Byla 3K-3-383/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens N. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir A. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, S. J., N. P. ir A. P.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas buvo priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti, nustatymo.

6Byloje nustatyta, kad 1975 m. liepos 19 d. N. P. sudarė santuoką su J. D. P., santuokoje gimė trys vaikai – A. P., A. P. ir S. J. (P.). Santuoka nutraukta 1983 m. rugpjūčio 24 d. N. P. 1986 m. rugpjūčio 23 d. sudarė santuoką su N. A. P. 1994 m. kovo mėnesį N. P. išvyko į Rusiją ir į Lietuvą nebegrįžo. Santuoka nutraukta teismo 2000 m. gegužės 10 d. sprendimu. 2000 m. gruodžio 16 d. N. P. mirė, testamento nepaliko.

7N. P. 1982 m. birželio 11 d. išduotas Palangos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto orderis apsigyventi bute, esančiame ( - ). Palangos miesto butų privatizavimo tarnybai 1994 m. kovo 3 d. buvo paduotas pareiškimas apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą. Šio pareiškimo pagrindu 1994 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi butas privatizuotas N. P. vardu. Palangos miesto apylinkės teismas 1995 m. liepos 10 d. sprendimu pagal ieškovės N. P. ieškinį dėl teisės naudotis gyvenamąja patalpa nustatė, kad N. P. ilgiau kaip 6 mėnesius negyvena pirmiau nurodytame bute, todėl sprendė, kad, remiantis 1964 m. CPK 332 straipsniu, jis yra praradęs teisę naudotis butu. Klaipėdos apygardos teismas 1995 m. rugsėjo 13 d. nutartimi šio teismo sprendimo dalį dėl N. P. teisių į butą paliko nepakeistą. Palangos miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 20 d. nutartimi atmetė pareiškėjų A. P. ir A. P. prašymą atnaujinti procesą pastarojoje byloje dėl pripažinimo netekus teisės į gyvenamąją patalpą.

8Pareiškėjai A. P. ir A. P. 2009 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą, prašydami paveldėjimo teisės liudijimo išdavimui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 2000 m. gruodžio 16 d. mirusio jų tėvo N. P. pagal įstatymą A. P., A. P. ir S. J. tenkantį palikimą – buto, esančio ( - ), dalį – priėmė faktiškai pradėdami jį valdyti. Pareiškėjų teigimu, po tėvo mirties jie ir toliau gyveno ginčo bute, naudojosi ir prižiūrėjo jį kaip savą, t. y. priėmė palikimą (butą) pradėdami jį faktiškai valdyti.

9Suinteresuotas asmuo N. P. su pareikštu reikalavimu nesutiko, nurodydama, kad butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, nes buvo privatizuotas ir Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į butą yra įregistruota jos vardu. Be to, iki mirties N. P. jau apie 15 metų gyveno Rusijos Federacijoje, jokių jo asmeninių daiktų, kuriuos užvaldyti galėjo pareiškėjai, ginčo bute nebuvo likę.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

11Palangos miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas sprendė, kad negalima nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pareiškėjai priėmė palikimą – buto dalį – pradėdami faktiškai jį valdyti, nes šis turtas nepriklausė mirusiajam, t. y. po pareiškėjų tėvo mirties nebuvo įgijęs palikimo teisinio statuso ir dėl to negalėjo būti pareiškėjų paveldėtas. Šią išvadą teismas grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad ginčo butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu suinteresuoto asmens N. P. vardu. Be to, klausimas dėl mirusiojo N. P. nuosavybės teisų į ginčo butą buvo išspręstas Palangos miesto apylinkės teismo 1995 m. liepos 10 d. sprendimu ir Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, kuriais nustatyta, jog N. P. šiame bute negyveno ir buvo netekęs į jį teisių (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad savo asmeninį ūkį ir buitį N. P. tvarkė Rusijos Federacijoje, be to, jo mirties momentu buvo patvirtinta ištuoka su N. P., todėl pareiškėjų nurodyti baldai ir namų apyvokos daiktai taip pat negali būti laikomi priklausiusiais N. P. Šias aplinkybes, teismo nuomone, patvirtina ištuokos bylos Nr. 22 – 108/2000 medžiaga: 1999 m. gruodžio 6 d. notariškai patvirtintu pareiškimu N. P. patvirtino, kad neturi jokių turtinių pretenzijų sutuoktinei N. P.

12Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 15 d. nutartimi pakeitė Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą, t. y. panaikino teismo sprendimo dalį, kuria pareiškimas atmestas, dėl šios dalies priėmė naują sprendimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai priėmė N. P. palikimą; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių mirusiojo N. P. ir suinteresuoto asmens N. P. nuosavybė, todėl pareiškėjai galėjo paveldėti mirusiajam priklausiusią turto dalį. Šią išvadą kolegija grindė nurodydama, jog ginčo butas buvo įgytas (privatizuotas) pareiškėjų tėvo ir N. P. santuokos metu, vieno iš sutuoktinių vardu, kitam sutuoktiniui davus sutikimą pirkti privatizuojamą butą. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors buvo įformintas vieno iš jų vardu. Be to, privatizuojamam butui įsigyti buvo panaudotos abiejų sutuoktinių lėšos – investiciniai čekiai, iš kurių 13 609 priklausė N. P. ir 16 234 – N. P. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, nuo N. P. išvykimo į Rusiją 1994 m. kovo mėn. iki buto privatizavimo 1994 m. liepos 15 d. nebuvo praėję šeši mėnesiai, todėl N. P. nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių (1964 m. CK 332 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjai atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jų valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (1964 m. CK 587 straipsnis; 2000 m. CK 5.51 straipsnis). Šią išvadą teisėjų kolegija grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjai gyveno ginčo bute nuo buto suteikimo jų tėvui 1982 m. birželio 11 d., prisidėjo prie buto išlaikymo.

13Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. papildomu sprendimu ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

15Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo N. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartį ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai), todėl nepagrįstai sprendė, kad ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Žinodamas, kad kasatorė su vaikais gyveno ginčo bute ir privatizavo jį savo vardu, N. P. nereiškė jokių pretenzijų dėl buto priklausomybės ir gyvenimo jame, nesirūpino buto priežiūra bei išlaikymu, neginčijo buto pirkimo–pardavimo sutarties ir nemėgino įrodyti, kad turėjo vienodą teisę su kasatore privatizuoti butą. Jo valia dėl buto priklausomybės buvo aiški – jis sutiko, kad butas nuosavybės teise priklauso kasatorei ir pats 1999 m. gruodžio 6 d. pareiškime dėl santuokos nutraukimo nurodė, kad jokių turtinių pretenzijų kasatorei neturi. Nagrinėjamu atveju N. P. sutiko, kad butas būtų privatizuotas kasatorės vardu ir priklausytų jai nuosavybės teise.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, 279 straipsnio 4 dalį, paneigė ankstesnių teismų sprendimų prejudicinę ir res judicata galią. Klaipėdos apygardos teismas 1995 m. rugsėjo 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 1995 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad N. P. neteko teisės naudotis ginčo butu. Palangos miesto apylinkės teismas 2002 m. spalio 9 d. nutartimi leido kasatorei parduoti ginčo butą. Šie teismų procesiniai sprendimai paneigia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priešingai.
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinant palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palikimo priėmimo pradėjus faktiškai valdyti turtą esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė, jog po tėvo mirties pradėjo valdyti jo turtą kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreikšiančius jų valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjai nurodo, kad sutuoktinių susitarimas buvo viena iš įstatymo nustatytų privalomų buto privatizavimo sąlygų, todėl, nesant tokio susitarimo, kasatorei, kuri 1994 m. liepos 15 d. sudarant ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį buvo santuokoje su pareiškėjų tėvu, nebūtų leista privatizuoti buto. Be to, butas buvo privatizuotas panaudojus pareiškėjų tėvo investicinius čekius. Buto pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, nenuginčyta, todėl butas turi būti laikomas bendrąja jungtine kasatorės ir mirusiojo pareiškėjų tėvo nuosavybe. Pareiškėjai po jų tėvo mirties palikimą priėmė pradėję faktiškai jį valdyti, t. y. gyvendami tėvui ir jo buvusiai sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute, mokėdami buto išlaikymo mokesčius, atlikdami einamuosius remonto darbus ir taip valdydami dalį buto, rūpindamiesi turtu kaip savo.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

20Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė savo tėvo palikimą – butą, pradėdami jį faktiškai valdyti. Kasatorė, nesutikdama su tokiu pareiškėjų reikalavimu, teigė, jog ginčo butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Taigi, pirmiausia turi būti nustatyta, ar ginčo butas yra pareiškėjų tėvo palikimas, t. y. mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinį skundą, pasisako dėl teisės normų, reglamentuojančių buto, įsigyto pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažinimą bendrąja jungtine nuosavybe, aiškinimo bei taikymo klausimų.

21Dėl turto, įsigyto pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

22Sprendžiant klausimą dėl konkretaus turto, įgyto pagal Butų privatizavimo įstatymą, teisinio režimo, svarbu išsiaiškinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimo ir pabaigos momentus.

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgyto turto nuosavybės formų klausimus, 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. M. v. V. V. (bylos Nr. 3K-7-311/2002), išaiškino, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 ir Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsniais, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.

24Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad pareiškėjų tėvas ir kasatorė santuoką sudarė 1986 m., ginčo butas buvo privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą 1994 m., o santuoka nutraukta 2000 m. Teismams nustačius, kad ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ginčo butas buvo bendroji sutuoktinių mirusiojo N. P. ir kasatorės nuosavybė, o pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog butas buvo įsigytas asmeninėn kasatorės nuosavybėn, nepagrįsti.

25Šios išvados nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime ir kasatorės skunde nurodytos aplinkybės, kad butas buvo privatizuotas ir registruotas kasatorės vardu. Minėta, jog pagal kasacinio teismo praktiką pagal Butų privatizavimo įstatymą įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno vardu jis buvo privatizuotas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad iki 2000 m. CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje D. M. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-584/2008).

26Atmestini pirmosios instancijos teismo sprendime ir kasatorės skunde dėstomi argumentai, kad klausimas dėl mirusiojo N. P. nuosavybės teisų į ginčo butą buvo išspręstas Palangos miesto apylinkės teismo 1995 m. liepos 10 d. sprendimu ir Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, nes šiais teismų procesiniais sprendimais nebuvo sprendžiamas N. P. nuosavybės teisų į ginčo butą klausimas, tai nebuvo nurodytos bylos nagrinėjimo dalykas.

27Kitas klausimas, kurį būtina spręsti nagrinėjant šį ginčą – ar pareiškėjų tėvo mirties momentu ginčo butas tebepriklausė mirusiajam ir kasatorei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tam, kad ginčo butas būtų pripažintas pareiškėjų paveldimu turtu paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų prasme (1964 m. CK 568 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 5.1 straipsnio 2 dalis), turi būti nustatyta, kad šis turtas pareiškėjų tėvui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise jo mirties momentu. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad pareiškėjų tėvo ir kasatorės santuoka buvo nutraukta. Taigi, šioje byloje yra reikšminga, kokiu pagrindu baigėsi nustatyta bendroji jungtinė nuosavybė: mirus vienam iš sutuoktinių ar nutraukus santuoką ir bendrą turtą pasidalijus (SŠK 23, 33, 34 straipsniai).

