Byla 2A-611/2013
Dėl sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, kur tretieji asmenys – G. P. ir D. D

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AV veikla“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5219-611/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AV veikla“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, kur tretieji asmenys – G. P. ir D. D. .

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „AV veikla“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Swedbank lizingas“, prašydamas pripažinti 2007 m. gegužės 4 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT051610 ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. 05909, sudarytas tarp jo ir atsakovo, niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovui 1 558 081 Lt sumą.

5Nurodė, kad 2007 m. gegužės 4 d. ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas finansuoti žemės sklypų įsigijimą išperkamosios nuomos būdu, nurodydamas, kad žemės sklypų įsigijimo tikslas – tikslinės paskirties keitimas ir statybų juose vykdymas. 2007 m. gegužės 4 d. ieškovas ir atsakovas sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT051610 dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), pagal kurią atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nurodyto asmens nupirkti minėtą žemės sklypą ir po to perduoti jį valdyti ir naudotis ieškovui verslo tikslais bei įsigyti jį nuosavybės teise, pasibaigus išperkamosios nuomos sutarties terminui bei sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą. Taip pat nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas ir atsakovas sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT059409 dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), pagal kurią atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nurodyto asmens nupirkti minėtą žemės sklypą ir po to perduoti jį valdyti ir naudotis ieškovui verslo tikslais bei įsigyti jį nuosavybės teise, pasibaigus sutarties terminui bei sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą. Paaiškino, kad abi sutartys buvo sudarytos prisijungimo būdu, jų sąlygos buvo standartinės, nes iš anksto buvo parengtos atsakovo. 2009 m. liepos 2 d. atsakovas pateikė ieškovui pretenziją, pareikalaudamas sumokėti pradelstas įmokas pagal abi sutartis, o 2009 m. liepos 20 d. atsakovas pranešimą apie abiejų sutarčių nutraukimą. Per laikotarpį nuo sutarčių sudarymo iki atsakovo vienašališko sutarčių nutraukimo ieškovas sumokėjo 1 558 081 Lt įmokų už sutartyse nurodytus naudojamus ir valdomus žemės sklypus.

6Ieškovo teigimu, abi išperkamosios nuomos sutartys iš esmės savo turiniu atitinka lizingo teisinius santykius, kurie pridengti išperkamosios nuomos sutartimis, nes sutarčių sudarymo metu atsakovas neturėjo nuosavybės teisės į minėtus sklypus. Pagal šias sutartis atsakovas tik įsipareigojo įgyti jose nurodytus žemės sklypus ir perduoti juos ieškovui laikinai naudotis ir valdyti verslo tikslais. Sutarčių tikslas buvo ne nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimas. Atsakovo tikslas buvo pelno gavimas, o ieškovo - ūkinės komercinės veiklos plėtojimas. Sutarčių nuostatos dėl pirkimo-pardavimo sutarties specifikos, iš jos atsirandančių teisių ir pareigų paskirstymo, dėl daikto kokybės, būklės, tinkamumo naudoti pagal paskirtį, perdavimo terminų ir pan. taip pat atitinka lizingo teisinių santykių požymius. Kadangi tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai faktiškai atitinka finansinės nuomos teisinius santykius, todėl turi būti taikomos lizingo teisinius santykius reglamentuojančios normos. CK 6.568 straipsnio 1 dalis numato, kad finansinės nuomos sutarties dalyku negali būti žemė ir gamtos ištekliai. Todėl finansinės nuomos sandoris, kurio dalyku yra žemė, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 str.). Dėl šios priežasties tarp šalių sudarytos sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir turi būti taikoma restitucija, sugrąžinant šalis į pradinę iki sutarčių sudarymo buvusią padėtį. Kadangi ieškovas per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 4 d. iki 2009 m. liepos 20 d. sumokėjo atsakovui 1 558 081 Lt įmokų pagal sutartis, todėl šios įmokos ieškovui turi būti grąžintos. Kadangi 2009 m. liepos 20 atsakovas vienašališkai nutraukė sutartis, šių sutarčių objektai – žemės sklypai jau perduoti atsakovui, taigi, ieškovas, visa, ką yra gavęs iš atsakovo, jau yra grąžinęs atsakovui.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo UAB „AV veikla“ valstybei 27,60 Lt bylinėjimosi išlaidų.

8Teismas, siekdamas nustatyti išperkamosios nuomos sutarties ir lizingo sutarties skirtumus, atsižvelgė į teisės doktriną, kurioje, pasak teismo, pagrindiniu minėtų sutarčių atribojimo kriterijumi pripažįstamas sutarčių tikslas, nes abiem atvejais nuomininko ir lizingo gavėjo tikslai ir interesai yra skirtingi. Lizingo sutarties atveju lizingo gavėjas siekia turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą ir nesiekia įgyti nuosavybės teisės, tuo tarpu išperkamosios nuomos atveju visais atvejais nuomininkas siekia įgyti nuosavybės teises į nuomojamą daiktą. Taigi, išperkamosios nuomos sutarties atveju dominuoja nuomininko interesas įgyti nuosavybės teises į nuomojamą daiktą, kuris paprastai žinomas jau sutarties sudarymo metu. Lizingo sutarties atveju dominuoja lizingo gavėjo interesas gauti daikto valdymo ir naudojimo teises ir jį naudojant gauti pajamas, o ne įgyti nuosavybės teises.

9Teismas nustatė, kad abi ginčo sutartys turi finansinės nuomos (lizingo) sutarčių elementų, tačiau CK 6.156 straipsnio, įtvirtinančio sutarties laisvės principą, 3 dalis suteikia sutarties šalims teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Todėl, anot teismo, atskirų lizingo sutarties elementų buvimas pats savaime nedaro sutarčių lizingo sutartimis. Todėl teismas sprendė, kad yra tikslinga nustatyti tikruosius šalių tikslus sutarties sudarymo metu.

10Teismas nustatė, kad būtent ieškovas, kreipdamasis į atsakovą dėl finansavimo, išreiškė valią sudaryti žemės sklypų išperkamosios nuomos sutartis, be to, ieškovas siekė įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypus, taip pat ketino pakeisti jų paskirtį ir plėtoti statybas, o vėliau pardavinėti namų valdos sklypus. Teismo vertinimu, vien tikslas minėtus žemės sklypus dalinti į namų valdas, vykdyti jose statybas ir vėliau juos pardavinėti suponuoja ieškovo tikslą įgyti nuosavybės teises į žemės sklypus, nes be atsakovo sutikimo ir žemės naudojimo klausimų išsprendimo ieškovas negalėtų pardavinėti suformuotas atskiras namų valdas. Tai, kad ieškovas ketino minėtus žemės sklypus ateityje, pasibaigus išperkamosios nuomos terminui, įsigyti nuosavybėn, anot teismo, patvirtina ir išperkamosios nuomos sutarčių 3.1, 4.6, 10.1, 10.2 punktų sisteminė analizė, nes šiose nuostatose įtvirtintas ieškovo ketinimas įgyti nuosavybėn žemės sklypus po išperkamosios nuomos sutarčių pasibaigimo ir įmokų sumokėjimo. Todėl teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šalys siekė sudaryti būtent išperkamosios nuomos sutartis, po kurių pasibaigimo ieškovas siekė įgyti nuosavybės teises į žemės sklypus. Ieškovo argumentus, kad atsakovo tikrasis tikslas buvo ne turto perdavimas ieškovui laikinai valdyti ir naudotis už užmokestį, numatant ieškovo teisę išpirkti daiktą, o siekis finansuoti ieškovą, įsigyjant verslui reikalingus žemės sklypus ir pelno iš tokio finansavimo gavimas, teismas pripažino nepagrįstais, nurodęs, kad ieškovas nepateikė tokį atsakovo tikslą patvirtinančių įrodymų.

11Teismas konstatavo, kad ieškovo ginčijamos sutartys atitinka išperkamosios nuomos sutarties pagrindinius požymius, todėl visa turto sunaikinimo ar sugedimo rizika po žemės sklypų perdavimo perėjo ieškovui, kas yra būdinga nuomos sutartims, o ne finansinės nuomos sutartims. Pažymėjo, kad žemės sklypai išperkamosios nuomos sutarties dalyku gali būti, kadangi jie yra nesunaudojami daiktai (CK 6.477 str. 1 d.). Nors pagal CK 6.477 straipsnį ir 6.548 straipsnio 1 dalį privačios žemės nuomotoju gali būti jos savininkas ar kitas asmuo, kuriam tokią teisę suteikia daikto savininkas, anot teismo, įstatymas nedraudžia sudaryti nuomos sutartį ir dėl daikto nuomos, kurį nuomotojas ketina ateityje įgyti nuosavybėn, o vėliau išnuomoti nuomininkui, jeigu nuomininkui ši aplinkybė yra atskleista ir nuomininkas su tuo sutinka, taip kaip yra nagrinėjamos bylos atveju.

12Teismas pažymėjo, kad abi šalys yra verslo subjektai, kuriems taikomi vienodi atidumo, rūpestingumo standartai, todėl pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad sudarytos išperkamosios nuomos sutartys yra apsimestinės, o tikrasis šalių ketinimas buvo sudaryti finansinės nuomos sutartis, jas pridengiant išperkamosios nuomos sutartimis. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimų pripažinti tarp šalių sudarytas išperkamosios nuomos sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, o nepatenkinus šio reikalavimo, nėra teisinio pagrindo taikyti tarp šalių restitucijos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad būtent ieškovo iniciatyva buvo sudarytos minėtos sutartys ir ieškovas pasirinko, kokias sutartis siekia sudaryti, todėl tokius ieškovo veiksmus, siekiant šias sutartis pripažinti finansinės nuomos sutartimis ir jas panaikinti, pripažino nesąžiningais ir piktnaudžiavimu subjektine teise, bei konstatavo, kad ir dėl šios priežasties ieškovo teisės negali būti ginamos (CK 1.137str. 3 d.). Šių argumentų pagrindu teismas ieškovo ieškinį atmetė.

13Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas nėra imperatyvus įstatymo reikalavimas, kadangi šia norma nėra užtikrinama viešųjų visuomenės interesų apsauga. Pažymėjo, kad galiojančio CK priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojęs Žemės įstatymas draudė juridiniams asmenims įgyti nuosavybės teises į žemės sklypus, o kadangi finansinės nuomos (lizingo) sutartis yra sudaroma tarp verslo subjektų verslo tikslais, todėl buvo logiškas draudimas sudaryti finansinės nuomos sutartis dėl žemės sklypų. Kadangi šiuo metu juridiniai asmenys turi teisę įgyti nuosavybės teises į žemės sklypus, todėl draudimas sudaryti finansinės nuomos sutartį dėl žemės sklypo neužtikrina jokio viešojo intereso apsaugos. Todėl, teismo nuomone, finansinės nuomos sutarties sudarymas dėl žemės sklypo pats savaime nesukelia tokios sutarties negaliojimo pasekmių, neįvertinus konkrečios bylos konkrečių aplinkybių.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Ieškovas UAB „AV veikla“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad vienas iš ginčo sutarčių sudarymo tikslų buvo nuosavybės teisės įgijimas, ir nusprendęs, kad ši aplinkybė yra pakankama tam, kad būtų pripažinta, jog tarp šalių susiklostė ne lizingo, o išperkamosios nuomos santykiai, netinkamai aiškino CK 6.567 straipsnio 1 dalį, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad viena iš dominuojančių lizingo sutarties sąlygų taip pat yra nuosavybės teisės perėjimas.
  2. Tikrasis ir pagrindinis sutarčių sudarymo tikslas buvo turto valdymas ir naudojimasis juo verslo tikslais - vystyti gyvenamųjų namų statybas ir iš to uždirbti pajamas, kurios padengtų įmokas pagal sutartis, o ne nuosavybės teisės įgijimas. Sudarydamas sutartis, apeliantas tikėjosi gauti pelną. Lingvistinė sutarčių teksto analizė taip pat patvirtina, kad sutartys buvo sudarytos verslo tikslais.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo tikrasis tikslas buvo finansavimo apeliantui suteikimas. Pažymėtina, kad tokią išvadą leidžia daryti tarp šalių susiklosčiusių santykių bei sutarčių lingvistinė, teisinė, mokslinė bei loginė analizė.
  4. Aplinkybę, kad tarp šalių susiklostė lizingo santykiai, patvirtina ir tas faktas, kad atsakovas, sudarydamas su apeliantu sutartis, jokia teise neturėjo savo žinioje išperkamosios nuomos sutartyse įvardytų nuomos objektų - žemės sklypų. Nuomos sutartis dėl daikto, kurio atsakovas sutarties sudarymo metu nevaldė, nesinaudojo ir nedisponavo, negali būti sudaroma.
  5. Nepagrįstas teismo argumentas, kad įstatymas nedraudžia sudaryti nuomos sutartį ir dėl daikto nuomos, kurį nuomotojas ketina ateityje įgyti nuosavybėn, o vėliau išnuomoti nuomininkui, jeigu nuomininkui ši aplinkybė yra atskleista ir nuomininkas su tuo sutinka. Žemės nuomai taikomos specifinės CK normos, numatančios papildomus ribojimus žemės nuomotojui. CK 6. 548 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad privačios žemės nuomotojas yra privačios žemės savininkas. Taigi, privačios žemės nuomos, kuri gali būti ir išperkamoji nuoma, sutartis sudaroma tarp tokios žemės savininko ir ją ketinančio nuomotis asmens. Tuo tarpu ginčo sutartys sudarytos tuo momentu, kuomet sklypus nuomai suteikiantis atsakovas nebuvo šių sklypų savininkas. Išperkamosios nuomos sutartimis įvardintuose šalių susitarimuose minimas dar tik būsimas atsakovo įsigijimas nuosavybėn apelianto pasirinktų žemės sklypų ir jų perdavimas apeliantui valdyti ir naudotis verslo tikslais. Tokio pobūdžio susitarimai būdingi, siekiant sukurti specifinės nuomos sutarčių rūšies - lizingo teisinius santykius. Tokią pačią išvadą padarė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-136/2010.
  6. Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad sudarytų sutarčių sąlygos, susijusios su sutarties objekto pasirinkimu, perdavimo momentu, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo momentu, remonto išlaidomis ir kt. iš esmės atitinka lizingo sutarties sampratą bei papildomai patvirtina, kad tarp šalių susiklostė lizingo teisiniai santykiai.
  7. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, PVM neapmokestinamas. PVM lengvata netaikoma žemei, perduodamai kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis bei žemei statyboms. Aplinkybė, kad atsakovas paskaičiavo bei sumokėjo PVM mokestį už žemės sklypus, patvirtina, kad atsakovui buvo žinomas faktas, kad žemės sklypai įsigyjami statybų verslui vystyti. Apeliantas už žemės sklypus sumokėtą PVM mokestį įtraukė į atskaitą būtent todėl, kad sklypai buvo skirti naujo PVM objekto kūrimui - statybų vystymui, prekybai žemės sklypuose pastatytais namais. Tačiau teismas į šiuos faktus bei įrodymus neatsižvelgė.
  8. Finansavimo modelį pasiūlė ne apeliantas, o lizingo bendrovė. Sutartys sudarytos prisijungimo būdu, sudarytų sutarčių sąlygos standartinės. Taigi, sutarčių sąlygas bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengė pats atsakovas, nederindamas jų su apeliantu. Taigi, visa rizika dėl sutarčių aiškumo (taip pat ir atitikimo įstatymams) tokiais atvejais tenka būtent sutartis parengusiai šaliai, t. y. atsakovui. Todėl nepagrįsti ir neteisėti pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad argumentai dėl sutarčių sąlygų standartiškumo neturi teisinės reikšmės ginčui.
  9. Nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovas, reikšdamas tokio pobūdžio ieškinį, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiauja teise. Sandoris, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, privalo būti pripažintas negaliojančiu, o šalis, reiškianti reikalavimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu, elgiasi sąžiningai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad būtent atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes pasiūlė apeliantui verslo finansavimo modelį, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Ieškovas, nors ir yra pelno siekiantis juridinis asmuo, nėra finansinių paslaugų žinovas bei apie sutarčių prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms sužinojo tik po to, kai atsakovas vienašališkai nutraukė sutartis.
  10. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas lizingo sutarties dalyku rinktis žemę nėra imperatyvus įstatymo reikalavimas, kadangi šia norma neužtikrinama viešųjų visuomenės interesų apsauga: 1) lingvistinė CK 6.568 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos analizė leidžia pagrįstai teigti, kad įstatymų leidėjas uždraudė šalims sudaryti lizingo sutartis dėl žemės ir dėl gamtos išteklių; kadangi nagrinėjamos normos imperatyvumas yra akivaizdus, papildomai tokios normos imperatyvumo įrodinėti nereikia; 2) apelianto nuomone, priežastys, dėl kurių buvo nustatytas toks apribojimas, yra teisiškai nereikšmingos šioje byloje; 3) nepaisant to, kad Civilinio kodekso priėmimo ir įsigaliojimo metu Žemės įstatyme buvo numatyti apribojimai juridiniams asmenims įsigyti žemę nuosavybės teisėmis, nuo 2004 metų šie apribojimai - panaikinti ir LR CK 6-oji knyga nuo to laiko keista 7 kartus, galima daryti pagrįstą išvadą, kad įstatymų leidėjas CK 6.568 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo nesieja su apribojimų juridiniams asmenims įsigyti žemę panaikinimu, priešingu atveju, per beveik 8 metus, nuo tada, kai šie apribojimai panaikinti, taip pat būtų panaikintas.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

  1. Ieškovas nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes ir klaidina teismą teigdamas, kad verslo finansavimo modelį pasiūlė atsakovas. Ieškovo 2007 m. balandžio 13 d. užpildytos paraiškos kopija patvirtina, kad būtent jis išreiškė pageidavimą sudaryti ginčo sutartis.
  2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrindinis lizingo sutarties ir išperkamosios sutarties atribojimo kriterijus yra sutarčių tikslas - konkrečiai siekis įgyti valdomo ir naudojamo turto nuosavybės teises. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad viena iš esminių lizingo sutarties sąlygų yra turto nuosavybės teisių perėjimas lizingo gavėjui. Šiuos ieškovo argumentus paneigia CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo sutarties samprata. Priešingai, nuosavybės teisių perleidimas yra būtinasis išperkamosios nuomos sutarties, o ne lizingo sutarties bruožas. Tai, kad pagrindinis ieškovo tikslas buvo įgyti turto nuosavybės teisę, o ne tik jį valdyti ir naudoti, akivaizdžiai atskleidžia pačios išperkamosios nuomos sutarčių nuostatos bei paties ieškovo ieškinys ir apeliacinis skundas. Ieškovo nurodomas tikslas valdyti ir naudoti tam tikrą turtą verslo tikslais jokiu būdu neatskiria lizingo sutarties nuo išperkamosios nuomos sutarties, nes tai yra bendras šių sutarčių bruožas. Pažymėtina, kad pajamas iš gyvenamųjų namų statybų ieškovas galėjo uždirbti tik parduodamas šiuos namus tretiesiems asmenims, o tai padaryti būtų galima tik įgijus žemės sklypus nuosavybės teise (LR CK 6.394 str.).
  3. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovo tikslas nebuvo teikti finansavimą ieškovui. Atsakovo tikslas buvo sėkmingai pasinaudoti verslo galimybe ir gauti pelną, perleidžiant žemės sklypų nuosavybės teises ieškovui už sumą, kuri viršytų šių sklypų įsigijimo išlaidas.
  4. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad atsakovas negalėjo sudaryti išperkamosios nuomos sutarčių, nebūdamas turto savininku. Nei viena teisės norma nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams susitarti dėl žemės sklypo, kurį nuomotojas įgis ateityje, nuomos.
  5. Ieškovas niekada nereiškė pretenzijų dėl žemės sklypų perdavimo ar dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievoles pagal išperkamosios nuomos sutartis.
  6. Nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad esminė aplinkybė, padedanti nuspręsti ar sutarties sąlygos yra standartinės yra ta, kad sutarties sąlygos yra parengiamos vienos iš šalių ir pateikiamos kitai. Verslo praktikoje beveik visas be išimties sutartis parengia viena iš jos šalių ir pateikia kitai šaliai, tačiau tai nereiškia, jog visos sutartys yra sudaromos pagal standartines sąlygas. Nagrinėjamu atveju dėl visų ieškovo ir atsakovo sudarytų sutarčių sąlygų galėjo vykti derybos, tačiau ieškovas jų neinicijavo.
  7. Ieškovas nepagrįstai kaltina atsakovą nesąžiningumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas, ginčydamas sutartis, kurių sudarymą pats inicijavo ir kurios buvo tinkamai vykdomos net kelis metus, elgiasi nesąžiningai. Nepagrįsti, neįrodyti ir absurdiški yra ieškovo teiginiai, kad atsakovas jau ginčo sutarčių sudarymo metu žinojo apie tai, kad sutartys prieštarauja imperatyvioms teisės normoms: 1) sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms; 2) ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tariamą atsakovo nesąžiningumą; 3) joks bent minimaliai atidus ir rūpestingas verslo subjektas nesudarytų didelės vertės sutarties, žinodamas, kad tokia sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms
  8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškino CK 6.568 straipsnio 1 dalį. Žemės finansavimas lizingo būdu nepažeidžia viešojo intereso ir nedaro žalos visuomenei. CK 6.568 straipsnio tikslas yra nurodyti, kad lizingas, kaip finansavimo būdas, paprastai nėra skirtas finansuoti žemės įsigijimą, tačiau jei šalys nusprendė kitaip, laisva valia pasirinkdamos būtent šį finansavimo instrumentą, ir toks jų pasirinkimas nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų ar bendrų visos visuomenės interesų, sandoris neturėtų būti pripažįstamas negaliojančiu.
  9. Yra pagrindas sutikti su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas sietinas su iki 2004 metų galiojusiame Lietuvos Respublikos žemės įstatyme nustatytu draudimu juridiniams asmenims įsigyti nuosavybės teises į žemės sklypus.

17Teisėjų kolegija konstatuoja:

18Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai

21Byloje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 4 d. ieškovas UAB „AV Veikla“ ir atsakovas

22UAB „Swedbank lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – AB bankas Hansabankas) sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT051610 dėl 1 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), kuria atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nurodyto asmens nupirkti minėtą žemės sklypą ir perduoti jį valdyti ir naudotis ieškovui verslo tikslais bei perleisti jį ieškovui nuosavybės teise, pasibaigus išperkamosios nuomos sutarties terminui ir ieškovui sumokėjus visą sutartyje nurodytą žemės sklypo kainą (10-24 b. l., 1 t.). Taip pat tarp šalių 2007 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT059409 dėl 1,27 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), pagal kurią atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nurodyto asmens nupirkti minėtą žemės sklypą ir perduoti jį valdyti ir naudotis ieškovui verslo tikslais bei perleisti jį ieškovui nuosavybės teise, pasibaigus išperkamosios nuomos sutarties terminui ir ieškovui sumokėjus visą sutartyje nurodytą žemės sklypo kainą (25-39 b. l., 1 t.).

23Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl minėtų sutarčių, kurios buvo pavadintos išperkamosios nuomos sutartimis, kvalifikavimo.

24Ieškovas byloje įrodinėjo, kad išperkamosios nuomos sutartys savo turiniu atitinka finansinės nuomos sutarčių esmę, todėl turi būti laikomos lizingo sutartimis, o kadangi pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalį draudžiama sudaryti lizingo sutartis dėl žemės sklypų, tarp šalių sudarytos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, kaip prieštaraujančios imperatyviai įstatymo normai, bei turi būti taikoma restitucija.

25Prieš analizuojant tarp šalių sudarytų ginčo sutarčių sąlygas ir aiškinantis, kokių sutarčių rūšių bruožų jos turi, būtina nustatyti, ar CK 6.568 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas sudaryti lizingo sutartis dėl žemės sklypų yra imperatyvaus pobūdžio.

26Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu aiškindamas CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostatą, pripažino, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas nėra imperatyvus įstatymo reikalavimas, argumentuodamas tuo, kad šia norma nėra užtikrinama viešųjų visuomenės interesų apsauga, todėl, anot teismo, finansinės nuomos sutarties sudarymas dėl žemės sklypo pats savaime nesukelia tokios sutarties negaliojimo pasekmių, neįvertinus konkrečios bylos konkrečių aplinkybių. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo išaiškinimu nėra pagrindo sutikti.

27Lietuvos Aukščiausias Teismas naujausioje savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nors CK 6.568 straipsnio 1 dalyje nevartojamos draudžiamojo pobūdžio sąvokos, tačiau lizingo sutarties dalykas apibrėžtas tiesiogiai nurodant, kokie daiktai gali juo būti, o kokie į lizingo sutarties dalyką nepatenka; normoje vartojama formuluotė „išskyrus žemę ir gamtos išteklius“ išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai, ja susiaurintas daiktų, galinčių būti lizingo sutarties dalyku, sąrašas, iš jo eliminuojant žemę ir gamtos išteklius ir nepaliekant galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Tai, anot kasacinio teismo, reiškia, kad šioje normoje eksplicitiškai įtvirtintas draudimas sudaryti lizingo sutartis, kurių dalykas būtų žemė ar gamtos ištekliai. Šio draudimo pažeidimas reikštų imperatyviosios teisės normos reikalavimų nesilaikymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).

28Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo sutartys, įvardintos išperkamosios nuomos sutartimis, iš tiesų turi būti kvalifikuojamos lizingo sutartimis, atsirastų teisinis pagrindas jas pripažinti niekinėmis, kaip prieštaraujančiomis imperatyviai teisės normai – t. y. CK 6.568 straipsnio 1 daliai.

29Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, pripažinęs, kad tarp šalių sudarytos ginčo sutartys laikytinos išperkamosios nuomos sutartimis.

30Lizingo sutarties ir išperkamosios sutarties atribojimo kriterijumi pirmosios instancijos teismas pripažino sutarčių tikslą, nes, anot jo, abiem atvejais nuomininko ir lizingo gavėjo tikslai ir interesai yra skirtingi. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, lizingo sutarties atveju lizingo gavėjas siekia turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą ir nesiekia įgyti nuosavybės teisės, tuo tarpu išperkamosios nuomos atveju visais atvejais nuomininkas siekia įgyti nuosavybės teises į nuomojamą daiktą. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismo nuomone, išperkamosios nuomos sutarties atveju dominuoja nuomininko interesas įgyti nuosavybės teises į nuomojamą daiktą, kuris paprastai žinomas jau sutarties sudarymo metu. Lizingo sutarties atveju dominuoja lizingo gavėjo interesas gauti daikto valdymo ir naudojimo teises ir jį naudojant gauti pajamas, o ne įgyti nuosavybės teises.

31Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, jog vien tai, kad sutartyse vienas iš tikslų buvo nurodytas nuosavybės teisės perėjimas, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad buvo sudaryta būtent išperkamosios nuomos sutartis. Kaip pagrįstai pastebėjo ieškovas, CK 6.567 straipsnio, reglamentuojančio lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą, 1 dalyje numatyta, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereina lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita.

32Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš lizingo santykių bruožų yra jų dalyko ypatumas, kuris pasireiškia, kad lizinguojamas turtas jo naudojimo metu dėvisi (amortizuojasi), todėl lizingo sutarties terminas ir lizingo įmokų dydis nustatomi taip, kad per lizingo laikotarpį faktiškai sumokama visa arba didesnė lizingo dalyko vertė, atsižvelgiant į amortizaciją per naudojimosi laikotarpį. Žemė, kaip nesunaudojamas ir nesusidėvintis daiktas, neatitinka lizingo santykių dalyko apibrėžties, paskirties ir ypatumų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad lizingo požymių turinti sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis, tačiau jos pagrindinės sąlygos – daikto valdymas ir naudojimas už atlyginimą, įsigijimas nuosavybėn ir pan. – įstatymo nėra draudžiamos ir gali būti net keleto įvairių sutarčių rūšių kvalifikuojančiais požymiais. Tokiu atveju, atsižvelgiant į konkrečioje sutartyje šalių nustatytas sąlygas, sutarties pobūdį, tikslą, jos elementų tarpusavio ryšį ir dominuojančius bruožus, sutartis gali būti kvalifikuojama, vadovaujantis giminingų sutarčių teisės institutų normomis, pvz., kaip išperkamosios nuomos, pirkimo – pardavimo išsimokėtinai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013) arba kaip mišri sutartis, nepriskirtina nė vienai konkrečiai sutarties rūšiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).

33Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra perleisti nuosavybę, negali būti kvalifikuojamos nei finansine, nei kitokia nuoma, nes nuoma yra atlygintino naudojimosi santykiai, o nuosavybės perleidimas yra pirkimo – pardavimo esminis bruožas (požymis). Dėl to kvalifikuojant sutartį, svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas – t. y. kas dominuoja – nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013).

34Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo 2007 m. gegužės 4 d. ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. pareiškimų (40-41 b. l., 156 b. l., 1 t.), jo 2007 m. balandžio 13 d. paraiškos (153-154 b. l., 1 t.), ieškovo 2009 m. balandžio 27 d. prašymo atsakovui (155 b. l., 1 t.) turinį, pagrįstai nustatė, kad ieškovas siekė įgyti nuosavybės teisę į šioje nutartyje minėtus žemės sklypus, taip pat ketino pakeisti jų paskirtį ir plėtoti statybas, o vėliau pardavinėti namų valdos sklypus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad jau vien tikslas minėtus žemės sklypus dalinti į namų valdas, vykdyti jose statybas ir vėliau juos pardavinėti suponuoja ieškovo tikslą įgyti nuosavybės teises į žemės sklypus. Be to, ieškovo ketinimus žemės sklypus įsigyti nuosavybėn, pasibaigus išperkamosios nuomos terminui (per 24 mėnesius), įsigyti nuosavybėn, patvirtina ir išperkamosios nuomos sutarčių 3.1 p., 4.6 p., 10.1 p., 10.2 p. sisteminė analizė bei išperkamųjų nuomos sutarčių patvirtinti mokėjimų grafikai, kuriuose atskirai išskirtos grafos: neišpirkta turto vertė, turto išpirkimo įmokos, palūkanų įmokos, sutarties mokestis (11, 12, 26, 27 b. l., 1 t.). Pastebėtina, jog mokėjimo grafikuose žemės nuoma apskritai nebuvo numatyta. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pagrindinis ginčo sutarčių tikslas buvo turto valdymas ir naudojimas juo, o ne nuosavybės teisės įgijimas. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ginčo sutartys yra lizingo sutartys. Taip pat minėtų išvadų nepaneigia ir apelianto argumentai, jog atsakovas į turto vertės mokestį buvo įtraukęs pridėtinės vertės mokestį.

35Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, sprendžia, jog ginčo sutartys savo turiniu iš esmės atitinka pirkimo – pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius, todėl turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo – pardavimo išsimokėtinai (CK 6.411 str.), o ne, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, išperkamosios nuomos sutartis.

36Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo sutartys buvo sudarytos tuo momentu, kai žemės sklypai atsakovui nuosavybės teise nepriklausė. Taip pat pažymi, jog sutarčių sąlygos, susijusios su sutarties objekto pasirinkimu, remonto išlaidomis ir kt. iš esmės atitinka lizingo sutarties sampratą.

37Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių santykių kvalifikavimas kaip lizingo santykių remiantis vien tuo, kad sutarties sąlygos panašios į lizingo, ir neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Tai atitinka CK 6.156 straipsnio 1 ir 3 dalių reglamentavimą. Kita vertus, tiek CK 6.412 straipsnis, reglamentuojantis pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutarties pagrindu perduoto daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo riziką, tiek CK 6.571 straipsnio, reglamentuojančio lizingo sutarties pagrindu perduoto daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo riziką, 1 dalis numato, jog daikto atsitiktinio žuvimo ir sugedimo rizika pereina lizingo gavėjui ar pirkėjui nuo daikto perdavimo momento. Be to, įstatymai nedraudžia šalims susitarti dėl konkretaus žemės sklypo įsigijimo (nuomojimo) iš pardavėjo (nuomotojo), kuris sutarties sudarymo metu dar neturi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tačiau įsipareigoja žemės sklypą įsigyti po sutarties sudarymo. Tokiu atveju svarbu, kad ši aplinkybė (kad sutarties sudarymo metu pardavėjas (ar nuomotojas) neturi nuosavybės teisės į žemės sklypą) būtų žinoma būsimam pirkėjui (nuomininkui) sandorio sudarymo metu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas su trečiaisiais asmenimis nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis dėl žemės sklypų įsigijimo sudarė po kelių dienų nuo ginčo sutarčių sudarymo. Taigi, iš esmės visų ginčo sutarčių vykdymo laikotarpiu atsakovas žemės sklypus turėjo nuosavybės teise. Todėl vien tai, kad atsakovas ginčo sutarčių sudarymo metu dar neturėjo nuosavybės teisės į žemės sklypus, nėra pakankama sąlyga konstatuoti, jog šalys sudarė lizingo sutartis, nes šalys turi teisę laisvai, savo nuožiūra susitarti dėl sutarties sąlygų. Be to, kaip paaiškėjo nagrinėjamu atveju, tarp šalių sudarytos ginčo sutartys labiau atitinka būtent pirkimo – pardavimo sutarties požymius, nors ir turi kitoms sutarčių rūšims būdingų požymių (lizingo sutarties ir išperkamosios nuomos sutarties).

38Apeliantas teigia, kad ginčo sutartys buvo sudarytos prisijungimo būdu, jų sąlygos yra standartinės, jas paruošė atsakovas, nederindamas su ieškovu. Todėl, pasak apelianto, rizika dėl sutarčių aiškinimo tenka būtent sutartis parengusiai šaliai, t. y. atsakovui. Taip pat, apelianto nuomone, būtent atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes pasiūlė ieškovui verslo finansavimo modelį, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Ieškovas, nors ir yra pelno siekianti juridinis asmuo, nėra finansinių paslaugų žinovas bei apie sutarčių prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms sužinojo tik po to, kai atsakovas vienašališkai nutraukė sutartis.

39Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad būtent atsakovas pasiūlė jam finansavimo modelį. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina priešingą aplinkybę, kad būtent ieškovas, kreipdamasis į atsakovą dėl finansavimo, išreiškė valią sudaryti žemės sklypų išperkamosios nuomos sutartis (40-41 b. l., 156, 153-154 b. l., 1 t.).

40Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad tiek ieškovui, tiek atsakovui taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taigi, nors atsakovas ir pateikė ieškovui sutartis su standartinėmis sąlygomis, tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su sutarčių sąlygomis ir apsispręsti, ar jam tinka atsakovo pasiūlytas sutarčių variantas. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovas siekė pakeisti ginčo sutarčių sąlygas, o atsakovas nesutiko to padaryti, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad sutartis ieškovas sudarė laisva valia.

41Teisėjų kolegija sprendžia, jog nors pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo sutartis, jas laikydamas išperkamosios nuomos sutartimis, tačiau sutarčių sąlygas ir jų sudarymo aplinkybes teismas aiškino tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo ginčo sutartis laikyti lizingo sutartimis. Nepaisant to, kad ginčo sutartys šia nutartimi perkvalifikuotos ne kaip išperkamosios nuomos sutartys, o kaip į pirkimo – pardavimo išsimokėtinai sutartys, ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą, kadangi ginčas iš esmės buvo išspręstas teisingai – ieškovo ieškinį atmetant. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

42Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, netenkinamas jo prašymas priteisti jam iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

43Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartimi atidėjo ieškovui UAB „AV veikla“ 30 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo (33-34 b. l., 2 t.). Todėl teisėjų kolegija priteisia iš ieškovo valstybei trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

45Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą nepakeistą.

46Priteisti iš ieškovo UAB „AV veikla“ (į. k. 125840038, buveinės adresas – Tarandės g. 4, Vilnius) valstybei 30 000 Lt (trisdešimties tūkstančių litų) dydžio nesumokėto žyminio mokesčio dalį.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas UAB „AV veikla“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su... 5. Nurodė, kad 2007 m. gegužės 4 d. ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. jis kreipėsi... 6. Ieškovo teigimu, abi išperkamosios nuomos sutartys iš esmės savo turiniu... 7. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė... 8. Teismas, siekdamas nustatyti išperkamosios nuomos sutarties ir lizingo... 9. Teismas nustatė, kad abi ginčo sutartys turi finansinės nuomos (lizingo)... 10. Teismas nustatė, kad būtent ieškovas, kreipdamasis į atsakovą dėl... 11. Teismas konstatavo, kad ieškovo ginčijamos sutartys atitinka išperkamosios... 12. Teismas pažymėjo, kad abi šalys yra verslo subjektai, kuriems taikomi... 13. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalyje... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Ieškovas UAB „AV veikla“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB,... 17. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 18. Apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 20. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos... 21. Byloje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 4 d. ieškovas UAB „AV Veikla“ ir... 22. UAB „Swedbank lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – AB bankas Hansabankas)... 23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl minėtų sutarčių, kurios buvo... 24. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad išperkamosios nuomos sutartys savo turiniu... 25. Prieš analizuojant tarp šalių sudarytų ginčo sutarčių sąlygas ir... 26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu aiškindamas CK 6.568... 27. Lietuvos Aukščiausias Teismas naujausioje savo praktikoje yra išaiškinęs,... 28. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo sutartys, įvardintos... 29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė,... 30. Lizingo sutarties ir išperkamosios sutarties atribojimo kriterijumi pirmosios... 31. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, jog vien tai, kad... 32. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš lizingo santykių... 33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutartys,... 34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo 2007 m. gegužės 4 d. ir... 35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, sprendžia, jog... 36. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo sutartys buvo sudarytos tuo... 37. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių santykių kvalifikavimas kaip lizingo... 38. Apeliantas teigia, kad ginčo sutartys buvo sudarytos prisijungimo būdu, jų... 39. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad būtent atsakovas pasiūlė... 40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad tiek... 41. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nors pirmosios instancijos teismas... 42. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, netenkinamas jo prašymas priteisti jam... 43. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartimi atidėjo ieškovui... 44. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 45. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą nepakeistą.... 46. Priteisti iš ieškovo UAB „AV veikla“ (į. k. 125840038, buveinės adresas...