Byla 2A-1733-560/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. S. ir T. S. bei G. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovams A. S., T. S. ir G. A. dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretysis asmuo Utenos rajono 3 notarų biuro notarė N. K..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas V. A. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2008-07-25 Nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių G. A. ir A. S. dėl buto, esančio ( - ), negaliojančia ir taikyti restituciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas yra 2009-05-18 mirusio V. A. sūnus. Tėvas V. A. ir jo sutuoktinė atsakovė G. A. bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) 1992-03-02 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą, esantį ( - ). Tėvas V. A. 2007-05-22 testamentu jam priklausančią buto dalį paliko ieškovui. 2008-05-20 ieškovo tėvas notaro patvirtintu įgaliojimu įgaliojo savo sutuoktinę atsakovę G. A. parduoti jam nuosavybės teise priklausančią ½ dalį buto, esančio ( - ), savo nuožiūra, už bet kokią kainą ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus. Atsakovė G. A., veikdama už save ir atstovaudama ieškovo tėvą V. A. 2008-05-20 patvirtinto įgaliojimo pagrindu, 2008-07-25 su savo artima giminaite atsakove A. S. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovei A. S. buvo parduotas butas su rūsiu, esantis ( - ), už 10 000 Lt, kuriuos atsakovė G. A. gavo prieš pasirašant sutartį, nors buto rinkos vertė pagal VĮ „Registrų centras“ masinį vertinimą 2008-07-14 dienai buvo 145 000 Lt. Apie tai, kad minimas butas yra parduotas, ieškovas sužinojo po tėvo mirties, kreipęsis į notarą dėl palikimo priėmimo. Ieškovas iki pat tėvo mirties jį slaugė, vienas juo rūpinosi ir prižiūrėjo, nes ieškovo tėvo sutuoktinė atsakovė G. A. nuo 2003 m. gyveno Utenoje. Ieškovo tėvas iki pat mirties 2009-05-18 gyveno bute adresu ( - ), nors 2008-07-25 sutartimi šis butas jau buvo parduotas atsakovei A. S.. Ieškovas ginčijo minimą sutartį CK 2.134 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes atsakovė G. A. yra kitos sutarties šalies – pirkėjos atsakovės A. S. teta; atsakovės A. S. mama ir atsakovė G. A. yra seserys. Abi atsakoves sieja kraujo ryšys ir, plečiamai aiškinant CK 3.135 straipsnį, atsakovės yra artimos giminaitės. Ginčijamos sutarties metu atsakovės žinojo apie esamą giminystės ryšį, atsakovai nesąžiningai susitarė sudaryti ginčijamą sutartį pažeidžiant atstovaujamojo ir ieškovo kaip paveldėtojo interesus. Ginčijama sutartis atsakovams buvo finansiškai naudinga, o buto pardavimo faktas ir aplinkybės nuo ieškovo tėvo ir paties ieškovo buvo slepiamos.

5Atsakovai A. S. ir T. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčijamą sutartį atsakovė G. A. sudarė veikdama ne tik įgaliojimo pagrindu atstovaudama savo sutuoktinį V. A., bet ir veikdama už save, kadangi ginčo butas buvo bendra atsakovės G. A. ir jos sutuoktinio V. A. nuosavybė, todėl pripažinti sandorio negaliojančiu dėl CK 2.134 straipsnio 1 dalies galimo pažeidimo nėra pagrindo. V. A. suteikė savo sutuoktinei G. A. teisę savo nuožiūra disponuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomu butu, G. A. veikė jų abiejų kaip šeimos interesais pagal abipusiai suderintą valią. Įgaliojime V. A. išreikšta valia suteikė sutuoktinei G. A. teisę perleisti ginčo butą savo nuožiūra už bet kokią kainą, taip pat ir mažesne nei rinkos kaina. 2008-05-20 sudarytas V. A. įgaliojimas parduoti dalį jam priklausančio turto aiškiai rodo iš dalies pasikeitusią jo valią dėl savo turto, lyginant su 2007-05-22 testamentu. Po 2008-07-25 sandorio sudarymo dar beveik metus V. A. toliau bendravo su savo sutuoktine ir buto pirkėjais S., žinojo, kad butas yra parduotas atsakovams S. už 10 000 Lt ir jokių pretenzijų nereiškė, nekeitė savo valios, neginčijo nei sandorio, nei įgaliojimo, jo neatšaukė, nepanaikino, t.y. ginčijamo sandorio sudarymą laikė savo valios teisinga išraiška, todėl paveldėtojas ieškovas neturi teisės vien turimo testamento pagrindu ginčyti sudaryto sandorio. Pasak atsakovų, per 30 santuokos metų V. A. bendravo išimtinai su savo sutuoktinės G. A. giminėmis, taip pat ir atsakovais S., nuolat viešėjo pas sutuoktinės gimines Utenos rajone, todėl sprendimas dėl buto perleidimo buvo suprantamas, pagrįstas susiklosčiusiu bendravimu, tarpusavio santykiais.

6Atsakovė G. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-05-20 įgaliojimu mirusysis pakeitė savo testamente išdėstytą valią ir apsisprendimą, kad jo turima ½ buto dalis po jo mirties atitektų ieškovui. Mirusysis V. A. dar prieš buto pardavimo momentą žinojo apie įvyksiantį sandorį, kad butas bus parduotas atsakovės A. S. šeimai. Tuo tarpu atsakovė A. S. nėra artima atsakovės G. A. giminaitė, nes ji priklauso šoninei giminystės linijai. Ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo paveldėtojas, todėl jo reikalavimai dėl šio sandorio sudarymo yra visiškai nepagrįsti. Kaip ½ dalies buto adresu ( - ), savininkė, atsakovė nesutiko su 2008-07-25 sutarties nuginčijimu.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus mieto 1 apylinkės teismas 2011-01-05 sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino buto, esančio ( - ) (unikalus Nr. ( - )) 2008-07-25 pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. ( - ) ir 2008-07-25 priėmimo-perdavimo aktą, notarinio registro Nr. ( - ) negaliojančiais ir taikė restituciją: priteisė atsakovei G. A. nuosavybės teise ½ dalį buto, esančio ( - ) (unikalus Nr. ( - )) iš atsakovų A. S. ir T. S.; priteisė V. A., mirusio 2009-05-18, įpėdiniams nuosavybės teise likusią ½ dalį buto, esančio ( - ) (unikalus Nr. ( - )) iš atsakovų A. S. ir T. S. paveldėjimo teisėms įforminti; priteisė atsakovams A. S. ir T. S. iš atsakovės G. A. 10 000 Lt, sumokėtų už butą. Taip pat priteisė ieškovui V. A. iš atsakovų A. S. ir T. S. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų bei iš atsakovės G. A. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Be to iš atsakovų valstybei priteisė 2 208 Lt žyminio mokesčio ir 52,42 Lt išlaidų procesiniams dokumentams įteikti.

9Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei į CK 2.134 ir 2.135 straipsniuose nustatytų atstovo teisių ribojimo tikslą, pripažino, kad šiuo atveju V. A. vardu sandorį G. A. sudarė su artimąja giminaite – savo dukterėčia atsakove A. S., todėl toks sandoris sudarytas pažeidžiant CK 2.134 str. 1 d. įtvirtintą draudimą, sukeliant interesų konfliktą. Be to, ginčo butas buvo parduotas už 10 000 Lt, t.y. už daugiau kaip 10 kartų mažesnę nei rinkos kainą. Taip pat teismas, įvertinęs bylos įrodymus, priėjo išvados, kad atsakovų argumentai, jog buvo sutuoktinių A. bendra valia butą parduoti atsakovams S. už mažesnę nei rinkos kainą, nepagrįsti nei V. A. išduotu įgaliojimo tekstu, nei objektyviais įrodymais, o yra pagrindžiami tik jų pačių paaiškinimais. Teismas taip pat priėjo išvados, kad byloje esantys įrodymai neparodo, jog tarp V. A. ir S. buvo susiklostę itin artimi santykiai, tuo tarpu G. A. 5 metus kartu negyveno su sutuoktiniu, tarp sutuoktinių santykiai nebuvo artimi, jie dažnai konfliktavo, todėl teismas netikėjo, kad susiformavo bendra sutuoktinių valia parduoti butą sutuoktinės artimajai giminaitei už simbolinę kainą, bei padarė išvadą, kad buto pardavimo S. už simbolinę kainą iniciatorė buvo būtent atsakovė G. A.. Dėl šių aplinkybių teismas pripažino buto 2008-07-25 pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, buto pirkėjus laikė nesąžiningais ir taikė restituciją.

10III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

11Atsakovai A. S. ir T. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo V. A. ieškinį atmesti, atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai patenkino ieškinį ir taikė restituciją. Pasak apeliantų, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė G. A. ir mirusysis V. A. buvo sutuoktiniai, juos siejo šeimos ryšys, ginčo butas buvo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl tokio turto valdymui ir disponavimui taikytinos ir teisės normos, reglamentuojančios bendrosios jungtinės nuosavybės turto valdymą bei disponavimą juo (CK 3.92 str., 3.94 str.). Šių teisės normų visuma pripažįsta, jog sutuoktinius sieja didesni tarpusavio pasitikėjimo santykiai, bendras interesas, todėl sutuoktinių atstovavimo santykiai ir disponavimas bendru turtu yra specifiniai, preziumuojant, kad sutuoktinis veikia bendrais šeimos interesais pagal abipusią valią. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp sutuoktinių santykiai nebuvo artimi. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad atstovą ir atstovaujamąjį sieja fiduciarinai santykiai, tad vien tas faktas, kad mirusysis V. A. savo atstove parduoti butą pasirinko sutuoktinę G. A., o ne sūnų ieškovą V. A., parodo, kad santykiai su sutuoktine buvo paremti savitarpio pasitikėjimu, nes būtent jai mirusysis V. A. pavedė tvarkyti buto pardavimo klausimą, suteikęs pačius plačiausius įgaliojimus, o butas G. A. giminaičiams S. buvo parduotas abiejų sutuoktinių suderinta valia. Skunde teigiama, kad atsakovė G. A. ginčo bute gyveno dar iki santuokos su V. A., kuris ir persikėlė gyventi pas atsakovę, o savo butą paliko sūnui - ieškovui V. A.. Todėl, pasak apeliantų, sutuoktiniai bendru sutarimu sutarė šį butą perleisti būtent G. A. giminaičiams. Apeliantų įsitikinimu, ieškovas neturi teisėto pagrindo ginčyti buto pirkimo-pardavimo sandorio, nes po asmens mirties vien turimo testamento pagrindu ginčyti mirusiojo sudarytą ir jo valią atitinkantį sandorį, kurio šis pats neginčijo, nėra pagrįsta ir teisėta. Įgaliojimą sąmoningai laisva valia išdavęs ir jo iki pat mirties neatšaukęs ir neginčijęs V. A. negalėjo nežinoti apie sandorio sudarymą. Be to, tokio įgaliojimo išdavimas patvirtina ir tą faktą, kad su sutuoktine buvo sutarta, konkrečiai kam ir kokiomis sąlygomis šis turtas bus parduotas, tad, apeliantų vertinimu, įgaliojimas nors ir netiesiogiai, bet patvirtina mirusiojo valią perleisti ginčo butą artimiems žmonėms, giminaičiams, su kuriais sieja tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad sudarytas ginčijamas sandoris neatitiko jį sudariusio per atstovę mirusiojo V. A. interesų, o sandorio kaina pati savaime nepatvirtina interesų konflikto. Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog pirkėjų nuosavybės teisė į ginčo butą buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre jau 2008 08 05 (VĮ „Registrų centras" išrašas yra byloje), tai yra informacija apie sudarytą sutartį buvo tinkamai išviešinta įstatymų nustatyta tvarka, todėl jokie tretieji asmenys negali teigti jos nežinoję. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė CK 4.75 ir 4.79 str. nuostatas bei nepagrįstai pripažino negaliojančiu sandorį visoje apimtyje, nes G. A. sudarydama sandorį veikė ne tik įgaliojimo pagrindu atstovaudama savo sutuoktinį V. A., bet ir tiesiogiai veikdama už save, kadangi ginčo butas buvo bendra atsakovės G. A. ir jos sutuoktinio V. A. nuosavybė, todėl viso sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 2.134 str. pagrindu vertintinas kaip neteisingas materialinių teisės normų taikymas. Atitinkamai teismas pažeidė ir restitucijos taikymo taisykles. Taip pat nepagrįsta ir neparemta įrodymais teismo išvada, jog atsakovai Srėbaliai buvo nesąžiningi. Nurodoma, kad sandorio šalių santykių pobūdis ir suponavo sandorio sąlygas, tame tarpe ir kainą, geri ir artimi tarpusavio santykiai nėra nuneigti, atsakovų S. nesąžiningumas neįrodytas jokiais objektyviais įrodymais.

12Atsakovė G. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo V. A. ieškinį atmesti. Nurodo, kad ginčijamą 2008-07-25 buto pirkimo-pardavimo sandorį sudarė teisėtai. Tuo tarpu teismas be pagrindo, plečiamai aiškindamas CK 3.134 str. nuostatas, atsakovę A. S. priskyrė prie apeliantės artimųjų giminaičių, nes ji yra tik šoninės linijos trečiojo laipsnio giminaitė ( CK 3.133 str., 3.134 str.). Taip pat skunde teigiama, kad Lietuvos Respublikos CK 2.134 str. 1 d. numato, jog sandoriai su artimaisiais giminaičiais gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Asmeninė atstovaujamojo velionio V. A. teisė ginčyti, pagal jo paties pavedimą sudarytą sandorį, nėra turtinė teisė ar pareiga ir nėra paveldima, todėl teismas be pagrindo pripažino, kad ieškovas V. A. paveldėjo teisę ginčyti apeliantės G. A. ir atstovaujamojo V. A. vardu sudarytą sutartį CK 2.134 str. 1 d. pagrindu. Apeliantė skunde pažymėjo, kad sutuoktinis V. A. suteikė jai, savo sutuoktinei, teisę savo nuožiūra disponuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomu butu, todėl ji veikė abiejų, kaip šeimos narių, interesais, pagal abipusiai suderintą valią. Todėl toks skundžiamas sandoris negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis atstovaujamojo interesus ir teises. Skunde pažymima, kad iš bylos įrodymų seka, jog V. A. apie buto sandorį žinojo, kad po sutarties sudarymo bendravo su savo sutuoktine ir buto pirkėjais S., kad jis žinojo, jog butas yra parduotas atsakovams S. už 10 000 Lt ir jokių pretenzijų nereiškė, nekeitė savo valios, neginčijo nei sandorio, nei įgaliojimo, t.y. ginčijamo sandorio sudarymą laikė savo valios teisinga išraiška. Taip pat apeliantė skunde atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamą sutartį ji sudarė veikdama ne tik įgaliojimo pagrindu atstovaudama savo sutuoktinį V. A., bet ir veikdama už save, kadangi ginčo butas buvo bendra jos ir velionio sutuoktinio V. A. nuosavybė, todėl pripažinti sandorio negaliojančiu dėl CK 2.134 straipsnio 1 dalies galimo pažeidimo nėra pagrindo.

13Ieškovas V. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašė juos atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo įsitikinimu apeliaciniai skundai yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad bylos nagrinėjimo metu nei vienas atsakovas neįrodė, kad ginčijama 2008-07-25 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp apeliančių A. S. ir G. A., buvo aiškiai sudaryta pagal mirusio V. A. konkrečiai išreikštą valią tokį sandorį sudaryti būtent su apeliante A. S., su kuria tokius sandorius sudaryti per atstovą draudžia CK 2.134 str. V. A. įgaliojimu neišreiškė valios sudaryti jo vardu sandorį su CK 2.134 str. numatytu asmeniu, todėl ginčijamas sandoris buvo sudarytas neteisėtai. Atsiliepime pažymima, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad jokios bendros sutuoktinių valios parduoti V. A. priklausančio buto dalį būtent sutuoktinės G. A. artimajai giminaitei nebuvo, nes sutuoktiniai G. A. ir V. A. nebuvo artimi, daugiau kaip 5 metus gyveno atskiruose miestuose, apeliantė G. A. visiškai nesirūpino savo sutuoktiniu, su juo nebendravo, o apeliantai A. S. ir T. S. artimo ryšio su mirusiu V. A. iki jo mirties nepalaikė, juo nesirūpino, net nežinojo, kaip jis gyvena jiems priklausančiame bute, ar yra reikalingas pagalbos ir pan. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai nustatė, kad sutuoktiniui priklausančios buto dalies pardavimo artimajai giminaitei iniciatoriais buvo ne abu sutuoktiniai, ne miręs V. A., bet būtent pati apeliantė G. A., nes turėjo tiesioginį interesą - perleisti visą butą ne kam kitam, o tik savo artimajai giminaitei A. S. ir iki V. A. mirties, taip užkertant kelią jo vieninteliam sūnui (ieškovui) paveldėti buto dalį. Apeliantams buvo žinoma, kad viso parduodamo buto vidutinė rinkos vertė pardavimo metu buvo 145 000 Lt (Sutarties 6 p.), tačiau nepaisant to, butas buvo parduotas už 10 000 Lt, kurią apeliantas T. S. teismo posėdžio metu pats laikė simboline kaina. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad pats V. A. pageidavo jam nuosavybės teise priklausančią buto dalį parduoti už simbolinę kainą (jam būtų priklausę tik 5000 Lt) asmeniui, kuris nebuvo jo artimasis giminaitis. Taip pat V. A. nesutinka su apeliantų aiškinimais, jog jo tėvui - mirusiam V. A. apie buto pardavimo sandorį buvo žinoma. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad V. A. apskritai buvo žinoma apie sudarytą sandorį.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliaciniai skundai atmestini.

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

17Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog atsakovės G. A. veiksmai, sudarant atstovaujamojo V. A. buto dalies pirkimo pardavimo sandorį su artima giminaite A. S., buvo priešingi įgaliotojo interesams, neatitinkančiais įgaliotojo valios, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl toks sandoris pripažintinas neteisėtu, negaliojančiu. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nors atsakovė, sudarydama sandorį veikė ne tik kaip ½ dalies buto savininko atstovė, bet ir kaip likusios buto dalies savininkė, sandoris pripažintinas negaliojančiu visoje apimtyje, nes priešingu atveju būtų pažeistos imperatyvios daiktinės teisės normos, reglamentuojančios disponavimą bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu (CK 4.75, 4.79 str.). Pirmosios instancijos nagrinėjamoje byloje taip pat pagrįstai taikė restituciją, o priešingi apeliantų teiginiai nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo padarytų pagrįstų išvadų.

18Lietuvos Respublikos CK 2.132 str. 1 d. numatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl jo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Pagal LR CK 2.134 str. 1 d. atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais; tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Apeliantai, remdamiesi šia teisės norma, teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino teisę ginčyti buto-pirkimo pardavimo sandorį buvusio savininko (mirusiojo V. A.) paveldėtojui – V. A., nes ši teisė nėra paveldima. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų teiginiai nesutinka. Kaip seka iš bylos duomenų, V. A., kurio suteikto įgaliojimo pagrindu buvo parduota jam priklausanti buto dalis, 2009-05-18 mirė (b.l. 16). Jo asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėmėjas pagal 2007-05-22 testamentą yra mirusiojo sūnus ieškovas V. A. (b.l. 15, 21-22). Iki mirties V. A. (kaip atstovaujamasis) turėjo teisę reikalauti ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu LR CK 2.134 str. 1 d. pagrindu. Mirus atstovaujamajam V. A., jo turto paveldėtojas ieškovas V. A., perėmęs palikėjo turtines teises bei pareigas, perėmė ir palikėjo teisę reikalauti, kad būtų apgintos atstovaujamojo teisės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. A. įpėdinis ieškovas V. A. turi teisę reikšti ieškinį dėl atstovaujamojo V. A. vardu sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 2.134 str. 1 dalies pagrindu. Nors apeliantai teigia, kad ši teisė (teisė reikšti ieškinį LR CK 2.134 str. 1 d. pagrindu) yra nepaveldima, šiuos teiginius paneigia pačių apeliantų nurodyta CK 5.1 straipsnio, reglamentuojančio paveldėjimo sampratą, 3 dalies nuostata, pagal kurią šioje normoje baigtiniu sąrašu išvardintos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), kurios yra nepaveldimos. Pagal šią teisės normą taip pat nepaveldima teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Taigi, akivaizdu, kad pažeistos asmens teisės sudaryti sandorius per atstovus gynimas CK 2.134 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu nėra nepaveldimas, todėl, mirus atstovaujamajam V. A., o jo įpėdiniui sūnui V. A. priėmus palikimą, t.y. perėmus palikėjo turtines bei kai kurias neturtines teises ir pareigas, ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 2.134 str. 1 d. pagrindu. Dėl aukščiau išdėstyto priešingi apeliantų teiginiai yra atmetami.

19Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-07-25 sutartimi atsakovė G. A., veikianti už save ir sutuoktinį V. A. 2008-05-20 sudaryto įgaliojimo pagrindu, už 10 000 Lt pardavė butą, esantį ( - ) (priklausiusį lygiomis dalimis sutuoktiniams G. A. ir V. A.), atsakovams A. S., kuri yra artima G. A. giminaitė – dukterėčia, bei jos sutuoktiniui T. S.. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 str. 1 d.). Įgaliojimu išreiškiama atstovui suteikiamų teisių apimtis ir turinys. Kaip seka iš byloje pateikto ir V. A. pasirašyto 2008-05-20 įgaliojimo (b.l. 14), atstovaujamasis V. A. įgaliojo sutuoktinę atsakovę G. A. parduoti jam nuosavybės teise priklausančią dalį buto savo nuožiūra už bet kokią kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgaliojimo buvimas nereiškia, kad įgaliotinis juo gali remtis formaliai, vadovaudamasis vien žodiniu tekstu surašytais įgaliojimais. CK 6.760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Atstovo pareiga veikti kuo naudingiausiu atstovaujamajam būdu ir draudimas atlikti veiksmus savo naudai konstatuoti ir formuojant teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2008; 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2008; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2004; ir kt.). Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad įgaliotiniui suteikimas teisės parduoti turtą savo nuožiūra už bet kokią kainą nereiškia, jog tokia įgalinimų apimtis suteikia įgaliotinio teisę veikiant įgaliotojo vardu vadovautis absoliučiai nevaržomo elgesio laisvės principu, jog išnyksta pagrindas vykdyti tokias esmines įgaliotinio pareigas kaip bendradarbiavimas su įgaliotoju, informacijos perdavimas, ataskaitos teikimas, veiksmų suderinimas su įgaliotoju ir pan.. Be to, įgaliotojo interesų pažeidimas galimas ir veikiant įgaliojimo ribose, t. y. neviršijant įgaliojimų suteiktų įgalinimų apimties bei turinio, bet nesilaikant arba pažeidžiant kitas įgaliotinio pareigas įgaliotojui (pvz., pareiga teikti informaciją, ataskaitas apie veiklą, pranešti apie pavedimo įvykdymo rezultatus), arba pažeidžiant esminius atstovavimo teisinių santykių principus (pvz., buvimo lojaliam įgaliotojo atžvilgiu, pagarbos jo interesams principai). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei G. A., kaip V. A. atstovei, galiojo bendroji įstatyminė pareiga vengti interesų konflikto, nesudaryti sandorio su savo artimaisiais giminaičiais, turtą parduoti už protingą rinkos sąlygas ir atstovaujamojo interesus atitinkančią kainą. Tačiau šių įstatyminių įpareigojimų atsakovė G. A., sudarydama ginčijamą buto pirkimo-pardavimo sandorį, nesilaikė, nes sandorį sudarė su artimąja giminaite – dukterėčia atsakove A. S.. Priešingai nei teigia atsakovė G. A., pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė A. S., su kuria buvo sudaryta buto prikimo-pardavimo sutartis, yra atsakovės G. A. artima giminaitė (dukterėčia, sesers duktė), kas atitinka teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-07-23 nutartis civilinėje byloje 3K-3-310/2007), kur išaiškinta, kad artimųjų giminaičių sąvoka, be išvardytų CK 3.135 str. (tėvų ir vaikų, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų), apima ir kitus artimuosius giminaičius (tetas, dėdes, dukterėčias ir kt.). Atsakovė G. A., sudarydama ginčo sandorį su artima giminaite bei veikdama įgaliojimo pagrindu V. A. vardu, sukėlė interesų konfliktą, pažeidė bendrąją pareigą veikti sąžiningai ir rūpestingai, veikti išskirtinai tik atstovaujamojo interesais. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sandoris, kuriuo buvo parduotas butas įgaliotosios artimai giminaitei už ženkliai mažesnę, nei rinkos vertę, buvo sudarytas sutuoktinių G. ir V. A. bendra valia, kad toks sandoris atitiko mirusiojo V. A. valią. Nors ginčijamo sandorio sudarymo metu G. ir V. A. buvo sutuoktiniai, parduotas butas buvo jų bendra jungtinė nuosavybė, o pagal LR CK 3.92 str. 1 d. sutuoktiniai bendru turtu naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu, tačiau LR CK 3.92 str. 3 d. numatyta, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Nors V. A. įgaliojimu suteikė plačias teises G. A. parduodant jam nuosavybės teise priklausančią buto dalį, tačiau minimu įgaliojimu V. A. nepavedė G. A. sudaryti sandorį su LR CK 2.134 str. nurodytais asmenimis. Byloje nebuvo nustatyta, kad įgaliojimo sudarymo metu V. A. buto dalį per atstovę (sutuoktinę G. A.) ketino parduoti atsakovams A. ir T. S., todėl G. A., vykdydama V. A. įgaliojimą, privalėjo laikytis įstatymo nuostatų, reglamentuojančių atstovavimo, pavedimo santykius, veikti kuo naudingiausiu atstovaujamajam būdu ir nepažeisti įstatyme numatyto draudimo sudaryti sandorius su artimaisiais giminaičiais. Vien tai, kad V. A. buto dalį įgaliojo parduoti atsakovę G. A. bei ginčo sandoris buvo sudarytas V. ir G. A. santuokos metu, priešingai nei teigia apeliantai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sandoris atitiko atstovaujamojo V. A. valią butą parduoti atsakovams A. ir T. S. už simbolinę kainą (10 000 Lt, kai tuo metu Vilniuje butų kainos buvo daug kartų didesnės). Bylos įrodymai (A. ir T. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, šalių bei liudytojų teismo metu duoti paaiškinimai) patvirtina, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė G. A. apie penkis metus su V. A. negyveno, buvo persikėlusi gyventi kitur. Tarp sutuoktinių santykiai nebuvo artimi, jie dažnai konfliktuodavo. Išsikėlus G. A., V. A. gyveno vienas, juo iki mirties rūpinosi ieškovas V. A.. Objektyvių duomenų, išskyrus pačių atsakovų paaiškinimus, kad tarp mirusiojo V. A. ir atsakovų A. ir T. S., buvo susiklostę itin artimi santykiai, byloje nebuvo surinkta. Priešingai, bylos duomenys leidžia teigti, kad atsakovai artimo ryšio su V. A. iki jo mirties nepalaikė, paskutiniais V. A. gyvenimo mėnesiais apskritai juo nesidomėjo ir nesirūpino bei nežinojo, kur jis yra. Kiti bylos įrodymai (nei išduotas įgaliojimas, nei liudytojų parodymai, nei kiti objektyvūs duomenys) nepatvirtina V. A. išreiktos valios ginčo butą parduoti būtent atsakovams A. ir T. S.. To nepaneigia ir apeliantų išvedžiojimai, jog įgaliojimą V. A. išdavė G. A., o ne ieškovui V. A., bei tai, kad ginčo bute G. A. gyveno dar iki santuokos su V. A.. Pažymėtina, kad iš atsakovų papildomai pateiktų duomenų bei šalių paaiškinimų ir kitų bylos įrodymų seka, kad butą V. ir G. A. įgijo bendra jungtine nuosavybe lygiomis dalimis, panaudojant investicinius čekius. Atsakovo nuosavybė į ½ buto dalį buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre. V. A. teisė laisva valia disponuoti turimu turtu nebuvo ribojama, t.y. jis galėjo tiek surašyti testamentą dėl turto paveldėjimo bei jį keisti ar panaikinti, tiek ir įgalioti kitą asmenį parduoti jam priklausančią turto dalį. Atsakovams nepateikus jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, atstovaujamojo V. A. išreikštą aiškią valią parduoti butą už mažą kainą įgaliotosios artimiems giminaičiams, apeliantų teiginiai nedaro pagrindo daryti išvadas, jog sandoris atitiko atstovaujamojo valią. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad butas (už daug kartų mažesnę nei buvusi rinkos vertė kainą) buvo parduotas atsakovams A. ir T. S. ne bendra sutuoktinių valia, o būtent atsakovės G. A. iniciatyva, ir toks sandoris pažeidė atstovaujamojo V. A. interesus.