28Pažymėtina, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su sutuoktinių bendro turto padalijimu, būtina turėti omenyje civilinėje teisėje galiojančius dipozityvumo bei sutarčių laisvės principus, asmens teisę laisvai disponuoti savo turtu. Šių principų išraiška yra ir įstatyme įtvirtinta sutuoktinių teisė pasidalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimą turtą savo susitarimu (SŠK 24 straipsnis, 2000 m. CK 3.116 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sutuoktinių teisė sutartimi dėl santuokos nutraukimo padarinių aptarti jų turto teisinio statuso po santuokos nutraukimo klausimus ribojama tik viešosios tvarkos ir sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų apsauga. Teismas, nagrinėjantis bylą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, netvirtina sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, nustatęs, kad ji prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus (CK 3.53 straipsnio 4 dalis), tačiau CK trečiosios knygos IV skyriaus normų teismas neįpareigotas tikrinti, ar sutuoktinių sutartyje nurodytas dalytinas turtas priklauso jiems asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise, jei nekyla abejonių dėl nurodytų vertybių pažeidimo. Sutuoktiniams laisva valia sutartyje kaip dalytiną nurodžius asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir jį paskyrus tam pačiam sutuoktiniui, tai savaime nevertintina kaip esminis vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, jei nenustatyta kitų aplinkybių, dėl kurių vieno iš sutuoktinių padėtis pasidarytų daug blogesnė nei kito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. J. K. G., bylos Nr. 3K-3-110/2011). Vien ta aplinkybė, kad dalis turto pagal tokią sutartį atiteko vienam sutuoktiniui, neišmokant kitam kompensacijos, nevertinta kaip sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje D. Ž. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-86/2009; 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-28/2011). Nors ši kasacinio teismo praktika formuojama aiškinant 2000 m. CK nuostatas, tačiau savo esme ir turiniu tapatus reguliavimas buvo nustatytas ir SŠK, pagal kurio nuostatas spręstas santuokos nutraukimo klausimas nagrinėjamoje byloje, 24 straipsnyje.

29Sutuoktinių galimybė laisvai susitarti dėl bendro turto pasidalijimo ir kasacinio teismo praktika šiuo klausimu yra reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes teismai nustatė, kad notaro patvirtintu 1999 m. gruodžio 6 d. pareiškimu dėl santuokos nutraukimo N. P. nurodė, jog neturi jokių turtinių pretenzijų sutuoktinei N. P., t. y. atsisakė turtinių pretenzijų kasatorei. Toks dokumentas rodo sutuoktinio valią dėl bendro sutuoktinių turto priklausomybės, t. y. kvalifikuotinas kaip sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėto turto perleidimas kitam sutuoktiniui (SŠK 24 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad turto pasidalijimo klausimas buvo išspręstas ir pareiškėjų tėvas santuokos nutraukimo metu atsisakė turtinių pretenzijų kasatorei, taigi – ir dėl ginčo buto. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nepagrįstai sprendė, kad sutuoktinių turtas nutraukiant santuoką nebuvo pasidalytas.

30Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai pripažino, jog ginčo butas pareiškėjų tėvo mirties momentu priklausė jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir galėjo būti paveldėtas pareiškėjų. Remdamasi pirmiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas laikytinas asmenine kasatorės nuosavybe. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

31Nustačius, kad ginčo butas nebuvo pareiškėjų tėvo nuosavybe jo mirties momentu, klausimas dėl to, ar pareiškėjų veiksmai atitiktų faktinio palikimo priėmimo pradėjus turtą valdyti kriterijus, nėra teisiškai reikšmingas, todėl teisėjų kolegija jo nenagrinėja.

32Dėl bylinėjimosi išlaidų

33Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis ). Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas buvo spręstas Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. papildomu sprendimu ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi. Dėl to, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, taip pat naikintina ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis bylinėjimosi išlaidų klausimu, o Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. papildomas sprendimas, kuriuo bylinėjimosi išlaidos paskirstytos atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, paliktinas galioti. Patenkinus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose priteisiamos iš pareiškėjų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasatorė pateikė įrodymus, kad turėjo 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai ir sumokėjo 135 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą (T. 1, b. l. 174, 175; T. 2, b. l. 27, 32, 33). Dėl to kasatorei iš pareiškėjų priteistinas 1135 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Taip pat iš pareiškėjų valstybei priteistina 80,35 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti (CPK 96 straipsnis).

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

35Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartį ir 2011 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ir 2010 m. birželio 3 d. papildomą sprendimą.

36Priteisti suinteresuotam asmeniui N. P. (asmens kodas ( - ) iš pareiškėjų A. P. (asmens kodas ( - ) ir A. P. (asmens kodas ( - ) po 567,50 Lt (penkis šimtus šešiasdešimt septynis litus 50 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

37Priteisti valstybei iš pareiškėjų A. P. ir A. P. po 40,18 Lt (keturiasdešimt litų 18 ct) iš kiekvieno išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

38Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.