Byla e2S-1808-565/2016
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą su pareiškimu skolininkei O. S. dėl 466,98 Eur skolos, 223,76 Eur delspinigių, 152,01 Eur sutartinių palūkanų, 5 procentų metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-28 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą.
  2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 proc. už kiekvieną dieną, todėl kreditoriaus prašymas priteisti palūkanas, kurių metinė norma yra 85,96 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatai.
  3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kasacinis teismas 2007-10-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007 yra konstatavęs, jog, pagal CK 6.73 str. 2 d. nuostatas teismas turi kontroliuoti netesybų dydį, kad nebūtų sudarytas pagrindas piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. numato, kad netesybos negali būti skaičiuojamos daugiau kaip už 180 dienų. Šiuo atveju kreditorius prašo iš skolininkės priteisti 223,76 Eur delspinigius, kurie apskaičiuoti už 723 dienas, t.y. už laikotarpį, kuris žymiai viršija įstatyme numatytą maksimalų laikotarpį, už kurį gali būti skaičiuojami delspinigiai. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7

  1. Kreditorius UAB „Nordecum“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-28 nutartį, kuria teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kreditorius nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Aiškų pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Kreditorius reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš skolininkės grindė 2013-02-12 Vartojimo kredito sutartimi Nr. SP105459, todėl kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus ir tikrina parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus ir netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Pažymi, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą su tokiais reikalavimais įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju – supaprastinto proceso tvarka) yra vienas iš teisėtų jo pažeistų teisių gynybos būdų skolininkui laiku negrąžinant skolos. Be to, gavęs teismo įsakymą, skolininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka pareikšti prieštaravimus ir tokiu būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir palūkanas bei delspinigius.

85.2. Kreditoriaus nuomone, teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai kreditoriaus prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas pavadino kompensacinėmis, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, palūkanomis (CK 6.261 str.) nes nurodė, kad taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t.y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. Tarp kreditoriaus ir skolininko sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje yra iš karto nurodytos sutartinės palūkanos (atliekančios mokėjimo funkciją), kurias skolininkas turi mokėti už naudojimąsi kreditu, o jei kreditas yra vėluojamas grąžinti pradedami skaičiuoti delspinigiai (pareiškimu kreditorius prašo priteisti ne tik negrąžintą kreditą, sutartines palūkanas, bet ir 0,05 proc. dydžio delspinigius už 180 dienų). Be to, Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 6 d. nurodo metinės vartojimo kredito palūkanų normos sąvoką ir tai, kad palūkanos, priešingai nei delspinigiai (netesybos/kompensuojamosios palūkanos) yra įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą (2 str. 2 d.). Kadangi kreditorius suteikė skolininkei vartojimo kreditą su palūkanomis, o skolininkė negrąžino kredito laiku, palūkanų nemokėjo, kreditorius ir prašo priteisti nesumokėtas palūkanas bei delspinigius už praleistą savalaikio kredito grąžinimo terminą.

95.3. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nurodyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, t.y. specialusis teisės aktas nustato konkrečius netesybų dydžius ir taikomus terminus – už kiekvieną pradelstą dieną. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad delspinigius už daugiau kaip šešis mėnesius galima priteisti, jeigu skolininkas neprašo taikyti ieškinio senaties termino. Tai patvirtina ir CK 1.126 str. 2 d., kurioje nurodoma, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl nutartyje iškelti klausimai dėl netesybų ieškinio senaties termino gali būti sprendžiami tik skolininkui CPK 439 str. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje negalima nustatyti, ar iš viso tarp šalių yra ginčas dėl kreditoriaus apskaičiuotų palūkanų ar netesybų.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į skundo argumentus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2016-06-28 nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė. Atskirasis skundas atmestinas.
  2. Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai CPK 435 str. 2 d. pagrindu kaip aiškiai nepagrįstą atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad kreditoriaus prašomos priteisti 152,01 Eur palūkanos iš skolininkės, kaip vartotojos, laikytinos aiškiai per didelėmis ir prieštaraujančiomis imperatyviai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatai, o delspinigių skaičiavimas už 723 dienas laikytinas neprotingai ilgu.
  3. Šiuo atveju pareiškimą atsisakyta priimti dėl aiškaus pareiškimo nepagrįstumo. Aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, kad jį galima identifikuoti atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas. Teismas, nagrinėdamas bylą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka, negali ex officio mažinti netesybų ir keisti priteistinų delspinigių laikotarpį. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, kad pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad teismo įsakyme turi būti nurodyta ne tik priteisiama pagrindinė skola, bet ir visi išvestiniai reikalavimai (jei tokie buvo pareikšti) (CPK 436 str. 2 d. 6-8 p.), į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, o teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), nulemia tai, jog tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį pareiškimą, turėtų atsisakyti jį priimti kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.). Aplinkybė, kad skolininkui suteikta teisė pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimo nepaneigia teismo pareigos pareiškimo priėmimo stadijoje patikrinti šių reikalavimų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir, teismo vertinimu, negarantuoja skolininko teisių apsaugos nuo nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo pareiškimo.
  4. Nurodytas aiškinimas taip pat atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią atsisakymui pilna apimtimi priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą pakanka, kad būtų pareikštas nepagrįstas reikalavimas tik dėl papildomos prievolės (netesybų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Be to, nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Todėl nesutiktina su kreditoriaus teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka teismų praktikos, nes priešingai, būtent tokia teismų praktika yra suformuota (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2016-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1779-232/2016; 2016-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1511-553/2016; 2016-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-225-661/2016; 2016-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-601-431/2016; 2015-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2028-653/2015; kt.).
  5. Kreditorius nurodo, kad tarp kreditoriaus ir skolininko sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje buvo iš karto nurodytos sutartinės palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją, kurias skolininkas turi mokėti už naudojimąsi kreditu, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad šios palūkanos negali būti didesnės kaip 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šalys dėl palūkanų susitarė sutartyje, tačiau pažymėtina, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, jog ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, todėl, siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
  6. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad kreditoriaus pareiškimu prašomų išieškoti delspinigių laikotarpis (nuo 2014-02-08 iki 2016-01-31), už kurį kreditorius skaičiuoja delspinigius (t.y. už 723 dienas), yra neprotingai per ilgas, todėl kreditoriaus pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, kas sudaro pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą. Pažymėtina, kad kreditorius, tik 2016-06-14 padavęs teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, t.y. praėjus beveik 2 m. nuo skolos susidarymo, ir už šį laikotarpį reikalaudamas delspinigių, neteisėtai didino skolininko išlaidas. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.
  7. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė civilinio proceso nuostatas, teismo įsakymo priėmimo klausimus ir pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Todėl atskirasis skundas atmetamas ir skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

12Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai