Byla e2A-435-241/2017
Dėl negautų pajamų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TIMBEX“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tauragės šilumos tinklai“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-742-459/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TIMBEX“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tauragės šilumos tinklai“ dėl negautų pajamų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė UAB „TIMBEX“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Tauragės šilumos tinklai“ 94 498,93 Eur negautų pajamų, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistiną 94 498,93 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 14 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VP-12 (toliau – ir sutartis), pagal kurią ieškovė tiekia (parduoda) biokurą atsakovei, o ši turi pareigą pagal sutarties sąlygas pirkti jos poreikiams reikiamą kiekį biokuro ir sumokėti ieškovei už jos pristatytas prekes. Atsakovė sutartimi įsipareigojo sutarties galiojimo metu nedeginti savo eksploatuojamame šilumos katile iš kitų tiekėjų pirkto biokuro, tačiau nuo 2015 m. liepos 8 d. atsakovė pažeidžia sutartį – biokurą perka ne pagal sutartį iš ieškovės, o savo poreikiams reikiamą biokuro kiekį perka iš kitų biokuro tiekėjų ir ta pačia apimtimi neperka biokuro iš ieškovės. Iš viso atsakovė savo poreikiams iš kitų tiekėjų nusipirko 5 883 tne biokuro, kas atitinka 51 358,59 MWh, todėl ieškovės negautos pajamos (grynasis pelnas) sutarties galiojimo laikotarpiu sudaro 94 498,93 Eur.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovei 38 428,12 Eur nuostolių, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 38 428,12 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. spalio 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš ieškovės atsakovei 3 233,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 14 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VP-12, pagal kurią ieškovė tiekia (parduoda) biokurą atsakovei, o ši turi pareigą pagal sutarties sąlygas pirkti jos poreikiams reikiamą kiekį biokuro ir sumokėti ieškovei už jos pristatytas prekes. Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, atsakovė nesilaikė minėtos sutarties, nuo 2015 m. liepos 8 d. šiurkščiai pažeidė sutartį – biokurą pirko ne pagal sutartį iš ieškovės, o tuo pačiu metu savo poreikiams reikiamą biokuro kiekį pirko iš kitų biokuro tiekėjų ir ta pačia apimtimi nepirko biokuro iš ieškovės. Iš viso atsakovė savo poreikiams iš kitų tiekėjų nusipirko 5 883 tne biokuro, kas atitinka 51 358,59 MWh, todėl ieškovės negautos pajamos (grynasis pelnas) minėtu sutarties galiojimo laikotarpiu sudaro 94 498,93 Eur.
  3. Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl biokuro pirkimo yra susijusios su laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2016 m. kovo 30 d. Teismas konstatavo, kad dėl Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo (toliau – ir EIRĮ) nuostatų atsakovė, šilumos energijai gaminti naudojanti biokurą, privalėjo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai, šią šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį įsigydama: 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų, 2016 metais – 100 procentų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, leidžiančių reikalingą biokuro kiekį pirkti ne iš energijos išteklių biržos. Teismo vertinimu, sutarties nuostatos įrodo, kad ieškovės nustatyta atsakovei parduotino biokuro kaina (22,56 Eur/MWh) yra aukštesnė nei ta, kurią atsakovė mokėjo pirkdama biokurą išteklių biržoje. Teismas, remdamasis energijos išteklių biržos duomenimis, nustatė, kad atsakovės perkamo biokuro megavatvalandės (MWh) kaina neviršijo 20 Eur. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė 2016 metais pagrįstai ir teisėtai nepirko biokuro iš ieškovės. Teismas vertino, kad toks atsakovės elgesys atitinka EIRĮ reikalavimus.
  4. Teismas, remdamasis energijos išteklių biržos duomenimis, nustatė, kad Tauragės apskrityje registruotas tik vienas biržos dalyvis – atsakovė. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kuomet EIRĮ nuostatos įpareigojo atsakovę pirkti iš energijos išteklių biržos ne mažiau kaip 50 procentų reikalingo biokuro kiekio, įsigijo 5 888 tne biokuro, sutarto šalių sutartimi. Minėtas biokuro ekvivalentas megavatvalandėmis (MWh) sudaro 51 358,08 (manant, kad katilų naudingo veiksmo koeficientas – 0,75). Todėl teismas sprendė, kad dėl atsakovės pareigos pirkti iš ieškovės biokurą, kurio kiekis, apskaičiuotas pagal sutartį megavatvalandėmis (MWh), yra 51 358,08. Iš ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad atsakovė iš ieškovės 2015 metais įsigijo biokuro, kurio kiekis, apskaičiuotas pagal sutartį megavatvalandėmis (MWh), yra 35 206,45. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad atsakovė savo poreikiams 2015 metais iš viso įsigijo biokuro, kurio kiekis, apskaičiuotas pagal sutartį megavatvalandėmis (MWh), sudaro 86 564,53. Teismas padarė išvadą, kad 50 procentų minėto biokuro kiekio atsakovė pagrįstai pirko iš energijos išteklių biržos, iš viso 43 282,27 MWh. Todėl pažymėjo, kad spręstinas klausimas dėl atsakovės pareigos pirkti tokį pat biokuro (energijos) kiekį – 43 282,27 MWh, iš ieškovės.
  5. Teismas sprendė, kad abi sutarties šalys nebuvo pakankamai suinteresuotos sutarties vykdymu. Teismo vertinimu, atsakovė, žinodama, kad biokuro gali gauti pigiau nei iš ieškovės, apie jai siūlomą mažesnę kainą galėjo ir privalėjo informuoti ieškovę, taip pastarajai išsaugant teisėtą lūkestį (tuo atveju, jei ieškovė pasiūlytų mažesnę kainą, nei atsakovei pasiūlė kiti tiekėjai) gauti pajamų iš atsakovei parduodamo biokuro. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad duomenys apie vidutinę biokuro kainą yra vieši, konstatavo, kad ieškovė taip pat galėjo pasidomėti vyraujančiomis biokuro rinkos kainomis ir spręsti dėl biokuro kainos mažinimo, bet to nepadarė. Teismas padarė išvadą, kad abi šalys lygiomis dalimis kaltos dėl sutarties netinkamo vykdymo. Todėl teismas sprendė, kad iš atsakovės ieškovei priteistinas 50 proc. nuostolių atlyginimas, t. y. už 21 641,14 MWh energijos, gautos realizavus (sudeginus) atitinkamą kiekį biokuro.
  6. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovės nuostoliai – grynasis pelnas – turėtų būti skaičiuojami nuo tos kainos, kurią atsakovė sumokėjo kitiems tiekėjams, t. y. nuo mažesnės, nei sutartimi sulygta. Nustačius, kad abi šalys pažeidė pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, teismo įsitikinimu, spręstina, jog atsakovė turi pateisinti ieškovės teisėtus lūkesčius gauti sutartyje nurodytą kainą. Priešingu atveju, teismo vertinimu, ieškovės atsakomybės ribos būtų platesnės nei atsakovės, kas šioje byloje nenustatyta. Teismas konstatavo, kad atsakovė nesuteikė ieškovei informacijos dėl kitų tiekėjų pasiūlytos mažesnės biokuro kainos, todėl ieškovė neturėjo pagrindo siūlyti mažesnę kainą ir pagrįstai tikėjosi, kad atitinkamas biokuro kiekis bus perkamas iš jos už sutartyje nustatytą kainą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė ieškovės teisėtų lūkesčių pirkti 21 641,14 MWh energijos už sutartyje nurodytą kainą (22,56 Eur/MWh) netenkino nepagrįstai, todėl sprendė, jog ieškovė atlygintiną nuostolių dydį pagrįstai skaičiuoja nuo sutartimi sulygtos kainos. Teismas nustatė, kad pagal sutartį biokuro kiekio, kurio ekvivalentas 21 641,14 MWh, sutartinė bendra kaina sudarytų 488 224,11 Eur.
  7. Teismo nuomone, ieškovė pelno maržos dydį pagrindė. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikti pelno maržos dydžio skaičiavimai atlikti, įvertinus galimas sąnaudas (medienos, pjuvenų, skiedrų iš medienos įsigijimo, smulkinimo, transportavimo bei kitas). Teismas nesivadovavo atsakovės pateikta Ekonominių teismo ekspertizių centro 2016 m. liepos 15 d. specialisto išvada ir sprendė, kad atsakovė nenuginčijo ieškovės nurodytos pelno maržos dydžio. Teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis grynojo pelno nuo 488 224,11 Eur, taikant 9,26 proc. pelno maržą, atskaičius pelno mokestį (15 proc.). Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė patyrė 38 428,12 Eur nuostolių ir turi teisę į jų atlyginimą.
  8. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl ieškovės prašomų priteisti metinių procesinių palūkanų dydžio byloje nekilo. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytas prašomų priteisti procesinių palūkanų dydis nepažeidžia galiojančio teisinio reglamentavimo, todėl už laiku neįvykdytą piniginę prievolę iš atsakovės ieškovei priteistinos įstatymo numatytos 8,05 procento dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  9. Teismas, atsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų dalį, sprendė, kad patenkinta 40,67 proc. ieškinio reikalavimų, o atmesta – 59,33 proc. Teismas nustatė, kad ieškovė sumokėjo 1 603,08 Eur žyminį mokestį, patyrė 10 434,45 Eur teisinės pagalbos išlaidų, iš viso patyrė 12 037,53 Eur išlaidų; atsakovė patyrė 18 075,66 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytus maksimalius dydžius, sprendė, kad šalių patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra labai didelės, neatitinkančios bylos sudėtingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Todėl teismas konstatavo, kad abiem šalims priteistinos teisinės pagalbos išlaidos mažintinos trečdaliu – ieškovės pagrįstas teisinės pagalbos išlaidas sudaro 8 025,02 Eur, o atsakovės – 12 050,44 Eur. Atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dydį, teismas padarė išvadą, kad atsakovė ieškovei turėtų atlyginti 3 915,75 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, o ieškovė atsakovei – 7 149,53 Eur. Teismas, pritaikęs bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, konstatavo, kad iš ieškovės atsakovei priteistina 3 233,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai taikė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai pripažino, kad ši teisės norma yra imperatyvi. Pagal savo turinį EIRĮ 191 straipsnio nuostatos negali būti vertinamos kaip imperatyvios sutarties vykdymo prasme.
    2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė, norėdama įsigyti biokurą, privalėjo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai, nes, esant galiojančiai ieškovės ir atsakovės pirkimo–pardavimo sutarčiai, teisės aktai tokios pareigos nenumatė.
    3. Teismas netinkamai taikė EIRĮ nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nebūtų pardavusi atsakovei biokuro palankesnėmis nei biržoje sąlygomis, kas nebūtų laikoma EIRĮ pažeidimu.
