Byla 2A-333/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, vertėjaujant Žanai Todorovskajai, dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Gyčiui Normantui, atsakovui E. Č. , atsakovo atstovei advokatei Evai Jankovskai, trečiojo asmens atstovei Linai Mikuckienei, viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir E. Č. (E. Č. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-277-258/09 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, E. Č. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarei Onai Žurauskienei, dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras, ginantis viešąjį interesą kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau - VAVA), E. Č. ir nurodė, kad VAVA 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-1577 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. Č. “ buvo atkurtos S. Č. (mirusios 1995 m. gruodžio 27 d.) nuosavybės teisės į 6 ha žemės sklypą natūra Pagirių kaimo teritorijoje, kuris Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtas Vilniaus miestui. 2002 m. vasario 14 d. Nekilnojamojo turto registre minėto sprendimo Nr. 01-1577 pagrindu buvo įregistruota S. Č. nuosavybės teisė į 6 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-3208-01 šis sklypas Pagirių k., Vilniaus m. sav. buvo padalintas į du atskirus sklypus: 1) 2,3960 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543; 2) 3,6040 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. TA 0811-16884 ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. lapkričio 7 d. fragmentą Nr. P0811-0005 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, yra 2,08 ha miško plotas (miestų miškai), registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. TA 0811-16879, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 5 d. fragmentą Nr. P0809-0030 ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 239 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, yra 3,51 ha miško plotas (miestų miškai), registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Ieškovas pažymėjo, kad nepaisant to, kad iš minėtų miško plotų, patenkančių į nurodytus du žemės sklypus (t. y. iš 2,08 ha ir 3,51 ha) tik 0,1 ha yra įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, o ginčijamas VAVA 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-1577 priimtas iki šio Vyriausybės nutarimo priėmimo, 6 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. 0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237), taigi ir visas į jį patekęs miškas (2,08 ha ir 3,51 ha), VAVA 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-1577 priėmimo metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, taigi, jis laikytinas valstybinės reikšmės mišku, kuris priklauso Lietuvos Respublikai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. ir Miškų įstatymo 4 str. 4 d.) ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačios nuosavybės teise jis negali būti perduotas. Dėl to VAVA 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-1577 dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Č. grąžinant natūra minėtą 6 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą naikintinas kaip neteisėtas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. S. Č. mirė 1995 m. gruodžio 27 d., o po jos mirties minėtą 6 ha žemės sklypą pagal 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą (reg. Nr. 2081), išduotą Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės Onos Žurauskienės, paveldėjo S. Č. sūnus E. Č. , nors minėtas žemės sklypas negalėjo būti perduodamas S. Č. įpėdinių nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą pripažintinas negaliojančiu nuo jo išdavimo momento kaip neteisėtas. Panaikinus neteisėtą VAVA sprendimą ir pripažinus negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, taikytina restitucija natūra, t. y. 2,3960 ha žemės sklypas Pagirių k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543), ir 3,6040 ha žemės sklypas Pagirių k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743), kurie buvo suformuoti padalijus neteisėtai privačion nuosavybėn perleistą 6 ha žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. 0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237), grąžintini valstybės nuosavybėn (CK 1.80 str. 2 d., 4.95 str., 6.145 str.).

5Atsakovas E. Č. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad žemės sklypas Nr. 362 (vėliau suteiktas kadastro Nr. 0101/0160:237 buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01. Specialiojo planavimo dokumentas (žemės reformos žemėtvarkos projektas), kuriame yra suprojektuotas sklypas Nr. 362 yra galiojantis, nepanaikintas. Atsakovo manymu, nuosavybės teisės S. Č. yra atkurtos pagrįstai, laikantis specialųjį reglamentavimą nustatančio įstatymo nuostatų, leidusių prijungtoje prie miesto teritorijoje žemę susigrąžinti natūra, tarp jų ir mišką. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnyje buvo nurodyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie yra priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams. Tačiau ieškovas nepateikė teismui duomenų, kad įstatymų nustatyta tvarka ginčo objektas priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Be to, nurodė, kad ginčo žemės sklypą paveldėjęs ir tapęs sklypo savininku, atsakovas be jokių kliūčių ir apribojimų disponuodamas savo nuosavybės teisėmis 2007 m. sklypą padalino į du žemės sklypus, dėl to patyrė daugybę išlaidų, laiko ir pastangų sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai nukreipti tik į ateitį, neturi atgalinės galios ginčijamam sprendimui.

6Atsakovas VAVA su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad žemės sklypas dėl kurio kilo šis ginčas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus. Priėmus 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimą, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, atsirado būtent tokia situacija, kuomet numatytas natūra grąžinti miškas žemės ūkio paskirties žemėje buvo laikomas valstybinės reikšmės mišku. Atsakovo manymu, tokios priežastys kaip nepakankamai išsamus teisinis reglamentavimas, nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai negali sudaryti pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą neteisėtu bei naikinti individualų administracinį aktą.

7Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-1577 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. Č. “; pripažino negaliojančiu 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą (reg. Nr. 2081), išduotą Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės Onos Žurauskienės; taikė restituciją, įpareigojo E. Č. grąžinti valstybei 2,3960 ha žemės sklypą, esantį Pagirių k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543) ir 3,6040 ha žemės sklypą, esantį Pagirių k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743); priteisė iš atsakovų po 30 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis įtvirtinta Lietuvos Respublikos išimtinė valstybinės reikšmės miškų nuosavybės teisės garantija. Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti valstybinės reikšmės miškų, kurie yra išperkami valstybės, plotus, kad tam tikros teritorijos yra valstybinės reikšmės miškai. Nuo 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje miesto teritorijos miškai inter alia yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių negalima įsigyti privačios nuosavybės teise (Miškų įstatymo 4 str.). Miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialo 2001 m. spalio 17 d. sprendimas dėl daiktinių teisių registravimo patvirtina, jog 2001 m. rugsėjo 27 d. VAVA sprendime Nr. 01-1577 nurodoma, kad grąžinamas natūra 6 ha žemės sklypas žemės ūkio veiklai, tuo tarpu pagal Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktą bei Žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenis paminėtas žemės sklypas suformuotas miškų ūkio veiklai. Teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus darė išvadą, jog S. Č. nuosavybės teisių atkūrimas buvo atliktas ir įteisintas po šio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Žemės sklypo performavimo dokumentai tvirtina faktą, jog atlikus 6 ha sklypo atidalinimą į du atskirus sklypus, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis „miškų ūkio“ nesikeitė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ nustatyta, kad specialios miško naudojimo sąlygos konkrečiam miško sklypui nustatomos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių į mišką atstatymo. Pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis įrašoma į Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazę Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka ir gali būti keičiama pagal nustatyta tvarka suderintus ir patvirtintus teritorijos planavimo dokumentus, tačiau atsakovas E. Č. tokių dokumentų nepateikė, todėl šio atsakovo atsiliepime nurodyta aplinkybė, jog jis Vilniaus apygardos teisme atsakovui Valstybinės miškotvarkos tarnybai yra iškėlęs ginčą dėl valstybinės miškotvarkos tarnybos rašto dalies, pažymos panaikinimo, miškų valstybės kadastro duomenų apie žemės sklypo taksacinės charakteristikos pripažinimo negaliojančia, teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui neturi. Tokiu būdu VAVA ginčo sprendimu atkurdama S. Č. nuosavybės teises į 6 ha valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatas. Teismas konstatavo, kad panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl sprendė, kad 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas dėl 6 ha ploto valstybinės reikšmės miško pripažintinas negaliojančiu nuo liudijimo išdavimo momento kaip prieštaraujanti aukščiau nurodytoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.). Pripažinęs negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, teismas taikė restituciją natūra, t. y. 6 ha žemės sklypas, kuris yra atidalintas į du atskirus sklypus, grąžintinas valstybės nuosavybėn, nes atsakovo E. Č. nuosavybėn jis buvo įgytas neatlygintinai. Teismo nuomone, atsakovas E. Č. priimdamas nuosavybės teises į ginčo sklypą žinojo, jog jis yra miškų ūkio paskirties, registruotas Vilniaus miesto savivaldybės kadastrinėje vietovėje, todėl teismas sprendė, kad jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas (šiuo atveju valstybė) turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (CK 4.96 str.3 d. ).

8Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo šį tesimo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais motyvais:

  1. Teismas neįvertino aplinkybės, kad grąžintinas žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus.
  2. 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimo, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, priėmimo metu buvo įsigaliojusi Miškų įstatymo nauja redakcija, pagal kurią miesto miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais be atskiro jų priskyrimo šios kategorijos mišku, tačiau Aplinkos ministerijos, kuri ruošė minėtas schemas, kuriose buvo nurodomi konkretūs miestų miškų plotai, veiksmai patvirtino, kad miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais tik po to kai jie buvo įtraukiami į minėtas schemas. Nurodytą išvadą dalinai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos viršininkas S. G. savo parašu 2001 m. liepos 3 d. pritarė ginčo žemės sklypo, kuris nurodytas žemėtvarkos projekte planui.
  3. Ginčijami administraciniai aktai buvo priimti vadovaujantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis bei 1997 m. liepos 1 d. redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kuriose yra numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t. y. kaip kaimo vietovėje, nustatant valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijas.
  4. Sprendimo priėmimo metu, galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, pagal kurios 5 straipsnio 6 dalį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu miško plotas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Tačiau nebuvo tokiu laikomas visais atvejais nurodytos įstatymo normos pagrindu. Pažymėtina, kad 2003 m. liepos 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 980 priimtas po ginčo sprendimo Nr. 01-1577 priėmimo.
  5. Ginčo sprendimas Nr. 01-1577 taip pat buvo priimtas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ įsigaliojimo dienos, todėl teismo išvada, jog S. Č. E. Č. nuosavybės teisių atkūrimas buvo atliktas ir įteisintas po šio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams, yra nepagrįsta.
  6. Sprendime nebuvo atsižvelgta į galiojančių, specialiojo planavimo dokumentų (2000 m. patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus) sprendinius, kurie buvo suderinti ir patvirtinti su miškus administruojančios tarnybos atstovais, o sklypų ribos ir plotai buvo suderinti su piliečiais. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio, kad prokuroras, ginčydamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neginčija apskrities viršininko įsakymų, kuriais žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas ir vėliau papildomas.

9Atsakovas E. Č. prašo Vilniaus apygardos tesimo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas skundui pagrįsti nurodo tokius argumentus:

101.

11Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01. Minėto įsakymo, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, 3 punktu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įpareigojamas pagal patvirtintas žemės sklypų ribas parengti piliečiams sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Taigi šis apskrities viršininko įsakymas sukėlė teisines pasekmes po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui, sukūrė teises ir pareigas pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą (šios teisinės pasekmės, teisės ir pareigos galioja, kol šis administracinis aktas nėra panaikintas). Sprendime pirmosios instancijos teismas, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl šių nurodytų aplinkybių.

122.

13Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje miesto teritorijos miškai inter alia yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių negalima įsigyti privačios nuosavybės teise ir nurodo Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 4 straipsnį, nes pagal žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu (2000 m.) bei jo patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) galiojusią Miškų įstatymo redakciją (aktuali iki 2001 m. balandžio 9 d.) miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams tam, kad jis galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai. Pabrėžtina, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Be to, Valstybinės miškotvarkos tarnybos rašte Nr. 1165 aiškiai nurodyta, kad žemės sklype (kadastrinis Nr. 0101/0160:6547) valstybinės reikšmės miško nėra, o žemės sklype (kadastrinis Nr. 0101/0160:6548) valstybinės reikšmės miško yra 0,1 ha, tačiau šis plotas priskirtas valstybinės reikšmės miškui jau po ginčytino Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo.

143.

15Teismas nepasisakė dėl atsakovų argumento, kad nuosavybės teisių atkūrimas teritorijoje, prijungtoje prie Vilniaus miesto po 1995 metų, buvo vykdomas pagal specialiąją tvarką, numatytą Atkūrimo įstatyme.

164.

17Teismas nenustatė, koks yra tikslus miško naudmenų plotas ginčijamose žemės sklypuose (kadastrinis Nr. 0101/0160:6547 ir kadastrinis Nr. 0101/0160:6548). Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl tos priežasties, kad teismas, pripažinęs, jog 2,3960 ha ir 3,604 ha žemės sklypuose tik dalis yra miško ploto, panaikino ginčijamą sprendimą visoje 6 ha atkurto ploto dalyje, nenurodydamas, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško.

185.

19Galiojantys teisės aktai nustato tvarką, pagal kurią sprendžiami ginčai, nustačius pažeidimus žemės reformos metu, pagal kuriuos prieš inicijuojant teisminį procesą, apskrities viršininkas turi pasinaudoti administracine tvarka ir pasiūlyti pretendentui ar jo teisių perėmėjui išreikšti savo poziciją dėl priimto sprendimo pakeitimo ar panaikinimo ir tik pretendentui ar jo teisių perėmėjui nesutikus - inicijuoti sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Pažymėtina, kad E. Č. atveju nebuvo laikytasi aukščiau įvardintos tvarkos. Tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas.

206.

21Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, tačiau Konstitucinio Teismo priimti nutarimai galioja nuo jų paskelbimo, todėl jo veikimas nukreiptas tik į ateitį ir neturi atgalinės galios ginčytinam sprendimui.

227.

23Sprendimas pažeidžia civilinių santykių stabilumo ir teisinio apibrėžtumo principus, nes E. Č. tapus sklypo savininku, jis laisvai, be jokių kliūčių ir apribojimų disponavo savo nuosavybės teisėmis, 2007 metais sklypą padalino į du žemės sklypus, dėl to patyrė daugybę išlaidų, laiko ir pastangų sąnaudų. Teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti restituciją, nes turtas nebuvo gautas per klaidą arba neteisėtai, vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str., 6.146 str.).

248.

25Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. reiškia, kad nuosavybės teisės apsaugą ir gynybą užtikrina įstatymas, o nuosavybės teisė gali būti atimama tik įstatymo nustatytais atvejais. Nuosavybės teisės neliečiamumas yra žmogaus teisė, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

26Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, nurodo, kad pagal suformuotą praktiką, žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai negali būti pakankamu pagrindu ieškinį atmesti. Be to, nagrinėjamu atveju pasirėmimas Konstitucinio Teismo nutarimu nereiškia teisės akto galiojimo atgal.

27Atsakovas VAVA atsiliepimu į E. Č. apeliacinį skundą, su šiuo skundu sutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

28Trečiasis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

29Apeliaciniai skundai netenkintini.

30Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).

31Byloje nustatyta, kad 2001 m. rugsėjo 27 d. VAVA sprendimu Nr. 01-1577 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. Č. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko S. Č. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra 6 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai Pagirių k. teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtai Vilniaus miestui. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-3208-01 šis sklypas buvo padalintas į du atskirus sklypus - 2,3960 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543 ir 3,6040 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743 (toliau – ginčo sklypai).

32Apeliantas VAVA skunde nurodė, jog ginčo teritorijoje esantis miškas sprendimo priėmimo metu nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

33Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 1165, 2008 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P0811-0005 ir 2008 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P0809-0030 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugpjūčio 20 d. aktas Nr. 239 patvirtina, kad į žemės sklypą kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543 patenka 2,08 ha miško plotas, o į sklypą kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743 patenka 3,51 ha miško plotas, iš kurio 0,1 ha yra valstybinės reikšmės miško plotas.

34Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamu 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracijos viršininkas pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį; Miškų įstatymo 4 straipsnio, kurio 4 dalyje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reikalavimus; Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių reikalavimus (šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems; šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams; išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė); Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

35Be to, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, turi būti aiškinama visų Atkūrimo įstatymo nuostatų sistemoje ir negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti minėti imperatyvūs Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose esant valstybinės reikšmės (miesto) miško, šio Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalis dėl ginčo sklypo, kuriame auga valstybinės reikšmės miškas, yra neteisėta. Ginčo teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Minėto Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

36Dėl tokių pačių argumentų atmestini ir atsakovo VAVA apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje bei apelianto apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog įstatymo leidėjo valia pasireiškė tuo, kad nuosavybės teisės į žemę (taip pat į vandens telkinius, miškus), prijungtą prie Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tokia išvada darytina dar ir todėl, kad Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose, įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais pagal Miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypai, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, o miškas, patenkantis į ginčo sklypus, laikomas miesto mišku (Miškų įstatymo 2 str. 5 d.), kurį įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama.

37Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoje teigiama, kad nuosavybės teisė į žemę, priskirtą miestams po 1995 m. birželio 1 dienos, atkuriama šio įstatymo 4 straipsnio tvarka. Pastarasis straipsnis nustato nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką. Iš Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 pavirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23, 106 punktų, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos bei jos 3 punkto nuostatos leidžia daryti išvadą, kad miesto žemei taikytino nuosavybės teisių atkūrimo kaip kaimo vietovėje režimas sietinas su šioje teritorijoje iki 1995 m. birželio 1 dienos buvusia rėžių sistema, o atkuriant nuosavybės teises į tokioje teritorijoje esančią žemę – būtinas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Jei tokia (miesto žemė) nepatenka į rėžių sistemą, nuosavybės teisės į ją (žemę) atkuriamos pagal atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus. Visais atvejais atkuriant nuosavybės teises į žemę, miškus, formuojant gražintinus sklypus, privaloma paisyti nuostatų, draudžiančių grąžinti valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 12, 13 str.). Už tokį turtą valstybė įsipareigojo atlyginti piliečiams įstatymų nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 16 str.). Šios nuostatos paneigia apeliantų teiginį, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, priskirtą miestams po 1996 m. birželio 1 d., neturi būti paisoma žemės vietos, pobūdžio ir paskirties.

38Apelianto E. Č. atstovė advokatė E. Jankovska apeliacinėje instancijoje teigė, jog teritorijos, kuriose ginčo sprendimu grąžinta miško žemė – ne Vilniaus miestas, jog miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba. Tokiems teiginiams pagrįsti atsakovų atstovė apeliacinės instancijos teismui pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo raštą, kuriame nurodyta, jog Vilniaus miesto gyvenamosios teritorijos riba ir Vilniaus miesto savivaldybės riba yra ne ta pati riba. Teisėjų kolegijos nuomone, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo raštas nepagrįstas nei įstatymu, nei faktiniais duomenimis (planais, schemomis, kita grafine medžiaga) bei prieštarauja teisės aktams, be to, pati apeliantų atstovė į bylą nepateikė jokių įrodymų apie konkrečias miesto ribas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2010 m. balandžio 29 d. raštą Nr. A51-9434 (2.14.2.12-MP8), kuriame nurodoma, kad Vilniaus miesto ribos sutampa su Vilniaus miesto savivaldybės ribomis. Kartu pažymėtina, kad atskiro Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto nėra, tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui, nustatė Vilniaus miesto ribas. Šis norminis aktas neteko galios priėmus 1996 m. balandžio 24 d. įstatymą Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad Pagirių gyvenamoji vietovė priskiriama Vilniaus miesto savivaldybei. To paties įstatymo 2 straipsnis, nustatantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, apibrėžia miesto ribą, kuri apima ir ginčo žemės sklypus. Šis įstatymas neteko galios priėmus 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Nr. VIII-1493. Pastarajame įstatyme iš esmės jau yra kalbama apie savivaldybes. Pažymėtina, kad šie trys seką sudarantys norminiai aktai nagrinėjamu atveju aiškintini atsižvelgiant į šių norminių aktų tikslą (teleologinis teisės aiškinimo metodas), istorinę raidą (istorinis teisės aiškinimo metodas) bei įstatymų leidėjo valią (įstatymo leidėjo ketinimo metodas). Be to, kaip matyti iš Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Vilniaus miesto, Vilniaus ir trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ projekto, šio įstatymo tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto administracinėje teritorijoje esantiems juridiniams ir fiziniams asmenims taikomos miestui numatytos teisinės ribos. Nagrinėjamoje byloje analizuojant istorines įstatymo, nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, akivaizdu, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir tokiu būdu išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sąvokomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101 ir Grigiškės Nr. 7937 bei Kariotiškių Nr. 7940 kadastro vietovėje esantys Neravų kaimas, Salų kaimas ir sodininkų bendrijos „Vokė“ teritorija. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotą, pavadinimą ir unikalų skaitmeninį kodą. Kadastro vietovė skaidoma į kadastro blokus, kurie turi ribas ir unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta anksčiau minėtoje įstatymo nuostatoje – 0101. Ginčo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. 0101/0160:6547 ir 0101/0160:6548. Iš ginčo sklypų kadastrinių numerių akivaizdu, kad ginčo sklypai priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei.

39Teisėjų kolegijos nuomone, tiek atsakovas VAVA, tiek atsakovas E. Č. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Č. E. Č. , nes nenuginčyti ginčo sklypų suformavimo dokumentai (taip pat ir žemės reformos žemėtvarkos projektas). Šis argumentas yra nepagrįstas, nes teisinį pagrindą naikinti neteisėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sudaro tokių sprendimų prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Kreipiantis į teismą dėl ginčijamo neteisėto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas bei kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nesukuria pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą, todėl jie gali būti keičiami ar tikslinami administracine tvarka. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Be to, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuosavybės teisių atkūrimas yra tam tikrą laiką trunkantis procesas, tačiau tai nesudaro pagrindo priimti administracinius aktus, prieštaraujančius jų priėmimo metu galiojusioms teisės normoms. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1257/2007). Akivaizdu, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str., Žemės įstatymo 6 str., Atkūrimo įstatymo 6, 13 str.). Taigi, imperatyviomis teisės aktų nuostatomis buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės (miestų) miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Įvardyti draudimai galiojo nuo minėtų įstatymų priėmimo, jie galiojo ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu, kai ginčo žemės sklype jau buvo miesto miškas. Pažymėtina, kad atitinkami draudimai teisės aktuose buvo įtvirtinti ir atsakovo VAVA nurodyto žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo bei tvirtinimo metu, o tai tik papildomai patvirtina, kad minėtų draudimų nepaisymas atsakovo nurodytomis aplinkybėmis negali būti pateisintas. Pažymėtina ir tai, kad minėti draudimai galiojo ir priimant apelianto E. Č. skunde nurodomą Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą.

40Apelianto teigimu, nebuvo laikomasi ikiteismines apskrities viršininko sprendimų panaikinimo tvarkos. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju yra kilęs ginčas – VAVA atsiliepimas į ieškinį bei apeliacinis skundas patvirtina, kad šis atsakovas nesutinka su ieškovo pozicija (CPK 185 str.). Pagal teismų suformuotą praktiką, minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinta galimybė nesant ginčo tikslinti priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo administracine tvarka tik pagal institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, iniciatyvą, ko šiuo atveju nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. A-444-196/2010). Taip pat pažymėtina, kad apskrities viršininkas nebegali panaikinti jau įvykdytų sprendimų, tuo labiau, kai šių sprendimų pagrindu jau susiklostė kiti teisiniai santykiai.

41Apeliantas E. Č. skunde nurodė, jog teismas nenustatė, koks tikslus yra miško naudmenų plotas ginčijamuose žemės sklypuose, nes juose yra tik dalis miško, apelianto nuomone, turėjo būti grąžinta ta žemės ploto dalis, kurioje nėra miško. Kaip jau minėta, pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, ginčijamu VAVA sprendimu, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. TA 0811-16884 ir Nr. TA 0811-16879 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, 2008 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 239 su priedais, 2008 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentais Nr. P0811-0005 ir Nr. P0809-0030, neabejotinai įrodyta, kad ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško, šis miškas įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, dalis šio miško pažymėta valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje 2008 m. rugpjūčio mėnesį ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus.

42Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 konstatavo, kad CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti; taigi miškui apibrėžti kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo sklypuose yra miško, sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, ir nėra pateikta į bylą jokių įrodymų, sudarančių galimybę identifikuoti ir atskirti konkrečiame sklype esančią miško teritoriją.

43Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenimis, į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543, patenka 2,08 ha miško plotas, o į sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743, patenka 3,51 ha miško plotas, iš kurio 0,1 ha yra valstybinės reikšmės miško plotas. Dėl to konstatuotina, jog apeliantas E. Č. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, miško naudmenų žemės plotas sudaro tik 0,6033 ha. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti įrodymai yra pagrįsti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, t. y. duomenimis, įregistruotais šiame kadastre. Pažymėtina, kad pagal galiojančius teisės aktus, t. y. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 3, 4, 15, 19 punktus, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 9 straipsnius, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnį, Lietuvos Respublikos miškai yra būtent minėto miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro objektas. Miškų valstybės kadastro bazėje kaupiami, sisteminami ir saugomi duomenys apie miškų masyvų ir į juos patenkančių taksacinių sklypų adresus (koordinates), plotus, ribas ir pan., o miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaiga yra būtent Valstybinė miškotvarkos tarnyba.

44Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo remiantis minėtu E. Č. skundo argumentu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes nesant galimybių nustatyti miško konkretizavimo kriterijus, neįmanoma ginčo sklype atskirti ne miško žemės plotą, tokių įrodymų nepateikė ir pats apeliantas (CPK 185 str.).

45Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo sklype konstatavus miško plotą mažesnį negu grąžintas žemės sklypo plotas, ir panaikinus ginčo sprendimą tik toje dalyje, paliekant sprendimą galioti tik dėl ne miško žemės ploto, išliktų neaiškumas dėl šio žemės sklypo pobūdžio. Tokia išvada darytina todėl, kad teismui nepriskirta keisti tikslinę žemės naudojimo paskirtį (iš miško į žemės ūkio), ir, kaip jau minėta, toks ne miško žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre liktų kaip miško žemė. Be to, panaikinus ieškiniu ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka visa apimtimi. Todėl ginčo sprendimas turi būti naikinamas visa apimtimi, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir padarė.

46Apeliantas E. Č. skunde tvirtina, kad ginčo turtą jis įgijo teisėtai, o pirmosios instancijos teismo sprendimu pažeisti teisėtų lūkesčių ir nuosavybės teisės neliečiamumo principai. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais.

47Konstitucinis teismas ne kartą aiškino Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę, apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe. (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamybė – nėra absoliuti teisinė kategorija - įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Įstatymų nustatyti apribojimai kartu reiškia draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą restituciją, t. y. valstybė neįsipareigojo grąžinti visą nekilnojamąjį turtą natūra, valstybė įsipareigojo grąžinti natūra tik tai, kas išliko, o už neišlikusį nekilnojamąjį turtą ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) turtą įsipareigojo teisingai atlyginti. Nuosavybės teisės grąžinamas siejamas su viešu interesu, todėl šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas laikantis įstatymų - tik teisėtai atkurta nuosavybė gali būti ginama. Nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikšmės pagrindas, kuriuo apeliantas E. Č. turtą įgijo, nes dėl anksčiau paminėtų aplinkybių ginčo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, taigi teisėtai paveldėti neteisėtai jo motinai grąžintą turtą apeliantas negali. Kaip jau minėta, panaikinus ieškiniu ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymų nustatyta tvarka.

48Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti minėtą teismo sprendimą.

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras, ginantis viešąjį... 5. Atsakovas E. Č. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad... 6. Atsakovas VAVA su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad žemės sklypas dėl kurio... 7. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį... 8. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu... 9. Atsakovas E. Č. prašo Vilniaus apygardos tesimo 2009 m.... 10. 1.... 11. Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos... 12. 2.... 13. Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos... 14. 3.... 15. Teismas nepasisakė dėl atsakovų argumento, kad nuosavybės teisių... 16. 4.... 17. Teismas nenustatė, koks yra tikslus miško naudmenų plotas ginčijamose... 18. 5.... 19. Galiojantys teisės aktai nustato tvarką, pagal kurią sprendžiami ginčai,... 20. 6.... 21. Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m.... 22. 7.... 23. Sprendimas pažeidžia civilinių santykių stabilumo ir teisinio apibrėžtumo... 24. 8.... 25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės... 26. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į... 27. Atsakovas VAVA atsiliepimu į E. Č. apeliacinį skundą,... 28. Trečiasis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus... 29. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 31. Byloje nustatyta, kad 2001 m. rugsėjo 27 d. VAVA sprendimu Nr. 01-1577 Dėl... 32. Apeliantas VAVA skunde nurodė, jog ginčo teritorijoje esantis miškas... 33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą Valstybinės... 34. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamu 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu... 35. Be to, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje... 36. Dėl tokių pačių argumentų atmestini ir atsakovo VAVA apeliacinio skundo... 37. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoje teigiama 38. Apelianto E. Č. atstovė advokatė E. Jankovska... 39. Teisėjų kolegijos nuomone, tiek atsakovas VAVA, tiek atsakovas 40. Apelianto teigimu, nebuvo laikomasi ikiteismines apskrities viršininko... 41. Apeliantas E. Č. skunde nurodė, jog teismas nenustatė,... 42. Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas... 43. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos... 44. Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo... 45. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo sklype konstatavus miško plotą... 46. Apeliantas E. Č. skunde tvirtina, kad ginčo turtą jis... 47. Konstitucinis teismas ne kartą aiškino Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių... 48. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 50. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti...