichologiškai gniuždė savo vaiką jam grasindamas, gąsdindamas fizinėmis bausmėmis, perdėtai kontroliavo, nepaneigia ir apklaustų liudytojų R. N., S. N., D. P. parodymai, iš jų nustatyta, jog E. U. skubėdavo namo, nes gaus mušti, jam buvo draudžiama bendrauti su N. N.. E. U. skundėsi, jog yra nemylimas, baramas (t. 2, b. l. 168–169, b. l. 48–49, 169–170, 170, t. 1, b. l. 42, 135–136). Tai, kad E. U. buvo grasinama, jis buvo gąsdinamas, nustatyta ir iš paties nuteistojo M. U. parodymų. Nors, gynybos teigimu, 2017 m. gruodžio 12 d. konflikto metu M. U. pasakymas sūnui E. U., kad jis atims mamai motinystės teises, buvo paimtas iš konteksto, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka ir pažymi, kad toks pasakymas dėl vaikui labai svarbaus dalyko, kai vaikas ir taip jautė stresą dėl mamos išvykimo, norėjo, kad ji greičiau grįžtų, neabejotinai jį paveikė neigiamai, jis bijojo, kad toks grasinimas vienareikšmiškai gali būti įgyvendintas. Ir tai visiškai nepaneigia to, kad nuteistasis M. U. nevengė grasinančių, gąsdinančių pasisakymų vaikui.

9855. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos A. U. parodymais, kadangi jie visiškai prieštarauja byloje objektyviai nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Liudytoja teigė, kad E. U. jai nepasakojo apie tai, kad tėvas vartotų prieš jį fizinį smurtą, bet neva pasakojo, kad smurtą patirdavo iš patėvio. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad prieš E. U. nuteistasis M. U. vartojo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą, o kad kaltinime nurodytu laiku E. U. būtų patyręs smurtą ne tik iš tėvo ir jo draugės, bet ir iš kitų asmenų, nenustatyta. Tokie liudytojos A. U. parodymai kelia pagrįstų abejonių ir dėl to, kad ji yra nuteistojo motina, todėl neabejotinai siekė duoti naudingus parodymus būtent sūnui M. U..

9956. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatytas ir E. U. motinos V. G. koks nors suinteresuotumas apkaltinti M. U. bei, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tokiu būdu pasipelnyti.

10057. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausta kaip liudytoja V. G. tik parodė tai, ką jai pasakojo sūnus E. U. jau po įvykio. Ji pati apie sūnaus sumušimą sužinojo iš mokyklos pedagogų, nes sūnus, bijodamas tėvo, jai apie prieš jį vartojamą smurtą nepasakojo. Tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog E. U. jai pasakojo, kad tėvas sumušė laidu (t. 1, b. l. 55–56), o teisiamajame posėdyje parodė, kad – diržu (t. 2, b. l. 160–161), nėra esminė, kadangi liudytoja pati tiesiogiai įvykio nematė. Tai, kad 2017 m. gruodžio 12 d. E. U. buvo sumuštas diržu patvirtina byloje surinkti ir aptarti objektyvūs duomenys. Šiuo atveju pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pagal nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą V. G. pareiškimą, o gavus policijoje raštą iš ( - ) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus dėl galbūt smurto vartojimo prieš E. U.. Pradėjus ikiteisminį tyrimą ir pripažinus asmenį nukentėjusiuoju, nukentėjusiajam ir jo atstovui pagal įstatymą numatyta teisė pareikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo (BPK 109, 110 straipsniai), ir ši aplinkybė negali būti vertintina kaip siekis pasipelnyti. Civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą sprendžia teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su žalos atsiradimu ir jos dydžio nustatymu.

10158. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kurio nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas ar pažeidžiantį kitų asmenų teises ir laisves, vaiko tėvai, vaiko atstovai pagal įstatymą arba kiti už vaiko priežiūrą atsakingi asmenys gali tinkamai drausminti, išskyrus fizines bausmes ar kitas smurto formas. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 5 ir 10 dalis fizinė bausmė suprantama kaip vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti arba jo garbei ir (ar) orumui pažeminti, o smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę).

10259. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama M. U. padarytoms nusikalstamoms veikoms atskleisti ir jo kaltei įrodyti, jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kad M. U. sistemingai, naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, fiziškai ir psichologiškai gniuždė nukentėjusįjį E. U. ir, būdamas nukentėjusiojo tėvu, atsakingu už jo auklėjimą, vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, ugdymu, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis ir pareigomis, sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartą. Dėl tokio pavojingo nuteistojo M. U. poveikio nukentėjusiajam E. U. diagnozuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl M. U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė už padarytas veikas šiuo atveju atsiranda ne tik pagal BK 163 straipsnį, kuris numato formalią nusikaltimo sudėtį ir užtraukia atsakomybę esant kaltininko tiesioginei tyčiai, bet dar ir pagal kilusias pasekmes – susirgimą, kuris kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnis). Nuteistasis M. U. aptartą smurtą vartojo tiesiogine tyčia, nes jis aiškiai suvokė, kokią daro veiką ir kokiai vertybei kelia pavojų taip elgdamasis. Bauginimo, gąsdinimo veiksmus atliko tiesiogiai nukreipdamas juos į E. U., fizines bausmes taikė ne spontaniškai, o liepdamas atsigulti nukentėjusiajam pilvu ant kėdės, t. y. kad būtų patogu mušti. Todėl M. U. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 163 straipsnį. Kadangi veika turėjo pasekmes – susargdintas asmuo, neturintis 14 metų amžiaus, t. y. mažametis, ir kartu veika padaryta prieš bejėgiškos būklės žmogų, kadangi nukentėjusysis negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis dėl savo būsenos (nuolatinė įtariamojo baimė, fizinis silpnumas, menkavertiškumo jausmo išgyvenimas), buvo priklausomas nuo nuteistojo M. U., kartu veika padaryta prieš savo šeimos narį, ji pagal atsiradusias pasekmes dar kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus. Veikos pagrįstai vertintos kaip idealioji nusikaltimų sutaptis.

10360. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo ir jo gynėjo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu nuosprendžiu M. U. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį pagrįstai ir teisėtai.

104Dėl nuteistosios J. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso pažeidimais ir įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje

10561. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors ikiteisminio tyrimo metu E. U. 2018 m. sausio 17 d. apklausos metu formaliai buvo vykdomi BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tačiau vėliau šiais mažamečio nukentėjusiojo teisme duotais parodymais J. P. buvo pareikšti įtarimai, ji kaip kaltinamoji buvo perduota į teismą. Taigi, J. P. šios apklausos metu nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje, todėl buvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai bei pažeista jos teisė užduoti klausimus nukentėjusiajam. Užfiksavus nukentėjusiojo parodymus, o J. P. nesudarius galimybės dalyvauti šioje apklausoje bei užduoti mažamečiam nukentėjusiajam klausimų, tokie parodymai negali būti traktuojami kaip gauti įstatymo nustatyta tvarka, nepažeidžiant imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pripažindamas šiuos argumentus pagrįstais, teismas, tenkindamas gynybos prašymą, sutiko mažametį E. U. apklausti teisme pakartotinai. Tačiau tarp 2018 m. sausio 17 d. užfiksuotų E. U. parodymų bei pakartotinai teisme duotų parodymų yra esminių neatitikimų. Neatitikimas yra tokio masto, jog kelia pagrįstų abejonių E. U. parodymų patikimumu apskritai.

10662. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo E. U. 2018 m. sausio 17 d. apklausa atlikta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Nagrinėjamu atveju įtarimai jau buvo pareikšti M. U., jam ir buvo pranešta apie nukentėjusiojo E. U. apklausą (t. 1, b. l. 73). 2018 m. sausio 17 d. E. U. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu įtarimai J. P. dar nebuvo pareikšti, ji įtariamosios statuso neturėjo. Todėl tai, kad J. P. dėl objektyvių priežasčių nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti šioje E. U. apklausoje, baudžiamojo proceso įstatyme numatyti nepilnamečių liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos reikalavimai pažeisti nebuvo. Apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, jos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas. Kad apklausiant E. U. nebuvo pažeisti BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai, neneigiama ir apeliaciniame skunde. Todėl šie nukentėjusiojo E. U. duoti parodymai gali būti pripažinti įrodymais. Be to, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas gynybos prašymą, sutiko mažametį nukentėjusįjį E. U. apklausti teisme pakartotinai, kur tiek kaltinamajai J. P., tiek ir jos gynėjui M. Navickui buvo sudaryta galimybė nukentėjusiajam užduoti klausimus.

10763. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis E. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė skirtingas aplinkybes, jo parodymai tiek dėl laiko, tiek dėl patirto smūgio priešistorės, tiek ir dėl neva patirto smūgio priežasties yra prieštaringi.

10864. Apklaustas teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kaltinamiesiems M. U., J. P., jų gynėjui M. Navickui, psichologei A. A., atstovei pagal įstatymą V. G., nukentėjusiojo atstovui advokatui A. Galminui, nukentėjusysis E. U. į atstovo advokato A. Galmino klausimą atsakė, kad su tėčiu gyveno Ž., kartais būdavo, kad su ja sutardavo, daugiau buvo kartų, kai su Ž. sutardavo blogai. Kai jis užduodavo klausimą, ji pradėdavo šaukti, vadindavo „durneliu“, „idiotu“, jausdavosi blogai. Į teisėjos klausimą atsakė, kad be tėčio vieną kartą mušė Ž.. Vieną rytą, kai norėjo nuo bato nupjauti etiketę, batas nukrito ant žemės ir Ž. delnu trenkė į galvą. Jis nežinojo, kodėl ji taip padarė, sakė tyliau. Ž. mušė tik tą rytą, kai pametė batą. Kai Ž. trenkė, jis pajuto skausmą, kai išėjo į mokyklą, „biški“ skaudėjo galvą. Ž. trenkė anksčiau, nei paskutinis tėčio mušimas. Anksčiau tėtis mušdavo, tada Ž. įtrenkė ir po kelių dienų tėtis paskutinį kartą mušė. Į gynėjo advokato M. Navicko klausimą atsakė, kad kai norėjo nupjauti etiketę nuo bato, jis buvo virtuvėje. Ryte atsikėlė, norėjo nuimti etiketę, bet batas nukrito ant žemės. Tada iš miegamojo atėjo Ž. ir trenkė. Kai trenkė, jis jau stovėjo. Tėtis miegojo tame pačiame kambaryje, iš kurio atėjo Ž.. Tai buvo tuo laiku, kai reikėjo išeiti į mokyklą, prieš aštuonias. Po to Ž. nuėjo miegoto toliau (t. 3, b. l. 29–30).

10965. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 17 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant prokurorei, psichologei A. A., atstovei pagal įstatymą V. G., nukentėjusysis E. U. parodė, kad vakare jam paskambino mama ir pasakė, kad apsiautų žieminius batus. Kitą rytą apsiavė batus, atėjo tėvo draugė Ž. ir trenkė per galvą. Į klausimą E. U. atsakė, kad pasakoja apie kitą dieną, rytą. Netyčia paslydo ir iš rankos iškrito batas ant žemės. Ir po to atėjo tėčio draugė ir tiesiog smarkiai trenkė per pakaušį. Po to E. U. pasakojo apie tėvo veiksmus. Kadangi apklausos pradžioje nukentėjusysis pasakojo, kad jį mušė ne tik tėtis, bet ir tėčio draugė, buvo išsamiau paprašyta papasakoti apie šią aplinkybę. Nukentėjusysis dar kartą pakartojo, kad iš vakaro paskambino mama, sakė apsiauti batus, kuriuos ji nupirko. Jis prižadėjo avėti. Ryte pasiėmė batus, nuėjo į virtuvę nupjauti etiketę. Kai nupjovė etiketę, netyčia vienas batas išsprūdo iš rankos ir nukrito ant žemės. Atėjo tėčio draugė, ji nusikeikė ir paklausė, ar nori dabar gauti. Ir iš visos jėgos delnu trenkė. Paprašytas, paveiksliuke pažymėjo vietą, į kurią jam trenkė. Pakartojo, kad trenkimas buvo iš tikrųjų kaip smarkus, juto skausmą iš tikrųjų. Trenkė vieną kartą. Už ką trenkė, nežinojo, galvojo, kad dėl to, jog nukrito ant žemės batas. Tėtis tuo metu apsimetė, kad miega, nors jis girdėjo, kad tėtis sakė eiti trenkti. Tėčio draugė visą laiką grasindavo, kad muš, negalėdavo įjungti šviesos, turėdavo vaikščioti ant pirštų galiukų, kad neprižadintų. Psichologei paaiškinus, kad dar norima suprasti apie laiką ir paklausus, ar tai buvo jau po tėčio sumušimo E. U. atsakė: „Ne, čia buvo rytą, kai reikėjo eiti į mokyklą“. Dar patikslinus, ar tai buvo kitas rytas po to, kai gavo su diržu, E. U. atsakė, kad „Jo, tas kitas rytas“, o į klausimą: „Ar tai buvo tas pats rytas, kai tu nuėjęs į mokyklą pasakei ir nusprendei nebekentėti“, E. U. atsakė, kad taip. Paklausus, kelinta valanda galėjo būti, kai jam trenkė ranka, E. U. atsakė, kad 7.12 val., paaiškino, kad žino tiksliai, nes buvo nuėjęs prie laikrodžio pažiūrėti, ar nereikia išeiti. Ant sienos yra kaip magnetas, kur sukabinti peiliai, o prie šono yra laikrodis (t. 1, b. l. 77–80, 81, 84–102).

11066. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją praėjus vos mėnesiui po įvykio, jis neklausiamas parodė apie tai, kad jam vieną kartą per pakaušį trenkė ir J. P.. E. U. paaiškino, kad iš vakaro jam paskambino mama ir pasakė, kad apsiautų jos pirktus batus. Ryte jis apsiavė batus, tada atėjo tėvo draugė Ž. ir trenkė per galvą. Į klausimą E. U. atsakė, kad pasakoja apie kitą dieną, rytą. Patikslino, kad netyčia paslydus, jam iš rankos batas buvo iškritęs ant žemės. Ir po to atėjo tėčio draugė ir tiesiog smarkiai trenkė per pakaušį. Po to buvo prašoma papasakoti toliau apie tėvo veiksmus, o paklausus vėl apie E. U. nurodytą J. P. veiksmą, E. U. dar kartą paaiškino, kad ryte pasiėmė batus, nuėjo į virtuvę nupjauti etiketę. Kai nupjovė etiketę, netyčia vienas batas išsprūdo iš rankos ir nukrito ant žemės. Atėjo tėčio draugė, ji nusikeikė ir paklausė, ar nori dabar gauti. Ir iš visos jėgos trenkė delnu. Pažymėtina, kad E. U. rišliai neparodė įvykio eigos, tačiau iš atsakymų matyti, kad jis pasiėmė batus, nuėjo į virtuvę nupjauti etiketę, ją nupjovus batas iškrito iš rankos ir tada atėjo J. P. bei trenkė per pakaušį. Analogiškai įvykio eigą, vietą, kokiu metu ir į kurią vietą jam trenkė J. P., kad jis pajuto skausmą, nukentėjusysis parodė ir teisiamajame posėdyje. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu toje pačioje apklausoje E. U. iš pradžių nurodė, jog jis jau buvo apsiavęs batus, kai atėjo J. P. ir jam trenkė, iš esmės ir neprieštarauja tokiam faktui, t. y. kad jis jau buvo apsiavęs batus, nes teisiamajame posėdyje E. U. ir patvirtino, kad kai J. P. trenkė, jis jau stovėjo. Todėl logiška, kad E. U. batus jau galėjo būti apsiavęs, ir šioje vietoje jokių esminių prieštaravimų nėra. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu E. U. aiškiai parodė, kad tai buvo ryte po to, kai jį iš vakaro sumušė tėtis. Atkreiptinas dėmesys, kad iš E. U. parodymų matyti, kad jam nebuvo suprantamas psichologės klausimas: „ar tai buvo jau po tėčio sumušimo“. Aiškiai matyti, kad E. U. suprato, kad manoma, jog J. P. jam trenkė tą pačią dieną, kai sumušė tėtis, todėl jis patikslino: „Ne, čia buvo rytą, kai reikėjo eiti į mokyklą“. Dar patikslinus, ar tai buvo kitas rytas po to, kai gavo su diržu, E. U. atsakė, kad „Jo, tas kitas rytas“, o į klausimą: „Ar tai buvo tas pats rytas, kai tu nuėjęs į mokyklą pasakei ir nusprendei nebekentėti“, E. U. tiksliai atsakė, kad taip. Kaip matyti, E. U. aiškiai nurodė ir net kelis kartus patikslino dieną, kai jam J. P. trenkė delnu per pakaušį, taip pat nurodė vietą ir net tikslų laiką, nes tuo metu pažiūrėjo į laikrodį virtuvėje, kuris buvo prie peilių. E. U. abejose apklausose nežinojo dėl ko jam trenkė J. P., jis tik pagalvojo, kad dėl to, jog iškritęs iš rankų ant žemės batas sukėlė triukšmą, nes ji visada liepdavo elgtis tyliai. Taip pat parodė, kad kai J. P. jam trenkė delnu, pajuto skausmą, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir tai, kad trenkė stipriai – iš visų jėgų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis skirtingai parodė dėl to, ką tuo metu veikė tėvas. Tačiau, kaip jau buvo aptarta ir atsakant į nuteistojo E. U. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, vaikas nesugeba sklandžiai dėstyti minčių, ir tai matyti iš jo parodymų, todėl tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pasakė, kad tėvas apsimetė, jog miega, o teisiamajame posėdyje, kad miegojo, nėra visiškai skirtinga aplinkybė, kadangi abiem atvejais E. U. vienodai parodė, kad tėvas tuo metu, kai jam trenkė J. P., buvo miegamajame, o teisiamajame posėdyje dar patikslino, kad jis nebuvo atsikėlęs, todėl vaikas ir išsireiškė, kad miegojo.

11167. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusysis E. U. teisiamajame posėdyje, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė laiką, kada jam J. P. trenkė per pakaušį, t. y. teisiamajame posėdyje jis teigė, kad tai buvo anksčiau, nei paskutinis tėčio mušimas. Tačiau kartu akcentuoja, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis visiškai vienodai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė būtent faktines aplinkybes. Todėl nagrinėjamu atveju tai, kad jis teisiamajame posėdyje, pažymėtina, po įvykio praėjus net daugiau kaip metams negalėjo prisiminti tik laiko ir dėl jo painiojosi, visiškai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų teisingumo, kad J. P. trenkė jam delnu ir sukėlė fizinį skausmą. Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti, kad nukentėjusysis E. U. laiką tiksliai nurodė būtent ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją praėjus vos mėnesiui po įvykio, jis pats net kelis kartus patikslino, kad J. P. trenkė jam delnu tą patį rytą, kai jis nuėjęs į mokyklą pasakė, jog jį diržu mušė tėtis.

11268. Pažymėtina, kad atsakant į nuteistojo M. U. ir jo gynėjo apeliacinį skundą jau buvo aptarta, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir nuoseklumą objektyviai pagrindžia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte eksperčių S. S. ir A. Š. užfiksuoti duomenys ir padarytos išvados, kurias ekspertės patvirtino ir teisiamajame posėdyje, bei išsamiai paaiškino dėl nukentėjusiojo E. U. parodymų patikimumo. Dar kartą akcentuotina, kad psichologė-ekspertė A. Š. paaiškino, kad vaikams sudėtinga nusakyti, kada tiksliai vyko įvykis, ypatingai tas tikslumas mažėja praėjus kuo daugiau laiko nuo įvykio. Kuo vėliau atliekama apklausa, tuo daugiau įnešama painiavos. Labai normalu, kad praėjus metams ar daugiau, gyvas išlieka emocinis įspūdis. Ekspertizės metu pastebėjo, kad E. U. emocinis krūvis buvo labiau kalbant apie tėvą. Ekspertė pažymėjo, kad tėvo draugės veiksmai emocinio skausmo nesukėlė, todėl jis nėra motyvuotas labai tiksliai atgaminti ir įvykį. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, tokių veiksmų, dėl kurių E. U. negalėtų duoti parodymų ar kiltų abejonių dėl parodymų turinio (t. 3, b. l. 79–81). Teismo psichologė A. A. taip pat patvirtino, kad E. U. apklausų parodymai jokių abejonių nekelia. Ypač tai patvirtino antra apklausa, nes E. U. antros apklausos metu patvirtino faktines aplinkybes. Akcentavo, kad beveik visiems vaikams neįmanoma prisiminti datos, skaičiaus, kadangi vaikai natūraliai tokių dalykų nefiksuoja, juolab, dėl J. P. veiksmų E. U. reakcijos ir neigiami išgyvenimai žymiai mažesni, nes tai jam nėra artimas žmogus. Tačiau abiejų liudijimų metu E. U. gebėjo prisiminti jam svarbias detales (t. 3, b. l. 81–82).

11369. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje visiškai vienodai parodė esmines įvykio aplinkybes, ir tik painiojosi laike, ir tai, eksperčių bei teismo psichologės nuomone, yra normalu, įvertinus, kad jis ikiteisminio tyrimo metu labai tiksliai nurodė ir įvykio laiką, jį detalizuodamas, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis davė teisingus parodymus dėl to, kad J. P. trenkė jam delnu per pakaušį, bei nėra pagrindo netikėti, kad tai buvo būtent 2017 m. gruodžio 13 d., apie 7.12 val. Kartu pažymėtina, kad 2017 m. gruodžio 13 d. jo visas dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip išdrįsti pasakyti auklėtojai, kad jį stipriai sumušė tėvas diržu, jam skaudėjo kojos dėl tėvo sumušimo, todėl akivaizdu, kad jis J. P. veiksmo, nors ir smurtinio, nesureikšmino. Tai patvirtina ir ekspertės A. Š. bei teismo psichologės A. A. paaiškinimai, iš kurių nustatyta, kad tėvo draugės veiksmai ne fizinio, bet būtent emocinio skausmo nesukėlė. Tačiau vaikui pasijutus saugiam, jis jau pirmosios apklausos metu pats papasakojo ir apie tai, kad J. P. trenkė delnu jam per pakaušį bei išsamiai detalizavo viso įvykio aplinkybes. Todėl aplinkybė, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio auklėtojai ar kitiems asmenims nepasakė ir apie J. P. prieš jį pavartotą smurtą, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu taip pat.

11470. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats neneigė, kad būdavo, jog su J. P. sutardavo. Teisiamajame posėdyje atleista nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. taip pat parodė, kad su E. U. sutardavo, būdavo ir nesutarimų dėl taisyklių nesilaikymo, todėl natūralu, kad pagal situaciją E. U. D. P. galėjo pasakyti, jog tėvo draugė gera (t. 2, b. l. 170), R. N. – kad ji ir tėvas jo nemyli, skriaudžia (t. 2, b. l. 168–169), N. V. taip pat galėjo atrodyti, kad santykiai su vaiku yra geri (t. 2, b. l. 186–187), tačiau ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia fakto dėl J. P. veiksmų įvykio dieną. Teisiamajame posėdyje J. P. nenurodė laiko, bet pati patvirtino, kad konfliktas dėl atsiųstų E. U. mamos batų buvo. E. U. norėjo juos nešioti, bet dar buvo geras oras, šilta, todėl sakė jam, kad nesimautų, nes prakaituos kojos. Jos teigimu, E. U. specialiai įėjo į jos kambarį, ir vidury kambario ant kilimo avėsi batus. Įvyko žodinis konfliktas (t. 2, b. l. 159–160). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog E. U. iš esmės bijojo tėvo ir jo draugės, sulaukdavo bausmės ir už mažesnius neva nusižengimus, todėl tikėti, kad E. U. išdrįstų ryte, J. P. miegant, specialiai ateiti į jos kambarį ir autis batus, nėra jokio pagrindo. Tačiau iš J. P. parodymų matyti, kad M. U. sūnui E. U. buvo liepęs jos visada netrukdyti rytais, o jos nėštumo metu liepė elgtis ypatingai tyliai, nes jų name girdimumas geras, per sieną labai gerai girdisi net laikrodžio švytuoklė. Todėl nagrinėjamu atveju iš esmės logiški ir nepaneigti E. U. parodymai, kad J. P. galėjo suerzinti garsas, kai jam iš rankos iškrito batas, dėl to jam ir trenkė. Be to, kaip matyti, E. U. buvo liepta elgtis taip, kad netrukdytų J. P. ne tik jos nėštumo metu.

11571. Apeliaciniame skunde teigiama, kad net ir remiantis vien tik nukentėjusiojo E. U. parodymais, skausmas nebuvo tokio lygmens, kuris leistų šį veiksmą traktuoti kaip užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę.

11672. Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

11773. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

11874. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. paaiškino, kad yra tokių vietų, kur sužalojimų nelieka – galvos plaukuotoje dalyje, pilve. Kartais būna per silpnai suduodami smūgiai, kad nuo jų liktų išoriniai sužalojimai (t. 3, b. l. 58–59). Tačiau tai nereiškia, kad nuo suduoto smūgio delnu per pakaušį, ypač vaikas, nejautė fizinio skausmo. Nukentėjusysis E. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodė, kad jis dėl delnu suduoto J. P. smūgio per pakaušį jautė skausmą. Šiuo atveju tai, kad buvo suduota delnu, nors, kaip teigė nukentėjusysis ir stipriai, galėjo skausmo pojūtis ilgai neišlikti, tačiau tai nereiškia, kad nebuvo juntamas fizinis skausmas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinime nenurodyta, kuria ranka J. P. trenkė E. U., todėl ši aplinkybė nėra esminė.

11975. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016).

12076. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. P., atlikdama smurtinius veiksmus mažamečiui E. U., t. y. delnu suduodama per pakaušį, suprato savo veiksmų pobūdį, numatė dėl tokių jos veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius ir jų norėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties J. P. veiksmuose buvimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

12177. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl to, jog J. P. veiksmu sukeltų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, o padaryta žala nebuvo tokia didelė, J. P. taikė BK 37 straipsnio nuostatas – J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atleido dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai nutraukė.

122Dėl J. P. BK 37 straipsnio taikymo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo

12378. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas prašo neatleisti J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, motyvuodamas tuo, kad J. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, neigė, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį E. U., ji siekė visais būdais išvengti atsakomybės, neapgailestavo dėl savo poelgio, neatsiprašė nukentėjusiojo, todėl ji ir toliau jausis nebaudžiama bei ateityje galės daryti galbūt nusikalstamą veiką.

12479. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė I. Gedžiuvienė prašo neatleisti J. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, motyvuodama tuo, kad nėra sąlygų jos veiką pripažinti mažareikšme ir ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi J. P., nors ir buvo teisiama pirmą kartą, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau ji pateisino netrumpą laiko tarpą sugyventinio trukusį smurtą prieš mažametį sūnų, kurstė tėvo neapykantą ir pyktį vaikui, po to ir pati pavartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, be to, nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti padarytų nusikaltimų, o tik trukdė.

12580. Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

12681. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir panašiai, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

12782. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kartu kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Tačiau pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį.

12883. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiajam E. U. neteisėti J. P. veiksmai – trenkiant delnu mažamečiui per galvą – sukėlė fizinį skausmą. Tokia J. P. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau pagrįstai nustatė, kad jos padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinys, jų pasireiškimas nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas.

12984. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus. Apklausų metu nukentėjusysis E. U. parodė, kad jam skaudėjo, kai J. P. trenkė jam per galvą, tačiau nėra pagrindo nesutikti su tuo, kad minėtu J. P. veiksmu mažamečiam nukentėjusiajam sukeltas skausmas buvo momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Byloje nėra duomenų, jog dėl jos prieš vaiką pavartoto smurto mažamečiui būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai. Teisiamajame posėdyje ekspertė-psichologė A. Š. paaiškino, kad tėvo draugės veiksmai E. U. emocinio skausmo nesukėlė, tai patvirtino ir teismo psichologė A. A., nurodžiusi, kad dėl J. P. veiksmų E. U. reakcijos žymiai mažesnės, nes tai jam nėra artimas žmogus, jos veiksmą vaikas konstatavo kaip įvykį. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 37 straipsnio taikymo, aptarė, kad J. P. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad J. P. nepripažino savo kaltės, tačiau nenustatyta, kaip teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, kad ji kurstė tėvo neapykantą ir pyktį vaikui. Be to, bylos duomenimis objektyviai nustatyta, kad nukentėjusysis turėjo elgesio sutrikimų, dėl kurių tarp J. P. ir E. U. kildavo konfliktų, ji, gyvenant E. U. jų namuose, patyrė persileidimą. Šios aplinkybės visiškai nepateisina J. P. neteisėtų veiksmų, tačiau sudaro pagrindo išvadai, kad smurto pavartojimas prieš E. U. buvo spontaniškas veiksmas. Kad ateityje J. P. elgsis atsakingai ir daugiau nenusikals, sudaro pagrindo manyti ir ta aplinkybė, kad ji laukiasi (t. 4, b. l. 50).

13085. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad aptartos aplinkybės atskleidžia, jog J. P. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis, bei konstatuoja, kad J. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir baudžiamoji byla jai nutraukta pagrįstai.

131Dėl bausmės nuteistajam M. U.

13286. Apeliaciniame skunde, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės I. Gedžiuvienės manymu, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, kitas bylos aplinkybes ir į kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės cinizmą, įžūlumą, požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, kad jam anksčiau taikytos baudžiamosios atsakomybės priemonės nepasiekė savo tikslų, jis nepadarė išvadų dėl savo elgesio, vos tik atlikęs bausmę už ankstesnius padarytus nusikaltimus, turėdamas teistumą, vėl nusikalto pakartotinai, M. U. turėjo būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis.

13387. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

13488. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

13589. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmes nuteistajam M. U. už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis).

13690. Nuteistasis M. U., turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą, padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis), jis anksčiau teistas keturis kartus, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 5–9), ir ši aplinkybė vienareikšmiškai parodo, kad jis linkęs nesilaikyti įstatymų, nedirba (t. 2, b. l. 4). Tačiau anksčiau jis teistas už kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, paskutinį kartą buvo nuteistas Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu realia laisvės atėmimo bausme, t. y. beveik prieš 7 metus, jis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas lygtinai, neatlikus bausmės, toliau buvo kontroliuojamas Probacijos tarnybos, 2016 m. kovo 18 d. iš Probacijos tarnybos registro išregistruotas, už nusikaltimus žmogaus sveikatai bei vaikui ir šeimai anksčiau neteistas. Iš nuteistojo parodymų nustatyta, kad jis drausmino vaiką siekdamas pozityvių tikslų – kad sūnus mokytųsi, gerai elgtųsi, tačiau šiam tikslui pasiekti pasirinko akivaizdžiai netinkamas, neadekvačias ir besąlygiškai neteisėtas priemones, dėl to vietoj pageidaujamos pozityvios vaiko elgesio korekcijos buvo padaryta žala vaiko sveikatai. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nuteistasis smurtą vartojo prieš mažametį sūnų sistemingai, smurtas buvo gan žiaurus, jis buvo skausmingas vaikui, jis net trumpą laiko tarpą nesugebėjo tinkamai atlikti tėvo pareigų pažymėtina, kad dėl pavartoto smurto 2017 m. gruodžio 12 d., nukentėjusiajam E. U. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau būtent dėl sistemingo mušimo ir psichologinio smurto M. U. sukėlė nukentėjusiajam E. U. psichikos sutrikimą – reakcijas į stiprų stresą, trikdančias jo kasdieninį funkcionavimą bei adaptaciją, t. y. M. U. taip gniuždydamas vaiką, elgdamasis su juo gan žiauriai, sistemingai mušdamas mažametį, bejėgiškos būklės sūnų susargdino nesunkiai, todėl šios prokurorės nurodytos aplinkybės yra nuteistojo M. U. nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, BK 163 straipsnyje, kvalifikuojantys požymiai, o nelemiantys bausmės individualizavimo aspektus.

13791. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

13892. Siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti M. U. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžio ir už šias veikas numatytų bausmių turi būti teisinga pusiausvyra, bei įvertinęs nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. U. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje, skyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatytos laisvės atėmimo bausmės dydis yra artimas sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkiui, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė taip pat artima jos vidurkiui. M. U. padaryti nusikaltimai sudaro idealiąją BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose ir BK 163 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptį, todėl bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 1 punktas).

13993. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistajam M. U. skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų, reikšmingų nuteistajam M. U. skirtinų bausmių individualizavimui ir bausmių dydžio nustatymui, į kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų neatsižvelgęs, nenurodė. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, didinti už M. U. padarytas nusikalstamas veikas paskirtas laisvės atėmimo bausmes nėra pagrindo.

14094. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 75 straipsnį ir atidėjo M. U. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

14195. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

14296. Baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismų praktikoje teismas kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygas (nuostatas), svarsto, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir sprendžia bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kurie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, o tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.

14397. Kaip jau buvo aptarta skiriant bausmę, M. U. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, anksčiau teistas, tačiau už kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskutinį kartą buvo nuteistas Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu realia laisvės atėmimo bausme, t. y. beveik prieš 7 metus, jis iš įkalinimo įstaigos buvo paleistas lygtinai, neatlikus bausmės, toliau buvo kontroliuojamas Probacijos tarnybos, 2016 m. kovo 18 d. iš Probacijos tarnybos registro išregistruotas, už nusikaltimus žmogaus sveikatai bei vaikui ir šeimai anksčiau neteistas. Nors M. U. nuteistas už tai, kad fiziškai ir psichiškai smurtavo prieš sūnų, tačiau pažymėtina, kad jam išlieka pareiga rūpintis sūnaus gerove, prisidėti finansiškai prie sūnaus išlaikymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir, kaip jau buvo aptarta, iš nuteistojo parodymų nustatyta, kad jis drausmino vaiką siekdamas pozityvių tikslų – kad sūnus mokytųsi, gerai elgtųsi, tačiau šiam tikslui pasiekti pasirinko akivaizdžiai netinkamas, neadekvačias ir besąlygiškai neteisėtas priemones. M. U. gyvena su gyvenimo drauge J. P., iš byloje pateikto medicininio pažymėjimo nustatyta, kad jo draugė J. P. laukiasi. Nors nuteistasis M. U. šiuo metu nedirba, tačiau jis privalės atlyginti ir nusikaltimu padarytą neturtinę žalą.

14498. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, yra pagrindo manyti, jog nuteistasis M. U., būdamas dar pakankamai jauno amžiaus, turėdamas įsipareigojimų sūnui ir šeimai, gali sąžiningai dirbti, pasitaisyti ir nebedaryti naujų nusikalstamų veikų bei gyventi visuomenei priimtiną gyvenimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus dvejų metų terminui bei paskyrus M. U. atitinkamus įpareigojimus (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5, 6 punktai), kurie teigiamai paveiks nuteistojo elgesį.

145Dėl iš nuteistojo M. U. priteisto nukentėjusiajam E. U. neturinės žalos atlyginimo dydžio

14699. Apeliaciniais skundais nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė I. Gedžiuvienė nesutinka su nukentėjusiajam priteistu 2500 Eur neturtinės žalos dydžiu, prašo tenkinti civilinį ieškinį visiškai ir iš M. U. priteisti 10000 Eur neturinei žalai atlyginti.

147100. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostata, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014).

148101. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolimesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

149102. Pagal teismų praktiką už nesunkų sveikatos sutrikdymą, atsižvelgiant į konkrečias reikšmingas bylos aplinkybes, nukentėjusiajam priteisiama neturtinės žalos nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016), tačiau įprastai priteisiama iki 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-139-895/2017 (700 Eur), 2K-24-895/2017 (1200 Eur), 2K-36-895/2017 (1000 Eur), 2K-P-135-648/2016 (1448,10 Eur), 2K-221-648/2016 (1737,72 Eur), 2K-258-699/2015 (579,24 Eur), 2K-136/2008 (1158,48 Eur), 2K-140/2012 (2027,34 Eur), 2K-497/2011 (2896,20 Eur). Ir tik išimtinais atvejais, kai, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo itin ilgai gydėsi stacionariai, kai po ilgo gydymo vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai ir panašiai, priteistina atitinkamai didesnė pinigų suma.

150103. Nagrinėjamu konkrečiu atveju nusikalstamais nuteistojo M. U. veiksmais žala buvo padaryta nukentėjusiojo sveikatai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. U. prieš mažametį, bejėgiškos būklės sūnų, tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtavo sistemingai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-147/2018 nukentėjusiajam E. U. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl M. U. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 132–137).

151104. Įvertinus tai, kad M. U. nukentėjusiajam ne mažiau kaip 9 atvejais taikė fizines bausmes, o paskutiniu atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2242/17 (03) dėl 2017 m. gruodžio 12 d. E. U. padarytų poodinių kraujosruvų abiejose kojose konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 108), be to, kad smurtavo psichologiškai, t. y. vadino jį savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais žodžiais, grasino, dėl vartojamo sistemingo fizinio smurto sudarydamas realų pagrindą manyti ir bijoti, kad šie jo grasinimai gali būti įgyvendinti, nėra net mažiausios abejonės dėl to, jog nukentėjusysis E. U. sistemingai patyrė ne tik stiprų fizinį skausmą, bet ir emocinį stresą bei psichologinius išgyvenimus, baimę dėl savo saugumo ir net gyvybės. Tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai paliko psichotraumuojantį poveikį vaiko emocinei būsenai. Ir tai vienareikšmiškai sukėlė realų pavojų vaiko fiziniam, dvasiniam vystymuisi ir saugumui, nes bet koks smurtinis elgesys suformuoja tam tikrą nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą. Tiek ekspertės, tiek teismo psichologė teisme patvirtino, kad E. U. emocinė būsena apklausos metu teisme, praėjus nuo įvykio daugiau kaip vieneriems metams, iš esmės buvo nepakitusi, kai vaikas kalbėjo apie įvykius, graudinosi, verkė, jam skaudu buvo prisiminti, jis iki šiol kartais sapnuoja košmarus, susijusius su tėvu. Todėl akivaizdu, kad yra jaučiamos patirto smurto pasekmės. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, t. y. į nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą V. G. paaiškinimą, kad šiuo metu nukentėjusiajam jokių liekamųjų reiškinių nėra, jie nejaučiami (t. 2, b. l. 160–162), į teismui pateiktą informaciją, kad po įvykio berniukas buvo užrašytas konsultacijoms pas psichologę, tačiau konsultacijose nesilankė ir psichologinė pagalba jam nebuvo teikiama (t. 3, b. l. 54), taip pat ir į nuteistojo finansinę padėtį, kad M. U. yra gana jauno amžiaus ir darbingas asmuo, tačiau bent jau šiuo metu nuolatinių pajamų neturi, be to, jis privalo prisidėti ir prie sūnaus išlaikymo, kūdikio laukiasi ir jo gyvenimo draugė.

152105. Įvertinęs visas neturtinės žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 2500 Eur neturtinės žalos dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai ir nėra per mažas. Teismas laikėsi civilinės teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, reguliuojančių civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje, bei formuojamos teismų praktikos panašiose bylose. Apeliacinių skundų argumentai dėl neturtinės žalos dydžio – 10000 Eur – nėra grindžiami aktualia teismų praktika, kuri, kaip minėta, iš esmės atitinka pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai bei dėl jos kilusiems padariniams ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų kriterijus, todėl tenkinti prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų reikalavimus dėl nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos dydžio padidinimo nėra pagrindo.

153Dėl neturtinės žalos priteisimo iš atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės J. P.

154106. Apeliaciniais skundais nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė I. Gedžiuvienė prašė, pripažinus J. P. kalta ir nuteisus pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, iš jos priteisti nukentėjusiajam E. U. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

155107. Kaip jau buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir baudžiamoji byla jai nutraukta pagrįstai. Tačiau nereiškia, kad dėl šios aplinkybės iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens negali būti priteista nukentėjusiajam neturtinė žala.

156108. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis E. U. patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą dėl J. P. veiksmų. Šių aplinkybių nenurodė ir pats nukentėjusysis, taip pat ir jo atstovė pagal įstatymą. Teisiamajame posėdyje ekspertė A. Š. ir teismo psichologė A. A. patvirtino, kad E. U. reakcija į tėvo draugės J. P. atliktą veiksmą žymiai mažesnė, jis tai konstatavo tik kaip įvykį. Todėl esant šioms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad buvo sukeltas ilgai netrunkantis fizinis skausmas, ir pripažinus J. P. padarytą veiką mažareikšme, bei nesant duomenų, kad dėl J. P. atlikto veiksmo nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją ar panašiai, pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo iš J. P. atmetė pagrįstai.

157Dėl nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą turėtų išlaidų už nukentėjusiojo atstovavimą priteisimo

158109. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas pateikė sąskaitą už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymą, kad V. G. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinio skundo surašymą sumokėjo 1000 Eur (t. 4, b. l. 48, 49), prašė šias išlaidas priteisti.

159110. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012).

160111. Šioje byloje apeliacinius skundus buvo padavę tiek nuteistasis M. U., tiek atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės J. P., tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusysis (jo atstovas), tačiau visi apeliaciniai skundai netenkinami. Pažymėtina, kad iš sąskaitos už teisines paslaugas nustatyta, kad apeliacinio skundo surašymas įvertintas 900 Eur bei atstovavimas apeliacinės instancijos teisme 100 Eur (t. 4, b. l. 49). Šiuo atveju ir nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl išlaidos už apeliacinio skundo surašymą nepriteistinos. Tačiau nukentėjusiojo, šiuo atveju jo atstovės pagal įstatymą patirtos išlaidos advokatui dėl nukentėjusiojo, juolab, nepilnamečio atstovavimo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti jo teisių gynimą nuo nuteistojo ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinių skundų argumentų, kurie buvo atmesti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į išlaidų dydį – 100 Eur, kuris nėra neproporcingas suteiktoms paslaugoms, nukentėjusiajam, šiuo atveju realiai išlaidas patyrusiai jo motinai – atstovei pagal įstatymą V. G. – priteistina 100 Eur šioms išlaidoms atlyginti iš nuteistojo M. U. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. lygiomis dalimis.

161Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Nutarė

162nukentėjusiojo E. U. atstovo advokato Aliaus Galmino, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Gedžiuvienės, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko, nuteistojo M. U. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus atmesti.

163Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje:

164pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį (1 epizodas) – pašalinti neteisingai nurodytą aplinkybę, kad M. U. sudavė nukentėjusiajam E. U. diržu su sagtimi, nurodant, kad M. U. sudavė nukentėjusiajam E. U. diržu.

165pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163 straipsnį (2 epizodas) – vietoj neteisingai nurodyto laiko, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam E. U. buvo padarytas 2018 m. gruodžio 12 d., nurodyti, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam E. U. buvo padarytas 2017 m. gruodžio 12 d.

166Iš nuteistojo M. U. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. priteisti V. G. po 50 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. M. U., gim. ( - ), nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 163 straipsnį... 3. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus –... 4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1... 5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės... 6. Iš M. U. priteisti nukentėjusiajam E. U. 2500 Eur neturtinei žalai... 7. J. P., gim. ( - ), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37... 8. Nukentėjusiojo E. U. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo... 9. Iš M. U. ir J. P. priteista nukentėjusiajam E. U. po 250 Eur atstovavimo... 10. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 11. I.... 12. Bylos esmė... 13. 1. M. U. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio... 14. 2. M. U. nuteistas ir už tai, kad būdamas atsakingas už mažamečio sūnaus... 15. 3. J. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad 2017 m.... 16. II. Apeliacinių skundų argumentai... 17. 4. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas... 18. 4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios... 19. 4.2. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas... 20. 4.2.1. Apeliantas nurodo, kad kaltinamoji J. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo... 21. 5. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės... 22. 5.1. Prokurorės teigimu, skirdamas bausmę nuteistajam M. U., teismas... 23. 5.1.1. Prokurorė nurodo, kad nuteistasis M. U. teisiamas ne pirmą kartą, nuo... 24. 5.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis E. U. ikiteisminio... 25. 5.3. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su priteistos... 26. 5.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuo baudžiamosios... 27. 6. Apeliaciniu skundu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės J. P. ir jos... 28. 6.1. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo... 29. 6.2. Apeliantų teigimu, nors E. U. apklausos metu formaliai buvo vykdomi BPK... 30. 6.2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2018 m. sausio 17 d. duodamas... 31. 6.2.2. Apeliantai nurodo, kad 2019 m. kovo 8 d. teisminio bylos nagrinėjimo... 32. 6.2.3. Apeliantų tvirtinimu, nukentėjusiojo E. U. parodymai tiek dėl laiko,... 33. 6.2.4. Apeliantų teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas itin keistai... 34. 6.2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kasacinio teismo nutartyse formuojama... 35. 6.3. Apeliantų nuomone, svarbu pažymėti tai, kad remiantis kasacinio teismo... 36. 6.3.1. Apeliantų nuomone, net ir remiantis vien tik nukentėjusiojo E. U.... 37. 7. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. U. ir jo gynėjas advokatas M. Navickas... 38. 7.1. Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju skundžiamas pirmosios instancijos... 39. 7.1.1. Apeliantų teigimu, neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas, kaltinamojo... 40. 7.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagrindines įrodymų vertinimo... 41. 7.2.1. Apeliantų tvirtinimu, liudytojai R. B. ir J. B. nurodė kaltinamuosius... 42. 7.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimas dėl smurto pavartojimo... 43. 7.3.1. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, pasak E. U., tėvas... 44. 7.3.2. Apeliantų teigimu, visus šiuos E. U. parodymus paneigia ne tik jo... 45. 7.3.3. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad E. U. parodymus paneigia... 46. 7.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, vadovaujantis teismo logika,... 47. 7.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, teismo vertinimu,... 48. 7.6. Apeliantams visiškai nesuprantama, kodėl teismas vadovavosi... 49. 7.7. Apeliantų tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai... 50. 8. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas prašė jo... 51. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 52. 9. Apeliaciniai skundai atmestini.... 53. 10. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3... 54. 11. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. U. ir jo gynėjas M. Navickas tvirtina,... 55. 12. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų,... 56. 13. Nagrinėjamu atveju kaltinime tinkamai nurodytos inkriminuotų nusikaltimų... 57. 14. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamasis nuosprendis... 58. 15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nešališkumo principas... 59. 16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio... 60. 17. Iš byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame... 61. 18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su apeliacinio skundo... 62. 19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo... 63. 20. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir... 64. 21. Nuteistasis M. U. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės... 65. 22. Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. U. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo... 66. 23. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr.... 67. 24. Teisiamajame posėdyje apklausta nuotoliniu būdu teismo vaikų ir... 68. 25 Teisiamajame posėdyje apklausta nuotoliniu būdu teismo vaikų ir paauglių... 69. 26. Iš aptartų psichiatrės-ekspertės S. S. ir psichologės-ekspertės A.... 70. 27. Teisiamajame posėdyje teismo psichologė A. A. paaiškino, kad su E. U.... 71. 28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisiamajame posėdyje teismo... 72. 29. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio... 73. 30. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. U. parodė, kad tėtis... 74. 31. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. parodė, kad viskas... 75. 32. Pažymėtina, kad iš nukentėjusiojo E. U. apklausų matyti, kad jis... 76. 33. Kaip jau buvo išsamiai aptarta, ekspertizę atlikusioms... 77. 34. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į... 78. 35. 2017 m. gruodžio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos... 79. 36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam E. U. kraujosruvų buvo... 80. 37. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos S. G. parodymų nustatyta, kad... 81. 38. Pažymėtina, kad liudytojos S. G. parodymai patvirtina nukentėjusiojo E.... 82. 39. Tam, kad būtų patikrinta liudytojos S. G. iškelta versija, kad E. U. su... 83. 40. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. B. parodymų nustatyta, kad... 84. 41. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo J. B. parodymų nustatyta, jis... 85. 42. Pažymėtina, kad dėl pas E. U. kraujosruvų atsiradimo priežasties, neva... 86. 43. Pažymėtina, kad tiek liudytojas R. B., tiek ir J. B. parodė, kad matė... 87. 44. Pažymėtina, kad iš specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų... 88. 45. Apeliaciniame skunde kritikuojamas teismo psichologės A. A. paaiškinimas,... 89. 46. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. taip pat... 90. 47. Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertas R. P. patvirtino, kad E. U.... 91. 48. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 92. 49. Pažymėtina, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusysis E. U.... 93. 50. Iš liudytojos J. A. parodymų nustatyta, kad E. U. verkė per abi... 94. 51. Aptartų duomenų visuma parodo, kad nukentėjusysis E. U. buvo stresinėje... 95. 52. Atsižvelgdamas į objektyviai nustatytas ir aptartas aplinkybes,... 96. 53. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje psichologė-ekspertė A. Š. iš... 97. 54. Kaltinimą M. U., kad jis psichologiškai gniuždė savo vaiką jam... 98. 55. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo... 99. 56. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nenustatytas ir E. U. motinos V. G. koks... 100. 57. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausta kaip liudytoja V. G. tik parodė tai,... 101. 58. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių... 102. 59. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus... 103. 60. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios... 104. Dėl nuteistosios J. P. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų... 105. 61. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors ikiteisminio tyrimo metu E. U. 2018... 106. 62. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama... 107. 63. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis E. U. ikiteisminio... 108. 64. Apklaustas teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kaltinamiesiems M. U., J.... 109. 65. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 17 d. apklaustas pas ikiteisminio... 110. 66. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. U. buvo... 111. 67. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu,... 112. 68. Pažymėtina, kad atsakant į nuteistojo M. U. ir jo gynėjo apeliacinį... 113. 69. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad... 114. 70. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats neneigė, kad būdavo, jog su J. P.... 115. 71. Apeliaciniame skunde teigiama, kad net ir remiantis vien tik... 116. 72. Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė... 117. 73. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali... 118. 74. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas R. P. paaiškino, kad yra... 119. 75. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paprastai kiekvienas suaugęs... 120. 76. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo... 121. 77. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl to, jog J. P.... 122. Dėl J. P. BK 37 straipsnio taikymo ir atleidimo nuo baudžiamosios... 123. 78. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas... 124. 79. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės... 125. 80. Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą... 126. 81. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl... 127. 82. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų... 128. 83. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė,... 129. 84. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 130. 85. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės... 131. Dėl bausmės nuteistajam M. U.... 132. 86. Apeliaciniame skunde, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos... 133. 87. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš... 134. 88. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl,... 135. 89. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija... 136. 90. Nuteistasis M. U., turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinių... 137. 91. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės... 138. 92. Siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį... 139. 93. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas... 140. 94. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas... 141. 95. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės... 142. 96. Baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismų... 143. 97. Kaip jau buvo aptarta skiriant bausmę, M. U. padarė dvi tyčines... 144. 98. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, yra pagrindo manyti,... 145. Dėl iš nuteistojo M. U. priteisto nukentėjusiajam E. U. neturinės žalos... 146. 99. Apeliaciniais skundais nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A. Galminas... 147. 100. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje, vadovaujantis Lietuvos... 148. 101. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250... 149. 102. Pagal teismų praktiką už nesunkų sveikatos sutrikdymą, atsižvelgiant... 150. 103. Nagrinėjamu konkrečiu atveju nusikalstamais nuteistojo M. U. veiksmais... 151. 104. Įvertinus tai, kad M. U. nukentėjusiajam ne mažiau kaip 9 atvejais... 152. 105. Įvertinęs visas neturtinės žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes,... 153. Dėl neturtinės žalos priteisimo iš atleistosios nuo baudžiamosios... 154. 106. Apeliaciniais skundais nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A.... 155. 107. Kaip jau buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J.... 156. 108. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo... 157. Dėl nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą turėtų išlaidų už... 158. 109. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo E. U. atstovas advokatas A.... 159. 110. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu,... 160. 111. Šioje byloje apeliacinius skundus buvo padavę tiek nuteistasis M. U.,... 161. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 162. nukentėjusiojo E. U. atstovo advokato Aliaus Galmino, Klaipėdos apygardos... 163. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 21 d.... 164. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163... 165. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus, 163... 166. Iš nuteistojo M. U. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės J. P....