Byla e2-445-330/2018
Dėl uždarosios akcinės bendrovės Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys – J. L., uždaroji akcinė bendrovė „Brilas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Delkatas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. L. apeliacinį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Brilas“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. eB2-2983-567/2017 pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei Genki Group ir A. L. dėl uždarosios akcinės bendrovės Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys – J. L., uždaroji akcinė bendrovė „Brilas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Delkatas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi UAB Genki Group iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė J. D.. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata. 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi teismas patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Ieškovė E. S., kaip UAB Genki Group akcininkė ir kreditorė, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė UAB Genki Group bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad UAB Genki Group priklausė du restoranai, kurių prekės ženklai: „Labuki“ ( - ) ir „Labuki Japanese Bistro“ (prekybos ir pramogų centre ( - ). Nurodė, kad įmonės vadovė A. L. savarankiškai valdė bendrovę, neatsižvelgdama į bendrovės buhalterės ir į akcininkų patarimus, įžvalgas apie efektyvesnę bendrovės veiklą, apie bendrovės finansinės ir ūkinės veiklos organizavimą ir valdymą. Vėliau ieškovei tapo žinoma, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai galbūt buvo tvarkomi apgaulingai, švaistomos ir pasisavinamos bendrovės lėšos, o dalis bendrovės išlaidų buvo nesusijusios su tiesiogine bendrovės veikla. E. S. kreipėsi su pareiškimu dėl tikėtinai nusikalstamų A. L. veikų. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
  3. Ieškovė nurodė, kad A. L. be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo nusprendė parduoti ir pardavė ne tik bendrovės ilgalaikį turtą, reikalingą bendrovės veiklos vykdymui, bet ir „know-how“ žinias, meniu, prekės ženklą, t. y. vykdė ne ilgalaikio turto, o verslo pardavimo sandorius. Ieškovė teigė, kad dėl šių su bendrovės veiklos tikslais nesuderinamų veiksmų bendrovė tapo nemoki. Ieškovė nurodė, kad bendrovės vadovė A. L. ieškovei, kaip akcininkei, teikė klaidingą informaciją ir slėpė bendrovės finansinę padėtį bei sudarytus bendrovės sandorius. 2015 m. kovo 30 d. įmonės vadovė A. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ieškovė pažymėjo, kad 2013 metais UAB Genki Group nebuvo sušauktas eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, nebuvo pateiktas įmonės 2013 m. balansas ir pelno - nuostolių ataskaita, o finansinės atskaitomybės dokumentai už 2013 metus Juridinių asmenų registrui pateikti tik 2015 metais prieš kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  4. Ieškovė nurodė, kad UAB Genki Group ir trečiasis asmuo UAB „Brilas“ 2013 m. gruodžio 9 d. sudarė turto pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB Genki Group pardavė trečiajam asmeniui visą „Labuki Japanese Bistro“ restoraną, o būtent – virtuvės įrangą ir reikmenis, baldus, kasos aparatą ir kitą restorano turtą, reikalingą vykdyti veiklą ir generuoti pajamas, už likutinę buhalterinę vertę. UAB „Brilas“ suteikta teisė neatlygintinai naudoti UAB Genki Group priklausantį prekės ženklą „Labuki“, neatlygintinai perduotos kalkuliacinės ir technologinės kortelės, t. y. faktiškai šiuo sandoriu trečiajam asmeniui UAB „Brilas“ buvo perleista UAB Genki Group priklausiusio restorano „Labuki Japanese Bistro“ veikla, kaip verslo vienetas, UAB „Brilas“ faktiškai perėmė restorano veiklą. Nurodė, kad „Labuki Japanese Bistro“ veikla buvo perkelta nenutraukiant maitinimo paslaugų teikimo nei vienai darbo dienai, o darbuotojų darbo vieta ir pobūdis nepasikeitė. Ieškovė pažymėjo, kad, lyginant restorano „Labuki Japanese Bistro“ pardavimo kainą su veiklos apyvarta ir pelnu, darytina išvada, jog sudaryta turto pirkimo - pardavimo sutartis buvo nenaudingas bendrovei sandoris, nes pelningai veikiantis restoranas „Labuki Japanese Bistro“ buvo parduotas už žemą kainą, sudarant ilgalaikio turto pardavimo už likutinę vertę sutartį. Ieškovė nurodė, kad ši pardavimo sutartis prieštarauja UAB Genki Group veiklos tikslams, neatitinka minimalių rinkos ir ekonomikos sąlygų, yra sudaryta pažeidžiant steigimo dokumentuose numatytą direktoriaus kompetenciją. UAB Genki Group priklausančio turto pardavimo klausimu visuotinis akcininkų susirinkimas nebuvo sušauktas, t. y. bendrovės turtas buvo parduotas, nesant bendrovės akcininkų sutikimui.
