Byla e2A-231-178/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. M. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3429-275/2016 pagal J. M. ir V. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai J. M. ir V. M. 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti ieškovo J. M. ir atsakovės BAB bankas Snoras sudarytą 2011 m. kovo 18 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110318P99001 negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovo sumokėtus 1 995,95 Lt į J. M. sąskaitą BAB bankas Snoras, iš kurios buvo sumokėta už perkamas obligacijas; pripažinti ieškovo V. M. ir BAB bankas Snoras sudarytą 2011 m. rugsėjo 28 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. O20110928P99004 negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovo sumokėtus 11 739,45 Lt į V. M. sąskaitą BAB bankas Snoras, iš kurios buvo sumokėta už perkamas obligacijas, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovai apgaule buvo įtikinti, kad obligacijos yra žemos rizikos investicija, kuriai taikoma tokia pati apsauga kaip ir terminuotiems indėliams, jie buvo suklaidinti atsakovės darbuotojos, todėl įsigijo obligacijų. Nurodė, kad atsakovė neatskleidė ir neišaiškino esminių Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygų, veikė nesąžiningai, pateikė tikrovės neatitinkančias žinias, tuo suklaidino ieškovus dėl esminių sandorio sąlygų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį atmetė; įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui J. M. 13 Eur, ieškovui V. M. – 73,82 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, analogiškoje situacijoje pateiktais išaiškinimais dėl CK 1.90 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo sprendžiant, ar BAB bankas Snoras klientai sudarė sandorius kaip neprofesionalūs investuotojai suklydę iš esmės ir dėl to sandoriai pripažintini negaliojančiais. Nurodė, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Obligacijoms kaip vertybiniams popieriams yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklausta buvusi banko darbuotoja, sudariusi sutartis su vienu iš ieškovų, paneigė ieškovo nurodytas aplinkybes, teigė, kad ji aiškino visiems klientams, jog obligacijos ir indėliai nėra apdrausti. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas draudžiamumo aspektas, tačiau tai nenulėmė ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius ar jų nesudaryti.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai J. M. ir V. M. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Liudytoja G. M., kurios parodymais rėmėsi teismas, neturėjo reikiamos kvalifikacijos bei kompetencijos tinkamam informavimui apie investicines paslaugas užtikrinti. Investicines paslaugas nagrinėjamu atveju galėjo įgyvendinti tik fizinis asmuo (makleris), turintis priežiūros institucijos išduotą maklerio licenciją ar kitą priežiūros institucijos pripažintą kvalifikaciją (Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 14 str. 1 d.). Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovams buvo teikiamos paslaugos, kurioms reikalinga finansų maklerio licencija. Iš minėtos liudytojos parodymų akivaizdu, kad ieškovai buvo konsultuoti dėl investavimo į vertybinius popierius. Liudytoja netgi teismo posėdžio metu nežinojo esminių skirtumų tarp atitinkamų finansinių instrumentų.
    2. Teismas, spręsdamas, kad draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčijamas sutartis, nenurodo, kas šiuo atveju galėtų būti laikoma tokia esmine aplinkybe. Byloje nesant kitų įrodymų, nėra pagrindo teigti, jog ginčijamų sandorių sudarymą lėmė kitos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju ieškovų neatsargumo nebuvo, ieškovai buvo įtikinti, kad obligacijoms yra taikoma draudimo apsauga kaip ir indėliams – nuostata apie draudimo apsaugą įtraukta į banko pateiktą sutartį. Be to, sutartis buvo sudaroma su banku, kurio reputacija ieškovams abejoti pagrindo nebuvo.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas Snoras prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Tokio pobūdžio investicinės paslaugos, kurioms būtų buvusi reikalinga finansų maklerio licencija, ieškovams teikiamos nebuvo. Bendrojo pobūdžio pasiūlymo klientui pateikimas ir informavimas, jog šiai finansinei priemonei nėra taikomas terminuotųjų indėlių draudimas, nepripažintinas investavimo rekomendacija FPRĮ 3 straipsnio 12 dalies prasme. Banko darbuotojai nesuteikė ieškovams asmeninio pobūdžio rekomendacijų ir konsultacijų. Sudarydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, ieškovai atsisakė pateikti bankui informaciją apie savo pajamas, turtą, įsipareigojimus, priimtiną investicijų riziką, investavimo patirtį ir žinias, nors buvo įspėti apie tokio atsisakymo padarinius. Informacijos apie banke siūlomus produktus pateikimas klientui savaime nelaikomas investicinių paslaugų, apimančių investavimo rekomendacijų teikimą ir (ar) finansinių priemonių portfelio valdymą, teikimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016). Atsakovės pateikti išrašai iš banko personalo informacinės sistemos liudija, kad atsakovės darbuotojos buvo tinkamai apmokytos ir pakankamai kompetentingos savo darbo funkcijoms atlikti.
    2. Ieškovai gavo visą informaciją, atitinkančią FPRĮ 22 straipsnio reikalavimus. Ieškovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamas sutartis pasirašė net jų neskaitę. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada apie pačių ieškovų nerūpestingumą ir suklydimo nepateisinimą CK 1.90 straipsnio 5 dalyje numatytu pagrindu. Ieškovai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, o V. M. – ir verslininko patirties, buvo patyrę indėlininkai, siekė maksimalios finansinės naudos (didesnių palūkanų gavimo), nesiėmė veiksmų galimoms abejonėms dėl jų investicijų draustumo pašalinti. Obligacija yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalis tiesiogiai numatė, kad draudimo objektas nėra paties draudėjo išleisti vertybiniai popieriai. Ginčijamose sutartyse nebuvo nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino sudaryti ginčo sandorius. Ginčijamose sutartyse ieškovai aiškiai įvardyti investuotojais. Ginčijamų sutarčių 1.22 punktas patvirtina, kad ieškovai buvo supažindinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama banko nemokumo rizika. Esminė ginčijamų sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, bet ne jų draustumas. Sandorių instituto negaliojimo paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Vien ta aplinkybė, kad bankas bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
    2. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovams buvo suteiktos investicinės paslaugos FPRĮ prasme, kurioms teikti būtina finansų maklerio licencija. Bet kuriuo atveju kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ne bet koks finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Ieškovų pasirinkimas būtų toks pats, nepriklausomai nuo to, ar obligacijas jiems būtų pardavęs finansų makleris, ar asmuo, neturintis finansų maklerio licencijos.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Apeliacinis skundas atmestinas.
  3. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas apeliantų (ieškovų) J. M. ir V. M. reikalavimas pripažinti negaliojančiomis jų su atsakove BAB banku Snoras sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir / arba esminio suklydimo. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės dviem pagrindinėmis argumentų grupėmis: 1) ginčo sandorius sudarę atsakovės darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos; 2) teismas netinkamai įvertino apeliantams ginčijamų sandorių sudarymo metu esminę reikšmę turėjusias aplinkybes. Teisėjų kolegija dėl šių argumentų pasisako.
  4. Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad teismas be pagrindo vadovavosi liudytojos G. M. parodymais, nes ji, apeliantų teigimu, neturėjo reikiamos kvalifikacijos bei kompetencijos tinkamam informavimui apie investicines paslaugas užtikrinti. Apeliantų įsitikinimu, konsultuoti investavimo į vertybinius popierius klausimais atsakovės darbuotojos galėjo tik turėdamos finansų maklerio licenciją. Su tokiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Apeliantai nepagrindžia, kaip jų nurodytos aplinkybės, kad ginčo sandorius sudarę atsakovės darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos, yra susiję su apeliantų suklydimu ar suklaidinimu dėl ginčijamų sandorių esmės. Apeliantų pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai leidžia spręsti, kad apeliantai nesidomėjo ginčijamų sutarčių sąlygomis prieš jų sudarymą, nesiekė gauti daugiau ar išsamesnės informacijos apie jų pasirinktą finansinį produktą, ir ginčijamų sandorių sudarymo nelėmė galbūt netinkamai suteiktos atsakovės darbuotojų konsultacijos investavimo į vertybinius popierius klausimais. Liudytoja G. M., sudariusi ginčijamą sandorį su vienu iš apeliantų – V. M., patvirtino, kad apie banko platinamus finansinius produktus, įskaitant obligacijas, ji žinojusi, o kiekvieną kartą pasirodžius naujam produktui, bankas organizuodavo mokymus.
  5. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipia dėmesį, kad sudarydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, apeliantai atsisakė pateikti bankui informaciją apie savo pajamas, turtą, įsipareigojimus, priimtiną investicijų riziką, investavimo patirtį ir žinias, nors buvo įspėti apie tokio atsisakymo padarinius. Tai leidžia vertinti, kad atsakovė, neturėdama pakankamai išsamios informacijos apie šiuos asmenis, objektyviai negalėtų ir negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.
  6. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  7. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo bylose spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, yra nurodęs, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
  8. Apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, jų 1.22 punkte patvirtino, kad visos ginčijamų sutarčių sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojų valią; prieš pasirašydami sutartis, apeliantai patvirtina, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo, kurį apeliantai neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje patvirtino gavę, 8 punkte, aptariant obligacijas kaip skolos vertybinius popierius, yra atskleidžiama obligacijas išleidusio asmens nemokumo rizika, t. y. kad obligacijų emitentas gali neišpirkti dalies arba visų obligacijų.
  9. Kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino liudytoja apklausta buvusi atsakovės padalinio darbuotoja G. M., atsakovės padaliniuose prieš pasirašant sutartis, visiems klientams būdavo pateikiami susipažinti informaciniai lankstinukai apie indėlius, indėlių sertifikatus ir obligacijas. Atsakovės į bylą pateikta obligacijų reklaminė medžiaga neleidžia vertinti, jog atsakovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus, skirtus suklaidinti apeliantus. Fiksuotų palūkanų obligacijų lankstinukuose šalia informacijos, kodėl naudinga įsigyti šį produktą, pažymėta, kad klientas, prieš priimdamas sprendimą investuoti, būtinai susipažintų su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina. Šiuose lankstinukuose nėra jokios informacijos, kuri galėtų suformuoti klaidingą įsitikinimą, kad obligacijos yra vienodai saugus produktas kaip ir terminuotieji indėliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad apeliantai būtų buvę skubinami sudaryti ginčijamus sandorius ar būtų kitų aplinkybių, kurios trukdė jiems prieš pasirašant sutartis, susipažinti su jų sąlygomis, taip pat su obligacijomis sietinais rizikos veiksniais.
  10. Byloje esančių duomenų pagrindu spręstina, kad apeliantai turėjo atitinkamos patirties santykiuose su finansinėmis įstaigomis. Atsakovės 2015 m. sausio 2 d. pažymų apie indėlius duomenys patvirtina, kad apeliantai iki ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo su atsakove buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį. Teismo liudijimo pagrindu gauti duomenys patvirtina, kad apeliantas V. M. iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjo patirties investuojant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius, ką apeliantas patvirtino ir duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad su banko siūlomais finansiniais produktais apeliantai buvo ar turėjo būti susipažinę.
  11. Su apeliantų argumentu, kad ieškovai buvo įtikinti, kad obligacijoms yra taikoma draudimo apsauga kaip ir indėliams, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, nes tokios aplinkybės apeliantai laikytini neįrodę (CPK 178 str.). Apeliantai pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis šių sutarčių ir susijusių dokumentų neskaitė, vadinasi, ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje prie kliento patvirtinimų ir pasirinkimų įtvirtina nuostata, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, negalėjo turėti kokios nors įtakos jų apsisprendimui. Nė vienas iš apeliantų, duodami paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, nepatvirtino ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad banko darbuotoja būtų jiems nurodžiusi klaidingą informaciją apie obligacijų draustumą indėlių draudimu, o tvirtino tik tai, kad šiuo aspektu jiems jokia informacija nebuvo suteikta (nors liudytoja G. M. patvirtino, kad apie indėlių, indėlių sertifikatų ir obligacijų skirtumus ji klientus informuodavusi kiekvieną kartą prieš pasirašant sutartį). Byloje nėra duomenų, kad apeliantai patys būtų siekę išsiaiškinti šią aplinkybę, ar obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu. J. M. nurodė, kad net ir apie indėlių draudimą, jo sąlygas nieko nežinojo (2016 m. balandžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:31:39 iki 00:31:55 val.; LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.). Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, kad nurodoma aplinkybė apeliantams esminės reikšmės neturėjo. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pakankamai aiškiai neatskleistas draudžiamumo aspektas nenulėmė apeliantų apsisprendimo sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius ar jų nesudaryti.
  12. Byloje esančių duomenų pagrindu darytina išvada, kad apeliantų apsisprendimą sudaryti ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis nulėmė apeliantų siekis gauti didesnes palūkanas už investuojamas jų lėšas. Abu apeliantai paaiškino, kad jiems prieš sudarant ginčijamas sutartis buvo suteikta informacija apie tai, kad už obligacijas yra mokamos didesnės palūkanos nei už indėlius, todėl jie nusprendė išbandyti būtent šį finansinį produktą. Apeliantai pabrėžė, kad jie pasitikėjo banku, nes pakankamai ilgą laiką jame laikė indėlius ir nebuvo kilę jokių panašių problemų. Darytina išvada, kad apeliantų suklydimą lėmė ne klaidingai jų suvokta aplinkybė apie obligacijų draustumą banko nemokumo atveju, tačiau pati banko nemokumo atsiradimo tikimybė. Tačiau, kaip yra pabrėžiama kasacinio teismo praktikoje, vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti suklaidinimo dėl sandorio esmės faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
  13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Apeliantai, teigdami nesupratę skirtumo tarp indėlio ir obligacijos, privalėjo atidžiai perskaityti pasirašomas sutartis, pasidomėti savo teisėmis, esant reikalui, pasikonsultuoti su teisininkais. Todėl šiuo atveju klaidingas apeliantų įsivaizdavimas dėl jų įsigyto finansinio produkto negali būti pripažintas suklydimu, nes jis įvyko dėl sandorio šalies didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.).
  14. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, tinkamai atsižvelgė į apeliantų padėtį individualizuojančias aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

5Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Apeliantas V. M. už apeliacinį skundą dviem mokėjimo pavedimais sumokėjo iš viso 90 Eur dydžio žyminį mokestį. Kadangi CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto, numatančio, kad kiti dalyvaujantys asmenys byloje, kurioje dalyvauja įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, apeliantai, pateikdami apeliacinį skundą, žyminio mokesčio neturėjo mokėti, V. M. sumokėtas žyminis mokestis jam grąžintinas. Apeliantui išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 ir 5 d.).
  2. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, atsakovė ir trečiasis asmuo turi teisę į jų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau atsakovė ir trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie šios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

8Grąžinti ieškovui V. M. (asmens kodas ( - ) 90 Eur (devyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo pavedimais.

Proceso dalyviai
Ryšiai