Byla 3K-7-2/2013
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „SEB lizingas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Vitrada“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovo bankrutuojančios UAB „Vitrada“ bankroto administratorius prašė pripažinti niekine UAB „Vitrada“ ir atsakovo AB „SEB lizingas“ (pirmesnis pavadinimas – AB SEB VB lizingas) sudarytą žemės sklypo išperkamosios nuomos sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui 607 431,36 Lt, sumokėtus vykdant šią sutartį. Ieškovas nurodė, kad ginčijama sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nes, nors ir įvardyta kaip išperkamosios nuomos, iš tikrųjų yra lizingo sutartis, kurios dalykas negali būti žemės sklypas.

5Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. lapkričio 22 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-110363, kuria atsakovas įsipareigojo įsigyti nuosavybės teise iš ieškovo pasirinkto pardavėjo A. M. U. ieškovo pasirinktą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), perduoti jį ieškovui naudotis ir valdyti bei, šiam įvykdžius sutarties sąlygas, perleisti nuosavybės teise, o ieškovas – per laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. sumokėti atsakovui 413 382,76 euro žemės sklypo įsigijimo vertės bei 41 106,57 euro palūkanų, iš viso – 454 489,33 euro (1 569 260,76 Lt). Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 02-3882 informavo ieškovą, kad, jam iki 2009 m. rugpjūčio 26 d. nesumokėjus 203 271,21 Lt, mokėtinų pagal aštuonias šalių sudarytas sutartis, įskaitant ir 2007 m. lapkričio 22 d. išperkamosios nuomos sutartį, atsakovas nutrauks šias sutartis nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. Po sutarties nutraukimo ieškovas atsakovui 2009 m. spalio 21 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė, o atsakovas priėmė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovo ir atsakovo 2007 m. lapkričio 22 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-110363 pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei taikė restituciją – priteisė ieškovui iš atsakovo 607 287,78 Lt, sumokėtų vykdant šią sutartį.

8Teismas, kvalifikuodamas šalių sutartį, įvardytą kaip Žemės išperkamosios nuomos sutartis, nurodė, kad ji neatitinka išperkamosios nuomos sutarčiai imperatyviosiomis teisės normomis nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas atitiks sutarties sąlygas bei bus tinkamas naudoti pagal sutartyje aptartą paskirtį (CK 6.483 straipsnis), nuomotojas atsako už nuomojamo daikto neaptartus trūkumus bei tuos trūkumus, kurie trukdo naudoti daiktą pagal paskirtį (CK 6.483 straipsnio 2 dalis, 6.485 straipsnio 1 dalis), ir pan. Šalių sutartyje nustatytos kitokios atsakovo atsakomybės ribos: atsakovas neatsako už jokius žemės sklypo ir jame esančių statinių trūkumus, įskaitant ir tuos, kurie trukdo naudotis žemės sklypu (Sutarties 5.7.4, 5.8.4 punktai); joje visa atsakomybė dėl žemės sklypo trūkumų perkeliama žemės sklypo pardavėjui, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypą bei pardavėją išsirinko pats ieškovas (Sutarties 4.3, 5.7, 5.7.4, 7.1.2 punktai). Be to, šalių sudarytoje sutartyje akcentuojama, kad atsakovas atlieka tik ieškovo pasirinkto turto finansavimo funkciją (Sutarties 5.7 punktas); aptariama, kad ieškovas pats susiranda žemės sklypo pardavėją ir pateikia atsakovui visą su žemės sklypo pardavimu susijusią informaciją (Sutarties 4.1 punktas), pirkimo–pardavimo sutartį pasirašo ieškovas, atsakovas ir pardavėjas, žemės sklypą pasirenka ieškovas (Sutarties 1 punktas), visas su pirkimo–pardavimo sutartimi susijusias išlaidas sumoka ieškovas (Sutarties 4.4 punktas), pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypas perduodamas naudotis tiesiogiai ieškovui (Sutarties 5.1 punktas), ieškovui nustatomos pareigos elgtis kaip atidžiam pirkėjui prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį (Sutarties 5.3 punktas) ir kt. Teismas taip pat nustatė, kad šalys sutartyje susitarė ne dėl nuomos mokesčio, o dėl žemės sklypo įsigijimo vertės išmokėjimo per trejų metų laikotarpį bei palūkanų mokėjimo (Mokėjimų grafikas). Įvertinęs šias sutarties sąlygas, jų esmę bei tarpusavio ryšį, teismas sprendė, kad šalys sutartimi siekė sukurti ne išperkamosios nuomos, o lizingo teisinius santykius, nes visos šios sutarties sąlygos apibrėžtos būtent CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ XXX skyriuje „Lizingas (Finansinė nuoma)“. Aplinkybę, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti lizingo sutartį, teismo nuomone, patvirtina ir atsakovo veiksmai po sutarties nutraukimo: ieškovui laiku nesumokėjus įmokų, atsakovas nutraukė sutartį ir ieškovo bankroto byloje pareiškė finansinį reikalavimą, kurį sudarė atsakovo nuostoliai, patirti dėl skirtumo tarp žemės sklypo įsigijimo ir realizavimo kainų, bei nesumokėtos pagal sutartį palūkanos; atsakovo reikalautų atlyginti nuostolių rūšis patvirtina, kad jis įrodinėjo ieškovo kaip lizingo gavėjo atsakomybę dėl lizingo sutarties nutraukimo, esant esminiam lizingo sutarties pažeidimui (CK 6.574 straipsnis). Teismas konstatavo, kad šalių sutartis atitinka esminius lizingo sutarties požymius (CK 6.567 straipsnis): atsakovo tikslas buvo tik atlikti finansavimo funkciją ir iš to gauti atlygį, o ne įsigyti žemės sklypą nuosavybėn ir jį pačiam naudoti bei valdyti verslo tikslais; būtent ieškovas turėjo tikslą šį žemės sklypą perimti valdyti ir naudotis tiesiogiai iš pardavėjo verslo tikslais; atsakovas sutarties sudarymo metu nebuvo žemės sklypo savininkas. Nustatęs, kad šalys sutartį pavadino išperkamosios nuomos sutartimi tik siekdamos pridengti tikrąją savo valią sudaryti lizingo sutartį, teismas konstatavo, kad šalių sutarčiai kaip apsimestiniam sandoriui taikytinos lizingo sutartį reglamentuojančios teisės normos (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Kadangi žemė negali būti lizingo sutarties dalykas (CK 6.568 straipsnio 1 dalis), tai šalių sutartis, pažeidžianti šią imperatyviąją normą, yra niekinė nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

9Spręsdamas dėl restitucijos (CK 1.80 straipsnio 2 dalis) taikymo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju viena niekinio sandorio šalių – atsakovas – yra juridinis asmuo, kurio pagrindinė ūkinė–komercinė veikla yra pajamų gavimas iš lizingo sutarčių bei kitokio pobūdžio finansavimo sandorių sudarymo, taigi sudarydamas sandorį jis veikė kaip šios srities profesionalas, turintis pakankamai ekonominių, finansinių ir teisinių žinių bei aiškiai suvokiantis, jog sudaro apsimestinį (niekinį) sandorį. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad restitucijos taikymas nepažeis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2 straipsnis). Taikydamas restituciją, teismas rėmėsi ieškovo pateiktais skaičiavimais, kurių atsakovas nepaneigė, ir priteisė ieškovui iš atsakovo 527 328 Lt sumokėtos žemės sklypo vertės, 76 471,58 Lt palūkanų, 2854,67 Lt administracinio mokesčio, 513,67 Lt už VĮ Registrų centro paslaugas, 119,86 Lt žemės mokesčio, iš viso – 607 287,78 Lt.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo AB „SEB lizingas“ apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

11Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl šalių sutarties kvalifikavimo lizingo sutartimi; papildomai nurodė, kad, vadovaujantis CK nuostatomis, privačios žemės nuomos, kuri gali būti ir išperkamoji nuoma, sutartis sudaroma tokios žemės savininko (nuomotojo) ir ją ketinančio nuomotis (arba nuomotis su tikslu įsigyti žemę nuosavybėn jos išpirkimo būdu) asmens, o šalių 2007 m. lapkričio 22 d. sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo išnuomojamo privataus žemės sklypo savininkas (nuosavybės teisę įgijo tik 2007 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu). Vien dėl šios aplinkybės šalių sutartis negali būti laikoma žemės sklypo išperkamosios nuomos sutartimi. Teisėjų kolegijos nuomone, šalių sutarties esminės nuostatos būdingos ne nuomos, įskaitant ir išperkamąją nuomą, bet lizingo teisinių santykių turinį sudarančioms sąlygoms. Savo sutartinių prievolių apimtį šalys nustatė atsižvelgdamos į tai, kad sutartimi ieškovas pats pasirinko turtą ir pardavėją, o atsakovas tik finansavo šio turto įsigijimą (sutarties 5.7 punktas). Aplinkybę, kad šalys sudarė lizingo, bet ne išperkamosios nuomos sutartį, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina tokios šalių sutarties sąlygos: „pardavėjas“ – ieškovo pasirinktas turto savininkas, su kuriuo atsakovas sudaro pirkimo–pardavimo sutartį; ieškovas pateikia atsakovui pardavėjo komercinį pasiūlymą, kuriame nurodomos ieškovo su pardavėju suderintos turto įsigijimo sąlygos; ieškovo, atsakovo ir pardavėjo sudaroma ieškovo pasirinkto turto pirkimo–pardavimo sutartis; ieškovas įgyja teisę reikšti visus reikalavimus, kylančius iš pirkimo–pardavimo sutarties, tiesiogiai pardavėjui bei perima visas atsakovui tenkančias pareigas, išskyrus pareigą sumokėti už turtą, tačiau neturi teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutarties be atsakovo sutikimo; nutraukus sutartį ieškovas privalo grąžinti turtą atsakovui ir atlyginti jo nuostolius, kurie atsakovą sugrąžintų į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei ieškovas sutartį būtų tinkamai įvykdęs (Sutarties 4.1, 4.2, 4.3, 16.6.4 punktai).

12Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalys, sudarydamos ginčijamą sutartį, ja pridengė faktinį susitarimą dėl lizingo teisinių santykių sukūrimo, taip siekdamos išvengti imperatyviosiomis teisės normomis (CK 6.568 straipsnio 1 dalis) nustatyto draudimo, pagal kurį žemė negali būti lizingo sutarties dalykas. Kadangi šalių sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ją niekine. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalies norma nėra imperatyvioji.

13Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl restitucijos taikymo; sprendė, kad atsakovas laikytinas stipresniąja sutarties šalimi, todėl jam, kaip profesionalui, turėjusiam žinoti, jog su ieškovu sudaroma ne išperkamosios nuomos, bet lizingo sutartis, turėtų tekti sutarties negaliojimo neigiamų padarinių rizika.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

161. Dėl sutarčių aiškinimo, šalių valios ir sutarties tikslo. Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos sutarčių aiškinimo klausimais. Vienas pagrindinių sutarties elementų yra šalių susitarimas, jų valios sutapimas. Nagrinėjamoje byloje išperkamosios nuomos sutarties sudarymas visiškai atitiko šalių tikslus, ketinimus ir tikrąją valią, todėl nebuvo pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu ir kvalifikuoti kaip lizingo sutartį. Šalių teisės sudaryti išperkamosios nuomos sutartį neriboja jokios teisės normos, be to, ieškovas beveik dvejus metus vykdė sutartį ir nereiškė pretenzijų dėl jos galiojimo. Teismai neišaiškino ginčijamos sutarties tikslo, kuris yra lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių atribojimo kriterijus. Iš šalių sutarties akivaizdu, kad ieškovo tikslas buvo ne įgyti galimybę valdyti ir naudoti žemės sklypą, bet įsigyti jį nuosavybėn. Ieškovas nenaudojo ir nesiekė naudoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo pagal jo paskirtį ir iš tokios veiklos gautomis pajamomis dengti turto išpirkimo įmokas. Kadangi ieškovo tikslas buvo įsigyti turtą nuosavybėn, tai nėra pagrindo sudarytą sandorį vertinti kaip apsimestinį, nes būtent toks tikslas ir yra kvalifikuojamasis išperkamosios nuomos sutarties požymis.

172. Dėl lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių atribojimo požymių. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.503 straipsnį, reglamentuojantį išperkamąją nuomą, 6.567–6.574 straipsnių normas, reglamentuojančias lizingo teisinius santykius, todėl nurodė neteisingus išperkamosios nuomos sutarties ir lizingo sutarties skiriamuosius požymius ir nepagrįstai šalių sutartį kvalifikavo kaip lizingo. Nė vienas požymių, kuriuos teismai įvardijo kaip esminius, iš tikrųjų nėra būdingas vien tik lizingo sutartims, todėl jų pagrindu sutartis negalėjo būti kvalifikuojama kaip lizingas. Teismai kaip skiriamąjį lizingo sutarties požymį nurodė finansavimo elementą, tačiau jis būdingas ir išperkamosios nuomos, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai, paskolos, kredito sutartims ir pan., todėl vien finansavimo funkcijos egzistavimas nereiškia, kad šalys sudarė finansinio lizingo sutartį. Be to, teismai nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu kasatorius dar neturėjo nuosavybės teisės į nuomojamą sklypą. CK 6.503 straipsnyje nenustatyta kokių nors apribojimų išperkamosios nuomos sutarties šalims susitarti dėl daikto nuomos, kai daikto nuomotojas dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į nuomojamą daiktą.

183. Dėl sutarčių laisvės principo ir šalių teisės sudaryti kelių sutarčių požymius turinčias sutartis. Teismai paneigė sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), leidžiantį šalims savo valia spręsti ir sudaryti tiek CK normomis reglamentuotas, tiek ir šiomis normomis tiesiogiai nereglamentuotas sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-258/2009). Sutarčiai, turinčiai kelių rūšių sutarčių elementų, taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Įstatymai neriboja šalių teisės sudaryti išperkamosios nuomos sutartį, tačiau šiai sutarčiai visame CK skirtas tik vienas straipsnis (CK 6.503 straipsnis), sutarties nuostatos nedetalizuojamos. Taigi natūralu, kad šalys, sudarydamos išperkamosios nuomos sutartį, į ją įtraukė ir kitų artimų sutarčių rūšių elementų; to CK nedraudžia. Teismai, kvalifikuodami šalių sutartį kaip lizingo, turėjo aiškiai argumentuoti, kodėl tam tikri lizingo sutarties elementai negali būti išperkamosios nuomos sutartyje.

194. Dėl favor contractus principo pažeidimo. Teismai nesiekė išsaugoti sutarties ir taip pažeidė favor contractus principą. Teismų praktikoje akcentuojama, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų civilinių santykių stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012). Sutarties išsaugojimo (favor contractus) principas reiškia, kad ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. G. P., bylos Nr. 3K-3-332/2010). Vadovaujantis šiuo principu, prioritetas turi būti teikiamas kiekvienos sutarties sąlygos galiojimui ir vykdymui, apribojant, kiek įmanoma, galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai sutarties šaliai tai tampa naudinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-157/2010). Teismai šalių sutartį turėjo aiškinti tokiu būdu, kuris leistų ją išsaugoti, o ne pripažinti negaliojančia, ypač atsižvelgiant į tai, kad šalys sutartį sudarė laisva valia bei beveik dvejus metus ją vykdė ir tik iškėlus ieškovui bankroto bylą šis pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti savo įsipareigojimų kasatoriui vykdymo.

205. Dėl CK 6.568 straipsnio 1 dalies normos imperatyvumo. Teismai nesiaiškino CK 6.568 straipsnio 1 dalies normos prigimties ir nemotyvavo, kodėl ši teisės norma turėtų būti laikoma imperatyviąja, o jai prieštaraujantis sandoris – negaliojančiu; taip buvo pažeista ir proceso teisės norma – CPK 270 straipsnio 4 dalis.

216. Dėl restitucijos. Teismai taikė restituciją, dėl kurios nesąžiningai ir nepagrįstai pablogėjo kasatoriaus padėtis. Visiškos restitucijos taikymą teismai iš esmės motyvavo tuo, kad kasatorius yra verslo įmonė, turinti pakankamai teisinių, ekonominių ir finansinių žinių, todėl turėjo žinoti, jog sudaro ne išperkamosios nuomos, bet lizingo sutartį, taigi būtent jam turi tekti neigiamų padarinių rizika. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kita sandorio šalis – ieškovas – taip pat yra privatus verslu užsiimantis juridinis asmuo, kuriam taip pat keliami didesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartai. Pirmosios instancijos teismo pasirinktas restitucijos taikymo būdas, kai visi sandorio negaliojimo neigiami padariniai buvo perkelti tik kasatoriui, neatitinka sąžiningumo principo, nes būtent ieškovas buvo ginčijamo sandorio sudarymo iniciatorius. Be to, pažeidžiant CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kasatorius buvo įpareigotas grąžinti ieškovui kur kas daugiau, nei iš jo gavo pagal sutartį. Teismai restituciją taikė mechaniškai, nesiaiškindami, ką kiekviena iš šalių gavo iš kitos sandorio šalies.

22Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Vitrada“ prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

231. Dėl sutarties tikslo. Sutarties tikslas yra tik viena iš aplinkybių, reikšmingų sutarčiai aiškinti. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos būtų aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Lizingo sutarties tikslas, jei šalys nesusitarė kitaip, yra įgyti daiktą nuosavybėn (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Taigi tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutarties atveju daikto įgijimas nuosavybėn yra vyraujantis (pagrindinis) tikslas, todėl jis negali būti šių sutarčių skiriamasis požymis, leidžiantis jas atriboti. Siekiant atriboti šias sutartis turi būti atsižvelgiama į sutarčių požymių visumą, o ne tik į sutarties tikslą.

242. Dėl išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių skiriamųjų požymių. Lizingo sutarties požymių, leidžiančių ją atriboti nuo kitų sutarčių, visuma nustatyta CK XXX skyriuje:

251) finansavimo funkcija, kuri pagal savo pobūdį ir mechanizmą (finansuojamas daikto įsigijimas iš pardavėjo, t. y. investicinis lizingo gavėjo sprendimas) skiriasi nuo kitų sutarčių finansavimo funkcijos. Atsakovas pripažįsta, kad sudarydamas sutartį jis finansavo ieškovo ketinimus įgyti nuosavybės teise žemės sklypą;

262) lizingo dalykas ir lizingo dalyko pardavėjas, kuriuos pasirenka lizingo gavėjas, o nuomos, taip pat ir išperkamosios, atveju nuomotojas išnuomoja savo nuosavybėje turėtą turtą, bet ne specialiai jį įsigyja tam, kad galėtų išnuomoti. Pagal šalių sudarytą sutartį žemės sklypą ir jo pardavėją pasirinko ieškovas;

273) atsakomybė už pardavėjo ir daikto pasirinkimą. Tik lizingo sutarčiai būdinga tai, kad teisės, kylančios iš pirkimo–pardavimo sutarties, atsiranda lizingo gavėjui nepaisant to, yra ar nėra jis šios sutarties šalis. Sutartyje šalys pažymėjo, kad atsakovas neatsako už žemės sklypo trūkumus ir netinkamą pardavėjo įsipareigojimų vykdymą;

284) „ekonominis“ daikto savininkas. Nuo daikto perdavimo lizingo gavėjui momento jam tenka atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizika, jo išlaikymo ir bet kokio remonto išlaidos (CK 6.571 straipsnio 1, 2 dalys), lizingo gavėjas atsako už trečiųjų asmenų patirtą žalą dėl lizingo būdu naudojamo daikto (CK 6.574 straipsnio 4 dalis), t. y. lizingo gavėjas tampa lizingo būdu naudojamo daikto „ekonominiu“ savininku. Išperkamosios nuomos atveju nuomininkas tokios rizikos iš nuomotojo neperima. Šalys sutartyje susitarė, kad ieškovas bus žemės sklypo vadinamasis „ekonominis“ savininkas, kuriam tenka visa įmanoma rizika, susijusi su perduotu žemės sklypu;

295) visiška amortizacija (nusidėvėjimas). Pagal lizingo sutartį periodinės įmokos nustatomos taip, kad per sutarties terminą būtų sumokėta visa ar beveik visa lizingo dalyko vertė. Taigi lizingo sutarties terminas siejamas su daikto nusidėvėjimu, ir tai būdinga ne nuomotojui (lizingo davėjui), o lizingo gavėjui. Sutartyje šalys nustatė, kad už žemės sklypą mokamomis periodinėmis įmokomis per nustatytus terminus bus išmokėta visa žemės sklypo likutinė vertė;

306) atlyginimas – palūkanos. Pagal lizingo sutartį atlygintinumas suprantamas tik kaip palūkanų už lizingo davėjo suteiktas finansavimo paslaugas mokėjimas, o ne nuomos mokestis. Tokią lizingo sutarties nuostatą dėl užmokesčio šalių sutartyje patvirtina sutarties bendrosios dalies sąvokos „Administracinis mokestis“, „Išperkamosios nuomos mokestis“, „Kientas“, mokėjimų grafikas–sąskaita, sutarties 3 dalis ir kitos nuostatos;

317) lizingo sutarties nutraukimo sąlygos. Nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo kaltės, lizingo gavėjas privalo atlyginti lizingo davėjui nuostolius, kurie jį grąžintų į padėtį, kurioje jis būtų, jeigu sutartis būtų tinkamai įvykdyta (CK 6.674 straipsnis), o nutraukus nuomos sutartį, nuomininkas nemoka nuomotojui jokio skirtumo tarp daikto įsigijimo kainos ir išsimokėtos sumos, t. y. neatlygina lizingo davėjo nuostolių dėl vertės praradimo bei nemoka palūkanų. Šalių sutarties atveju atsakovas dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius skaičiuoja būtent taip, kaip būdinga nutraukus lizingo sutartį, t. y. iš žemės sklypo likutinės neišpirktos vertės (762 711,82 Lt) atimdamas dabartinę žemės sklypo rinkos vertę (72 000 Lt), o išperkamosios nuomos atveju visą riziką dėl susigrąžinto daikto rinkos vertės sumažėjimo turėtų prisiimti atsakovas, nes tokia rizika nuomininkui neperduodama;

328) daikto nuosavybės perėjimas. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad lizingo dalykas lizingo gavėjui valdyti ir naudoti perduodamas su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. Tokia nuostata yra ir šalių sutartyje. Tačiau nuosavybės teisės perėjimas nelaikomas esmine lizingo savybe pagal 1998 m. Otavos konvencijos 1 straipsnyje pateiktą finansinės nuomos sutarties sampratą.

33Šių požymių visuma leidžia atriboti lizingo sutartį nuo kitų sutarčių, taip pat ir išperkamosios nuomos. Kitos sutartys gali turėti pavienius požymius, bet ne jų visumą. Nustačius, kad sutartis atitinka lizingo sutarties požymius, jai turėtų būti taikomos specialiosios lizingo sutartį reglamentuojančios CK normos, o ne bendrosios nuomos sutarties nuostatos. Šalių sutartis atitinka visus lizingo sutarties požymius (CK 6.567–6.574 straipsniai), kuriais nepasižymi nei nuoma, nei jokia kita sutartis.

343. Dėl šalių laisvės principo ir teisės sudaryti kelių sutarčių elementų turinčias sutartis. Sutarties laisvės principas nėra absoliutus (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys negali savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Sutartis ar jos sąlyga, prieštaraujanti imperatyviosioms teisės normoms, turi būti pripažinta negaliojančia (CK 6.224, 6.226 straipsniai), ir teismas sutarčiai turi taikyti imperatyviąsias teisės normas. Kasatorius teigia, kad šalys laisvos sudaryti kelių sutarčių elementų turinčias sutartis, tačiau nepagrindžia ir nenurodo, kokių sutarčių elementus turi šalių sudaryta sutartis. Iš pirmiau atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytų argumentų akivaizdu, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip lizingo. Tai pagrįstai nustatė ir teismai.

354. Dėl favor contractus principo pažeidimo. Kadangi šalių sutartis yra niekinė ir negalioja dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl to, kad yra apsimestinis sandoris (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tai jos išsaugoti nėra jokios teisinės ir faktinės galimybės. Teismų praktikoje favor contractus principo svarba akcentuojama, kai galiojanti ir imperatyviosioms normoms neprieštaraujanti sutartis yra nutraukiama arba sprendžiamas jos keitimo klausimas teismine tvarka. Kai sutartis niekinė, nėra ką saugoti favor contractus principu.

365. Dėl CK 6.568 straipsnio 1 dalies imperatyvumo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ši norma nėra imperatyvioji. Normoje aiškiai išreikštas draudimas sandorio subjektams susitarti, kad lizingo sutarties dalykas bus žemė. Lingvistinis CK 6.568 straipsnio 1 dalies aiškinimas rodo, kad ši norma yra imperatyvioji, todėl nebūtina papildomai aiškintis jos tikslų ir uždavinių bei ginamo intereso.

376. Dėl restitucijos. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo atmestini kaip nepagrįsti. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja. Teismų praktikoje restitucijos netaikymas ar jos būdo pakeitimas taikomi išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-583/2008; kt.). Atsakovas neįrodė išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu restitucija galėtų būti netaikoma. Atsakovas, kaip stipresnioji sutarties šalis, turėjo žinoti, kad su ieškovu sudaro lizingo, o ne išperkamosios nuomos sutartį, todėl jam turėtų tekti sutarties negaliojimo neigiamų padarinių rizika. Ieškovas sudarė sutartį prisijungimo būdu (t. y. nesiderėdamas dėl sutarties sąlygų) pagal lizingo sutarčių standartines sąlygas, tiesiog pakeičiant lizingo sutarties pavadinimą į išperkamosios nuomos. Tai, kad ieškovas prašė atsakovo suteikti finansavimą, t. y. inicijavo sutarties sudarymą, nereiškia jo nesąžiningumo.

38Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

39IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

40Dėl CK 6.568 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

41Lizingo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.567 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalį lizingo dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Nagrinėjamoje byloje keliamas šios normos imperatyvumo klausimas ta prasme, ar žemė gali būti lizingo sutarties dalykas. Šis klausimas analizuotinas tiek lingvistine prasme, tiek atsižvelgiant į lizingo sutarties esmę ir šio instituto tikslus bei paskirtį.

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kotesa“ v. UAB „Autoera“, bylos Nr. 3K-3-102/2011; kt.). Analizuojant CK 6.568 straipsnio 1 dalies normą lingvistine prasme, matyti, kad, nors joje nevartojamos draudžiamojo pobūdžio sąvokos, tačiau lizingo sutarties dalykas apibrėžtas tiesiogiai nurodant, kokie daiktai gali juo būti, o kokie į lizingo sutarties dalyką nepatenka; normoje vartojama formuluotė „išskyrus žemę ir gamtos išteklius“ išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai, ja susiaurintas daiktų, galinčių būti lizingo sutarties dalyku, sąrašas, iš jo eliminuojant žemę ir gamtos išteklius ir nepaliekant galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Tai reiškia, kad šioje normoje eksplicitiškai įtvirtintas draudimas sudaryti lizingo sutartis, kurių dalykas būtų žemė ar gamtos ištekliai. Šio draudimo pažeidimas reikštų imperatyviosios teisės normos reikalavimų nesilaikymą.

43Aiškinant CK 6.568 straipsnio 1 dalies normą draudimo sudaryti lizingo sutartis dėl žemės aspektu, atsižvelgtina ir į tai, kad lizingo institutas Civiliniame kodekse įtvirtintas remiantis 1988 metų UNIDROIT Otavos konvencija dėl tarptautinio finansinio lizingo (toliau – ir Konvencija, Otavos konvencija). Dėl to, nors Lietuva ir nėra prisijungusi prie šios tarptautinės sutarties, tačiau Konvencijos tekstas svarbus siekiant nustatyti CK įtvirtinto lizingo instituto nuostatų esmę ir tikslus. Konvencijos preambulėje nurodyta, kad viena iš jos pasirašymo priežasčių yra ta, jog Susitariančiosios šalys pripažįsta tarptautinio kilnojamojo turto lizingo teisinių kliūčių panaikinimo ir šalių interesų pusiausvyros išlaikymo svarbą. Taigi jau Konvencijos preambulėje lizingo santykiai apibrėžti kaip santykiai dėl kilnojamojo turto. Konvencijos reglamentuojamų lizingo santykių dalykas konkrečiai įvardytas 1 straipsnio 1 a dalyje; tai – įranga, gamybos priemonės (angl. equipement, pranc. matériel), t. y. Konvencijoje lizingo santykiai traktuojami kaip verslo santykiai, kuriuose lizingo davėjas finansuoja lizingo gavėjo investicinį sprendimą įdiegti gamybos priemones (įrangą) ir jas naudoti pelnui gauti, o lizingo gavėjas turi galimybę naudotis šiomis gamybos priemonėmis ir iš naudojimosi metu gauto pelno mokėti lizingo įmokas lizingo davėjui. Tai yra komerciniai–investiciniai santykiai. Vienas iš būdingiausių šių santykių bruožų – jų dalyko ypatumas, kuris pasireiškia tuo, kad įranga jos naudojimo metu dėvisi (amortizuojasi), todėl lizingo sutarties terminas ir lizingo įmokų dydis nustatomi taip, jog per lizingo laikotarpį faktiškai sumokama visa arba didesnė lizingo dalyko vertė, atsižvelgiant į jo amortizaciją per naudojimosi laikotarpį (Konvencijos 1 straipsnio 2 c dalis). Pažymėtina, kad amortizacijos rizika tenka ne lizingo davėjui, kuris yra lizingo dalyko savininkas, bet lizingo gavėjui, kuris, lizingo sutartyje nustatytomis įmokomis (jų dalimi) faktiškai kompensuodamas lizinguojamo dalyko vertės sumažėjimą, iš esmės prisiima jo amortizacijos riziką.

44Atsižvelgiant į vadinamąjį klasikinį lizingo sutarties modelį, įtvirtintą 1988 metų Otavos konvencijoje ir iš esmės perkeltą į Lietuvos CK šeštosios knygos XXX skyrių, suprantama ir logiškai paaiškinama tampa CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostata, draudžianti sudaryti tokią lizingo sutartį, kurios dalykas būtų žemė. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lizingo samprata orientuoja į tai, kad lizingo sutarties dalyku turėtų būti tokie komercinės paskirties daiktai, kurių civilinė apyvarta yra visiškai laisva, kurie įprastai naudojami versle kaip priemonė pelnui gauti ir kurių naudojimo laikotarpis bei pelningumas paprastai yra apriboti laiko atžvilgiu, t. y. naudojimo metu jie amortizuojasi ir palaipsniui praranda savo vertę bei pelningumo potencialą. Taigi lizingo santykiai yra specifiniai pagal savo tikslus ir dalyką. Atsižvelgiant į tai, taikomi lizingo dalyko ribojimai. Žemė, kaip nesunaudojamas ir nesusidėvintis daiktas, neatitinka lizingo santykių dalyko apibrėžties, paskirties ir ypatumų, todėl įstatymo leidėjas įtvirtino draudimą sudaryti lizingo sutartis dėl žemės. Toks draudimas atitinka lizingo tikslus ir paskirtį – investicinių projektų, susijusių su gamybos priemonių naudojimu, finansavimą, taip pat lizingo dalyko ypatumus – amortizaciją, t. y. visišką ar dalinį susidėvėjimą ir šio susidėvėjimo kompensavimą lizingo įmokomis per lizingo sutarties laikotarpį.

45Iš to, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostata, jog lizingo dalykas negali būti žemė ir gamtos ištekliai, yra imperatyvioji, taigi negali būti pakeista šalių susitarimu; ši nuostata atitinka CK įtvirtintą vadinamąjį klasikinį lizingo sutarties modelį, siejamą su galimybės verslo tikslais naudoti gamybos priemones ir kitokį turtą, iš kurio naudojimosi gaunamas pelnas, finansavimu.

46Pažymėtina, kad Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) 2008 m. lapkričio 10 d. priimtame Modeliniame (pavyzdiniame) lizingo įstatyme, kurio vienas tikslų yra galimybė pasiūlyti nacionaliniams įstatymų leidėjams nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinti atitinkamas nuostatas atsižvelgiant į nacionalinio reglamentavimo ypatumus, lizingo dalyko samprata išplėsta, be įrangos ir gamybos priemonių, į ją įtraukiant ir bet kokį nekilnojamąjį turtą, nedarant išlygų dėl žemės (Įstatymo 2 straipsnis). Tačiau Lietuvos įstatymų leidėjo pasirinktas lizingo santykių reglamentavimo modelis nebuvo pakeistas ir draudimo sudaryti lizingo sutartis dėl žemės nebuvo atsisakyta, todėl, galiojant CK 6.568 straipsnio 1 dalies imperatyviajai normai, nėra teisinio pagrindo ją aiškinti contra legem vadovaujantis pirmiau nurodytu pavyzdiniu UNIDROIT lizingo įstatymu.

47Dėl pagrindo pripažinti šalių sutartį niekine

48Byloje nustatyta, kad šalys sudarė dvi sutartis – pirkimo–pardavimo bei išperkamosios nuomos; sutarties, šalių įvardytos išperkamąja nuoma, nuostatos atitinka CK šeštosios knygos XXX skyriaus normas, reglamentuojančias lizingo sutartis. Pirmiau konstatuota, kad pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalį žemė negali būti lizingo sutarties dalykas. Būtent dėl šios priežasties ieškovas prašė pripažinti negaliojančia šalių sudarytą sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyviajai CK 6.568 straipsnio 1 dalies normai. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiu formaliu sutarties nuostatų aiškinimu nesutinka ir pažymi, kad, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ir siekiant išsaugoti sutartinius santykius (favor contractus principas), privalu atsižvelgti į šalių susitarimo esmę, t. y. išsiaiškinti sutarties dalyką (dėl ko šalys susitarė) bei jos sąlygas (sutarties šalių teises ir pareigas) ir įvertinti jas sutarčių teisės instituto bendrųjų bei specialiųjų normų kontekste. Tik išsiaiškinus šias aplinkybes ir jas teisiškai įvertinus, galima nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti, jog sutarties sąlygos prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir pažeidžia viešąjį interesą. Toks konstatavimas sudarytų pagrindą išvadai, kad nėra galimybės sutarties išsaugoti, todėl ji turi būti pripažinta negaliojančia; priešingu atveju, t. y. nenustačius pirmiau nurodytų aplinkybių, sutarties pripažinimas negaliojančia būtų pernelyg formali ir neproporcinga kišimosi į sutarties laisvės principą priemonė. Pažymėtina, kad žemė pagal įstatymus eliminuota iš lizingo sutarties dalyku galinčių būti daiktų sąrašo atsižvelgiant į lizingo tikslus ir jo dalyko ypatumus, vienas iš kurių – amortizacija, t. y. žemė negali būti būtent tokios rūšies (investicinio pobūdžio) verslo tikslais sudarytos sutarties dalykas. Tačiau įstatyme neįtvirtinta absoliutaus draudimo sudaryti komercinius sandorius dėl žemės, todėl, kvalifikuojant lizingo sutarties požymių turinčią šalių sutartį, kurios dalykas yra žemės sklypas, būtina nustatyti teisingą ir šalių interesus apsaugantį sutarties laisvės principo bei draudimo pažeisti imperatyvą santykį.

49Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei.

50Nagrinėjamoje byloje šalys, sudarydamos sutartį, pavadintą išperkamosios nuomos sutartimi, žinojo įstatyme įtvirtintą nuostatą, kad žemė negali būti lizingo sutarties dalykas, ir savo santykius nustatė kaip nuomos santykius, sutartyje įtvirtindamos daikto išpirkimo sąlygą. Byloje nustatyta, kad šalių sutarties sąlygos panašios į lizingo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalių santykių kvalifikavimas kaip lizingo santykių remiantis vien tuo, jog sutarties sąlygos panašios į lizingo, ir neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą.

51Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012; kt.). Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais. Dėl to tais atvejais, kai šalių sudarytas susitarimas nėra absoliučiai negaliojantis ir egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugomas siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo (favor contractus) principo. Tam tikrų sutarties sąlygų, o ne visos sutarties galiojimo ginčijimas yra gerokai proporcingesnė kartais neišvengiamo kišimosi į sutarties laisvės principą priemonė. Taigi gerbiant šalių valios autonomijos principą pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai sukurti jų siekiamus civilinius teisinius santykius, jeigu šie iš esmės nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir gali teisėtai egzistuoti bei sukelti atitinkamus teisinius padarinius. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių privalomumo principas (pacta sunt servanda) taip pat reiškia ne tik tai, kad sutartis privalo būti vykdoma, bet visų pirma tai, jog ji galioja bei saisto šalis ir gali būti pakeista arba nutraukta tik šalių susitarimu, o vienašalis sutarties nutraukimas arba pripažinimas negaliojančia yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), kuri gali būti taikoma tik sutartyje arba įstatyme nurodytais atvejais.

52Minėta, kad sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai šalys sudaro Civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Lizingo požymių turinti sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis, tačiau jos pagrindinės sąlygos – daikto valdymas ir naudojimas už atlyginimą, įsigijimas nuosavybėn ir pan. – įstatymo nėra draudžiamos ir gali būti net keleto įvairių sutarčių rūšių kvalifikuojančiais požymiais. Tokiu atveju, asižvelgiant į konkrečioje sutartyje šalių nustatytas sąlygas, sutarties pobūdį, tikslą, jos elementų tarpusavio ryšį ir dominuojančius bruožus, sutartis gali būti kvalifikuojama vadovaujantis giminingų sutarčių teisės institutų normomis, pvz., kaip išperkamosios nuomos, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Remivilas“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-154/2013) arba kaip mišri sutartis, nepriskirtina nė vienai konkrečiai sutarties rūšiai. Įstatyme neįtvirtinta draudimo sudaryti privačios žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat susitarti dėl šių sutarčių elementų derinio vienoje sutartyje. Taigi aplinkybė, kad sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, savo sąlygomis yra panaši į lizingo sutartį, savaime nėra pakankama kvalifikuoti ją kaip lizingo sutartį ir konstatuoti jos sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.568 straipsnio 1 daliai), sudarantį pagrindą pripažinti sutartį niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu.

53Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčijama šalių sutartis, kurios pagrindinius bruožus – nuomos ir pirkimo–pardavimo – iš esmės jungia CK glaustai įtvirtintas išperkamosios nuomos institutas, kvalifikuotina kaip savo požymiais artima išperkamosios nuomos sutarčiai, tačiau atskiroms jos sąlygoms, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti taikomos ir kitų sutarčių teisės institutų, taip pat bendrosios sutarčių teisės normos (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo kvalifikuoti šalių sutartį kaip apsimestinę (CK 1.87 straipsnis), t. y. sudarytą kitai, lizingo sutarčiai pridengti, nes nustatyta, kad sutarties sąlygos ir tikslai, jos sudarymu ir vykdymu siekiami padariniai atitiko tikrąją šalių valią.

54Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl sutarties kvalifikavimo kaip lizingo sutarties ir atitinkamai – pripažinimo niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl dalyko neatitikties imperatyviųjų teisės normų reikalavimams.

55Dėl šalių sutarties nutraukimo teisinių padarinių

56Iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovo ieškinio pareiškimo tikslas buvo siekis išvengti ginčijamos sutarties nutraukimo padarinių. Byloje nustatyta, kad atsakovas, vienašališkai nutraukęs šalių sudarytą išperkamosios nuomos sutartį dėl to, jog ieškovas ją pažeidė (laiku nesumokėjo įmokų), taikė sutartyje nustatytus jos nutraukimo padarinius, kurie visiškai atitinka CK 6.574 straipsnį, kuriame įtvirtinti lizingo sutarties nutraukimo padariniai.

57Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sutarties sąlygų atitiktis lizingo sutarties sąlygas nustatančioms normoms savaime nereiškia jų negaliojimo, tačiau sprendžiant dėl tokių sąlygų galiojimo būtina atsižvelgti į tai, jog tam tikrais atvejais lizingo sutarties sąlygų reglamentavimas pasižymi iš lizingo dalyko ypatumų kylančia specifika, būdinga ir pateisinama tik lizingo sutarties šalių teisėms bei pareigoms nustatyti; tokių sąlygų perkėlimas į kitokio pobūdžio sutartį gali iškreipti šios sutarties esmę, todėl turėtų būti įvertintas sąžiningumo aspektu. CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius, t. y. sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo padariniai CK 6.574 straipsnyje reglamentuojami taip, kad prioritetas suteikiamas lizingo davėjo investicijoms kompensuoti, o ne nuosavybės teise turimo daikto valdymo ir naudojimosi teisėms susigrąžinti. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus. Lizingo dalyko amortizacija yra numatoma iš anksto, šalys šią aplinkybę įtraukia į sutarties sąlygas, o lizingo gavėjas, kaip daikto naudotojas, prisiima jos padarinius, lizingo įmokomis, be kita ko, dengdamas ir mažėjančią dėl amortizacijos turto vertę. Nuo turto vertės sumažėjimo dėl amortizacijos reikia skirti jo rinkos vertės pasikeitimą, kurį sunku iš anksto prognozuoti ir kurio rizikos pasiskirstymo šalims taisyklės negali būti analogiškos daikto amortizacijos padariniams, kurie yra neišvengiami. Taigi sutartyje, kurios dalykas yra žemė, nepasižyminti lizingo dalykui būdinga amortizacija (nesusidėvinti), nustatyti analogiški lizingo sutarčiai sutarties nutraukimo padariniai gali iš esmės iškreipti sutarties šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, reikšti vienos iš sutarties šalių teisių pažeidimą ar nepagrįstą apribojimą. Taigi tokios sąlygos, nustatytos kitoje, ne lizingo sutartyje, turėtų būti įvertintos sąžiningumo aspektu ir nustatyta, ar jos nepažeidžia vienos iš sutarties šalių teisių.

58Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nepareikšta reikalavimų taikyti sutarties nutraukimo padarinius, todėl šio klausimo analizuoti konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra teisinio pagrindo (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis). Ieškovas pasirinko kitą teisių gynybos būdą – reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sutartį šalys sudarė laisva valia, atsakovas savo prievoles pagal sutartį įvykdė, ieškovas taip pat beveik dvejus metus sutartį vykdė ir jos teisėtumo neginčijo, o ieškinį dėl sutarties pripažinimo niekine ab initio pareiškė tik po to, kai atsakovas ją vienašališkai nutraukė dėl esminio pažeidimo – įmokų nemokėjimo, ieškovo pasirinktą teisių gynybos būdą pripažįsta prieštaraujančiu sąžiningumo kriterijui ir nepateisinamu bylos aplinkybėmis. Sutartis negali būti pripažįstama negaliojančia formaliais pagrindais, taip paneigiant iš esmės teisėtą šalių susitarimą. Sutarties šalis, manydama, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidžia jos teises, turi galimybę pasinaudoti kitais, atitinkančiais pažeidimo pobūdį, savo teisių gynybos būdais, įtvirtintais CK 1.138 straipsnyje ir kituose įstatymuose.

59Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 1.87 straipsnį ir pripažinti šalių sutartį apsimestine, kvalifikuoti ją kaip lizingo sutartį, kurios dalyku negali būti žemė, ir dėl to pripažinti niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tokią išvadą lemia byloje nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad sutarties turinys atitiko šalių valią ir jų siektą rezultatą, tokio pobūdžio susitarimo įstatymas imperatyviai nedraudžia, šalys sutartį sudarė laisva valia bei maždaug pusę sutarties termino tinkamai vykdė, o sutarties galiojimą ieškovas pradėjo ginčyti tik po sutarties nutraukimo. Dėl to ieškovo ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į šalių sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė sutarčių teisės normas bei principus, neatribojo skirtingų sutarčių rūšių, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimą bei nutartį. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad byloje nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės ir buvo sprendžiami tik teisinio pobūdžio klausimai, vadovaudamasi proceso operatyvumo bei koncentracijos principu ir siekdama nevilkinti bylos nagrinėjimo, priima galutinį sprendimą, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikina ir ieškinį atmeta (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

60Dėl bylinėjimosi išlaidų

61Patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir ieškinį atmetus, ieškovas privalo valstybei atlyginti teismų patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teisme šių išlaidų patirta 20,75 Lt, kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. kovo 29 d. pažyma) – 21,84 Lt, iš viso – 42,59 Lt.

62Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

63Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

64Priteisti valstybei iš ieškovo bankrutavusios UAB „Vitrada“ (juridinio asmens kodas 124110965), atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Projektų vertinimo biuras“, 42,59 Lt (keturiasdešimt du litus 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Priteistina suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

65Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovo bankrutuojančios UAB „Vitrada“ bankroto administratorius prašė... 5. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. lapkričio 22 d. sudarė... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino:... 8. Teismas, kvalifikuodamas šalių sutartį, įvardytą kaip Žemės... 9. Spręsdamas dėl restitucijos (CK 1.80 straipsnio 2 dalis) taikymo, teismas... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir... 12. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalys, sudarydamos ginčijamą sutartį, ja... 13. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo pirmosios instancijos... 16. 1. Dėl sutarčių aiškinimo, šalių valios ir sutarties tikslo. Teismai... 17. 2. Dėl lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių atribojimo požymių.... 18. 3. Dėl sutarčių laisvės principo ir šalių teisės sudaryti kelių... 19. 4. Dėl favor contractus principo pažeidimo. Teismai nesiekė išsaugoti... 20. 5. Dėl CK 6.568 straipsnio 1 dalies normos imperatyvumo. Teismai nesiaiškino... 21. 6. Dėl restitucijos. Teismai taikė restituciją, dėl kurios nesąžiningai... 22. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Vitrada“ prašo teismų... 23. 1. Dėl sutarties tikslo. Sutarties tikslas yra tik viena iš aplinkybių,... 24. 2. Dėl išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių skiriamųjų požymių.... 25. 1) finansavimo funkcija, kuri pagal savo pobūdį ir mechanizmą (finansuojamas... 26. 2) lizingo dalykas ir lizingo dalyko pardavėjas, kuriuos pasirenka lizingo... 27. 3) atsakomybė už pardavėjo ir daikto pasirinkimą. Tik lizingo sutarčiai... 28. 4) „ekonominis“ daikto savininkas. Nuo daikto perdavimo lizingo gavėjui... 29. 5) visiška amortizacija (nusidėvėjimas). Pagal lizingo sutartį periodinės... 30. 6) atlyginimas – palūkanos. Pagal lizingo sutartį atlygintinumas... 31. 7) lizingo sutarties nutraukimo sąlygos. Nutraukus lizingo sutartį dėl... 32. 8) daikto nuosavybės perėjimas. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 33. Šių požymių visuma leidžia atriboti lizingo sutartį nuo kitų sutarčių,... 34. 3. Dėl šalių laisvės principo ir teisės sudaryti kelių sutarčių... 35. 4. Dėl favor contractus principo pažeidimo. Kadangi šalių sutartis yra... 36. 5. Dėl CK 6.568 straipsnio 1 dalies imperatyvumo. Kasatorius nepagrįstai... 37. 6. Dėl restitucijos. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo restitucijos... 38. Išplėstinė teisėjų kolegija... 39. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 40. Dėl CK 6.568 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo... 41. Lizingo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.567 straipsnio 1 dalyje, kurioje... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad,... 43. Aiškinant CK 6.568 straipsnio 1 dalies normą draudimo sudaryti lizingo... 44. Atsižvelgiant į vadinamąjį klasikinį lizingo sutarties modelį,... 45. Iš to, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK... 46. Pažymėtina, kad Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto... 47. Dėl pagrindo pripažinti šalių sutartį niekine... 48. Byloje nustatyta, kad šalys sudarė dvi sutartis – pirkimo–pardavimo bei... 49. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius,... 50. Nagrinėjamoje byloje šalys, sudarydamos sutartį, pavadintą išperkamosios... 51. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo... 52. Minėta, kad sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių... 53. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje... 54. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip... 55. Dėl šalių sutarties nutraukimo teisinių padarinių... 56. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovo ieškinio pareiškimo tikslas... 57. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sutarties sąlygų... 58. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje... 59. Remdamasi išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija... 60. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 61. Patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir ieškinį atmetus, ieškovas privalo... 62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 63. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą bei Lietuvos... 64. Priteisti valstybei iš ieškovo bankrutavusios UAB „Vitrada“ (juridinio... 65. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...