Byla 2A-542-230/2009

2Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės, kolegijos teisėjų Antano Burdulio, Leono Jachimavičiaus, sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovei D. P., jos atstovui advokatui Linui Mažonui, atsakovo Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos atstovui Petrui Ričardui Juodeikiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. P. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-813-660/2008 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam asmeniui Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarei Nidai Mažukelienei dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovė D. P. patikslintu ieškiniu (b.l. 32-33) prašė pripažinti įgytą turtą – butą, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), Jonavoje, priklausančiu bendrąja daline nuosavybe po 1/2 dalį ieškovei ir J. M. ir pripažinti negaliojančiu 2008 m. sausio 14 d. Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 222. Ieškovė nurodė, kad J. M. mirė 1993 m. lapkričio 15 d., jo žmona U. M. mirė 1989 m. birželio 15 d. Nuo 1990 m. pavasario ieškovė kartu su J. M. gyveno jo bute, esančiame ( - ), Jonavoje, vedė bendrą ūkį. Šį butą pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą 1992 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi išpirko J. M. vardu. Ieškovė pirkti šio buto negalėjo, nes pagal Butų privatizavimo įstatymą pirko kitą butą, esantį P. V. 8-1, Jonavoje, o vienam žmogui lengvatinėmis sąlygomis buvo galima įsigyti tik vieną butą. Be to, ieškovė tuo metu buvo santuokoje su A. P., nors kartu su juo negyveno nuo 1990 m., santuoką su A. P. nutraukė 1994 m. gruodžio 14 d. Nuo 1990 m., kai pradėjo gyventi kartu su J. M., ieškovė ne kartą remontavo butą, pagerino jo vertę, mokėjo komunalines paslaugas, todėl ginčo butas jai ir J. M. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės (1964 m. CK 472, 474 straipsniai), o rašytinio teksto dėl susitarimo nebuvimas nedaro šios šalių sutarties negaliojančios (2004 m. sausio 14 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-553/2004; 2003 m. vasario 17 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-236/2003; 2001 m. spalio 31 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-1029/2001). Sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Kadangi į J. M. turtą paveldėtojų nebuvo, todėl 2008 m. sausio 14 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atsakovui į nurodytą butą. Ieškovė yra teisėta šio buto ½ dalies savininkė, todėl paveldėjimo teisės liudijimas turi būti pripažintas negaliojančiu.

5Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 25,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie bendrąją dalinę nuosavybę, todėl nėra pagrindo naikinti išduotą paveldėjimo liudijimą. Ieškovė nuosavybės teisės įgijimą grindė CK 4.47 straipsnio l punktu, tačiau nenustatyta, kad ieškovė būtų įgijusi nuosavybės teisę į ginčo butą bent vienu iš CK 4.47 straipsnyje nurodytų pagrindų. Ieškovė, laikydama ginčo turtą esant bendrąja daline jos ir J. M. nuosavybe, teismui nepateikė jokių pirminių dokumentų, įrodančių jos asmeninių lėšų panaudojimą privatizuojant butą, jį remontuojant. Ieškovė taip pat nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ji pasiskolino iš savo motinos 6000 rublių ir juos panaudojo ginčo buto privatizavimui. Bendro ūkio vedimo faktą ir prisidėjimą prie bendrosios nuosavybės įgijimo ieškovė įrodinėjo liudytojų parodymais, kurie yra jos giminės, todėl teismas jų parodymus vertino kritiškai. Teismas atsižvelgė į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-106-660/2008 pagal D. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį pareiškėja ir liudytojai nurodė kitokias aplinkybes, nei įrodinėjo šioje byloje: kad ieškovė D. P. nuo 1992 metų J. M. prašymu lankydavosi pas jį bute, jam padėdavo buityje, kartais nakvodavo, o gyveno su vyru A. P. bute, esančiame ( - ) Jonavoje. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad vedė bendrą ūkį su J. M. ir kad prisidėjo savo lėšomis prie ginčo turto, į kurio ½ dalį pretenduoja, įgijimo.

6Ieškovė D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Ieškovė nurodo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės, o rašytinio susitarimo nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia. Teismas neteisingai įvertino įrodymus, nes liudytojai patvirtino, kad ieškovė ne kartą remontavo butą, pagerino buto vertę, gyveno jame kartu su J. M., vedė bendrą ūkį, mokėjo mokesčius, kad buto įsigijimui pinigus davė jos motina. Teismo iniciatyva apklaustas liudytojas A. P., buvęs ieškovės vyras, taip pat patvirtino visas ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ieškovė su juo negyveno nuo 1990 m., kad gyveno pas kitą vyrą – J. M.. Teismas šio liudytojo parodymų visai nevertino.

7Atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad ieškovė ieškinį grindė jungtinę veiklą reglamentuojančiomis teisės normomis, tačiau remiantis CPK 472 straipsniu, jungtinės veiklos sutartis turi būti patvirtinta notariškai, o ieškovė tokios sutarties nepateikė. Teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį, nes ieškovė nepateikė nei vieno rašytinio įrodymo dėl J. M. buto privatizavimo iš bendrų lėšų, o ieškovė tuo pačiu metu, gyvendama santuokoje su A. P., privatizavo savo vardu kitą butą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovė nuo 1987 m. gruodžio 30 d. iki 1998 m. balandžio 7 d. gyvenamąją vietą deklaravo P. V. g. 8-1, Jonavoje, todėl jie paneigia ieškovės teiginius, jog ji nuo 1990 metų gyveno su J. M.. Ieškovė liudytojų parodymais įrodinėjo, kad gyvendama su J. M. remontavo ginčo butą, tačiau teismo posėdžio metu apklausta liudytoja L.Rūkienė teigė, kad ji neprisimena, kada ieškovė apsigyveno pas J. M., patvirtino, kad butas iki jo mirties buvo baisus. Liudytoja A. M. (ieškovės motina) paaiškino, kad butas buvo apleistas ir, kad kiek J. M. ieškovei leido, tiek ji butą išvalė ir pan. Teismo iniciatyva apklaustas liudytojas - buvęs ieškovės vyras A. P. negalėjo pasakyti, nei kada sutuoktinė apsigyveno pas J. M., nei kieno lėšomis buvo privatizuotas J. M. butas, nei kur yra šis butas, be to, pati ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji negalėjo persikelti gyventi pas J. M. tik todėl, kad nenorėjo palikti A. P. kartu su juo privatizuoto buto. Taip pat nurodo, kad ieškovės teiginiai, pareikšti vienoje civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (civ. byla Nr. 2-2486-660/2007), prieštarauja jos teiginiams byloje dėl proceso atnaujinimo (civ. byla Nr. A-4-660/2007), o taip pat ir šioje byloje dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe turėjo kreiptis į teismą per trejų metų ieškininės senaties terminą (1964 m. redakcijos CK 84 str., 122-126 str.). Be to, asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą.

8Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis. 329 straipsnio 2 dalis), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti priimtą teismo sprendimą.

9Ieškovė D. P. pareikštu ieškiniu įrodinėja bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą – buto įsigijimą ir jo pagerinimą bendromis jos ir J. M. lėšomis, jiems gyvenant kartu, t.y. faktinėje santuokoje. Tai reiškia, kad ieškovė turėjo įrodyti bendro turto sukūrimą, buvus susitarimui su J. M. sukurti bendrą nuosavybę. Tokie santykiai atitinka tuo metu galiojusio 1964 m. CK 472 straipsnio nuostatas, o būtent susitarimą dėl jungtinės veiklos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-37/2004, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008). Tačiau pirmosios instancijos, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė tokio susitarimo aplinkybių. Ieškovė neįrodė nei bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo su J. M. fakto, nei bendrų lėšų ar asmeninio įnašo panaudojimo bendram turtui įsigyti aplinkybių. Byloje apklausti liudytojai šių faktų iš esmės nepatvirtino, be to, dauguma šių liudytojų yra ieškovės giminės. Liudytojų parodymų įrodomoji vertė aplamai tampa nereikšminga, kai juos gretini su liudytojų parodymais, duotais kitoje civilinėje byloje Nr. 2-106-660/2008, nagrinėtoje pagal ieškovės D. P. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities VMI dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pats bylos dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį nustatymo iškėlimo faktas rodo, kad ieškovė į po J. M. mirties likusį turtą pretendavo visai kitu pagrindu ir tik atmetus šį pareiškimą buvo pareikštas ieškinys, išnagrinėtas šioje byloje. Paduodama pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2-106-660/2008, ieškovė buvo nurodžiusi, kad J. M. ji prižiūrėjusi, pas jį lankydavosi, tačiau pas jį persikelti negalėjusi, kadangi norėjo išsaugoti savo butą, kad jis neliktų jos vyrui, o J. M. bute ji apsigyvenusi po jo mirties ir po jo mirties darė du kartus remontą (nurodytos civilinės bylos b.l. 1-3). Analogiškai aplinkybes šioje byloje patvirtino ir apklausti liudytojai.

10Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, atskirai neįvertino liudytojo A. P. parodymų (b.l. 114-115), tačiau atsižvelgiant į byloje pateiktų įrodymų visumą šio liudytojo parodymai įrodomosios reikšmės taip pat neturi. Liudytojas A. P. negalėjo patvirtinti, ar ieškovė iš tikrųjų gyveno su J. M., jo nepažinojo, tačiau parodė, kad jis su ieškove kartu negyveno nuo 1990 m. ir nuo to laiko ieškovė jų bute nebegyveno. Kaip jau nurodyta, pati ieškovė yra tvirtinusi kitaip (kitoje byloje), todėl remtis šio liudytojo parodymais nėra pagrindo.

11Ieškovė neįrodė ir asmeninio įnašo panaudojimo bendro turto įsigijimui ar jo pagerinimui. Nors ieškovė ir liudytoja A. M. (ieškovės motina) tvirtino, kad ginčo buto privatizavimui ieškovės motina davė 5000 Lt (b.l. 97-98), tačiau toks sandoris, kaip ir ieškovės susitarimas su J. M. dėl jungtinės veiklos, remiantis 1964 m. 43 straipsnio 2 punktu, turėjo būti sudarytas raštu, o rašytinės formos nesilaikymas atima šalims teisę esant ginčui sandoriui patvirtinti remtis liudytojų parodymais (1964 m. CPK 58 straipsnio 2 dalis). Toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, nėra absoliutus, nes CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tačiau šioje byloje nenustatytos nurodytos aplinkybės, kurios leistų nepaisyti įstatymo nustatytos sandorio rašytinės formos reikalavimo. Atvirkščiai, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus (faktiškai vien liudytojų parodymus), darytina išvada, jog būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga remiantis vien ieškovės motinos parodymais daryti išvadą, jog ieškovė buto įsigijimui panaudojo 5000 asmeninių lėšų, taip pat, jog buvo susitarimas su J. M. sukurti bendrą nuosavybę.

12Kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimų, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio1 dalies 1 punktas).

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Apeliacinį skundą atmesti. Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.