Byla 2A-567-622/2013
Dėl skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjos Alona Romanovienė, Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka prašydamas priteisti iš atsakovo 50 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2011-07-14 tarp šalių buvo sudarytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, pagal kurį V. K. pripažino bei patvirtino, kad yra skolingas ieškovui 50 000 Lt. Atsiskaitymo terminus atsakovas praleido, todėl iš atsakovo priteistina 50 000 Lt suma.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. galutiniu sprendimu 2012 m. birželio 13 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir ieškinį patenkino visiškai. Priteisė ieškovui iš atsakovo 50 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-06-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 355 Lt bylinėjimosi išlaidas. Įvertinęs bylos įrodymus teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kurių užtikrinimui buvo pasirašytas vekselis, o atsakovas gavo pagal paskolos sutartį perduotus pinigus, ką patvirtino pasirašydamas vekselį. Tokiu būdu, byloje ištirtų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo atsirado prievoliniai paskolos teisiniai santykiai. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę draudžiama, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė prievolę, nes praleido prievolės įvykdymo terminą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovas įrodė susidariusio įsiskolinimo dydį, todėl ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo teismas patenkino, taip pat iš atsakovo priteisė procesines palūkanas ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, jog jo atstovas prašė teismo posėdį atidėti, kadangi jis negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, bei prašė apklausti liudytojus, kurie būtų atvykę į kitą teismo posėdį. Tačiau teismas advokato prašymą atmetė ir nagrinėjo bylą jam nedalyvaujant, neišklausęs jo svarbių argumentų, neapklausė liudytojų, kurie būtų nurodę svarbias aplinkybes, susijusias su vekselio pasirašymu ir pinigų sumokėjimu. Teismas netyrė vekselio sudarymo, jo pasirašymo, pinigų perdavimo aplinkybių. Neneigia, kad buvo tartasi su ieškovu dėl paskolos sutarties sudarymo, tačiau jam pinigai pagal vekselį nebuvo perduoti. Ieškovas jį sąmoningai suklaidino ir apgavo. Vekselyje nebuvo nurodęs, kad besąlygiškai įsipareigoja sumokėti ieškovui 50 000 Lt, kaip teigė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Byloje nustatyta, kad atsakovas 2011-07-14 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriame nurodė, jog privalo sumokėti ieškovui 50 000 Lt. Tarp šalių kilo ginčas, ar buvo vekselyje nurodyta suma perduota atsakovui.

8Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009;). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

9Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda gavėjui pinigus, o gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos sumą ir mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir jų subjektai įgytų teises ir pareigas kartu su šalių susitarimu dėl sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers ir Co“ v. L. V. byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis J. A. L. v. B. V. byloje Nr. 3K-3-558/2007).

10Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui G. M. dėl paskolos grąžinimo ir šio atsakovo priešieškinį ieškovui dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, bylos Nr. 3K-3-366/2010).

11CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią, t. y. negalima versti asmenį sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatyme ar savanoriškame įsipareigojime sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Atsakovas neneigė, jog 2011-07-14 išrašė paprastą neprotestuotiną vekselį. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad vekselį atsakovas būtų pasirašęs ne laisva valia. Atsakovas yra UAB „Pramogos tau“ direktorius, todėl pagal savo išsilavinimą turėjo ir galėjo suprasti kokius padarinius sukelia vekselio pasirašymas. Atsakovas neįrodė, kad tarp šalių buvo susitarimas 50 000 Lt pervesti į atsakovo banko sąskaitą, o tada atsakovas turėjo pasirašyti ant vekselio, kad pinigus gavo, kaip kad teigiama atsakovo atsiliepime. Priešingai, vekselyje naudojama formuluotė, kad atsakovas pagal vekselį privalo sumokėti 50 000 Lt sumą, patvirtina, kad atsakovas nurodytą pinigų sumą yra gavęs. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Todėl jei atsakovas nebuvo gavęs vekselyje nurodytos pinigų sumos, jis turėjo visas galimybes vekselio neišrašyti, o sudaryti paskolos sutartį, kurioje būtų išdėstytos paskolos suteikimo sąlygos. Todėl pagal byloje esančios įrodymus labiau tikėtina, kad atsakovui vekselyje nurodyta pinigų suma buvo perduota. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Nesant duomenų, jog atsakovas paskolą grąžino, ji priteistina ieškovui. Pagrįstas ir ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Atsakovas vedė savo bylą per atstovą, kuris dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas (CPK 51 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju atsakovas savo poziciją išdėstė prieštaravimuose dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo preliminaraus sprendimo, jo interesus teismo posėdyje atstovavo advokatas, todėl teismui nebuvo būtinybės pripažinti atsakovo dalyvavimą būtinu ir dėl to atidėti teismo posėdį. Jokie konkretūs asmenys, kurie turėtų būti apklausti kaip liudytojai šioje byloje, nebuvo įvardinti nei atsiliepime, nei 2012-10-18 vykusiame teismo posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos neatidėjo ir dėl šios priežasties, jokių procesinių atsakovo teisių pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

12Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai