Byla 2A-376-178/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „AV veikla“ ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „AV veikla“, A. V. dėl delspinigių ir nesumokėtų sutartinių įmokų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AV veikla“ priešieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sutarčių sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašo: priteisti solidariai iš atsakovų UAB „AV veikla“ ir A. V. 681,44 Eur skolą pagal lizingo sutartis Nr. LT067679 ir LT067680; priteisti iš atsakovės UAB „AV veikla“ 552 783,12 Eur skolą pagal lizingo sutartį Nr. LT034038 ir išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT051610 bei LT059409; nurodyti, kad už šios sumos sumokėjimą yra subsidiariai atsakingas atsakovas A. V.; priteisti iš atsakovų 5 proc. palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2006 m. birželio 2 d. ir 2008 m. sausio 18 d. ieškovė ir UAB „AV veikla“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT034038, LT067679 ir LT0S7680, kuriomis UAB „AV veikla“ valdyti ir naudotis buvo perduotas automobilis VW Toureg 4.2, v. n. ( - ) bei šeši kosmetologiniai įrenginiai VEYERGANS. 2007 m. gegužės 4 d. bei 2007 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė ir UAB „AV veikla“ sudarė išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT051610 ir LT059409, kuriomis UAB „AV veikla“ valdyti ir naudotis buvo perduoti du žemės sklypai, esantys ( - ) (toliau – Išperkamosios nuomos sutartys). 2008 m. sausio 18 d. ieškovė ir atsakovas sudarė laidavimo sutartį Nr. LT067679-80/L-1, kuria įsipareigojo solidariai atsakyti už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas UAB „AV veikla“ prievoles pagal lizingo sutartis Nr. LT067679 ir LT067680. Atsakovė UAB „AV veikla“ įsipareigojo mokėti sutartines įmokas, tinkamai vykdyti kitas sutarčių sąlygas, tačiau savo įsipareigojimus pažeidė, per nustatytą papildomą prievolės įvykdymo terminą skolų nesumokėjo. Todėl 2009 m. liepos 20 d. pranešimu Nr. 01-30-4632 ieškovė nutraukė sutartis. Nors visas UAB „AV veikla“ valdytas ir naudotas turtas jau yra grąžintas ieškovei, tačiau dėl to, kad UAB „AV veikla“ netinkamai vykdė sutartis, susidarė įsiskolinimas ir delspinigiai, kurie turi būti priteisti iš UAB „AV veikla“ bei solidariai ir/ar subsidiariai iš atsakovo A. V..
  3. Atsakovai patikslintame priešieškinyje prašo: pripažinti Išperkamosios nuomos sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.1, 11.2.2, 11.2.3, 11.3 punktus ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. sutarčių priedo Nr. 3 „Susitarimas dėl išperkamosios nuomos sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti išperkamosios nuomos sutartis papildymo“, 2 punktą niekiniais ir negaliojančiais ab initio; priteisti iš ieškovės 451 251,45 Eur įmokų, 112 812,86 Eur palūkanų, 6 % metinių palūkanų nuo priešieškinio pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
  4. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2868-603/2015 analogiškoje byloje prieš UAB „Swedbank lizingas“ sprendė, kad po pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių nutraukimo, ieškovei pasirinkus savo teises įgyvendinti nutraukiant sutartis ir atsiimant žemės sklypus, atsakovas pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalį įgijo teisę reikalauti sugrąžinti sumokėtas įmokas. Teismas vertino, kad lizingo sutarčių nutraukimo teisinės pasekmės negali būti taikomos, kai šalis sieja pirkimo-pardavimo išsimokėtinai teisiniai santykiai. Lietuvos apeliacinio teismo motyvacija civilinėje byloje Nr. 2A-1471/2014 patvirtina, kad, nutraukus pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, taikytini CK 6.222 straipsnio 1 dalies padariniai, kurie grąžina šalis į padėtį, kuri buvo prieš sudarant sutartį, t. y. pardavėjui atsiėmus turtą, pirkėjui grąžinamos įmokos, o ne pastato į padėtį, kuri būtų buvusi visiškai įvykdžius sutartį. Taigi, atsakovas turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovę dėl 451 251,45 Eur įmokų priteisimo. Prašomos pripažinti negaliojančiomis Išperkamosios nuomos sutarčių nuostatos, anot atsakovų, yra nesąžiningos, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl turi būti panaikintos kaip niekinės.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 681,44 Eur skolą pagal lizingo sutartis Nr. LT067679 ir LT067680; iš atsakovės UAB „AV veikla“ 552 783,12 Eur skolą pagal lizingo sutartį Nr. LT034038 ir Išperkamosios nuomos sutartis bei nurodė, kad už šios sumos sumokėjimą yra subsidiariai atsakingas atsakovas A. V.; iš atsakovų 5 proc. palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2009 m. rugsėjo 24 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei po 5 178,18 Eur žyminio mokesčio ir po 350,44 Eur už advokato pagalbą. Priteisė valstybei iš atsakovų po 11,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  2. Teismas nurodė, kad Išperkamosios nuomos sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.1 punktas numato, jog esminio sutarties pažeidimo atveju ieškovė įgyja teisę reikalauti sumokėti visas sutartines įmokas prieš terminą. Tiek CK 6.414 straipsnyje, tiek ir 6.574 straipsnyje yra numatyta pardavėjo ar atitinkamai lizingo davėjo teisė sutarties pažeidimo atveju reikalauti prievolės išankstinio įvykdymo, todėl atsakovai nepagrįstai reikalauja, kad įstatyme nustatyta reglamentavimą atitinkanti sutartinė nuostata būtų pripažinta negaliojančia. Išperkamosios nuomos sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 punkte įtvirtinta sutartinė nuostata į sutartis buvo įtraukta abiejų šalių laisva valia bei įgyvendinant dispozityvių įstatymo normų suteikiamas galimybes, todėl nėra pagrindo šią nuostatą pripažinti negaliojančia. Išperkamosios nuomos sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3 punktas numato, jog vienašalio sutarčių nutraukimo atveju ieškovė turi teisę reikalauti nedelsiant grąžinti sutarties pagrindu valdytą turtą ir atlyginti ieškovei tokio dydžio nuostolius, kad jie grąžintų ieškovę į tokią padėtį, kokia būtų, jeigu UAB „AV veikla“ būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus. Nors ši sutartinė nuostata ir yra panaši į CK 6.574 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, tačiau analogiški teisiniai padariniai kiltų ir taikant bendrąsias sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Taigi, bet kokios - ar tai būtų lizingo, ar išperkamosios nuomos, ar pirkimo - pardavimo išsimokėtinai - sutarties vienašalio nutraukimo atveju nukentėjusioji šalis turi teisę reikalauti atlyginti patirtus nuostolius. Išperkamosios nuomos sutarčių šalys, įgyvendindamos civilinių teisinių santykių dispozityvumo principus, siekė susitarti dėl vienašalio sutarčių nutraukimo teisinių padarinių. Todėl teismas konstatavo, jog toks susitarimas ne tik atitiko galiojančių teisės aktų nuostatas, bet ir akivaizdžiai buvo nukreiptas į teisėto tikslo pasiekimą, t. y. tarpusavio susitarimu sureguliuoti vienašalio sutarties nutraukimo sukeliamas pasekmes, ir vien dėl šios aplinkybės sprendė, kad ginčijamos sutarčių nuostatos negali būti pripažintos nesąžiningomis ir dėl to negaliojančiomis.
  3. Teismas nustatė, kad iki vienašalio Išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo UAB „AV veikla“ sumokėjo ieškovei 362 649,73 Eur turto išpirkimo įmokų, t. y. tokia apimtimi UAB „AV veikla“ kompensavo ieškovės atliktas investicijas į atsakovės projektą. UAB „AV veikla“ nekompensuota ieškovės investicijų dalis, kurią ieškovė turi teisę atgauti yra 670 807,17 Eur. Nurodė, kad ši suma turi būti mažinama ieškovės susigrąžintų žemės sklypų verte, kuri pagal UAB „Resolution valuations“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą yra 141 913,81 Eur. Todėl sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo 528 893,36 Eur.
  4. Teismas nustatė, kad UAB „AV veikla“ grąžino ieškovei pagal lizingo sutartis Nr. LT067679 ir LT067680 valdytus kosmetologinius įrenginius, tačiau įsiskolinimai nebuvo visiškai padengti - pagal lizingo sutartį Nr. LT067679 liko neapmokėta 338,87 Eur, o pagal lizingo sutartį Nr. LT067680 – 342,57 Eur. Pagal lizingo sutartį Nr. LT034038 už valdytą ir naudotą automobilį liko nepadengtas įsiskolinimas – 1 146,88 Eur. Pagal pastarosios sutarties bendrųjų sąlygų 2.8.1 punktą teismas priteisė ieškovei 412,88 Eur delspinigių, 80,80 Eur dydžio papildomas išlaidas. Taip pat sprendė, kad jei UAB „AV veikla“ būtų tinkamai vykdžiusi lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tai ieškovė būtų gavusi palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2011 m. birželio, t. y. 389,23 Eur, todėl ši suma laikytina ieškovės patirtais netiesioginiais nuostoliais, kuriuos UAB „AV veikla“ privalo atlyginti. Teismas pripažino, kad pagal Išperkamosios nuomos sutartis ieškovė turi teisę reikalauti 552 783,12 Eur iš atsakovės. Atsakovo A. V. subsidiarią atsakomybę teismas konstatavo CK 2.104 straipsnio 2 dalies pagrindu.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8

  1. Atsakovai (toliau ir – apeliantai arba apeliantė, apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Šalis siejo pirkimo-pardavimo išsimokėtai teisiniai santykiai pagal Išperkamosios nuomos sutartis, kurios prejudicinę ir res judicata galią turinčia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-611/2013 buvo kvalifikuotos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimis. Todėl byloje taikytinos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai teisės normos (CK 6.414 str.).
    2. Šalys nesusitarė, kad iš atsiėmusio daiktą pardavėjo (ieškovės) pirkėjas (apeliantė) neturi teisės reikalauti grąžinti savo įmokų. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai pagal contra proferentem taisyklę (CK 6.193 str. 4 d.). Teismas Išperkamosios nuomos sutarčių 11.3 punkto analizės sprendime nepateikė, šio punkto atitikties CK 6.414 straipsnio 1 dalies formuluotei nevertino, sutarčių aiškinimo taisyklių, įskaitant contra proferentem taisyklę, netaikė ir priėjo nepagrįstą išvadą apie tariamą šalių susitarimą, kad pirkėjui įmokos negrąžinamos net jei pardavėjas atsiėmė daiktą.
    3. Vienašališkai nutraukus sutartį, pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį taikoma dvišalė restitucija, t. y. pardavėjas privalo grąžinti viską ką yra gavęs iš pirkėjo, t.y. įmokas, o pirkėjas privalo grąžinti pardavėjui daiktą. Nėra ginčo, kad apeliantė ieškovei žemės sklypus yra grąžinusi, o ieškovė apeliantei įmokų negrąžino Todėl ieškovė nėra įgyvendinusi savo prievolės grąžinti įmokas. Teismas turėjo taikyti dvišalę restituciją, tenkinti priešieškinį ir spręsti dėl ieškovės nuostolių.
    4. Sprendime nepateikta motyvų, kodėl teismas netaiko dvišalės restitucijos, nors apeliantai ją prašė taikyti, expressis verbis rėmėsi CK 6.222 straipsnio 1 dalimi. Teismas apskritai nevertino, ar šalys turi teisę atsisakyti dvišalės restitucijos taikymo sutarčių nutraukimo atveju, ar toks atsisakymas būtų sąžiningas, teisėtas ir pagrįstas, ir ar ginčo atveju šalys sutartimi konkrečiai atsisakė dvišalės restitucijos taikymo, todėl nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Pirkimas-pardavimas išsimokėtinai nėra investicinis sandoris, nes pirkimo-pardavimo tikslas yra daikto nuosavybės perdavimas, nėra ir finansavimo elemento, kuris būdingas lizingo santykiams (be to, žemės sklypai apskritai negali būti lizingo dalyku - CK 6.568 str. 2 d.); tačiau net ir lizingo sutarčių atveju, kai egzistuoja investicinis interesas, lizingo gavėjui lizingo įmokos yra grąžinamos CK 6.222 straipsnio 1 dalies pagrindu.
    5. Pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sandorio esmė ir tikslas yra nuosavybės perdavimas. Todėl teismo traktavimas, kad žemės sklypų pardavimas yra ieškovės investicijų finansavimui, teisiškai nepagrįstas. Išperkamosios nuomos sutartyse apskritai nėra nuostatų apie kokio nors pirkėjo projekto finansavimą; tolimesni veiksmai su įgytais žemės sklypais yra pirkėjo reikalas ir atsakomybė. Sprendime nepagrįstai lemiamą reikšmę teismas suteikė faktui, kad dėl šių sutarčių sudarymo kreipėsi pirkėjas, nes sutarties kvalifikacijai ir taikytinų teisės normų nustatymui teisiškai nereikšminga aplinkybė, kas iniciavo sutarties sudarymą.
    6. Teismas nevertino, ar Išperkamosios nuomos sutarčių 11.2 punkte nurodyti teisės gynybos būdai tarpusavyje yra suderinami, ypač atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių atvejais pardavėjo galimybė pasirinkti teisių gynybos būdą yra ribota, nes pardavėjas gali pasirinkti savo teisių gynybos būdą tik alternatyviai. Sutarčių 11.2.2 punktas, kuriuo ieškovė grindė ieškinį, prieštarauja CK 6.414 straipsnio 1 dalyje implicitiškai įtvirtintam imperatyvui, kad pardavėjas gali pasirinkti tik vieną iš dviejų alternatyvų: arba atsiimti daiktą, arba reikalauti įmokų sumokėjimo, bet ne abiejų kartu. Nutraukta sutartis objektyviai natūra nebegali būti vykdoma, šalis gali reikalauti tik restitucijos ir nuostolių atlyginimo.
    7. Sutarčių 11.2.2, 11.2.3, 11.3 punktai prieštarauja sąžiningumo principui. Net jei šios nuostatos būtų pripažintos galiojančiomis, pirkėjo teisė susigrąžinti įmokas negalėjo būti paneigta, nes tai prieštarauja CK 1.5 straipsnio principams, CK 6.414 straipsnio 1 daliai, CK 6.222 straipsnio 1 daliai (dvišalė restitucija).
    8. Teismas neteisingai išsprendė teisės klausimą, kam tenka rizika dėl žemės sklypų nuvertėjimo. Teismas atmetė apeliantų argumentus formaliai nurodydamas, kad apeliantė kreipėsi dėl sutarčių sudarymo, todėl apeliantams tenka rizika dėl žemės sklypų nuvertėjimo. Tokia teismo pozicija ne tik nepagrįsta teisės normomis, teismų praktika, bet ir prieštarauja sutarčiai. Faktinė aplinkybė, kas kreipėsi dėl sutarties sudarymo nereiškia šalių teisiško susitarimo dėl rizikos paskirstymo. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypai nuvertėjo ne dėl apeliantų kaltės, bet dėl objektyvių priežasčių, rinkos pokyčių, ekonominės krizės, todėl nėra priežastinio ryšio tarp apeliantų veiksmų ir ieškovės nuostolių dėl žemės sklypų nuvertėjimo. Sutarčių 11.2.2 punkte nustatyta, kad vienašališkai ieškovei nutraukus sutartis apeliantė turėtų kompensuoti tik žemės sklypų nuvertėjimą „atsiradusį dėl Turto eksploatacijos arba kitų priežasčių“. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypai nenuvertėjo dėl eksploatacijos, nes žemė objektyviai yra objektas, kuris nesidėvi. Ieškovei teko įrodinėjimo našta pagrįsti, kad „kitos priežastys“ apima žemės sklypų nuvertėjimą dėl ekonominės krizės, tačiau ji neįrodė, kad „kitos priežastys“ apima ekonominę krizę, o tokia interpretacija būtų akivaizdžiai nepagrįsta. Nuostolių dydis, faktas ir realumas byloje neįrodytas. Byloje pateiktos UAB „Resolution valuations“ žemės sklypų vertinimo ataskaitos nepagrindžia ieškovės nuostolių 2009 m. lapkričio 2 d. (kai žemės sklypai buvo grąžinti ieškovei), taip pat nepagrindžia nuostolių teismo sprendimo priėmimo dienai. Ieškovė ieškinyje neapibrėžė, kokiai datai įrodinėja nuostolių dydį ir kodėl.
    9. Subsidiari A. V. atsakomybė galima tik už prievoles, atsiradusias iki jo individualios įmonės pertvarkymo į UAB „AV veikla“ - 2009 m. vasario 24 d. (CK 2.104 str. 2 d.). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „AV veikla“ prievolė atlyginti nuostolius atsirado iki šios datos. Sutartys buvo nutrauktos tik 2009 m. liepos 20 d., prievolė atlyginti nuostolius yra jų nutraukimo pasekmė (CK 6.221 str. 2 d.). Todėl A. V. subsidiari atsakomybė dėl nuostolių atlyginimo dėl sutarčių nevykdymo pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį negalėjo kilti anksčiau nei 2009 m. liepos 20 d. Teisė į nuostolių atlyginimą dėl kainų (vertės) skirtumo atsiranda tik sudarius pažeistą sutartį pakeičiančią sutartį (6.258 str. 5 d.). Byloje nėra įrodymų apie tokios sutarties sudarymą, todėl nebuvo pagrindo CK 2.104 straipsnio 2 dalies taikymui. Be to, ieškovė praleido trejų metų naikinamąjį senaties terminą (CK 2.104 str. 2 d.) – 2009 m. vasario 24 d. A. V. individuali įmonė pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę, todėl trejų metų terminas suėjo 2012 m. vasario 24 d. Reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo į UAB „AV veikla“ buvo pateiktas tik 2012 m. balandžio 10 d. su dubliku, t. y. 46 dienas praleidus ieškinio senaties terminą. Sprendime netirtas apelianto prievolės atlyginti nuostolius atsiradimo momentas, visiškai nepasisakyta dėl argumentų, kuriuos procese akcentavo apeliantas, apie subsidiarios jo atsakomybės negalimumą, todėl sprendimas yra nemotyvuotas (CPK 270 str. 4 d. 3 p.).
    10. Nepagrįsta teismo sprendimo dalis dėl 1 115,64 Eur, 15 160,75 Eur, 401,63 Eur, 424,47 Eur, 2 757,74 Eur, 85,30 Eur, 992,79 Eur, 187,62 Eur, 2 763,82 Eur priteisimo pagal ginčijamus sutarčių 11.2.2, 11.2.3 punktus. Šie sutarčių punktai laikytini niekiniais ir negaliojančiais. Ieškovės reikalavimai yra tapatūs reikalavimui įvykdyti nutrauktas sutartis natūra, nes reikalavimai buvo grindžiami einamosiomis sąskaitomis iki sutarčių nutraukimo (2009 m. 05, 06, 07 mėn.). Reikalavimas dėl 15 160,75 Eur delspinigių negalėjo būti priteistas, nes atmetus pirminį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, konstatavus, kad ieškovė pasirinko ir išnaudojo savo teisių gynybos būdą, delspinigiai negalėjo būti priteisiami. Teismas visiškai neišnagrinėjo apeliantų argumentų, kad delspinigių dydis yra nepagrįstai didelis.
    11. Teismas byloje neįvertino apeliantų argumento, kad ieškovė, susigrąžinusi automobilį gavo 33 208,33 Lt (9 617,80 Eur) daugiau nei galėjo tikėtis gauti pagal lizingo sutartį Nr. LT034038 Eur. Ieškovė nepateikė duomenų apie grąžinto automobilio vertę, todėl neįrodė, kad patyrė nuostolių ar grąžinto automobilio vertė jų nepadengė. Remiantis CK 6.574 straipsniu, lizingo davėjas, nutraukęs sutartį, gali reikalauti tik lizingo objekto grąžinimo ir nuostolių. Todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti skolos pagal einamąsias sąskaitas iki lizingo sutarčių nutraukimo (2009-06-15, Nr. 8546294987, 2016-07-15, Nr. 8549750172). Teismas byloje nenagrinėjo aplinkybių, kokios vertės kosmetologiniai įrenginiai buvo grąžinti, už kokią sumą kosmetologiniai įrenginiai buvo realizuoti. Šiuos įrodymus teismui turėjo teikti ieškovė, tačiau jų neteikė, todėl nuostolių dydžio, fakto ir realumo ieškovė neįrodė.
    12. Ieškovė 2010 m. sausio 25 d. teikė patikslintą ieškinį, o 2010 m. balandžio 2 d. teikė pakartotiną patikslintą ieškinį. Patikslintais ieškiniais ieškovė atsisakė 240 634,80 Eur (830 863,86 Lt) reikalavimo į UAB „AV veikla“, nes galutinis patikslinto ieškinio reikalavimas suformuluotas tik dėl 23 742,74 Eur (81 978,93 Lt) sumos. Remiantis CPK 294 straipsnio 2 dalimi, dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu kreiptis negalima, todėl ieškovė neturėjo teisės 2016 m. vasario 18 d. patikslintu ieškiniu reikalauti nuostolių priteisimo iš abiejų apeliantų. Be to, patikslintu ieškiniu siekiama žalos (nuostolių) atlyginimo, tačiau CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį apeliantai prašo taikyti. Sutartys tarp šalių vienašališkai ieškovės nutrauktos 2009 m. liepos 20 d., todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo iš apeliantės galėjo būti reiškiamas tik iki 2012 m. liepos 20 d.
  2. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą. Nurodo tokius argumentus.
    1. Apeliaciniame skunde dėstoma apeliantų pozicija dėl Išperkamosios nuomos sutarčių kvalifikavimo kaip atitinkančių tik pirkimo pardavimo išsimokėtinai teisinius santykius nėra pagrįsta, tai neišplaukia ir iš Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-611/2013 motyvų. Kasacinio teismo byloje Nr. 3K-7-2/2013 yra konstatuota, jog šalys gali susitarti dėl lizingo, išperkamosios nuomos, pirkimo-pardavimo sutarčių elementų derinio vienoje sutartyje.
    2. Išperkamosios nuomos sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 punktas nurodo, kad klientas neturi teisės reikalauti sugrąžinti sutartines įmokas jokiais atvejais. Juo labiau tai aiškiai nurodoma ieškovės ir apeliantės 2007 m. rugpjūčio 31 d. priedo Nr. 3 prie Išperkamosios nuomos sutarčių „Susitarimas dėl išperkamosios nuomos sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti išperkamosios nuomos sutartis papildymo“ 2 punkte. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ir pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalies nuostatas šalys gali susitarti dėl kitokio nei įstatyme reguliavimo.
    3. Aplinkybė, kad Išperkamosios nuomos sutartys buvo sudarytos apeliantės iniciatyva, yra konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-611/2013. Toje byloje buvo nustatytas prejudicinis faktas, kad būtent apeliantė sugalvojo ir siekė įgyvendinti nekilnojamojo turto vykdymo projektą. Rizika dėl projekto nesėkmės tenka apeliantei, o ieškovė projekte dalyvavo tik kaip finansuotojas. Tokią ieškovės poziciją patvirtina teisminė praktika (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-238/2014).
    4. CK 6.414 straipsnio 1 dalis, priešingai nei teigia apeliantai, yra dispozityvioji teisės norma. Be to, nė viena Išperkamosios nuomos sutarčių nuostata, priešingai nei bando įrodyti apeliantai, nesuteikia teisės ieškovei reikalauti ir įvykdyti prievolę natūra, ir grąžinti sutarčių pagrindu valdytą turtą. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad Išperkamosios nuomos sutarčių 11.2.1, 11.2.2, 11.2.3 punktai yra niekiniai dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Apeliantai nėra pateikę įrodymų, kad ieškovės pateikti skaičiavimai dėl to, kiek (kitaip nei nurodyta ieškinyje) ieškovė galėjo tikėtis gauti pagal Išperkamosios nuomos sutartis bei kiek faktiškai gavo.
    5. Išperkamosios nuomos sutarčių 11,2.2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad ieškovės patirtus nuostolius dėl žemės sklypų nuvertėjimo, atsiradusio dėl jų eksploatacijos ar kitų priežasčių, privalo atlyginti apeliantė. Ši buvo tiek Išperkamosios nuomos sutarčių iniciatorė, tiek investicinio projekto sumanytoja ir potenciali vystytoja, sutartys nutrauktos dėl jos kaltės. Todėl jai tenka ir žemės sklypų nuvertėjimo rizika. Be to, žemės sklypai apeliantės iniciatyva buvo ketverius metus areštuoti. Apeliantai nepateikė duomenų, kad žemės sklypų vertė yra kitokia nei ieškovės pateiktoje nepriklausomo vertintojo ataskaitoje.
    6. Teismas tinkamai taikė teisės normas, susijusias su A. V. subsidiaria atsakomybe (CK 2.104 str. 2 d.). Priešingai nei teigia apeliantai, šio apelianto prievolės atsirado ne nuo vienašališko sutarčių nutraukimo, o nuo jų sudarymo. Tai, kad buvo pažeistas pareigos pareikalauti įvykdyti prievolę eiliškumas, nepaneigia fakto, kad pareikalavimas apelianto atžvilgiu buvo atliktas.
    7. Apeliaciniame skunde neginčijamas mokėtinų ieškovei sumų apskaičiavimo pagrįstumas ir faktas, kad šios sumos nebuvo sumokėtos, o tik keliamas klausimas dėl ieškovės teisės reikalauti šių sumų apskritai.
    8. Apeliantai nenurodo ir įtikinamų argumentų dėl sutartyse nustatyto delspinigių dydžio mažinimo.
    9. Byloje, vėlgi priešingai nei teigia apeliantai, yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, už kokią kainą buvo parduotas lizingo sutarčių pagrindu atsakovės naudotas turtas, jo vertė nepadengia ieškovės nuostolių. Tai paneigiančių įrodymų apeliantai nepateikė.
    10. Ieškovė byloje neatsisakė jokių savo reikalavimų, jie tik buvo keičiami bylos eigoje keičiantis faktinėms aplinkybėms, taip pat nepagrįsti apeliantų teiginiai neva ieškovė atleido apeliantę nuo (dalies) prievolių vykdymo.
    11. Ieškinio senaties termino klausimo apeliantai pirmosios instancijos teisme nekėlė, be to, neteisingai nustato tokio termino pradžią - dėl sklypams taikyto arešto bet kuriuo atveju terminas galėtų būti skaičiuojamas nebent nuo arešto jiems panaikinimo (2015 m. liepos 9 d.).

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Apeliantai nenurodo CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija. Todėl jo pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose.
  3. Apeliacinis skundas netenkintinas.

10Dėl įmokų susigrąžinimo galimybės

  1. Apeliantai pareikštame priešieškinyje (ir apeliaciniame skunde) laikosi pozicijos, kad šalis siejo pirkimo-pardavimo išsimokėtai teisiniai santykiai, iš esmės dėl to, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-611/2013 Išperkamosios nuomos sutartys buvo kvalifikuotos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimis. Todėl, apeliantų nuomone, byloje taikytinos pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių teisės normos, pagal kurias apeliantė, ieškovei susigrąžinus žemės sklypus, įgijo teisę reikalauti grąžinti pagal šias sutartis sumokėtas įmokas (CK 6.414 str.). Tokio pobūdžio argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
  2. Iš tikrųjų, civilinės bylos Nr. 2A-611/2013 nutartyje Išperkamosios nuomos sutartys iš esmės vertintos kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys. Tačiau visų pirma pažymėtina, kad apeliantė (byloje Nr. 2A-611/2013 ji buvo ieškovė) tuomet įrodinėjo, jog Išperkamosios nuomos sutartys laikytinos lizingo sutartimis, t.y. pati nelaikė šių sutarčių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimis. Taigi jau vien dėl to galima spręsti, kad nei Išperkamosios nuomos sutarčių sudarymo metu, nei vėliau iki Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-611/2013 pati apeliantė nesitikėjo ir negalėjo tikėtis įmokų susigrąžinimo sutarčių nutraukimo dėl jos kaltės atveju, nes nei šalių sudarytos, apeliantės toje byloje tvirtinimu, lizingo (o ne pirkimo-pardavimo išsimokėtinai) sutartys, nei tokio pobūdžio teisinius santykius reglamentuojančios normos galimybės susigrąžinti įmokas nenumato (nagrinėjamam atvejui situacija, kai įmokos viršija ieškovės nuostolius, nėra aktuali).
  3. Antra, paminėtos 2013 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-611/2013 motyvų analizė, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, ir neleidžia daryti išvados, kad toje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Išperkamosios nuomos sutartys kvalifikuotinos išimtinai tik kaip pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartys, nes nutarties motyvuose yra nurodyta ir tai, kad „...nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytos ginčo sutartys labiau atitinka būtent pirkimo - pardavimo sutarties požymius, nors ir turi kitoms sutarčių rūšims būdingų požymių (lizingo sutarties ir išperkamosios nuomos sutarties)“. Tai reiškia, kad toje byloje išvados buvo daromos didesnės tikimybės pagrindu bei kartu pripažįstant Išperkamosios nuomos sutartyse kitoms sutartims būdingų požymių derinį. Šiame kontekste paminėtina, kad teisminėje praktikoje yra neabejotinai pripažįstama civilinių teisinių santykių subjektų teisė sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų, be kita ko, ir (kaip nagrinėjamu atveju) lizingo, išperkamosios nuomos ir pirkimo - pardavimo sutarčių elementų derinį vienoje sutartyje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad Išperkamosios nuomos sutartys yra „klasikinės“ pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys ir joms taikytinos tik šias sutartis reglamentuojančios teisės normos.
  4. Trečia, Išperkamosios nuomos sutarčių šalys 11.3 punkte susitarė, kad nutraukus sutartis pagal jų 11.1 punktą, sutartinės įmokos, sumokėtos iki sutarties nutraukimo, negrąžinamos. Dar daugiau, šalys 2007 m. rugpjūčio 31 d. sudarė priedą Nr. 3 „Susitarimas dėl išperkamosios nuomos sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti išperkamosios nuomos sutartis papildymo", kurio 2 punkte aiškiai nurodyta, jog (ne tik - teismo past.) įmokos, kurias klientas sumokėjo pagal Išperkamosios nuomos sutartis iki šių sutarčių pirmalaikio nutraukimo, klientui negrąžinamos, bet ieškovė turi teisę reikalauti (be kita ko – teismo past.) grąžinti turtą (1 t., b.l. 41-42). Įvertinus paminėtus susitarimus, net sutikus su apeliantais, kad ginčui taikytinos pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartis reglamentuojančios normos, akivaizdu, kad šalys laisva valia buvo susitarusios, jog ieškovė, nutraukus Išperkamosios nuomos sutartį, turi teisę reikalauti sugrąžinti žemės sklypus ir įmokos apeliantei nebus grąžinamos. Todėl atmestini apeliacinio skundo teiginiai apie, anot apeliantų, abejotinų sutartyse sąlygų aiškinimą jas pasiūliusios šalies nenaudai, contra proferentem taisyklę ir pan. Tai reiškia, kad apeliantės teisė reikalauti, ieškovei atsiėmus žemės sklypus, grąžinti sumokėtas įmokas negalėtų būti pagrindžiama CK 6.414 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes pagal jas tokią teisę pirkėjas turi tik tuo atveju, jei nėra susitaręs kitaip.
  5. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kuriais ir CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatomis siekiama pagrįsti apeliantės teisę reikalauti sumokėtų įmokų grąžinimo. Tokius argumentus paneigia šios nutarties 17 punkte nurodyto šalių susitarimo nuostatos, iš esmės reiškiančios, kad šalys susitarė dėl dvišalės restitucijos netaikymo Išperkamųjų nuomos sutarčių nutraukimo atveju. Be to, CK 6.222 straipsnio 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai (nutraukta) sutartis yra tęstinio pobūdžio ir dali, galima reikalauti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo (o ne to, kas buvo gauta sutarties vykdymo metu).

11Dėl Išperkamosios nuomos sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis

  1. Priešieškinyje prašoma pripažinti Išperkamosios nuomos sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.1, 11.2.2, 11.2.3, 11.3 punktus ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. sutarčių priedo Nr. 3 „Susitarimas dėl išperkamosios nuomos sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti išperkamosios nuomos sutartis papildymo“, 2 punktą niekiniais ir negaliojančiais ab initio. Šiame kontekste paminėtina, kad apeliantė jau buvo pareiškusi kitoje byloje ieškinį dėl Išperkamosios nuomos sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir pakeitimo, tačiau tuomet šioje byloje ginčijamų sąlygų neginčijo. Šiuo atveju sutarčių nuostatos ginčijamos CK 1.80 straipsnio, 1.81 straipsnio pagrindu.
  2. Išperkamosios nuomos sutarčių 11.2 punkte šalys susitarė dėl pardavėjo, kai sutartis pirkėjo iš esmės pažeidžiama, teisių gynimo numatydamos alternatyvą – reikalauti visų įsiskolinimų ir likusių mokėjimų (11.2.1 p.) arba nutraukti sutartį bei reikalauti grąžinti turtą, nesumokėtas iki sutarties nutraukimo sumas, netesybas, palūkanas, apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas, kompensuoti turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitų priežasčių (11.2.2 p.). Apeliantai nurodo, kad 11.2.2 punktas prieštarauja CK 6.414 straipsnio 1 dalies imperatyvui, jog pardavėjas gali pasirinkti tik vieną iš dviejų alternatyvų – arba atsiimti daiktą, arba reikalauti įmokų, o ne reikalauti abiejų kartu. Šie argumentai nepagrįsti.
  3. Visų pirma, nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko tik antrąjį iš šalių sutartų paminėtų alternatyvių savo teisės gynimo būdą, o ne abu. Antra, CK 6.414 straipsnio 1 dalies norma, numatanti pardavėjo teisę, pirkėjui pažeidus mokėjimo terminus, pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą, teisėjų kolegijos vertinimu, apskritai nėra imperatyvi. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju tokių formuluočių minėtoje normoje nėra, todėl šalims nėra draudžiama susitarti kitaip (pvz., ne reikalauti sumokėti, kaip numato CK 6.414 straipsnio 1 dalis, visą kainą iš karto, o nustatyti mokėjimus kitokiomis dalimis ar kitokiais terminais). Trečia, dėl to, kad apskritai ginčui ir nėra taikytinos išimtinai CK 6.414 straipsnio 1 dalies nuostatos, jau pasisakyta pirmiau šioje nutartyje (16 punktas).
  4. Apeliantai taip pat nurodo, kad aptariamų sutarčių 11.2.2, 11.2.3, 11.3 punktai prieštarauja sąžiningumo principui. Teigia, kad ginčijamos nuostatos suteikia ieškovei nepagrįstą pranašumą ir iškreipia protingą šalių interesų balansą: pardavėjui lieka žemės sklypai ir visos pirkėjo įmokos (papildoma nauda), tuo tarpu pirkėjas ne tik neįgijo nuosavybės teisės, bet ir neteko visų įmokų (nuostoliai); pirkimo-pardavimo išsimokėtinai objektų vertė gali keistis, todėl teisiškai galimos situacijos, kai objekto vertė ženkliai padidėja; ginčijamos nuostatos prieštarauja CK 6.414 straipsnio 1 dalies tikslui apsaugoti pirkėjo interesus. Be to, nurodo, kad ieškovė parengė sutartis ir atitinkamai įtvirtino nuostatas pagal teisinius santykius, kurie šalims netaikytini; pavadindama sutartis „Išperkamosios nuomos sutartimis“, siekė neteisėto tikslo, apeiti imperatyvų draudimą dėl žemės lizingavimo (CK 6.568 str. 1 d.); jose vartojamos sąvokos, kurios nebūdingos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, pavyzdžiui „lizingo bendrovė“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio pobūdžio argumentai taip pat neteikia pagrindo pripažinti, kad ginčijamos sutarčių nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajai tvarka ar gerai moralei (CK 1.80, 1.81 str.).
  5. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvadomis, kad ginčijamos sutarčių nuostatos yra šalių laisva valia aptarta ir abiems šalims priimtina galimo sutarčių nutraukimo nustatyta tvarka bei dėl to kylančios jų teisės ir pareigos, jomis siekiama teisėtų tikslų – sureguliuoti galimai atsirasiančios situacijos padarinius. Jau minėtoje kasacinio teismo byloje Nr. 3K-7-2/2013, kurioje taip pat buvo sprendžiamas žemės sklypų išperkamosios nuomos sutarčių negaliojimo klausimas, buvo nurodyta, kad sutarčių tam tikrų sąlygų panašumas ar atitikimas lizingo sutartims būdingoms sąlygoms savaime nereiškia tokių sąlygų negaliojimo. Tai savo ruožtu reiškia, kad tokios sąlygos nėra savaime laikytinos niekinėmis (beje, nutarties 15 punkte minėta, kad kitoje byloje apeliantė Išperkamosios nuomos sutartis visa jų apimtimi jau ginčijo atitikimo lizingo sutartims pagrindu, bet teismas su tuo nesutiko). Atmestinas kaip neatitinkantis nagrinėjamos bylos aplinkybių sutarčių sąlygų vertinimas sąžiningumo aspektu apeliantų nurodomai tik hipotetinei situacijai (jei grąžinamų ieškovei žemės sklypų vertė būtų didesnė nei apeliantės įsipareigojimų ieškovei visuma), nes tik realiai esant tokiai situacijai ir būtų galima spręsti dėl sąlygų atitikimo sąžiningumo principui. Nelaikytini esmingai reikšmingais ir apeliantų argumentai dėl Išperkamosios nuomos sutartyse pavartotos terminologijos sąsajų su kitoms sutartims būdinga terminologija, nes, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, teisiniai santykiai yra visų pirma kvalifikuojami ne tiek pagal naudojamas sąvokas, kiek pagal jų turinį.

12Dėl ieškovės nuostolių ir žemės sklypų nuvertėjimo rizikos

  1. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantų argumentų, kuriais grindžiamas jų teiginys, jog teismas neteisingai išsprendė teisės klausimą, kam tenka rizika dėl žemės sklypų nuvertėjimo. Apeliantai nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog žemės sklypai nuvertėjo ne dėl jų kaltės, bet dėl objektyvių priežasčių, rinkos pokyčių, ekonominės krizės, todėl nėra priežastinio ryšio tarp apeliantų veiksmų ir ieškovės nuostolių dėl žemės sklypų nuvertėjimo; jei konkreti rizika, remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, tenka ne skolininkui, tai skolininko atžvilgiu civilinė atsakomybė netaikoma arba skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, šiuo atveju rizika dėl žemės sklypo tenka ieškovei; sutarčių 11.2.2 punkte nustačius, kad apeliantė, ieškovei vienašališkai nutraukus sutartis, turėtų kompensuoti tik žemės sklypų nuvertėjimą „atsiradusį dėl Turto eksploatacijos arba kitų priežasčių“, nesant ginčo, kad žemės sklypai nenuvertėjo dėl eksploatacijos, ieškovei teko įrodinėjimo našta pagrįsti, kad „kitos priežastys“ apima žemės sklypų nuvertėjimą dėl ekonominės krizės; atsižvelgtina į bendrą teisinį reglamentavimą, kad rizika dėl daikto nuvertėjimo tenka daikto savininkui (CK 1.5 str.).
  2. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad Išperkamosios nuomos sutartys buvo sudarytos apeliantės iniciatyva norint įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise, be to, konstatuota, kad Išperkamosios nuomos sutartys buvo vienašališkai nutrauktos dėl apeliantės kaltės. Susitarimas dėl žemės sklypų nuvertėjimo rizikos, nepaisant apeliantų argumentacijos, faktiškai jau yra expressis verbis užfiksuotas ginčijamame Išperkamosios nuomos sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.2 punkte, kuris aiškiai nurodo, kad apeliantė privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius dėl žemės sklypų nuvertėjimo, atsiradusio dėl jų eksploatacijos ar kitų priežasčių. Apeliantai iš esmės ir nekvestionuoja, kad pagal (nenuginčytą) sutarčių 11.2.2 punktą apeliantė privalėtų kompensuoti žemės sklypų nuvertėjimą „ dėl <...> kitų priežasčių“. Prisiėmusi tokį plačios apimties įsipareigojimą, būtent apeliantė (o ne ieškovė, kaip teigia apeliantai) turėtų įrodyti, kad žemės sklypų nuvertėjimas dėl ekonominės krizės nepatenka į „kitų priežasčių“ apimtį (CPK 12, 178 str.), tačiau tokių įrodymų ji nėra pateikusi. Be to, bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad vargu, ar iš tikrųjų vien tik nuo apeliantės valios nepriklausančią ekonominę krizę galima laikyti žemės sklypų nuvertėjimo priežastimi, kai būtent (teisminius ginčus pralaimėjusios) apeliantės iniciatyva žemės sklypai beveik penkerius metus buvo areštuoti, taigi, ji tokiais savo veiksmais (laikinosiomis apsaugos priemonėmis) prisiėmė riziką dėl būsimos po arešto panaikinimo žemės sklypų vertės.
  3. Išperkamosios nuomos sutartyse yra aiškiai susitarta dėl to, kokie ieškovės patirti nuostoliai turi būti atlyginti, nustatyta nuostolių apskaičiavimo tvarka. Taigi, šiuo atveju sprendžiama dėl sutartinės civilinės atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ginčą išsprendė vadovaudamasis šalių sudarytų sutarčių nuostatomis. Ieškovė teisingai nurodo, kad apeliantai šioje skundo dalyje savo argumentacijoje tik selektyviai remiasi atskirais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014 motyvais, neatsižvelgdama į tai, kad toje byloje buvo kitokios faktinės aplinkybės (iš finansuoto projekto gauta suma viršijo ieškovės nuostolius). Apeliantai, nors ir reiškia abejones dėl bylos nagrinėjimo eigoje nepriklausomo turto vertintojo ataskaitoje nustatytos žemės sklypų vertės ir jos nustatinėjimo datos, nėra pateikę jokių įrodymų dėl kitokios žemės sklypų ar kito lizinguoto turto vertės ar jo pardavimo kainos. Civilinės atsakomybės byloje nuostolių faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas, tačiau tai nereiškia, kad eliminuojama atsakovo pareiga teikti įrodymus, paneigiančius ieškovo teikiamus (CPK 12, 178 str.). Šiuo atveju apeliantai ieškovės nuostolių fakto ir dydžio aspektu apsiriboja tik deklaratyviais bendro pobūdžio ir niekaip nekonkretizuotais teiginiais bei abejonėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ginčą išsprendė vadovaudamasis šalių sudarytos sutarties nuostatomis bei ieškovės į bylą pateiktais ir apeliantų nenuginčytais įrodymais.

13Dėl A. V. atsakomybės

  1. A. V. individuali įmonė buvo pertvarkyta į UAB „AV veikla“, pertvarkymas įregistruotas 2009 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutartys nutrauktos 2009 m. liepos 20 d. Apeliantų teigimu, prievolė atlyginti nuostolius yra sutarties nutraukimo pasekmė (CK 6.221 str. 2 d.), todėl A. V. subsidiari atsakomybė dėl nuostolių atlyginimo dėl sutarčių nevykdymo pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį negalėjo kilti anksčiau nei 2009 m. liepos 20 d., teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „AV veikla“ prievolė atlyginti nuostolius atsirado iki 2009 m. vasario 24 d. Apeliantų argumentai nepripažintini pagrįstais.
  2. CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei pertvarkomas neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre. Taigi, trejus metus po neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens pertvarkymo jo dalyvis lieka atsakingas už buvusio juridinio asmens prievoles. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantai šį terminą nepagrįstai nurodo kaip ieškinio senaties terminą, nes ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali reikalauti apginti savo teises pareiškiant ieškinį (CK 1.124 str.). Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, UAB „AV veikla“ prievolės, kurių vykdymo reikalaujama šioje byloje, atsirado iš lizingo sutarčių ir Išperkamosios nuomos sutarčių, t. y. sandorių, sudarytų iki UAB „AV veikla“ teisinės formos pakeitimo, o ne dėl/nuo sutarčių nutraukimo fakto. Ieškiniai, kylantys iš apeliantės sudarytų sutarčių A. V., (iki bylų sujungimo) šiame procese buvo pareikšti 2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2012 m. vasario 13 d., t. y. nesuėjus trejų metų terminui po juridinio asmens pertvarkymo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė subsidiarią A. V. atsakomybę.
  3. Atmestini apeliantų argumentai, kad A. V. atsakomybė negali būti taikoma dėl pažeisto CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyto kreditoriaus reikalavimo pateikimo eiliškumo (pirmiausia – pagrindiniam skolininkui, po to – subsidiariam). Ieškovė pagrįstai nurodo, kad ne kartą reikalavo iš apeliantės vykdyti prievoles tiek pagal lizingo sutartis, tiek ir pagal Išperkamosios nuomos sutartis (pvz., 1 t., b. l. 70, 71), tačiau ši ne tik neįvykdė savo prievolių, bet ir aktyviai bandė išvengti (faktiškai - atsisakė) jų vykdymo reikšdama ieškinius dėl sutarčių ar jų sąlygų negaliojimo. Pažymėtina, kad reikalavimų pateikimo eiliškumo pažeidimas bet kuriuo atveju nepaneigia subsidiaraus skolininko atsakomybės, jei reikalavimas pagrindiniam skolininkui buvo pareikštas ir neįvykdytas.

14Dėl reikalavimų pagal sutartis

  1. Apeliantai teigia, kad teismo sprendimo dalis dėl 1 115,64 Eur, 15 160,75 Eur, 401,63 Eur, 424,47 Eur, 2 757,74 Eur, 85,30 Eur, 992,79 Eur, 187,62 Eur, 2 763,82 Eur priteisimo pagal ginčijamus sutarčių 11.2.2, 11.2.3 punktus yra nepagrįsta. Tačiau jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl Išperkamosios nuomos sutarčių 11.2.2 ir 11.2.3

    15punktų pripažinimo negaliojančiais. Todėl nesivadovauti šiomis sutarčių nuostatomis nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju teismo priteistos tos sumos, kurių mokėjimo terminas jau buvo suėjęs, apeliantai neginčija nurodytų sumų apskaičiavimo pagrįstumo ar fakto, kad šios sumos nebuvo sumokėtos, tik kelia abejones, kurios paneigiamos jau pirmiau paminėtais motyvais, dėl ieškovės teisės reikalauti šių sumų apskritai.

  2. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais skundo argumentus, kad teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovų argumentų, susijusių su delspinigių dydžiu (0,2 proc.), ir (ne)galimumo juos mažinti. Iš esmės negalima nesutikti su apeliantais ir dėl to, kad šalių sutartas 0,2 proc. delspinigių dydis teisminėje praktikoje paprastai laikomas aiškiai per dideliu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005). Kita vertus, tokia išvada daroma nebūtinai visais atvejais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Kasacinio teismo yra nurodyta, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2009; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; kt.).
  3. Šiuo atveju apeliantai skunde iš esmės kelia klausimą dėl 15 160,75 Eur delspinigių reikalavimo. Pažymėtina, kad šie pagal sąskaitą Nr. 8209327544 delspinigiai nuo mokėtinos 844 307 Lt sumos yra apskaičiuoti tik už 31 dieną (1 t., b.l. 77). Taigi, ieškovė, turėdama galimybę reikalauti (bent jau ieškinio senaties termino ribose) šešis kartus didesnės delspinigių sumos, ja nesinaudojo. Apeliantė yra pelno siekiantis juridinis asmuo. Jokių įrodymų, kad ikisutartinuose santykiuose būtų bandžiusi derėtis dėl kitokio delspinigių dydžio, nepateikia ir to net neteigia. Ilgą laiką, inicijuodama nepagrįstas bylas, apeliantė siekė apskritai išvengti didelės vertės prievolių vykdymo. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos delspinigių sumos nėra nei aiškiai per didelės, nei neprotingai didelės ar pažeidžiančios teisingumo protingumo ar sąžiningumo principus (CK 1.5 str., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).

16Dėl reikalavimų pagal lizingo sutartis

  1. Apeliantai visiškai nepagrįstai teigia, kad byloje nepateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys už kokią kainą buvo parduotas atsiimtas lizingo sutarčių pagrindu apeliantės valdytas ir naudotas automobilis VW TUAREG ir kosmetologiniai įrenginiai – tokie duomenys byloje ne tik yra (žr. 3 t., b.l. 56-59), bet jie, be kita ko, paneigia ir apeliantų versijas, jog sugrąžinto turto vertė visiškai padengia ieškovės patirtus nuostolius (likusi neišpirkta automobilio vertė daugiau nei 12 000 Eur, parduotas už mažiau nei 7 000 Eur, kosmetologiniai įrenginiai - atitinkamai už 12 784 Eur ir 5 792 Eur ).
  2. Apeliantai neginčija fakto, jog teismo priteistos sumos pagal lizingo sutartis nebuvo sumokėtos, neginčija ir sąskaitose nurodytų sumų dydžio. Todėl jų teiginiai dėl nepagrįsto priteisimo pagal einamąsias sąskaitas visiškai nepagrįsti.
  3. Nepagrįsti apeliantų teiginiai neva ieškovė atsisakė dalies reikalavimų - tokių duomenų byloje apskritai nėra, ieškininiai reikalavimai tik buvo tikslinami atsižvelgiant į faktinių aplinkybių pasikeitimą.
  4. Apeliantai pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti ieškinio senaties termino, todėl negali tokiais motyvais remtis ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).
  5. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi apeliantai buvo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio, o 9 242 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Todėl, netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantų priteistina po 4 621 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 str. 2 d.).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Priteisti iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „AV veikla“ ir A. V. po 4 621 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai