Byla A-1615-858/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. Š. (J. Š.), P. K. (P. K.), G. Š., R. C., A. Š. (A. Š.), I. N., M. K., J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija, valstybės įmonės Valstybės žemės fondas, T. N., V. T., D. S., D. Š., V. Š., R. D.) dėl sprendimų ir sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas), ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (t. I, b. l. 1-5, 39-43), prašydamas:

51) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui K. Š.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,41 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui;

62) pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu I. N., G. Š., J. Š., A. Š., P. K. ir R. C. paveldėjo K. Š. turtą, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

73) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. spalio 7 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu J. Š. pardavė V. M. 1/8 dalį ginčo žemės sklypo, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

84) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. sausio 14 d. nekilnojamojo turto mainų sutarties, kurios pagrindu J. P. ir A. P. įgijo 1/2 dalį ginčo sklypo, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

95) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. gruodžio 14 d. mainų sutarties, kurios pagrindu M. K., atstovaujama J. L., įgijo 1/8 dalį ginčo žemės sklypo, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

106) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. kovo 1 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. M. įgijo 1/4 dalį ginčo žemės sklypo, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

117) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu S. P. įgijo 3/16 dalis ginčo sklypo, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

128) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu J. L. įgijo 1/8 dalį ginčo sklypo, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

139) pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu A. M. paveldėjo V. M. turtą, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

1410) pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu J. L. paveldėjo V. M. turtą, dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;

1511) taikyti restituciją – priteisti valstybei 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui.

16Pareiškėjas nurodė, kad į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija), nurodydama, kad žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), dalis buvo neteisėtai perleista privačion nuosavybėn, nes į ją patenka valstybinės reikšmės miškas. Surinkus papildomą medžiagą buvo nustatyta, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-3519 K. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Š. išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vėlesniais sandoriais ginčo žemės sklypas perleistas kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuosavybėn. Valstybinės miškų tarnybos pateikti duomenys tvirtina, kad į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas 1,56 ha, patenka 0,41 ha valstybinės reikšmės miškas.

17Pareiškėjo nuomone, priimdamas ginčijamą įsakymą Vilniaus apskrities viršininkas pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas, pagal kurias miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o nuosavybės teisės į juos natūra neatkuriamos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnio nuostatas valstybinės reikšmės miškai yra išimti iš civilinės apyvartos, todėl dėl jų negali būti sudaromi sandoriai ar priimami administraciniai aktai dėl perleidimo privačion nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami sandoriai dėl ginčo žemės sklypo perleidimo atsakovų nuosavybėn buvo sudaryti neteisėto administracinio akto pagrindu, jie pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento.

18Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, jog pagal 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, ( - ) gyvenamoji teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, todėl jame esantis miškas tapo valstybinės reikšmės ir į jį nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos.

19Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą (t. I, b. l. 217-227) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

20Paaiškino, jog ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo priėmimo metu galiojusiame Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškams. Nuostatos, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, įsigaliojo tik nuo 2001 m. balandžio 25 d. Iki tol, tam, kad miesto miškas būtų laikomas valstybinės reikšmės mišku, toks miškas turėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Aiškinimą, kad tam, jog miesto miškai būtų pripažinti valstybinės reikšmės miškams, nėra būtinas formalus Vyriausybės sprendimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pateikė tik 2007 m. rugsėjo 6 d., t. y. po ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimo galia yra nukreipta tik į ateitį. Ginčo teisiniai santykiai susiklostė iki šio nutarimo priėmimo, todėl keliamam ginčui jis netaikytinas. Prieš atkuriant K. Š. nuosavybės teises laikinas ginčo žemės sklypo planas bei žemės sklypo ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktas buvo suderinti su Vilniaus miškų urėdija, kuri duomenų, jog žemės sklype esantis miškas priskirtinas valstybinės reikšmės miškui, nepateikė. Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas ( - ) kadastrinėje vietovėje, kuri buvo priskirta Vilniaus rajono savivaldybei. Registruojant ginčo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre (1998 m. sausio 12 d.), jam buvo suteiktas kadastro numeris ( - ), adresas – Vilniaus r., ( - ) k. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingi, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Duomenų, nuo kada teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, buvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei ir pasikeitė jo kadastrinis numeris, atsakovas neturi.

21Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju restitucija turėtų būti taikoma valstybei ir paskutiniesiems įgijėjams, priešingu atveju jų padėtis būtų pabloginta. Valstybė turėtų būti įpareigota paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių turtas grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos vertės. Atsakovo nuomone, prokuroras praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 2 d., nors duomenis iš Aplinkos ministerijos gavo 2013 m. vasario 6 d. raštu.

22Atsakovai A. P., J. P., L. P. S. P., A. M., J. L. ir R. C. atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą (t. I, b. l. 186-192, t. II, b. l. 85-94) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

23Paaiškino, jog administracinėje byloje esantys duomenys vienareikšmiškai tvirtina, jog nuosavybės teisės K. Š. buvo atkurtos į Vilniaus rajone, o ne mieste esantį žemės sklypą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistos Miškų įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatos. Tai, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, po 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo priėmimo buvo priskirta Vilniaus miestui, nesudaro pagrindo ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą panaikinti. Ginčo žemės sklypo dalis, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, negali būti paimta visuomenės poreikiams, nes atsakovams priklausantis miškas neturi ypatingos svarbos, t. y. nepatenka nei į draustinių, nei į rezervatų teritorijas. Nagrinėjamoje byloje restitucijos taikymas yra negalimas, nes atsakovų, t. y. sąžiningų įgijėjų, padėtis nepagrįstai pasunkėtų. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad ginčo žemės sklype yra 0,41 ha valstybinės reikšmės miško plotas, nes ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu nuosavybės teisės K. Š. buvo atkurtos tik į 0,35 ha mišką.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo notarė D. Š. atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą (t. I, b. l. 184) prašė jį spręsti teismo nuožiūra.

25Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą (t. I, b. l. 211-214) prašė jį tenkinti iš dalies.

26Pažymėjo, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis į ginčo žemės sklypą patenka 0,44 ha valstybinės reikšmės miesto teritorijoje esantis miškas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnį ir Miškų įstatymo nuostatas valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Taigi nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemės sklype esantį mišką pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas nebuvo galimas. Tokia teisinė situacija, kai iš civilinės apyvartos išimtas daiktas pereina privačių asmenų nuosavybėn, negalima.

27II.

28Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (t. III, b. l. 75-86) pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino. Teismas panaikino:

  1. Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519, kuriuo, atkuriant K. Š. nuosavybės teises, natūra grąžintas 1,56 ha žemės sklypas (kadastro Nr. ( - )), esantis Vilniaus mieste, dalį dėl 0,41 ha valstybinės reikšmės miško grąžinimo natūra;
  2. 2003 m. gruodžio 4 d. Paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo, kuriuo K. Š. įpėdiniai pagal įstatymą I. N., G. Š., J. Š., A. Š., P. Š. (P. K.) ir R. C. paveldėjo 1,56 ha žemės sklypą (kadastro Nr. ( - )), esantį Vilniaus mieste, dalį dėl 0,41 ha valstybinės reikšmės miško paveldėjimo;
  3. 2004 m. spalio 7 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu J. Š. pardavė V. M. 1/8 dalį žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;
  4. 2005 m. sausio 14 d. nekilnojamojo turto mainų sutarties, kurios pagrindu J. P. ir A. P. įgijo 1/2 dalį žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;
  5. 2004 m. gruodžio 14 d. mainų sutarties, kurios pagrindu M. K., atstovaujama J. L., įgijo 1/8 dalį žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.
  6. 2005 m. kovo 1 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. M. įgijo 1/4 dalį žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;
  7. 2005 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu S. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su L. P. įgijo 3/16 dalis žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;
  8. 2005 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu J. L. įgijo 1/8 dalį žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), dalį dėl 0,41 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;
  9. 2008 m. rugsėjo 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu A. M. paveldėjo V. M. turtą, dalį dėl 0,41 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui;
  10. 2008 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu J. L. paveldėjo V. M. turtą, dalį dėl 0,41 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui. Teismas taikė administracinio akto, paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimų, pirkimo-pardavimo ir mainų sandorių negaliojimo pasekmes. Grąžino iš atsakovų S. P., L. P., A. M., J. L., J. P. ir A. P. 0,41 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 1,56 ha ploto žemės sklype, kadastro Nr. ( - ), Vilniaus mieste, Lietuvos valstybei. Priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovui A. M. kompensaciją proporcingą valstybei grąžintai valstybinės reikšmės miško daliai iš 0,2196 ha jo nuosavybės teise valdytos žemės sklypo dalies, kadastro Nr. ( - ), kuri apskaičiuojama taikant 1 524,78 Lt (441,61 Eur) vieno aro kainą. Priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovei J. L. kompensaciją proporcingą valstybei grąžintai valstybinės reikšmės miško daliai iš 0,0729 ha jos nuosavybės teise valdytos žemės sklypo dalies, kadastro Nr. ( - ), kuri apskaičiuojama taikant 1 524,78 Lt (441,61 Eur) vieno aro kainą. Priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams S. P. ir L. P. solidariai kompensaciją proporcingą valstybei grąžintai valstybinės reikšmės miško daliai iš 0,2925 ha jų nuosavybės teise valdytos žemės sklypo dalies, kadastro Nr. ( - ), kuri apskaičiuojama taikant 1 524,78 Lt (441,61 Eur) vieno aro kainą. Priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovei J. L. kompensaciją proporcingą valstybei grąžintai valstybinės reikšmės miško daliai iš 0,195 ha jos nuosavybės teise valdytos žemės sklypo dalies, kadastro Nr. ( - ), kuri apskaičiuojama taikant 564,10 Lt (163,37 Eur) vieno aro kainą. Priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams J. P. ir A. P. solidariai kompensaciją, proporcingą valstybei grąžintai valstybinės reikšmės miško daliai iš 0,78 ha jų nuosavybės teise valdytos žemės sklypo dalies, kadastro Nr. ( - ), kuri apskaičiuojama taikant 569,14 Lt (164,83 Eur) vieno aro kainą.

29Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčas yra keliamas dėl Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalies, kuria K. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisė į 0,41 ha valstybinės reikšmės mišką, patenkantį į žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), bei dėl šio administracinio akto pagrindu sudarytų civilinių sandorių teisėtumo ir pagrįstumo.

30Bylos duomenys tvirtino, kad Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-3519 K. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. Š. valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) k., ( - ) sen., Vilniaus r., Vilniaus apskrityje, grąžinant natūra 1,21 ha žemės ir 0,35 ha miško ir 0,13 ha žemės bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais R. Š. ir I. Š.. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013 m. vasario 8 d. buvo gautas Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1020, kuriame, be kita ko, prašoma imtis ginti viešąjį interesą, nes Vilniaus apskrities viršininko sprendimu neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į Ginčo žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką. Teismas pažymėjo, jog Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį įstatymų nustatyta tvarka nagrinėti perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

31Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą, o viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar asmenų grupės interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas spendė, jog byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su tinkamo miškų naudojimo režimo bei nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu, todėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas ir prokuroras, vykdydamas savo pareigą, įtvirtintą Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 9 ir 19 straipsniuose, turi teisę kreiptis į teismą.

32Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu ir nurodė, jog Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013 m. vasario 8 d. buvo gautas Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1020, kuriame, be kita ko, prašoma imtis ginti viešąjį interesą dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypo dalį. Kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino prokuroras, prieš kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, buvo kreiptasi į valstybės įmonę Registrų centras ir Nacionalinę žemės tarnybą, nes kartu su Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštu nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai ieškiniui parengti. Prokuroro teigimu, informacija iš valstybės įmonės Registrų centro buvo gauta 2013 m. vasario 28 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013 m. kovo 5 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštas

33Nr. 49SJN-(14.49.105)-407, kuriuo buvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopija (žemės sklypo kadastrinis Nr. ( - )). Kaip matyti iš Aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1020 kartu su juo prokuratūrai buvo pateiktas tik Miškų departamento 2013 m. sausio 3 d. raštas Nr. (12-2)-D15-6 su pažymomis apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. sausio 18 d. raštas Nr. R2-255 su pažymomis apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Teismo vertinimu, neturėdamas nuosavybės teisių atkūrimo bylos bei duomenų apie dėl ginčo žemės sklypo sudarytus civilinius sandorius, kuriuos jam pateikė valstybės įmonė Registrų centras, pareiškėjas neturėjo galimybės nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas ginti viešąjį interesą. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, pareiškimui paduoti reikalingus dokumentus surinko per protingą ir pakankamai trumpą laiko tarpą, atliko tik būtinus su pareiškimo padavimu susijusius veiksmus, o pareiškimą teismui padavė nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, t. y. 2013 m. balandžio 2 d. Teismas taip pat pažymėjo, jog ginčo šalys pareiškėjo reikalavimams neprašė taikyti dešimties metų ieškinio senaties termino.

34Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau –ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje (žr. EŽTT sprendimą byloje Hamer v. Belgium). Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Pažymėjo, jog byloje yra keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą.

35Pasisakydamas dėl administracinio ginčo esmės pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčui aktualiu metu galiojusio Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams. Nuo 2001 m. balandžio 25 d. įsigaliojo nauja Miškų įstatymo redakcija, kurios 4 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai ir kad valstybinės reikšmės miškai – tai miestų miškai (2 p.). Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyti objektai, inter alia, valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti, inter alia, miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat jo įsigaliojimo. Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Nurodytas Konstitucinio Teismo išaiškinimas sudarė pagrindą kaip nepagrįstus atmesti atsakovų argumentus, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Miškų įstatymo nuostatos nenustatė, jog visi miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Teismo nuomone, Konstitucinio Teismo išaiškinimo taikymas nagrinėjamu atveju nepaneigia principo lex retro non agit, kadangi jame nebuvo vertinama Miškų įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai, taip pat nesukurtos naujos teisės normos ar jų taikymo taisyklės.

36Teismas dėl atsakovų argumentų, kad ginčo žemės sklypas 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo priskirtas Vilniaus miesto teritorijai ir tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro 1998 metų duomenys, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai, pažymėjo, jog 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 1996 m. gegužės 10 d., 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad Didžiųjų Karklėnų, Grigaičių, Rokantiškių gyvenamųjų vietovių dalys (Pavilnio individualios statybos kvartalo naudojama žemė – 48,1 ha, Vilniaus miesto individualios statybos kvartalo – 148,4 ha, Grigaičių kaimo kapinių – 0,8 ha, gatvės trasos (be numerio) Vilnius-Naujoji Vilnia – 3,5 ha, privačios sodybos – 0,5 ha, buvusios ( - ) – 396,5 ha), iš viso – 597,8 hektaro yra priskiriamos Vilniaus miesto savivaldybei. Byloje esantys duomenys tvirtino, kad ginčo žemės sklypas, į kurį K. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės, patenka į buvusiai ( - ) priklausiusią žemę. Pagal nuo 1996 m. gegužės 10 d. įsigaliojusį įstatymą buvusios ( - ) teritorija buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei. Pažymėjo, jog aplinkybę, kad teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, yra Vilniaus mieste patvirtina Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys. Atsakovas siaurinamai aiškina miesto sąvoką, todėl nepagrįstai teritorijų, kurios faktiškai neatitinka miesto teritorijai keliamų reikalavimų, nepriskiria miestui.

37Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, pagal 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Vilniaus miesto savivaldybei buvo priskirta dar iki ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo. Argumentų, kad ginčo žemės sklypas iki 1997 m. gruodžio 11 d. priklausė Vilniaus rajonui, atsakovai nepagrindė objektyviais duomenimis, todėl jais teismas neturėjo pagrindo vadovautis.

38Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu ir nurodė, jog nuosavybės teisės K. Š. į ginčo žemės sklype esantį mišką natūra negalėjo būti atkurtos. Valstybė turėjo valstybinės reikšmės mišką iš K. Š. išpirkti.

39Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, priimant ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui K. Š.“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybės reikšmės mišką, buvo pažeistos Konstitucijos, Miškų įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės mišką neatkuriama, t. y. valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn neperleidžiamas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui K. Š.“ dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės natūra grąžinant mišką, naikintina kaip neteisėta.

40Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovų argumentų, kad prokuroro reikalavimas negali būti tenkinamas visa apimtimi, nes ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės K. Š. buvo atkurtos tik į 0,35 ha miško plotą, o ne kaip nurodyta pareiškime į 0,41 ha miško plotą, pažymėjo, jog Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad miškų apskaita tvarkoma ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras sudaromas remiantis valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis. Šis kadastras apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Miškų valstybės kadastro objektas – miško masyvas, jį sudarantys miško kvartalai ir taksaciniai miško žemės sklypai (Miškų valstybės kadastro nuostatų 3 p.). Miškų valstybės kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių miško masyvo, miško kvartalo plotą ir ribas, pagrindiniu oficialiu šaltiniu. Teismui pateikta Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. rugsėjo 19 d. pažyma apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Nr. ( - ) patvirtino, kad į žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ) (bendras žemės sklypo plotas 1,56 ha), patenka 0,41 ha taksacinio miško sklypo Nr. 5 ploto dalis, bendras taksacinio miško sklypo plotas yra 0,90 ha. Minėti miškų kadastro duomenys buvo nustatyti vykdant patikrinimą vietoje, kurio metu konstatuota, kad į ginčo žemės sklypą patenkanti 5 taksacinio sklypo dalis, t. y. 0,03 ha plotas, neatitinka miško ar miško žemei keliamų reikalavimų, todėl buvo patikslinti miškų kadastro duomenys. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nurodytais Miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie nustatyti atlikus patikrą vietoje. Kita vertus, pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises ir priimant ginčijamą įsakymą buvo vadovautasi preliminariais žemės sklypo matavimais ir laikinais planais.

41Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad nustatyta, jo ginčo žemės sklype yra 0,41 ha ploto miškas, o ne kaip nurodyta Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. 41-3519 0,35 ha, teismas ginčijamą sprendimą naikino tiek, kiek juo K. Š. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į mišką.

42Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pagal 2003 m. gruodžio 4 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą K. Š. dukterys I. N. ir G. Š. paveldėjo po 1/4 mirusiojo turto, o vaikaičiai J. Š., A. Š., P. Š. (P. K.) ir R. C. – po 1/8 mirusiojo turto, t. y. ir ginčo žemės sklypo. I. N. 2005 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 1/4 dalį žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančioje bendrojoje nuosavybėje, už 70 200 Lt pardavė V. M.. J. Š. 2004 m. spalio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 1/8 dalį žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), už 19 000 Lt pardavė V. M.. Pagal 2005 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį V. M. 3/16 ginčo žemės sklypo už 44 600 Lt bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pardavė S. P. ir L. P.. Pagal 2008 m. rugsėjo 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą 3/4 iš 3/16 ginčo žemės sklypo paveldėjo V. M. sūnus A. M., o pagal 2008 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą 1/4 – V. M. sutuoktinė J. L.. G. Š., R. C. ir P. Š. (P. K.) pagal 2005 m. sausio 14 d. mainų sutartį, sudarytą su J. P. ir A. P., išmainė 1/2 ginčo žemės sklypo, kurio vidutinė rinkos vertė – 44 393 Lt, į Vilniaus m. ( - ) esantį butą. Pagal 2004 m. gruodžio 14 d. mainų sutartį A. Š. 1/8 dalį žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), išmainė į M. K. priklausiusį 0,2597 ha žemės sklypą. M. K. 2005 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 1/8 dalį ginčo žemės sklypo už 11 000 Lt pardavė J. L..

43Teismas rėmėsi CK 4.7 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo bei atsakovų sudarytų sandorių dėl ginčo žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miško plotas, perleidimo tretiesiems asmenims dalys yra niekinės ir negalioja. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, jog K. Š., kuriam neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, turto paveldėtojai ginčo žemės sklypą pirkimo–pardavimo ir mainų sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir patvirtino, kad neturi intereso paveldėtu turtu disponuoti. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog K. Š. turto paveldėtojams, t. y. I. N., G. Š., J. Š., A. Š., P. K. ir R. C., restitucija netaikytina, jie neįpareigotini grąžinti ginčo žemės sklypo dalies įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų ar išmainyto turto dalies vertę atitinkančios pinigų sumos, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu. Kadangi restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, tai, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu, ir netaikant restitucijos K. Š. turto paveldėtojų atžvilgiu, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Taigi šiuo atveju iš paskutiniųjų įgijėjų, t. y. S. P. ir L. P., A. M., J. L., J. P. ir A. P., 0,41 ha žemės sklypo dalis, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, grąžintina Lietuvos valstybei. Valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams S. P. ir L. P., A. M., J. L., J. P. ir A. P., iš kurių ginčo žemės sklypo dalis natūra grąžintina valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas proporcingas pagal sudarytus sandorius jų nuosavybėn perėjusiai valstybinės reikšmės miško daliai. Teismo vertinimu, kompensacijos apskaičiavimui turėtų būti taikoma žemės sklypo dalies vieno aro kaina, nustatyta sandorių sudarymo metu.

44Pažymėjo, jog V. M. pagal 2005 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį 1/4 dalį žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), kurio bendras plotas yra 1,56 ha, už 70 200 Lt įsigijo iš I. N., o 1/8 dalį žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), už 19 000 Lt, pagal 2004 m. spalio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį – iš J. Š.. V. V. M. iš viso įsigijo 0,585 ha ginčo žemės sklypo dalį už 89 200 Lt, vieno aro kaina 1 524,78 Lt. Po V. M. mirties 3/4 iš 0,2925 ha (3/16 sklypo, kurio bendras plotas 1,56 ha) ginčo žemės sklypo dalies paveldėjo jo sūnus A. M., t. y. 0,2196 ha, o 1/4, t. y. 0,0729 ha, jo sutuoktinė J. L.. Likusią 0,2925 ha (3/16 sklypo, kurio bendras plotas 1,56 ha) dydžio ginčo žemės sklypo dalį iš V. M. pagal 2005 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo S. P. ir L. P. už 44 600 Lt. Vieno aro kaina 1 524,78 Lt. Pagal 2005 m. rugsėjo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį M. K. 1/8 žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,56 ha, dalį, t. y. 0,195 ha, už 11 000 Lt pardavė J. L.. Vieno aro kaina 564,10 Lt. G. Š., R. C. ir P. Š. pagal 2005 m. sausio 14 d. su J. P. ir A. P. sudarytą mainų sutartį išmainė 0,78 ha (1/2 ginčo žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,56 ha) ginčo žemės sklypo dalį į Vilniaus m. ( - ) esantį butą. Pagal mainų sutartį vidutinė rinkos vertė – 44 393 Lt, vieno aro kaina – 569,14 Lt.

45Teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuotų aplinkybės sudarančios pagrindą netaikyti restitucijos. Atsakovų argumentai, kad miškas nėra priskirtas rezervatams ar draustiniams, sklypo dalies plotas yra nedidelis, todėl jo perėjimas privačion nuosavybėn esmingai visuomenės interesų nepažeidžia, nėra reikšmingi sprendžiant dėl restitucijos taikymo. Kaip nurodyta anksčiau, miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Visuomenė yra itin suinteresuota galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste. Be to, teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklype esantis 0,41 ha valstybinės reikšmės miškas yra tik dalis bendro 585 kvartalo 5 taksaciniame sklype esančio valstybinės reikšmės miško. Dėl likusios miško dalies grąžinimo valstybės nuosavybėn kilę ginčai taip pat nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinės bylos Nr. I-7074-968/2014 ir I-6137-426/2014).

46Dėl atsakovų argumentų, kad tenkinus pareiškimą bus pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai, teismas pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas taip, kad nebūtų ginamos konstitucinės vertybės. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju šis principas negali būti taikomas ir remiantis juo pareiškėjo reikalavimai negali būti atmesti.

47Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir nurodyta teismų praktika teismas sprendė, jog yra pagrindas tenkinti viešąjį interesą ginančio Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą visiškai.

48III.

49Atsakovai J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 96-103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

50Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas prašymą pateikė praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytus terminus. Šiuo atveju termino eigos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškimą Vilniaus apygardos teismui padavė tik 2014 m. balandžio 2 d., t. y. praėjus 53 dienoms nuo informacijos apie galimai neteisėtą teisės aktą gavimo. Aplinkos ministerijos rašte yra pakankamai išsamiai nurodyta informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą, todėl laikytina pareiškimo padavimo terminą prasidėjus būtent nuo minėto Aplinkos ministerijos rašto gavimo dienos, t. y. nuo 2013 m. vasario 8 d., todėl prokurorui į teismo kreipusis tik 2013 m. balandžio 2 d., pareiškimo padavimo terminas yra akivaizdžiai praleistas.

51Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sklypas ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Remiasi Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. sausio 18 d. rašte Nr. R2-255 „Dėl informacijos pateikimo” pateikta informacija ir nurodo, jog ginčo sprendimo priėmimo metu sklypas nebuvo priskiriamas prie valstybinės reikšmės miškų plotų. Miškų įstatymo, galiojusio ginčijamo sprendimo priėmimo metu, 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nurodyta, jog valstybei išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti inter alia miestų miškams. Vadinasi, miškas tam, kad būtu išimtinai valstybės nuosavybės objektas, turi būti priskirtas miestų miškams. Tokį priskyrimą pavesta atlikti Vyriausybei, o ginčo sklype esantį mišką valstybinės reikšmės miškams Vyriausybė priskyrė tik 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Taigi būtent tik po minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo ginčo sklype esantis miškas galėjo būti laikomas išimtine valstybės nuosavybe. Be to, Miškų įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1997 m. spalio 24 d. iki 1998 m. birželio 19 d., 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškams taip pat priskiriami kiti pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos ir kitus įstatymus neprivatizuotini miškai, išskyrus miškus, kurie įstatymų nustatyta tvarka grąžinami privatinėn nuosavybėn. Vadinasi, tuo atveju, jei priimamas sprendimas mišką grąžinti privatinėn nuosavybėn, kaip ir įvyko ginčo atveju, tokie miškai negali būti priskiriami valstybinės reikšmės miškams.

52Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismui panaikinus ginčijamą sprendimą žala daroma tiek atsakovams, t. y. ginčo sklypo savininkams, tiek ir teisinių santykių stabilumui. Ginčo atveju teismas nenustatė visuomenės poreikio nuosavybę iš atsakovų paimti. Teismo sprendime nurodytas motyvas dėl tariamai egzistuojančios aplinkosauginės naudos yra deklaratyvus. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog miškas (jo ribos) yra gerokai įsiterpęs į ginčo sklypą ir miško atskyrimas nuo ginčo sklypo turėtų esminės įtakos atsakovų galimybėms naudotis jiems nuosavybės teise priklausančia žeme. Be to, valstybė nesugebėtų tinkamai užtikrinti miško naudojimo ir priežiūros nepažeisdama atsakovu teisių į privačią nuosavybę. Be to, miškas, dėl kurio vyksta ginčas, yra retas, išaugęs iš krūmynų ir iš esmės nėra vertingas biologine prasme, aplink mišką yra vien žemės ūkio paskirties žemė. Akivaizdu, jog miškingose vietovėse žemės ūkio paskirties žemės statusas sklypams nebūtų suteikiamas, jei minėtuose sklypuose nebūtų galima užsiimti žemės ūkio veikla. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada dėl šio konkretaus miško aplinkosauginės vertės yra nepagrįsta.

53Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 119-125) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

54Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo pareiškime. Papildomai pažymima, jog teismas išanalizavo aplinkybes, atspindinčias pareiškimo kreipimosi į teismą termino pradžios momentą. Teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui, 2013 m. vasario 8 d. gavus 2013 m. vasario 6 d. Aplinkos ministerijos raštą Nr. (16-1)-D8-1020, pirminę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, buvo būtina surinkti papildomos informacijos, t. y. gauti ginčo sklypo nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus bei ginčo sklypo registro ir kadastro bylos dokumentus. Pastarąsias dvi bylas pareiškėjas gavo 2013 m. kovo 5 d. ir 2013 m. vasario 28 d. Pareiškimas teismui buvo pateiktas 2013 m. balandžio 2 d. Teismas pagrįstai pripažino, kad iš pirminės informacijos nepakako duomenų, leidžiančių galutinai spręsti apie viešojo intereso pažeidimą, t. y. nebuvo aišku, kada, kam, kokių administracinių aktų ar sandorių pagrindu ir kokiomis aplinkybėmis valstybinės reikšmės miškas perėjo privačion nuosavybėn, ar valstybinės reikšmės miškas ginčo sklype buvo jo perleidimo privačion nuosavybėn metu. Atitinkamai, šiuo atveju pareiškėjo operatyvus surinkimas dviejų papildomos informacijos šaltinių negali būti laikomas nepateisinamu delsimu kreiptis į teismą. Pažymi, jog net ir tuo atveju, jei teismas būtų laikęs, kad terminas kreiptis į teismą ginčijant administracinį aktą buvo praleistas, civilinio pobūdžio reikalavimams šis vieno mėnesio terminas negalėjo būti taikomas.

55Pažymi, jog šiuo atveju yra taikytinos niekinio sandorio negaliojimo pasekmės ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010 pateiktais išaiškinimais. Šiuo konkrečiu atveju dalis ginčo sklypo dalis yra priskirta išimtinei valstybės nuosavybei, todėl senaties termino institutas šioje byloje netaikytinas.

56Pareiškėjas dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo miesto teritorijai pabrėžia, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėstos departamento 2014 m. gruodžio 3d. rašte Nr. A51-105470/14(2.14.2.I2-MP8), tiek valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. VILIN(12.5.13.)33296 nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo teritorija, kurioje yra ginčo sklypas buvo priskirta Vilniaus miestui, t. y. Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas. Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.) Vilniaus miesto ribos buvo keičiamos vienintelį kartą minėtu 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304 ir įsigaliojus pastarajam įstatymui ginčo sklypas tapo Vilniaus miesto teritorijos dalimi. Pareiškėjas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-333/2010 pateiktais išaiškinimais. Pabrėžia, jog ginčo sklypas pažymėtas 0101 vietovės kadastriniu numeriu. Tai reiškia, kad ginčo sklypas nuo minėto 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo įsigaliojimo priskirtas Vilniaus miesto teritorijai ir jame esantis miškas įgijo miesto miško statusą.

57Pažymi, jog teismas užtikrino valstybės ir atsakovų interesų pusiausvyrą. Priteistų sumų dydžių atsakovai neginčija, todėl šias kompensacijas jie laiko teisingomis, reiškiančiomis tinkamą ginčijamų sandorių šalių atstatymą į iki ginčijamų sandorių buvusią padėtį.

58Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 140-149) prašo skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

59Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Aplinkos ministerija į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo kreipėsi 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. (16-1)-D8-1020. Kaip matyti iš turinio ir prie pridėtų dokumentų, daugiau duomenys papildomai nebuvo renkami ir analizuojami. Prokuroras buvo gavęs pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad yra pažeistas viešas interesas ir kreiptis į teismą su pareiškimu per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai surinko reikalingus duomenis. Tuo tarpu pareiškimas teismui pateiktas tik 2013 m. balandžio 2 d., t. y. praleidus vieno mėnesio procesinį terminą kreiptis teisminės gynybos. Pažymi, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija dar 2007 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (31)-1.2-2279-(3.31) kreipėsi į Aplinkos misteriją, siūlydama patikslinti Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško plotus ( - ) kaime, Vilniaus mieste, išbraukiant mišką iš valstybinės reikšmės plotų. Taigi Aplinkos ministerija dar 2007 melais žinojo apie privačiame žemės sklype, kadastro Nr. ( - ), esantį miško plotą, tačiau dėl viešo intereso gynimo į pareiškėją kreipėsi praėjus daugiau nei šešeriems metams, t. y. tik 2013 m. vasario 6 d.

60Pažymi, jog pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus preliminariniai žemės reformos žemėtvarkos projektai buvo derinami ir svarstomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarime Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai” nustatyta tvarka pagal redakciją, galiojusią nuo 1996 m. kovo 2 d. iki 1998 m. balandžio 9 d. Pagal nutarimo Nr. 1.11.2 punkto nuostatą preliminarinis žemės reformos žemėtvarkos projektas turėjo būti suderintas su miškų urėdija, jeigu projektuojamas sugrąžinti ar parduoti privatinėn nuosavybėn žemės sklypas yra miškų urėdijoms prisikirtose naudotis teritorijose. Šiuo atveju parengtas laikinas žemės sklypo planas M 1:10000 1996 m. gruodžio 4 d. suderintas su Vilniaus miškų urėdija. 1996 m. gegužės 3 d. žemės sklypo(ų) skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktas” taip pat suderintas su Vilniaus miškų urėdija. Taigi kompetentinga institucija nematė kliūčių nuosavybės teisių atkūrimui į žemės sklype, kurio projektinis Nr. 184, buvusį 0,35 ha ploto mišką, nors Vilniaus miškų urėdijai taip pat turėjo būti žinoma, kad teritorija, kurioje preliminariniu žemės reformos žemėtvarkos projektu buvo formuojamas žemės sklypas nuosavybės teisiu atkūrimui natūra, minėto projekto rengimo ir derinimo metu jau buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Šiame laikinajame žemės sklypo plane paties sklypo dislokaciją identifikuojantys duomenys nurodė, kad žemės sklypas tuo metu priklausė kadastrinei vietovei (kodas ( - )), kuri buvo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, kad suformuotas žemės sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje 1998 m. sausio 12 d. Remiantis šio registro Nr. ( - ) įrašais, žemės sklypui suteiktas kadastro Nr. ( - ), adresas Vilniaus r. ( - ) k. Be to, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas prieš įregistruodamas atitinkamus duomenis registre patikrino pateiktų duomenų teisingumą, taip pat duomenų, nurodančių žemės sklypo dislokaciją ir jo priskyrimą atitinkamai administracinei teritorijai, ir nustatė, kad registruojamas žemės sklypas buvo Kyvišių kadastrinėje vietovėje, ( - ) kaime, Vilniaus rajone.

61Pažymi, jog pagal 2013 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. 38773, V. M. tarnybos 2013 m. sausio 18 d. pažymą apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas Nr. ( - ), žemės sklype, kadastro Nr. ( - ), yra 0,44 ha ploto miškas, tuo tarpu ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į 1,56 ha žemės, iš kurių 1,21 – žemė ir 0,35 ha – miškas. Mano, jog neužtenka vien tik palyginus miškų sklypų ribas pažymėtas skirtingo tikslumo ir mastelio kartografinėje medžiagoje (žemėlapiuose, planuose), neišnagrinėjus visos turimos informacijos (miško sklypų kadastro duomenų bylų: paženklinimo aktų, abrisų ir kt.) daryti išvadą, kad dalis privačion nuosavybėn perleisto miško paženklinta valstybinės reikšmės miškų plotuose. Be to, duomenų, kad šis miškas yra priskirtas rezervatų, draustinių teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai, nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog padaryto pažeidimo reikšmė ir mastas viešojo intereso aspektu nėra išskirtinis bei ypatingai didelis. Be to, manytina, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų.

62Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (t. III, b. l. 128-132) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

63Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. 43859, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2013 m. rugsėjo 19 d. Nr. 43860, patvirtina, kad į žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), patenka 0,41 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas).

64Pažymi, jog ginčo teritorija 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių administracinių ribų pakeitimo įstatymu, nuo šio įstatymo įsigaliojimo 1996 m. gegužės 10 d., priskirta Vilniaus miestui.

65Pabrėžia, jog, pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. Kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti taikoma tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pažymi, jog negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui.

66Teisėjų kolegija

konstatuoja:

67IV.

68Nagrinėjamoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ginčijo Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui K. Š.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. Š. į 0,41 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, taip pat civilinius sandorius, kadangi, jo manymu, šie aktai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir kitų teisės aktų nuostatoms, pareiškėjas taip pat prašė taikyti restituciją.

69Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo pareiškimą tenkino visiškai, nurodęs, kad, priimant skundžiamą administracinį aktą, su juo susijusius civilinius sandorius, buvo nesilaikyta imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

70Atsakovai J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovai apeliaciniame skunde teikia argumentus, susijusius tiek su proceso, tiek su materialinės teisės aiškinimu ir taikymu, tiek su netinkamai įvertinta interesų pusiausvyra, todėl teisėjų kolegija dėl šių klausimų pasisako atskirai.

71Dėl byloje ginamo viešojo intereso buvimo ir termino pateikti pareiškimą teismui praleidimo

72Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prašydamas panaikinti ginčijamo administracinio akto dalį, pagal kurią, pareiškėjo vertinimu, nuosavybės teisės natūra atkurtos į miškus, kurie priskirti miestų miškams, prokuroras gina viešąjį interesą. Apeliaciniame skunde ši išvada plačiau nėra ginčijama (t. III, b. l. 96-103), teisėjų kolegija pastebėdama tik tai, kad valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo, taip pat tinkamas atkūrimo proceso vykdymo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju interesu, dėl to plačiau nepasisako.

73Nuosekliai toliau aptartinas kitas pareiškėjo teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo klausimas, t. y. ar pareiškėjas siekdamas apginti viešąjį interesą į teismą kreipėsi nepažeisdamas tokiam veiksmui nustatytų terminų, kadangi atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jų prašymo nutraukti administracinę bylą, nes pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą kreipimosi į teismą terminą ir neprašė jo atnaujinti.

74Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškimo padavimo terminas pareiškėjui turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kada buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą ir byloje vertinamu atveju teismas konstatavo, kad šis terminas nebuvo praleistas.

75Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

76Visų pirma nurodytu aspektu pažymėtina, jog prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet kuris kitas pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnyje, pagal kurį viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

77Suformuotoje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ginčijami teisės aktai pažeidžia viešąjį interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-7-585/2005, administracinę bylą Nr. A-146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ 2008, Nr. 5(15), psl. 184-229, 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-235/2013). Analogiško vertinimo laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, jog nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus ir tai atitinkamai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013). Taigi byloje vertinamu atveju būtina nustatyti, kuriuo momentu pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie viešojo intereso pažeidimą, ir ar jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.

78Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013 m. vasario 8 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1020, kuriame, be kita ko, prašoma imtis ginti viešąjį interesą dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypo dalį (t. I, b. l. 13-14). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų vertinimu, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašte yra pakankamai išsamiai nurodyta informacija apie galimai pažeistą viešąjį interesą, todėl laikytina pareiškimo padavimo terminą prasidėjus būtent nuo minėto rašto gavimo dienos, t. y. nuo 2013 m. vasario 8 d. (t. III, b. l. 96-103). Šiuo atveju pažymėtina, jog kartu su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštu nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai pareiškimui parengti, buvo pateiktas tik 2013 m. sausio 3 d. Miškų departamento raštas Nr. (12-2)-D15-6 su pažymomis apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. sausio 18 d. raštas Nr. R2-255 su pažymomis apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (t. I, b. l. 13-14). Ši informacija nepakankamai atskleidžia reikšmingus duomenis svarstant dėl viešojo intereso gynimo, nebuvo pridėtas pats skundžiamas administracinis aktas, nenurodytos su juo susijusios aplinkybės dėl vykdyto nuosavybės teisių atkūrimo proceso, pateiktoje informacijoje buvo tik pažymėta, kad į ginčo žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miškas ir kokius teisės aktus, jų nuostatas pažeidė Vilniaus apskrities viršininkas atkurdamas nuosavybės teises į jo dalį (t. I, b. l. 13-14). Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad, kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino prokuroras, prieš kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, buvo kreiptasi į valstybės įmonę Registrų centrą ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl papildomos informacijos pateikimo. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog informacija iš valstybės įmonės Registrų centro buvo gauta 2013 m. vasario 28 d., 2013 m. kovo 5 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštas Nr. 49SJN-(14.49.105)-407, su kuriuo buvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), bylos kopija (t. III, b. l. 51-60).

79Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes spręstina, jog pareiškėjas, neturėdamas nuosavybės teisių atkūrimo bylos bei duomenų apie dėl ginčo žemės sklypo sudarytus civilinius sandorius, kuriuos jam pateikė valstybės įmonė Registrų centras, neturėjo galimybės nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistavo konkretus pagrindas ginti viešąjį interesą. Akivaizdu, kad neturint administracinio akto (jo kopijos), kurio teisėtumas ginčijamas teisme, tiksliai nežinant jo turinio ir tarpusavio sąsajų su kitais ginčui spręsti reikšmingais dokumentais, nėra galimybės visapusiškai ir išsamiai įvertinti susiklosčiusius teisinius santykius, jiems taikytiną teisinį reguliavimą, taip pat parengti pareiškimą teismui, tuo tarpu, kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, visa informacija reikšminga dėl kreipimosi į teismą dėl viešo intereso gynimo buvo surinkta tik 2013 m. kovo 5 d. (t. III, b. l. 51-60).

80Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtų veiksmų, pareiškimui paduoti reikalingus dokumentus surinko per protingą ir pakankamai trumpą laiko tarpą, atliko tik būtinus su pareiškimo padavimu susijusius veiksmus, o pareiškimą teismui padavė nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, t. y. 2013 m. balandžio 2 d. (t. I, b. l. 120). Atitinkamai, darytina išvada, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino kreiptis į pirmosios instancijos teismą ir jo pateiktas pareiškimas pagrįstai teismo buvo nagrinėjamas iš esmės.

81Dėl ginčijamos administracinio akto dalies teisėtumo

82Kiek tai susiję su ginčijama Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui K. Š.“ dalimi, kuria nuosavybės teisės atkurtos į 0,41 ha žemės sklypo dalį, galimai priskirtą valstybinės reikšmės miškui, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių, ir kurio detalią tvarką numato Atkūrimo įstatymas ir jį detalizuojantys teisės aktai.

83Vis dėlto pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimus, 2008 m. liepos 4 d. sprendimą). Taigi nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis griežtai teisės aktų numatytų reikalavimų, turi būti įvertinama, ar objektas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, nėra išperkamas valstybės, taip ribojant nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

84Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui K. Š.“ priėmimo metu galiojęs Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 9 d. redakcija) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Ši nuostata taip pat numatė, jog šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

85Ginčui spręsti aktualiame Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1997 m. spalio 24 d. redakcija) (toliau – ir Miškų įstatymas) 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte taip pat buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams. Nuo 2001 m. balandžio 25 d. įsigaliojo nauja Miškų įstatymo redakcija, kurios 4 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai ir kad valstybinės reikšmės miškai – tai miestų miškai (2 p.).

86Pirmiau aptartas reguliavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ribojimo yra susijęs su tuo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, jog miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam išskyrus valstybę. Šios nuostatos pirmiau minėtuose teisės aktuose, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 strapsnio 1 dalyje, numatančioje, jog Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu. Aiškindamas nurodytą reguliavimą Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Atitinkamai, ir Atkūrimo įstatymas, jį detalizuojantys aktai ginčo sprendimo priėmimo metu ir numatė miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams.

87Atsižvelgus į pirmiau nurodytus išaiškinimus kaip nepagrįsti vertintini atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad miškas tam, jog būtų išimtinai traktuojamas kaip valstybės nuosavybės objektas, turėjo būti priskirtas miestų miškams ir tokį priskyrimą buvo pavesta atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, šiuo atveju toks priskyrimas buvo atliktas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, todėl ginčo sprendimo priėmimo metu miškas negalėjo būti vertinamas kaip miesto miškas (t. III, b. l. 96-103). Akcentuotina ir tai, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pats pabrėžė, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Be to, Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą). Taigi nurodytame kontekste svarbu, ar ginčo žemės sklype esantis miškas galėjo būti ginčo sprendimo priėmimo metu vertinamas kaip miesto miškas ir ar padėtis šioje ginčo priėmimo metu nėra pasikeitusi.

88Ginčui spręsti aktualiame 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 1996 m. gegužės 10 d., 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad Didžiųjų Karklėnų, Grigaičių, Rokantiškių gyvenamųjų vietovių dalys (Pavilnio individualios statybos kvartalo naudojama žemė – 48,1 ha, Vilniaus miesto individualios statybos kvartalo – 148,4 ha, Grigaičių kaimo kapinių – 0,8 ha, gatvės trasos (be numerio) Vilnius-Naujoji Vilnia – 3,5 ha, privačios sodybos – 0,5 ha, buvusios ( - ) – 396,5 ha), iš viso – 597,8 hektaro yra priskiriamos Vilniaus miesto savivaldybei. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypas, į kurį K. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės, patenka į buvusiai ( - ) priklausiusią žemę (t. III, b. l. 54-55). Pagal nuo 1996 m. gegužės 10 d. įsigaliojusį įstatymą buvusios ( - ) teritorija buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi šiuo atveju matyti, jog teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, pagal 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Vilniaus miesto savivaldybei buvo priskirta dar iki ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo ir šiuo metu toks priskyrimas nėra panaikintas. Be to, tai, kad nurodyto įstatymo 3 straipsniu Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo pažymėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ribas geodeziniais ženklais, savaime nepaneigia tokios teritorijos statuso pagal pirmiau nurodytą reguliavimą. Toks nurodytas teritorijos priskyrimas buvo nulemtas priimto teisės akto, o ne jos grafinės dalies pažymėjimo. Šis įpareigojimas yra susijęs su minėto įstatymo įgyvendinimo procedūromis, nes šiais veiksmais teisiniai padariniai – teritorijos priskyrimas atitinkamam administraciniam vienetui – ne sukuriami, o tik išviešinami. Taigi atsižvelgus į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog į ginčo žemės sklype esantį miesto mišką nepagrįstai ginčijamu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje situacija dėl tokio priskyrimo nėra pasikeitusi.

89Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Tačiau šiuo atveju iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog, priimant ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 41-3519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui K. Š.“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybės reikšmės mišką, buvo pažeistos Konstitucijos, Miškų įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės mišką neatkuriama, t. y. valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn neperleidžiamas. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog nuosavybės teisės K. Š. į ginčo žemės sklype esantį mišką natūra negalėjo būti atkurtos, valstybės institucijos tinkamai neįsitikino, ar į ginčo žemės sklypą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Nurodytas reguliavimas lemia, jog valstybė turėjo valstybinės reikšmės mišką iš K. Š. išpirkti. Atitinkamai, atsižvelgiant į tai, aptariamas administracinis aktas, ta apimtimi, kiek juo nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant valstybinės reikšmės miškų dalį, gali būti laikomas neteisėtu.

90Dėl viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, teisinių santykių stabilumo

91Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus dėl aptarto administracinio teisės akto dalies neteisėtumo, jis turėtų būti naikinamas, tačiau susiklosčius situacijai, kai siekiama panaikinti administracinį aktą, priimtą 1997 m. gruodžio 11 d., turi būti atsižvelgiama ir įvertinami teisinių santykių stabilumo bei viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimai. Atsižvelgiant į nurodytą aspektą, atsakovų apeliacinio skundo argumentus (t. III, b. l. 96-103) šiuo atveju spręstina dviejų teisinių gėrių pusiausvyros dilema, kadangi iš vienos pusės yra siekiama revizuoti nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą siekiant apginti viešąjį interesą, iš kitos pusės – siekiama išsaugoti bei išlaikyti atsiradusių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, atitinkantį teisėtų lūkesčių principą.

92Nurodytu aspektu visų pirma pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

93Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas yra viešojo intereso dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

94Nagrinėjamose bylose dėl viešojo intereso gynimo nuosavybės teisių atkūrimo srityje matyti, kad pasitaiko atvejų, kai privatūs asmenys nuosavybės teises į žemės sklypus, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, įgyja dėl neteisėtų ir (ar) nepagrįstų viešojo administravimo subjektų sprendimų (veiksmų). Paprastai tai lemia tokių sprendimų pripažinimą neteisėtais ir šiais sprendimais sukeltų pasekmių panaikinimą, pabrėžiant, jog, kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1561/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Tačiau, kai kyla tokių sprendimų pagrindu įgytų subjektinių teisių apsaugos problema, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, tam tikrais atvejais taip pat yra pripažinęs tokios apsaugos reikalingumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1576/2008). Taigi iš administracinių teismų praktikos matyti, jog net ir tais atvejais, kai administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad jais privačion nuosavybėn buvo perduoti žemės plotai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, sprendžiant dėl šių aktų panaikinimo, be kita ko, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei asmens nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, įtvirtintų Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-2875/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2875/2012). Turi būti stengiamasi suderinti pirmiau minėtus interesus.

95Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog šis klausimas dėl interesų pusiausvyros derinimo nėra sprendžiamas mechaniškai, o yra žvelgiama į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą, teisinių santykių stabilumą ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą, konkrečiu atveju balansuojant skirtingus interesus, stengiantis padaryti jiems kuo mažiau žalos. Atlikdamas šį veiksmą teismas turi siekti teisėto ir teisingo teismo sprendimo priėmimo (ABTĮ 87 str.).

96Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad skundžiamas aktas, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos K. Š., yra priimtas 1997 m. gruodžio 11 d., jo pagrindu de facto buvo realizuota asmens turima teisė atkurti nuosavybės teises: suformuotas atitinkamas žemės sklypas, į jį buvo atkurtos nuosavybės teisės net daugiau nei prieš šešiolika metų iki pareiškėjo kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos, šis sklypas dalyvavo civilinėje apyvartoje, atitinkamos jo dalys ne kartą buvo perleistos civilinių sandorių pagrindu (t. I, b. l. 21-119). Taigi tokia intervencija dėl administracinio akto dalies panaikinimo būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje dėl susiklosčiusių teisinių santykių specifikos, nepaisant ginčijamo administracinio akto, kurio pagrindu buvo įgytas ginčo žemės sklypas, neteisėtumo, egzistuoja poreikis užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Šiuo atveju tikėtinos sąnaudos, galimai kilsiančios dėl valstybės intervencijos į susiformavusius santykius ir aiškus atsakovų interesas, pasireiškiantis nuosavybės teisių realizavimu, tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad šis žemės sklypas yra priskirtas rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei, kad nekyla ginčo dėl K. Š. teisių atkurti nuosavybės teises į žemę buvimo, jų apimties, lemia, jog ginčo sprendimas, tiek kiek nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, nenaikintinas (t. I, b. l. 1-5). Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad ginčijamo akto dalimi privačion nuosavybėn perduotas pakankamai nedidelis valstybinės reikšmės miško plotas (pareiškėjo teigimu, 0,41 ha, ginčijame sprendime nurodyta, kad miškas sudaro 0,35 ha (t. I, b. l. 1-5, 21-22), todėl negalima teigti, kad atmestus pareiškėjo reikalavimus ir nepanaikinus administracinio akto dalies, kurios pagrindu jis tapo privačia nuosavybe, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą. Akcentuotina ir tai, kad pati nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija sprendė, jog atkūrimas į ginčo žemės sklypą yra galimas, tuo metu netinkamai traktuojant teisinį reguliavimą iki Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. išaiškinimų, be to, byloje yra pateikti ir kitų kompetentingų valstybės institucijų suderinimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą (t. I, b. l. 205, 238), be to, K. Š. nesąžiningų veiksmų jam atkuriant nuosavybes teises nėra nustatyta. Atitinkamai, nurodytų aplinkybių kontekste manytina, kad nagrinėjamu atveju visiškai tenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, būtų padaroma žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems (priešingai neįrodyta) atsakovams, būtų sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, nepagrįstai neproporcingai pažeistos jų teisės.

97Papildomai teisėjų kolegija pastebi, kad toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus ir į tai, jog už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1, 5, 6 p.) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačiom imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų – ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Atitinkamai, teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pažymėtina, kad ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosekliai vystoma ir kitose analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1151/2010).

98Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais, jog valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Be to, EŽTT yra pabrėžęs, kad šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr. EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje D. K. prieš Lietuvą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, tarp jų teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą).

99Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas ginčija administracinį aktą, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos 1997 m. gegužės 11 d. ir kuriame buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į 0,35 ha miško ir 1,34 ha žemės (t. I, b. l. 21-22). Prokuroras prašyme nurodo, kad pranešimas apie galimai padarytą pažeidimą buvo gautas Kauno apygardos prokuratūroje 2013 metais (t. I, b. l. 13-14), tačiau šiame kontekste svarbu yra tai, kad S. P. jau 2007 m. kovo 23 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, nurodydamas, kad Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-3519 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,56 ha žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), kai atkuriant nuosavybės teises žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis buvo nurodyta – žemės ūkio, o žemės naudmenose nurodyta, kad 0,35 ha šio žemės sklypo sudaro miško plotas, tačiau jam kreipiantis dėl detaliojo plano parengimo buvo suteikta informacija, kad dalį žemės sklypo užima valstybinės reikšmės miškas. Šiame rašte S. P. prašė spręsti šią situaciją ir rengti raštą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl siūlymo tikslinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas valstybinės reikšmės miškų ribas (t. I, b. l. 232). Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad jau 2007 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai buvo pateiktas siūlymas tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus (t. I, b. l. 230).

100Taigi iš nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, kad jau 2007 m. balandžio mėnesį Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai buvo žinoma apie priimto administracinio akto neteisėtumą, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų ir ši institucija tik 2013 metais kreipėsi į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo. Tuo tarpu atsakovai praėjus tokiam laikui pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės jau tvirtai saugomos tiek Konstitucijos, tiek kitų teisės aktų, šiuo žemės sklypu atsakovai naudojosi, jis buvo perleidžiamas civilinių sandorių pagrindu. Šiuo atveju privatūs asmenys neturėjo pagrindo manyti, jog administracinis aktas dėl nuosavybės teisų atkūrimo buvo neteisėtas, taip pat nebuvo duomenų, kad jie patys veikė neteisėtai, teikdami viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdami, kad ginčijamas aktas būtų priimtas (t. I, b. l. 205). Priešingai, kaip jau buvo minėta, toks valstybės institucijų veikimas atkuriant nuosavybės teises iš esmės buvo nulemtas pirmiau minėto klaidingo teisinio reguliavimo vertinimo. Be to, net ir Konstituciniam Teismui 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateikus aiškinimą dėl miestų miškų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atsakinga už jų apsaugą, žinodama apie S. P. kreipimąsi, į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo kreipėsi tik 2013 metais ir tokio savo delsimo įtikinamai nepagrindė.

101Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, viešasis interesas būtų apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems (priešingai neįrodyta) atsakovams bus sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendime byloje Gashi prieš Kroatiją nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neigiamų pasekmių.

102Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas teikti prioritetą privataus asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugai, teisėtiems lūkesčiams ir atsisakyti ginti viešąjį interesą tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai naikino skundžiamą administracinį aktą, su juo susijusius civilinius sandorius, taikė restituciją.

103Toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus ir į tai, kad skundus dėl valdžios institucijų veiksmų taisant jų pačių padarytas klaidas nuosavybės teisių atkūrimo procesuose EŽTT 2013–2014 m. yra įvertinęs penkiose bylose prieš Lietuvą ir keturiose iš jų nustatyti Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimai – 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime Pyrantienė prieš Lietuvą, 2014 m. gegužės 27 d. sprendime Albergas ir Arlauskas prieš Lietuvą, 2014 m. spalio 14 d. sprendime Paplauskienė prieš Lietuvą, 2014 m. spalio 21 d. sprendime D. K. prieš Lietuvą, visose bylose Konvencijos garantuojamos teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimai nustatyti valdžios institucijoms nepasiekus teisingos pusiausvyros tarp suinteresuotų asmenų nuosavybės apsaugos ir bendrojo intereso reikalavimų, privatiems asmenims užkrovus pernelyg didelę naštą už valdžios institucijų padarytas klaidas. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat pastebi ir tai, kad miško, kaip visuotinės vertybės, apsauga gali būti užtikrinama laikantis su miško naudojimų susijusių apribojimų, jam taikytino aktualaus teisinio reguliavimo, kas iš esmės yra matyti ir iš ginčo žemės sklypui numatytų specialiųjų žemės sklypo naudojimo sąlygų (t. I, b. l. 6-12).

104Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog atsakovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2014 m. gruodžio 3 d. raštą Nr. A51-105470 (t. III, b. l. 104), 2014 m. gruodžio 8 d. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo raštą Nr. VILIN(12.5.13.)-33296 (t. III, b. l. 105), prašydami juos prijungti prie administracinės bylos medžiagos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vertinant pateiktus nurodytus dokumentus akcentuotina, jog nurodyti aktai, atsižvelgus į jų datas, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju atsakovai nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti laiku ar kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad atsakovams nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, šiuos gautus dokumentus atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos. Be to, šie aktai yra adresuoti A. Š., kuri, kaip nurodo atsakovai, yra gretimo žemės sklypo savininkė ir nėra susiję tiesiogiai su ginčo žemės sklypu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atsakovai 2015 m. liepos 29 d. taip pat pateikė papildomus dokumentus: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. A51-71004/15(2.14.2.12-MP8) (t. III, b. l. 156), 2015 m. sausio 29 d. Vilniaus įmonės Registrų centro Vilniaus filialo raštą Nr. VILIN(12.5.13.)-2552 (t. III, b. l. 157). Sprendžiant dėl minėtų administracinių aktų prijungimo pažymėtina, jog šie aktai yra priimti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau atsakovai nenurodė pagrįstų priežasčių, kurios sutrukdė jiems anksčiau kreiptis dėl papildomus informacijos suteikimo ir teikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismui. Dėl nurodytų motyvų šie papildomi pateikti dokumentai taip pat yra neprijungtini prie administracinės bylos medžiagos.

105Remdamasi tuo, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priimtas sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Dėl pirmiau nurodytų motyvų atsakovų J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

106Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

107atsakovų J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliacinį skundą tenkinti.

108Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

109Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir... 5. 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11 d. sprendimo... 6. 2) pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 4 d. paveldėjimo teisės pagal... 7. 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. spalio 7 d. žemės... 8. 4) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. sausio 14 d.... 9. 5) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. gruodžio 14 d.... 10. 6) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. kovo 1 d. žemės... 11. 7) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. rugsėjo 23 d.... 12. 8) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. rugsėjo 23 d.... 13. 9) pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 11 d. paveldėjimo teisės pagal... 14. 10) pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės pagal... 15. 11) taikyti restituciją – priteisti valstybei 0,41 ha ploto ginčo žemės... 16. Pareiškėjas nurodė, kad į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo... 17. Pareiškėjo nuomone, priimdamas ginčijamą įsakymą Vilniaus apskrities... 18. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, jog... 19. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 20. Paaiškino, jog ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 11... 21. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju restitucija turėtų būti taikoma... 22. Atsakovai A. P., J. P., L. P. S. P., A. M., J. L. ir R. C. atsiliepime į... 23. Paaiškino, jog administracinėje byloje esantys duomenys vienareikšmiškai... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo notarė D. Š. atsiliepime į Vilniaus... 25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 26. Pažymėjo, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis į... 27. II.... 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu... 29. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčas yra keliamas dėl... 30. Bylos duomenys tvirtino, kad Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio... 31. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos prokuratūros... 32. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 33. Nr. 49SJN-(14.49.105)-407, kuriuo buvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo... 34. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje viešasis interesas susijęs su... 35. Pasisakydamas dėl administracinio ginčo esmės pirmosios instancijos teismas... 36. Teismas dėl atsakovų argumentų, kad ginčo žemės sklypas 1997 m. gruodžio... 37. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad teritorija, kurioje... 38. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu ir... 39. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, priimant ginčijamo... 40. Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovų argumentų, kad prokuroro... 41. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad nustatyta, jo ginčo... 42. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pagal 2003 m. gruodžio 4 d.... 43. Teismas rėmėsi CK 4.7 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog valstybei išimtine... 44. Pažymėjo, jog V. M. pagal 2005 m. kovo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį 1/4... 45. Teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuotų aplinkybės... 46. Dėl atsakovų argumentų, kad tenkinus pareiškimą bus pažeisti teisėtų... 47. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytu teisiniu... 48. III.... 49. Atsakovai J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliaciniu skundu (t. III,... 50. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas prašymą pateikė praleidęs... 51. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad... 52. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismui panaikinus ginčijamą sprendimą... 53. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimu į... 54. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo... 55. Pažymi, jog šiuo atveju yra taikytinos niekinio sandorio negaliojimo... 56. Pareiškėjas dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo miesto teritorijai... 57. Pažymi, jog teismas užtikrino valstybės ir atsakovų interesų pusiausvyrą.... 58. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 59. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Aplinkos ministerija į... 60. Pažymi, jog pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės... 61. Pažymi, jog pagal 2013 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės... 62. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 63. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Valstybinės miškų tarnybos... 64. Pažymi, jog ginčo teritorija 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto,... 65. Pabrėžia, jog, pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta... 66. Teisėjų kolegija... 67. IV.... 68. Nagrinėjamoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros... 69. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,... 70. Atsakovai J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliaciniu skundu nesutinka... 71. Dėl byloje ginamo viešojo intereso buvimo ir termino pateikti pareiškimą... 72. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog... 73. Nuosekliai toliau aptartinas kitas pareiškėjo teisės kreiptis į teismą... 74. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškimo padavimo terminas... 75. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį... 76. Visų pirma nurodytu aspektu pažymėtina, jog prokuroras, ginantis viešąjį... 77. Suformuotoje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 78. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinės bylos... 79. Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes spręstina, jog pareiškėjas,... 80. Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 81. Dėl ginčijamos administracinio akto dalies teisėtumo... 82. Kiek tai susiję su ginčijama Vilniaus apskrities viršininko 1997 m.... 83. Vis dėlto pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau... 84. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia,... 85. Ginčui spręsti aktualiame Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1997 m.... 86. Pirmiau aptartas reguliavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ribojimo yra... 87. Atsižvelgus į pirmiau nurodytus išaiškinimus kaip nepagrįsti vertintini... 88. Ginčui spręsti aktualiame 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus... 89. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas... 90. Dėl viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, teisinių santykių stabilumo... 91. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus dėl aptarto administracinio... 92. Nurodytu aspektu visų pirma pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra... 93. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad... 94. Nagrinėjamose bylose dėl viešojo intereso gynimo nuosavybės teisių... 95. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog šis klausimas dėl interesų... 96. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad skundžiamas... 97. Papildomai teisėjų kolegija pastebi, kad toks sprendimas yra priimamas... 98. Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir... 99. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas ginčija... 100. Taigi iš nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, kad jau 2007 m. balandžio... 101. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 102. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju priemonės,... 103. Toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus ir į tai, kad skundus dėl... 104. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog atsakovai kartu su apeliaciniu skundu... 105. Remdamasi tuo, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 106. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 107. atsakovų J. L., A. P., J. P., L. P., S. P., A. M. apeliacinį skundą... 108. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d.... 109. Sprendimas neskundžiamas....