Byla e2A-2710-392/2015

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys LR Aplinkos ministerija bei notarė I. D

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-18 sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos, J. S. bei T. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys LR Aplinkos ministerija bei notarė I. D.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1996-09-24 tarp Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ir atsakovo J. S. sudarytą valstybinės žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P41/96-2271 dalyje dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1997-01-28 sutartį Nr. 2-380, kurios pagrindu atsakovas J. S. pardavė ginčo sklypą atsakovui T. D. dalyje dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui; taikyti restituciją ir išieškoti iš atsakovo T. D. LR Valstybės naudai 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo (kadastrinis Nr. 0101/0167:475) dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui; taikyti restituciją ir išieškoti iš LR Valstybės atsakovo J. S. naudai 125,19 EUR / (432,25 Lt) sumą ir iš atsakovo J. S. išieškoti atsakovo T. D. naudai 202,97 EUR / (700,80 Lt) sumą (b.l. 1-4, 92-95, 120-123). Nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo išnagrinėtas LR Aplinkos ministerijos 2013-02-06 raštas Nr. 1.1-1376(2000000) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame buvo nurodyta, jog žemės sklypas (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) ir kiti žemės sklypai buvo neteisėtai perleisti privačion nuosavybėn, kadangi į juos patenka miesto miškas. 1996-09-24 tarp Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įgaliotos ją atstovauti Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos atstovės bei atsakovo J. S. buvo sudaryta valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/96-2271, kurios pagrindu J. S. buvo parduotas 2,24 ha ploto valstybinės žemės sklypas (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esantis adresu duomenys neskelbti seniūnijoje. 1997-01-28 sutarties pagrindu atsakovas J. S. pardavė ginčo sklypą atsakovui T. D., tačiau kaip matyti iš pridedamų Valstybinės miškų tarnybos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento bei pažymos apie tekstinius LR miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas, į ginčo sklypą, kurio bendras plotas sudaro 2,34 ha patenka ir 0,41 ha ploto valstybinės reikšmės miško, todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracija, parduodama nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, iš esmės pažeidė LR MĮ 4 str. 4 d. nuostatas, LR ŽĮ 4 str. 3 p. nuostatas bei LR Konstitucijos nuostatas. Ieškovas taip pat nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl valstybės išimtinei nuosavybei turinčio priklausyti dalyko, įgijėjų sąžiningumas neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos natūrą, be to, atkūrus nepriklausomybę, Vilniaus miesto ribos buvo keičiamos tik vienintelį kartą, t. y. 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304, ir įsigaliojus šio įstatymo nuostatoms ginčo žemės sklypas tapo Vilniaus miesto teritorijos dalimi, be to, Vilniaus kadastro vietovės Nr. 0101 ginčo sklypas pažymėtas 0101 vietovės kadastriniu numeriu, o tai reiškia, jog ginčo žemės sklypas nuo 1996-04-24 įstatymų nuostatų įsigaliojimo yra priskirtas Vilniaus miesto teritorijai. Niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu ir dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto bei jo teisinių pasekmių nustatymo atveju, be to, teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti, t. y. ji yra netaikoma tais atvejais, kai yra reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu ir šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia nuosavybe, t. y. yra galimas kompensacijos išmokėjimas, be to, šiuo konkrečiu atveju dalis ginčo sklypo yra priskirta išimtinei LR Valstybės nuosavybei, todėl senaties termino institutas šioje byloje apskritai yra netaikytinas. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis viso žemės sklypo vertė yra 389000 Lt, o kadangi LR Valstybei yra prašoma grąžinti tik sklypo dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės mišką, tai ieškinio suma yra paskaičiuota proporcingai miško plotui, t. y. 68158 Lt sumai, be to, pagal 1996-09-24 sutartį 0,41 ha ploto sudaro 17,52 % 2,34 ha ploto žemės sklypo ir pagal šią sutartį žemės sklypas buvo parduotas už 2490 Lt sumą, todėl 17,52 % šios sumos sudaro 432,25 Lt sumą, be to, pagal 1997-01-28 sutartį 0,41 ha ploto sudaro 17,52 % 2,34 ha ploto žemės sklypo ir pagal šią sutartį žemės sklypas buvo parduotas už 4000,00 Lt sumą, todėl 17,52 % šios sumos sudaro 700,80 Lt sumą.

4Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1994-05-11 Sprendimu Nr. 21 atsakovui J. S. buvo suteikta 2 ha asmeninio ūkio naudmenų ir 1996-09-24 buvo sudaryta valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/96-2271 tarp Vilniaus apskrities valdytojo administraciją atstovaujančios Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos ir geodezijos tarnybos viršininkės B. A. bei atsakovo J. S. dėl 2,34 ha žemės sklypo, esančio adresu duomenys neskelbtini. Minėtoje sutartyje nurodyta, jog sklypas naudotinas žemės ūkio veiklai ir nustatytos šios žemės ir miško naudojimo sąlygos, t. y. taikyti LR Vyriausybės 1992-05-12 Nutarimo Nr. 343 p. VII (magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonos), XXIX (vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos), tačiau minėtoje sutartyje nėra nustatyta pareiga laikytis miško naudojimo apribojimų, be to, 1996-09-25 žemės sklypas buvo įregistruotas LR Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir registracijos duomenyse buvo nurodyta, jog žemės ūkio naudmenų plotas sudaro 1,83 ha, kita žemė 0,51 ha, t. y. buvo nurodyta, kad žemės sklype nėra miško, be to, 1997-01-15 žemės sklypo ribų paženklinimo akte nurodytos specialios žemės naudojimo sąlygos atitinka nurodytas Valstybinės žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutarties 3.2 str. nuostatoms, be to, žemės sklypo plane M1:2000 buvo nurodyta, jog bendras sklypo plotas sudarė 23400 kv.m, žemės ūkio paskirties - 20530 kv.m, želdiniai - 2870 kv.m., be to, V. K. IĮ „Likava“ 2001 metais sudarytame žemės sklypo plane M 1:2000 buvo nurodyta, jog bendras žemės sklypo plotas sudaro 23400 kv.m., žemės ūkio naudmenų plotas – 17490 kv.m., miškas – 4532 kv.m., todėl iš pateiktų duomenų negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar žemės sklype (kadastro Nr. 0101/0167:475) pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo metu buvo miškas. Atsakovui J. S. asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo pagrindas buvo Buivydiškių apylinkės tarybos Sprendimas Nr. 21, priimtas dar 1994-05-11, o vėliau ginčo sklypas buvo prijungtas prie Vilniaus miesto, be to, Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybių teritorinių administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuostatų pagrindu ginčo žemės sklypas LR Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje buvo įregistruotas 1996-09-25 ir vadovaujantis šio registro įrašu Nr. 41/37128-1 (sklypo Nr. duomenys neskelbtini) adresas duomenys neskelbtini, be to, žemės sklypo plane M1:2000 sklypo dislokaciją identifikuojantys duomenys nurodė tai, jog žemės sklypas tuo metu priklausė Buivydiškių kadastrinei vietovei, kurios kodas yra 4110, be to, valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. 41/37128 versijos Nr. 2 išraše žemės sklypui buvo suteiktas kadastro Nr. duomenys neskelbtini, t. y. sklypo identifikuojantys duomenys nurodė tai, kad žemės sklypas tuo metu priklausė Buivydiškių kadastrinei vietovei, kuri buvo priskirtina Vilniaus rajono savivaldybės teritorijai, be to, abiejų pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo metu ginčo sklypas nebuvo pažymėtas 0101 vietovės kadastriniu numeriu, be to, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinių ribų planas M1:10000 (pažymėjimas geodeziniais ženklais) buvo parengtas bei suderintas tik 1998 metais, todėl Vilniaus miesto savivaldybė laiku neįvykdė 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo Nr. I-1304 3 str. nuostatų bei laiku nepažymėjo Vilniaus miesto savivaldybės ribų, todėl ir susiklostė dviprasmiška situacija, kai galiojantys teisės aktai priskyrė ginčo teritoriją Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau faktiškai įstatymų nuostatos nebuvo įgyvendintos ir teritorija nebuvo pažymėta, kaip priklausanti Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal LR MĮ nuostatas, tam, jog miesto miškas būtų laikomas valstybinės reikšmės mišku, konkretus miškas turėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškui. 1996-09-24 Valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutarties Nr. P41/96-2271 pagrindu atsakovas J. S. įsigijo 2,34 ha ploto žemės sklypą, kurį 1997-01-28 sutartimi perleido atsakovui T. D.. Atsakovas J. S. 2,34 ha žemės sklypą įsigijo už 2490 Lt, todėl pripažinus sutartį negaliojančia dalyje dėl 0,41 ha ploto valstybinės reikšmės miško iš LR Valstybės išieškotina suma sudarytų 436,28 Lt sumą, o atsakovas T. D. 2,34 ha žemės sklypą įsigijo už 4000 Lt, todėl tuo atveju, jeigu ginčijamas sandoris būtų panaikintas visa apimtimi, tai atsakovui T. D. turėtų būti grąžintina visa sandorio suma, o tuo atveju, jeigu pirkimo -pardavimo sandoris būtų panaikintas tik dalyje dėl 0,41 ha ploto valstybinės reikšmės miško, tai restitucijos suma sudarytų 700,85 Lt sumą, be to, ginčo sklypo dalis iš atsakovo T. D., kaip paskutinio savininko, turėtų būti išreikalautina ne pagal restitucijos, o pagal vindikacijos normas.

5Atsakovas J. S. su pareikštais reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad 1996-09-24 tarp Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įgaliotos ją atstovauti Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos atstovės ir atsakovo J. S. buvo sudaryta valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/96-2271, kurios pagrindu atsakovui J. S. buvo parduotas 2,34 ha ploto valstybinės žemės sklypas (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esantis adresu duomenys neskelbtini, bei 1997-01-28 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu atsakovas šį sklypą pardavė atsakovui T. Dalgedai. Atsakovas nurodė, jog jis buvo sąžiningas ginčo sklypo įgijėjas, kadangi objektyviai nežinojo bei neturėjo žinoti, jog ginčo sklypo 0,41 ha dalis jam buvo parduota neteisėtai, be to, atsakovas neturėjo galimybės pats nustatyti, jog miško sklypas galimai patenka į valstybiniams miškams priskirtiną teritoriją. Šiuos argumentus patvirtina aplinkybės, kad pagal 1996-04-24 Nr. I-1304 Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuostatas, ginčo sklypo 0,41 ha dalis patenka į valstybinių miesto miškų teritoriją ir Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota per metus nuo šio įstatymo nuostatų įsigaliojimo pažymėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas geodeziniais ženklais, tačiau šis planas buvo parengtas ir suderintas tik 1998 metais, t. y. ginčo sklypo 1996-09-24 sutarties sudarymo momentu Vilniaus miesto savivaldybės administracinių ribų planas su geodeziniais ženklais nenurodė, jog sklypo 0,41 ha dalis patenka į valstybinį mišką, be to, atsakovas, sudarydamas ginčo sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su valstybine institucija, turėjo pagrįstą pagrindą tikėti tai, kad valstybinė institucija veikia laikydamasi įstatymų nuostatų reikalavimų, kadangi valstybinėms įstaigoms bei jų darbuotojams yra keliami aukštesni jų veiklos standartai. Prieš sudarant tokį sandorį Vilniaus apskrities valdytojo administracija turėjo pareigą patikrinti, ar ginčo sklypas gali būti parduotas, kadangi atsakovas objektyviai to padaryti pats negalėjo. Atsakovas nesutiko su reikalavimais dėl restitucijos taikymo, kadangi prašomos restitucijos sąlygos nesąžiningai pablogina atsakovo padėtį, nes prašoma iš atsakovo išieškoti suma 720 Lt sumai yra didesnė, lyginant su pinigine suma išieškotina iš LR Valstybės atsakovui, t. y. 448 Lt, taip yra sukeliamas nepagrįstos žalos atsiradimas atsakovui, kaip sąžiningam ginčo sklypo įgijėjui, todėl patenkinus ieškovo ieškinį iš LR Valstybės atsakovo J. S. naudai turi būti išieškota suma, lygi 720 Lt sumai. Atsakovas prašė teismo ieškinį bei patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei neįrodytą (b.l. 48-51, 106, 131-132).

6Atsakovas T. D. su ieškiniais reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad nuosavybės teisę į ginčo sklypą jis įgijo 1997-01-28 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu iš atsakovo J. S , o atsakovas J. S. nuosavybės teises į ginčo sklypą įgijo 1996-09-24 Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, t. y. atsakovo J. S. ir LR Valstybės teisiniai santykiai atsirado 1996-09-24, t. y. dar galiojant 1964 metų LR CK redakcijai, kuriame buvo nustatytas trijų metų senaties terminas, kuris nuo valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo iki 2000 metų naujojo LR CK įsigaliojimo jau buvo pasibaigęs, todėl šioje civilinėje byloje nėra jokio teisinio pagrindo taikyti ilgesnį naujajame LR CK nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą, be to, 1996-09-24 sutarties viena iš šalių yra LR Valstybė, kuri savo teises įgyvendina per savo institucijas, todėl šių institucijų patikrinimai atlikti daugiau kaip po dešimties metų, negali būti pripažinti atliktais laiku bei atitinkantys protingumo kriterijus, todėl turi būti taikoma ieškinio senatis, be to, yra pažeistas teisėtų lūkesčių principas. 1997-01-28 įsigijus ginčo sklypą jam buvo perduota B. S. PĮ parengtas žemės sklypo planas bei 1997-01-15 žemės sklypo ribų paženklinimo aktas, kuriuose buvo nurodytas ginčo žemės sklypo adresas duomenys neskelbtini, Vilniaus apskrityje, be to, pateiktas planas 1997-01-27 buvo suderintas su Buivydiškių ART viršininku D. S. bei 1997-01-28 patikrintas Vilniaus rajono Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos vyriausiojo geodezininko A. Š., t. y. visi šie dokumentai patvirtino tą aplinkybę, jog sandorio sudarymo metu ginčo žemės sklypas priklausė Vilniaus rajonui, todėl yra nepagrįstas ieškovo argumentas apie tai, jog ginčo žemės sklypas priklauso Vilniaus miestui pagal 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuostatas, be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014-10-16 rašte yra nurodyta, jog vykdant įstatymo nuostatas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinių ribų planas M1:10000 buvo parengtas bei nustatyta tvarka suderintas tik 1998 metais, todėl 423 ha teritorija, tame tarpe ir ginčo sklypas, faktiškai prie Vilniaus miesto pažymint riboženkliais ir atliekant matavimus buvo prijungta tik 1998 metais. 2001 metais atsakovas, norėdamas atlikti projektavimo darbus, sužinojo tai, kad šis sklypas jau priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl atsakovo užsakymu buvo parengtas naujas žemės sklypo planas, kurio kopiją ieškovas pateikė kartu su ieškiniu. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenimis visam ginčo sklypui buvo nustatyta žemės ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis, todėl ieškovo nurodyta aplinkybė tai, jog 0,41 ha dalis šio sklypo yra apaugusi mišku, neturi reikšmės šio žemės sklypo statusui. Atsakovui, kaip ginčo žemės sklypo savininkui, apie tai, kad šiame sklype yra miškas, tapo žinoma tik gavus ieškinį. Žemės sklype jokių duomenų apie mišką nėra. 2001 metais parengus naują žemės sklypo planą, 2001-07-11 žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas išdavė pažymėjimą, kuriame nurodytas ginčo žemės sklypo plotas 2,34 ha, iš jų žemės ūkio naudmenos 1,83 ha, miškas - ha , t. y. duomenų apie tai, jog ginčo žemės sklype būtų miškas, nėra, be to šiuo metu ginčo sklypo statusas yra žemės ūkio paskirties, todėl nenustačius ne tik teisinio, bet ir faktinio miško buvimo ginčo žemės sklype jo pardavimo atsakovams metu, nėra teisinio pagrindo naikinti ieškovo ginčijamus sandorius, be to, atsakovas yra sąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas, tačiau jeigu teismas nuspręstų tai, kad ieškovo reiškiami reikalavimai visgi yra pagrįsti, tai restitucija turi būti taikoma taip, jog nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą bei teisinį saugumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą, be to, restitucija taikoma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų sprendimų neteisėtumo, todėl LR Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, todėl restitucija turi būti taikytina ir LR Valstybei bei paskutiniams turto įgijėjams. Atsakovui atlyginti iš valstybės už paimtą žemę yra būtina nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą. Ieškovo nurodyta ginčo žemės sklypo vertė neatitinka VĮ „Registrų centras“ duomenų, pagal kuriuos šio sklypo vidutinė rinkos vertė yra nurodyta 423000 Lt sumai, o ne 389000 Lt sumai, o atsižvelgiant į tai, jog 0,41 ha miško plotas sudaro 17,52 % viso žemės sklypo ploto, todėl taikant restituciją atsakovui T. D. turėtų būti išieškota 74109,45 EUR suma. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį bei patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą, o teismui nusprendus ieškinį tenkinti pilna apimtimi, taikyti restituciją, išieškant iš LR Valstybės atsakovo T. D. naudai 21463,58 EUR / (74109,45 Lt) sumą bei visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 53-56, 107-110, 129-130).

7Tretysis asmuo LR Aplinkos ministerija pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniais reikalavimais sutiko pilnai ir nurodė, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijos 484 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 17 ir dalis jo patenka į ginčo sklypą kadastriniu Nr. duomenys neskelbtini, be to, Valstybinės miškų tarnybos 2013-01-18 pažyma Nr. 38774 LR miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2013-01-18 Nr. 38775 patvirtina tai, jog į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, patenka 0,41 ha miškų plotas. Ginčijamomis sutartimis buvo parduotas sklypas Vilniaus miesto teritorijoje, todėl pirkimo - pardavimo sutartimis perleistas miško 0,41 ha plotas yra priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, kadangi jis yra miesto teritorijoje ir tokiu būdu ginčijamos pirkimo - pardavimo sutartys dalyje dėl 0,41 ha valstybinės reikšmės miško pirkimo - pardavimo prieštarauja LR MĮ 5 str. 6 d. 3 p. nuostatoms (redakcijai, galiojusiai ginčijamų sutarčių sudarymo metu), LR MĮ 4 str. 4 d. nuostatoms, LR Konstitucijos nuostatoms, LR ŽĮ 4 str. 1 d. 3 p. nuostatoms (redakcijai, galiojusiai ginčijamų sutarčių sudarymo metu), LR ŽĮ 4 str. 2 d. nuostatoms, LR ŽRĮ 13 str. 5 p. nuostatoms (redakcija galiojusi ginčijamų žemės pirkimo -pardavimo sutarčių sudarymo metu) bei LR CK nuostatoms, todėl ginčo pirkimo - pardavimo sutartys dalyje dėl 0,41 ha miško ploto yra niekinės ir negaliojančios ir yra taikytina restitucija natūra, t. y. valstybinės reikšmės mišką grąžinant LR Valstybei. Sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas, siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn ir tokiu atveju yra galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybinės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia.

8Tretysis asmuo notarė I. Daraškevičienė atsiliepimo į ieškinį bei patikslintą ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-03-11 sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 1996-09-24 tarp Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ir atsakovo J. S., a.k. 34602150091, sudarytą Valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartį Nr. P41/96-2271 dalyje dėl 0,41 ha ploto žemės sklypo, esančio adresu duomenys neskelbtini (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), priklausančio valstybinės reikšmės miškui; Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 1997-01-28 sutartį Nr. 2-380, kurios pagrindu atsakovas J. S., a.k. duomenys neskelbtini, pardavė žemės sklypą, esantį adresu duomenys neskelbtini (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) atsakovui duomenys neskelbtini, a.k. duomenys neskelbtini dalyje dėl 0,41 ha ploto žemės sklypo, esančio adresu duomenys neskelbtini (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), priklausančio valstybinės reikšmės miškui; taikė restituciją ir išieškojo iš atsakovo T. D., a.k. duomenys neskelbtini, LR Valstybės naudai 0,41 ha ploto žemės sklypo, esančio adresu duomenys neskelbtini (unikalus Nr. duomenys neskelbtini; kadastro Nr. duomenys neskelbtini; registro Nr. 1/37712) dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui; Išieškojo iš LR Valstybės atsakovo J.S., a.k. duomenys neskelbtini, naudai 125,19 EUR sumą; Išieškojo iš atsakovo J. S., a.k. duomenys neskelbtini, atsakovo T. D., a.k. duomenys neskelbtini, naudai 202,97 EUR sumą; Išieškojo lygiomis dalimis iš atsakovų J. S., a.k. duomenys neskelbtini, bei T. D., a.k. duomenys neskelbtini, LR Valstybės naudai 84,00 EUR žyminį mokestį.

10Sprendime nurodė, kad Valstybinės miškų tarnybos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas ir pažyma apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas nurodė, kad į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 2,34 ha, patenka 0,41 ha ploto valstybinės reikšmės miškas (b.l. 9-10). LR Aplinkos ministerijos Miškų departamentas 2013-01-03, 2013-01-18 bei 2013-01-28 raštais informavo LR Aplinkos ministeriją apie tai, kad pagal patikrinimo vietoje rezultatus patikslino LR miškų valstybės kadastro duomenis, priskiriant miško žemės plotui žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, bei kituose žemės sklypuose ir prašė įvertinus pateiktą medžiagą svartyti galimybę kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. LR Aplinkos ministerija 2013-02-06 raštu Nr. (16-1)-D8-1020 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodė, jog žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini, ir kiti žemės sklypai buvo neteisėtai perleisti privačion nuosavybėn, kadangi į juos patenka miesto miškas, t. y. valstybinės reikšmės miškas (b.l. 7-8, 11-14).

111996-09-24 tarp Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įgaliotos ją atstovauti Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkės B.A. bei atsakovo J. S. 1996-09-24 buvo sudaryta Valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/96-2271, kurios pagrindu atsakovui J. S. už 2490 Lt buvo parduotas 2,34 ha ploto valstybinės žemės sklypas, esantis adresu duomenys neskelbtini (b.l. 15-16). Iš 1996-09-24 sutarties 3.1 p. nuostatų nustatyta, jog atsakovas J. S. įsipareigojo ginčo žemės sklypą naudoti žemės ūkio veiklai, be to, pagal 3.2 p. nuostatas, šalys susitarė tai, kad yra taikomas LR Vyriausybės 1992-05-12 Nutarimas Nr. 343 (b.l. 15). 1997-01-28 sutarties pagrindu atsakovas J. S. ginčo sklypą pardavė atsakovui T. D. už 4000 Lt (b.l. 19). Iš VĮ „Registrų centras“ 2014-11-14 pažymos turinio nustatyta, jog visam ginčo sklypui buvo nustatyta žemės ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis (b.l. 5). Iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014-10-03 rašto Nr. A33(1)-7093-(7.2) turinio nustatyta, kad pagal LR Vyriausybės 1995-03-29 Nutarimą Nr. 451 „Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams“ žemės reformos vykdymo ir žemėtvarkos klausimai nuo 1995-04-15 buvo perduoti spręsti apskričių administracijoms, o 2010 metais panaikinus apskritis šios funkcijos buvo perduotos Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos, be to, ginčo žemės sklypas yra priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, todėl Vilniaus rajono savivaldybė duomenų apie šį žemės sklypą neturi (b.l. 20). Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2014-10-16 rašto Nr. A51-85238/14 (2.14.2.12-MP8) turinio nustatyta, jog vadovaujantis 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorinių administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, prie Vilniaus miesto savivaldybės šiaurės - vakarų dalyje buvo prijungta 423 ha teritorija, į kurią patenka ir ginčo sklypas, be to, Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota per metus nuo šio įstatymo nuostatų įsigaliojimo pažymėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas geodeziniais ženklais ir vykdant šias įstatymo nuostatas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinių ribų M 1:10000 pažymėjimas geodeziniais ženklais buvo parengtas bei nustatyta tvarka suderintas 1998 metais (b.l. 21-22). Atsakovui J. S. ginčo žemės sklypo suteikimo pagrindas yra 1994-05-11 Buivydiškių apylinkės tarybos Sprendimas Nr. 21 (b.l. 76). Iš byloje esančio G. S. PĮ 1997 metais parengto žemės sklypo plano ekspilikacijos turinio nustatyta, jog sklypo bendras plotas sudaro 23400 kv.m., žemės ūkio paskirties - 20530 kv.m., želdiniai - 2870 kv.m., užstatyta teritorija – kv.m., keliai – kv.m., vandenys kv.m. kita žemė – kv.m. (b.l. 58). 2001 metais buvo parengtas naujas žemės sklypo planas ir 1996-09-25 Valstybinės žemės kadastro duomenų registre bei 2001-07-11 išduotame Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo pažymėjime duomenų apie ginčo sklype esantį mišką nėra (b.l. 57-59, 62-63, 79-82).

12Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ginčo žemės sklypas negalėjo būti privačių asmenų pirkimo – pardavimo objektu, nors ginčo dalyku esančio žemės sklypo pirkimo - pardavimo metu, t. y. 1996-09-24, miškų schema nebuvo patvirtinta ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinės ribos M 1:10000 (pažymėjimas geodeziniais ženklais) buvo parengtos bei nustatyta tvarka suderintos tik 1998 metais, tačiau tai nepaneigia nustatytos ir įrodytos faktinės aplinkybės apie tai, jog vadovaujantis 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorinių administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, prie Vilniaus miesto savivaldybės šiaurės - vakarų dalyje buvo prijungta 423 ha teritorija, į kurią pateko ir ginčo sklypas, todėl 1996-09-24 ginčo sandorio sudarymo metu Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įgaliotam atstovui turėjo būti žinoma ta aplinkybė, jog ginčo žemės sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miško ir prieš sudarant 1996-09-24 valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartį įgaliotas atstovas privalėjo patikrinti tą faktą, ar pagal 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorinių administracinių ribų pakeitimo įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuostatas, ginčo sklypo dalis nepateko į Vilniaus miesto teritorijos ribas, tačiau tai nebuvo padaryta, be to, sutinkamai su LR MĮ 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. 2 p. nuostatomis, miestų miškai yra miestų teritorijose esantys miškai ir šie miškai yra valstybinės reikšmės miškai, be to, valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso tik LR Valstybei ir LR Valstybės institucijų pareigūnai negali sudaryti jokių sandorių, prieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, kurių pagrindu išimtine nuosavybės teise priklausantis objektas iš LR Valstybės nuosavybės pereitų privačių subjektų nuosavybėn. Viešojo intereso pažeidimą šiuo atveju sudaro ir LR Konstitucijos nuostatų laikymosi principo nepaisymas, t. y. valstybinės reikšmės miškai išimtinės nuosavybės teise priklausantys LR Valstybei negali būti civilinės apyvartos objektu ir LR Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Todėl atsakovų argumentus apie tai, kad atsakovai ginčo sandorių sudarymo metu buvo sąžiningi įgijėjai, atmetė. Pažymėjo, jog sutinkamai su LR CK 4.7 str. 2 d. nuostatomis, LR Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, todėl jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas ir tokie sandoriai yra niekiniai bei jie negalioja (LR CK 1.80 str. 1 d.). Taikydamas restitucują teismas vadovavosi ne ginčo sklypo vidutinėmis rinkos kainomis, o sudarytų ginčo sandorių metu sutartyse nurodytomis sandorių kainomis, kadangi šiuo atveju dalyje naikinami ginčo sandoriai, t. y. ginčo pirkimo – pardavimo sutartys, o ne kitokie nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai.

13Teismas taip pat nustatė, kad šioje civilinėje byloje pirmi duomenys apie galimą viešojo intereso pažeidimą buvo gauti 2013-02-08, t. y. Vilniaus apygardos prokuratūroje gavus LR Aplinkos ministerijos raštą, kuriame buvo nurodyta informacija apie valstybinės reikšmės miško perleidimą privačion nuosavybėn, ieškovas, išnagrinėjęs surinktą papildomą medžiagą ir jos pagrįstumą, ieškinį teismui pateikė 2014-11-14, todėl padarė išvadą, jog ieškovas, gindamas viešąjį interesą, reikalavimams dėl žemės pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis taikytino bendrojo dešimties metų senaties termino nepraleido.

14Apeliaciniu skundu atsakovas T. D. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-18 sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas priimtas pažeidžiant tiek materialines, tiek procesinės teisės normas, todėl naikintinas dėl žemiau nurodytų argumentų.

15Dėl ieškinio senaties termino taikymo nurodė, kad nuosavybės teises į ginčo žemes sklypą įgijo 1997 m. sausio 28 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Atsakovas Jonas Sprindžiūnas nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įgijo 1996 m. rugsėjo 24 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Taigi, atsakovo J. S. ir Lietuvos valstybės teisiniai santykiai atsirado 1996 m. rugsėjo 24 d. dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuris numatė trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmojo sudaryto pirkimo - pardavimo sandorio šalis - valstybė, kuri teises įgyvendina per savo institucijas. Todėl šių institucijų patikrinimai atlikti po daugiau kaip dešimt metų, negali būti pripažinti atliktais laiku ir atitinkančiais protingumo kriterijus. Be to, yra pažeistas civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisėtų lūkesčių principas. Vadinasi nagrinėjamoje byloje ieškovas praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis).

16Dėl atsakovų sąžiningumo nurodė, kad jis yra sąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas. Pagal CK 4.96 straipsnio nuostatas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (2 dalis), jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybės ( 3 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl atsakovų veiksmų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Valstybė ginčo žemės sklypą pardavė dar 1996 metais, notaras, įformindamas ginčijamus sandorius, kliūčių jų sudarymui nenustatė, taip pat nenustatė žemės sklypo pardavimo apribojimų, todėl nebuvo jokio pagrindo tikėtis ar daryti bent menkiausią prielaidą, kad žemės sklypas perkamas iš asmens (atsakovo Jono Sprindžiūno), kuris jo negalėjo iš valstybės įsigyti.

17Dėl ginčo sklypo (ne)priklausymo miesto teritorijai nurodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ginčo žemės sklypas priklausė Vilniaus rajono, o ne Vilniaus miesto teritorijai. B. S. personalinės įmonės parengtas žemės sklypo (sklypo identifikatorius duomenys neskelbtini) planas, 1997 m. sausio 15 d. žemės sklypo ribų paženklinimo aktas, pirkimo – pardavimo sutarties turinys patvirtina faktą, kad ginčo žemės sklypas priklausė Vilniaus rajonui, nes juose nurodytas ginčo žemės sklypo adresas: duomenys neskelbtini. Ginčo žemės sklypas sandorių sudarymo metu metu priklausė Buivydiškių kadastrinei vietovei, kurios kodas yra 4110, bei sklypui buvo suteiktas kadastro Nr. duomenys neskelbtini. Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo sklypo numeris nurodytas duomenys neskelbtini.

18Dėl ginčo žemės sklypo paskirties nurodė, kad VĮ Registro centras Nekilnojamojo turto registro duomenimis visam ginčo sklypui nustatyta žemės ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis, todėl aplinkybė, kad kaip nurodo ieškovas 0,41 ha dalis šio sklypo yra apaugusi mišku, neturi reikšmės šio žemės sklypo statusui. 1997 m. sausio 28 d. pirkimo - pardavimo sutarties objektas yra žemės ūkio paskirties žemė. G. S. PĮ 1997 m. sausio mėnesį parengto žemės sklypo plano eksplikacijoje nurodyta, kad sklypo bendras plotas 23400 m2, žemės ūkio paskirties 20530 m2, želdiniai 2870 m2, užstatyta teritorija - m2, keliai - m2, vandenys -m2, kita žemė - m2. Taigi, apie tai, kad ginčo sklype yra miškas duomenų nėra. 2001 metais parengus naują žemės sklypo planą, 2001 m. liepos 11 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas išdavė Pažymėjimą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą ginčo žemės sklypą ir teises į jį, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo plotas 2,34 ha, iš jų žemės ūkio naudmenos 1,83 ha, miškas — ha. Taigi, ir šiame oficialiame valstybės įstaigos dokumente duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklype būtų miškas, nėra.

19Dėl restitucijos taikymo nurodė, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos restitucijos būdas ir dydis prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pagal teismų praktiką dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, įsigijus nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus sandorius, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Taip pat tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų sprendimų neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, todėl restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams, nagrinėjamu atveju valstybei ir atsakovui Tomui Dalgedai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėl to nuspręstų, kad yra pagrindas naikinti ginčijamus sandorius ir grąžinti miško žemės sklypą, tai paskutiniam jos įgįjėjui turi būti atlyginta iš valstybės už paimamą žemę pagal valstybinės reikšmės miško rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014). VĮ Registro centras duomenimis ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 122 509 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad 0,41 ha miško plotas sudaro 17,52 proc. viso žemės sklypo ploto, todėl taikant restitucija atsakovui Tomui Dalgedai iš valstybės priteistina 21 463,58 Eur.

20Ieškovas - Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimu su skundu nesutiko.

21Dėl ieškinio senaties termino taikymo nurodė, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju (LAT 2008-12-09 nutartis c/b Nr. 3K-3-595/2008). Šioje byloje ginčijami pirkimo – pardavimo sandoriai, kurių pagrindu buvo perduota nuosavybė į žemės sklypą, todėl šių sandorių panaikinimo atveju taikytinos CK 1.78 str. 1 d. ir 1.80 str. nurodytos niekinio sandorio negaliojimo pasekmės. Ginčo sklypas yra priskirtas išimtinei valstybės nuosavybei, todėl senaties termino institutas šioje byloje apskritai netaikytinas.

22Dėl atsakovų sąžiningumo nurodė, kad atsakovų sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių dalyku buvo valstybinės reikšmės miškas, kuris pagal Konstitucijos 47 str. ir kitus aukščiau nurodytus įstatymus išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, taigi yra išimtas iš apyvartos daiktas, apskritai negalintis būti privačios nuosavybės teisės objektu (LR CK 1.97 str., 4.7 str.). Dėl šios priežasties nei Apeliantas, nei atsakovas J. S., kuris nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įsigijo valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, nėra ir nebuvo teisėti minėto valstybinės reikšmės miško savininkai, nes nė vienas jų neturėjo teisės nei įgyti jo savo nuosavybėn, nei jo vėliau perleisti. Akivaizdu, kad šiuo atveju ginčo miškas yra atsakovų neteisėtai gautas daiktas ir niekinių sandorių dalykas, nes bet koks valstybinės reikšmės miško perdavimas privačion nuosavybėn prieštarauja minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms (LR CK 1.80 str. 1 d.). Niekiniai sandoriai negalioja, o juos pripažinus negaliojančiais privalo būti taikoma restitucija – sandorių šalys privalo natūra grąžinti visa, ką yra pagal juos gavusios (LR CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.). Taigi sąžiningumo klausimo išsprendimas šiuo atveju lemiamos reikšmės neturi, kadangi neturėjimas teisės perleisti daikto yra savininko teisių atsiradimo kliūtis. Šiuo atveju draudimas perleisti ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, kyla visų pirma iš Konstitucijos, todėl įgijėjo sąžiningumas nėra aplinkybė, įtakojanti restitucijos būdą.

23Dėl ginčo sklypo priklausymo miesto teritorijai nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo sklypas šios bylos nagrinėjimo metu priklausė Vilniaus miesto teritorijai. Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.), Vilniaus miesto ribos buvo keičiamos vienintelį kartą – 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304. Įsigaliojus pastarajam įstatymui, ginčo sklypas tapo Vilniaus miesto teritorijos dalimi. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. birželio 1 d. civilinėje byloje Nr. 2A-333/2010 nurodė, kad atskiro Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto nėra, tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“ tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui, nustatė Vilniaus miesto ribas. Šis norminis aktas neteko galios priėmus 1996 m. balandžio 24 d. įstatymą Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“. Šio įstatymo 2 straipsnis, nustatantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, apibrėžia miesto ribą, kuri apima ir ginčo žemės sklypus. Šis įstatymas neteko galios priėmus 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Nr. VIII-1493. Pastarajame įstatyme iš esmės jau yra kalbama apie savivaldybes. Pažymėtina, kad šie trys seką sudarantys norminiai aktai nagrinėjamu atveju aiškintini atsižvelgiant į šių norminių aktų tikslą (teleologinis teisės aiškinimo metodas), istorinę raidą (istorinis teisės aiškinimo metodas) bei įstatymų leidėjo valią (įstatymo leidėjo ketinimo metodas). <...> Nagrinėjamoje byloje analizuojant istorines įstatymo, nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, akivaizdu, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir tokiu būdu išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sąvokomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101 ir Grigiškės Nr. 7937 bei Kariotiškių Nr. 7940 kadastro vietovėje esantys Neravų kaimas, Salų kaimas ir sodininkų bendrijos „Vokė“ teritorija. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotą, pavadinimą ir unikalų skaitmeninį kodą. Kadastro vietovė skaidoma į kadastro blokus, kurie turi ribas ir unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta anksčiau minėtoje įstatymo nuostatoje – 0101. Ginčo sklypas pažymėtas 0101 vietovės kadastriniu numeriu. Tai reiškia, kad ginčo sklypas būtent nuo minėto 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo įsigaliojimo, ir jokiu būdu ne vėliau, priskirtas Vilniaus miesto teritorijai.

24Dėl restitucijos taikymo nurodė, kad nagrinėjamu atveju valstybė, parduodama ginčo žemės sklypą, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o dalyvavo civiliniuose santykiuose kaip juridinis asmuo (CK 2.35 str.), t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Tą pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai neįžvelgė sąlygų taikyti modifikuotą restituciją. Todėl Apelianto argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo atmestini.

25Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. tenkinti apelianto reikalavimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo panaikinimo ir atmesti apelianto reikalavimą dėl priteistinos restitucijos sumos. Atsiliepime nurodė, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1994-05-11 sprendimu Nr. 21 atsakovui Jonui Sprindžiūnui suteikta 2 ha asmeninio ūkio naudmenų, o 1996 m. rugsėjo 24 d. sudaryta Valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/96-2271 dėl 2,34 ha žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini. Pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta, kad sklypas naudotinas žemės ūkio veiklai ir nustatytos šios žemės ir miško naudojimo sąlygos: taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 punktus VII (magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonos), XXIX (vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos). Sutartyje nenustatyta pareiga laikytis miško naudojimo apribojimų. 1996-09-25 žemės sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Registracijos duomenyse nurodyta, jog žemės sklype nėra miško. Bogdano Stankerio personalinė įmonė 1997 metais atliko žemės sklypo ribų paženklinimą. 1997-01-15 žemės sklypo ribų paženklinimo akto 10.1 punkte nurodytos šios žemės sklypo specialiosios naudojimo sąlygos: magistralinių dujotiekių apsaugos zona, vandens telkinių apsaugos zona. 1997-01-15 žemės sklypo ribų paženklinimo akte nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos atitinka nurodytas Valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutarties 3.2 straipsnyje. Žemės sklypo plane Ml:2000 nurodyta, kad: bendras sklypo plotas - 23 400 kv. m, žemės ūkio paskirties - 20 530 kv. m, želdiniai - 2 870 kv. m. V. K. individualios įmonės „Likava“ 2001 m. sudarytame žemės sklypo plane M 1:2000 nurodyta, kad bendras žemės sklypo plotas sudaro 23 400 kv. m, žemės ūkio naudmenų plotas - 17 490 kv. m, miškas - 4 532 kv. m. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė byloje surinktus prieštaringus įrodymus, iš kurių turinio negalima vienareikšmiškai spręsti apie miško egzistavimą ginčo žemės sklype. Žemės sklypas Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje buvo įregistruotas 1996-09-25. Remiantis šio registro įrašu Nr. 41/37128-1, sklypo Nr. 41712024/1000:57, adresas - Vilniaus rajonas, Buivydiškių kaimas. Žemės sklypo plane Ml:2000 sklypo dislokaciją identifikuojantys duomenys nurodė, kad žemės sklypas tuo metu priklausė Buivydiškių kadastrinei vietovei, kurios kodas yra 4110. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus 1996 m. rugsėjo 24 d. ir 1997 m. sausio 28 d. Kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo pagrindas - Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2013-02-06 raštas Nr. (16-1)-D8-1020 „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuris Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas 2013-02-08; ieškinio data - 2014-11-14. Nagrinėjamu atveju yra naikinami sandoriai, sudaryti 1996-1997 metais, todėl šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas turėtų įvertinti pusiausvyrą tarp dviejų vertybių - viešojo intereso gynimo ir teisinių santykių stabilumo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, netinkamai nustatė priteistinos restitucijos sumą. Su tokia pozicija nesutiktina. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kuria šiuo atveju remiasi apeliantas, sieja su administracinių aktų, kuriais asmenims atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, panaikinimu, bet ne su pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimu, todėl nagrinėjamos bylos ratio decidendi neatitinka kasacinio teismo nagrinėtų aplinkybių.

26Tretysis asmuo LR Aplinkos ministerija atsiliepimu su skundu nesutiko ir nurodė, kad teismas teisingai konstatavo, kad nepraleistas ieškinio padavimo terminas. Dėl sąžiningo įgijejo apsaugos instituto pažymėtina, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos, tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo budai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-417/2010). Nei ieškinio senaties, nei sąžiningo įgijėjo institutas negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačiom nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai prieštaraujančią teisinę padėtį. Apeliantas skunde nurodo, jog negalima remtis paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, todėl, kad joje nuosavybės teisė kildinama iš administracinio akto, o ne sutarties. Tačiau akivaizdu, kad teismas pasisakydamas dėl išimtinės valstybės nuosavybės gynimo būdų ir terminų, savo aiškinimo nesiejo su tuo, kokiu pagrindu buvo perduota nuosavybė į valstybės išimtine nuosavybę esantį turtą. Todėl šioje byloje minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis turi būti taikoma, nes keliamas klausimas dėl valstybinės reikšmės miško. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ginčo sklypo teritorija sandorio sudarymo metu priklausė Vilniaus rajono, o ne Vilniaus miesto teritorijai. Iki 1996-09-24 valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/96-2271 sudarymo įsigaliojęs 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas visą ginčo žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) teritoriją, inter alia, 0,41 ha ploto miško, priskyrė Vilniaus miesto savivaldybei, todėl jame esantis miškas laikytinas valstybinės reikšmės mišku. Apeliantas nepagrįstai remiasi ginčo žemės sklypo paskirtimi (žemės ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis), teigdamas, kad dėl to sklype negali būti miško. Pagal Valstybinės miškų tarnybos (2013- 01-18 raštu Nr. R2-255) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruota Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijos 484 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 17, kurio dalis patenka į ginčo sklypą kadastriniu Nr. duomenys neskelbtini. Valstybinės miškų tarnybos 2013-01-18 pažyma Nr. 38774, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2013-01-18 Nr. 38775, patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini patenka 0,41 ha miškų plotas (miesto miškas - valstybinės reikšmės miškas). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad už paimamą miško žemės sklypą apeliantui turi būti atlyginta pagal valstybinės reikšmės miško rinkos kainą. Tačiau, būtent, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2012-04-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kuria remiasi apeliantas, išaiškinta, kad paskutiniams turto įgijėjams (iš kurių žemės sklypas paimamas natūra) turi būti atlygintos jų patirtos šio turto įsigijimo išlaidos, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Teismas šioje byloje taip pat pažymėjo, kad sutarties šalims įvykdžius sandorį už mažesnę nei rinkos kainą, remiantis sutarties šalių laisvės principu įgijėjui turi būti atlyginta remiantis sandorio verte. Jei būtų priteista didesnė suma, būtų sudarytos sąlygos kilti apelianto nepagrįstam praturtėjimui.

27Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

28Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

29Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą; atsakovas yra sąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas; ginčo sandorio sudarymo metu ginčo žemės sklypas priklausė Vilniaus rajono, o ne Vilniaus miesto teritorijai; Nekilnojamojo turto registro duomenimis visam ginčo sklypui nustatyta žemės ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis, miško paskirties žemės jame nėra; pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė restituciją, atsakovui priteisdamas per mažą, sklypo rinkos kainą neatitinkančią kompensaciją.

30Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

31Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Nagrinėjamam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi, ginant viešąjį interesą, kurioje laikomasi vieningos nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Todėl, ieškinio senaties termino eigos pradžia, besikreipiančiam dėl viešojo intereso gynimo, prokurorui, šiuo atveju neturi būti siejama su momentu, kada atsirado J. S. ir Lietuvos valstybės teisiniai santykiai, bet su momentu, kada prokuroras gavo pakankamai informacijos (duomenų), leidžiančių spręsti, kad galimai yra pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra 2013-02-08 d. gavo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos raštą, kuriame buvo nurodyta informacija apie valstybinės reikšmės miško perleidimą privačion nuosavybėn. Prokuroras, gavęs pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, pradėjo tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar šiuo atveju yra pagrindas ginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą su atitinkamais prašymais. Nustatęs pakankamas aplinkybes tokio pagrindo buvimui, ieškinį teismui pateikė 2014-11-14. Vadinasi ieškinio senaties termino nepraleido. Be to, teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį.

32Dėl ginčo sklypo priklausymo miesto teritorijai. Iki 1996-09-24 valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/96-2271 sudarymo įsigaliojęs 1996-04-24 LR Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas visą ginčo žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini) teritoriją, inter alia, 0,41 ha ploto miško, priskyrė Vilniaus miesto savivaldybei, todėl jame esantis miškas laikytinas valstybinės reikšmės mišku.

33Dėl miško ginčo sklype buvimo fakto. Pagal Valstybinės miškų tarnybos (2013- 01-18 raštu Nr. R2-255) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruota Vilniaus miškų urėdijos Sudervės girininkijos 484 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 17, kurio dalis patenka į ginčo sklypą kadastriniu Nr. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

34. Valstybinės miškų tarnybos 2013-01-18 pažyma Nr. 38774, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2013-01-18 Nr. 38775, patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0167:475 patenka 0,41 ha miškų plotas (miesto miškas - valstybinės reikšmės miškas).

35Dėl atsakovų sąžiningumo. Atsakovų sudarytų pirkimo-pardavimo sandorių dalyku buvo valstybinės reikšmės miškas, kuris pagal Konstitucijos 47 str. ir kitus aukščiau nurodytus įstatymus išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, taigi yra išimtas iš apyvartos daiktas, apskritai negalintis būti privačios nuosavybės teisės objektu (LR CK 1.97 str., 4.7 str.). Todėl įgijėjo sąžiningumas nėra aplinkybė, įtakojanti ginčo išsprendimą.

36Dėl restitucijos teisingumo. Apeliantas teigia, kad ieškinio patenkinimo atveju apeliantui, kaip paskutiniam turto įgijėjui, turi būti atlyginta iš valstybės už paimamą žemę pagal valstybinės reikšmės miško rinkos kainą, t. y. priteistina suma turėtų sudaryti 21 463,58 Eur. Tokią savo poziciją apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 nurodytais išaiškinimais. Tačiau minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo teisinį ginčą, susijusį su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Tai specifinis socialinis teisinis procesas, kuriuo siekiama atkurti neteisėtai nutrauktus nuosavybės teisinius santykius ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Kasacinis teismas modifikuotos restitucijos taikymą sieja su administracinių aktų, kuriais asmenims atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, panaikinimu, bet ne su pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimu. Kadangi nagrinėjamu atveju asmeninės nuosavybės kilmė yra pirkimo-pardavimo sandoris, todėl grąžintinos sumos pagrįstai yra paskaičiuotos pagal nuginčytuose sutartyse nurodytą žemės kainą.

37Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38Kiti, teismo neaptarti, ginčo šalių nurodyti argumentai neturi įtakos priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

39Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

40Apeliacinį skundą atmesti.

41Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-18 sprendimą palikti nepakeistą.