  5. Ieškovė nurodė, kad tokiu pačiu būdu buvo perleistas ir antras UAB Genki Group priklausantis „Labuki“ restoranas, esantis ( - ), o UAB Genki Group veikla sustabdyta. Pagal 2015 m. sausio 13 d. antstolio nustatytą įpareigojimą UAB Genki Group direktorė A. L. privalėjo informuoti antstolį apie bendrovės ketinimą dėl jos ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo. Tokia informacija turėjo būti pateikta antstoliui kitą darbo dieną nuo atitinkamo sprendimo priėmimo, bet likus ne mažiau kaip 14 dienų iki sandorio. Tačiau neinformavusi antstolio ir negavusi akcininkų sutikimo, įmonės vadovė perleido ilgalaikį turtą, naudotą restorane „Labuki“, adresu ( - ), bei patį prekinį ženklą „Labuki“, meniu, kalkuliacines ir technologines korteles, komercines paslaptis ir „know-how“ žinias, pirkėjui UAB „Delkatas“. Ieškovė pažymėjo, kad restorano „Labuki“ veikla buvo perkelta nenutraukiant maitinimo paslaugų teikimo nei vienai darbo dienai. Ieškovė teigė, kad A. L. sąmoningai veikdama nemokėjo nustatytais terminais restorano patalpų nuomos mokesčio, tokiu būdu galimai tyčia sukūrė negalėjimo vykdyti nuomos įsipareigojimų situaciją, nors iš tiesų įmonės pinigai buvo laikomi kasoje arba pas atskaitingus asmenis ūkio išlaidoms. Ieškovė nurodė, kad nutraukus nuomos sutartį, UAB Genki Group padengė visą skolą už restorano nuomą, taip pat visiškai atsiskaitė su visais pagrindiniais tiekėjais, reikalingais tolesnei restorano veiklai, šiems mokėjimams galimai panaudodama pas atskaitingus asmenis laikytas įmonės lėšas bei iš neapskaitytų pinigų, tikėtinai gautų iš trečiojo asmens UAB „Delkatas“, tokiu būdu suformuodama tariamą asmeninę paskolą įmonei. Ieškovė nurodė, kad trečiojo asmens UAB „Delkatas“, į kurią perkelta pelningai veikusio restorano „Labuki“ veikla, akcininkas yra UAB „Kambur investment“, o UAB „Kambur investment“ vadovas ir akcininkas E. Š. yra A. L. sūnaus tėvas. Vadinasi, įmonės veikla ir turtas perkelti asmenims, susijusiems glaudžiais ryšiais. Nurodė, kad UAB Genki Group direktorė A. L. netinkamai organizavo įmonės veiklą, sudarė sutartis, prieštaraujančias įmonės veiklos principams, taip pablogindama galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, bei sukėlė įmonės nemokumą ir bankrotą. Ieškovė pažymėjo, kad UAB „Brilas“ atlygino ieškovei dėl 2013 m. gruodžio 9 d. su UAB Genki Group sudarytos turto pirkimo – pardavimo sutarties padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
  6. Bankroto administratorės atstovaujama atsakovė BUAB „Genki Group“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė neturinti duomenų apie įmonės darbuotojų perkėlimą į kitą įmonę. Administratorės vertinimu, dalies įmonės veikloje naudoto turto perleidimas trečiajam asmeniui pats savaime nesuponuoja tikslingo ir sąmoningo veikimo prieš įmonės ir jos kreditorių interesus, siekiant įmonės turtą nuslėpti nuo kreditorių ir tokiu būdu išvengti prievolių kreditoriams vykdymo. Nors įmonės veikloje naudotas ilgalaikis turtas buvo perleistas už likutinę buhalterinę vertę, tačiau į bylą nepateikti duomenys, kokia buvo šio turto reali rinkos vertė. Atsakovė pažymėjo, kad turto perleidimas trečiajam asmeniui UAB ,,Brilas“ įvykdytas 2013 ir 2014 metais, kai įmonė dar vykdė ūkinę komercinę veiklą. Pažymėjo, kad po turto perleidimo įmonė veikė dar vienerius metus, o restorano „Labuki“ veikla buvo nutraukta, nutraukus nuomos santykius su restorano patalpų nuomotoju.
  7. Atsakovė A. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad dėl įvairių faktorių verslo pradžia nebuvo sėkminga. 2013 metais įmonė neteko vieno iš akcininkų ir abiejų maitinimo įstaigų virtuvės šefo J. L.. Susiklosčius sudėtingai įmonės finansinei situacijai ir negalint laiku mokėti įmokų pagal sudarytas nuomos sutartis, patalpų nuomotojai atsisakė pratęsti įmonės veiklai būtinų patalpų nuomos sutartis. Įmonės veiklai naudotas turtas buvo parduotas, o gautos lėšos panaudotos UAB Genki Group įsiskolinimo dengimui. Atsakovė pažymėjo, kad 2014 metais išryškėjo konfliktas tarp jos ir ieškovės, kadangi tuo metu ieškovė turėjo didelių finansinių sunkumų. Ieškovė, pradėjusi spręsti savo asmenines finansines problemas, staiga pradėjo reikšti A. L. nepagrįstas pretenzijas dėl netinkamo vadovavimo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nesikreipė dėl įmonės vadovo pakeitimo, neprisidėjo prie įmonės veiklos gerinimo, siekiant apsaugoti ją nuo netinkamo vadovavimo. Ieškovė visada gaudavo detalią informaciją apie įmonės veiklą ir jos finansinę būklę. Ieškovė yra inicijavusi įvairius ginčus prieš atsakovę, siekdama nepagrįstai gauti pajamų ir tokiu būdu išspręsti bent dalį susidariusių asmeninių finansinių sunkumų.
  8. Atsakovė nurodė, kad ieškovės inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtas UAB Genki Group finansinės veiklos patikrinimas. Pateiktoje išvadoje nurodyta, kad A. L. neiššvaistė ir nepasisavino UAB Genki Group turto ar lėšų. Nenustatyta, kad atsakovė įmonės pinigus ar turtą būtų naudojusi ne pagal paskirtį ar būtų apgaulingai tvarkiusi apskaitą. Buvo atmesti įtarimai dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė įstatyme įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos, nes trečiajam asmeniui UAB „Brilas“ buvo parduotas ne verslas, bet UAB Genki Group nereikalingu ir objektyviai nepanaudojamu tapęs turtas dėl negalėjimo tęsti veiklos nuomojamose patalpose. Atsakovė nurodė, kad UAB Genki Group neperkėlė veiklos pas trečiąjį asmenį UAB „Delkatas“, tačiau šiai bendrovei pardavė nedidelę dalį turto, kai neteko galimybės toliau vykdyti veiklą nuomotojui atsisakius tęsti patalpų nuomą. Teiginius dėl tariamo bendrovės lėšų iššvaistymo ar netinkamo / neekonomiško naudojimo paneigė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nutraukę ikiteisminį tyrimą, kurį inicijavo ieškovė.
  9. Trečiasis asmuo UAB „Brilas“ prašė ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kiek tai susiję su 2013 m. gruodžio 9 d. tarp UAB Genki Group ir UAB „Brilas“ sudaryta turto pirkimo – pardavimo sutartimi, atmesti, taip pat pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos. Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 9 d. tarp UAB Genki Group ir UAB „Brilas“ buvo sudaryta turto pirkimo - pardavimo sutartis, po kurios sudarymo UAB „Brilas“ įdarbino tris darbuotojus, dirbusius UAB Genki Group. Iš viso UAB „Brilas“ priėmė 16 darbuotojų, iš kurių trys buvo dirbę UAB Genki Group. Dar du darbuotojai, priimti į UAB „Brilas“, buvo surasti ir įdarbinti UAB Genki Group, tačiau tik iki tuomet, kai trečiajam asmeniui UAB „Brilas“ pilna apimtimi buvo perduotas ir perregistruotas iš UAB Genki Group pagal sutartį įsigytas kasos aparatas, kadangi su kasos aparatu gali dirbti tik kasos aparatą turinčio subjekto darbuotojas. Trečiasis asmuo neperėmė iš UAB Genki Group jokių reikalavimo teisių, įsipareigojimų, nebaigtų vykdyti sutarčių. UAB „Brilas“, vykdydama įsipareigojimus, kylančius iš sutarties, sumokėjo visą turto kainą, turtas buvo įsigytas už jo balansinę vertę. UAB „Brilas“ vienintelio akcininko ir vadovo nesieja jokie glaudūs ryšiai su UAB Genki Group ar šios bendrovės akcininkais bei vadovais. Po sandorio sudarymo UAB Genki Group dar kurį laiką tęsė veiklą, todėl UAB „Brilas“ ir UAB Genki Group sudaryta turto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo ir negalėjo būti bankroto priežastimi. Nurodė, kad turto pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumą ieškovė ginčijo Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2904-567/2017. Minėta byla užbaigta įsiteisėjusia 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi, kuria patvirtina taikos sutartis tarp ieškovės E. S. ir atsakovų BUAB Genki Group bei UAB „Brilas“.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino UAB Genki Group bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą dėl BUAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu, būtina vertinti UAB Genki Group vadovės A. L. veiksmus, prieštaraujančius įmonės veiklos tikslams ir turėjusius įtaką įmonės bankrotui, nes teisingas šio klausimo išsprendimas yra svarbus dėl galimų teisinių pasekmių atsakovės atžvilgiu.
  3. Teismas, įvertinęs byloje surinktus rodymus, padarė išvadą, jog jau 2013 metais atsirado pagrindas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovei UAB Genki Gruop, nes iš 2012 metų balanso buvo matyti, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai – 300 757,64 Eur viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, kuri sudarė 329 491,71 Eur. Įmonės vadovės pareigas tuo metu ėjusi A. L. žinojo, jog įmonės finansinė būklė yra bloga, todėl turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad įmonės vadovė, operatyviai nesikreipdama dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. egzistuoja priežastinis ryšis tarp jos neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) bei teisinių padarinių, sudarančių pagrindą konstatuoti įmonės bankrotą esant tyčiniu. Teismo vertinimu, situacija, kai tęsiama nuostolinga įmonės veikla ir didinami įmonės kreditoriniai įsipareigojimai bei nuostoliai, patvirtina įmonės vadovės tyčinius veiksmus.
  4. Teismo vertinimu, 2013 m. gruodžio 9 d. UAB Genki Group ir UAB „Brilas“ sudaryta sutartis dėl „Labuki Japanese Bistro“, esančio prekybos ir pramogų centre ( - ), turto (baldų, virtuvės įrangos ir reikmenų, meniu, kalkuliacinių kortelių ir teisės neribotą laiką naudoti prekių ženklą „Labuki“) pardavimo už bendrą 7 944,66 Eur kainą patvirtina, kad A. L. perkėlė įmonės veiklą į UAB „Brilas“, palikdama riziką dėl neatsiskaitymo su UAB Genki Group kreditoriais. Tokiais veiksmais buvo suvaržyta kreditorių galimybė gauti atsiskaitymą iš įmonės pagrindinės vykdomos veiklos, žinant, kad perkėlus pagrindinę UAB Genki Group veiklą į UAB „Brilas“, UAB Genki Group kreditoriai neturės galimybės patenkinti reikalavimus, nes įmonė tiesiog nebeturės pagrindinės veiklos ir iš jos gaunamų pajamų. Teismas pažymėjo, kad kitoje civilinėje byloje sudaryta taikos sutartis nepanaikina teismo teisės vertinti šio sandorio įtaką UAB Genki Group bankroto pripažinimui tyčiniu, nes šios kategorijos bylose teismas atlieka aktyvų vaidmenį.
  5. Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 20 d. buvo sudaryta registruoto prekių ženklo perleidimo sutartis tarp UAB Genki Group ir UAB „Delkatas“, pagal kurią UAB Genki Group atlygintinai perleido Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre registruotą prekės ženklą LABUKI už 130 Eur trečiajam asmeniui UAB „Delkatas“. 2015 m. vasario 10 d. sudaryta įrangos dviejų metų nuomos sutartis, kurios pagrindu UAB Genki Group įsipareigojo perduoti UAB „Delkatas“ laikinai valdyti ir naudotis restorano ir baro įrangą, esančią negyvenamosiose patalpose ( - ), už 100 Eur mėnesinį mokestį. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad A. L. prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, žinodama apie įmonės nemokumą, perkėlė likusią įmonės veiklą į UAB „Delkatas“, palikdama riziką dėl neatsiskaitymo su UAB Genki Group kreditoriais, tokiu būdu dar labiau suvaržydama kreditorių galimybes gauti finansinių reikalavimų patenkinimą. Šią išvadą patvirtina viešai prieinama informacija apie UAB „Delkatas“ vykdomą veiklą ir ta aplinkybė, kad tiek UAB „Brilas“, tiek UAB „Delkatas“ naudoja prekių ženklą „Labuki“, nes UAB „Genki Group“ neteko teisių į prekių ženklą bei buvusį turtą, reikalingą pagrindinei veiklai vykdyti. Teismas konstatavo, kad nurodyti sandoriai nulėmė įmonės bankrotą ir iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, o tai sudaro pagrindą konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp įmonės vadovės neteisėtų veiksmų bei teisinių padarinių. Teismas pažymėjo, kad įmonės didžiausios skolos susidarė 2013 metų pabaigoje, tai yra po to, kai buvo perkelta pagrindinė UAB „Genki Group“ veikla.
  6. Teismas konstatavo, kad atsakovės A. L. tyčiniai veiksmai sudarant 2013 m. gruodžio 9 d. turto pirkimo – pardavimo sutartį, 2015 m. sausio 20 d. registruoto prekių ženklo perleidimo sutartį ir 2015 m. vasario 10 d. įrangos nuomos sutartį, taipogi neveikimas nesikreipiant dar 2013 metais dėl bankroto bylos iškėlimo, yra tarpusavyje susiję, kai sužlugdoma UAB Genki Group veikla, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, turtas bei verslas perkeliamas į UAB „Brilas“ ir UAB „Delkatas“, paliekant UAB Genki Group vien skolų naštą. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo A. L. atžvilgiu nutraukimas nepanaikina teisinių padarinių dėl UAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Atsakovė A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės E. S. ieškinį dėl UAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismo išvada, kad A. L., dar 2013 metais nesikreipdama dėl bankroto bylos iškėlimo, apsunkino UAB Genki Group kreditorių padėtį, yra iš esmės nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas nenustatė sąmoningo / tyčinio privedimo prie bankroto arba sąmoningo / tyčinio jau nemokios įmonės esminio padėties pabloginimo. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonės vadovės pastangų dėka, pardavus restorano turtą, buvo esmingai sumažinti įsipareigojimai kreditoriams.
    2. Teismas, konstatuodamas, kad su UAB „Brilas“ ir UAB „Delkatas“ sudarytomis sutartimis buvo perkelta UAB Genki Group veikla ir tai sąlygojo tyčinį įmonės bankrotą, netinkamai taikė bankroto proceso normas. Pagal teismo nurodytą prezumpciją turi būti įrodyta, kad naujai įmonei perduodamos nebaigtos vykdyti sutartys, reikalavimo teisės ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Trijų darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „Brilas“ nesudaro pagrindo taikyti tyčinio bankroto prezumpcijos. Teismas nevertino darbuotojų perėjimo dirbti į kitą įmonę aplinkybių, neanalizavo, ar turto perleidimas turėjo naudos įmonei ir jos kreditoriams. Šalys, kitoje civilinėje byloje sudarydamos taikos sutartį, išreiškė pritarimą, kad turto perleidimo sutartis yra teisėta. Teismo nutartis dėl taikos patvirtinimo turi prejudicinę galią.
    3. UAB Genki Group neperkėlė veiklos į UAB „Delkatas“. Sudarius sutartis su UAB „Delkatas“, nebuvo perduotos nebaigtos vykdyti sutartis, nebuvo perleistos reikalavimo teisės. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavus įmonės turtą, būtų gautos didesnės pajamos. Teismas nevertino, kad patalpos, kuriose veikė restoranas, su visa esmine restorano įranga nuosavybės teise nepriklausė UAB Genki Group. Nuomotojui priėmus sprendimą nepratęsti nuomos sutarties, įmonė dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių neteko realios galimybės tęsti veiklą. Teismas neįvardijo, kokiu būdu turto perdavimas trečiajam asmeniui nuomos pagrindais galėjo pažeisti įmonės kreditorių interesus.
    4. Teismas netinkamai taikė bankroto procesą reguliuojančias teisės normas, kasacinio teismo suformuluotus išaiškinimus, netyrė ir nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl netinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nevertino ikiteisminiame tyrime nustatytų aplinkybių.
  2. Trečiasis asmuo UAB „Brilas“ pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo.
  3. Atsakovė BUAB Genki Group atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas.
  4. Ieškovė E. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovė A. L. apeliaciniame skunde sudaro dirbtinį įspūdį, jog nuo 2013 metų iki 2015 metų įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo sumažinti. Atsakovė nepagrįstai iš pradelstų įsipareigojimų bendros sumos išėmė savo finansinį reikalavimą. Atsakovė nutyli aplinkybę, jog įmonės turtas buvo perleistas už kainas, neatitinkančias rinkos vertės.
    2. Teismas nustatė eilę A. L. veiksmų, kuriais buvo perleistas visas nemokios įmonės turtas. Sudarytų sandorių turinys patvirtina, kad buvo perleisti ne atskiri turto objektai, bet visas verslas. Atsakovė, išleisdama dideles sumas reprezentacinėms išlaidoms, kitai su ja susijusiai įmonei perleisdama automobilį, kryptingai mažino įmonės turto apimtis. Šiuo atveju egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo ir tolesnio jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
    3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad nebuvo įrodyta, jog naujai įmonei buvo perleistos ir nebaigtos vykdyti sutartys bei reikalavimo teisės. Sudarius turto perleidimo sutartis buvo perleista eilė reikalavimo teisių į materialų ir nematerialų turtą. Ta aplinkybė, jog kita įmonė tęsia tą pačią veiklą toje pačioje vietoje, sudaro pagrindą išvadai, jog nauja įmonė vykdo bankrutavusios įmonės nebaigtas vykdyti sutartis. Apeliacinio skundo argumentai dėl darbuotojų perėjimo dirbti į kitą įmonę konkurencinių aspektų teisiškai nereikšmingi.
    4. Apeliacinio skundo motyvai, jog restorano turto pardavimą 2013 metais lėmė konkurencinis faktorius ir restorano nuostolinga veikla, neatitinka tikrovės. Bylos duomenys patvirtina, kad restorano veikla buvo pelninga, o UAB Genki Group pradėtą veiklą sėkmingai tęsia trečiasis asmuo UAB „Brilas“.
    5. Bylos duomenys patvirtina, kad restorano, esančio ( - ), veikla buvo perkelta į UAB „Delkatas“. Iki nuomos sutarties sudarymo UAB „Delkatas“ neturėjo darbuotojų. Aplinkybė, jog įmonėje darbuotojų atsirado tik jai perleidus prekės ženklą bei išnuomojus restorano turtą, leidžia konstatuoti veiklos perkėlimo faktą. Atsakovė sąmoningai sukūrė negalėjimo vykdyti įsipareigojimų pagal patalpų nuomos sutartį situaciją. Nutraukus nuomos sutartį, visas įsiskolinimas nuomotojui buvo sumokėtas, o įmonė faktiškai nutraukė veiklą.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

6Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo

  1. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis).
  2. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra išdėstytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
  3. Apskųstuoju sprendimu UAB Genki Group bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui padarius išvadą, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžtas tyčinio bankroto požymis (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu). Išvadą dėl nurodyto tyčinio bankroto požymio teismas grindė tuo, jog įmonės vadovė A. L. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB Genki Group, kuri nemokia tapo dar 2013 metais, o tęsdama nemokios įmonės veiklą vadovė sudarė sąlygas didėti įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog vėlesniais – 2013-2015 metais sudarytais sandoriais įmonės veikla buvo perkelta į kitus juridinius asmenis, tokiu būdu sumažinant įmonės turto apimtis bei nemokiai įmonei paliekant skolų naštą. Taigi teismas tyčinio bankroto faktą grindė ir įstatyme įtvirtinta prezumpcija (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas šiuos tyčinio bankroto požymius pripažino esant tarpusavyje susijusiais ir nukreiptais į įmonės veiklos žlugdymą bei veiklos perkėlimą.
  4. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  5. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

7Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo

  1. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo sprendė konstatavęs tokias aplinkybes: 1) bendrovės nemokumą dar 2013 metais; 2) atsakovės, ėjusios įmonės vadovės pareigas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymą.
  2. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
  3. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat aiškinama, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditoriniai įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  4. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo išvada dėl BUAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu padaryta remiantis iš esmės vien vadovės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, tačiau nenustačius, ar būtent dėl to padidėjo kreditorių reikalavimų suma ir bendrovės skolos, ar buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Teismo nurodyta, kad vadovei pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo 2013 metais, o to nepadarius, padidėjo kreditorių finansiniai reikalavimai (teismo akcentuota, jog didžiausi finansiniai įsipareigojimai susidarė būtent 2013 metų pabaigoje). Teisėjų kolegija pažymi, jog vien įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas tam tikru laikotarpiu savaime nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto (kaip sąmoningo privedimo prie bankroto) fakto. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus šioje dalyje, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, tik apytikriai nustatė bendrovės nemokumo momentą – 2013 metai. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės ir kriterijai, kuriais rėmėsi teismas nemokumo būsenos nustatymo tikslu, nagrinėjamu atveju negali būti pripažinti neabejotinai pagrįstais ir pakankamais.
  5. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dar 2012 metų UAB Genki Group veiklos balansas rodė akivaizdų įmonės nemokumą, kadangi deklaruoti 300 757,64 Eur dydžio įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (329 491,71 Eur). Kolegija pažymi, jog įmonės nemokumo būsenai nustatyti reikšmingi ne visi įsipareigojimai, o tik pradelstieji. Tačiau šios rūšies (pradelsti) įsipareigojimai nurodytame balanse nebuvo fiksuoti, be to, aplinkybės, jog visi įsipareigojimai buvo pradelsti, nepagrindžia ir bylos medžiaga. Iš joje surinktų duomenų galima daryti prielaidą, kad įmonė iš esmės visu veiklos laikotarpiu turėjo reikšmingų finansinių sunkumų, tačiau jie (duomenys) nėra pakankami daryti išvadą, jog 2013 metais įmonė pasiekė faktinio nemokumo būseną. Juolab, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog įmonė iki 2015 metų kovo mėnesio vykdė aktyvią ūkinę veiklą, 2013-2015 metų laikotarpiu įmonės skolos kreditoriams pastebimai sumažėjo, o bankroto bylos iškėlimą įmonei inicijavo ne kreditoriai, o įmonės vadovė. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog ieškovės argumentai tiek dėl įmonės nemokumo, tiek dėl vadovės veiksmų imituojant įmonės finansinius sunkumus, grindžiami vien deklaratyviais teiginiais, o iš ieškovės paaiškinimų galima daryti tarpusavyje prieštaraujančias išvadas: viena vertus, įmonė buvo nemoki ir atsakovė nepagrįstai neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, kita vertus, įmonės finansinė padėtis esą buvo klastojama, slepiama (imituojant finansinius sunkumus) turint tikslą perkelti veiklą į kitas įmones.
  6. Pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, nenustačius nei įmonės pradelstų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su turto verte, vienareikšmiškai negali patvirtinti, kad jau 2013 metais įmonė buvo nemoki ir egzistavo įmonės vadovės pareiga nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įmonės nemokumo būsenos ir momento nustatymo tikslu nepagrįstai vadovavosi tik įmonės balanso duomenimis. Tokiu būdu nebuvo nustatyta, kokie pradelsti finansiniai įsipareigojimai egzistavo 2013 metais, kokia nurodytu laikotarpiu buvo įmonės valdomo turto vertė. Tuo tarpu teismo sprendime įvertinti duomenys patvirtina, kad įmonės įsiskolinimas patalpų nuomotojui nuolat kito – 2011 metais siekė 48 531,29 Eur, 2013 metų eigoje buvo sumažintas iki minimumo (kelių šimtų eurų), o 2013 metų pabaigoje vėl padidėjo iki 5 929,89 Eur. Aplinkybės dėl 2013 metais buvusių įsiskolinimų kitiems kreditoriams (tiekėjams) pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatytos ir vertinamos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įmonės nemokumo momentą, kiek tai yra susiję su konkretaus tyčinio bankroto požymio – nevykdymo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo nemokiam juridiniam asmeniui vertinimu.
  7. Netinkamai nustatytas įmonės nemokumo momentas leidžia daryti išvadą, jog pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymas pagal byloje esančius duomenys konstatuotas be pakankamo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas tyčinio bankroto požymio, apibrėžto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, egzistavimą nurodė, kad A. L. veiksmai (neteisėtas neveikimas) operatyviai nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės apsunkino kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą. Tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti priežastinį ryšį tarp įmonės vadovės veiksmų ir kilusių teisinių padarinių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  8. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  9. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios nutarties 33 punkte nurodytų aplinkybių nenustatė. Pažymėtina, jog nenustačius, kad įmonė nemokia tapo dar 2013 metais (be kita ko, nenustačius kaip įmanoma tikslesnio nemokumo būsenos pradžios momento) nėra pagrindo išvadai, jog UAB Genki Group valdymo organas pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Kita vertus, kaip jau minėta, vien aplinkybė, jog įmonės finansinė padėtis tam tikru laikotarpiu buvo bloga, nuolat prastėjo ar net atitiko nemokumo kriterijus, o juridinio asmens valdymo organas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, jog įmonės vadovės delsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apsunkino kreditorių galimybes gauti jų reikalavimų patenkinimą, kas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp įmonės vadovės veiksmų (delsimo inicijuoti bankroto bylą) ir kilusių teisinių padarinių (sumažėjusios kreditorių galimybės gauti jų reikalavimų patenkinimą). Net ir pritarus teismo išvadai dėl nemokumo fakto nurodytu laikotarpiu (nors tokiai išvadai nėra pakankamo pagrindo), nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kokius padarinius sukėlė neteisėti įmonės valdymo organo veiksmai, t. y. kokiu būdu sumažėjo (išnyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą. Tokiai išvadai buvo būtina nustatyti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti įmonės vadovui tenkančią pareigą laikotarpiu. Tokio tyrimo pirmosios instancijos teismas neatliko, todėl išvada dėl priežastinio ryšio, būtino kvalifikuoti įmonės bankrotą tyčiniu, buvo padaryta be pakankamo teisinio pagrindo.

8Dėl tyčinio bankroto prezumpcijos

  1. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 9 d. UAB Genki Group ir UAB „Brilas“ sudarė sutartį dėl „Labuki Japanese Bistro“, esančio prekybos ir pramogų centre ( - ), turto (baldų, virtuvės įrangos ir reikmenų, meniu, kalkuliacinių kortelių ir teisės neribotą laiką naudoti prekių ženklą „Labuki“) pardavimo už bendrą 7 944,66 Eur kainą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo sandoriu įmonės vadovė A. L. perkėlė įmonės veiklą į UAB „Brilas“, palikdama riziką dėl neatsiskaitymo su UAB Genki Group kreditoriais.
  2. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2015 m. sausio 20 d. buvo sudaryta registruoto prekių ženklo perleidimo sutartis, kurios pagrindu UAB Genki Group atlygintinai perleido Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre registruotą prekės ženklą LABUKI už 130 Eur UAB „Delkatas“. Taip pat nustatyta, kad 2015 m. vasario 10 d. sudaryta įrangos dvejų metų nuomos sutartis, kurios pagrindu UAB Genki Group įsipareigojo perduoti UAB „Delkatas“ laikinai valdyti ir naudotis restorano ir baro įrangą, esančią negyvenamosiose patalpose ( - ), už 100 Eur mėnesinį mokestį. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad A. L., prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, žinodama apie įmonės nemokumą, perkėlė likusią įmonės veiklą į UAB „Delkatas“, palikdama riziką dėl neatsiskaitymo su UAB Genki Group kreditoriais, tokiu būdu dar labiau suvaržydama kreditorių galimybes gauti finansinių reikalavimų patenkinimą.
  3. Pirmosios instancijos teismo motyvai apskųstajame sprendime leidžia daryti išvadą, jog nutarties 35 ir 36 punktuose apibūdintų sandorių sudarymą pripažinęs įmonės veiklos perkėlimu į kitus juridinius asmenis, teismas taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą prezumpciją.
  4. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcinė nuostata, pagal kurią bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos. Kaip matyti iš motyvų apskųstajame teismo sprendime, esminiais kriterijais tyčinio bankroto prezumpcijai taikyti teismas pripažino aplinkybes, jog nurodytais turto perleidimo sandoriais pagrindinė UAB Genki Group veikla buvo perkelta į kitus juridinius asmenis, kurie užsiima analogiška veikla (t. y. šiuo metu tęsia iki sandorių sudarymo UAB Genki Group vykdytą veiklą), be to, po veiklos perkėlimo keli buvę UAB Genki Group darbuotojai įsidarbino įmonėse, į kurias buvo perkelta veikla.
  6. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka tiek su ieškovės paaiškinimais, tiek su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nutarties 35-36 punktuose nurodytais sandoriais UAB Genki Group tretiesiems asmenims pardavė ir išnuomojo jai priklausiusį turtą, kas sudarė palankias sąlygas tiems juridiniams asmenims vykdyti tokią pačią veiklą, kurią iki sandorių sudarymo vykdė UAB Genki Group. Tačiau ši aplinkybė (analogiškos veiklos vykdymas po sandorių sudarymo ar po bankroto bylos iškėlimo įmonei skolininkei) vertinant nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymo galimybę, nėra esminė ir lemiama. Pažymėtina, kad esminis IBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, jog vieno ūkio subjekto veikla perkeliama kitiems ūkio subjektams, tarp kurių ar tarp kurių valdymo organų egzistuoja sąsajumas (pvz., kuomet veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kuomet veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) tokiu būdu, kad visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla pereina kitai (susijusiai) įmonei. Analizuojamu atveju nebuvo nustatytas UAB Genki Group ir trečiųjų asmenų UAB „Brilas“ bei UAB „Delkatas“ sąsajumas, juolab toks, jog būtų pakankamas pagrindas konstatuoti veiklos perkėlimą, kaip jis apibūdinamas ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turto pirkimo ir nuomos sandoriams nepagrįstai buvo suteikta veiklos perkėlimo prasmė. Ta aplinkybė, jog įmonė sudarė sandorius, perduodama tretiesiems asmenims turtą, kuris kartu su įmonei nuosavybės teise nepriklausančiomis maitinimo įstaigos (restoranų) patalpomis (patalpos įmonės veiklai buvo išnuomotos) sudarė palankias sąlygas tretiesiems asmenims tęsti iki sandorių sudarymo UAB Genki Group vykdytą maitinimo veiklą, sudaro pagrindą išvadai, jog buvo perleisti verslo objektai, bet ne įmonės skolininkės veikla. Tokie sandoriai savaime nėra neteisėti ar draudžiami.
  7. Kolegija pažymi, jog ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nekonstatavo. Byloje nustatyta, kad patalpų, kuriose UAB Genki Group vykdė veiklą, nuomos sutartis nuomotojai nutraukė (arba nepratęsė), sudarė naujas sutartis su trečiaisiais asmenimis. Nėra duomenų, jog UAB Genki Group nutraukus vykdytą veiklą, būtų likę neįvykdyti įsipareigojimai, susiję su nutraukta restoranų veiklą, ar nerealizuotos reikalavimo teisės, kurias po sandorių sudarymo perėmė tretieji asmenys. Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia sudarytas sutartis vertinti kaip neteisėtą įmonės veiklos perkėlimą susijusiems asmenims siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo tokiu būdu, kaip tokia situacija sureguliuota ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog analizuojamu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nebuvo pagrindo taikyti.
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyčinio bankroto požymiais gali būti pripažinti įmonės valdymo organų veiksmai sudarant nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimant nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus įmonei sprendimus (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas), turtą parduodant mažesnėmis negu rinkos kainomis susijusiems asmenims, perleidžiant turtą neatlygintinai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, turto pardavimo ir nuomos sandorius nepagrįstai kvalifikuodamas veiklos perkėlimu į kitas įmones, 2013 metais ir 2015 metais įmonės sudarytų turto pardavimo ir nuomos sandorių teisėtumo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kriterijų aspektu nevertino. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog turtas trečiajam asmeniui UAB „Brilas“ buvo perleistas už kainą, atitinkančią turto balansinę vertę, o ieškovė tvirtino, kad turto rinkos vertė buvo daug didesnė, tačiau objektyvių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų nepateikė, o teismas tokių įrodymų neišreikalavo. Šiuo vertinimo aspektu būtina įmonės sudarytų sandorių patikra apeliaciniame procese objektyviai neįmanoma.

9Dėl bylos procesinės baigties

  1. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija akcentuoja, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės), tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstąjį sprendimą, netinkamai nustatė įmonės nemokumo atsiradimo momentą, o priežastinio ryšio iš esmės nenustatinėjo, jo egzistavimą grįsdamas abstrakčiais ir nuo bylos duomenų atsietais motyvais, tyčinio bankroto nustatymo požymių nesusiedamas su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikta tyčinio bankroto samprata, neištyręs ginčui reikšmingų aplinkybių, kas lėmė nepakankamą teismo procesinio sprendimo motyvavimą, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl UAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu.
  2. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
  3. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, panaikinus apskųstąjį sprendimą klausimas dėl UAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  4. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako. Kolegija taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai