Byla 2A-64/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovams Edui Pangoniui, advokatėms Ramunei Dulevičienei, Jūratei Tamulevičiūtei, atsakovo atstovams Tadui Bukauskui, advokatams Ramūnui Kontrauskui, Andriui Smaliukui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-399-262/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“ dėl sutartinio papildomo komisinio atlyginimo priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Mobili linija“ dėl permokėto komisinio atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Tele2“ kreipėsi ieškovas UAB „Mobili linija“ ir prašė priteisti iš atsakovo 2 042 226 Lt, kaip papildomus komisinius pagal 2002 m. vasario 1 d. tarp šalių sudarytą skaitmeninio ryšio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį, 6 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2002 m. vasario 1 d. su atsakovu UAB „Tele2“ jis pasirašė Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį, pagal kurią atsakovas UAB „Tele2“ įsipareigojo ieškovui už kiekvieną sutartį, sudarytą su jo surastu mokiu klientu, priskaičiuoti kas mėnesį 15 Lt (be PVM) dydžio komisinius, o už kiekvieną sutartį, sudarytą su nemokiu klientu, mažinti komisinį atlyginimą 75 Lt (be PVM). Sutarties 10.7 ir 10.8 punktais atsakovas UAB „Tele2“ įsipareigojo kas mėnesį siųsti ieškovui (komisionieriui) ataskaitas apie nemokius klientus ir ataskaitas apie papildomus komisinius. Pagal sutarties 10.2 punktą atsiskaitymai tarp šalių turėjo būti vykdomi pasirašant aktą, kuriame įvertinama komisionieriui - ieškovui UAB „Mobili linija“ - priklausanti papildomų komisinių suma be paskaičiuotos baudos už nemokius klientus. Ieškovo teigimu, atsakovas nepateikinėjo jam nemokių klientų sąrašų, todėl šalys nederino ir nepasirašinėjo aktų, numatytų sutarties 10.2 punkte. Ieškovo skaičiavimu, nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. jis atsakovui surado

5115 380 klientų, tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie papildomą komisinį atlyginimą ir nesumokėjo papildomo komisinio atlyginimo už surastus klientus, o taip pat nepateikė duomenų apie priskaičiuotas baudas. Siekdamas tinkamo sutarties vykdymo, ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti klientų, kurių atžvilgiu galima taikyti baudų išieškojimą, sąrašą, suderinti tarp šalių finansinių prievolių dydį, nustatant mokėtinas sumas. Atsakovas nederino ieškovo pateikto akto dėl papildomų komisinių ir baudų bei nenurodė tokio elgesio argumentų. Ieškovo nuomone, atsakovas neturi išsamių duomenų apie nemokius klientus ir sutartinės baudos už šiuos klientus neskaičiuotinos, tačiau tai neatleidžia jo nuo sutartinės prievolės sumokėti papildomą komisinį mokestį už surastus klientus pagal sutarties 10.2 punktą. Ieškovo teigimu, dėl to, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų - nepateikė išsamios informacijos apie nemokius klientus, galėjo nukentėti abiejų šalių teisėti interesai, nes atsakovas galėjo negauti pajamų, o ieškovas neturėjo galimybės užtikrinti veiksmingą nemokių klientų prevenciją bei kontrolę. Dėl šių aplinkybių sutarties nuostatos dėl baudų taikymo už piktybiškai nemokius klientus neturėtų būti taikomos už laikotarpį, kada atsakovas neteikė informacijos apie nemokius ir mokius klientus. Ieškovo skaičiavimu, už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. jam priklausanti komisinių suma sudaro 2 042 226 Lt, kuri paskaičiuota imant minėtu laikotarpiu atsakovo naudai sudarytų sutarčių skaičių ir jį dauginant iš 15 Lt papildomo komisinio atlyginimo pagal sutarties 10.2 punktą.

6Atsakovas UAB „Tele2“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 830 265 Lt permokėtą komisinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio iki 2004 m. gegužės mėnesio, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

7Priešieškinyje atsakovas nurodė, jog ataskaitos pagal šalių sudarytos sutarties 10.7 ir 10.8 punktus ieškovui nebuvo siunčiamos todėl, kad iki 2004 m. balandžio 8 d. naudota verslo valdymo programa nebuvo adaptuota apdoroti duomenis ir pateikti ataskaitas. Įdiegus tinkamą programinę įrangą, atsakovas pateikė ieškovui komisinių ataskaitą dėl ieškovui priklausančių komisinių bei komisinio atlyginimo sumažinimo pagal kiekvieną pardavimo vietą už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio iki 2004 m. gegužės mėn. Atsakovo nuomone, ieškovo elgesys liudija, kad jis žinojo arba galėjo numanyti, kad atsakovas yra susidūręs su papildomų komisinių apskaičiavimo problemomis ir kokiu būdu bando jas spręsti. Ieškovas, kiekvieno mėnesio pradžioje negavęs ataskaitų, pats nesiėmė jokių veiksmų, kad šios ataskaitos būtų gautos, elgėsi neprotingai bei nerūpestingai, ir tokiu būdu sąmoningai siekė išvengti pagal sutartį jam mokamo komisinio atlyginimo mažinimo. Aktyvių veiksmų ieškovas ėmėsi tik praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo sutarties sudarymo - 2004 m. gegužės 18 d., kai pradėjo kelti klausimą dėl jam mokėtino komisinio atlyginimo. Iš komisinių ataskaitos matyti, kad ieškovui už jo veiklą 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėnesio paskaičiuota 820 770 Lt papildomų komisinių (be PVM). Tačiau, atsižvelgiant į sutarties 10.1 straipsnio 2 dalyje numatytą komisinio atlyginimo tvarką, dėl didelio nemokių klientų skaičiaus ieškovo komisinis atlyginimas už minėtą laikotarpį mažintinas 1 651 035 Lt. Atsižvelgiant į sutarties 10.1 ir 10.2 punktų nuostatas, pagal rizikos tarp šalių paskirstymo taisyklę už minėtą laikotarpį atsakovas permokėjo ieškovui 830 265 Lt komisinio atlyginimo.

8Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė iš UAB „Mobili linija“ ir iš UAB „Tele2“ į valstybės pajamas po 55 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad byloje ginčas dėl atsiskaitymų kilo todėl, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą siųsti ieškovui ataskaitas apie nemokius klientus ir papildomus komisinius. Teismas nustatė, kad tik 2004 m. balandžio 2 d. atsakovas ieškovui pateikė ataskaitą už 2002 m. balandžio – 2003 m. liepos mėn., pagal kurią ieškovui buvo priskaičiuota 198 555 Lt papildomų komisinių suma, bet ir dėl šios sumos suderinimo šalys nesusitarė. Teismo teigimu, pagal CPK 178 straipsnio nuostatą ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo 2 042 226 Lt papildomų komisinių, privalo savo reikalavimą įrodyti leistinais įrodymais (CPK 178 str.). Lietuvos apeliaciniam teismui 2006 m. spalio 24 d. nutartyje konstatavus, kad sprendimas buvo priimtas, remiantis ne įrodymais, o prielaidomis, ieškovui atsirado pareiga, iš naujo nagrinėjant bylą, pateikti įrodymus. Teismas pažymėjo, kad jis ne kartą siūlė šalims (pirmiausiai – ieškovui) teikti papildomus įrodymus. Tarp šalių sudarytą 2002 m. vasario 1 d. sutartį ir susiklosčiusius teisinius santykius, vykdant minėtą sutartį, teismas vertino kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius, kuriuos reglamentuoja CK antrosios knygos XII skyrius. Teismas atsižvelgė į CK 2.160 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias, kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas (šiuo atveju - ieškovas) turi teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, o atstovaujamajam (atsakovui) atsisakius leisti atlikti auditą ar nesusitarus dėl auditoriaus, prekybos agentas (ieškovas) turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas šia įstatymo suteikta galimybe nepasinaudojo, nors teismas jam siūlė tokiu būdu teikti įrodymus. Teismas taip pat nurodė, kad, paskyrus finansinę buhalterinę ekspertizę, bylos šalys priešingai CPK 7, 8 straipsniuose įtvirtintiems proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principams, trukdė atlikti šią ekspertizę, skųsdamos teismo nutartis, kol ieškovas pareiškė, kad atsisako prašymo skirti ekspertizę. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimų neįrodė (CPK 178 str.). Atsakovo priešieškinį teismas atmetė dėl tų pačių motyvų, t.y. dėl to, kad atsakovas neįrodė priešieškinio (CPK 178 str.). Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo vadovautis atsakovo pateiktais apskaičiavimais dėl netinkamai vestos ir nepatikimos apskaitos. Ši aplinkybė buvo konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 11 d. sprendime. Nagrinėjant bylą iš naujo, atsakovas, kaip ir ieškovas, jokių papildomų įrodymų nepateikė. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Mobili linija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą, atnaujinti bylą ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1. Nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovas nepasinaudojo galimybe prašyti skirti auditą. Byloje yra įrodymai, jog ieškovas inicijavo audito atlikimą, o gavęs atsakovo nustatytus reikalavimus audito kompanijoms kreipėsi į audito bendroves, tačiau jos atsisako atlikti auditą prašomomis sąlygomis. Teisme buvo diskutuojama dėl galimybės skirti auditą teismine tvarka, tačiau auditorių įkainiai buvo neproporcingai dideli, o už mažesnį įkainį auditoriai nesutiktų audituoti bendrovės. Todėl toks galimas gynybos būdas yra neekonomiškas. Teismas nesiaiškino, dėl kokių ir ar dėl pagrįstų priežasčių atsakovas nustatė aukštus reikalavimus auditoriams. Tokiu būdu teismas atleido atsakovą nuo būtinybės laikytis protingumo principo bylos nagrinėjimo metu. 2. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ginčo šalys trukdė atlikti ekspertizę, skųsdamos nutartį. Pirmasis nutartį apskundė atsakovas, o ieškovas, neskųsdamas nutarties, pirmiausia pateikė teismui 2007 m. liepos 17 d. prašymą įpareigoti atsakovą pateikti pirminius duomenis ekspertizei atlikt. Šio prašymo teismas neišsprendė. Šis prašymas ir 2008 m. sausio 20 d. prašymas yra laikytini ieškovo kreipimusi į teismą su prašymu padėti gauti įrodymus. Teismas ieškovo prašymus ignoravo, taip užkirsdamas kelią papildomiems įrodymams pateikti, ir pats niekaip neprisidėjo prie įrodymų, reikalingų ekspertizei, surinkimo. Byloje liko nepaneigta, jog visi įrodymai yra atsakovo dispozicijoje pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, šalims nepalaikant prašymo skirti ekspertizę, ieškovas neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos. Teismas nepasisakė apie pareigą įrodinėti atsakovui, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo procese principus. 3. Ieškovas, siekdamas tinkamo sutarties vykdymo, ne kartą (2004 m. gegužės 18 d., 2004 m. birželio 14 d., 2004 m. liepos 1 d.) kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti sąrašą klientų, kurių atžvilgiu galima taikyti baudų išieškojimą, ir tuo pagrindu suderinti tarp sutarties šalių finansinių prievolių dydį, nustatant mokėtinas sumas ir atsiskaitymo tvarką. Kartu su šiais prašymais atsakovui buvo pateikiamas akto dėl papildomų komisinių ir baudų už nemokius klientus už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio mėnesio iki 2004 m. vasario mėnesio projektas ir buvo prašoma jį suderinti. Tačiau atsakovas nederino šio akto projekto ir iki šiol nenurodė argumentų, kodėl nesutinka derinti šį aktą. 4. Atsakovas nepagrįstai naudojasi savo, kaip stipresnės sandorio šalies, ir kaip vienos didžiausių įmonių Lietuvoje, padėtimi. Žinant, kad ieškovas turi teisę į auditą ir, vertinant atsakovo elgesį, būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas tyčia siekia apsunkinti bylinėjimąsi ir padaryti jį beveik neįmanomą. 5. Tai, kad ieškovas negali gauti reikiamų įrodymų, teismui buvo žinoma iš byloje esančios medžiagos. Ieškovas ne kartą nurodė, kad įrodymai yra atsakovo žinioje. Atsakovas užėmė pasyvią įrodinėjimo poziciją, todėl ieškovas turėjo vadovautis teisinėje doktrinoje žinomu principu omnia praesumuntur contra spoliatorem, reiškiančiu, jog egzistuoja patys nepalankiausi faktai tai ginčo šaliai, kurios dispozicijoje yra ir privalo būti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys esminės reikšmės turinčius bylai faktus. Dėl šio argumento teismas sprendime nepasisakė. 6. Atsakovui nurodžius didelę pateiktinų dokumentų apimtį, teismas nesivadovavo CPK 199 straipsnio norma ir nepagrįstai pamiršo ieškovo prašymus. Papildomas komisinis atlygis, dėl kurio šalys ginčijasi šioje byloje, turėtų būti mokamas ieškovui ir apskaičiuojamas atsakovo pateikiamų duomenų pagrindu. Teismas paneigė ieškovo teisę į papildomą komisinį atlyginimą pagal sutartį, nepaisydamas to, kad ieškovas ne kartą prašė padėti surinkti reikiamus įrodymus. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Tele2“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą: patenkinti priešieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1. Byloje ieškovo ir atsakovo įrodinėjimo pareiga negali būti traktuojama vienodai. Ieškovas nesinaudojo CK 2.160 straipsnyje numatyta galimybe reikalauti audito atlyginimo ir atsiskaitymo tikslumui nustatyti, kreipėsi dėl ekspertizės skyrimo, vėliau tokio prašymo atsisakė, nepateikė papildomų įrodymų. Ieškovas nesilaikė rungtyniškumo principo ir nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų atitikimo tikrovei. Ieškovui šių duomenų nepaneigus, jais nėra pagrindo abejoti, todėl teismo aiškinimas, kad atsakovas neįrodė priešieškinio, nepagrįstas. 2. Pagal sutarties 10.7 ir 10.8 punktų nuostatas, duomenis apie nemokius klientus ir papildomus komisinius pateikia atsakovas. Tokie duomenys, kurių ieškovas nepaneigė, į bylą pateikti. Teismas neturėjo pagrindo jais abejoti. Atsakovo priešieškinis pagrįstas rašytiniais įrodymais (CPK 197 str.), byloje nėra jokių duomenų dėl pateiktų įrodymų nepatikimumo. Komisinių ataskaitos parengtos remiantis buhalteriniais duomenimis, tad teismas be jokio pagrindo nesivadovavo atsakovo pateiktais apskaičiavimais. 3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi panaikintu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 11 d. sprendimu. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 11 d. sprendime nebuvo neatsižvelgta į tai, kad atsakovui po 2004 m. balandžio 8 d. įdiegus tinkamą programinę įrangą, vedama apskaita buvo/yra patikima ir ieškovo pateikti skaičiavimai atitinka buhalterinius duomenis. 4. Teismas pagrįstai nurodė, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, atsakovas papildomų įrodymų nepateikė. Tačiau tai nepagrindžia priešieškinio atmetimo dėl tos priežasties, jog ieškovas pagal sutartį pateikė teismui paskaičiavimus, pagrįstus buhalteriniais dokumentais, tinkamai įvykdydamas CPK 178 straipsnyje nustatytą pareigą. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Mobili linija“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ieškovo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime teigia, kad savo paskaičiavimuose atsakovas yra padaręs nemažai klaidų ir byloje yra eilė dokumentų, ieškovo pateiktų kaip pastabos dėl atsakovo pateiktų paskaičiavimų. Ieškovas yra pateikęs fizinių asmenų pareiškimus su pridėtais mokėjimo dokumentais, kurie paneigia atsakovo ataskaitose pateiktus duomenis. Šių ieškovo pateiktų dokumentų ir surastų klaidų atsakovas nepaneigė. Tai, jog savo paskaičiavimus atsakovas teikė keletą kartų ir kas kartą jie buvo netikslūs, patvirtina, kad atsakovo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netiksliai. Tačiau tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti ginčo sutartyje nustatytą papildomą komisinį atlygį. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmojoje instancijoje, naujų įrodymų apie tai, kad buhalterinė apskaita yra patikima, atsakovas nepateikė. Atsakovas abejingai stebėjo, kaip ieškovas bando surinkti pas jį esančius reikiamus įrodymus protingomis ir proporcingomis priemonėmis. Iš skundo neaišku, kodėl netinkamai aiškinama atsakovo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi. Atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų dokumentų - duomenų, prieštaraujančių atsakovo duomenims. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, jog atsakovo pateikti teismui paskaičiavimai atitinka buhalterinės apskaitos dokumentus. Darytina išvada, jog atsakovas savo ataskaitoms pagrįsti neturi jokių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė klausimą apie pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų svarbą šiai bylai. Šiais dokumentais disponuoja atsakovas. Tik iš atsakovo pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų galima sužinoti apie nemokių klientų skaičių. Buhalterinės apskaitos dokumentus ūkio subjektas privalo saugoti 10 metų, be atsakovo valios ieškovas jų gauti negali. Ieškovo teisės į gynybą negali suvaržyti neteisėti atsakovo veiksmai. Situacija turėtų būti aiškinama ieškovo naudai. Teismas paneigė įstatymo garantuotą ieškovo teisę į papildomą komisinį atlyginimą pagal sutartį, nepaisydamas to, kad ieškovas ne kartą prašė padėti surinkti reikiamus įrodymus. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Tele2“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys, palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad pagrįstas yra pirmosios instancijos teiginys, jog ieškovas dėl savo kaltės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus. Ieškovas prisiima pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi, todėl teismo kaltinimas įrodymų nerinkimu ir teisinimasis įrodymų rinkimo kaštais neatitinka civilinio proceso principų ir normų. Ieškinio tenkinimo atveju išlaidos, susijusios su audito atlikimu, galėtų būti priteisiamos ieškovui. Ieškovas nesilaikė CPK 12 straipsnyje nustatyto rungimosi principo. Kaltinimas dėl esą neišspręstų ieškovo prašymų dėl įrodymų rinkimo taip pat nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Teismas 2007 m. liepos 3 d. nutartimi paskyrė buhalterinę finansinę ekspertizę, tačiau, nesutariant dėl apmokėjimo už ekspertizę, pats ieškovas apskundė nutartį dėl ekspertizės skyrimo ir prašymo dėl tokios ekspertizės skyrimo atsisakė. Tad ieškovas dėl savo kaltės atsisakė surinkti įrodymus. Buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimas būtų neracionalus dėl savo apimties ir tokių įrodymų įvertinimas teisme fiziškai būtų neįmanomas. Tokiems įrodymams įvertinti reikalingos specialios žinios (CPK 212 str.). Duomenys apie nemokius klientus ir papildomus komisinius pateikti į bylą. Ieškovui šių duomenų nepaneigus, teismui nėra pagrindo jais abejoti. Atsakovo priešieškinis pagrįstas rašytiniais įrodymais (CPK 197 str.), byloje nėra jokių duomenų dėl šių įrodymų nepatikimumo, komisinių ataskaitos parengtos remiantis buhalteriniais duomenimis. Abi šalys yra profesionalūs verslininkai, turintys vienodas galimybes įrodinėti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Ieškovo nurodomos aplinkybės dėl šio iniciatyvos suderinti finansinius įsipareigojimus nepagrįstos, kadangi tarp šalių būtent ir kilo ginčas dėl atsiskaitymo pagal sutartį. Teismas išsprendė visus byloje pateiktus prašymus, netgi siūlė ir nurodė ieškovui pateikti įrodymus ir naudotis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Skunde nurodomas principas galėtų būti taikomas tuo atveju, jei atsakovas nevykdytų teismo įpareigojimo pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau tokio įpareigojimo nebuvo. Pats ieškovas veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, priešindamasis leistinų procesinių įrodinėjimo priemonių taikymui. Ieškovui priklauso papildomi komisiniai tik tuo atveju, jeigu ieškovo vienos pardavimo vietos piktybiškai nemokių klientų procentas yra mažesnis arba lygus 4%. Dėl didelio nemokių klientų skaičiaus laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio iki 2004 m. gegužės mėnesio ieškovo komisinis atlyginimas mažintinas 1 651 035 Lt. Už šį laikotarpį atsakovui sumokėjus pagal sutartį komisinį atlyginimą ieškovui (5 810 042,62 Lt), buvo permokėta 830 265 Lt, tad skolingas yra ne atsakovas, o ieškovas. Apeliaciniai skundai netenkintini.

9Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Šioje byloje yra nagrinėjamas ginčas, kilęs iš dviejų privačių juridinių asmenų sutartinių santykių, todėl byla nėra susijusi su viešojo intereso gynimu ir pagrindo peržengti apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas nėra.

11Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsiskaitymo tarp šalių kilo, vykdant 2002 m. vasario 1 d. ieškovo UAB ,,Mobili linija“ ir atsakovo UAB „Tele2“ pasirašytą „Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį“, kuria atsakovas UAB „Tele2“ pavedė ieškovui UAB ,,Mobili linija“, sutartyje pavadintam komisionieriumi, o pastarasis įsipareigojo parduoti UAB „Tele2“ priklausančias prekes ir surinkti įmokas (sutarties 1.1 punktas), o atsakovas UAB „Tele2“ įsipareigojo sumokėti sutarties 10.1 punkte nurodytą komisinį atlyginimą (sutarties 1.2 p.). Tačiau sutarties 10.1 punktas ne tik nustatė komisinio atlyginimo dydį, kuris sudarė 70 Lt (be PVM) už kiekvienos mėnesinio apmokėjimo sutarties tarp UAB „Tele2“ ir kliento sudarymą, bet ir nustatė tokio atlyginimo mažinimo pagrindą bei dydį: pagal to paties sutarties punkto nuostatą už visas sutartis, sudarytas su klientais, neatsiskaičiusiais už Tele2 mėnesinio apmokėjimo paslaugas (visais nemokiais klientais), komisinis atlyginimas mažinamas 75 Lt (be PVM). Šis sutarties punktas taip pat apibrėžė ir nemokių klientų nustatymo būdą, pagal kurį nemokus klientas nustatomas praėjus dviejų mėnesių laikotarpiui, skaičiuojant nuo pirmos neapmokėtos sąskaitos. Tuo tarpu sutarties 10.2 punktas nustatė papildomų komisinių už sudarytas sutartis su mokiais klientais mokėjimo galimybę, pagrindą bei tvarką.

12Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo būtent dėl to, ar ieškovui, pagal sudarytą sutartį veikusiam atsakovo pavedimu ir jo vardu, pagal sutarties nuostatas ir jos vykdymo pasekmes priklauso papildomas komisinis atlyginimas, jeigu priklauso, tai kokio dydžio, taip pat ir tai, ar yra pagrindas mažinti ieškovui priklausantį ir sumokėtą pagrindinį komisinį atlyginimą dėl sutarčių su nemokiais klientais (kaip sutartyje nurodyta piktybiškai nemokiais klientais) sudarymo fakto, o jeigu taip, tai kokiu dydžiu.

13Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškovo ieškinį dėl papildomo komisinio atlyginimo ir atsakovo priešieškinį dėl permokėto komisinio atlyginimo priteisimo atmetė iš esmės tuo pagrindu, jog šalys neįrodė savo reikalavimų. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė nurodęs, kad šalims ne kartą buvo siūloma pateikti papildomus įrodymus, kad ieškovas nepasinaudojo įstatymo nustatyta galimybe kreiptis į teismą dėl audito paskyrimo, šalys trukdė atlikti finansinę-buhalterinę ekspertizę, atsakovas atsisakė savo prašymo dėl tokios ekspertizės atlikimo.

14Tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose, kuriais skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su šalių įrodinėjimo pareigos, sprendžiant ieškinyje bei priešieškinyje nurodytus reikalavimus, paskirstymu, šalių veiksmais, įrodinėjant ieškinio bei priešieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, bei teismo vaidmeniu ir pareigomis įrodinėjimo procese. Todėl kolegija toliau šioje nutartyje ir pasisako dėl šių šalių apeliaciniuose skunduose išdėstytų aplinkybių.

15Pirmosios instancijos teismas, vertindamas teisinius santykius, susiklosčiusius tarp šios bylos šalių, vykdant 2002 m. vasario 1 d. pasirašytą „Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį“ bei nustatydamas jų esmę, nustatė, kad šie santykiai savo esme atitinka komercinio atstovavimo teisinius santykius. Apeliaciniuose skunduose ši teismo išvada nėra ginčijama. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal CK 2.160 straipsnio 6 dalies nuostatą, kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, ieškovas, kaip prekybos agentas, įgijo teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad atstovaujamajam (šiuo atveju atsakovui) atsisakius leisti atlikti auditą ar šalims nesusitarus dėl auditoriaus, ieškovas, kaip prekybos agentas, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pažymėtina, kad, reikšdamas ieškinį šioje byloje, ieškovas nereiškė reikalavimo dėl priverstinio audito paskyrimo ir nepateikė duomenų apie tai, kad jis reikalavo atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, o atsakovas atsisakė leisti atlikti auditą ar šalys nesusitarė dėl auditoriaus. Galimybę atlikti priverstinį atsakovo auditą ieškovas ėmė svarstyti tik apeliacinės instancijos teismui šioje byloje priėmus 2006 m. spalio 24 d. nutartį ir nurodžius apie teisę reikalauti atlikti tokį auditą (t. 4, b.l. 100, 114). Tačiau nei duomenų, kad atsakovas atsisakė leisti atlikti auditą ar šalys nesusitarė dėl auditoriaus, nei reikalavimo teismui dėl priverstinio audito paskyrimo ieškovas nepareiškė. Todėl vien ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad atsakovo reikalavimai auditoriams buvo itin aukšti, o auditorių įkainiai - neproporcingai dideli, kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, negali pagrįsti ieškovo elgesio, nepasinaudojant teise reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti ir nereiškiant reikalavimo dėl priverstinio audito paskyrimo. Pažymėtina, kad, skiriant priverstinį auditą, reikalavimus auditoriui ir auditoriaus kandidatūrą nustatytų teismas. Todėl galimai per aukšti atsakovo nustatyti reikalavimai auditoriui ir galimai aukšti įkainiai, neišsprendus priverstinio audito paskyrimo klausimo, negali būti tinkamas ir pakankamas motyvas tokio audito atsisakyti. Taigi, negalima sutikti ir su apelianto (ieškovo) teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas atleido atsakovą nuo būtinybės laikytis protingumo principo bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad ieškovas UAB ,,Mobili linija“ 2007 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio metu, informavęs teismą, kad audito bendrovės, į kurias jis kreipėsi dėl audito atlikimo, tokio audito atlikti nesutinka, pareiškė prašymą skirti buhalterinę finansinę ekspertizę, nurodė ekspertams užduoti siūlomus klausimus ir pasiūlė teismui įpareigoti ginčo šalis ekspertinei įstaigai mokėtinas sumas įmokėti proporcingai pareikštų reikalavimų dydžiui (t. 4, b.l. 138-144). Atsakovas tokiam prašymui iš esmės neprieštaravo, tačiau pateikė savo pasiūlymą dėl ekspertams užduotinų klausimų ir nurodė, kad pats ieškovas turėtų padengti ekspertizės išlaidas (t. 4, b.l. 147-149). Tačiau nei viena iš šalių ekspertų ar ekspertinės įstaigos kandidatūrų nepasiūlė. Pirmosios instancijos teismas 2007 m. liepos 3 d. nutartimi paskyrė finansinę buhalterinę ekspertizę, pavedė ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui ir įpareigojo šalis lygiomis dalimis sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms (ekspertizės išlaidoms) padengti. Su minėtos pirmosios instancijos nutarties dalimi, kuria šalys buvo įpareigotos sumokėti užstatą ekspertizės išlaidoms padengti, nesutiko tiek atsakovas, apskųsdamas nutartį atskiruoju skundu (t. 4, b.l. 172-173), tiek ieškovas, tokią poziciją išreikšdamas atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 4, b.l. 172-173) bei atskirajame skunde, apskųsdamas pirmosios instancijos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį (t. 4, b.l. 215). Šalys iš esmės nesutiko su užstato dydžiu ir, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas atsisakė savo ankstesniojo prašymo dėl ekspertizės skyrimo, tokį atsisakymą taip pat motyvuodamas nepriimtina ekspertizės kaina, o taip pat ir tuo, kad atsakovas nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų. Tačiau tokie argumentai, nulėmę ieškovo atsisakymą nuo prašymo skirti ekspertizę, nėra pakankami ir pagrįsti. Kaip jau minėta, nei viena iš šalių ekspertų ar ekspertinės įstaigos kandidatūrų nepasiūlė, t.y. šioje proceso stadijoje iš esmės nesilaikė proceso kooperacijos principo, kuris įpareigoja tiek teismą, tiek ir šalis bendradarbiauti, imantis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės neturėjo galimybės parinkti ekspertus ar ekspertinę organizaciją, kuri ekspertizę atliktų už žymiai mažesnę kainą. Tuo tarpu aplinkybė, kad atsakovas nepateikė teismui reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas ignoravo ieškovo prašymus, užkirsdamas kelią papildomiems įrodymams pateikti, neprisidėjo prie įrodymų, reikalingų ekspertizei, surinkimo, nes, atsižvelgiant į itin didelį tokių dokumentų kiekį, jų pateikimas tiesiogiai teismui nebuvo tikslingas ir ekonomiškas, o paskirtiesiems ekspertams šie dokumentai galėjo būti pateikti tiesiogiai, atliekant ekspertizę. Tai, kad tokių dokumentų pateikimas tiesiogiai teismui nebuvo tikslingas ir ekonomiškas, patvirtina ir ta aplinkybė, kad, tenkinant ieškovo prašymą pateikti pirminius apskaitos dokumentus vien tik už 2004 m. pirmąjį pusmetį, buvo pateikti itin didelės apimties dokumentai, kurių surinkimui, pateikimui ir saugojimui reikalingos pakankamai didelės sąnaudos. Taigi aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo pirminių buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentų, nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovo prašymą padėti gauti įrodymus ir/ar neprisidėjo prie jų surinkimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovo prašymą dėl jo nurodytų pirminių apskaitos dokumentų pateikimo už 2004 m. pirmąjį pusmetį (t. 5, b.l. 104) ir pateikus itin didelės apimties apskaitos dokumentus (t. 5, b.l. 107), kurių sisteminimui, vertinimui bei juose esančių faktinių duomenų, reikšmingų šios bylos aplinkybėms, nustatymui būtinos tiek specialios žinios buhalterinės apskaitos ir finansų srityje, tiek ir didelės darbo bei laiko sąnaudos, nei ieškovas, nei atsakovas prašymų paskirti auditą ar ekspertizę pateiktiems dokumentams įvertinti bei byloje kylantiems šalių atsiskaitymo klausimams bent jau už minėtą laikotarpį išaiškinti apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Nesant šalių prašymo skirti ekspertizę ir šalių sutikimo mokėti užstatą (avansinę įmoką) ekspertizės atlikimui, tokios ekspertizės teismas skirti negali (CPK 101 str. 3 d.). Todėl iš esmės pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje yra įtvirtinta pagrindinė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, t.y. įrodinėja tas, kas tvirtina (teigia tam tikras aplinkybes egzistuojant). Pareiškęs reikalavimą asmuo reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes turi įrodyti, kitaip jo reikalavimas atmetamas kaip neįrodytas. Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė akcentuojama ir taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009, 2010 m. kovo 23 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-133/2010). Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis negali gauti reikiamų įrodymų, kad įrodymai yra atsakovo, kuris užėmė pasyvią įrodinėjimo poziciją, žinioje, todėl ieškovas turėjo vadovautis teisinėje doktrinoje žinomu principu omnia praesumuntur contra spoliatorem, pagal kurį egzistuoja patys nepalankiausi faktai tai ginčo šaliai, kurios dispozicijoje yra ir privalo būti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys esminės reikšmės turinčius bylai faktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, 2010 m. birželio 14 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-176/2010) nurodė, kad, ieškovui prašant priteisti nesumokėtus pagrindinius ir papildomus komisinius, o atsakovui teigiant, kad tokia prievolė pagal sutarties sąlygas jam neatsirado dėl nemokių klientų buvimo, kasatoriui (atsakovui) teko pareiga įrodyti tokių klientų buvimo faktą ir skaičių. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad atsakovas nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl finansų (buhalterinė) ekspertizė negalėjo įvertinti šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumo. Būtent dėl šios aplinkybės minėtoje byloje buvo taikoma contra spoliatorem prezumpcija. Taigi, negalima nesutikti su atsakovo atstovų teiginiu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi patvirtino taisykles dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo panašaus pobūdžio bylose, pagal kurias atsakovas turi pagrįsti savo atsikirtimus, jog nemokių klientų buvo, ir todėl turi pateikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių pagrindu ieškovas galėtų įgyvendinti savo įrodinėjimo pareigą ir atlikti finansų (buhalterinę) ekspertizę, kad paneigtų atsakovo atsikirtimus. Taigi ne tik atsakovas turi įrodyti nemokių klientų buvimo faktą ir skaičių, bet ir ieškovui kyla pareiga nuginčyti atsakovo pateiktus duomenis dėl nemokių klientų fakto ir skaičiaus ir tuo pačiu pagrįsti, kad jam priklauso papildomi komisiniai ir nėra pagrindo teigti, kad ieškovas gali būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo naštos, ją perkeliant tik atsakovui. Kaip jau minėta, dalį dokumentų, kuriuos pats ieškovas reikalavo pateikti apeliacinės instancijos teisme, atsakovas pateikė. Be to, nėra nustatyta, kad atsakovo dispozicijoje nėra visų dokumentų, būtinų kilusiems šalių atsiskaitymo klausimams išspręsti ir negalima konstatuoti, kad tokie dokumentai nebūtų pateikti ekspertams, jeigu tokia ekspertizė būtų paskirta ir atliekama. Esant didelei šių dokumentų apimčiai bei būtinybei jų analizavimui bei vertinimui pasitelkti specialias žinias buhalterinės apskaitos ir finansų srityje, tačiau nesant galimybės jomis pasinaudoti dėl abiejų šalių užimtos pozicijos audito ar ekspertizės paskyrimo ir atlikimo atžvilgiu, nėra pagrindo taikyti ieškovo nurodyto principo omnia praesumuntur contra spoliatorem. Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad, atsakovui nurodžius didelę pateiktinų dokumentų apimtį, teismas nesivadovavo CPK 199 straipsnio norma, nustatančia, kad jeigu pateikti teismui dokumentus yra sunku, pavyzdžiui, kad jų yra daug arba tik dalis iš jų turi bylai reikšmės, teismas gali pareikalauti pateikti patvirtintus rašytinių įrodymų išrašus arba apžiūrėti ir ištirti šiuos įrodymus toje vietoje, kur jie laikomi. Iš tiesų, CPK 199 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta proceso teisės norma numato galimybę pareikalauti, kad šalis pateiktų rašytinių įrodymų išrašus, arba ištirti įrodymus vietoje. Tačiau atsižvelgiant į itin didelį būtinų ištirti ir įvertinti rašytinių įrodymų kiekį, į dideles laiko, darbo ir finansines sąnaudas visų būtinų įrodymų nuorašų ar išrašų darymui bei pateikimui teismui (ieškovas nurodo, kad yra jis yra suradęs 115 380 klientų, taigi pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti mokių ir nemokių klientų faktus bei skaičių, kiekis būtų itin didelis), bei į tai, kad, nepaisant to, jog šių dokumentų vertinimui būtina pasitelkti specialias žinias apskaitos ir finansų srityje, pasinaudoti CPK 199 straipsnyje numatyta galimybe ir reikalauti teikti visų dokumentų išrašus ar nuorašus teismui, bet ne paskirtiems ekspertams tiesiogiai, netikslinga ir neekonomiška. Kaip jau minėta šioje nutartyje, ši byla nėra susijusi su viešojo intereso gynimu, šalys yra privatūs juridiniai asmenys, o ginčas tarp jų kilo iš sutartinių teisinių santykių, kilusių iš abiejų šalių gera valia sudarytos sutarties ir nei vienos iš šalių nėra pagrindo laikyti stipresniąja šalimi, galinčia diktuoti savo sąlygas tarpusavio santykiuose. Abi šalys yra pajėgios apmokėti išlaidas, būtinas auditui ar ekspertizei šioje byloje atlikti. Šalims nepasinaudojus teise atlikti byloje auditą ar ekspertizę ir nebendradarbiaujant su teismu, kad tokia teisė būtų tinkamai įgyvendinta, nesant viešojo intereso, valstybė negali prisiimti neproporcingų išlaidų, tad ir pareigos apmokėti avansu už ekspertizę ar turėti kitų neproporcingai didelių išlaidų. Todėl negalima sutikti su ieškovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas paneigė ieškovo teisę į papildomą komisinį atlyginimą pagal sutartį, nes tokią teisę įrodyti turi pats ieškovas (CPK 178 str.). Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad, siekdamas tinkamo sutarties vykdymo, jis ne kartą (2004 m. gegužės 18 d., 2004 m. birželio 14 d., 2004 m. liepos 1 d.) kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti sąrašą klientų, kurių atžvilgiu galima taikyti baudų išieškojimą, ir tuo pagrindu suderinti tarp sutarties šalių finansinių prievolių dydį, nustatant mokėtinas sumas ir atsiskaitymo tvarką. Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį, dėl kurios vykdymo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, šalys pasirašė dar 2002 m. vasario 1 d. Šios sutarties 10.7 ir 10.8 punktuose nustatyta, kad ataskaitos už nemokius klientus ir apie papildomus komisinius komisionieriui (ieškovui) siunčiamos kiekvieno mėnesio pradžioje. Byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad tokios ataskaitos nuo sutarties sudarymo momento iki 2004 m. balandžio mėnesio ieškovui nebuvo siunčiamos ar kitaip pateikiamos, papildomas komisinis atlyginimas nebuvo mokamas. Ieškovas, žinodamas minėtas sutarties nuostatas ir siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti papildomą komisinį atlyginimą, privalėjo siekti, kad šios nuostatos būtų įgyvendinamos ir reikalauti tokių ataskaitų pateikimo laiku. Šalys privalėjo suvokti ir numatyti, kad ataskaitų nepateikimas žymiai apsunkins tarpusavio atsiskaitymų nustatymą, nes, atsižvelgiant į didelį sudaromų sutarčių kiekį, nebus galima tinkamai ir laiku nustatyti ir kontroliuoti mokių ir nemokių klientų faktus ir skaičius, nemokių klientų kiekį procentine išraiška. Tačiau nepaisant minėtų sutarties nuostatų pažeidimo, šalys toliau tęsė savo sutartinius santykius, vykdė sutartį ir nesiekė jos nuostatų pakeitimo tuo atveju, jei šių nuostatų dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įgyvendinti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors sutartyje (jos 10.1 punkte) nustatytas komisinio atlyginimo (pagrindinio) dydis sudarė 70 Lt (be PVM) už kiekvienos mėnesinio apmokėjimo sutarties tarp UAB ,,Tele2“ ir kliento sudarymą, tačiau faktiškai ieškovui buvo mokamas ir kitokio dydžio komisinis atlyginimas, nors kitokio dydžio atlyginimo sutartis nenumatė (t. 1, b.l. 101-146). Šios aplinkybės rodo, kad sudarytos sutarties nuostatų, nustatančių tarpusavio atsiskaitymus, šalys iš esmės nesilaikė ir šiuos pažeidimus toleravo ilgą laiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties vykdymu, nes faktiniai šalių veiksmai aiškintini, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Tais atvejais, kai sutarties šalys nevykdo ar netinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir tai abi toleruoja, t. y. abi sutarties šalys sutinka, kad būtų nevykdomos atitinkamos sutarties nuostatos, kurių laikymasis labai palengvintų ginčų išsprendimą, kilus nesutarimams, tai pačios šalys prisiima riziką dėl teisine prasme komplikuojamo įrodinėjimo proceso, kai, kilus ginčui, siekiama nustatyti tikrąsias faktines bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas bei teismo sprendimas dėl kilusio ginčo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2009.) Taigi abi šios bylos šalys, toleravusios sutarties nuostatų, nustatančių tarpusavio atsiskaitymus ir jų kontrolę, pažeidinėjimą, prisiėmė riziką dėl teisine prasme komplikuojamo įrodinėjimo proceso, siekiant nustatyti aplinkybes, susijusias su tarpusavio atsiskaitymo tikslumu ir teisingumu, ir su tuo susijusių pasekmių. Atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad byloje ieškovo ir jo įrodinėjimo pareiga negali būti traktuojama vienodai. Atsakovo teigimu, ieškovas nepaneigė jo pateiktų duomenų atitikimo tikrovei, o šių duomenų nepaneigus, jais nėra pagrindo abejoti. Tačiau su tokiu atsakovo teiginiu sutikti negalima. Kaip jau minėta, atsakovas ilgą laikotarpį po sutarties sudarymo neteikė sutarties 10.7 ir 10.8 punktuose nurodytų ataskaitų, jas pateikė tik 2004 m. Kilus ginčui dėl ataskaitų ir jose pateiktų duomenų teisingumo ir tikslumo, siekiant nustatyti tarpusavio atsiskaitymo teisingumą bei tikslumą, atsakovo pateiktos ataskaitos nėra pakankami įrodymai šioms aplinkybėms nustatyti, tokios aplinkybės gali būti nustatytos pagal pirminius finansinius dokumentus. Atsakovo teiginio, kad, 2004 m. balandžio 8 d. įdiegus tinkamą programinę įrangą, jo vedama apskaita buvo ir yra patikima ir pateikti skaičiavimai atitinka buhalterinius duomenis, pagrįstumo patikrinimas taip pat reikalauja specialių žinių, tačiau priemonių tokį teiginį įrodyti atsakovas nesiėmė (CPK 7 str., 8 str., 90 str. 1 d., 101 str., 178 str., 212 str.). Šioje nutartyje jau minėta, kad pareiga įrodyti nemokių klientų buvimo faktą ir skaičių, pateikiant pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kyla atsakovui. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokių dokumentų skaičius yra itin didelis ir visų jų pateikimas teismui reikalauja didelių sąnaudų, atsakovas, teigdamas apie nemokių klientų buvimo faktą ir pareiškęs priešieškinį dėl dalies ieškovui išmokėto komisinio grąžinimo (atlyginimo sumažinimo), savo dispozicijoje turėdamas pirminius dokumentus, laikydamasis proceso ekonomiškumo ir kooperacijos principų, turėjo siekti, kad šie dokumentai būtų ištirti ir įvertinti, pasitelkiant audito paslaugas atliekančias įmones ar skiriant ekspertus. Nesilaikydamas šių principų, ieškovas turi prisiimti procesines tokio elgesio pasekmes: jo priešieškinyje išdėstyto reikalavimo pagrindu nurodytos aplinkybės liko neįrodytos, todėl nėra pagrindo tenkinti tokį reikalavimą (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad šios bylos šalys, pareiškusios viena kitai reikalavimus dėl atsiskaitymo pagal 2002 m. vasario 1 d. pasirašytą Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį, neįvykdė CPK 178 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo pareigos: neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė abiejų šalių pareikštus reikalavimus ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Dėl šios priežasties apeliaciniai skundai, kuriais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, netenkinami. Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paliekamos šalims (CPK 93 str.), iš šalių lygiomis dalimis priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ po 3,55 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai