Byla 2-1421/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą civilinėje byloje Nr. 2-221-262/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SRTP“ ieškinį atsakovams R. R., E. G., A. A. ir G. B. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 730 000 Lt nuostolių atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovo prašymu Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams priklausantį 730 000 Lt vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant šio turto ar jo esant nepakankamai – lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti. Atsakovas pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo A. A. ir trečiųjų asmenų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, sumokant 170 000 Lt į teismo specialiąją sąskaitą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovų buvo apskųsta dar 2009 m. gruodžio 29 d. Kadangi atsakovas A. A. per protingą terminą negavo pranešimo apie atskirojo skundo išsiuntimą apeliacinės instancijos teismui, jis pagrįstai tikėjosi, kad Vilniaus apygardos teismas pasinaikino minėtą nutartį (CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Vilniaus apygardos teismo pranešimas apie civilinės bylos medžiagos siuntimą apeliacinės instancijos teismui pagal atsakovų atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutarties buvo gautas tik 2010 m. spalio 1 d. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarties vykdymo veiksmai buvo pradėti tik 2010 m. gruodžio mėn., nors nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo momento ir vykdoma skubiai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad Vilniaus apygardos teismas galimai panaikino nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl 2010 m. spalio 22 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią įsipareigojo sudaryti su pirkėju J. S. atsakovui A. A. priklausančio sodo namo su žemės sklypu ( - ) pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. Dėl nepagrįsto ieškovo neveikimo vykdant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį atsakovo A. A. turtas, konkretizuojant atitinkamus turto objektus, buvo areštuotas tik 2010 m. gruodžio mėn. Dėl šios priežasties atsakovas A. A. neturi galimybės įvykdyti prievolės – sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, kas suponuoja nuostolių atsakovui atsiradimą, t. y. atsakovas ne tik praranda galimybę parduoti minėtą turtą ir gauti 170 000 Lt pajamų, bet ir privalo grąžinti pirkėjo sumokėtą avansą.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi atsakovo A. A. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešo registro tvarkytojui buvo išsiųsta 2009 m. gruodžio 14 d. 10.15 val. Be to, atsakovas A. A. 2010 m. spalio 1 d. sužinojo, kad atskirieji skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarties išsiųsti į apeliacinės instancijos teismą, t. y. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės liko nepanaikintos. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas A. A., 2010 m. spalio 22 d. sudarydamas preliminariąją sutartį, žinojo apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas akcentavo, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas tik tuomet, kai tokie nuostoliai atsiranda dėl teismo nutarties pagrindu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas A. A. nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių galimų jo nuostolių atsiradimą, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog atsakovas A. A. patyrė ar ateityje patirs nuostolius dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8Atskiruoju skundu atsakovas A. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Papildomai nurodo, kad pasak teismo apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių galimų jo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimą. Apeliantas nesutinka su šia teismo pozicija, nes teismui buvo pateikti įrodymai, kurie, apelianto manymu, buvo pakankami teismui įsitikinti, kad atitinkami nuostoliai šioje situacijoje neabejotinai gali atsirasti. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismas nebūtinai turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras. Pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136/2005). Teismas visiškai netyrė ir nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių ir argumentų, prašymą išnagrinėjo formaliai.

9Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas elgėsi nesąžiningai, nes 2010 m. spalio 22 d. sudarydamas preliminariąją sutartį žinojo apie teismo nutartį, kuria jam yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Preliminari sutartis galimai buvo sudaryta dėl akių, siekiant atlaisvinti turtą nuo taikytų apribojimų. Atsakovo atstovas ragino ieškovą sudaryti susitarimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsisakymo, tačiau to nepasiekus, manytina, buvo imtasi kitokių būdų atlaisvinti turtą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatą teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. CPK 147 straipsnyje nurodytos teismo taikomos priemonės paskirtis plačiąja prasme – užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti atlyginti dėl ieškovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Tačiau ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Paprastai teismas taiko nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojamos objektyvios prielaidos, kad nuostoliai tikrai gali atsirasti, o atsakovo galimų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas.

12Atsakovas A. A. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo grindė aplinkybe, kad jis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėdamas įvykdyti preliminariosios sutarties patyrė 170 000 Lt nuostolių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo labai svarbią aplinkybę, t. y. kad apeliantas preliminariąją sutartį sudarė po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo. Tokiu atveju apeliantas negali panaudoti preliminarios sutarties sudarymo fakto, įrodinėdamas galimus nuostolius, kylančius dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo. Apelianto argumentai, kad jis pagrįstai tikėjosi, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo jau panaikintos, vertintini kritiškai. Aplinkybė, kad apskundus teismo nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantas negavo iš pirmosios instancijos teismo pranešimo apie atskirųjų skundų išsiuntimą į apeliacinės instancijos teismą, nesudarė pagrindo apeliantui manyti, jog pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atskiraisiais skundais, pasinaikino savo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pripažino, jog tokį pranešimą iš pirmosios instancijos teismo vis dėlto buvo gavęs 2010 m. spalio 1 d. Pažymėtina, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2010 m. spalio 22 d., t. y. po to, kai apeliantui tapo žinoma, jog laikinosios apsaugos priemonės byloje nėra panaikintos. Be to, prieš sudarydamas preliminariąją sutartį, apeliantas turėjo galimybę ir privalėjo pasidomėti, ar jo turtui dar galioja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Darytina išvada, kad apeliantas, sudarydamas preliminariąją sutartį, žinojo ar turėjo žinoti, jog ji gali būti neįvykdyta, todėl galimi nuostoliai dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo nėra susiję su šioje byloje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

13Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai