Byla 3K-3-480/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Impronela Tours“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutarties ir Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Impronela Tours“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Busturas“ dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) aiškinimo ir taikymo (imperatyvumo nustatymo) klausimas.

62008 m. birželio 6 d. šalys sudarė sutartį dėl tarptautinio susisiekimo maršruto įvažiavimo į autobusų stotį, bilietų pardavimo ir tarpusavio atsiskaitymų, kurios 2.5 punktu buvo nustatytas 20 Lt (plius PVM) mokestis už kiekvieną autobuso įvažiavimą į Šiaulių autobusų stotį. Ieškovės teigimu, šis sutarties punktas prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai, t. y. Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (sutarties sudarymo metu galiojusi 2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytam reikalavimui, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius pagal stočių kategorijas suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija). Sutartyje nustatyto dydžio mokesčio atsakovė su Komisija nesuderino, o ši 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 123 „Dėl autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių“ 1.1 punktu Šiaulių autobusų stočiai yra nustačiusi 3 Lt mokesčio tarifą. Vadovaujantis Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalimi (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtintos Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos 11 punktu, atsakovė, kaip autobusų stoties valdytoja, pirmiausia privalėjo suderinti tarifų maksimalius dydžius su viešojo administravimo subjektu, ir tik po to suderintą tarifą taikyti ieškovei.

7Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2008 m. birželio 6 d. sutarties Nr. 79 „Dėl tarptautinio susisiekimo maršruto įvažiavimo į autobusų stotį, bilietų pardavimo ir tarpusavio atsiskaitymų“ 2.5 punktą, reguliuojantį atsiskaitymą tarp sutarties šalių, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 23 611,64 Lt (nuo sutarties pasirašymo iki ieškinio pateikimo sumokėta didesnė, nei nustatyta, suma), 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad šiame ginče yra visuomenės interesas, jog turi būti nustatyta pakankama pusiausvyra tarp pervežimo kainos, keleivių aptarnavimo kokybės ir su tuo susijusio įvažiavimo mokesčio tarifo dydžio. Teismas atkreipė dėmesį į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 123 „Dėl autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių“ 2 punkto nuostatą, kad nustatyti tarifų maksimalūs dydžiai nėra absoliutūs, ir, esant tam tikromis sąlygomis, gali būti pakeisti. Nei Kelių transporto kodekse, nei Autobusų stočių veiklos nuostatuose, patvirtintuose susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3-734, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarime Nr. 123 „Dėl autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių“, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtintoje Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkoje nenustatyta, kada toks derinimas turi būti – ar iki sutarties su vežėju, kur numatytas didesnis tarifas, pasirašymo ar tai gali būti padaryta ir po to; nustatyta tik tai, kaip turi būti pateikiamas prašymas pakeisti tarifo dydį bei kokie turi būti pateikiami papildomi duomenys, nagrinėjimo tvarka ir terminai. Akivaizdu, kad tai sietina su ekonominiais rodikliais. Teismas konstatavo, kad teisės normoje vartojamas terminas „tarifų maksimalus dydis“, esant nustatytai tokio tarifo pakeitimo tvarkai, nelaikytinas imperatyviąja teisės norma, taigi sandoris, kuriame numatytas didesnis, nei galiojantis maksimalus tarifas, nėra niekinis, o yra nuginčijamas. Sandorio šalis, nustatydama didesnį, nei maksimalus leistinas, tarifą ir turinti pareigą jį suderinti, privalo per protingą laikotarpį kreiptis dėl tokio tarifo suderinimo. Nesant tokio suderinimo ar suderinus mažesnį nei sutartyje nustatytas tarifas, kita sandorio šalis turi teisę į žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo negalįs išeiti už reikalavimo ribų ir spręsti dėl žalos atlyginimo, be to, nebuvo pateikta duomenų apie tai, ar buvo kreiptasi dėl kito maksimalaus tarifo suderinimo, ar buvo priimtas sprendimas. Spręsdamas, ar sudarytas sandoris nepažeidžia teisės normos, kurioje nustatyta, jog autobusų stotys visiems vežėjams taiko vienodus paslaugų tarifus, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikoje kiekviena autobusų stotis turi teisę taikyti skirtingus tarifus vežėjams, tačiau jų dydžiai vienodiems vežėjams vienoje autobusų stotyje neturi skirtis. Ši teisės norma laikytina imperatyviąja ta prasme, jog toje pačioje autobusų stotyje vienodas paslaugas teikiantiems vežėjams taikomi vienodi tarifai. Teismo nuomone, vežėjai, vykdantys skirtingus vežimus, skirtingais maršrutais bei esant skirtingam tokių vežimų teisiniam reguliavimui, negali būti lyginami tarpusavyje teikiamų įstatyme nurodytų paslaugų prasme ir kiekiu, kartu ir kainodara, taigi skirtingus vežimus vykdančių vežėjų išskyrimas, taikant skirtingą tarifą įvažiavimui į autobusų stotį, nelaikytinas įstatymo pažeidimu, jei nenustatyta, jog autobusų stotis taiko vežėjui skirtingą tarifą, nei kitam vežėjui, kuris užsiima analogišku keleivių vežimu. Atsižvelgdamas į pateiktoje atsakovės sutartyje su kitu tarptautinius keleivių pervežimus vykdančiu vežėju nustatytą analogišką tarifą, teismas nenustatė diskriminavimo.

10Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 23 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) neimperatyvaus pobūdžio bei pažymėjo, kad šią išvadą patvirtina dar ir tai, jog institucijos, tiesiogiai taikančios šią normą, nesuprato jos ir netaikė kaip imperatyviosios keleivių pervežimams tarptautiniais maršrutais (byloje pateikti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos raštai šiuo klausimu). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XI-573 Kelių transporto kodekso 16 straipsnis („Tarifai“) buvo iš dalies pakeistas, jo 5 dalyje nustatyta, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai; autobusų stotys visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies (vietinio (priemiestinio), tolimojo arba tarptautinio susisiekimo) maršrutais, taiko vienodus paslaugų tarifus; 6 dalyje nustatyta, kad kiti keleivių ir krovinių vežimo tarifai nustatomi šalių susitarimu; su keleivių ir krovinių vežimu susijusių papildomų paslaugų tarifus nustato šių paslaugų teikėjai, taigi, aiškiai nebeliko jokių šios normos imperatyvumo požymių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymo normos aiškinamos ir taikomos sistemiškai ir negali apsiriboti vienos įstatymo normos pažodiniu aiškinimu.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12Kasaciniu skundu ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Impronela Tours“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. bei Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13Dėl netinkamo Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl civilinių teisės normų imperatyvumo nustatymo principų ir taisyklių

14Kasatorės nuomone, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kurios galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Nesant aiškių nurodymų, kad ši norma – imperatyvioji, reikėtų taikyti CK 1.9 straipsnio analogiją ir, kaip savo nutartyje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovautis civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgti į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos tikslas, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, – užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą visuomenei, jos uždaviniai yra neleisti autobusų stočių valdytojams be pagrindo didinti tarifų dydžių ir taip mažinti teikiamų viešųjų paslaugų prieinamumą bei užkirsti kelią autobusų stočių valdytojams, naudojantis išskirtine padėtimi, gauti nepagrįstai didelius pelnus. Atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslus, konstatuotina, kad ši norma – imperatyvioji ir įsakmiai draudžia autobusų stočių valdytojams taikyti aukštesnius tarifus nei maksimalius, kuriuos autobusų stoties valdytojas yra suderinęs su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, šia norma ginamas visuomenės interesas, reikalaujantis įsikišti į šalių privačius santykius ir uždrausti jiems laisvai disponuoti savo galimybėmis, taip pat konstatuotina, jog šios imperatyviosios normos pažeidimas padarė žalos visuomenei ir leido atsakovei nepagrįstai pasipelnyti kasatorės bei visuomenės sąskaita. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo pats nustatinėti normos imperatyvumą, taikydamas normos imperatyvumo nustatymo metodiką, ir savo sprendimą grįsti teisiniais motyvais, o ne teisės normų nesilaikymo faktais. Kasatorė pažymi, kad vėlesnis (2009 m. gruodžio 17 d.) esminis Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies pakeitimas, po kurio neliko pareigos derinti maksimalius tarifus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija nei vietinio, nei tarptautinio maršruto vežėjams, neturi ir negali turėti įtakos santykiams, buvusiems galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

161.

17Dėl maksimalius tarifus ir vienodų tarifų taikymą nustatančių normų imperatyvumo. Atsakovė akcentuoja sisteminį teisės normos aiškinimą. Įstatymų leidėjas daro skirtumą tarp vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais vežančių vežėjų veiklos reglamentavimo. Nustatant tarifus keleiviams, vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo vežėjams taikomos skirtingos taisyklės: kitaip nei tarptautinio, vietinio ir tolimojo susisiekimo vežėjai neturi galimybės koreguoti savo teikiamų paslaugų įkainių, todėl būtina įmanomai tiksliau reglamentuoti klausimus, susijusius su galimomis jų išlaidomis, įskaitant ir mokesčius, mokamus autobusų stotims, kuriose sustojimai vietiniams ir tolimiesiems reisams yra privalomi. Tarptautiniais reisais vežantiems vežėjams sustojimai autobusų stotyse įstatymiškai neprivalomi, taigi jie laisva valia gali pasirinkti, sudaryti ar nesudaryti sutarčių dėl įvažiavimo j autobusų stotis. Kasatoriaus teiginiai dėl Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies tikslų ir uždavinių, susijusių su visuomenės interesais ir viešųjų paslaugų prieinamumu, nėra pakankamai teisiškai pagrįsti. Pažymėtina, jog vien viešojo intereso egzistavimas nelemia teisės normos imperatyvumo – tai tik vienas iš reikšmės turinčių kriterijų. Kadangi vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais vežančių vežėjų veikla reglamentuojama skirtingai, skiriasi ir visuomenės intereso apimtis, tai kasatoriaus dėstomi teiginiai nesuponuoja išvados, kad aptariamos teisės normos neabejotinai yra imperatyviosios. Sistemiškai įvertinus reglamentavimą, darytina išvada, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalis yra dispozityvioji norma, nes numatyta tarifų keitimo galimybė, o toje pačioje normoje įtvirtintas lygiateisiškumo principas taikomas atsižvelgiant į vežėjų veiklos pobūdį, t. y. vienodi tarifai privalomi tos pačios kategorijos – vietinio, tolimojo ar tarptautinio susisiekimo vežėjams. Nors sudarius sutartį nebuvo kreiptasi į atsakingą instituciją dėl tarifo sudarymo, tai neturėtų būti laikoma esminiu pažeidimu, juolab tokiu, dėl kurio sutartis ar jos dalis galėtų būti pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio. Reikalavimas suderinti tarifo dydį labiau sietinas su tarifo, taikomo konkrečiai vežėjų grupei, išviešinimu. Kaip nustatyta byloje, atsakovė, nors ir nesuderinusi užmokesčio dydžio, nepiktnaudžiavo neišviešinimo faktu ir analogiškus tarifus numatė bei taikė ir sutartyse su kitais tarptautinio susisiekimo maršrutais vežančiais vežėjais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakingos valdžios institucijos jau seniai įžvelgė nepakankamą Kelių transporto kodekso 16 straipsnio formuluotės aiškumą ir aiškino bei taikė aptariamą normą taip, kaip ji, tikslinant senąjį reglamentavimą, yra suformuluota naujojoje šio kodekso redakcijoje. Nors naujoji įstatymo redakcija negali būti taikoma bylos šalių santykiams, siekiant tinkamai atskleisti santykio esmę, būtina kompleksiškai įvertinti ir atsižvelgti į valdžios institucijų išsakytus teiginius, ginčui reikšmingų teisės normų visumą bei naujojoje redakcijoje įtvirtintą formuluotę, iš esmės nekeičiančią, o tik tikslinančią senąją redakciją. Darytina išvada, kad Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalis nėra imperatyvioji norma ir šalys tarpusavio susitarimu galėjo ją keisti. Atitinkamai, nesant imperatyvo, nėra ir pagrindo svarstyti CK 1.80 straipsnio taikymo klausimo.

182.

19Dėl šalių laisvės sudaryti sutartis ir restitucijos taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorė teisės aktų nustatyta tvarka turi galimybę ir kitur įlaipinti ar išlaipinti savo keleivius, todėl nėra priklausoma nuo atsakovės ir gali laisvai rinktis, naudotis Šiaulių autobusų stoties paslaugomis ar ne, vadinasi, pasirašant sutartį buvo laikomasi sutarčių laisvės principo, jokie teisės normų imperatyvai nebuvo pažeisti, todėl šalys turėjo pareigą tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Taigi, kasatorės sumokėtos sumos reiškia tinkamą sutarties įvykdymą – atsiskaitymą už suteiktas paslaugas, todėl, nesant pagrindo šalių sudarytą sutartį pripažinti niekine, nėra pagrindo ir taikyti restituciją.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Dėl paslaugų, autobusų stoties teikiamų tarptautinio susisiekimo maršruto autobusams, sutarties dalies, kuria nustatoma paslaugos kaina, prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms

23Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, ne kartą nutartyse yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė Gražina Slavinskienė, UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008). Nustatant, imperatyvi teisės norma ar ne, yra vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas pagal doktrininį suvokimą apie jas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t.

24Pripažinus, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, vertintina, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant tokioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia sandorio negaliojimą.

25Nurodytų normos imperatyvumą apibrėžiančių nuostatų kontekste kasacinis teismas vertina Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d.) įtvirtintą teisės normą, kurioje nustatyta, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius pagal stočių kategorijas suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiklos tikslai ir funkcijos nustatytos Energetikos įstatymo 17 straipsnyje: Komisija Energetikos įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka atlieka valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. Šios kontrolės funkcijos apima: 1) valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikos tvirtinimą; 2) valstybės reguliuojamų kainų viršutinių ribų nustatymą; 3) valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymo kontrolę, taip pat ir kitą veiklą, kuri nereikšminga šioje byloje taikytinos teisės aiškinimui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 16 straipsnio 4 dalimi (2004 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-2195, įsigaliojusiu nuo 2004 m. balandžio 30 d., buvusi 16 straipsnio 4 dalis tapo 5 dalimi), 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtino Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarką. Komisija 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 123 suderino tarifų maksimalius dydžius be pridėtinės vertės mokesčio šioms autobusų stotyse vežėjams teikiamoms paslaugoms: už kiekvieną pagal tvarkaraštį autobuso įvažiavimą keleiviams įlaipinti į pirmos kategorijos autobusų stotį – 3,0 Lt, į antros kategorijos autobusų stotį – 2,5 Lt, į trečios kategorijos autobusų stotį – 2,0 Lt, į ketvirtos kategorijos autobusų stotį – 1,5 Lt. Į šį mokestį įskaičiuotas naudojimasis keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo peronais, tarpreisine stovėjimo aikštele, dispečerinės bei informacinės tarnybų paslaugomis (1.1 punktas); už bilietų keleiviams pardavimą autobusų stoties kasoje į vežėjo reisus – 10 proc. nuo sumos, gautos už parduotus minėtus bilietus (1.2 punktas); už informacijos autobusų stotelėse priežiūrą – 0,02 Lt už kiekvieno autobuso pagal eismo tvarkaraštį būtiną įvažiavimą į stotelę (1.3 punktas). Nutarimo 2 punktu nustatyta, kad dėl didesnių nei šio nutarimo 1 punktu suderintų tarifų maksimalių dydžių arba tarifų maksimalių dydžių kitoms autobusų stotyje teikiamoms vežėjams paslaugoms suderinimo autobusų stoties valdytojas gali kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją vadovaudamasis šios Komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtinta Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarka.

26Pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatos yra vieningo viešųjų paslaugų kainų valstybinio reguliavimo teisinio mechanizmo, kurio tikslas – kontroliuoti, kad viešųjų paslaugų kainos atitiktų viešąjį interesą, dalis. Pažymėtina, kad viešuoju interesu šiuo atveju pripažintinas ne tik sąžiningos konkurencijos paslaugų teikimo vežėjams autobusų stočių rinkoje užtikrinimas valstybinio poveikio priemonėmis, bet ir galutinių vartotojų – keleivių, kuriems skirta vežimo paslauga, interesų apsauga, kuri reiškiasi šių valstybinio reguliavimo priemonių poveikiu vežimo paslaugos kainai, kurios struktūroje sudėtiniu elementu yra ir vežėjui trečiųjų asmenų pagal sutartis suteiktų paslaugų (tarp jų ir autobusų stočių paslaugų) kaina – vežėjo išlaidos paslaugai teikti. Aptariamų viešųjų paslaugų kainų valstybinis reguliavimas tarifų maksimalių dydžių derinimo su specialiu viešojo administravimo subjektu procedūros būdu suponuoja paslaugą teikiančio subjekto pareigą ne tik derinti tarifų maksimalius dydžius, bet ir draudimą taikyti didesnius nei suderinti tarifai tol, kol nustatyta tvarka nebus baigta derinimo procedūra – priimtas Komisijos galutinis sprendimas dėl autobusų stoties valdytojo pateikto prašymo suderinti autobusų stotyje teikiamų paslaugų vežėjams tarifų maksimalius dydžius (Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos 10 punktas). Dėl to kasacinis teismas prieina prie išvados, kad Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d.) įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius pagal stočių kategorijas suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, įtvirtina imperatyvų reikalavimą autobusų stoties valdytojui vežėjams taikyti ne didesnius nei suderinti su nurodytu viešojo administravimo subjektu tarifus. Šis reikalavimas apriboja sutarčių laisvę esminės sutarties sąlygos – paslaugos kainos nustatymo apimtimi (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), todėl didesnio paslaugos tarifo, kurio maksimalus dydis viršija pagal stočių kategorijas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintą tarifą, nustatymas sutartimi vertintinas kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis, todėl niekinis ir negaliojantis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kartu kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus argumentus, jog reikalavimas suderinti tarifo dydį labiau sietinas su tarifo, taikomo konkrečiai vežėjų grupei, išviešinimu, o ne su draudimu konkrečiose sutartyse viršyti maksimalų tarifo dydį. Sistemiškai aiškinant teisinį reguliavimą (Energetikos įstatyme įtvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijas, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 4 dalyje vartojamą formuluotę „<...> suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija“, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtintos Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos nuostatas) matyti, jog Valstybinė kainų ir energetikos komisija gali nepritarti paslaugų teikėjo siūlomai maksimaliai kainai. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos sprendimas pritarti ar nepritarti siūlomai kainai remiasi paslaugų teikėjo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatais, kurie nustatomi remiantis Komisijai pateikiamais dokumentais. Be to, Komisija gali įvertinti ir tarifų maksimalių dydžių peržiūrėjimo procedūros tikslingumą (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 107 patvirtintos Autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių derinimo tvarkos 3.3.–3.7, 6–7 punktai). Taigi maksimalaus tarifo dydžio suderinimui su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija tenka svarbi reikšmė, nes ši Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydama savo funkcijas, turėdavo prisiimti atsakomybę už maksimalaus tarifo dydžio nustatymą. Jei įstatymų leidėjas būtų vien siekęs, kad būtų išviešintas maksimalus tarifo dydis, ši išviešinimo funkcija galėjo būti įvykdyta nesuteikiant Kainų ir energetikos komisijai viešojo administravimo įgaliojimų derinant maksimalias kainų ribas. Taip pat pažymėtina, kad teisės aiškinimas, kuriuo remiantis konkretūs paslaugų teikėjai negali viršyti maksimalių su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintų ar jos nustatytų kainų ribų, yra būdingas ir kitiems reguliuojamiems sektoriams. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos kai kurių nuostatų teisėtumo, yra nurodęs, kad nustatytos viršutinės kainos esmė ta, kad šios kainos negali viršyti dujų įmonė, nustatydama konkrečią kainą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-444-5-06).

27Vertindamas faktinę situaciją šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasacinis teismas konstatuoja, kad ginčo šalių 2008 m. birželio 6 d. sudarytos sutarties Nr. 79 2.5 punkte nustatytas 20 Lt be PVM tarifas už kiekvieno ieškovo autobuso planinį ir papildomą įvažiavimą į Šiaulių autobusų stotį, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3-734 patvirtintų Autobusų stočių veiklos nuostatų 2 priedu, yra I kategorijos stotis, 17 Lt viršija Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 123 suderintų tarifų maksimalius dydžius be pridėtinės vertės mokesčio, nes už kiekvieną pagal tvarkaraštį autobuso įvažiavimą keleiviams įlaipinti į pirmos kategorijos autobusų stotį suderintasis tarifas yra 3 Lt. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo šalių 2008 m. birželio 6 d. sudarytos sutarties Nr. 79 2.5 punkto dalis dėl paslaugos kainos, viršijančios 3 Lt maksimalų suderintą tarifą, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir ši sandorio dalis, kuria viršijamas 3 Lt maksimalus suderintas tarifas be PVM, yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

28Šių išvadų kontekste būtina pažymėti, kad 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XI-573 (įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalis pakeista įtvirtinus nuostatą, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai ir, kad autobusų stotys visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies (vietinio (priemiestinio), tolimojo arba tarptautinio susisiekimo) maršrutais, taiko vienodus paslaugų tarifus. Taigi, yra atsisakyta autobusų stočių vežėjams teikiamų paslaugų kainų valstybinio reguliavimo – maksimalių paslaugos tarifų derinimo su specialiu viešojo administravimo subjektu prievolės, o ankstesnė nuostata, kad autobusų stotys visiems vežėjams taiko vienodus paslaugų tarifus, pakeista į pareigą vienodus tarifus taikyti visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies maršrutais. Tačiau šiuo sutarčių laisvės ribų išplėtimu negalima pateisinti viešosios teisės, anksčiau ribojusios tokią sutarčių laisvę, pažeidimų, padarytų iki naujo teisinio reglamentavimo įsigaliojimo, nes priešingu atveju, toleruojant viešųjų prievolių nevykdymą, būtų paneigta kiekvieno asmens konstitucinė pareiga laikytis įstatymų (Konstitucijos 28 straipsnis) bei pažeistas asmenų lygybės įstatymui principas (Konstitucijos 29 straipsnis). Kasacinis teismas neturi įgaliojimų vertinti iki 2009 m. gruodžio 28 d. galiojusio teisinio reguliavimo tikslingumo, nes valstybinės kainų reguliavimo politikos formavimas yra teisėkūros institucijų, o ne teismų funkcija.

29

30Dėl restitucijos taikymo ir šios bylos dalies perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

31Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucijos taisyklės yra nustatytos CK šeštosios knygos I dalies X skyriuje. CK 6.145 straipsnyje nustatyta:

321. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

332. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

34Šios bylos kontekste kasacinis teismas atkreipia dėmesį į įstatymu nustatytą restitucijos netaikymo sąlygą, kai yra pagrindas konstatuoti, jog dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

35Aptardamas autobusų stočių teikiamų paslaugų valstybinio kainų reguliavimo tikslus, kasacinis teismas šioje nutartyje jau yra pažymėjęs, kad kainų reguliavimu siekta užtikrinti viešąjį interesą, kuris apima ne tik sąžiningos konkurencijos valstybinio poveikio priemonėmis užtikrinimą paslaugų teikimo vežėjams autobusų stočių rinkoje, bet ir galutinių vartotojų – keleivių, kuriems skirta vežimo paslauga, interesų apsaugą, kuri reiškiasi šių valstybinio reguliavimo priemonių poveikiu vežimo paslaugos kainai, kurios struktūros sudėtinis elementas yra ir vežėjui trečiųjų asmenų pagal sutartis suteiktų paslaugų (tarp jų ir autobusų stačių paslaugų) kaina – vežėjo išlaidos paslaugai teikti. Restitucijos taikymo kontekste šie argumentai lemia būtinumą konkrečiais įrodymais pagrįsti ieškovo teikiamos paslaugos kainos struktūros (sudedamųjų) skaičiavimus, nes, pripažįstant, jog ieškovas yra pelno siekiantis ūkio subjektas, tokio subjekto veiklos kaštai yra sudėtinė galutiniam vartotojui tenkančios paslaugos kainos dalis. O tai, jei nebūtų įrodyta priešingai, reiškia, kad ieškovas visų savo išlaidų, patirtų pervežimo paslaugai teikti, atlyginimą yra gavęs galutinio pervežimo paslaugos vartotojo sąskaita, taigi restitucijos taikymas – skirtumo tarp 3 Lt ir 20 Lt, ieškovo mokėtų atsakovui už stoties suteiktas paslaugas, priteisimas nepagrįstai bei nesąžiningai pagerintų ieškovo padėtį ir sukurtų nepagrįsto praturtėjimo teisinę situaciją.

36Dėl šių argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, sprendžiant dėl restitucijos taikymo šioje byloje, yra būtina rinkti bei tirti įrodymus, kurių pagrindu galima būtų įvertinti ieškovo teikiamos pervežimo paslaugos kainos struktūros (sudedamųjų) skaičiavimus ir padaryti išvadas, ar restitucijos taikymas pagal bendrąsias taisykles nereikš nepagrįsto bei nesąžiningo ieškovo padėties pagerinimo. Dėl to byla dėl restitucijos taikymo perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37

38Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme

39

40Nagrinėjamoje byloje kasatorius patyrė 4356 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant kasacinį skundą, buvo atleistas nuo 840 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), be to, kasaciniame teisme patirta 32,15 Lt valstybei priteistinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui dalį bylos grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360, 362 straipsniais,

Nutarė

42Bankrutavusios UAB „Impronela Tours“ kasacinį skundą patenkinti iš dalies.

43Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti.

44UAB „Busturas“ ir bankrutavusios UAB „Impronela Tours“ (buvusi UAB „Tibus“) 2008 m. birželio 6 d. sudarytos sutarties Nr. 79 2.5 punkto dalį dėl paslaugos kainos, viršijančios 3 Lt maksimalų suderintą tarifą be PVM, pripažinti niekine ir negaliojančia.

45Bylos dalį dėl restitucijos taikymo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

46Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies (2005 m. gruodžio... 6. 2008 m. birželio 6 d. šalys sudarė sutartį dėl tarptautinio susisiekimo... 7. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2008 m.... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį... 10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m.... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 12. Kasaciniu skundu ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė... 13. Dėl netinkamo Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalies (2005 m.... 14. Kasatorės nuomone, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė uždaroji akcinė bendrovė... 16. 1.... 17. Dėl maksimalius tarifus ir vienodų tarifų taikymą nustatančių... 18. 2.... 19. Dėl šalių laisvės sudaryti sutartis ir restitucijos taikymo.... 20. Teisėjų kolegija... 21. III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Dėl paslaugų, autobusų stoties teikiamų tarptautinio susisiekimo... 23. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto... 24. Pripažinus, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, vertintina, ar... 25. Nurodytų normos imperatyvumą apibrėžiančių nuostatų kontekste kasacinis... 26. Pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatos yra vieningo viešųjų paslaugų... 27. Vertindamas faktinę situaciją šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis),... 28. Šių išvadų kontekste būtina pažymėti, kad 2009 m. gruodžio 17 d.... 29. ... 30. Dėl restitucijos taikymo ir šios bylos dalies perdavimo pirmosios... 31. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jos... 32. 1. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui... 33. 2. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba... 34. Šios bylos kontekste kasacinis teismas atkreipia dėmesį į įstatymu... 35. Aptardamas autobusų stočių teikiamų paslaugų valstybinio kainų... 36. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad,... 37. ... 38. Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme... 39. ... 40. Nagrinėjamoje byloje kasatorius patyrė 4356 Lt išlaidų advokato pagalbai... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Bankrutavusios UAB „Impronela Tours“ kasacinį skundą patenkinti iš... 43. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010... 44. UAB „Busturas“ ir bankrutavusios UAB „Impronela Tours“ (buvusi UAB... 45. Bylos dalį dėl restitucijos taikymo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios... 46. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...