Byla 3K-3-551/2006
Dėl panaudos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš patalpų

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui K. G. dėl panaudos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš patalpų.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė 2005 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad ji, gyvendama santuokoje su atsakovu, už tėvų ir artimųjų dovanotas lėšas 1990 m. kovo 20 d. ir 1992 m. liepos 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei įregistravo šį turtą savo vardu viešajame registre. Ieškovė taip pat nurodė, kad santuoką su atsakovu nutraukė 1997 m. balandžio 29 d. dėl nuolatinio jo girtavimo, tačiau, pasigailėjusi neturinčio kur gyventi buvusio sutuoktinio, leido jam toliau gyventi viename kambaryje, kol šis susiras kitą gyvenamąją patalpą. Ieškovės teigimu, atsakovas kitos gyvenamosios patalpos neieškojo, toliau be saiko vartojo alkoholį, ėmė vestis į jos namus panašaus gyvenimo būdo asmenis, pradėjo dingti daiktai, ir tokie atsakovo veiksmai akivaizdžiai pažeidžia jos, kaip nurodyto nekilnojamojo turto savininkės, teises. Ieškovė, remdamasi CK 1.138, 6.629–6.643 straipsniais, prašė teismą nutraukti žodinę panaudos sutartį ir iškeldinti atsakovą K. G. iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini) su visais jam priklausančiais daiktais; ieškovė nurodė sutinkanti dėl sprendimo už akių priėmimo įstatymo nustatytais atvejais.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą už akių, nes atsakovas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, ir šiuo sprendimu teismas ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, atlikęs formalų įrodymų tyrimą, nustatė, kad gyvenamasis namas, iš kurio ieškovė prašo iškeldinti atsakovą, yra įgytas šalims gyvenant santuokoje. Teismas konstatavo, kad nors šis turtas įgytas ieškovės vardu, tačiau santuokos su atsakovu metu, taigi laikytinas bendrąja jungtine šalių nuosavybe (CK 3.87, 3.88 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateikti mokesčių kvitai, taip pat jos vardu sudaryta sutartis su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ dėl elektros energijos tiekimo–vartojimo nėra įrodymai, patvirtinantys, jog nekilnojamasis turtas, iš kurio prašoma iškeldinti atsakovą, yra ieškovės asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis); ieškovė nepateikė įrodymų, kad gyvenamasis namas su priklausiniais buvo įgytas už jos tėvų ir kitų artimųjų dovanotas lėšas. Teismas nusprendė, kad, nesant įrodymų, jog gyvenamasis namas su priklausiniais, įgytas santuokos su atsakovu metu, yra ieškovės asmeninė nuosavybė, nėra pagrindo tenkinti ieškinį dėl panaudos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo iš šių patalpų.

7Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 16 d. nutartimi atmetė ieškovės A. G. apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą už akių paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad teismas, formaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog gyvenamasis namas, iš kurio ieškovė prašo iškeldinti atsakovą, įgytas ieškovės vardu, tačiau šalims gyvenant santuokoje, laikytinas bendrąja jungtine šalių nuosavybe (CK 3.87, 3.88 straipsnis). Kolegija sutiko, kad ieškovės pateikti mokesčių kvitai, faktas, jog ji įregistruota AB „Rytų skirstomieji tinklai“ kaip elektros energijos vartotoja, nėra įrodymai, patvirtinantys asmeninės nuosavybės teisę į nurodytą nekilnojamąjį turtą (CK 3.89 straipsnio 2 dalis), be to, ieškovė nepateikė įrodymų, jog šis nekilnojamasis turtas įgytas už jos tėvų bei kitų artimųjų surinktas ir dovanotas pinigines lėšas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nesant įrodymų, jog gyvenamasis namas su priklausiniais yra tik ieškovės asmeninė nuosavybė, į kurią buvęs sutuoktinis negali turėti teisių, teismas pagrįstai netenkino ieškinio dėl panaudos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovė A. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą už akių, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Teismai, nustatinėdami gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo nuosavybės klausimus, išėjo už ieškinio dalyko ribų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, Nr. 3K-3-271/1999; 2001 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje R. S. v. AB „Bristol–Myers Sgnibb Eesti AS“, Nr. 3K-3-761/2001; 2001 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje K. v. AB „Nekilnojamojo turto fondas“, Nr. 3K-3-981/2001, kt.). Ginčo dėl nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės teisės nebuvo ir nėra. Ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į šį turtą galėjo ginčyti atsakovas, pareikšdamas priešieškinį, o teismas neturėjo teisės spręsti šio klausimo savo iniciatyva, juolab neklausęs atsakovo nuomonės ir nesant byloje jokių įrodymų, kad atsakovas nesutinka su esama šio turto teisine priklausomybe.

