Byla e2A-966-227/2017
Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Laimutės Sankauskaitės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1333-940/2017 pagal ieškovų P. R. ir B. R. patikslintą ieškinį atsakovams I. B., A. S., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. P., A. S., D. P., dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

  1. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2016 m. liepos 18 d. sudarytą automobilio BMW X5, valstyb. Nr. ( - ) VIN kodas: ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį su atsakove I. B. apsimestine ir negaliojančia, t. y. sudarytą kitam sandoriui pridengti ir minėto automobilio pardavėju pripažinti atsakovą A. S., o pirkėju – P. R.. Prašė pripažinti minėto automobilio 2016 m. liepos 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo P. R. ir atsakovo A. S. negaliojančia, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo A. S. ieškovo P. R. naudai 4600 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Ieškovai taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad pagal skelbimą internete susirado automobilį, kurį nusipirko už 4600 Eur iš A. S.. Pastarasis automobilį buvo nupirkęs iš atsakovės I. B. , tačiau neregistravęs savo vardu , nes ketino iš karto jį parduoti. Jis pats pirko automobilį sau nors motinos vardu. Tikrosios sutarties šalys – ieškovas P. R. ir atsakovas A. S.. Duomenų apie automobilio vagystę iš P. R. sandorio sudarymo metu neturėjo, buvo sąžiningas automobilio įgijėjas. Įregistravo transporto priemonę savo vardu.
  3. Nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 81-1-01283-13 dėl automobilio vagystės ir transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimo. Iš jo paėmė automobilį, nes vogtas ir grąžino teisėtam savininkui D. P..

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2016 m. liepos 18 d. tarp ieškovės B. R. ir atsakovės I. B. sudarytą automobilio BMW X5, valstyb. Nr. ( - ) VIN kodas: ( - ) (VIN kodas nurodytas sutartyje) pirkimo - pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu. Nustatė, kad pagal 2016 m. liepos 18 d. automobilio pirkimo - pardavimo sutartį pardavėjas buvo atsakovas A. S., o pirkėjas ? ieškovas P. R., ir pripažino ją niekine ir negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento). Taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš A. S. P. R. naudai 4600 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-01-19) iki visiško sprendimo įvykdymo, 300 Eur atstovavimo išlaidų ir 104 Eur žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovų po 18,15 Eur pašto išlaidų į valstybės pajamas.
  2. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 81-1-01283-13 pagal D. P. 2013 m. gruodžio 7 d. pareiškimą dėl automobilio BMW X5, valstyb. Nr. ( - ) vagystės (t. 1, b. l. 40,62, 58, 60-61). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad buvo pakeistas automobilio BMW X5, valstyb. Nr. ( - ) kėbulo identifikavimo numeris ( - ), jį perkalant į - ( - ). Įtarimai dėl automobilio vagystės ir transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimo, neteisėto sunaikinimo ar pakeitimo pareikšti D. N. (t. 1, b. l. 136-137). Įtariamajam mirus ikiteisminis tyrimas šio asmens atžvilgiu nutrauktas, o 2017-02-07 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 81-1-01283-13 sustabdytas (t. 1, b. l. 138 – 139, t. 2, b.l. 37). Iš byloje pateiktų pirkimo – pardavimo sutarčių, išrašų iš Kelių transporto priemonės registracijos žurnalų, matyti, kad 2014 m. birželio 8 d. I. B. iš E. P. įsigijo transporto priemonę BMW X5, valstyb. Nr. ( - ) VIN Nr. ( - ), už 2316,96 Eur (8000,00 Lt) (t. 1, b. l. 87-90, 104, 106) ir automobilis 2014 m. birželio 17 d. įregistruotas jos vardu (t. 1, b. l. 88, 105), o 2014 m. spalio 2 d. savininku – valdytoju registruotas A. S., (t. 1, b. l. 110). Atsakovės paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant ją kaip liudytoją, A. S. neįvykdžius automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, ji (I. B.) 2015 m. sausio 14 d. vėl registruota automobilio valdytoja – savininke (b. l. 89, 115-116, 127-126). Ginčo automobilis BMW X5, su pakeistu VIN kodu, atsakovės vardu buvo registruotas iki šioje byloje ginčijamos 2016 m. liepos 18 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties įregistravimo VĮ „Regitra“, t.y. iki 2016-07-26 (t. 1, b. l. 15, 77, 120, t. 2, b.l. 43). Prokuroro 2016-08-31 nutarimu automobilis grąžintas teisėtam savininkui D. P. (t. 1, b. l. 40-41, 48-51, 85-86, 94-103), kurį pastarasis 2016-10-07 pardavė M. V. (t. 1, b.l. 55).
  3. Pažymėjo, kad šalių ginčas vyksta dėl 2016 m. liepos 18 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kaip sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl sutarties šalių – pirkėju ir pardavėju sutartyje nurodytų asmenų - B. R. ir I. B., atitikties tikriesiems šio teisinio santykio subjektams. Todėl pagal kasacinio teismo praktiką reikalinga nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Įvertino ieškovo parodymus, duotus bylos nagrinėjimo bei ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo M. B. parodymus, atsakovo A. S. paaiškinimus dėl pinigų perdavimo, aplinkybes, kad automobilis buvo paimtas iš ieškovo ir sprendė, kad, nors automobilis įgytas ieškovo P. R. mamos piniginėmis lėšomis, tai nepaneigia fakto, jog jis buvo tikrasis automobilio savininkas, o ne B. R..
  4. Atkreipė dėmesį į tai, kad neginčijamos aplinkybės, jog automobilį ieškovui perdavė ir iš jo pinigus paėmė, taip pat, kad internetiniame skelbimų portale „autogidas.lt“ automobilį pardavinėjo atsakovas A. S., kuris neigia buvęs automobilio savininku. Pažymėjo, kad atsakovų, trečiojo asmens A. S. parodymai dėl sutarties sudarymo, pinigų perdavimo nebuvo nuoseklūs, jie prieštaringi, sprendė, kad šiuo atveju svarbūs, parodantys tikrąją atsakovo A. S. valią bei tikruosius ketinimus yra jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Atsakovui neigiant, kad jis nebuvo automobilio savininkas ginčo sutarties sudarymo metu, laikantis pozicijos, kad jis tik sutarė su trečiuoju asmeniu parduoti atsakovės automobilį, pažymėjo, kad 2016-10-26 liudytojo apklausos ikiteisminiame tyrime metu atsakovas nurodė, kad automobilio BMW X5 pardavimo klausimus derino su A. S., žinojo, jog automobilis priklauso atsakovei I. B. ir nutarė automobilį pirkti, sutarė su A. S. kainą – 4000 Eur. Pirkimo – pardavimo sutarties blanką jam pateikė A. S., kuriame jau buvo I. B. duomenys bei parašas. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovas nurodė, kad automobilį pirko tikslu parduoti, todėl savo vardu automobilio neregistravo, nupirkęs automobilį iš karto įdėjo skelbimą į tinklapį „autogidas.lt“, nurodė savo telefono numerį, automobilį pardavė asmeniui iš Kauno. Teismas atmetė atsakovo bei jo atstovo argumentus, kad atsakovas neperskaitė apklausos protokolo, 4000 Eur kainą nurodė, nes buvo supykęs dėl jam parduoto vogto automobilio. Pažymėjo, kad automobilio savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu, o tuo atveju, jeigu asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Įvertino, kad nėra duomenų, jog atsakovas veikė kaip tarpininkas tarp P. R. ir I. B., įgaliojimo jis neturėjo. Sprendė, kad A. S. tikslas buvo parduoti įsigytą automobilį už didesnę kainą nei įsigyta, todėl jis savo vardu transporto priemonės ir neregistravo. Pripažino, kad atsakovas sandorio sudarymo metu buvo tikrasis automobilio savininkas ir valdytojas. Teismas pripažino ginčo sandorį apsimestiniu, nustatė, kad pagal šią sutartį automobilio pardavėjas buvo atsakovas A. S., o pirkėjas – P. R. (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 str. 1 d., 1.63 str.). Kadangi ieškovui buvo parduotas vogtas automobilis, jis iš pirkėjo paimtas ir grąžintas savininkui, teismas vadovavosi CK 6.307, 6.323, 1.80 straipsnių nuostatomis, pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu, taikė vienašalę restituciją.
  5. Spręsdamas dėl sumokėtos už automobilį kainos teismas vertino ieškovo paaiškinimus teisme, ikiteisminio tyrimo metu, pažymėjo, kad jis nuosekliai teigė už automobilį atsakovui sumokėjęs 4600 Eur, vertino liudytojo M. B. parodymus. Teismas atsakovo parodymus, kad už automobilį iš P. R. jis gavo 1000 Eur, kaip nurodyta sutartyje, vertino kritiškai, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog transporto priemonė buvo sugedusi ar turėjo esminių trūkumų, ikiteisminio tyrimo metu pats A. S. nurodė, jog sutarė automobilio kainą su A. S. ? 4000 Eur. Abejonių teismui sukėlė atsakovo paaiškinimai, kad automobilį skelbime pardavinėdamas už 4800 Eur (t. 1, b.l. 16, 58, 79), atvykus ieškovui jo pirkti, transporto priemonę pardavė už ženkliai mažesnę kainą - 1000 Eur. Atsižvelgė į tai, kad 2016 m. liepos 18 d. jau galiojo CK pakeitimai (CK 6.4311 str.), įpareigojantys automobilio pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyti transporto priemonės gedimus ir trūkumus, byloje nėra įrodymų, kad gedimai buvo. Teismas patikimais pripažino liudytojo M. B. parodymus, kad jis vairavo ginčo transporto priemonę, jokių esminių gedimų nepastebėjo, kad nors už automobilį buvo prašoma 4800 Eur, sutarė galutinę kainą 4600 Eur, kuriuos grynais davė P. R.. Pripažino, kad atsakovės I. B. paaiškinimai, jog ji gavo 1000 Eur iš atsakovo, taip pat atsakovų ir trečiojo asmens A. S. paaiškinimai, kad automobilis gedo, nepaneigia, kad ieškovas atsakovui sumokėjo 4600 Eur. Teismas sprendė, jog labiau tikėtina ieškovo nurodyta automobilio kaina. Sprendė, kad P. R. įgijo automobilį iš savo mamos B. R. dovanotų lėšų, todėl jis turi teisę reikalauti sumokėtų pinigų už automobilį iš atsakovo (CK 6.305 str., 6.313 str., 6.323 str.), priteisė iš atsakovo ieškovui 4600 Eur. Reikalavimą dėl 5 proc. metinių procesinių palūkanų tenkino iš dalies, šias palūkanas priteisiant iš atsakovo ne nuo ieškinio pateikimo dienos, kaip nurodo ieškovai savo reikalavime, o nuo civilinės bylos iškėlimo dienos. Teismas iš atsakovo priteisė ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, o įvertinęs atsakovės elgesį, iš abiejų atsakovų priteisė lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas valstybei.

6III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo atžvilgiu atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, neatskleidė bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant restitucijos taikymo klausimus, nespręstas procesinės teisės klausimas dėl trečiųjų asmenų dalyvavimo byloje.
  3. Teigia, kad ieškinio dalis dėl to, kuris iš ieškovų nupirko automobilį pritaikius restituciją tapo nereikšmingas, ieškovas norėjo automobilį nupirkti mamos vardu siekdamas apgauti valstybė sumokant mažiau mokesčių, tai negali būti laikoma suklydimu. Atsakovė I. B. automobilio pardavimo apeliantui fakto neįrodė ir neįrodinėjo, kad automobilis parduotas ne B. R. ir parduotas vogtas automobilis buvo registruotas atsakovės vardu.
  4. Nesutinka, kad jis yra automobilio pardavėjas, savininkas ir valdytojas. Ieškinyje nebuvo reikalavimo nustatyti, kad atsakovė su apeliantu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir pardavė jo nuosavybėn automobilį. Mano, kad jis galėtų būti tik tarpininku ar laikinu valdytoju. Prieš sutarties sudarymą pirkėjui buvo pateiktas automobilio registracijos liudijimas, kuriame savininke nurodyta atsakovė, apeliantas savęs nelaikė automobilio savininku, pinigus, gautus už parduotą automobilį, perdavė jo savininkei I. B., kuri pripažįsta buvusi automobilio savininkė. Ginčo sutartyje pardavėja yra nurodyta būtent atsakovė, prieš sutarties sudarymą buvo pateiktas registracijos liudijimas, todėl pirkėjas suprato, kad perka automobilį ne iš apelianto, o iš I. B.. Dėl automobilio išregistravimo P. R. kreipėsi į pardavėją I. B., kuri automobilį išregistravo, ką gali padaryti tik savininkas. I. B., pardavusi automobilį, privalėjo garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jai. Ieškovai sandorio neįregistravo, todėl neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Pardavėjo pavedimu veikiantis apeliantas negali būti atsakovu, netgi, jei sandorį patvirtinančius dokumentus jis būtų pasirašęs ir kitus veiksmus atlikęs už atsakovę, jam kaip įgaliotam asmeniui veiksmų pasekmės nekiltų (CK 2.133 str.). Iš sutarties, kurios sudaryme apeliantas dalyvavo, kylančių nei teisių, nei pareigų neketino įgyti nei jų įgijo - jas įgijo tie asmenys, kurie ir pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį, apeliantas negalėjo įtakoti sandorio apsimestinumo ar netikrumo.
  5. Ieškovai neįrodė sumokėję 4600 Eur. Ginčo sutartyje nurodyta 1000 Eur suma. Ieškovui privalomą įrodinėjimo pareigą teismas perkėlė apeliantui, sprendimą grindė abejonėmis ir tikėtumu, pažymėjo, kad neigiant ieškovui, atsakovai nepateikė įrodymų, jog transporto priemonė buvo sugedusi ar turėjo esminių trūkumų, paaiškinimai dėl gautos iš atsakovo 1000 Eur sumos, gedimų nepaneigia, kad ieškovas sumokėjo 4600 Eur. Ieškovas negali remtis savo draugo, žinojusio tik pinigų sumokėjimo faktą, parodymais. Apeliantas jokių įrašų sutartyje neatliko. Pagal CK 6.4311 straipsnio reikalavimus, sutartyje privalomai turi būti nurodoma tik stabdžių sistemos, vairo mechanizmo ir pakabos elementų, apšvietimo ir signalizavimo paišų, vairuotojų ir keleivių saugos sistemų bei dujų išmetimo sistemos gedimai, o byloje yra duomenys apie tai, kad automobilis buvo ilgai remontuojamas ir nesuremontuotas dėl variklio gedimo. Toks jis buvo parduotas, o liudytojas M. B. nėra ekspertas ar automobilių specialistas. Įvertintina, kad atsakovė 2014 m. birželio 8 d. iš E. P. įsigijo automobilį už 2316,96 Eur (8000 Lt), du metus juo važinėjo, automobilis gedo, buvo netvarkingas, todėl negalėjo būti parduotas brangiau, skelbime galima nurodyti bet kokią kainą.
  6. Teismas, įtraukęs į bylą trečiuosius asmenis (išskyrus A. S.), jų pozicijos dėl ieškinio neturėjo, liko neaiškus klausimas dėl galutinės restitucijos asmeniui, suklastojusiam automobilio VIN numerį bei VĮ Regitra“ vaidmuo, kadangi būtent ši įmonė automobilį su suklastotu VIN numeriu įregistravo savo duomenų bazėje. Teismas neišsiaiškino, kieno parašai yra automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje, atsakovė teigė, kad viename egzemplioriuje yra ne jos parašas. Sprendime cituojamos kasacinio teismo nutartys neturi tiesioginės įrodomosios reikšmės, jose spręsti kitokio pobūdžio klausimai. Nesuprantama, kodėl teismas priteisė iš atsakovės pusę bylinėjimosi išlaidų valstybei.
  7. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai P. R. ir B. R. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ieškiniuose ir paaiškinimuose. Teigia, kad apelianto teiginiai dėl neįtrauktų trečiųjų asmenų yra deklaratyvūs. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, pirkimo-pardavimo sutarties neišviešinimas yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas yra automobilio savininkas.

7IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
  2. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytomis 5 punkte ir jų nekartoja.
  3. Byloje kilo ginčas dėl 2016 m. liepos 18 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties, kaip sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl sutarties šalių atitikties tikriesiems šio teisinio santykio subjektams. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikrosiomis šio sandorio šalimis yra P. R. (pirkėjas) ir A. S. (pardavėjas). Teigia, kad ieškovas norėjo įsigyti automobilį mamos vardu siekdamas mažesnių mokesčių mokėjimo, todėl tikroji pirkėja yra B. R., nors pripažįsta, kad jam iš esmės nesvarbu kuris iš ieškovų yra pirkėjas. Tvirtina, kad automobilio savininkė buvo atsakovė I. B. , kurios vardu registruotas automobilis ir kuri byloje neįrodinėjo, jog automobilį buvo pardavusi jam. Taip pat nesutinka su tuo, kad, pripažinus ginčo sandorį niekiniu ir negaliojančio nuo jo sudarymo momento, taikant vienašalę restituciją iš jo priteista 4600 Eur, o ne sutartyje nurodyta 1000 Eur suma.
  4. Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą (sutartyje lingvistiškai pateiktą) jį sudariusių asmenų valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje apsimestinio sandorio konstatuota, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis, todėl teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006).
  5. Kasacinis teismas, aiškindamas apsimestinio sandorio turinį, yra pasisakęs, kad apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tik nustačius, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006). Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., A. C., bylos Nr. 3K-3-228/2009). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011).
  6. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir ištyręs visumą sprendime išsamiai aptartų įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, kad labiau nuosekli, pagrįsta ir tikėtina yra ieškovų, o ne atsakovo A. S. versija dėl tikrųjų sutarties šalių.
  7. Teismas išvadą, kad ieškovas ginčo automobilį laikė savo nuosavybe padarė ištyręs visas aplinkybes, susijusias su jo veiksmais. Būtent jis tvarkė visus formalumus, susijusius su automobilio pirkimu: surado skelbimą internete, apžiūrėjo automobilį, derėjosi dėl kainos ir tik jis naudojosi automobiliu bei vėliau skelbė jo (automobilio) pardavimą (CK 6.305 str. 1 d., 6.306 str., 6.309 str.). Teismas įvertino nuoseklius ieškovo paaiškinimus, kad automobilio savininkas buvo jis, o pirkimo sutartį sudarė mamos B. R. vardu dėl pigesnio automobilio draudimo, liudytojo M. B. parodymus, taip pat įvertinta, kad ikiteisminio tyrimo metu automobilis buvo paimtas iš ieškovo P. R. (t. 1, b.l. 58, 67-68, 85-86). Sutiktina su teismo išvada, jog vien tik ta aplinkybė, kad ieškovas P. R. pirko automobilį motinos ieškovės B. R. dovanotais pinigais, nepaneigia fakto, kad tikrasis automobilio savininkas buvo jis, o ne jo mama B. R.. Pastebėtina, kad atsakovas neginčijo fakto, jog būtent ieškovas prieš pirkdamas automobilį jį apžiūrėjo automobilį ir kad jis sumokėjo pinigus. To neginčija ir apeliaciniame skunde. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad būtent ieškovas įgijo automobilį ginčo sandorio sudarymo metu, o ne jo mama, kuri buvo jam tik dovanojusi pinigines lėšas. Pažymėtina tai, jog iš esmės faktas kuris tikrasis pirkėjas abiems šalims nėra reikšmingas.
  8. Teismas iš įrodymų visumos sprendė, kad būtent atsakovas A. S. buvo parduodamo automobilio savininkas. Teismas kritiškai vertino ir atmetė atsakovo A. S. teiginį, kad automobilio savininke buvo atsakovė I. B., nes jos vardu registruotas automobilis. Nurodė, kad automobilio įregistravimas nėra nuosavybės pagrindas.
  9. Šioje byloje buvo nustatyta, kad atsakovas A. S. ikiteisminio tyrimo metu Dėl svetimo turto pagrobimo buvo apklaustas liudytoju 2016-10-26, t.y. iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo (iškelta 2017-01-17). Apklausos metu jis parodė, kad servise matytą automobilį apžiūrėjo, išsiaiškino su serviso savininku Alvydu (šios bylos trečiasis asmuo A. S.), kad automobilis parduodamas, tačiau dar remontuojamas. Sekantį kartą automobilis buvo suremontuotas. Nutarė jį pirkti. Sutarė 4000 Eur kainą su trečiuoju asmeniu A. S., kuris pateikė sutarties blanką su I. B. duomenimis ir jos parašu. Teigė, kad automobilį pirko tikslu parduoti, todėl savo vardu jo neregistravo ir jį nupirkęs iš karto įdėjo skelbimą į tinklapį „autogidas.lt“ apie pardavimą bei nurodė savo telefono numerį, automobilį pardavė asmeniui iš Kauno (ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ieškovui P. R.) (t. 1, b.l. 121-122). Kadangi tokius parodymus atsakovas davė dar iki civilinės bylos iškėlimo, kuomet jam nebuvo pareikšti jokie turtiniai reikalavimai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent jie atspindi tikrąją atsakovo valią bei ketinimus. Šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas tokius savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu aiškina sekančiai: kad jis neskaitė apklausos protokolo, jam buvo neįdomu, kad nesuprato jam užduotų klausimų ar kad buvo supykęs už jam parduotą vogtą automobilį. Kodėl protokolo pabaigoje pats įrašė“ perskaičiau surašyta teisingai“ ir pasirašė- negalėjo paaiškinti. Priešingai parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, jis nagrinėjamoje byloje laikosi pozicijos, kad automobilio nebuvo įgijęs (nusipirkęs), o buvo pardavimo tarpininkas.
  10. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė I. B. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė (t. 1, b.l. 182-183) ir 2017-07-03 teismo posėdyje patvirtino, kad iki 2016-07-18 sutarties ji automobilį buvo pardavusi A. S.. Nurodė, kad rašytinės pirkimo pardavimo sutarties su A. S. nesudarė ir jo vardu automobilis nebuvo registruotas, todėl sutarties blanke pasiliko jos vardas, pavardė ir parašas. Atsakovė taip pat nurodė, kad A. S. sugalvojo automobilį pirkti, o kadangi jis gedo, tai sutiko parduoti ir būtent iš jo (A. S.) grynais 1000 Eur už automobilį. Savo vardu užpildė sutartį, kurioje buvo užrašyta kaina ir po sutarties automobilį išregistravo. Trečiasis asmuo A. S. 2017-07-03 teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas A. S. teiravosi jo, ar parduoda automobilį BMW X 5, o kadangi automobilis gedo, tai nusprendė parduoti. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu duoti atsakovo A. S. parodymai apie jo nusipirktą automobilį iš I. B. ir priežastis dėl kurių jis savo vardu neregistravo automobilio, sutampa su I. B. atsiliepimu į ieškinį bei su faktu, kad būtent jis atsiskaitė su I. B. sumokėdamas jai 1000 € ir savo vardu viešai paskelbė apie automobilio pardavimą. Šioje byloje jo teiginių buvus jį tik tarpininką, niekas nepatvirtino. Pirmiau minėti atsakovo teiginiai šioje byloje niekuo nepagrįsti ir atmestini vertinant juos kaip pasirinkta gynimosi pozicija siekiant išvengti žalos atlyginimo.
  11. Teismo posėdyje ieškovas nuosekliai tvirtino, kad skelbime nurodytu pardavėjo telefono numeriu jis keletą kartų skambino (numeris A. S.), tarėsi dėl automobilio pirkimo, apžiūros, susitarė laiką ir į sutartą vietą miestelyje (ikiteisminio tyrimo metu nurodė Truskavos) atvyko jis su draugu M. B. ir atsakovas A. S. su draugu. Pats atsivežė pirkimo sutarties 2 egzempliorius, kuriuose buvo įrašyti motinos duomenys ir jos pasirašyta, nes ketino automobilį pirkti. Čia nusiderėjo 200 € ir sumokėjo 4.600 € atsakovui A. S.. Nurodo, kad už pardavėją sutartyje galėjo pasirašyti tik A. S., nes kitų asmenų be jų nebuvo, o atsakovės I. B. nėra matęs ir jos nežino. Atsakovė I. B. teismo posėdyje į pirmininkaujančio klausimą nurodė, kad ikiteisminiam tyrimui pateiktoje sutartyje ne jos parašas ir kad ji su ieškovu nebendravo, o pinigus gavo iš A. S.. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis aiškinosi kodėl sutartyje pardavėju nurodyta moteris. Gavo atsakymą, kad tai atsakovo draugės ir jis, norėdamas įsitikinti, kad jo neapgaus, paprašė atsakovo pateikti dokumentus, kadangi pastarasis jų neturėjo, su juo nuvyko į A. S. namus, kur nusifotografavo A. S. pasą bei perdavė ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Ieškovo nurodytas aplinkybes patvirtino apklaustas liudytoju M. B.. Manytina, kad tokiu būdu labiau tikėtina , kad ieškovas įsitikino, jog automobilio pardavėjas yra atsakovas A. S..
  12. Pastebėtina, kad atsakovė I. B. parengtinio tyrimo metu tvirtinusi, kad ji užpildė pirkimo pardavimo sutarties 2 egz., pasirašė, pati dalyvavo parduodant automobilį ieškovui, už pirkėją duomenis surašė ir pasirašė pirkėjas, gavo pinigus ir viskas vyko serviso teritorijoje, kaip minėta, teisme patvirtino, kad parašas viename sutarties egzemplioriuje – ne jos ir kad ji nedalyvavo ieškovui perkant automobilį, nes buvo pardavusi A. S.. Abiejų atsakovų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir šios bylos nagrinėjimo metu skiriasi. Bylos trečiasis asmuo A. S. iš esmės tvirtino nieko nežinantis.
  13. Pažymėtina, kad įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-01-02 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-104/2014). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).
  14. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, atsakovo parodymai ikiteisminiame tyrime pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog A. S. iš I. B. įgijo automobilį savo nuosavybėn žodinės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tikslu jį parduoti ateityje brangiau.
  15. Nors apeliantas laikosi pozicijos, kad automobilis buvo registruotas atsakovės I. B. vardu, kas, jo nuomone, reiškia, jog ji buvo jo savininke, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės ar jos pasibaigimo įregistravimas. Automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės į jį atsiradimo pagrindas. Registracija asmens vardu nėra juridinis faktas, sukuriantis to asmens nuosavybės teisę, nes ši įgyjama tik CK 4.47 straipsnyje nurodytais pagrindais. Taigi ginčo automobilio registracijos duomenys yra tik vienas iš įrodymų, galinčių patvirtinti nuosavybės teisę. Nuosavybės teisę į automobilį patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys, tačiau nuosavybės teisę patvirtinantys registravimo duomenys teisme gali būti paneigiami kitais įrodymais, tai savo ruožtu galėtų būti teisinis pagrindas keisti registravimo duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2010).
  16. Nagrinėjamoje byloje pareikštas prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimas pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikyti restituciją. Todėl šiam klausimui išspręsti teisiškai reikšmingas ir daiktinio teisinio pobūdžio klausimas dėl automobilio savininko jo perdavimo ieškovui momento. Byloje esant duomenims apie atsakovui iki ginčo sandorio parduotą automobilį, vien automobilio registracijos I. B. vardu faktas, nepaneigia to, jog atsakovas iš jos nusipirko automobilį, už jį atsiskaitė, savo vardu skelbė automobilio pardavimą ir vėliau pardavė ieškovui. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad jis veikė atsakovės vardu kaip tarpininkas ar įgaliotas asmuo. Nors byloje nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti, kad atsakovas iš I. B. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo ginčo automobilį, bylos aplinkybės leidžia konstatuoti tokį faktą buvus, kas reikšminga sprendžiant dėl ginčijamo sandorio pripažinimo apsimestiniu, taip pat niekiniu bei negaliojančiu ab initio.
  17. CK 1.80 straipsnis nustato, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiuo atveju imperatyvios CK 4.37 ir 6.317 straipsnių nuostatos reikalavo, jog atsakovas perleisdamas ginčo automobilį ieškovui patvirtintų ir garantuotų, jog nuosavybės teisės į automobilį priklauso tik jam. To nepadarius, yra pagrindas taikyti CK 6.307 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja teisinius padarinius, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą – tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Nepriklausomai nuo to, žinojo ar ne atsakovas apie galimą vagystės faktą, esant konstatuotai aplinkybei, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu automobilis buvo vogtas, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Įstatymuose taip pat nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymo tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006).
  18. Esant formuojamai tokiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, byloje nustačius, kad ieškovui P. R. buvo parduotas vogtas automobilis, o jį pardavė atsakovas A. S., kaip savininkas , sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo reikalavimas sandorį pripažinti niekiniu yra teisėtas ir pagrįstas (CK 1.80 str. ) .Pastebėtina, kad apeliantas neginčija teismo išvadų dėl sandorio pripažinimo niekiniu, tik nepagrįstai teigia, kad sandoryje dalyvavo ne jis, o atsakovė. Kadangi automobilis gražintas teisėtam savininkui D. P., pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė vienašalę restituciją, nenustatęs pagrindų dėl ko ji būtų negalima (CK 6.323 str.1d)..
  19. Teismas nustatė, kad aplinkybė, jog automobilis vogtas egzistavo jau sutarties sudarymo metu. Sprendime pažymėjo, kad A. S. įstatymu nustatyta tvarka gali reikalauti atlyginti nuostolius iš juos padariusios asmens.
  20. Apeliantas skundu nesutinka su teismo priteista suma taikant vienašalę restituciją. Teigia, kad ieškovas neįrodė sumokėjęs ne 1000 Eur, kaip nurodyta sutartyje, o 4600 Eur ir to negali patvirtinti liudytoju apklaustas jo draugas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog būtent ieškovo nurodoma suma buvo sumokėta įsigyjant ginčo automobilį iš atsakovo. Darant tokią išvadą byloje buvo įvertinta, kad nėra duomenų, jog pardavimo metu transporto priemonė buvo sugedusi ar turėjo esminių trūkumų. Pastebėtina, kad automobilis ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtas važiuojantis, esminių defektų 2016-08-10 apžiūros protokole nenurodyta (t.1, b.l. 71). Šį automobilį jau po ginčijamo sandorio sudarymo buvo bandoma parduoti už 5600 Eur kaip be defektų (t.1, b.l. 65). Iš 2016-10-07 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad trečiasis asmuo D. P. grąžintą jam automobilį pardavė trečiajam asmeniui M. V. už 3000 Eur. Ta aplinkybė, kad apklaustas liudytojas M. B., dalyvavęs ieškovui perkant automobilį, yra ieškovo draugas, neduoda pagrindo abejoti jo parodymų tikrumu ir juos atmesti.
  21. Kaip nurodė atsakovas A. S. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, jis apžiūrėjo remontuojamą automobilį, o susitarimas pirkti automobilį įvyko vėliau, kuomet jam patvirtino, kad automobilis jau suremontuotas už 4.000 Eur . Pats skelbė šio automobilio, kaip geros būklės, pardavimą už 4.800 Eur (t. 1, b.l. 16, 58, 79). Ieškovo parodymus apie sutartą galutinę 4.600 Eur kainą perkant gerą, tvarkingą automobilį ir mokėjimą grynais pinigais patvirtino liudytojas M. B.. Šioje byloje atsakovas aiškino priešingai, t.y. kad skelbime, patalpintame internetiniame portale “autogidas.lt“, jis nurodė 4.800 Eur kainą dėl to, kad planavo, jog iki pardavimo automobilį suremontuos. Kadangi automobilis buvo netvarkingas, jį pardavė už 1.000 Eur, kaip buvo įsipareigojęs I. B. ir šiuos pinigus perdavė I. B., o pats už darbą (tarpininkavimą) pinigų negavo. Pripažįsta, kad A. S. pažinojo tik iš matymo. Tačiau, apeliantas neįrodinėjo, kad prieš sandorio sudarymą apžiūros metu buvo nustatyti kokie nors automobilio defektai dėl kurių pradinė pardavimo kaina būtų sumažinta nuo 4.800 Eur iki 1.000 Eur. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jo nurodytas skelbimas apie ginčo mašinos pardavimą buvo patalpintas 2016-07-17 ir jame patvirtinimas, kad automobilis tvarkingas, o sekančią dieną po paskelbimo automobilį nusipirko ieškovas. Ieškovas ir liudytojas M. B. patvirtino, kad prieš automobilio pirkimą jį apžiūrėjo, išbandė ieškovas vairuodamas jį, automobilis buvo tvarkingas, išskyrus nešvarų saloną, ir juo grįžo į Kauną (apie 70 km nuo pirkimo vietos). Ieškovas paskelbė šio automobilio pardavimą už 5.600 Eur kaip be defektų. Esant nurodytoms aplinkybėms labiau tikėtina ieškovu apie sumokėtą didesnę kainą nei nurodyta sutartyje.
  22. Aplinkybė, kad atsakovė šį automobilį nusipirko 2014-06-08 už 2.316,96 Eur (8000 Lt) ir jį eksploatavo kelis metus, nepaneigia ieškovo teiginio, kad ginčo sutartimi automobilis galėjo būti parduotas už 4.600 Eur sumą, kuri neženkliai skiriasi nuo skelbime nurodytos pradinės automobilio pardavimo kainos (4.800 Eur). Atsakovės I. B. paaiškinimai, kad ji gavo 1.000 Eur iš atsakovo A. S., taip pat atsakovų ir trečiojo asmens A. S. paaiškinimai, kad automobilis gedo, nepaneigia, jog ieškovas atsakovui sumokėjo 4.600 Eur. Todėl pagrįstai taikant vienašalę restituciją tokio dydžio suma priteista iš atsakovo.
  23. Apeliantas skunde nurodo, kad liko neaiškus klausimas dėl galutinės restitucijos taikymo asmeniui, suklastojusiam automobilio VIN numerį, neaiškus VĮ „Regitra“ vaidmuo, tačiau pastebėtina, jog sprendimu nėra pasisakoma dėl šių asmenų teisių ir pareigų, jiems jokie reikalavimai šioje byloje nekeliami. Bylos ginčas dėl to, kad ieškovas nusipirko vogtą automobilį ir prašo taikyti restituciją pripažinus sandorį niekiniu ir negaliojančiu .
  24. Apelianto teiginiai, kad liko neaišku kieno parašai pirkimo-pardavimo sutartyje, kodėl viename iš sutarties egzempliorių galimai yra ne atsakovės parašas, šiuo atveju taip pat neturi teisinės reikšmės nagrinėjant civilinį ginčą. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovė buvo dar iki ginčo sutarties sudarymo buvo

    9perleidusi automobilį atsakovui.

  25. Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
  26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  27. Atmetus apeliacinį skundą priteistinos iš apelianto ieškovo turėtos 300 Eur išlaidos už atsiliepimą į skundą parengimą(CPK 93 str.). Šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais ir atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintus Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistu.

12Priteisti iš A. S. 300 Eur išlaidų P. R., patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ryšiai