    4. Teismas netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, nes ne ieškovė privalėjo įrodinėti, jog ji galėjo parduoti atsakovei biokurą ekonomiškai naudingesnėmis sąlygomis nei birža, tačiau atsakovė privalėjo įrodyti teismui, kad ieškovė negalėjo parduoti atsakovei biokuro ekonomiškai naudingesnėmis nei biržos sąlygomis.
    5. Teismas netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nes atsakovė, pasikeitus įstatymams, privalėjo inicijuoti sutarties pakeitimą ir tik šalims nepavykus susitarti, turėjo teisę nevykdyti sutarties, t. y. pirkti biokurą ne iš ieškovės, o iš biržos, kaip tai numato EIRĮ.
    6. EIRĮ taikytinas tik atsakovei ir netaikytinas ieškovei, t. y. nesukuria ieškovei jokių teisinių pasekmių, todėl bet kokios neigiamos pasekmės, atsiradusios pasikeitus EIRĮ, gali kilti tik atsakovei, tačiau ne ieškovei.
    7. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovė iš biržos biokurą pirko pigiau, nes pagal sutartį atsakovės mokėtina kaina buvo nustatyta MWh (megavatvalandėmis), o biržoje kuro kaina matuojama tne (tona naftos ekvivalento). Techniškai neįmanoma palyginti šių skirtingų mato vienetų.
  2. Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad EIRĮ 191 straipsnio nuostata nėra imperatyvi sutarties vykdymo prasme. Teisės normos yra arba imperatyvios, arba dispozityvios. Teisės norma negali būti ir imperatyvi, ir neimperatyvi. Pirmosios instancijos teismas, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir VKEKK) bei administraciniai teismai pripažino, kad EIRĮ 191 straipsnio nuostatos yra imperatyvios.
    2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad EIRĮ nuostatos yra taikomos tik atsakovei, o ieškovei šis teisės aktas jokių pasekmių nesukelia. Įstatyme nėra numatyta, kad jis būtų taikomas tik konkrečiam subjektų ratui, priešingai – šis įstatymas taikomas visiems energijos išteklių rinkos dalyviams, tiek pirkėjams (atsakovei), tiek ir pardavėjams (ieškovei).
    3. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo neteisingas faktines aplinkybes, savo poziciją nepagrįstai įvardindama kaip teismo nustatytą faktą arba kaip objektyvią faktinę aplinkybę (pvz., tariamai cituojama teismo nustatyta aplinkybė, nors sprendime teismas cituoja pačią ieškovę; ieškovė savo nuomonę įvardina kaip faktines prielaidas, kuriomis esą nepagrįstai nesivadovavo teismas ir pan.).
    4. Ieškovės pozicija yra nenuosekli, apeliaciniame skunde pateikiama daug prieštaringų argumentų, kurie prieštarauja vienas kitam. Ieškovė teigia, kad nėra galimybės palyginti biokuro kainų, nes neįmanoma perskaičiuoti biokuro kainos iš MWh į tne, tačiau tuo pačiu ieškovė teigia, jog atsakovė privalėjo pasiūlyti ieškovei parduoti biokurą pigiau nei biržoje. Jeigu kainų palyginimas neįmanomas, neįmanoma pasiūlyti parduoti biokuro pigiau.
    5. Ieškovė teigia, kad atsakovė nenutraukė sutarties, laikydama ją kaip atsarginį variantą, jeigu nepavyktų įsigyti biokuro biržoje, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad atsakovė iš ieškovės jokio biokuro nepirko.
    6. Ieškovė teigia, kad atsakovė privalėjo inicijuoti sutarties modifikavimą bei esą ji siūlė atsakovei tai padaryti, tačiau atsakovei teigiant, kad ji nemato būdų kaip būtų galima modifikuoti sutartį nepažeidžiant EIRĮ, ieškovė nepateikė jokio konkretaus pasiūlymo, kaip sutartis galėjo būti modifikuota.
    7. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad administracinio teismo sprendimas pripažinti EIRĮ 191 straipsnio nuostatas imperatyviomis ir už jų nesilaikymą skirti baudą atsakovei neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Tie patys įstatymai negali būti aiškinami ir taikomi skirtingai, todėl negalima situacija, kai vienas teismas tą pačią normą laiko imperatyvia, o kitas – neimperatyvia.
    8. Ieškovės cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose yra aiškinamas sutarties privalomumo principas, nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamu ginču. Šiame ginče turi būti aiškinamasi ne tai, ar šalys privalo vykdyti sutartis, o tai, ar EIRĮ 191 straipsnio nuostata yra imperatyvi, ar ne.
    9. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė sutiko su auditorės D. P. išvadomis bei nepateikė jokių įrodymų dėl jų nepagrįstumo. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė nesutinkanti su šia išvada, pateikė teismui teismo eksperto išvadą, kurioje argumentuotai nurodyta, kodėl auditorės D. P. išvada yra nepagrįsta ir ja remtis negalima.
  3. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas sprendime padarė aritmetinę klaidą. Teismas pripažino, kad per 2015 metus atsakovės biokuro poreikis buvo 86 564,53 MWh. Šį kiekį teismas apskaičiavo sudėdamas atsakovės iš ieškovės 2015 metais įsigytą biokurą (35 206,45 MWh ) ir atsakovės iš biržos nupirktą biokurą (51 358,08 MWh). Teismas nustatė, kad 2015 metais iš ieškovės atsakovė privalėjo pirkti 43 282,27 MWh biokuro (86 564,53 x 50 proc.). Pripažinęs, kad šalys lygiomis dalimis kaltos dėl to, kad atsakovė 2015 metais nenupirko 50 proc. būtino kiekio biokuro iš ieškovės, teismas apskaičiavo, kad atsakovė nenupirko iš ieškovės 43 282,27 MWh biokuro. Tačiau teismas padarė skaičiavimo klaidą, nes į skaičiavimą neįtraukė aplinkybės, kad 2015 m. atsakovė iš ieškovės nupirko 35 206,45 MWh biokuro. Taigi, net pripažįstant, jog atsakovė iš ieškovės 2015 metais privalėjo nupirkti 43 282,27 MWh biokuro, pripažintina, jog atsakovė iš ieškovės nenupirko 8 075,82 MWh biokuro (43 282,27 MWh – 35 206,45 MWh). Atsakovė turėtų atlyginti ieškovei negautas pajamas už nenupirktą 4 037,91 MWh biokuro kiekį (8 075,82 MWh x 50 proc.).
    2. Teismo išvada dėl atsakovės įsigyto biokuro kiekio prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Teismo teiginys, kad nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., atsakovė įsigijo 5 888 tne biokuro per biržą yra neteisingas. Tokia klaida įvyko dėl to, kad teismo nurodytas biokuro kiekis buvo pirktas visam šildymo sezonui iki 2016 m. balandžio 12 d., tačiau faktiškai atsakovė 2015 metais biržoje įsigijo tik 2 481,951 tne biokuro. Atsakovė 2015 m. iš biržos pirko tik 35,6 proc. reikalingo biokuro kiekio bei atsižvelgiant į tai, kad 2015 metais atsakovė biokurą pirko tik iš biržos ir ieškovės, pripažintina, kad 2015 metais atsakovė iš ieškovės pirko 64,4 proc. reikalingo biokuro. Kadangi teismas pripažino, jog atsakovė iš ieškovės 2015 metais privalėjo pirkti ne daugiau kaip 50 proc. reikalingo biokuro, pripažintina, kad atsakovė 2015 m. iš ieškovės įsigijusi 64,4 proc. reikalingo biokuro, jokių ieškovės interesų nepažeidė ir už jokią žalą nėra atsakinga.
    3. Ieškovė neįrodė nei vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų. Sutartis nenumatė draudimo atsakovei pirkti biokurą iš kitų tiekėjų. Sutartyje nebuvo numatytas minimalus biokuro kiekis, kurį atsakovė būtų įsipareigojusi nupirkti iš ieškovės, sutarties prieduose buvo numatytas preliminarus numatomas pagaminti šilumos kiekis (MWh). Teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškovė turėjo teisėtą lūkestį 2015 metais parduoti atsakovei 43 282,27 MWh biokuro.
    4. Atsakovė pateikė teismui įrodymus, kad iš biržos įsigyto biokuro kaina buvo apie 20 proc. mažesnė, nei ieškovės nustatyta kaina. Todėl atsakovė turėjo teisę pirkti biokurą ne iš ieškovės ir toks pirkimas nepažeidė sutarties.
    5. Byloje yra pateikta atsakovės 2016 m. vasario 17 d. pažyma, pagrindžianti, kad atsakovė biokurą energijos išteklių rinkoje įsigijo 34,48 procentais pigiau nei ieškovės kaina ir sutaupė 139 813,44 Eur. Todėl sprendžiant šį ginčą turi būti atsižvelgiama į viešojo ir privataus intereso balansą. Teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė. Vertindamas kiekvienos iš šalių veiksmų teisėtumą bei sąžiningumą, teismas neatsižvelgė į specifinį atsakovės statusą bei tikslus.
    6. Atsakovei ginčijant ieškovės nurodytą pelno maržą, ieškovė privalėjo pateikti įrodymus, kad tokia pelno marža yra įprasta rinkoje. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teismo eksperto 2016 m. liepos 15 d. išvadą, kurioje nurodyta, kad ieškovės pateiktuose negauto pelno apskaičiavimą pagrindžiančiuose dokumentuose nėra išskirtos jokios prielaidos, nepateikti motyvai, dėl kokių priežasčių pasirinktas vienas ir kitas skaičiavimui naudotas dėmuo, taip pat neatlikti jokie skaičiavimai su ieškovės retrospektyviais duomenimis, kurių pagrindu būtų galima taikyti 9,26 proc. pelno maržą.
    7. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad iš 1 tne galima pagaminti 11,63 MWh šiluminės energijos (tą patį nurodo ir ieškovė savo pateiktuose skaičiavimuose). Įvertinus katilinės naudingo veiksmo koeficientą 0,75 (šį koeficientą nurodo ieškovė savo skaičiavimuose), iš 1 tne biokuro už katilo (ieškovė parduoda pagamintą šilumą už katilo) galima pagaminti 8,72 MWh šiluminės energijos. Vadinasi, pagaminto šilumos kaina už katilo, perkant biokurą iš kito tiekėjo, yra 16,07 Eur/MWh (140,13 Eur / 8,72 MWh) ir yra 29 proc. mažesnė nei ieškovei pagal sutartį mokama kaina – 22,56 Eur/MWh. Vadinasi, pelno maržą ieškovė turėjo skaičiuoti ne pagal sutartyje numatytą kainą, o pagal tą kainą, kurią atsakovė būtų mokėjusi, jeigu būtų pirkusi prekes iš ieškovės – 29 proc. mažesnę.
    8. Jeigu būtų pripažinta, kad atsakovė privalėjo pirkti biokurą iš ieškovės, tačiau to nedarė, ieškovės nuostoliai galėtų būti tik negautas grynasis pelnas, apskaičiuotas vertinant ne sutartyje numatytą biokuro kainą, o tą biokuro kainą, kurią atsakovė sumokėjo per energijos išteklių biržą.
    9. Ieškovė, tiekdama biokurą atsakovei už kitų tiekėjų pasiūlytą kainą, ne tik kad nebūtų gavusi planuoto pelno, bet būtų patyrusi 242 913 Eur nuostolių.
  4. Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai
    1. Teisingumą Lietuvoje vykdo ne VKEKK, o teismai. Jei atsakovė VKEKK priimtų sprendimų, kurie yra taikomi tik atsakovei, bet ne ieškovei, neskundžia teismui, nebando teisme išsiaiškinti, ar tikrai VKEKK priimti sprendimai yra teisėti ir teisingi, tai yra atsakovės apsisprendimo teisė, tačiau tai negali įtakoti atsakovės atsakomybės klausimų prieš ieškovę dėl sutarties nevykdymo. VKEKK priimti sprendimai negali turėti jokios prejudicinės reikšmės byloje sprendžiamiems klausimams.
    2. Atsakovės teiginiai apie pigiau pirktą biokurą yra paremti tik pačios atsakovės parengtais skaičiavimais ir jos padarytais subjektyviais biokuro kainos, nurodytos MWh už katilo, perskaičiavimais į biokuro kainos, nurodytos tne, kurie negali būti objektyvūs, nes nėra paremti jokiais kitais objektyviais ir nešališkais įrodymais. Biržoje biokuro kaina buvo nurodoma tne, o sutartyje MWh už atsakovės šilumos gamybos katilo. Neginčijamos ir objektyvios tinkamai pagrįstos mokslinės ir praktikės metodikos, kurios dėka galima būti neginčijimai perskaičiuoti tne į MWh už katilo, nėra.
    3. Biokuro pardavimai pagal biržos taisykles ir biokuro pardavimai pagal sutartį biokuro pardavėjo atsakomybės prieš pirkėjo, tiekimo, užtikrinimo garantijų iš pardavėjo pusės pateikimo ir kitais aspektais yra labai skirtingi, taip pat iš esmės skiriasi pats atsiskaitymo už nusipirktą biokurą principas, todėl ir biokuro pardavimo kaina yra skirtinga.
    4. Atsakovė neatskleidė tikslios informacijos, tačiau nepaneigė ieškovės pateiktos informacijos kad, pirkdama biokurą biržoje, atsakovė patiria papildomų sąnaudų (kas didina atsakovės biržoje įsigyto biokuro savikainą), kurių nebūtų patyrusi, jei ji būtų tinkamai vykdžiusi sutartį, todėl lyginti tik biokuro kainą biržoje, nurodytą tne (be atsakovės patiriamų papildomų sąnaudų), ir biokuro kainą pagal sutartį (t. y. MWh už katilo) nėra pagrįsta.
    5. Atsakovė niekada nepasiūlė ieškovei perskaičiuoti sutartyje nurodytos biokuros kainos (t. y. MWh už katilo) į tne ir atitinkamai pakeisti sutartį, kad būtų galima objektyviai ir neginčijamai palyginti ieškovės parduodamo biokuro kainą ir biokuro kainą biržoje.
    6. Nepaisant ieškovės raginimų bei siūlymų atsakovei spręsti sutarties vykdymo klausimą, pasikeitus teisiniam reguliavimui, atsakovė ignoravo ieškovę ir jos pasiūlymus.
    7. Atsakovė bando ginčyti ir nesutikti su auditorės D. P. pateiktomis išvadomis dėl ieškovės negautų pajamų, tačiau pati atsakovė aiškiai nenurodo ir nepagrindžia, kad ieškovės atliktuose skaičiavimuose dėl jos negautų pajamų, kuriuos patikrino auditorė D. P., yra kokių nors klaidų, faktinių duomenų neatitikimo tikrovei ar kokių nors neatitikimų gerajai verslo praktikai ar ekonominei logikai, taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad ieškovės nurodyta pelno marža neatitinka protingumo kriterijų ir rinkos sąlygų.
    8. Atsakovė nutyli, kad savo paskutiniuose skaičiavimuose dėl negautų pajamų ieškovė nurodė kitą ieškovės biokuro savikainą už katilo Eur/MWh, kuri buvo apskaičiuota remiantis per sutarties nevykdymo laikotarpį faktiškai buvusiomis biokuro savikainą sudarančiomis žaliavų ir kitų reikiamų darbų (smulkinimo, transportavimo ir kt.) rinkos kainomis.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

12Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).
  2. Nagrinėjamoje byloje atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – VKEKK 2016 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. O3-326, UAB „Baltpool“ 2016 m. gruodžio 5 d. pažymą Nr. 16-SD-429. Su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė pateikė VKEKK 2016 m. gruodžio 13 d. protokolą Nr. K3-7. Prašymu dėl papildomų įrodymų priėmimo atsakovė prašo priimti VKEKK 2017 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. O3-80.
  3. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Labai svarbu, kad kiekvienai šaliai būtų sudaryta galimybė susipažinti su kitais įrodymais ir ji galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai teismui buvo pateikti kartu su atsakovės apeliaciniu skundu, atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, atskiru procesiniu prašymu, ieškovė turėjo galimybę susipažinti su naujai pateiktais įrodymais ir išreikšti savo nuomonę dėl jų. Atsakovės pateikti nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjamu ginču. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas priima naujus atsakovės pateiktus įrodymus ir prideda juos prie bylos bei pažymi, kad naujų įrodymų priėmimas nepažeidžia šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, bylos nagrinėjimo neužvilkins (CPK 314 straipsnis).

13Dėl bylos esmės

  1. Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įstatymo ar sutarties nurodytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ginčo atveju, reikalaudama nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovė. Taip pat ji privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Ketvirtoji civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
  2. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė teigia, kad atsakovė pažeidė sutartinę pareigą pirkti biokurą iš ieškovės. Taip pat, ieškovės teigimu, atsakovė nepranešė ieškovei apie jos turimą pirmumo teisę parduoti biokurą pagal sutartį atsakovei kitų tiekėjų pasiūlyta mažesne kaina (nepakankamai bendradarbiavo ir piktnaudžiavo padėtimi).
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gegužės 14 d. ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro (smulkintos medienos) pirkimo pardavimo sutartį Nr. VP-12, pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei nuosavybės teise biokurą, o atsakovė įsipareigojo priimti tvarkingą ir kokybišką biokurą bei sumokėti ieškovei sutartyje numatytą kainą sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais (sutarties 1.1, 1.3 punktai).
  4. Pagal Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo (įstatymo 2013 m. liepos 2 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalį, įsigaliojusią nuo 2014 m. sausio 1 d., šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 procentų; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 procentų. Šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau; trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais (EIRĮ 191 straipsnio 2 dalis).
  5. Pagal Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalį, įsigaliojusią nuo 2015 m. sausio 1 d., šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 procentų.
  6. ieškovė kvestionuoja Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos imperatyvumą. Ieškovės manymu, ginčo sutarties vykdymo prasme ji nelaikytina imperatyvia. Su tokiais ieškovės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
  7. Nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi ar ne, yra vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas pagal doktrininį suvokimą apie jas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010).
  8. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies kategoriška liepiamoji formuluotė („privalo“) suponuoja šiame straipsnyje įtvirtintos teisės normos imperatyvumą. Įstatymo tikslų požiūriu taip pat konstatuotinas šios teisės normos imperatyvumas. 2013 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 1, 2, 3, 4, 7, 9, 10, 13, 17, 19 straipsnių pakeitimo, Įstatymo papildymo 17-1, 19-1 straipsniais ir V skirsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-493 travaux préparatoires (liet. parengiamieji darbai), be kita ko, aiškinamasis raštas, patvirtina įstatymų leidėjo ketinimą paskatinti biokuro rinkos dalyvius vykdyti prekybą biržoje skaidriomis ir visiems vienodomis sąlygomis, o tam yra būtina nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kuriuo rinkos dalyviai privalėtų tam tikrą dalį biokuro produktų įsigyti biržoje. Šio įstatymo pakeitimo projekto iniciatoriai nurodo, kad įteisinus biržą, kaip vieną iš privalomų energijos išteklių, naudojamų šilumos ir (ar) elektros gamybai, įsigijimo būdų, bus skatinama vietos gamintojų plėtra ir naujų biokuro tiekėjų atsiradimas rinkoje; biržos kaina yra geriausiai rinkos situaciją atspindinti kaina, nes ji susiformuoja konkurencingoje rinkoje, naudojant skaidrų, lygiateisį prekybos modelį, kuris sprendžia daugelį šiandienos rinkos problemų: apima daug įvairaus dydžio dalyvių, sukuria palyginamą produktų standartą, vienodus kokybės nustatymo principus, lygius reikalavimus užstatams ir pan.
  9. Taigi, iš to, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad atsakovė 2015 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 50 procentų biokuro, o 2016 metais – ne mažiau kaip 100 procentų. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).
  10. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad net ir pripažinus Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos imperatyvumą, šis pasikeitęs teisinis reglamentavimas neturi įtakos ginčo sutarčiai, kuri buvo sudaryta iki nagrinėjamų Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo pakeitimų (papildymų). Ieškovės teigimu, pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Teisėjų kolegija nemato pagrindo pritarti ir šiems ieškovės argumentams.
  11. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005), CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaro autoriai. Vadinasi, darytina išvada, kad ieškovės argumentai dėl CK 6.157 straipsnio 2 dalies taikymo nagrinėjamu atveju vertintini kaip nepagrįsti.
  12. Konstatavus, kad atsakovė 2015 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 50 procentų biokuro, o 2016 metais – ne mažiau kaip 100 procentų, spręstina, jog nagrinėjamam ginčui aktualus tik 2015 metų periodas, nes 2016 metais atsakovė visą reikiamą biokurą privalėjo įsigyti per energijos išteklių biržą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl nuostolių priteisimo už atsakovės iš ieškovės nepirktą biokuro kiekio dalį 2016 metais.
  13. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 14 d. nutarime Nr. O3-80 „Dėl UAB „Tauragės šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nurodyta, kad 2015 metais atsakovė įsigijo ir elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai sunaudojo 7 198,7 tne biokuro; energijos išteklių biržoje atsakovė nupirko 2 481,827 tne, t. y. 34,5 proc. 2015 metais įsigyto biokuro kiekio. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija konstatavo, kad atsakovė nesilaikė reikalavimo 2015 metais per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 50 procentų biokuro, ir už tai atsakovei skyrė 4 470 Eur piniginę baudą. Taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime nurodyta, kad atsakovė 2015 metais elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojo medienos kilmės biokurą, t. y. medienos skiedras (98,9 proc.) ir medienos pjuvenas (1,1 proc.). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė, kad atsakovė pagal dvišalę biokuro pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo medienos skiedras už 240,94 Eur/tne, t. y. didesnė nei vidutinė to paties laikotarpio energijos išteklių biržoje parduotų medienos skiedrų kaina 166,53 Eur/tne; iš viso pagal dvišalę biokuro pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė ekonomiškai nenaudingai įsigijo 4 608 tne viso 2015 metais įsigyto biokuro kiekio. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti šiame Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kaip kompetentingos ginčo klausimu institucijos, nutarime nurodytomis aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, kad šis nutarimas būtų panaikintas.
  14. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad 2015 m. atsakovė iš ieškovės įsigijo 64 proc. viso įsigyto biokuro, t. y. daugiau nei 50 proc., numatytų imperatyvių teisės normų. Biržoje atsakovė biokurą galėjo įsigyti net trečdaliu (31 proc.) pigiau nei 2015 metais įsigijo iš ieškovės, todėl tenkinama ir 2013 m. gegužės 14 d. biokuro pirkimo pardavimo sutarties 3.8 punkto sąlyga, pagal kurią šalys sulygo, kad kitiems tiekėjams pasiūlius parduoti biokurą dešimt ir daugiau procentų pigiau, negu parduoda ieškovė, atsakovė pasilieka teisę pirkti biokurą iš šių tiekėjų. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė nepasiūlė ieškovei pirmumo teise parduoti biokurą nauja, kitų tiekėjų pasiūlyta, mažesne kaina, teisėjų kolegijos vertinimu, nelemia atsakovės veiksmų neteisėtumo, ypač įvertinus 31 proc. dydžio kainų skirtumą bei biokuro įsigijimo biržoje procedūros specifiką (sandoriai biržoje laikomi sudarytais nuo prekybos rezultatų paskelbimo momento). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė, kaip biokuro biržos dalyvė, negalėjo realizuoti savo pirmumo teisės atsakovei parduoti biokurą mažesne kaina per biokuro biržą. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji realiai galėjo parduoti atsakovei biokurą trečdaliu pigiau, t. y. už vidutinę 2015 m. biokuro kainą biržoje.
  15. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė dalį biokuro (pjuvenas) pirko ne biržoje ir ne pagal sutartį, o sudarė pirkimo sandorius su kitais tiekėjais. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės teiginius dėl pjuvenų pirkimo, t. y. nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kada, su kuo, kokiomis konkrečiomis sąlygomis buvo sudaryti ir vykdomi ieškovės nurodomi pjuvenų pirkimo sandoriai su kitais tiekėjais ir pan. Toks abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio argumentas apeliacinės instancijos teismui neleidžia spręsti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų įsigyjant pjuvenas. Aplinkybė, kad atsakovė procesiniuose dokumentuose neneigė šių ieškovės teiginių, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime jų neįrodo, nes, kaip minėta, ieškovei tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrindą. Taip pat ieškovė nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kad ji pjuvenas atsakovei turėjo galimybę tiekti už mažesnę kainą nei įsigijo atsakovė. Pažymėtina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 14 d. nutarime Nr. O3-80 nustatyta, jog atsakovė pagal dvišalę biokuro pirkimo-pardavimo sutartį ekonomiškai naudingai įsigijo 1,1 proc. (medienos pjuvenų) viso įsigyto biokuro kiekio. Nesant jokių konkrečių duomenų ir įrodymų apie šį sandorį, negalima daryti išvados, kad jo sudarymas ir vykdymas laikytinas neteisėtais atsakovės veiksmais.
  16. Ieškovė taip pat kelia tinkamo įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo klausimą. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, leidžiančių reikalingą biokuro kiekį pirkti ne iš biržos. Ieškovė teigia, kad ji neturėjo pareigos įrodyti, jog atsakovė galėjo pirkti biokurą iš ieškovės, o atsakovė turėjo įrodyti, kad ji pagrįstai atsisakė vykdyti ginčo sutartį. Su šiais ieškovės argumentais sutiktina tik iš dalies, t. y. atsakovei iš tiesų teko pareiga įrodyti, kad jos sutarties nevykdymas nebuvo neteisėtas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, be kita ko, neteisėtų veiksmų, įrodinėjimas pirmiausia yra ieškinį pareiškusios ieškovės procesinė pareiga. Ieškovė savo reikalavimus atsakovei grindė tuo, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai nepirko biokuro iš ieškovės. Atsakovė neteisėtų veiksmų nebuvimą grindė imperatyviomis teisės normomis – EIRĮ 191 straipsnio 1 dalimi. Sąlygos, šalinančios šios imperatyvios teisės normos privalomumą, nurodytos EIRĮ 191 straipsnio 2 dalyje (jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau). Taigi būtent ieškovė, siekdama įrodyti savo ieškinio reikalavimų pagrįstumą (atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą), turėjo pagrįsti EIRĮ 191 straipsnio 2 dalies taikymo galimybę nagrinėjamoje byloje.
  17. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys, vykdydamos ginčo sutartį, pažeidė pareigą bendradarbiauti bei kooperuotis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neinformavo ieškovės apie jai siūlomą mažesnę biokuro kainą. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė neįvertinęs reikšmingų aplinkybių, kad tokį atsakovės elgesį pirmiausia lėmė pasikeitęs biokuro įsigijimo teisinis reglamentavimas (imperatyvios teisės aktų nuostatos, įpareigojančios biokurą įsigyti per biržą), biokuro įsigijimo biokuro biržoje procedūrų specifika ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminė ginčo sutarties nuostata laikytina kuo mažesnė biokuro įsigijimo kaina, nepaisant to, kad sutartyje nustatyta fiksuota biokuro kaina. Šalys ginčo sutartimi susitarė, kad atsakovė turi teisę pirkti biokurą pigiau iš kitų tiekėjų, nei kaina, nurodyta sutartyje. Byloje nesant jokių įrodymų, kad ieškovė realiai būtų pardavusi atsakovei biokurą ženkliai mažesnėmis kainomis, kuriomis atsakovė faktiškai jį įsigijo iš kitų tiekėjų, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė, neinformuodama ieškovės apie galimą mažesnę biokuro kainą, atliko neteisėtus veiksmus. Toks reikalavimo informuoti ieškovę nesilaikymas, iš esmės negalintis sukelti jokių realių padarinių, laikytinas formaliu ir nekvalifikuotinas kaip neteisėti atsakovės veiksmai. Be to, įvertintinas ir šios informavimo pareigos kontekstas – tiek įstatymai, tiek ir biokuro biržos kainos yra skelbiami viešai, todėl ieškovė, kaip savo srities profesionalė, verslininkė, galėjo ir turėjo žinoti aplinkybes, apie kurias pagal ginčo sutartį ją turėjo informuoti atsakovė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovės veiksmus ir priteisė dalį ieškovės reikalautų nuotolių (negautų pajamų).
  18. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad ieškovė, akcentuodama atsakovės pareigą inicijuoti ginčo sutarties modifikavimą, be kita ko, kainos keitimą, ir tos pareigos nesilaikymą, nei ikiteisminiame ginčo etape, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių konkrečių siūlymų, kaip galima būtų buvę pakeisti ginčo sutartį, kad jos vykdymas nepažeistų imperatyvių teisės aktų normų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė ir atsakovė ginčo sutartį sudarė viešojo pirkimo būdu, todėl ginčo sutarties modifikavimas ir kainos keitimas reikštų laimėjusio tiekėjo (šiuo atveju ieškovės) pasiūlymo kainos keitimą, kas pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (įstatymo 2010 m. vasario 11 d. redakcija) yra imperatyviai draudžiama.
  19. Nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė atsakovei negali būti taikoma, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai iš dalies patenkino ieškinį. Kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas nebeturi reikšmės teisingam šio ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų išsamiau nepasisako.

14Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

  1. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

15Dėl procesinės bylos baigties

  1. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas toje dalyje, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys, ieškovės ieškinį atmetant. Likusioje dalyje, kuria ieškovės ieškinys atmestas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sprendžia, jog yra pagrindas pakeisti ir šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą.
  2. Ieškovės ieškinį atmetus, pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės ieškovei nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  3. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 5 200 Eur, už atskirojo skundo parengimą – 800 Eur, už tripliko parengimą – 3 400 Eur, už atsiliepimų į patikslintus ieškinius parengimą – 2 100 Eur, už kitų dokumentų (prašymų, paaiškinimų) parengimą – 2 400 Eur, už atstovavimą teismo posėdyje – 3 481,74 Eur, kitos išlaidos (Juridinių asmenų registrui, ekspertui, žyminiam mokesčiui) – 693,92 Eur, iš viso – 18 075,66 Eur. Šios išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija), nustatytus dydžius, todėl, įvertinus teiktų teisinių paslaugų pobūdį, darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, atsakovei iš ieškovės galima priteisti maksimali suma sudaro 6 266,07 Eur (Rekomendacijų 2.1, 2.6, 2.9, 8.2, 8.3, 8.15, 8.17, 8.19, 9 punktai). Ieškinio reikalavimus atmetus, 6 266,07 Eur bylinėjimosi išlaidų priteistini atsakovei iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovė už apeliacinį skundą, kurio suma 38 428,12 Eur, sumokėjo 1 057,32 Eur žyminio mokesčio. Atsakovės apeliacinio skundo reikalavimus patenkinus, 1 057,32 Eur žyminio mokesčio priteistini atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
  3. Atsakovė už apeliacinio skundo parengimą patyrė 1 694 Eur advokato pagalbos išlaidų, už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą – 1 187,60 Eur, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą – 60,50 Eur, už ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą analizę – 60,50 Eur, iš viso – 3 002,60 Eur. Šios išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl atsakovei iš ieškovės galima priteisti maksimali suma sudaro 2 470,08 Eur (Rekomendacijų 8.10, 8.11, 8.17, 8.19 punktai). Atsakovės apeliacinio skundo reikalavimus patenkinus, 2 470,08 Eur teisinės pagalbos išlaidų priteistini atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

19pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

20„atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TIMBEX“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tauragės šilumos tinklai“ dėl negautų pajamų priteisimo.

21Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tauragės šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 179478621, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TIMBEX“, juridinio asmens kodas 111621867, 6 266,07 Eur (šešis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt šešis Eur 7 ct) bylinėjimosi išlaidų“.

22Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tauragės šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 179478621, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TIMBEX“, juridinio asmens kodas 111621867, 3 527,40 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt septynis Eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai