Byla 2A-136/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant: ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai, atsakovei V. V. ir jos atstovams advokatei Evai Jankovskai bei advokatui Kaziui Rakauskui, atsakovo UAB „SEB lizingas“ atstovams advokatui Dainiui Čičeliui ir advokatui Tomui Kontautui, trečiųjų asmenų atstovams L. M. ir advokatui Žilvinui Mišeikiui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, uždarosios akcinės bendrovės „SEB lizingas“, V. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo ir 2009 m. balandžio 28 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1694-585/2009 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. V., uždarajai akcinei bendrovei „SEB lizingas“, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarei A. K., uždarajai akcinei bendrovei „VSG Invest“ dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. V., UAB „SEB lizingas“, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarei A. K., UAB „VSG Invest“, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 41-15063 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. V.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra žemės sklypą, kuriame yra ir 0,38 ha ploto miškas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, esantį Galgių k., Vilniaus m. sav.; pripažinti niekine 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties (patvirtinta Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės A. K.), kuria UAB „SEB lizingas“ nupirko iš V. V. žemės sklypą, esantį Galgių k., Vilniaus m. sav., ir išnuomojo jį UAB „VSG Invest“, dalį dėl 0,38 ha ploto šio žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui, taikyti restituciją natūra, įpareigojant atsakovą UAB „SEB lizingas“ grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,38 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, o atsakovę V. V. įpareigojant grąžinti UAB „SEB lizingas“ dalį kainos, gautos 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, proporcingą išreikalaujamai iš UAB „SEB lizingas“ žemės sklypo daliai. Ieškovas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau tekste – VAVA) 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 41-15063 V. V.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 2,6 ha žemės sklypą, esantį Galgių kaime, teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu taip pat nuspręsta V. V. grąžinti natūra bendrą 2,44 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 0,16 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai). Ieškovo teigimu, minėto VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo pagrindu buvo įregistruota V. V. nuosavybės teisė į 2,2859 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Galgių k., Vilniaus m. sav., kuriame yra 0,38 ha miško žemė. Ieškovas nurodė, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. rugpjūčio 29 d. pažymoje nurodyta, kad minėtame žemės sklype yra 0,38 ha valstybinės reikšmės miško. Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, atkuriant V. V. nuosavybės teises į 2,2859 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – PNTAĮ) 6, 13 straipsnių nuostatos. Dėl nurodytų aplinkybių VAVA sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. V. į 0,38 ha miško plotą turi būti panaikinta kaip prieštaraujanti minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikoma restitucija. Atsižvelgiant į tai, jog minėto žemės sklypo dalis VAVA sprendimo pagrindu V. V. nuosavybėn buvo perduota neteisėtai, ji negalėjo būti parduodama UAB „SEB lizingas“, todėl 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl 0,38 ha ploto žemės sklypo dalies, priskirtos valstybės miškui, pripažintina niekine, taikytina restitucija natūra, t. y. valstybės miškui priskiriama žemės sklypo dalis grąžintina valstybės nuosavybėn, o atsakovui UAB „SEB lizingas“ grąžintina dalis kainos, sumokėtos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, proporcinga išreikalaujamai iš UAB „SEB lizingas“ žemės sklypo daliai.

5Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas panaikino VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 41-15063 dalį, kuria atsakovei V. V. buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, grąžinant jai neatlygintinai nuosavybėn natūra 2,44 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai Galgių k., Vilniaus m. sav.; pripažino negaliojančia 2007 m. gegužės 22 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią V. V. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį 2,300 ha žemės sklypą, esantį Galgių k., Vilniaus m. sav., pirkėjui UAB „SEB lizingas“; pripažino negaliojančia 2007 m. gegužės 14 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-040272, sudarytą tarp UAB „SEB lizingas“ ir UAB „VSG Invest“; pripažino negaliojančia UAB „SEB lizingas“, V. V. ir UAB „VSG Invest“ sudarytą lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurios dalyku buvo žemės sklypas, esantis Galgių k., Vilniaus m. sav.; valstybės nuosavybėn grąžino 2,2859 ha žemės sklypą, esantį Galgių k., Vilniaus m. sav.; priteisė iš atsakovės V. V. atsakovui UAB „SEB lizingas“ 2 500 000 Lt; priteisė iš UAB „SEB lizingas“ trečiajam asmeniui UAB „VSG Invest“ 1 113 493,69 Lt.

6Teismas nurodė, kad atsakovai nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, jog Galgių kaimas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, Vilniaus miestui buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., todėl pagal PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisių į minėtoje teritorijoje turėtą žemę, t.y. į ginčo sklypą, atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Atsakovų teigimu, VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimtas iki Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ įsigaliojimo dienos, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai ir kuriuose yra nurodomas minėtas žemės sklypas. Teismo nuomone, minėti atsakovų argumentai negali būti pagrindu atmesti ieškinį, nes jie nepaneigia ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje, Miškų įstatymo 4 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, PNTAĮ 6, 13 straipsniuose įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, įskaitant nuosavybės teisių atkūrimą, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, įskaitant miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Teismas pažymėjo, kad PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, tačiau ši norma negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti minėti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti imperatyvūs draudimai. Teismas nurodė, kad šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 41-15063 priėmimo metu ginčo žemės sklype esant valstybinės reikšmės miškui, šis VAVA sprendimas yra neteisėtas. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės Galgių kaimo dalies teritorija 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo priskirta Vilniaus miestui, o Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai.

7Teismas konstatavo, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu atkuriant V. V. nuosavybės teises į 2,44 ha žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra 0,38 ha valstybinės reikšmės miško, buvo pažeistos imperatyvios Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, PNTAĮ 6, 13 straipsnių nuostatos. Teismas konstatavo, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 41-15063 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. V. grąžinant natūra 2,44 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai naikintina kaip neteisėta dėl prieštaravimo imperatyviems teisės normų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad nors tik 0,38 ha ploto grąžinto žemės sklypo yra valstybinės reikšmės miškas, tačiau panaikintina VAVA sprendimo dalis dėl nuosavybės teisės atkūrimo į visą 2,2859 ha žemės sklypą (pagal ginčijamą sprendimą – į 2,44 ha) Vilniaus mieste, kadangi 0,38 ha miško ribos nėra apibrėžtos, o prokuroro nurodomas 0,38 ha ploto sklypas kaip nekilnojamasis daiktas neegzistuoja ir teismas neturi galimybės jo identifikuoti. Teismo sprendimas negali būti priimtas vien dėl neidentifikuotos ir teisiškai neapibrėžtos 0,38 ha sklypo dalies. Teismas nurodė, kad plotų nesutapimai VAVA sprendime ir Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje paaiškinami geodezinių matavimų metu atliktais patikslinimais, dėl kurių sumažėjo atsakovei V. V. nuosavybėn grąžinto žemės sklypo plotas.

8Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčijo VAVA sprendimo atkurti atsakovei V. V. nuosavybės teises Vilniaus rajone, ginčas kilo tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto ribose teisėtumo, todėl teismas nepasisakė dėl to paties 2002 m. gruodžio 23 d. VAVA sprendimo dalies atkurti V. V. nuosavybės teises į 0,16 ha žemės sklypą Vilniaus rajone kitai paskirčiai (namų valdai).

9Teismas nurodė, kad atsakovas UAB „SEB lizingas“ su trečiuoju asmeniu UAB „VSG Invest“ sudarė 2007 m. gegužės 14 d. sutartį, kurią pavadino išperkamosios nuomos sutartimi, dar nebūdamas ginčo žemės sklypo savininku. Teismo teigimu, tiek iš 2007 m. gegužės 14 d. sutarties, tiek iš 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties akivaizdu, kad atsakovas UAB „SEB lizingas“ žemės sklypą nuosavybėn įsigijo galutiniu susitarimo tikslu numatydamas ne nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimą, bet pelno iš sklypo perdavimo trečiojo asmens UAB „VSG Invest“ nuosavybėn finansavimo gavimą. Sklypo registravimas UAB „SEB lizingas“ vardu tokioje situacijoje užtikrino garantijas dėl pinigų grąžinimo. Teismas pažymėjo, kad sklypas parinktas ne atsakovo UAB „SEB lizingas“, bet trečiojo asmens UAB „VSG Invest“, sutarties šalys tą ypatingai pabrėžė. Teismas nurodė, kad ginčo sklypas yra žemės ūkio paskirties, tačiau tretysis asmuo aiškino, jog sudarė nuomos sutartį neketindamas nuomojamame sklype vystyti žemės ūkio arba su tuo susijusios veiklos, bet ketindamas ateityje pakeisti žemės paskirtį ir įgyvendinti sklype investicinį statybų projektą, todėl per visą sklypo valdymo laikotarpį šio pagal nustatytą paskirtį nenaudojo.

10Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad tretysis asmuo sutartimi įsipareigojo mokėti atsakovui UAB „SEB lizingas“ ne mokestį už naudojimąsi sklypu, o sklypo įsigijimo kainą, kad atsakovo ir trečiojo asmens 2007 m. gegužės 14 d. sutartimi nustatyta palūkanų norma yra šalių susitarimu vadinama turto įsigijimo finansavimo kaina, konstatavo, jog atsakovai V. V., UAB „SEB lizingas“ ir tretysis asmuo UAB „VSG Invest“ sudarė ne dvi atskiras 2007 m. gegužės 14 d. ir 2007 m. gegužės 22 d. sutartis, bet vieną bendrą 2007 m. gegužės 22 d. galutinai pasirašytą lizingo (finansinės nuomos) sutartį, pagal kurią atsakovas UAB „SEB lizingas“ (lizingo davėjas) 2007 m. gegužės 14 d. įsipareigojo įgyti nuosavybės teise iš atsakovės V. V. trečiojo asmens UAB „VSG Invest“ (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (CK 6.567 str. 1 d.). Teismo teigimu, tai reiškia, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo ir išperkamosios nuomos sutartis, siekdamos jomis pridengti lizingo (finansinės nuomos) sutartį, t. y. sudarydamos apsimestinius sandorius, kurių negaliojimą teismas konstatavo ex officio, taikydamas sandoriui, kurį šalys turėjo (arba, taikant atsakovei V. V. rūpestingo ir atidaus asmens kriterijus – privalėjo turėti) galvoje, taikytinas taisykles.

11Teismas pažymėjo, kad lizingo sutarties dalyku negali būti žemė ir gamtos ištekliai, o šiuo atveju žemė ir gamtos ištekliai apima ir mišką. Teismas nurodė, kad įstatymui imperatyviai draudžiant lizingo sutartimi susitarti dėl specialaus dalyko, dėl tokio dalyko sudaryta sutartis yra niekinė ir negalioja ab initio dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, dėl sutarties dalyko negalimumo, nenustačius jokio apibrėžto legaliai įmanomo susitarimo.

12Atsakovas UAB „SEB lizingas“ prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad ieškiniui parengti reikalinga medžiaga iš LR aplinkos ministerijos prokuratūroje buvo gauta 2008 m. spalio 14 d. Ieškovo ginčijamo viešojo administravimo akto apskundimui taikytinas vieno mėnesio terminas, o ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2008 m. lapkričio 27 d., todėl prokuroras praleido ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti. Teismas nesutiko su atsakovo UAB „SEB lizingas“ argumentais dėl ieškinio senaties taikymo byloje. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį ir PNTAĮ 19 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad prokuroras, ginčydamas administracinį aktą Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies tvarka, turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių prokurorui daryti išvadą, jog pažeistas viešasis interesas. Teismo nuomone, atsakovas UAB „SEB lizingas“ nepagrįstai nurodė, jog prokuroras 2008 m. spalio 14 d. gavo visus duomenis, pakankamus konstatuoti, jog pažeistas viešasis interesas. Teismas nurodė, kad prokuroras, 2008 m. spalio 14 d. gavęs Aplinkos ministro raštą „Dėl viešojo intereso gynimo“ surinko duomenis apie asmenis, įgijusius teises į ginčo sklypą po Aplinkos ministro nurodyto ginčijamo administracinio akto priėmimo. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenis iš VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo prokuroras gavo tik 2008 m. spalio 28 d., o duomenis apie sklypo vertę – 2008 m. lapkričio 27 d. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad kreipdamasis į teismą 2008 m. gruodžio 1 d. prokuroras nepraleido termino, įstatymu nustatyto VAVA sprendimui ginčyti.

13Teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, kuriuo atsakovei V. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą, taip pat pripažinus niekinėmis sutartis, kuriomis atsakovai ir tretysis asmuo siekė nustatyti tarpusavio teises ir pareigas ginčo sklypo nuosavybėje ir valdyme, taikytina restitucija natūra, t. y. 2,2859 ha žemės sklypas, esantis Galgių k., Vilniaus m. sav., grąžintinas valstybės nuosavybėn. Teismas pabrėžė, kad restitucijos taikymo natūra būtinumas tiesiogiai kyla iš Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies, nustatančios jog valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi jų buvimas privačioje nuosavybėje apskritai negalimas. Teismas konstatavo, kad atsakovui UAB „SEB lizingas“ iš V. V. priteistina 2 500 000 Lt; iš UAB „SEB lizingas“ trečiajam asmeniui UAB „VSG Invest“ priteistina 2007 m. gegužės 14 d. sutarties įvykdyta dalis pinigais – 1 113 493,69 Lt; trečiojo asmens UAB „VSG Invest“ sumokėti atsakovui UAB „SEB lizingas“ delspinigiai nepriteistini, kadangi 4 822,31 Lt sumokėti kaip sankcija už neteisėtą naudojimąsi UAB „SEB lizingas“ lėšomis ir jų grąžinimas UAB „VSG Invest“ prieštarautų gerai moralei, būtų neteisingas ir nesąžiningas UAB „SEB lizingas“ atžvilgiu.

14Teismas pažymėjo, kad panaikinus administracinį aktą ir sandorius, kuriais ginčo sklypas buvo perduotas atsakovams V. V. ir UAB „SEB lizingas“, nuosavybės teisių atkūrimo procesas atsakovei V. V. liko neužbaigtas ir šis procesas gali būti tęsiamas baigiant pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo pagal PNTAĮ procedūras.

15Teismas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą.

16Apeliaciniu skundu atsakovas VAVA prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, remdamasis tik prokuroro pateiktas įrodymais, vienašališkai ir nepagrįstai pripažino, kad žemės sklypo, į kurį atkurtos atsakovės V. V. nuosavybės teisės, dalyje yra valstybinės reikšmės miškas, nors sprendime konstatavo, jog prokuroro nurodomas 0,38 ha ploto sklypas kaip nekilnojamasis daiktas neegzistuoja ir teismas neturi galimybės jo identifikuoti.
  2. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu buvo pažeisti imperatyvūs Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Žemėtvarkos projekto rengimo metu, VAVA 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo dėl projekto patvirtinimo priėmimo metu galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, pagal kurią miško plotas turėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškui, bet nebuvo tokiu laikomas įstatyme nurodytais atvejais. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad grąžintinas žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus, todėl nebuvo pagrindo svarstyti klausimą ar ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.
  3. Teismas neatkreipė dėmesio, kad prokuroras, ginčydamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neginčijo apskrities viršininko įsakymų, kuriais žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas ir vėliau papildomas. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 41-15063 buvo priimtas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ įsigaliojimo dienos.
  4. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas ir peržengė byloje pareikštus reikalavimus, nes ieškovas neginčijo viso sprendimo teisėtumo, o ginčas kilo tik dėl 0,38 ha valstybinės reikšmės miško.

17Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „SEB lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas, panaikinęs VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių į 2,44 ha žemės sklypą atkūrimą bei pripažinęs negaliojančia visą 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų.
  2. Teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senatį, netinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Byloje nustatyta, kad ieškiniui parengti reikalinga medžiaga iš LR aplinkos ministerijos prokuratūroje buvo gauta 2008 m. spalio 14 d. Ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2008 m. gruodžio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantro mėnesio nuo sužinojimo apie galimai padarytą teisės pažeidimą.
  3. Teismas, aiškindamas 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei 2007 m. gegužės 14 d. išperkamosios nuomos sutartį neteisingai aiškino materialinės teisės normas, iškreipdamas tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmę. Kadangi žemės sklypas buvo naudojamas specifinės nuomos rūšies – išperkamosios nuomos pagrindu, o CK 6.503 straipsnis, reglamentuojantis išperkamąją nuomą, nenumato ribojimų tokios sutarties dalykui, reikėtų taikyti CK 6.477 straipsnio 2 dalies normą ir konstatuoti, kad žemė be jokių apribojimų gali būti išperkamosios nuomos sutarties dalyku. Teismas taip pat netinkamai taikė apsimestinių sandorių aiškinimo taisykles bei teisiškai neteisingai kvalifikavo 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei 2007 m. gegužės 14 d. išperkamosios nuomos sutartį kaip finansinės nuomos (lizingo) sandorį, o neteisingai kvalifikavęs sutarčių požymius, teismas netinkamai taikė ir apsimestinio sandorio institutą. Teismas detaliai neišsiaiškino visų pirkimo-pardavimo bei išperkamosios nuomos sutarties sudarymo aplinkybių, sandorių sudarymo tikslų, o apsiribojo tik paviršutiniška analize, neteisingomis prielaidomis, kas sąlygojo neteisingas išvadas kvalifikuojant minėtus sandorius.
  4. Teismas, pripažindamas 2007 m. gegužės 14 d. išperkamosios nuomos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, netinkamai taikė restitucijos taisykles. Teismas neįvertino aplinkybės, kad UAB „VSG Invest“ veiksmai traktuojami kaip nesąžiningi UAB „SEB lizingas“ atžvilgiu, o UAB „VSG Invest“ turi būti laikoma nesąžiningu asmeniu. Restitucijos taikymas natūra, pripažinus negaliojančia 2007 m. gegužės 14 d. išperkamosios nuomos sutartį, neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų ir restitucija natūra šiuo atveju neturėtų būti taikoma.

18Apeliaciniu skundu atsakovė V. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

191.

20Teismo motyvas, jog buvo sudarytos ne dvi atskiros 2007 m. gegužės 22 d. ir 2007 m. gegužės 14 d. sutartys, yra nepagrįstas. Išperkamosios nuomos sutartis apeliantės teisių ir valios neliečia. Apeliantė ir UAB „SEB lizingas“ sudarė tik 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Teismo išvada, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, pridengiantis lizingo (finansinės nuomos) sutartį, yra neteisingas. Apeliantės tikroji valia buvo nuosavybės teise valdomą žemės ūkio paskirties sklypą parduoti UAB „SEB lizingas“.

212.

22Teismas padarė procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų: 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties kontekste neištyrė sutarties papildymo Nr. l; byloje negautas UAB „VSG Invest“ atsiliepimas į ieškinį, leidžiantis sužinoti nuomonę dėl turto nuomos; procese neišaiškintos miško ribos, nenustatytas žemės ūkio paskirties veiklos reikalavimo pažeidimas sklype; nepagrįstai neapsiribota pirkėjo ir pardavėjo valia sudarant 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį; nesilaikyta reikalavimo sutartis aiškinti sąžiningai.

23Atsakovė V. V. taip pat prisidėjo prie atsakovų VAVA ir UAB „SEB lizingas“ apeliacinių skundų.

24Atsiliepime į atsakovo UAB „SEB lizingas“ apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo UAB „SEB lizingas“ apeliacinį skundą atmesti. Ieškovo teigimu, teismas savo iniciatyva pripažindamas sandorį negaliojančiu, nepažeidė įstatymų. Dėl ieškinio senaties ieškovas pažymi, kad terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių prokurorui daryti išvadą, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas. Ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, aiškindamas 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei 2007 m. gegužės 14 d. išperkamosios nuomos sutartį, teisingai taikė materialiosios teisės normas. Teismas teisingai konstatavo, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo ir išperkamosios nuomos sutartis, siekdamos pridengti lizingo (finansinės nuomos) sutartį, t.y. sudarydamos apsimestinius sandorius. Ieškovo teigimu, teismas, pripažindamas minėtas sutartis negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, tinkamai taikė restitucijos taisykles, kadangi pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais. Ieškovo nuomone, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė įrodymus ir įvertino visas aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

25Atsiliepime į atsakovo VAVA apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo VAVA apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodo, kad apie tai, jog ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško, atsakovui VAVA buvo žinoma priimant 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 41-15063, kadangi VAVA dalyvavo rengiant LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Ieškovas pažymi, kad VAVA priimant ginčijamą sprendimą, galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, taip pat galiojo Žemės įstatymo 6 straipsnis, numatantis, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, priskirta valstybinės reikšmės miškams. VAVA, žinodama apie ginčo sklype esantį valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvius Konstitucijos 47 straipsnyje bei minėtuose įstatymuose įtvirtintus draudimus. Ieškovo teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus įrodymus bei įvertino visas aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

26Atsiliepime į atsakovų VAVA ir UAB „SEB lizingas“ apeliacinius skundus tretysis asmuo UAB „VSG Invest“ prašo skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiojo asmens nuomone, teismas tinkamai, išsamiai, visapusiškai ir detaliai išanalizavo faktinę ir teisinę situaciją, jo išvados yra išsamios ir tinkamai motyvuotos. Teismas nepadarė proceso teisės normų pažeidimų ir neišėjo už ieškinio ribų. Tretysis asmuo pažymi, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsakovo UAB „SEB lizingas“ argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo ir esminio procesinės teisės pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Senaties terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas. Atsiliepime pažymima, kad teisiškai nereikšmingi ir atmestini atsakovo UAB „SEB lizingas“ argumentai dėl pirkimo-pardavimo bei išperkamosios nuomos sutarčių tikslų. Teismui iš dalies panaikinus VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir valstybės nuosavybėn grąžinus ginčo žemės sklypą, nebėra realaus teisinio pagrindo, t. y. neegzistuoja ginčo sutarčių objektas, todėl ir sutarčių tolesnio galiojimo klausimas negali būti keliamas. Atsiliepime nesutinkama su atsakovo UAB „SEB lizingas“ teiginiu, kad UAB „VSG Invest“ yra nesąžiningas asmuo, todėl restitucija šio asmens atžvilgiu netaikytina. Trečiojo asmens teigimu, teismas nustatė visas restitucijos taikymo sąlygas, todėl pagrįstai ir teisinga apimtimi pritaikė restituciją.

27Atsiliepime į atsakovų VAVA ir UAB „SEB lizingas“ apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, jog teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Trečiojo asmens nuomone, atsakovo VAVA apeliacinio skundo argumentas, kad priimant ginčijamą VAVA sprendimą nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo žemės sklypas yra priskirtinas valstybinės reikšmės miškų plotams, yra nepagrįstas ir atmestinas. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys patvirtina, kad į ginčo žemės sklypą patenka 0,38 ha valstybinės reikšmės miško. Dėl atsakovo UAB „SEB lizingas“ apeliacinio skundo argumentų tretysis asmuo pažymi, kad pardavėja V. V. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavusi ginčo žemės sklypą, negalėjo parduoti ir nepardavė žemės sklypo dalies, kurią sudaro 0,38 ha valstybinės reikšmės miško. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas, taigi atsakovas privalo grąžinti žemės sklypo dalį, įgytą be teisinio pagrindo.

28Atsiliepime į atsakovės V. V. apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Trečiojo asmens nuomone, apeliacinio skundo argumentas, kad VAVA sprendimu buvo teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, yra nepagrįstas ir atmestinas, nes Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys patvirtina, kad į ginčo žemės sklypą patenka 0,38 ha valstybinės reikšmės miško. Pažymi, kad 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog sutartyje nuomininkas įrašytas be pardavėjos V. V. sutikimo, kad sutartis neatitinka pardavėjos tikrosios valios sudarant sutartį, bei patvirtina, jog V. V. žinojo pirkėjo UAB „SEB lizingas“ valią sutarties sudarymo metu.

29Atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.

30Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovų apeliacinių skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

31Dėl būtinumo panaikinti ginčijamą VAVA sprendimą ir pašalinti jo pagrindu atsiradusias neteisėtas pasekmes

32VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 41-15063 atsakovei V. V. atkurta nuosavybės teisė į 0,16 ha žemės sklypą Galgių kaime, Vilniaus rajone kitai paskirčiai (namų valdai) ir į 2,44 ha sklypą Vilniaus mieste žemės ūkio veiklai (t. 1, b. l. 17-18). Šio VAVA sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje įregistruota V. V. nuosavybės teisė į 2,2859 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybėje, Galgių kaime (t. 1, b. l. 14-16). Sklypo ploto duomenys, lyginant su nurodytais VAVA sprendime, iš dalies pasikeitė po sklypo kadastrinių matavimų. Byloje nustatyta, kad šiame žemės sklype yra 0,38 ha ploto miškas, priskiriamas miestų miškams, todėl turintis valstybinės reikšmės miško teisinį statusą. Minimas žemės sklypas, kuriame yra 0,38 ha ploto miško, Vilniaus miesto teritorijai buvo priskirtas 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304. Kadangi miestų miškai turi valstybinės reikšmės miškų, priklausančių išimtinei valstybės nuosavybei, teisinį statusą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VAVA sprendimas atkurti atsakovei V. V. privačios nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, yra neteisėtas ir šį sprendimą panaikino. Nesutikdami su šia sprendimo dalimi apeliantai VAVA, V. V., UAB „SEB lizingas“ pateikia šiuos esminius argumentus: turto registro duomenų bazėje nėra žymų apie miško buvimą ginčo žemės sklype; žemės sklypo ribos atitinka teritorijos detaliojo planavimo dokumente – žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotas ribas, o projekto rengimo metu sklype esantis miškas nebuvo nustatyta tvarka priskirtas valstybinės reikšmės miškui, nebuvo įtrauktas į Aplinkos ministerijos parengtas miškų plotų schemas, bet to, nėra nuginčyti žemėtvarkos projektas ir aktai dėl jo patvirtinimo; ginčijamas VAVA sprendimas priimtas dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo ginčo žemės sklype esantis miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, įsigaliojimo; teismas, panaikindamas VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą 2,2859 ha žemės sklypą, o ne dalį dėl 0,38 ha ploto miško, taip pat pripažindamas negaliojančia viso žemės sklypo, o ne jo dalies dėl 0,38 ha miško, pirkimo-pardavimo sutartį, peržengė ieškinio reikalavimo ribas; teismas be pagrindo pripažino ieškovą nepraleidusį ieškinio senaties termino VAVA sprendimui nuginčyti.

33Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad aukščiau išvardinti apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

34Įgaliotų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos (PNTAĮ 19 straipsnio 1 dalis). Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas gavo pakankamai duomenų, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2010, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; kt.). Prokuroro ieškinys dėl VAVA sprendimo atkurti V. V. nuosavybės teises į žemę panaikinimo teisme paduotas 2008 m. gruodžio 1 d. Ieškinys parengtas Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008 m. spalio 14 d. gauto Aplinkos ministerijos 2008-10-07 rašto „Dėl viešojo intereso gynimo“ pagrindu. Šiame rašte buvo prašoma imtis priemonių ginti viešajam interesui, kuris galėjo būti pažeistas atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško. Rašte nurodyti žemės sklypų kadastro duomenys (t. 1, b. l. 6-7). Taigi, tokia informacija sudarė tik teisines prielaidas spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis su ieškiniu dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo. Aiškindamasis faktus, kurie sudarytų pagrindą parengti ir paduoti įstatyme nustatytus turinio ir formos reikalavimus atitinkantį ieškinį, prokuroras privalėjo surinkti papildomą informaciją ir gauti reikalingus duomenis ieškinyje nurodytinoms aplinkybėms pagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad prokuroras operatyviai ėmėsi reikiamų veiksmų gauti papildomus duomenis, kurių pagrindu būtų galima įgyvendinti tinkamo kreipimosi į teismą su ieškiniu sąlygas: kreipėsi į atitinkamą turto registro tvarkymo įstaigą dėl žemės sklypo ir daiktinių teisių į jį įregistravimo duomenų, kuriuos gavo 2008-10-28, rinko duomenis apie daiktinių teisių į žemės sklypą pasikeitimo pagrindus (sudarytus sandorius), 2008-11-27 gavo informaciją apie konkretaus ginčo sklypo vertę (t. 1, b. l. 8, 19-31, 32). Taigi, prie pateikto ieškinio pridėtas tiek VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2008-10-27 raštas Nr. RA(5.1.32.)-40290, kuriuo prokuratūrai pateikti prašomi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys dokumentai, tiek kiti prokuratūros veiksmai patvirtina aplinkybes, jog prokuratūra nedelsdama ėmėsi priemonių surinkti duomenis, leidžiančius daryti pakankamą išvadą, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Gautos medžiagos pagrindu nustačiusi, jog pakanka duomenų daryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą, Vilniaus apygardos prokuratūra per mažesnį nei 30 dienų terminą nuo reikalingų duomenų gavimo (surinkimo) pateikė ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo šioje byloje ginčijamu VAVA sprendimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi prokuroro ieškinio ir pateikimo teismui aplinkybes po to, kai ši institucija gavo informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, sprendžia, kad prokuroras, veikdamas jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka, nedelsė ir pirmiau nurodytus duomenis surinko per protingą terminą. UAB „SEB lizingo“ apeliacinio skundo argumentas, kad prokuroras reikiamus duomenis operatyviau galėjo surinkti ne pašto, bet elektroninėmis ryšio priemonėmis, atmestinas, nes prokuroro veiklą reglamentuojančiuose aktuose nėra ribojama prokuroro teisė rinktis tinkamiausias, jo požiūriu, būtinos informacijos gavimo (susižinojimo) priemones.

35Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, jog prokuroro, ginančio valstybės (viešąjį) interesą, ieškiniui paduoti senaties terminas prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad yra pažeistas viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog prokuroro ieškinys dėl VAVA sprendimo panaikinimo paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto termino skųsti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas (žr. 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-319/2009). Byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes atsakovei V. V. nuosavybės teisės į dalį žemės atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normas. Teismas su tokiais prokuroro motyvais sutiko.

37Iš bylos medžiagos matyti, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 41-15063 V. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, įskaitant 2,44 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, suteikiamą teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304, priskirtoje Vilniaus miestui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sklype yra 0,38 ha valstybinės reikšmės miško plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklypas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotas kaip Vilniaus miškų urėdijos Mickūnų girininkijos 490 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 2 (t. , b. l. 10), taip pat konstatuota, jog jis atitinka įstatymų nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Taigi, ginčo sklype esantis 0,38 ha miško plotas priskiriamas valstybinės reikšmės miškui.

38Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų miškai – tai miestų teritorijose esantys miškai. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskirti ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2, 6 p.). Pagal tuo metu galiojusio Žemės įstatymo (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima (Žemės įstatymo 4 str. 2 d.). Pagal PNTAĮ 6 straipsnio 2 dalį miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (PNTAĮ 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Taigi, pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Priešingas teisės normų aiškinimas galėtų reikšti, kad valstybės institucijos būtų įpareigojamos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškus, nors pagal Konstituciją valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, t. y. valstybei. Toks teisės aiškinimas nuosekliai plėtojamas pastaruoju metu aktualioje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Pažymėtina ir tai, kad įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuo 1992 m. gegužės 20 d. (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu būdu viešasis interesas į miestų miškus iš esmės egzistavo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso atsiradimo.

39Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, jog Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, nurodė, jog <...> ta aplinkybė, kad miškų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog miškas įgyja valstybinio miško statusą plotų patvirtinimu, o nepatvirtinus – neįgyja. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Ar miškas yra valstybinės reikšmės, turėjo būti nusprendžiama pagal tokius požymius: ar tai yra miškas ir ar jis yra miesto teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo dalis yra miškas. Mišku užaugusi ginčo sklypo dalis pagal teritorinį suskirstymą priskirta miesto miškui, todėl apeliacinių skundų argumentai, kad ginčo žemės sklype miško nėra, arba samprotavimai, kad žemės sklype yra „tariamasis“ miškas, nepagrįsti. Nustačius, kad ginčo žemėje nuosavybės teisių atkūrimo natūra metu buvo valstybinės reikšmės miško, neturi teisinės reikšmės ir atsakovės V. V. argumentai, jog žemės nusavinimo metu ginčo žemėje miško nebuvo, taip pat apie teisinį miško statusą iki ginčo žemės priskyrimo prie miesto teritorijos. Nelaikytinas reikšmingu byloje apelianto VAVA aiškinimas, jog apie miško buvimą ginčo žemės sklype nebuvo jokių duomenų Nekilnojamojo turto registre. Nors Nekilnojamojo turto registro duomenų išraše dėl žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0151:356 (unikalus Nr. 4400-0212-7257), nėra nurodyta, jog šiame žemės sklype būtų miško, tačiau tokias aplinkybes patvirtina Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikta pažyma ir kiti dokumentai apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacinius rodiklius (b. l. 9-13). Pagal šią pažymą žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0151:356 , teritorijoje yra įregistruotas 0,38 ha ploto miškas. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra ginčijami, jie laikomi teisingais, tačiau yra sukonkretinami pagal institucijos, kuriai priskirta tvarkyti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą, miškų informacinę sistemą, vykdyti visos Lietuvos miškų inventorizaciją atrankos metodu bei rinkti miškų ūkio statistinius duomenis ir juos apdoroti, vykdyti miškų būklės monitoringą šalies miškuose, duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog ginčo žemės sklype buvo miesto miško, kuris turėjo valstybinės reikšmės miško statusą, todėl į tokią žemės sklypo dalį negalėjo būti atkuriama privačios nuosavybės teisė.

40Išdėstytas teisinis reguliavimas laikytinas imperatyvaus pobūdžio. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 sprendimo Nr. 41-15063 dalis atkurti atsakovei V. V. nuosavybę į žemės sklypą, kuriame yra ir miesto miškui priskiriamas plotas, negali būti laikoma teisėta. Atkreiptinas dėmesys, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 sprendimas Nr. 41-15063 buvo priimtas jau priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013, kuriuo aptariamo žemės sklypo teritorijoje esantis miesto miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. VAVA apeliaciniame skunde pažymėta, jog ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas dar neįsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimui Nr. 2013, tačiau ieškovo atsiliepime į VAVA apeliacinį skundą akcentuota aplinkybė, kad apie tai, jog ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško, atsakovui VAVA buvo ir turėjo būti žinoma priimant 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 41-15063, nes VAVA dalyvavo rengiant minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Esmine aplinkybe laikytina tai, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais.

41Atsakovo VAVA apeliaciniame skunde rašoma, kad teismas neįvertino to, jog ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiu detaliojo planavimo dokumentu - administraciniu teisės aktu patvirtintu žemės reformos žemėtvarkos projektu, o nepanaikinus aktų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas VAVA sprendimas, tokio sprendimo dalies panaikinimas esąs neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės teisių atkūrimo pasekmių. Šiuo atveju nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado ginčijamo VAVA 2002 m. gruodžio 23 sprendimo Nr. 41-15063 pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, pažymėta, jog tai, kad administraciniai–procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Apelianto nuorodos į ginčijamo VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo atitiktį žemės reformos žemėtvarkos projektui negali būti teisiškai reikšmingos, kadangi konstatuojamas VAVA sprendimo prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai, Miškų įstatymo, PNTAĮ nuostatoms, todėl šis VAVA sprendimas (jo dalis) pripažįstamas neteisėtu, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (šiuo atveju - žemės reformos žemėtvarkos projektui) jis gal ir neprieštarauja. Tokios pozicijos laikomasi Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-19/2010, kt.). Dėl to ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atsakovei V. V. atkūrimo, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu tik buvo sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado. Išdėstytos aplinkybės neleidžia teigti, kad V. V. nuosavybės teisė į ginčijamą žemės sklypą buvo atkurta teisėtai. Kaip jau minėta, ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas pažeidžiant jo priėmimo metu galiojusį imperatyvų teisinį reguliavimą, todėl administracinių aktų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas VAVA sprendimas, nenuginčijimas nesudaro pagrindo VAVA sprendimą laikyti teisėtu. Vien tai, kad žemėtvarkos projektas buvo suderintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miško plotų ribas. Motyvas, kad teismas neįvertino to, jog rengiant ir derinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio pagrindu paruošti kiti dokumentai, dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai, dėl ko rengiant ir derinant žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo galimybės nustatyti, ar natūra grąžinamas žemės sklypas (jo dalis) patenka į valstybiniams miškams priskirtą teritoriją, ar ne, nesudaro pagrindo ginčijamą VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį laikyti teisėta. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad ginčijamas sprendimas atitiktų jo priėmimo metu galiojusias teisės normas.

42VAVA skunde taip pat nurodyta, kad pagal PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, nuosavybės teisių į Galgių kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, o teismas nepagrįstai neatsižvelgė į PNTAĮ 4 straipsnį, jog žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką. Pagal PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal PNTAĮ nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. PNTAĮ 5 straipsnio nuostata reiškia, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės gali būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimiškose vietovėse, tačiau ši norma negali būti aiškinama taip, jog būtų pažeisti minėti imperatyvūs draudimai. Tokie imperatyvūs draudimai galiojo ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu.

43Ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas galiojant aukščiau minėtoms Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško. VAVA turėjo pareigą įsitikinti priimamo sprendimo atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Kaip jau pažymėta, jai ne tik privalėjo būti žinoma apie teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miškų perleidimo privačion nuosavybėn, bet ir apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimą. Priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 2013, kuriuo ginčo sklypo dalis formaliai buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į šiuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, o nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kurios teritorijoje yra mišku apaugusios žemės ir kuri priskiriama miesto miško žemei, procedūros laikinai atidedamos. Be to, kaip jau paminėta, Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

44CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-394/2009). Besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti nuosavybę natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nėra priskirtas valstybės išperkamam. Atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, valstybės institucijos turi veikti taip, kad viena konstitucinė vertybė nebūtų ginama pažeidžiant kitas vertybes. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus, kaip išimtinę valstybės nuosavybę, turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Atsakovui VAVA priimant ginčijamą 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimą galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai. Atsakovas pagal savo kompetenciją (PNTAĮ 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą žemės ūkio veiklai Vilniaus miesto teritorijoje privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą.

45Apeliaciniuose skunduose akcentuojama aplinkybė, kad panaikindamas VAVA sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atsakovei V. V. atkūrimo į visą 2,44 ha žemės sklypą, kuriame yra 0,38 ha miesto miško plotas, taip pat pripažindamas negaliojančia visa apimtimi 2007 m. gegužės 22 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismas peržengė ieškinio ribas, taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį bei atsakovų teisę į teisminę gynybą. Sutikti su tokiais apeliantų argumentais nėra pakankamo pagrindo.

46Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti tik identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, pažymėta, jog CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti. Taigi miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad teismo sprendimui, kuriuo būtų panaikinta ieškinio pareiškime įvardinta atitinkama ginčijamo VAVA sprendimo dalis, įgyvendinti reikėtų tiksliai apibrėžti abu pirmiau įvardytus miško dislokacijos konkretizavimo kriterijus, t. y. ne tik miško plotą (šiuo atveju jis yra aiškus – 0.38 ha), bet ir konkrečią dislokaciją aiškiomis ribomis pažymėtoje vietoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad esantys duomenys nesuteikia objektyvios galimybės tiksliai apibrėžti 0,38 ha ploto mišką, įsiterpusį ginčo žemės sklype, kaip to reikalaujama pagal CK 1.109 straipsnio nuostatas, nes nėra aiškūs tiksli miško ploto dislokacija ir kiti šio objekto identifikaciniai požymiai. Be to, dėl apeliantų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas buvo panaikinti administracinio akto dalį, kuria atkurta nuosavybės teisė į žemę ir kurioje buvo valstybinės reikšmės miško, taip pat pašalinti tokio neteisėto akto pagrindu vėlesnių teisinių veiksmų (sandorių) ir įvykių sukeltas teisines pasekmes. Byloje nebuvo įrodinėjamos ginčo žemės sklype esančio miško identifikavimo ir jo atskyrimo, kaip savarankiško civilinių teisių objekto, teismo sprendimu aplinkybės (šios aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas). Dėl to apeliantų nurodoma aplinkybė, kad teismas, patenkindamas ieškinio reikalavimą dėl valstybinės reikšmės miško perdavimo privačion nuosavybėn pripažinimo neteisėtu ir taikydamas tokio pripažinimo teisinius padarinius – panaikindamas VAVA sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miško, taip pat pripažindamas negaliojančia to žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, šiuo atveju savaime nevertintinas kaip ieškinio ribų peržengimas (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip elgėsi tik todėl, jog pripažino, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės aiškiai apibrėžti miško ploto ribų ginčo žemės sklype, nėra galimybės identifikuoti miško, kaip daikto, neturint (trūkstant) tikslių jo dislokaciją konkretizuojančių elementų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, 2009 m. rugsėjo 21 d., po to 2010 m. vasario 2 d. posėdžiuose siūlęs atsakovui VAVA, trečiajam asmeniui Aplinkos ministerijai bei kitiems bylos dalyviams pateikti plano projektą dėl 0,38 ha miško žemės sklype ribų nustatymo pagal tikslius kadastrinius matavimus bei duomenis dėl žemės sklypo ir miško sklypo identifikavimo, galimo atskirų žemės sklypo ir miško sklypo suformavimo (t. 2, b. l. 112 ir 143). Taigi apeliacinės instancijos teismas, ne kartą atidėdamas bylos nagrinėjimą, suteikė suinteresuotiems bylos dalyviams galimybę imtis priemonių, kurių dėka būtų galima tiksliai identifikuoti miško dislokaciją žemės sklype, aiškiai apibrėžti šiuos objektus atskiriančias ribas, tačiau teismo pasiūlymas nebuvo įgyvendintas, pateikiant teismui atsakymus, kad parengti 0,38 ha miško identifikavimo, jo, kaip savarankiško daiktinės teisės objekto suformavimo ir atskyrimo, dokumentų (projektų) nerasta galimybės (t. 2, b. l. 116, 118-120).

47Antra vertus, pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Kadangi byloje nustatyta, kad ginčijamu VAVA sprendimu buvo pažeista išimtinė valstybės nuosavybės teisė, o tuo pačiu ir viešasis interesas, teismas turėtų pagrindą maksimaliai ginti pažeistas valstybės teises, taigi ir viešąjį interesą, tuo labiau, jog ieškinį pareiškęs prokuroras tam neprieštaravo ir visiškai sutinka su teismo sprendimu.

48Apeliacinės instancijos teisme atsakovės V. V. atstovė iškėlė aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas nėra Vilniaus miesto teritorijoje, nes jis 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui, todėl teismo išvada, jog sklypas yra miesto teritorijoje, o jame augantis miškas yra miesto miškas, esanti nepagrįsta. Šiai aplinkybei pagrįsti atsakovo atstovė pateikė VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo raštą, kuriame nurodoma, kad Vilniaus miesto gyvenamosios vietovės riba ir Vilniaus miesto savivaldybės riba yra ne ta pati riba, o dalis Galgių kaimo, kur yra ir ginčo žemės sklypas, buvo prijungta ne prie Vilniaus miesto, o prie Vilniaus miesto savivaldybės. Šie atsakovės atstovės argumentai nepriimtini. Pirma, apeliacinį skundą padavęs asmuo negali savo teisinės pozicijos grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d. reikalavimas). Antra, atsakovės atstovės teiginius dėl ginčo žemės sklypo nebuvimo Vilniaus miesto teritorijoje paneigia: a) ieškovo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010-04-29 raštas Nr. A51-9434 (t. 2, b. l. 153), kuriame nurodoma, kad Vilniaus miesto ribos, kaip administracinis vienetas, sutampa su Vilniaus miesto savivaldybės ribomis; b) iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Dokumentų departamento Archyvo skyriaus pateiktas Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos sekretoriaus Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ projekto (t. 2, b. l. 159- 165). Trečia, atsakovės atstovės patekti teiginiai dėl to, jog 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo keičiamos ne Vilniaus miesto teritorijos, bet Vilniaus miesto savivaldybės ribos, prieštarauja jau suformuotai teismų praktikai nagrinėjant analogiškos kategorijos bylas, kuriose buvo vadovaujamasi šio įstatymo nuostatomis, t.y. neatitinka įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotoms aplinkybėms dėl vietovių Vilniaus miesto teritorijai priskyrimo šio įstatymo pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į būtinumą laikytis jau esamų teismo precedentų, juose suformuotos teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos, o galimybė nukrypti nuo ankstesniuose precedentuose pateiktų išaiškinimų turėtų būti pagrįsta išskirtinėmis aplinkybėmis arba kilusia būtinybe pakeisti anksčiau egzistavusią teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastaruoju metu yra išnagrinėta ne viena iš esmės panaši byla, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo po 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtose vietovėse panašiu laiku ir esant tam pačiam teisiniam reglamentavimui teisėtumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010). Procesiniuose sprendimuose yra pažymėta, kad ginčai vyksta dėl Vilniaus miesto teritorijoje esančio miško grąžinimo, nes 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 atitinkama teritorija buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei. Nurodytuose procesiniuose sprendimuose pateikta išsami teisinė argumentacija dėl negalimumo grąžinti Vilniaus miestui priskirto miško kaip valstybinės reikšmės ir Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio objekto. Be to, kaip minėta, ginčo žemės sklype esantis miškas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, patvirtintas kaip valstybinės reikšmės miškas.

49Dėl restitucijos taikymo

50Nuosavybės teises atkūrusi institucija – VAVA sprendimą atkurti atsakovei V. V. nuosavybės teises į 2,44 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai priėmė pažeisdama imperatyviąsias konstitucines ir įstatymines nuostatas bei Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-532/2009). Turto gavimo neteisėtai sąlyga nuosavybės teisių grąžinimo procese turi tam tikrą specifiką. Plačiau neanalizuojant atvejo, kai asmuo apskritai gauna tai, kas jam nepriklausė, ir vien dėl to privalo gautą turtą grąžinti kitam asmeniui, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pasižymi tuo, kad nuosavybė atkuriama taikant ribotos restitucijos principą. Galimos situacijos, kai iš piliečių nusavintas turtas ir šiandien realiai egzistuoja, bet pagal įstatymą negali būti grąžintas natūra. Nuosavybės teisės turi būti grąžinamos laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės normų. Jeigu piliečiams natūra grąžinamas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grąžinti natūra negalima (juolab kad tai yra specialiai aptarta įstatyme), tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grąžintas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010). Nustačius, kad nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai ir vykdoma restitucija, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra, kaip teisės pažeidimo pašalinimo būdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo nuostatą, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę, kurioje yra valstybinės reikšmės miško, atkūrimo yra neteisėtas ir negaliojantis administracinis aktas. Negaliojančio akto pagrindu civilinės teisės ir pareigos teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį nuosavybės teisių į žemės sklypą (jo dalį) atkūrimą, yra pagrindas tokio žemės sklypo ar jo dalies įgijėją (įgijėjus) traktuoti nesąžiningu asmeniu, įgijusiu teises ir pareigas neteisėtai. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija neteisėtai atkūrė nuosavybę į žemę, kurioje buvo valstybinės reikšmės miško, nesudaro pagrindo tos žemės įgijėją atsakovę V. V. bei paskesnį žemės įgijėją UAB SEB lizingas“ laikyti sąžiningais pagal CK 4.96 straipsnį vien dėl to, kad ši žemė tapo privačia nuosavybe valstybinės institucijos akto pagrindu. Pažymėtina, kad VAVA administracinio akto (jo dalies) pripažinimo negaliojančiu ir jo panaikinimo, taip pat ginčijamo sandorio – 2007 m. gegužės 22 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi jų privati nuosavybė apskritai negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Taigi, panaikinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, asmens (šiuo atveju – atsakovės V. V.) negalima laikyti buvus teisėta 2,2859 ha žemės sklypo, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, savininke, atsakovo UAB „SEB lizingas“ negalima laikyti teisėtu šio žemės sklypo įgijėju pagal sandorį, o šis žemės sklypas išreikalautinas iš privačios nuosavybės taikant restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 str.). Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma. Restitucijos taikymo galimybė šiuo atveju pagrindžiama tuo ypatumu, kad atsakovė V. V. nepraranda teisės atkurti nuosavybės teises įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Reziumuojant dar kartą akcentuojama, kad byloje nagrinėjamu atveju nei apeliantei V. V., nei apeliantui UAB „SEB lizingas“ CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos.

51Dėl išperkamosios nuomos sutarties ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisinio kvalifikavimo

52Pripažinus, kad tiek ginčijamas administracinis aktas (atitinkama VAVA sprendimo dalis), tiek aptariamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojantys dėl tos priežasties, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl jų privati nuosavybė apskritai negalima, esminės reikšmės netenka būsimo žemės sklypo išperkamosios nuomos sutarties ir įgyvendinant šią sutartį sudarytos ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisinis kvalifikavimas šias sutartis sudariusių asmenų tikrųjų ketinimų (tikrosios valios) įvertinimo pagrindu. Tačiau pirmosios instancijos teismas ex officio konstatavo išperkamosios nuomos sutarties ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo faktą, įvertinęs, kad šios sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, siekiant jais pridengti lizingo (finansinės nuomos) teisinius santykius, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių sandorių teisinio kvalifikavimo.

53Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuota praktika, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje visų pirma galioja sutarties laisvės principas, kuris reiškia tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Tam, kad būtų atskleisti sutarties šalių tikrieji ketinimai, sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, neapsiribojant vien pažodiniu sutarties teksto (taip pat ir jos pavadinimo) aiškinimu. Aiškinant sutartį, būtina nustatyti, ko šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią. Tikrąją šalių valią galima nustatyti aiškinantis bei vertinant sutarties sudarymo metu egzistavusias aplinkybes. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą. Aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines aplinkybes, nors jos sutartyje gali būti ir nenurodytos. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama ir į šalių tarpusavio santykių praktiką, derybas dėl sutarties, galimus kitus, nepatenkančius į aiškinamos sutarties turinį, tačiau turėjusius įtakos sutarties šalių ketinimų turiniui, susitarimus. Šios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnio nuostatose bei išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukurtuose precedentuose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-438/2002, Nr. 3K-3-1167/2003, Nr. 3K-3-421/2006 ir kt.).

54Atsakovas UAB „SEB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „VSG Invest“ 2007 m. gegužės 14 d. sudarė žemės sklypo išperkamosios nuomos sutartį (t. 1, b. l. 122-132). Nuomos sutarties objektas – žemės ūkio paskirties žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybėje, Galgių kaime. Sutarties bendrosios dalies preambulėje nurodyta, kad sutartis sudaroma siekiant nustatyti kliento (UAB „VSG Invest“) pasirinkto žemės sklypo įsigijimo ir naudojimo sąlygas. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Nuomotoju gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmuo, kuriam teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas (CK 6.477 str. 4 d.). Žemės, kaip specifinio civilinės teisės apyvartos objekto, nuomos teisinių santykių ypatumai reglamentuojami atskirai CK Šeštosios knygos XXIX skyriaus normų (CK 6.545 – 6.566 str.). CK 6.545 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. CK 6.548 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad privačios žemės nuomotojas yra privačios žemės savininkas. Taigi, privačios žemės nuomos, kuri gali būti ir išperkamoji nuoma, sutartis sudaroma tarp tokios žemės savininko (nuomotojo) ir ją ketinančio nuomotis (arba nuomotis tikslu įsigyti žemę nuosavybėn jos išpirkimo būdu) asmens. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tą reikšmingą aplinkybę, kad atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė sutartį dėl žemės sklypo išperkamosios nuomos tuo momentu, kuomet sklypą nuomai suteikiantis UAB „SEB lizingas“ nebuvo išnuomojamo privataus žemės sklypo savininkas. Taigi, šalių sudaryta 2007 m. gegužės 14 d. sutartis negali būti laikoma žemės sklypo nuomos sutartimi vien dėl tos aplinkybės, kad sutarties sudarymo metu žemės nuomotojas jokia teise neturėjo savo žinioje išperkamosios nuomos sutartyje įvardinto nuomos objekto. Išperkamosios nuomos sutartimi pavadintame atsakovo ir trečiojo asmens susitarime akcentuojamas dar tik būsimas atsakovo įsigijimas nuosavybėn kliento pasirinkto žemės sklypo ir jo perdavimas klientui valdyti ir naudotis šio verslo interesais. Susitarimai dėl būsimo daikto įgijimo nuosavybėn ir perdavimo valdyti bei naudotis kitam asmeniui šio verslo tikslais būdingi siekiant sukurti specifinės nuomos sutarčių rūšies - lizingo (finansinės nuomos) teisinius santykius. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi pagal CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatytą lizingo sąvoką tokios sutarties šalys – lizingo davėjas ir lizingo gavėjas tikslu įvykdyti prisiimtas prievoles dar turi sudaryti ir kitus lizingo santykių subjektams privalomus arba papildomus sandorius. Lizingo davėjas, kuris lizingo sutarties sudarymo momentu nėra daikto (šios sutarties dalyko) savininkas, turi šį daiktą įsigyti iš trečiojo asmens. Šis įsigijimas privalomas, todėl ir tokio turto pirkimo-pardavimo sutartis lizingo davėjui privaloma. Pirkimo-pardavimo sandoris lizingo santykiuose yra jau ,,lydintis“ sandoris, sudaromas vykdant lizingo sutartį, ir dėl tokios savo paskirties turi tam tikrų specifinių bruožų palyginus su atskira įprastine pirkimo - pardavimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2004). Toks būsimos pirkimo-pardavimo sutarties, kaip „lydinčio“ sandorio specifinis požymis išryškinamas šalių sudarytos išperkamosios nuomos sutarties bendrojoje dalyje išdėstytose sąvokose, kur pirkimo-pardavimo sutartimi šalys apibrėžė išperkamosios nuomos sutarties pagrindu tarp kliento, pardavėjo ir UAB „SEB lizingas“ sudaromą sutartį, pagal kurią UAB „SEB lizingas“ įsigys kliento pasirinktą turtą. Būtent tokio pobūdžio santykių, kurie būdingi išimtinai lizingo teisiniams santykiams siekė atsakovas ir tretysis asmuo sudarydami sutartį, kurią pavadino žemės sklypo išperkamosios nuomos sutartimi, ketindami tokiu būdu pridengti faktinių lizingo santykių sukūrimą, nes tokį „pridengimą“ nulėmė šių santykių objekto specifiškumas. Iš esmės visos atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos žemės išperkamosios nuomos sutarties esminės nuostatos yra būdingos ne nuomos (įskaitant ir išperkamąją), bet lizingo teisinių santykių turinį sudarančioms sąlygoms.

55Atsakovo UAB „SEB lizingas‘ apeliaciniame skunde akcentuojama, kad esminis išperkamosios nuomos sutarties ir lizingo sutarties atribojimo kriterijus yra sutarties tikslas. Lizingo sutarties atveju lizingo gavėjo tikslas yra turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą (nuosavybės teisės perėjimas nėra esminis finansinio lizingo požymis), o išperkamosios nuomos sutarties atveju dominuoja nuomininko interesas įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą, kuris būna žinomas jau sutarties sudarymo pradžioje. Iš tikrųjų, šalių sudarytos išperkamosios nuomos sutarties sąlygose akcentuojamas trečiojo asmens (kliento) interesas įsigyti valdymui ir naudojimui gautiną žemės sklypą nuosavybėn. Sutartyje „klientas“ įvardijamas asmeniu, įgyjančiu teisę valdyti ir naudotis sutarties dalyku esantį turtą ir turintis tikslą įsigyti nuosavybės teisę į turtą. Sutartyje „turtu“ apibūdinamas kliento pasirinktas žemės sklypas, kurį UAB „SEB lizingas“ įsigys nuosavybės teise iš pardavėjo ir perduos valdyti bei naudotis klientui, kurio tikslas - valdomą ir naudojamą turtą ateityje įsigyti savo nuosavybėn. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Normos turinys leidžia daryti išvadą, jog viena esminių (dominuojančių) lizingo sutarties sąlygų taip pat yra lizingo gavėjo naudojamo daikto perėjimas jo nuosavybėn, sumokėjus lizingo sutartyje numatytą kainą. Šalių sudarytoje išperkamosios nuomos sutartyje kokių nors kitokių naudojamo daikto likimo sąlygų klientui UAB „VSG Invest“ sumokėjus sutartyje numatytą turto (būsimo žemės sklypo) kainą nenumatyta. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto nurodyti išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių skiriamieji požymiai pagal sutarties sudarymo tikslą bei daikto naudotojo (nuomininko ar lizingo gavėjo) interesą dėl to daikto įgijimo nuosavybės teise šiuo konkrečiu atveju nelaikytini reikšmingais. UAB „SEB lizingas‘ apeliaciniame skunde akcentuojama, kad lizingo sandorio atveju lizingo davėjo tikslas labiausiai pasireiškia tuo, jog lizingo davėjas finansuoja lizingo gavėjo priimtą investicinį sprendimą. Tačiau analizuojamų išperkamosios nuomos ir pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų analizė leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarant tas sutartis UAB „SEB lizingas“ tikrasis tikslas ir interesas būtent ir buvo ne nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimas, bet pelno gavimas finansuojant kliento UAB „VSG Invest“ verslo tikslams įgyjamą ir klientui valdyti bei naudoti perduodamą žemės sklypą. Lizingo sutartinių santykių paskirtis – suteikti galimybę įgyti daiktą nuosavybės teise, nuomojant finansus (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). UAB „VSG Invest“ verslo tikslas ketintame įsigyti žemės sklype aiškiai išreikštas byloje pateiktoje išperkamosios nuomos paraiškoje verslo klientams, kurioje nurodyta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypą ketinama įsigyti statyboms (t. 2, b. l. 129-130). Taigi, jau pateikiant šią paraišką buvo aišku, kad būsimasis žemės naudotojas jos nenaudos pagal nustatytą sklypo naudojimo paskirtį (žemės ūkio paskirties sklypas), tačiau sieks pakeisti sklypo paskirtį tikslu jame vystyti savo komercinę veiklą, susijusią su statybų projektų realizavimu. Tokiam tikslui pasiekti trečiajam asmeniui UAB „VSG Invest“ buvo reikalingas finansavimas, kurį sutiko teikti atsakovas UAB „SEB lizingas“. UAB „SEB lizingas“ tikrasis tikslas ir interesas buvo ne perdavimas nuomininkui daikto (žemės sklypo) laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį (numatant nuomotojo teisę išsipirkti daiktą), užtikrinant, kad daiktas visą nuomos terminą bus naudojamas pagal paskirtį ir nustatytas naudojimo sąlygas (CK 6.477 str. 1 d., 6.483 str. 1 ir 4 d., 6.545 str. 1 d. nuostatos). Tiek iš 2007 m. gegužės 14 d. išperkamosios nuomos sutarties, tiek iš 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad UAB „SEB lizingas“ tikslas sudarant šias sutartis buvo ne daugiau kaip kliento finansavimas įsigyjant šio verslui reikalingą žemės sklypą ir pelno iš tokio finansavimo gavimas, o tai visiškai atitinka įstatyme numatytos nuomos sutarties rūšies – lizingo sutarties turinį. Savo prievolių pagal išperkamosios nuomos sutartį apimtį šalys nustatė atsižvelgdamos į tai, kad šia sutartimi klientas pats pasirinko turtą ir pardavėją, o UAB „SEB lizingas“ tik finansuoja kliento pasirinkto turto įsigijimą (sutarties 5.7 p.). Kliento mokamų palūkanų norma – tai klientui teikiamo turto įsigijimo finansavimo kaina (sutarties bendrosios dalies sąvokų skyrius). Nuomininkas (UAB „VSG Invest“) kreipėsi į pirkėją (UAB „SEB lizingas“) prašydamas finansuoti šios sutarties dalyku esančio daikto įsigijimą nuomininko nuosavybėn (pirkimo-pardavimo sutarties preambulė). Kitos sutarčių sąlygos taip pat patvirtina šalių susitarimo, kuriuo faktiškai sukurti lizingo teisiniai santykiai, aplinkybes. Sutartyse, be kita ko, nurodoma: „pardavėjas“ – kliento pasirinktas turto savininkas, su kuriuo UAB „SEB lizingas“ sudaro pirkimo-pardavimo sutartį (išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies sąvokų skyrius); klientas pateikia bendrovei „SEB lizingas“ pardavėjo komercinį pasiūlymą, kuriame nurodomos kliento su pardavėju suderintos turto įsigijimo sąlygos; tarp kliento, UAB „SEB lizingas“ ir pardavėjo sudaroma kliento pasirinkto turto pirkimo-pardavimo sutartis; klientas įgyja teisę reikšti visus reikalavimus tiesiogiai pardavėjui, kylančius iš pirkimo-pardavimo sutarties bei perima visas UAB „SEB lizingas“ tenkančias pareigas, išskyrus pareigą sumokėti už turtą, tačiau klientas neturi teisės nutraukti pirkimo-pardavimo sutarties be UAB „SEB lizingas“ sutikimo; nutraukus sutartį klientas privalo grąžinti turtą UAB „SEB lizingas“ ir atlyginti jo nuostolius, kurie UAB „SEB lizingas“ atstatytų į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei klientas sutartį būtų tinkamai įvykdęs (išperkamosios nuomos sutarties 4.1 p., 4.2 p., 4.3 p., 16.6.4 p.). Panašios sąlygos perkeltos ir į 2007 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį (pvz., šios sutarties preambulė, sutarties 3.3 p., 3.9 p., 3.10 p., 4.1.18 p., 6.2.3 p., 6.3-6.4 p.). Tokios pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo specifika pasireiškia tuo, kad iš pardavėjos V. V. įgytas turtas perduodamas ne pirkėjui UAB SEB lizingas“, o tiesiogiai trečiajam asmeniui UAB „VSG Invest“, kuris turi teisę pardavėjai reikšti pretenzijas dėl netinkamo turto perdavimo, pvz., dėl daikto kokybės, komplektiškumo, perdavimo terminų ir kita. Tai – akivaizdus lizingo teisinių santykių požymis. Lizingas yra viena iš nuomos santykių rūšių, kai daiktas sutarties laikotarpiu valdomas ir naudojamas ne savininko, o nuomininko, kaip valdytojo. Prievolės perduoti daiktą tinkamas įvykdymas lizingo santykiuose reiškia, kad lizingo gavėjas gali nekliudomai naudoti išnuomotą ir jam perduotą turtą verslo tikslams. Būtent tokių tikslų siekė atsakovas UAB „SEB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „VSG Invest“ sudarydami išperkamosios nuomos ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Sudarydami šias sutartis atsakovas ir trečiasis asmuo suderino valinius veiksmus siekdami nustatyti šias neatskiriamas tarpusavio teises ir pareigas: 1) dėl sutarties dalyko perdavimo nuosavybėn savininkui (faktiškai - lizingo davėjui UAB „SEB lizingas“), kuris šiuose santykiuose veiktų kaip nuomotojas; 2) dėl sandorio dalyko iš nuomotojo UAB „SEB lizingas“ perdavimo naudotis ir valdyti nuomininkui (faktiniam lizingo gavėjui UAB „VSG Invest“). Tai rodo, kad šių asmenų tarpusavio sutartiniai santykiai apėmė du savarankiškus sandorius – faktiškai lizingo sutartį, kuria lizingo davėjas įsipareigoja daiktą nupirkti bei perduoti jį naudoti lizingo gavėjui už užmokestį, ir pirkimo-pardavimo sutartį, kuria lizingo davėjas nuperka iš pardavėjo lizingo gavėjui perduodamą daiktą.

56Išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą teisinę išvadą, kad atsakovas UAB „SEB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „VSG Invest“ susitarė dėl lizingo (finansinės nuomos) teisinių santykių sukūrimo, šį susitarimą pridengdami išperkamosios nuomos sutartimi ir šios sutarties sąlygų įrašymu į pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas. Kaip jau minėta, pirkimo-pardavimo sandoris lizingo santykiuose yra tik ,,lydintis“ sandoris, sudaromas vykdant lizingo sutartį. Laikytina, kad atsakovas ir tretysis asmuo siekė lizingo teisinių santykių, tačiau susitarimą dėl lizingo pridengė išperkamosios nuomos sutartimi ir jos sąlygomis, perkeltomis į „lydintį“ sandorį - pirkimo-pardavimo sutartį, nes tokį jų elgesį nulėmė lizingo dalyko teisinio statuso specifiškumas. Pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalį lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Gi nuomos sutarties, taip pat ir išperkamosios nuomos sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojami daiktai, įskaitant ir žemę (CK 6.477 str. 2 d., 6.503 str. 1 d.). Ieškovui ir trečiajam asmeniui reikėjo pridengti faktinį susitarimą dėl lizingo teisinių santykių sukūrimo jį pavadinant išperkamosios nuomos sutartimi ir jos sąlygas perkeliant į vėliau sudarytą trišalę pirkimo-pardavimo sutartį tam, kad išvengti imperatyvaus teisės normų draudimo lizingo dalyku pasirinkti žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir teisiškai kvalifikavo, kad atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė apsimestinę išperkamosios nuomos sutartį, ja pridengdami susitarimą dėl lizingo. Apsimestiniu sandoriu laikytina ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kaip „lydintis“ sandoris, sudarytas vykdant apsimestinę išperkamosios nuomos sutartį. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negaliojantis, nes tokiam sandoriui taikytinos taisyklės, kurias sandorio šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 str.). Pagrįstai pripažinęs nurodytas sutartis apsimestiniais sandoriais, teismas turėjo pagrindą ex officio konstatuoti niekinių sandorių faktą ir niekinių sandorių teisines pasekmes. Taip pat pagrįstai pripažintas niekiniu ir negaliojančiu sandoriu susitarimas dėl lizingo, nes jo dalyku negali būti žemė. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.156 straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas reiškia asmens universalią teisę savo pasirinkimu ir laisva valia vesti derybas ir sudaryti sutartis, turinčias tiek vienos, tiek kelių rūšių sutarčių elementų ir pan. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas leidžia asmeniui savo valia spręsti ir sudaryti CK normomis reglamentuotas ir šiomis normomis tiesiogiai nereglamentuotas, tačiau imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančias sutartis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad faktiškai sudarydami susitarimą dėl lizingo, kurio dalykas yra žemės sklypas, atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujančius sandorius, todėl šie sandoriai pagrįstai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais.

57Pažymėtina, kad 2007 m. gegužės 22 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo trišalė sutartis, kurią sudarant dalyvavo ne tik sklypo pardavėjas ir pirkėjas, bet ir būsimas jo valdytojas ir naudotojas. Žemės sklypo pirkėjas ir būsimas jo valdytojas (nuomininkas) sudarydami sklypo pirkimo-pardavimo sutartį veikė aiškiai žinodami, kad tokiu veiksmu jie vykdo savo prievoles pagal išperkamosios nuomos sutartį, kuria dengė faktinį susitarimą dėl lizingo. Atsakovės V. V. apeliaciniame skunde akcentuojama, kad atsakovės valia buvo sudaryti įprastinę daikto (žemės sklypo) pirkimo-pardavimo sutartį, o ne sandorį, sudaromą vykdant lizingo sutartį. Ji nurodo, kad į sutartį įrašytos sąlygos dėl kitų sutarties šalių prievolių vykdymo pagal apsimestine pripažintą išperkamosios nuomos sutartį neatitinka jos valios, o ji tokioms sąlygoms neprieštaravo dėl suklydimo, nekompetencijos, nesupratimo. CK 6.569 straipsnyje nustatyta, kad lizingo davėjas, pirkdamas daiktą lizingui, privalo pranešti pardavėjui, kad daiktą perka turėdamas tikslą perduoti jį lizingo sąlygomis konkrečiam lizingo gavėjui. Tokią pareigą žemės sklypo pirkėjas (faktinis lizingo davėjas) pardavėjai atskleidė, nes šią aplinkybę patvirtina pirkimo-pardavimo sutarties 4.1.18 punkto turinys, kur nurodyta, kad pardavėjui yra žinoma, jog pirkėjas žemės sklypą perka, turėdamas tikslą perduoti išperkamosios nuomos sąlygomis nuomininkui, ir jog pastarajam tenka visos pirkėjo teisės ir pareigos, išskyrus pareigą atsiskaityti už žemės sklypą. Sutarties 4.1.19 punkte nurodyta, kad sklypo pardavėjas aiškiai ir besąlygiškai sutinka bei neprieštarauja, kad pagal sutartį žemės sklypą pirktų pirkėjas ir išperkamosios nuomos pagrindu perduotų žemės sklypą valdyti ir juo naudotis nuomininkui. Sutartyje pažymėta, kad pardavėja įvertino visas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės sutarties sudarymui, nė viena iš sutartyje nurodytų aplinkybių neturi neigiamos įtakos pardavėjos valiai sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos sutartyje ir vykdyti iš jos kylančius įsipareigojimus. Vertinant pardavėjos veiksmus būtina atsižvelgti į visas nurodytas reikšmingas aplinkybes, taip pat vertinti, kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis apdairus, rūpestingas, atidus žmogus. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų turinį darytina išvada, kad atsakovė V. V. turėjo galimybę išanalizuoti ir įvertinti sutarties sąlygas, prieš pasirašydama sutartį turėjo apsvarstyti galimas teisines tokio sandorio pasekmes, o jeigu abejojo dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, arba to tinkamai nesuvokė, tai prieš atlikdama veiksmą, turėjo pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo.

58Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą keisti arba naikinti. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

59Apeliacinės instancijos teismo 2010 m. gegužės 11 d. posėdyje atsakovo UAB „SEB lizingas“ atstovas paprašė pripažinti nevieša bylos medžiagą, kurią sudaro aptariamų išperkamosios nuomos sutarties ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos. Prašymas motyvuotas tuo, kad byloje sprendžiami klausimai, turintys reikšmę finansavimo sistemai, todėl apsaugant finansuotojo verslo interesus, tokia informacija turėtų būti nevieša.

60Prašymas pripažinti bylos medžiagos dalį nevieša netenkintinas. CPK 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje procesą užbaigiantį sprendimą, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Prašymas pripažinti nevieša nurodytą bylos medžiagos dalį yra nepagrįstas. Nei išperkamosios nuomos sutartyje, nei pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokių užuominų apie tai, kad kurios nors sutarčių sąlygos sudaro sutarties šalių komercinę paslaptį arba apskritai yra konfidencialaus turinio ir pobūdžio. Be to, byloje įvertintos išperkamosios nuomos sutartis ir pirkimo-pardavimo sutartis yra pripažintos niekiniais ir negaliojančiais sandoriais, todėl tokių neteisėtų sandorių turinį sudarančios informacijos pripažinimas nevieša bylos medžiaga prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, neatitiktų sąžiningos dalykinės verslo praktikos užtikrinimo reikalavimų.

61Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

62Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir 2009 m. balandžio 28 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį... 5. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį... 6. Teismas nurodė, kad atsakovai nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, jog... 7. Teismas konstatavo, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu atkuriant V. V.... 8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčijo VAVA sprendimo atkurti atsakovei... 9. Teismas nurodė, kad atsakovas UAB „SEB lizingas“ su trečiuoju asmeniu UAB... 10. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad tretysis asmuo... 11. Teismas pažymėjo, kad lizingo sutarties dalyku negali būti žemė ir gamtos... 12. Atsakovas UAB „SEB lizingas“ prašė taikyti ieškinio senatį,... 13. Teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, kuriuo... 14. Teismas pažymėjo, kad panaikinus administracinį aktą ir sandorius, kuriais... 15. Teismas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas VAVA prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 17. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „SEB lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus... 18. Apeliaciniu skundu atsakovė V. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 19. 1.... 20. Teismo motyvas, jog buvo sudarytos ne dvi atskiros 2007 m. gegužės 22 d. ir... 21. 2.... 22. Teismas padarė procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų: 2007... 23. Atsakovė V. V. taip pat prisidėjo prie atsakovų VAVA ir UAB „SEB... 24. Atsiliepime į atsakovo UAB „SEB lizingas“ apeliacinį skundą ieškovas... 25. Atsiliepime į atsakovo VAVA apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos... 26. Atsiliepime į atsakovų VAVA ir UAB „SEB lizingas“ apeliacinius skundus... 27. Atsiliepime į atsakovų VAVA ir UAB „SEB lizingas“ apeliacinius skundus... 28. Atsiliepime į atsakovės V. V. apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos... 29. Atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.... 30. Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas,... 31. Dėl būtinumo panaikinti ginčijamą... 32. VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 41-15063 atsakovei V. V. atkurta... 33. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą,... 34. Įgaliotų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį... 35. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės... 37. Iš bylos medžiagos matyti, kad VAVA 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr.... 38. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos... 39. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, jog Miškų... 40. Išdėstytas teisinis reguliavimas laikytinas imperatyvaus pobūdžio.... 41. Atsakovo VAVA apeliaciniame skunde rašoma, kad teismas neįvertino to, jog... 42. VAVA skunde taip pat nurodyta, kad pagal PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalies... 43. Ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas galiojant aukščiau minėtoms... 44. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui... 45. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama aplinkybė, kad panaikindamas VAVA... 46. Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti tik... 47. Antra vertus, pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė... 48. Apeliacinės instancijos teisme atsakovės V. V. atstovė iškėlė aplinkybę,... 49. Dėl restitucijos taikymo... 50. Nuosavybės teises atkūrusi institucija – VAVA sprendimą atkurti atsakovei... 51. Dėl išperkamosios nuomos sutarties ir... 52. Pripažinus, kad tiek ginčijamas administracinis aktas (atitinkama VAVA... 53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuota praktika, kad šiuolaikinėje... 54. Atsakovas UAB „SEB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „VSG Invest“ 2007... 55. Atsakovo UAB „SEB lizingas‘ apeliaciniame skunde akcentuojama, kad esminis... 56. Išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia,... 57. Pažymėtina, kad 2007 m. gegužės 22 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo... 58. Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 59. Apeliacinės instancijos teismo 2010 m. gegužės 11 d. posėdyje atsakovo UAB... 60. Prašymas pripažinti bylos medžiagos dalį nevieša netenkintinas. CPK 10... 61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 62. Vilniaus apygardos teismo