20Tai, kad V. A. iki mirties šio sandorio neginčijo, nepatvirtina apeliantų teiginių, kad jis sutiko su buto pardavimu atsakovams A. ir T. S.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (išskyrus pačių atsakovų paaiškinimus), kad V. A. buvo informuotas apie buto pirkimo-pardavimo sandorį. Kaip matyti iš bylos įrodymų, buto pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo aptarta dėl V. A. tolimesnio gyvenimo šiame bute. V. A. ir toliau ginčo bute gyveno, mokėjo mokesčius. Priešingai nei teigia apeliantė G. A., liudytojų Z. L. bei G. A. parodymai nepatvirtina, kad jų girdėti sutuoktinių pokalbiai vyko po buto pardavimo ar kad V. A. buvo informuotas apie ginčijamo sandorio sudarymą. Pažymėtina, kad CK 2.150 straipsnyje įtvirtinta imperatyvaus turinio norminė nuostata dėl atstovo pareigos atsiskaityti. Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Kadangi buto pardavimu buvo pasiektas tas tikslas, kuriam ir buvo suteikti V. A. įgalinimai atstovei G. A., laikytina, kad atsiradus tokioms atstovavimo santykiuose reikšmingoms, esminėms aplinkybėms, įgaliotinė privalėjo pateikti atstovaujamajam atitinkamą informaciją apie atliktus veiksmus, gautas pinigines lėšas (CK 6.760 str. 3 d. nuostatos). Nurodyta atstovo pareiga informuoti skirta tam, kad keičiantis aplinkybėms pavedimo vykdymo metu atstovaujamasis galėtų kontroliuoti atstovo veiksmus, duoti jam naujus ar tikslesnius nurodymus bei kitaip įgyvendinti savo interesus. Buto pardavimas vertintinas kaip juridinę reikšmę turintis faktas, iš esmės pakeitęs aplinkybes vykdant pavedimą, ir tai faktiškai reiškė įgaliojimų, suteiktų atstovei G. A., atlikti teisinius veiksmus pabaigą. Pagal CK 6.760 straipsnio 4 dalį įvykdęs pavedimą atstovas privalo pranešti apie tai atstovaujamajam, pateikti pavedimo vykdymo ataskaitą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įgaliotinė būtų informavusi V. A. ar pateikusi jam ataskaitą dėl įgaliojimo įvykdymo. Atsakovė G. A. taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad V. A. buvo perduota už buto pardavimą gautų pinigų dalis. Atsižvelgdamas į tai, kad V. A. buvo senyvo amžiaus (mirė sulaukęs 90 metų), paskutiniais gyvenimo mėnesiais V. A. sveikata ženkliai pablogėjo, susilaužė raktikaulį, buvo gydomas slaugos ligoninėje, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. A. buvo sunku įgyvendinti civilines teises, rūpintis, ar įgaliojimas įvykdytas ir pan.. Kolegijos vertinimu, kilus ginčui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 2.134 str. pagrindu, o atstovaujamajam esant mirus, būtent įgaliotinis (šiuo atveju atsakovė G. A.) turėjo pateikti objektyvius įrodymus, jog toks sandoris su jos artima giminaite buvo sudarytas atstovaujamojo sutikimu, sandoris atitiko atstovaujamojo interesus, jo valią, jog įgaliotinė atliko kitus įstatymo numatytus įpareigojimus (pareigą informuoti atstovaujamąjį apie atliktus teisinius veiksmus, perduoti gautą turtą ir pan.). Tačiau tokių įrodymų bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė G. A. nepateikė, o nustatytos bylos aplinkybės, kad butas buvo parduotas atsakovės G. A. artimai giminaitei (taip pažeidžiant įstatyme numatytą draudimą) už daug kartų mažesnę nei rinkos vertę, nesant duomenų, jog šiam sandoriui pritarė mirusysis V. A., sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti atsakovės G. A. veiksmuose interesų konfliktą bei konstatuoti, kad ginčijamas sandoris pažeidė atstovaujamojo V. A. interesus, ir patenkinti pareikštą ieškinį dėl buto pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 2.134 str. pagrindu.

21Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad buto pirkimo-pardavimo sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu visoje apimtyje, nes, kaip teigia apeliantai, atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį veikė ir savo vardu, t.y. perleido A. ir T. S. nuosavybės teises ir į jai priklausančią buto dalį. Su tokiais apeliantų teiginiai teisėjų kolegija negali sutikti. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ginčo sandoris buvo sudarytas pažeidžiant V. A., kaip atstovaujamojo, interesus, pažeidžiant įstatyminį draudimą įgaliotiniam sudaryti sandorius su artimaisiais giminaičiais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, palikus galioti sandorio dalį dėl atsakovės G. A. buto dalies pardavimo atsakovams A. ir T. S., būtų pažeistos imperatyvios daiktinės teisės normos, reglamentuojančios disponavimą bendrąja nuosavybe esančiu turtu (LR CK 4.75, 4.79 str.). Taip pat tai reikštų ieškovo V. A., kaip ankstesnio šio turto savininko V. A. paveldėtojo, perėmusio palikėjo visas turtines ir kai kurias neturtines teises ir pareigas, teisių pažeidimą, jų suvaržymą, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu visa apimtimi. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniuose skunduose pateikti formalaus pobūdžio atsakovų teiginiai. Taip pat byloje nustatytos aplinkybės, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant LR CK 2.134 str. draudimą (t.y. draudimą įgaliotinei sudaryti sandorį su artimaisiais giminaičiais, apie ką be abejonės žinojo abi sutarties šalys), jog butas buvo parduotas už daug kartų mažesnę nei rinkos kainą (t.y. butas buvo parduotas už 10 000 Lt, kai tuo tarpu šio buto rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo nustatyta 145 000 Lt, apie ką šalims buvo žinoma pasirašant nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį), jog toks sandoris neatitiko atstovaujamojo valios, pažeidė jo interesus, sudaro pagrindą konstatuoti, kad abi sutarties šalys (taip pat ir pirkėjai) buvo nesąžiningos, todėl šiuo atveju netaikoma 4.96 str. 2 d. numatyta sąžiningo įgijėjo teisių apsauga.

22LR CK 6.145 str. 1 d. numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintinas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Nekilnojamojo daikto (buto) pirkimo-pardavimo sandorį (sutartį) pripažinus negaliojančiu, pagrindas, kuriuo atsakovai A. ir T. S. įgijo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą, išnyko, todėl konstatuotina, kad įgaliotinės G. A. neteisėtų veiksmų pasekmėje įgytą turtą atsakovai disponuoja be teisinio pagrindo ir turi jį grąžinti teisėtiems savininkams. Pagrindų nagrinėjamu atveju netaikyti restitucijos nenustatyta. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė restituciją, t.y. iš atsakovų A. ir T. S. ½ dalį buto priteisė buvusiai savininkei atsakovei G. A., ½ buto dalį ieškovui V. A. paveldėjimo teisėms įforminti, o iš atsakovė G. A. atsakovams A. ir T. S. priteisė 10 000 Lt, sumokėtų už butą. Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti atsakovų teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

23Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų A. S. ir T. S. bei G. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

24Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisingus šioje byloje patirtus bylinėjimosi išlaidų dydžius, šias išlaidas neteisingai paskirstė tarp atsakovų, todėl patikslintina skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis, paskirstas bylinėjimosi išlaidas tarp atsakovų lygiomis dalimis.

25Atmetus atsakovų apeliacinius skundus apeliantų prašymai priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkintini, o, remiantis 88 str. 1 d. 6 p. ir 98 str., ieškovo naudai iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti – 1 000 Lt.

26Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

Nutarė

27Atsakovų A. S. ir T. S. bei G. A. apeliacinius skundus atmesti.

28Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

29Patikslinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimo rezoliucinę dalį:

30priteisti ieškovui V. A. iš atsakovų G. A., A. S. ir T. S. 2 000 Lt išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, iš kiekvieno atsakovo priteisiant po 666,67 Lt;

31priteisti valstybei iš atsakovų G. A., A. S. ir T. S. 2 208 Lt žyminio mokesčio bei 52,42 Lt išlaidų procesiniams dokumentams įteikti, viso priteisti 2 260,42 Lt, iš kiekvieno atsakovo priteisiant po 753,47 Lt.

32Priteisti ieškovui V. A. iš atsakovų G. A., A. S. ir T. S. 1 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti, iš kiekvieno atsakovo priteisiant po 333,33 Lt.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas V. A. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2008-07-25... 5. Atsakovai A. S. ir T. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė... 6. Atsakovė G. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti,... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus mieto 1 apylinkės teismas 2011-01-05 sprendimu ieškinį patenkino ir... 9. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei... 10. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai... 11. Atsakovai A. S. ir T. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1... 12. Atsakovė G. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1... 13. Ieškovas V. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašė... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Apeliaciniai skundai atmestini.... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir... 18. Lietuvos Respublikos CK 2.132 str. 1 d. numatyta, kad asmenys turi teisę... 19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-07-25 sutartimi atsakovė G. A., veikianti... 20. Tai, kad V. A. iki mirties šio sandorio neginčijo, nepatvirtina apeliantų... 21. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad buto pirkimo-pardavimo sandoris... 22. LR CK 6.145 str. 1 d. numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo... 23. Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą... 24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos... 25. Atmetus atsakovų apeliacinius skundus apeliantų prašymai priteisti jų... 26. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 27. Atsakovų A. S. ir T. S. bei G. A. apeliacinius skundus atmesti.... 28. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. sprendimą iš esmės... 29. Patikslinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-05 sprendimo... 30. priteisti ieškovui V. A. iš atsakovų G. A., A. S. ir T. S. 2 000 Lt... 31. priteisti valstybei iš atsakovų G. A., A. S. ir T. S. 2 208 Lt žyminio... 32. Priteisti ieškovui V. A. iš atsakovų G. A., A. S. ir T. S. 1 000 Lt...