Byla e3K-3-505-686/2016
Dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtos kainos už transporto priemonę priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovams R. K. ir G. K. dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtos kainos už transporto priemonę priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiami klausimai dėl pardavėjo atsakomybės ribų, pirkėjo tinkamo gynybos būdo parinkimo, esant daikto trūkumams, ir pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo.
  2. Ieškovas R. Z. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė nutraukti 2013 m. birželio 10 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, priteisti jam iš atsakovų R. K. ir G. K. 24 038,46 Eur ir įpareigoti atsakovus pasiimti automobilį „Maserati Quattroporte“ iš UAB „Krasta Auto Vilnius“.
  3. Nurodė, kad atsakovai ir V. J. 2013 m. birželio 10 d. sudarė automobilio „Maserati Quattroporte“ pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – pirkimo–pardavimo sutartis). 2013 m. birželio 10 d. ieškovas kartu su I. L. (I. L.) atvyko pas atsakovą pasiimti nupirkto automobilio. Nuvykus iki pirmos degalinės, automobilis pradėjo gesti. Automobilių serviso „Krasta auto“ darbuotojai ilgai bandė surasti automobilio gedimo priežastis, išardė automobilio variklį ir konstatavo, kad automobilis jau buvo remontuotas. Dėl nekokybiškai atliktų darbų kai kurios pakeistos variklio detalės ilgainiui deformavosi, sutrikdydamos normalų variklio mechanizmo darbą, todėl pajudėdamas iš vietos automobilis užgesdavo. Pirkėjas negalėjo naudotis automobiliu nuo jo įsigijimo momento. Automobilio pirkimo klausimus tvarkė ieškovas, todėl iš įsigijusio automobilį V. J. jis perėmė reikalavimo teisę, kad atsakovai grąžintų jam už automobilį sumokėtus pinigus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
  2. Teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl naudoto automobilio „Maserati Quattroporte“, identifikavimo Nr. ( - ), pirkimo ir pardavimo, t. y. ieškovas trečiojo asmens V. J. vardu nupirko ne vienerius metus (pirmoji automobilio registracijos data – 2004 m. spalio 7 d.) eksploatuotą automobilį, todėl ieškovas, kurį pirkėjas įgaliojo apžiūrėti automobilį prieš jį perkant, negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip ir naujo automobilio savininkas, kadangi naudojant automobilį mechanizmai natūraliai dėvisi. Pats ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atvažiavęs apžiūrėti automobilio nustatė, jog jis techniškai tvarkingas, pabandė juo važiuoti. Pasiimti automobilio jis atvykęs kartu su specialistu I. L., vadovaujančiu UAB „Automeistrai“, pastarasis, teisme apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad nupirktą automobilį kartu su ieškovu pasiėmę iš atsakovo ir juo grįžę į Klaipėdą.
  3. Teisme kaip liudytojas apklaustas E. M. parodė, kad jis norėjo pirkti iš atsakovų automobilį, kuris buvo tvarkingas ir važiuojantis, tačiau nesutarė dėl jo kainos. Tai, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas, patvirtino liudytojai S. J. ir M. G.. Abu jie nurodė, kad ieškovas, atvykęs pirmą kartą, važiavo automobiliu „Maserati Quattroporte“, jį išbandė, neturėjo jokių pretenzijų, o antrą kartą atvykęs juo ir išvažiavo.
  4. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 2 dalimi, 6.327, 6.328, 6.333 straipsniais, 6.334 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų.
  5. Atsakovo parodymus, t. y. kad jis siūlė ieškovui automobilį nuvežti ir apžiūrėti Rygoje esančioje „Maserati“ automobiliais prekiaujančioje įmonėje, patvirtino ir liudytojai M. G. bei S. J., tačiau ieškovas tai padaryti atsisakė.
  6. Ieškovas naudotą automobilį (didesnio pavojaus šaltinį) pirko pats neturėdamas specialiųjų žinių ar įrangos, kad atitinkamai patikrintų perkamo automobilio techninę būklę; kaip protingas, apdairus ir rūpestingas pirkėjo įgaliotas asmuo, jis privalėjo pasinaudoti teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę). Ieškovas turėjo įvertinti aplinkybę, kad perka naudotą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo.
  7. Iš UAB „Krasta Auto Vilnius“ rašto ieškovui teismas nustatė, kad automobiliui „Maserati Quattroporte“ buvo atlikti techninės priežiūros darbai, pakabos ir pavarų dėžės remontas, pakeistos detalės – pavarų dėžės indikatorius, sankaba ir kt. Pagrindinis darbas, atliktas ieškovo reikalavimu, – visiškas automobilio variklio išardymas ir matavimų atlikimas. Šių darbų atlikimas su atsakovais derintas nebuvo. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kokios būklės šiuo metu yra automobilis, ar jis naudotinas, ar važiuojantis.
  8. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją grindė aplinkybe, kad jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas – prabangus automobilis su variklio gedimu, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
  9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, jog jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti. Ieškovas automobilį įsigijo 2013 m. birželio 10 d., juo nuvažiavo iki degalinės, ten automobilis pradėjo gesti, tačiau, pripylus degalų, automobilis veikė normaliai ir juo ieškovas grįžo į Klaipėdą. Teisėjų kolegija vertino tai, jog aplinkybių, kad jau degalinėje geso variklis ar kad važiuojant į Klaipėdą dėl to automobilis negalėjo važiuoti, ieškovas nepatvirtino jokiais įrodymais.
  10. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsigyto automobilio kokybei nustatyti yra svarbi aplinkybė, jog buvo perkamas jau devynerius metus naudotas automobilis.
  11. Nagrinėjamu atveju pats ieškovas pripažino, kad, prieš įsigydamas automobilį, jį kelis kartus apžiūrėjo, išbandė, automobilis užsivedė, ieškovas automobiliu važiavo, todėl tai tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad įsigytas automobilis buvo tinkamas naudoti pagal tiesioginę savo paskirtį. Byloje nepaneigti liudytojų parodymai, kurie patvirtino, kad automobilis jokių esminių techninių defektų neturėjo.
  12. Teisėjų kolegija vertino ir tai, kad, parduodant automobilį, ieškovui buvo perduota užpildyta gamintojo serviso techninės priežiūros knygutė, kurioje nėra jokių įrašų apie ieškovo nurodomą buvusį automobilio variklio remontą. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad netinkamą variklio remontą atliko būtent paskutinė automobilio savininkė. Pažymėjo, kad sudarytoje transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nėra aptarta parduodamo automobilio būklė.
  13. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas šiuo atveju turėjo įvertinti aplinkybę, kad prabangų automobilį perka iš neprofesionalaus pardavėjo, nes atsakovė nėra profesionali pardavėja, neužsiima automobilių verslu. Neįrodžius, kad buvusiai automobilio savininkei iki daiktų perdavimo buvo žinomi konkretūs automobilio trūkumai, negali kilti atsakovės atsakomybė dėl variklio defekto.
  14. Svarbia aplinkybe teisėjų kolegija pripažino tai, kad ieškovas, nuspręsdamas ir duodamas autoservisui nurodymą ardyti variklį, tai padarė atsakovų neinformavęs, kas iš esmės lėmė jų galimybes paneigti nurodomus variklio defektus.
  15. Ieškovas kaip automobilių perpardavinėtojas, gebantis įvertinti automobilio būklę, turėjo galimybę patikrinti perkamo automobilio techninę būklę. Ieškovas neįrodė, kad variklio gedimo pašalinti neįmanoma.
  16. Teisėjų kolegija pritarė atsakovų nurodomam argumentui, kad ieškovas, išardydamas automobilio variklį, iš esmės pasirinko CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą pažeistų teisių gynimo būdą – variklio gedimo šalinimo galimybę, nors ieškiniu prašo taikyti ultima ratio (paskutinė priemonė).

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu kasatorius prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį, kasatoriaus reikalavimus šioje byloje tenkinti visiškai, t. y. nutraukti sudarytą automobilio „Maserati Quattroporte“ pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – automobilį grąžinti pardavėjams atsakovams, o pinigus grąžinti kasatoriui arba panaikinti pirma minėtus teismo sprendimus bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad teismai surinktų papildomus įrodymus dėl momento, kada atsirado automobilio trūkumai, t. y. iki pardavimo ar po pardavimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai neakcentavo pardavėjo pareigos parduoti tinkamos kokybės daiktą ir neatsižvelgė į tai, nesiaiškino, ar esminis trūkumas atsirado iki automobilio pardavimo, o visą riziką ir atsakomybę dėl nupirkto daikto su esminiais trūkumais perkėlė kasatoriui.
    2. Automobilio pirkėjas neturėjo galimybės pasinaudoti nusipirktu automobiliu pagal paskirtį, nes šis jau pirkimo dieną tapo netinkamas naudotis. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismai turi pareigą išsiaiškinti, ar perkamas daiktas atitiko jam reiškiamus bendruosius reikalavimus. Šiuo atveju nepakanka vien konstatuoti faktą, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti. Atsižvelgdami į bylos aplinkybes teismai turėjo svarstyti, ar nėra pagrindo taikyti CK 6.327 straipsnį.
    3. Nors byloje nebuvo jokių įrodymų, jog automobilis buvo perduotas kasatoriui tinkamos kokybės (priešingai, I. L. paaiškino, kad automobilis tą pačią dieną, kai buvo nupirktas, gesdavo ir jo nebuvo galima naudoti; be to, per 5 dienas nuo nupirkimo buvo konstatuotas esminis variklio gedimas) ir tinkamas naudoti pagal paskirtį, teismai vis vien konstatavo, kad įsigytas automobilis buvo tinkamas naudoti pagal tiesioginę savo paskirtį.
    4. CK 6.363 straipsnio 11 punkte nurodyta, kad jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu. Kadangi liudytojas I. L. tą pačią pirkimo dieną paaiškino, kad automobilis negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį, nes užgesdavo, o nedelsiant gauta (per 5 dienas nuo automobilio nupirkimo datos) defektavimo pažyma patvirtino, kad nupirktas automobilis yra su defektais, tai teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad atsakovai pardavė tinkamos kokybės ir pagal paskirtį naudoti tinkamą automobilį. Automobilio kokybės trūkumai buvo susiję ne su natūraliais nusidėvėjimais, atsirandančiais eksploatuojant automobilį, bet su esminiu automobilio kokybės trūkumu – variklio gedimu dėl netinkamo ankstesnio automobilio variklio remonto. Automobilio pardavimo skelbime nebuvo nurodyta, kad automobilio variklis yra su defektais. Priešingai – buvo nurodyta, kad jokių trūkumų variklis neturi.
    5. Teismai, nepaskyrę jokios ekspertizės, esant pakankamai duomenų, kad automobilis jau iki nupirkimo buvo su defektu, netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177, 183 straipsnių reikalavimus bei netinkamai aiškino ir taikė pardavėjo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK 6.327, 6.363 straipsniai).
    6. Teismai pažeidė tiek materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo atsakomybę, nes apskritai jos nevertino, taip pat nenustatė trūkumų atsiradimo momento; tiek ir proceso teisės normas, nes esant byloje pakankamai įrodymų, kad automobilis neabejotinai galėjo (turėjo) būti parduotas jau su trūkumais, sprendė, kad automobilis neturėjo esminių trūkumų.
    7. Pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu jų atsirado prieš parduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų pardavimo. Įstatyme nustatyta, kad daiktai laikomi neatitinkančiais kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).
    8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė suponuoja išvadą, kad pardavėjo atsakomybė už paslėptus daikto kokybės trūkumus ribojama tik dviem atvejais: jei pirkėjas prieš sudarydamas sutartį žinojo apie paslėptus daikto trūkumus ir jei paslėpti daikto trūkumai yra akivaizdūs, t. y. juos galima pastebėti apžiūrint daiktus be jokio specialaus tikrinimo ar tyrimo.

      10

    9. Teismai nepagrįstai taikė CK 6.328 straipsnio 1 dalies nuostatas kaip tariamai šalinančias atsakovų atsakomybę. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodyta, jog pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą, todėl pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu (CK 6.317 straipsnio 2 dalis).
    10. Teismų praktikos analizė leidžia teigti, kad pardavėjo prievolė užtikrinti daikto kokybę nėra ribojama atsižvelgiant į tai, ar pardavėjas pardavė pirkėjui naują, ar naudotą daiktą.
  2. atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl kokybės reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytam automobiliui ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

  1. Šalių ginčas dėl prekės (automobilio) kokybės tinkamumo kilo iš pirkimo–pardavimo santykių, kuriuos reglamentuoja CK XXIII skyriaus normos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys apima ir įsipareigojimą perduoti tinkamą daiktą. Pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), taigi pardavėjas, vykdydamas pareigą perduoti daiktą, turi patvirtinti ir daikto kokybę. Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamo daikto kokybė atitinka nustatytus reikalavimus daiktui, kita vertus, pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais gali būti netaikoma (CK 6.327 straipsnio 2 dalis).
  2. Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį dėl perduodamo daikto kokybės reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, reikalavimai dėl daikto kokybės apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui (CK 6.333 straipsnio 1 ir 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009, kt.).
  3. Pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad pagal šią nuostatą už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Remiantis CK 6.327 straipsnio 4 dalimi, pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį ar išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimo pasekmė. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Ši nuostata taikoma, kai sprendžiama dėl pardavėjo atsakomybės už netinkamą daiktų kokybę ir pirkėjas turi įrodyti neatitikties kokybės reikalavimams faktą.
  4. Nagrinėjamu atveju kasatorius kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo, nustatant parduotų daiktų trūkumus, klausimą. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Kasatorius kasaciniame skunde nurodė, kad civilinėje byloje nebuvo jokių įrodymų, jog automobilis buvo perduotas kasatoriui tinkamos kokybės. Taip pat kasatorius pabrėžė, kad teismai turėjo pareigą išsiaiškinti, ar perkamas daiktas atitiko jam reiškiamus bendruosius reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš anksčiau aptartos kasacinio teismo praktikos ir įstatymų normų darytina išvada, kad būtent kasatorius privalėjo teismui teikti įrodymus, jog automobilis perdavimo metu neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo variklio defektą ar kitų trūkumų ir jo eksploatuoti nebuvo galima nuo pat įsigijimo momento.
  5. Teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad ieškovas trečiojo asmens V. J. vardu nupirko anksčiau ne vienerius metus naudotą automobilį; ieškovas nurodė, kad atvažiavęs apžiūrėti automobilio nustatė, jog šis techniškai tvarkingas, pabandė juo važiuoti; automobilio pasiimti jis atvyko kartu su specialistu I. L., vadovaujančiu UAB „Automeistrai“; liudytojas E. M. parodė, jog jis norėjęs pirkti iš atsakovų automobilį, kuris buvo tvarkingas ir važiuojantis, tačiau su pardavėjais nesusitarė dėl jo kainos; tai, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas, patvirtino liudytojai S. J. ir M. G.; šie nurodė, kad ieškovas, atvykęs pirmą kartą, važiavo automobiliu „Maserati Quattroporte“, neturėjo jokių pretenzijų dėl automobilio kokybės, o antrą kartą atvykęs, juo ir išvažiavo.
  6. Pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y., kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamos bylos atveju kolegija konstatuoja, kad pirkėjas įsigijo Lietuvoje nepopuliaraus modelio dešimties metų naudotą automobilį, todėl kaip apdairus ir protingas žmogus taip pat turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe. Nors pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą (už parduodamo daikto kokybę atsakingas pardavėjas), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste kasatoriaus nerūpestingas elgesys (siūlymo patikrinti perkamą automobilį „Maserati“ automobiliais prekiaujančioje įmonėje atsisakymas) reikšmingas sprendžiant parduoto daikto trūkumų įrodytinumo faktą CK 6.327 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, 26 punkte nurodytų faktinių aplinkybių pakako, kad teismai padarytų išvadas, jog kasatorius neįrodė, kad pirkėjui buvo perduotas netinkamos kokybės automobilis.
  7. Remiantis CK 6.328 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Nustatyta, kad atsakovas G. K. siūlė kasatoriui vežti automobilį apžiūrėti Rygoje esančioje „Maserati“ automobiliais prekiaujančioje įmonėje. Taigi kasatorius turėjo galimybę prieš sumokėdamas už automobilį jį patikrinti automobiliais prekiaujančioje įmonėje, tačiau šia įstatyme įtvirtinta teise nepasinaudojo, taip prisiimdamas rizikos dalį.
  8. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pardavėjo atsakomybė už parduodamų daiktų kokybę nėra absoliuti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015). Pavyzdžiui, daikto naudojimo ar saugojimo taisyklių pažeidimas, padarytas pirkėjo, yra pardavėjo atsakomybę šalinanti aplinkybė, kurią pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį įrodinėja pardavėjas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad tai, jog automobilis buvo netinkamos kokybės, privalėjo įrodinėti kasatorius.

14Dėl pirkėjo teisės atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas)

  1. Pirkėjas turi teisę reikalauti taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytus savo teisių gynimo būdus, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nurodyti keli alternatyvūs pirkėjo teisių gynimo būdai. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinta teisė reikalauti pakeisti daiktą tinkamos kokybės daiktu arba atitinkamai sumažinti pirkimo kainą. Aptariamo straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pirkėjo teisė reikalauti neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus ar atlyginti jo išlaidas trūkumams pašalinti; minėto straipsnio 1 dalies 4 punkte – pirkėjo teisė atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas.
  2. Aiškindamas pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-686/2016, kt.). Taigi CK 6.344 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė atsisakyti sutarties yra ultima ratio priemonė, t. y. išimtinė priemonė pirkėjo teisėms ginti. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą.
  3. Ar sutarties pažeidimas dėl perduoto daikto neatitikties kokybės reikalavimams yra esminis, turi būti sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnyje nustatytus kriterijus. CK 6.217 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato.
  4. Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010).
  5. Sutartis gali būti nutraukiama nustačius, kad daikto trūkumai yra tokie, kad jie negali būti pašalinti; kad daikto pardavėjas atsisako ištaisyti daikto trūkumus ar atlyginti trūkumų pašalinimo išlaidas; kad daikto trūkumų pašalinimo būdai nėra priimtini pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015).
  6. Kasatorius savo reikalavimą nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtą sumą grindė pardavėjo pareiga parduoti tinkamos kokybės automobilį ir tuo, kad esminis trūkumas atsirado iki automobilio pardavimo. Teismai nustatė, kad UAB „Krasta Auto Vilnius“ automobiliui „Maserati Quattroporte“ buvo atlikti techninės priežiūros darbai, pakabos ir pavarų dėžės remontas, pakeistos detalės, sankaba ir kt., taip pat visiškai išardytas automobilio variklis; šių darbų atlikimas su atsakovais derintas nebuvo. Taigi kasatorius nusprendė pašalinti automobilio trūkumus – jį remontuoti – ir neprašė atsakovų atlyginti patirtų remonto išlaidų, jis nesvarstė alternatyvių teisių gynimo būdų, kuriuos nustato CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, tačiau iš karto ėmėsi veiksmų – remontuoti automobilį. Teisėjų kolegijos nuomone, teismai padarė teisingą išvadą, kad kasatorius neįrodė, jog automobilio trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. kad pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas buvo esminis. Todėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas šiuo atveju būtų neproporcinga kasatoriaus teisių gynimo priemonė.

15Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

  1. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui kasacine tvarka, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako.
  2. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinis teismas konstatuoja, kad kasacinis skundas yra atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,84 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas atmestinas, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).
  2. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo kasacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies nepriteistinos.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Priteisti iš ieškovo R. Z., a. k. ( - ) 6,84 Eur (šešis Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai