Byla 2S-2137-823/2011

1Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „TIM“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Prima optika“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir pareikalauta pateikti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Naujoji optika“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir pareikalauta galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

5Ieškovas UAB „TIM“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 23 235 Lt skolos, 4 500 Lt žalos ir nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. teismo įsakymu patvirtintas 22150,13 Lt dydžio ieškovo kreditorinis reikalavimas trečiajam asmeniui UAB „Naujoji optika“. 2010 m. lapkričio 2 d. juridinių asmenų registre įregistruotas atsakovas UAB „Prima optika“, kuris faktiškai perėmė visą UAB „Naujoji optika“ verslą. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi UAB „Naujoji optika“ iškelta bankroto byla. Ieškovo manymu, trečiojo asmens UAB „Naujoji optika“ faktinis verslo perleidimas atsakovui atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.402 straipsnyje įtvirtintus įmonės pirkimo – pardavimo teisinius santykius. Atsakovas UAB „Prima optika“, įsigydamas UAB „Naujoji optika“ buvo nesąžiningas, neatsiskaitė su UAB „Naujoji optika“ kreditoriais, įskaitant ieškovą, todėl ieškovas, vadovaudamasis CK 6.405 straipsnio 1 dalimi, savo reikalavimą reiškia tiesiogiai atsakovui kaip įmonės pirkėjui.

6Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte arba 3 punkte. Nurodė, kad atsakovas nesąžiningai vengia vykdyti kreditorinius reikalavimus, su atsakovu neatsiskaito nuo 2010 m. lapkričio 2 d., nereaguoja į ieškovo raginimus grąžinti skolą. Reikalavimo suma yra didelė, be to, tikėtina, kad atsakovas imsis aktyvių veiksmų, siekdamas perleisti turtą tretiesiems asmenims ar jį paslėpti, nes po Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. įsakymo civilinėje byloje Nr. L2-1957-807/2010, kuriuo pripažintas ieškovo kreditorinis reikalavimas skolininkui UAB „Naujoji optika“, priėmimo pirminis skolininkas UAB „Naujoji optika“ perleido savo verslą atsakovui.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė atsakovui priklausančių nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų bei turtinių teisių areštą 27 735 Lt sumai, nesant ar esant nepakankamai atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nutarė taikyti piniginių lėšų, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą 27 735 Lt sumai, atsakovui paliekant teisę iš nurodytų lėšų daryti privalomus atskaitymus valstybės biudžetui, ieškovui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus. Teismas taip pat įpareigojo ieškovą iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimui į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 10 000 Lt arba pateikti šiai sumai banko garantiją. Nurodė, kad laiku nepateikus atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos.

8Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra pakankamai didelė, atsakovas ieškovo raginimus atsiskaityti ignoruoja, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.

9Preliminariai įvertinęs bylos aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą (areštas taikomas visam turtui iki ieškovas padarys konkretaus areštuoto turto aprašymą), poveikį atsakovui – juridiniam asmeniui, jo įprastinės veiklos pobūdį, pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, o vėliau galimai nepatenkinus ieškinio, atsakovui gali atsirasti nuostolių ir pripažino, kad yra pagrindas taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą.

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Prima optika“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-1957-807/2010 priimtas BUAB „Naujoji optika“ atžvilgiu, ir būtent šis asmuo privalo vykdyti minėtą teismo įsakymą. Ieškinio argumentai ir pateikti įrodymai yra akivaizdžiai nepakankami, kad prima facie patvirtintų, jog ieškinys galėtų būti patenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2008, 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-617/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas pats vertino, kad ieškinys gali būti nepatenkintas, todėl taikė galimų atsakovo nuostolių užtikrinimo institutą.
2. Laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą ir neatitinka proporcingumo principo. Atsakovas yra priverstas patirti nepagrįstus nuostolius. Jo apyvarta yra nedidelė, apie 22 500 Lt per mėnesį, ir piniginių lėšų rezervo atsakovas neturi. Areštavus sąskaitas, atsakovas bankrutuotų.

11Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškinio pagrįstumo klausimas bus išspręstas nagrinėjant bylą iš esmės, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymą suponuoja rizika, kad atsakovas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galės paslėpti ar iššvaistyti savo turtą. Kad tokia rizika egzistuoja, patvirtina trečiojo asmens dalyvių ir vadovų (tie patys fiziniai asmenys yra atsakovo dalyviai ir vadovai) veiksmai priėmus Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-1957-807/2010 – BUAB „Naujoji optika“ perkėlė visą savo verslą ir turtą į UAB „Prima optika“.
2. Atsakovo argumentai dėl neva laikinųjų apsaugos priemonių daromos žalos jo verslui yra nepagrįsti. Antstoliai informavo ieškovą, kad atsakovas neturi lėšų banko sąskaitose, todėl banko sąskaitų areštas nepatogumų atsakovo verslui negali sukelti, jokio atsakovo turto taip pat areštuoti nepavyko, nes atsakovas vengia pateikti antstoliams informaciją apie savo turtą. Be to, teismas leido atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su valstybės biudžetu, su ieškovu, ir mokėti darbo užmokestį.
3. Atsakovas nei teismui, nei šalims nepateikė jokių įrodymų apie savo finansinę padėtį, todėl laikytina, kad jis nepagrindė skundžiamos nutarties ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumo.

12Atskiruoju skundu ieškovas UAB „TIM“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutarties dalį, kuria ieškovas įpareigotas į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti teismo nustatyto dydžio užstatą arba pateikti šiai sumai banko garantiją. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neturi teisės savo iniciatyva, be atsakovo prašymo, įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo nuostolių, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimą, išskyrus atvejus, kai to reikia atsižvelgiant į viešąjį interesą. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, pagal kurią, atsižvelgiant į CPK 144 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jei tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą, ir atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių instituto ryšį su atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutu, teismas ex officio gali pareikalauti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo tik tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-677/2009).
2. Tai, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, savaime nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Paprastai teismas taiko nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojamos objektyvios prielaidos, kad nuostoliai tikrai gali atsirasti, o atsakovo galimų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1421/2011, 2011 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1485/2011, 2011 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1409/2011 ir kt.). CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto instituto taikymui yra būtina, kad teismas nustatytų realią atsakovo galimų nuostolių tikimybę, atsakovo galimi nuostoliai būtų pagrįsti, būtų nustatyta rizika, jog bylai pasibaigus ieškovas atsakovo nuostolių (dėl jų masto) padengti negalės (dėl ieškovo prastos turtinės padėties) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1561/2010; 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1432/2010; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009). Neaišku, kokiais paskaičiavimais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, nustatydamas, jog būsimi atsakovo nuostoliai sieks 10 000 Lt. Be to, iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad ieškovo nekilnojamojo turto pakaks, kad būtų atlyginti bet kokie atsakovo nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis nuostolių atlyginimo užtikrinimo dalyje prieštarauja bendriesiems teisiniams protingumo ir proporcingumo principams.

4. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13Apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro atskirųjų skundų teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

1. Dėl atsakovo atskirojo skundo

14Atsakovas UAB „Prima optika“ savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos ir nepagrįstai prima facie neįvertino ieškovo ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Su šiais apelianto teiginiais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

15Apeliantas teisus teigdamas, kad teismų praktikoje įtvirtintas reikalavimas teismui, taikančiam laikinąsias apsaugos priemones, inter alia įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-251/2011). Tačiau šis reikalavimas neturi būti aiškinamas plečiamai tokiu būdu, kad reikalautų iš bylą nagrinėjančio teismo jau laikinųjų apsaugos priemonių, kurios įprastai taikomos priimant ieškinį, taikymo stadijoje, iš esmės įvertinti ieškovo reiškiamo materialinio - teisinio reikalavimo pagrįstumą. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas yra preliminarus ir leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t.y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad ieškovo reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinio pareiškime išsamiai išdėstė faktines aplinkybes, kurios, ieškovo nuomone, leidžia jam reikšti reikalavimą ne trečiajam asmeniui UAB „Naujoji optika“, kurio atžvilgiu priimtas teismo įsakymas, o tiesiogiai atsakovui. Tai, ar atitinkami ieškovo argumentai yra teisiškai pagrįsti, teismas galės atsakyti tik nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą, prieš tai atitinkamai kvalifikavęs teisinius ginčo šalių santykius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos atveju prima facie vertinant ieškinio argumentus nėra pagrindo teigti, kad ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose nenukrypo. Atskirojo skundo argumentai, susiję su ieškovo reikalavimų nepagrįstumu, turės būti vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šie argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų iš esmės nevertina ir dėl jų nepasisako.

16Atskiruoju skundu atsakovas taip pat teigia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą. Su šiais apelianto argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti. Vien ta aplinkybė, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržo atsakovo teises, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti proporcingumo principo pažeidimą, kadangi bet kokia laikinoji apsaugos priemonė sukelia tokio pobūdžio teisines pasekmes. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi areštuotas atsakovo turtas, neviršijant ieškinio reikalavimų sumos, be to, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, nutartimi nustatytas areštuotino turto eiliškumas, bei leista atsakovui atlikti tam tikrus mokėjimus iš areštuotų piniginių lėšų, taigi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas proporcingumo principo nepažeidė.

17Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

2. Dėl ieškovo atskirojo skundo

18Ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat taikė CPK 147 straipsnyje (ginčijamos nutarties priėmimo metu galiojusios CPK redakcijos) įtvirtintą galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą.

19Vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi (ginčijamos nutarties priėmimo metu galiojusios CPK redakcijos) teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo gali būti ir banko garantija. Nors ginčijamos nutarties priėmimo metu galiojusi CPK redakcija tiesiogiai nesiejo teismo galimybės ex officio pareikalauti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo su viešuoju interesu (ši nuostata įvirtinta nuo 21011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje CPK 146 straipsnio 1 dalies redakcijoje), ieškovas teisus teigdamas, kad būtent toks CPK 147 straipsnio 1 dalies aiškinimas buvo pateikiamas teismų praktikoje (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-677/2009). Ginčijama nutartimi ex officio pareikalaudamas galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir tokios būtinybės tinkamai nepagrindęs viešojo intereso apsaugos tikslais pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai nuo šios teismų praktikos nukrypo.

20Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstais ieškovo argumentus, kad atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymui būtina nustatyti ne tik tai, kad tokie nuostoliai gali atsirasti, bei ir tai, kad nesiėmus jų atlyginimo užtikrinimo priemonių, nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas. Ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-836/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-803/2011). Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi tinkamai nepagrindė atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygų, t.y. tinkamai neargumentavo, kodėl, teismo nuomone, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolius, ir kodėl, atitinkamiems nuostoliams atsiradus, jų atlyginimas būtų apsunkintas jei teismas netaikytų atitinkamų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių. Atsižvelgiant į tai, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl apeliacinės instancijos teismo panaikinama.

21Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

22Panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutarties dalį, kuria ieškovas įpareigotas iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimui į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 10 000 Lt sumą arba pateikti šiai sumai banko garantiją.

23Likusią Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.