112. Jeigu būtų šalių ginčas dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisės, teismai šį klausimą turėtų spręsti pagal SŠK 22, 23 straipsnių normas. Šiuo atveju teismai, be to, kad nepagrįstai išėjo už ieškinio reikalavimų ribų, šį klausimą sprendė remdamiesi 2000 m. CK normomis (CK 3.87 straipsniu, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3.89 straipsnio 2 dalimi). Pagal SŠK 22 straipsnį turtas, įgytas santuokos metu kaip dovana ar paveldėtas, tapdavo asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe. Dėl to ieškovės už tėvų ir kitų artimųjų dovanotas lėšas įgyti gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypas yra jos asmeninė nuosavybė. Be to, atsakovas, laikydamas, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl jos padalijimo per trejus metus po santuokos nutraukimo (SŠK 23 straipsnio 4 dalis). Šia teise jis nepasinaudojo, įstatyme nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi nurodytas turtas neabejotinai yra ieškovės nuosavybė.

123. Teismai pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalį, nes, priimdami sprendimą už akių, neatliko formalaus byloje pateiktų įrodymų tyrimo. Teismai privalėjo įvertinti Registrų centro pažymą, kurioje turto savininke nurodyta ieškovė, ir nėra jokių įrašų, kad šis turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė; taip pat pridėtus mokesčių už šį turtą, kuriuos paprastai moka tik turto savininkas, kvitus. Be to, teismai turėjo įvertinti faktą, kad per trejus metus nuo santuokos nutraukimo atsakovas nereiškė jokių reikalavimų dėl šio turto padalijimo, ir preziumuoti, jog nurodytas turtas yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Teismai privalėjo atsižvelgti į ieškovės įvardytas aplinkybes, dėl kurių ji prašė iškeldinti atsakovą, ir formaliai įvertinti, kaip būtų, jeigu pasitvirtintų ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

15Ieškovė, būdama santuokoje su atsakovu, pagal 1990 m. kovo 20 d. ir 1992 m. liepos 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis įsigijo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei įregistravo šį turtą savo vardu viešajame registre. Ieškovės ir atsakovo santuoka buvo nutraukta 1997 m. balandžio 29 d., tačiau šalys nesidalijo santuokoje įgyto turto. Atsakovas liko gyventi minėtame gyvenamajame name. Ieškovė, laikydama, kad šis gyvenamasis namas yra jos asmeninė nuosavybė, pareiškė ieškinį dėl panaudos sutarties nutraukimo ir nuolat girtaujančio atsakovo iškeldinimo iš šio namo.

17V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18

19Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami, jog gyvenamasis namas, iš kurio ieškovė prašo iškeldinti atsakovą, yra bendroji jungtinė ginčo šalių nuosavybė, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti žodinę panaudos sutartį ir iškeldinti atsakovą iš jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, nes atsakovas, netinkamai naudodamasis šiuo turtu ir blogindamas jo būklę, pažeidžia jos, kaip šio turto savininkės, teises. Teismai, prieš pradėdami nagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia turėjo išsiaiškinti, ar ieškovė turi tokią reikalavimo teisę. Tam teismai turėjo įsitikinti, kad ieškovė yra nurodyto turto savininkė, nes tik daikto savininkas arba jo įgalioti asmenys gali perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui (CK 6.632 straipsnis), taigi tik daikto savininkas ar jo įgalioti asmenys gali reikalauti nutraukti panaudos sutartį. Taip pat tik savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus (CK 4.98 straipsnis). Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino ieškovės prie ieškinio pridėtus gyvenamojo namo ir žemės sklypo įsigijimo dokumentus, ginčo šalių santuokos sudarymo ir jos nutraukimo momentus, nes šių aplinkybių nustatymas buvo svarbus sprendžiant, ar turi ieškovė teisę reikšti ieškinyje iškeltus reikalavimus. Tik nustatę, kad ieškovė yra nurodyto nekilnojamojo turto savininkė, teismai galėjo pradėti nagrinėti, ar pagrįsti jos keliami reikalavimai. Taigi bylą nagrinėję teismai, aiškindamiesi ieškovės nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės klausimą, neperžengė ieškovės ieškinio reikalavimų ribų. Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo konkrečioje byloje suformuluoti teisės išaiškinimai (ratio decidendi) turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Dėl to kasacinis skundas gali būti grindžiamas tik tokiais kasacinio teismo pateiktais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose ar iš esmės panašiose į bylos, kurioje priimtas sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. K.; Nr. 3K-3-68/2006). Kasatorės išvardytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentais negalima remtis nagrinėjamoje byloje, nes jie priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

20Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad teismai ne tik be pagrindo, t. y. nesant reikalavimo, sprendė jos nurodyto turto nuosavybės klausimą, tačiau jį spręsdami nepagrįstai rėmėsi 2000 m. CK normomis, nors jeigu būtų šalių ginčas dėl šio turto nuosavybės, jis turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis SŠK normomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje V. R. v. R. R., Nr. 3K-3-744/2002; 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje L. M. v. A. M., Nr. 3K-3-705; 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje I. D. v. A. D., Nr. 3K-3-44, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje G. B. v. V. B., Nr. 3K-3-57, kt.). Taigi, nors nagrinėjamoje byloje nurodytas turtas įgytas 1990–1993 m., t. y. galiojant SŠK, tačiau bylą dėl šio turto panaudos ir ieškovės nuosavybės teisės į šį turtą gynimo nagrinėję teismai apie šio turto teisinį statusą pagrįstai sprendė pagal galiojančio CK normas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Nagrinėjamoje byloje ieškovės nurodytas turtas, jos įgytas gyvenant santuokoje su atsakovu, buvo įregistruotas viešajame registre 1990–1993 m., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl šiam turtui teismai pagrįstai taikė prezumpciją, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Taigi ieškovė turi teisę įrodinėti, kad jos įvardyti gyvenamasis namas ir žemės sklypas, nors įgyti santuokos su atsakovu metu, yra jos asmeninė, bet ne bendroji su atsakovu nuosavybė. Tačiau tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, nes šioje byloje nebuvo pareikšta tokio reikalavimo. Be to, šiuo atveju teismai priėmė sprendimą už akių, taigi atlikę tik formalų byloje esančių įrodymų tyrimą. Minėta, kad pagal pateiktus nurodyto turto įsigijimo dokumentus teismai pagrįstai nustatė, jog šis turtas, nors įgytas ir įregistruotas ieškovės vardu, bet jis įgytas gyvenant santuokoje su atsakovu, taigi laikytinas bendrąja ginčo šalių nuosavybe. Teisėjų kolegija, patikslindama žemesniųjų instancijų teismų motyvus, pažymi, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. R. K.; Nr. 3K-3-476/2002). Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad ši lygių dalių prezumpcija gali būti paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, pareiškus vienam iš buvusių sutuoktinių reikalavimus teisme. Be to, minėta, kad gali būti nuginčyta ir turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija, įrodžius vienam iš buvusių sutuoktinių, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė.

21Kasatorė teigia, kad teismai turėjo vadovautis SŠK 22 straipsniu, pagal kurį turtas, įgytas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, buvo laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiška nuostata yra CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau iš byloje esančių gyvenamojo namo ir žemės sklypo įsigijimo dokumentų matyti, kad šis turtas buvo įgytas pagal pirkimo–pardavimo sutartis (b. l. 16, 18). Kasatorė, teigdama, kad turtas įgytas už jai tėvų ir artimųjų dovanotas lėšas, turėjo tai įrodyti ir paneigti santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpciją. Tačiau reikalavimas pripažinti nurodytą turtą asmenine nuosavybe nebuvo pareikštas šioje byloje, taigi nebuvo jos nagrinėjimo dalykas, o pagal pateiktus įrodymus bylą dėl panaudos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo nagrinėję teismai nustatė, kad nėra pagrindo laikyti šį turtą asmenine ieškovės nuosavybe.

22Kasatorė taip pat teigia, kad atsakovas, laikydamas nurodytą turtą bendrąja jungtine nuosavybe, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl jo padalijimo per trejus metus nuo santuokos nutraukimo, tačiau jis tokia teise nepasinaudojo, ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi minėtas turtas neabejotinai yra asmeninė nuosavybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad SŠK 23 straipsnyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas bendrajai jungtinei nuosavybei padalyti, tačiau nebuvo nurodyta, nuo kurio momento šis terminas pradedamas skaičiuoti. Tuo tarpu SŠK 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame šio kodekso straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Taigi pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties termino eiga dėl turto, laikytino bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo turėjo būti skaičiuojama ne nuo santuokos nutraukimo dienos, kaip tvirtina kasatorė, bet nuo tos dienos, kurią buvęs sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. teisė naudotis, valdyti ar disponuoti šiuo turtu. Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje J. J. v. R. J., Nr. 3K-3-280/2000, Teismų praktika 14, p. 43–47; 2001 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje N. K. v. A. M., Nr. 3K-3-488/200, Teismų praktika 16, p. 67–71, kt.). Pažymėtina, kad pagal CK 3.129 straipsnį reikalavimams dėl nekilnojamųjų daiktų, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo pareikšti ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad, minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas ginčo šalių santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas, todėl kasatorės argumentai dėl SŠK 23 straipsnio taikymo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

23Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalį, nes, priimdami sprendimą už akių, neatliko formalaus byloje pateiktų įrodymų tyrimo. Nagrinėjamoje byloje, atsakovui per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovės prašymui priimti sprendimą už akių, teismas priėmė sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ieškovės ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei vykstant įprastam bylos nagrinėjimui, priimant sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje esančių įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Priimdamas sprendimą už akių, teismas paprastai sprendžia tik dėl teisinio pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo, vertindamas teisinį byloje esančių įrodymų pagrįstumą ir netirdamas detaliau įrodymų, t. y. netirdamas faktinio įrodymų pagrįstumo. Taigi formalus įrodymų vertinimas reiškia, kad teismui nereikia detaliai tirti įrodymų, nustatinėti konkrečių faktinių bylos aplinkybių, ir teismas pagal byloje esančius įrodymus tik sprendžia, būtų pagrindas tenkinti ieškinį ar jį atmesti, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys. Sprendimas už akių gali būti nepalankus ir aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje teismai, įvertinę gyvenamojo namo, iš kurio prašoma iškeldinti atsakovą, pirkimo–pardavimo sutartį, ginčo šalių santuokos sudarymo ir nutraukimo momentus, konstatavo, kad, esant nepaneigtai prezumpcijai, jog santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, nors jis įgytas tik vieno iš sutuoktinių vardu, nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimų dėl panaudos sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo. Darydami šią išvadą, teismai nepažeidė formalaus įrodymų vertinimo principų, todėl teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentą dėl CPK 285 straipsnio 2 dalies pažeidimo atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

24Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus kasaciniame skunde nurodytais motyvais.

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

26

27Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

28Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė 2005 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 8 d. priėmė... 7. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006... 8. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovė A. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto... 10. 1. Teismai, nustatinėdami gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo... 11. 2. Jeigu būtų šalių ginčas dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisės,... 12. 3. Teismai pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalį, nes, priimdami sprendimą už... 13. Teisėjų kolegija... 14. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 15. Ieškovė, būdama santuokoje su atsakovu, pagal 1990 m. kovo 20 d. ir 1992 m.... 17. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. ... 19. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami, jog... 20. Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad teismai ne tik be pagrindo, t. y.... 21. Kasatorė teigia, kad teismai turėjo vadovautis SŠK 22 straipsniu, pagal... 22. Kasatorė taip pat teigia, kad atsakovas, laikydamas nurodytą turtą bendrąja... 23. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 285 straipsnio... 24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 26. ... 27. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006... 28. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...