Byla 1A-303-594/2015

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Arūno Paštuolio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant M. Ž., dalyvaujant prokurorei D. S., nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui V. M., nukentėjusiajam S. Š., jo atstovui advokatui G. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (toliau – V. P.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. P. neatlygintinai išdirbti 100 val. (per 5 mėnesius) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

2Šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo V. P. nukentėjusiojo S. Š. naudai priteista 2896,20 eurų (10000 litų) neturtinės žalos atlyginimui.

3Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš nuteistojo V. P. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 125,43 eurų (433,09 litų) išlaidų nukentėjusiojo S. Š. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

4Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

5V. P. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis 2013 m. balandžio 28 d., apie 02.45 val., savo gyvenamojo namo, esančio ( - ), Kauno r., kieme, konflikto metu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu įrankiu sudavė ne mažiau kaip trylika smūgių S. Š. į įvairias kūno vietas, dėl ko S. Š. buvo konstatuotas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, pakaušio srityje su galvos smegenų sukrėtimu, poodinės kraujosruvos nugaroje, juosmens srityje, kairio sėdmens srityje, kairėje alkūnėje, pilvo srityje, abiejuose keliuose, taip pat tą patį nenustatytą įrankį bandė kišti S. Š. į išangę, dėl ko pastarajam buvo nustatytas nubrozdinimas išangės srityje, šiais savo veiksmais jis tyčia sužalojo S. Š., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

6Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

7Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie V. P. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme grindė iš esmės tik asmeninės kilmės duomenimis, prioritetas teiktas nukentėjusiojo parodymams bei specialisto išvadai Nr. G1095/13 (02), kurioje S. Š. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pažymima, jog specialisto išvados vertinimas apylinkės teisme taip pat nebuvo teisingas. Apelianto teigimu, buvo vertinama ne visa specialisto išvada kompleksiškai, tačiau išvadoje išdėstyti teiginiai buvo priderinti prie nukentėjusiojo parodymų. Pažymima, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtent V. P. pirmasis smogė S. Š., veikiau priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad S. Š. pats išprovokavo konfliktą ir pirmasis sudavė smūgius nuteistajam, tuo tarpu V. P. savo veiksmais tik gynėsi nuo jau prasidėjusio puolimo.

8Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė jo bei jo sutuoktinės parodymus, kadangi jo paaiškinimai buvo nuoseklūs, neprieštaringi bei tapatūs tiek iš karto po įvykio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu pagrindinis veiksnys, dėl kurio nukentėjusiojo S. Š. parodymai šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažinti patikimais – jam nustatyti sužalojimai. Tačiau, pirmosios instancijos teismas neturėjo apsiriboti vien tik nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastu, turėjo atsižvelgti ir į jų pobūdį, lokalizaciją, mechanizmą, sužalojimų eigą, chronologiją ir pan.. Nuteistojo teigimu, būtent šių aplinkybių visuma ir įvertinimas patvirtina, kad S. Š. nustatyti sužalojimai buvo padaryti grumtynių verandoje metu, ką neabejotinai patvirtina nuoseklūs ir neprieštaringi paties apelianto parodymai bei 2013 m. balandžio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokolas.

9Be to, apeliaciniu skundu akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino teismo posėdžio metu duotus specialistės parodymus, neva nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai išangės srityje negalėjo atsirasti jam pačiam krentant. Konstatuojant šią išvadą, liko neįvertinti kiti specialistės paaiškinimai, kad kiti S. Š. nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam krentant atsirasti visgi galėjo. Nepagrįstai, pasak apelianto, nevertinta ir specialisto išvados Nr. G 1106/13 (02) skiltis „Papildomi tyrimų duomenys“ bei joje esantys prieštaravimai. Remiantis VšĮ Kauno klinikų asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės Nr. A-3048334 duomenimis, 2013 m. balandžio 29 d. S. Š. kreipėsi į gydymo įstaigą dėl jam padarytų sužalojimų. Apie sužalojimus išangės srityje šioje kortelėje jokių duomenų nėra. S. Š., apžiūrimas 2014 m. balandžio 29 d., skundėsi tik galvos skausmu, svaigimu ir pykinimu. Ir tik 2014 m. gegužės 4 d. į S. Š. medicininę knygelę buvo įklijuota budinčio chirurgo konsultacija dėl sužalojimų nukentėjusiojo išangės srityje. Įvertinus tai, kad dėl šių sužalojimų S. Š. į gydymo įstaigą kreipėsi praėjus daugiau nei savaitei nuo nagrinėjamo įvykio, manytina, kad ši nukentėjusiojo vieta galėjo būti sužalota ir kitoje vietoje, pvz. policijos areštinėje. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, priimant skundžiamą nuosprendį, analizuota nebuvo.

10Nuteistasis, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei teigia nukentėjusysis, jokios grumtynės ant V. P. namo laiptų nevyko, viskas vyko viduje, namo verandoje, S. Š. įsiveržus į namo vidų. Be to, atlikus S. Š. medicininę ekspertizę, jokie kirstiniai (nuo nukentėjusiojo įvardintų smūgių strypu į galvą) ar durtiniai (S. Š. nurodyti sužalojimai metaliniu strypu į kirkšnies sritį) sužalojimai nukentėjusiajam nustatyti nebuvo. Tokio pobūdžio sužalojimai nebuvo nustatyti ir tiriant S. Š. išangę, tačiau, jei tikėti nukentėjusiojo parodymais, kad jam į išangę buvo kišamas metalinis nusmailintas strypas, jo išangės srityje, apelianto teigimu, turėjo būti nustatytos durtinės žaizdos ar vidiniai žarnyno sužalojimai, kas nagrinėjamu atveju nustatyta nebuvo. Be to, S. Š. parodymus apie V. P. įvykio metu turėtą metalinį strypą paneigia ir policijos pareigūnų S. V. bei Č. S. J. parodymai, jog atvykus į įvykio vietą jokio strypo jie nerado, apie jį policijos pareigūnams neprasitarė ir nukentėjusysis.

11Nuteistojo teigimu, nors jo veika formaliai ir atitiktų baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji turėtų būti vertinama kaip padaryta ginantis nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Byloje visgi nebuvo paneigta, kad pats S. Š. buvo agresyvus, nuteistojo atžvilgiu atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, ką patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1095/13 (02). Todėl, apelianto vertinimu, net ir nustačius, jog dėl jo veiksmų S. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai turėjo būti vertinama kaip būtinoji gintis jam ginantis nuo paties S. Š. agresijos ir smurto.

12Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi tiek dėl nukentėjusiajam S. Š., tiek Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių patenkinimo. Nurodoma, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, jog būtent S. Š., būdamas akivaizdžiai neblaivus, atėjo naktį į nuteistajam priklausančią namų valdą, savo įžūlų elgesį pateisindamas mažareikšme dingstimi, reikalaudamas pasiaiškinti, kodėl apeliantas apgadino kaimyno namo sieną. S. Š. į jokius raginimus pasišalinti iš V. P. namų valdos nereagavo, toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus, prieš apelianto valią įsibrovė į namų teritoriją, ėmė plūsti įvairiais necenzūriniais žodžiais ir be jokios priežasties puolė mušti V. P.. Tuo tarpu S. Š. išangės srityje nustatyti nubrozdinimai, atsižvelgiant į jų abiejų grumtynių pobūdį, galėjo atsirasti nukentėjusiajam nukritus ant verandoje buvusių daiktų. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į sužalojimo aplinkybes, nuteistojo teigimu, S. Š. priteistos sumos dydis neatitinka nei protingumo, nei sąžiningumo bei teisingumo principų.

13Nukentėjusysis S. Š. pateikė atsikirtimus į nuteistojo V. P. apeliacinį skundą, kuriais prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį palikti nepakeistą, V. P. apeliacinio skundo netenkinti.

14Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas LR BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, priešingai nei teigia apeliantas, nepažeidė, tinkamai įgyvendino savo pareigą ir išsamiai bei visapusiškai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei jų visetą, kuriais remiantis padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą, aiškiai teisiškai argumentuotą ir motyvuotą sprendimą. Apelianto teiginius nukentėjusysis vertina kaip neturinčius jokios motyvuojamosios reikšmės, deklaratyvius ir abstraktaus pobūdžio.

15Teismo posėdyje nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas V. M. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis S. Š. ir jo atstovas advokatas G. K. – atmesti.

16Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

17Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose (LR BPK 320 str. 3 d.).

18Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

19Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

20Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos LR BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos LR BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

21Apylinkės teismas, nepažeisdamas aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. P. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d. Jo veiksmų teisinė kvalifikacija tinkama, atitinka LR BK 138 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas V. P. atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Nuteistojo V. P. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas pagal LR BK 138 str. 1 d. yra nepagrįsti. Jo kaltę 2013 m. balandžio 28 d. nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje pripažinto S. Š. sveikatą, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino tinkamais įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija yra pakankama, ji pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus bei savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais.

22Šių duomenų kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintas S. Š., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad 2013 m. balandžio 27 d. jis ėjo namo po miestelio talkos. Po darbų visi naujakuriai nusimaudė, V. pakvietė pas save vakarienei. V. V. kepė šašlyką, moterys gėrė vyną, vyrai – viskį. Buvo dar kiti kaimynai, vakarą leido linksmai, visi bendravo. Apie 01.00 val. V. P. žmona paskambino V. V.. V. V. padavė telefoną jam, pasakė, kad skambina kaimynė. Nukentėjusysis buvo kiek neblaivus, elgėsi draugiškai ir linksmai, pasakė L. P., kad ši ateitų pas juos. Ji atsisakė, nes negalėjo eiti dėl vyro. V. V. pasakė nukentėjusiajam, kad tarp jo ir V. P. buvo kažkoks nesutarimas. S. Š. su sutuoktine pirmieji nutarė eiti namo, su visais atsisveikino ir išėjo. Buvo apie 02.30 val. nakties. Jis nebuvo neblaivus, tik kiek išgėręs, viską gerai pamena. Nuo V. namų iki jo namų maždaug 4 min. kelio. Namo ėjo artimiausiu keliu pro V. P. namą. Pamatė ant laiptų sėdinčią ir rūkančią L. P.. Panoro su ja pakalbėti. Sutuoktinė tai žinodama jį paliko ir nuėjo namo, manė, kad jis tuoj grįš. Užkalbino L. P., ko ji taip vėlai sėdi ir rūko. Ji kalbėjo mandagiai, juokavo. Po 5 min., ji ėmė skųstis savo gyvenimu, minėjo, kad jos vyras išgėręs ją terorizuoja ir muša. Tada jis pamatė tarpduryje stovintį V. P.. Jis išlindo tada, kai jo žmona ėmė labiau atvirauti. Kaltinamasis buvo su apatiniais. V. P. ramiai ir normaliai pasakė „ponas kaimyne, tai ko dabar žmoną skriaudžiat“. Tą vakarą sužinojo iš V. V., kad jo namo pamatai buvo apipilti derva. Jie įtarė V. P., bet patys jo nepagavo, tai jis V. P. pasakė „ne tik žmoną skriaudi, bet gal kaimynų namą dar pagražinai...“. Šis nieko nesakė, tik staigiai apsisuko ir nueidamas į namus pasakė „aš tau dabar parodysiu“. Nukentėjusysis toliau kalbėjosi su L. P., kai staiga pajuto smūgius į galvą ir prarado sąmonę, nugriuvo. Juto ne vieną smūgį į nugarą, tada pajuto, kad kažkas kišama į išangę. Atsigavęs atsisuko ir pamatė V. P., turintį metalinį strypą. Griebė V. P. ir užspaudė jam kaklą. Jis laikė V. P., o šis smūgiavo jam dešine ranka strypu į kojos kirkšnį. Pajutęs skausmą, jį paleido. V. P. vėl ėmė tuo pačiu strypu smūgiuoti jam į veido sritį – į kairę akį. Nukentėjusysis nugriuvo ant užpakalio, pakėlęs rankas bandė užsidengti nuo smūgių, tada V. P. sugriebė jo rankas ir užlaužė atgal. Nukentėjusysis nieko nebegalėjo padaryti, strypas buvo įremtas į jo šoną, V. P. ant jo užvirtęs ir prispaudęs prie sienos. L. P. šaukė „baikit“. Ji netraukė savo vyro nuo nukentėjusiojo, tačiau paskambino ir iškvietė policiją. Ji visą laiką buvo šalia. V. P. jį laikė taip užlaužtą iki tol, kol atvyko policijos pareigūnai. Pareigūnai jį išlaisvino, nuvedė į savo automobilį ir uždarė. Jie grįžo pas V. P., užtruko ilgai, grįžę pasakė, kad nukentėjusiojo atžvilgiu parašytas pareiškimas su labai rimtais kaltinimais. S. Š. neneigė, kad yra išgėręs, o V. P. girtumo jie netikrino. Policijos komisariate jis buvo išrengtas, pamačius sužalojimus, nuvežtas pas medikus. Sutuoktinė pasakojo, kad grįžusi užmigo, o ryte jo nerado ir ėmė ieškoti. Vėliau iš kaimynų sužinojo, kur jis. Areštinėje jį laikė dar vieną naktį. Kai jį paleido, jis atsidūrė ligoninėje. Būnant sulaikyme juo niekas nesidomėjo. Po įvykio su V. P. nekalbėjo. Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes S. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 48-50). Jas nukentėjusysis patvirtino ir akistatos su V. P. metu (b. t. 1, b. l. 79-80)

23Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. S. Š., aiškindamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje buvo nuoseklus, jo parodymai nebuvo prieštaringi, jie sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir atitiko kitų byloje apklaustų asmenų parodymus bei rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą.

24Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad nukentėjusiajam S. Š. padarytus sužalojimus, tuo pačiu ir aptartus pastarojo parodymus, iš esmės patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1106/13(02). Jos duomenimis, nukentėjusiajam S. Š. konstatuotas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, odos nubrozdinimas nosies nugarėlėje, pakaušio srityje su galvos smegenų sukrėtimu; poodinės kraujosruvos nugaroje, kairio žasto srityje, dešinio peties srityje, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimai nugaroje, juosmens srityje, kairio sėdmens srityje, kairėje alkūnėje, pilvo srityje, abiejuose keliuose, nubrozdinimas išangės srityje. Specialisto išvadoje konstatuota, kad S. Š. nustatyti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Galvos sumušimas su galvos smegenų sukrėtimu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo S. Š. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui. Sužalojimai galėjo būti padaryti trylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje (b. t. 1, b. l. 59-60).

25Minėtą specialisto išvadą ir joje konstatuotas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ją pateikusi specialistė Z. M., paaiškinusi, kad apžiūrėjusi nukentėjusįjį, ji matė paviršinį odos nubrozdinimą. Buvo praėjusi jau para laiko nuo įvykio, kai jį apžiūrėjo. Viską, ką nustatė, surašė išvadoje. Durtinės – pjautinės žaizdos yra lygiais kraštais, o šiuo atveju buvo nustatyti nubrozdinimai. Nukentėjusysis pradžioje nesakė apie išangės sužalojimą, po to buvo apžiūrėtas papildomai, nustatytas sužalojimas. Chirurginis gydymas jam nebuvo reikalingas. Buvo sužalota tik išangė, tiesioji žarna nebuvo sužalota. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Dėl rūbų sužalojimo poveikis buvo sumažėjęs, bet tai tikrai neįvyktų nuo kumščio ar nuo spyrio koja, tai buvo kišamas daiktas, toks kaip strypas. Galva jam irgi buvo sužalota kietu buku daiktu, nustatyta daug įvairių sužalojimų. Neatmetama galimybė, kad taip susižaloti galėjo ir pats asmuo krisdamas, bet tik ne išangę. Sužalojimai nustatyti įvairiose kūno vietose ir kūno projekcijose, nebūtų būdinga pačiam taip susižaloti.

26Tokiu būdu, specialisto išvados Nr. G1106/13(02) duomenys, kad S. Š. nustatyti sužalojimai buvo padaryti kietu buku daiktu paveikus išvadoje nurodytas sritis bei specialistės Z. M. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad nukentėjusysis taip susižaloti išangės krisdamas negalėjo, neabejotinai paneigia apelianto versiją, kad tiek S. Š. nustatyti išangės nubrozdinimai, tiek kiti sužalojimai galėjo atsirasti jam krentant, nugriuvus ant verandoje esančių daiktų ar S. Š. grumiantis su V. P.. Abejoti tokia V. P. versija verčia ir 2013 m. rugsėjo 17 d. apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės. Analizuojant aptarto dokumento turinį, matyti, kad ant S. Š. sportinių kelių iš abiejų pusių yra įvairiai išsidėsčiusios tamsiai raudonos spalvos dėmės. Viena tokių dėmių randasi kelnių užpakalinėje pusėje, ties užpakaline siūle, žiūrint nuo juosmens žemyn. Ant džemperio taip pat yra įvairiai išsidėsčiusių raudonos spalvos dėmių, o džemperio nugarinėje dalyje, netoli juosmens, yra ir horizontali 1,5 cm skersmens skylė. Liemenės abi pažastys ties siūle įplyšusios, apykaklėje ties užtrauktuku yra apie 3 cm ilgio horizontalios formos įplyšimas. Marškinėlių priekyje yra įvairaus dydžio, įvairia forma išsidėsčiusių tamsiai raudonos spalvos dėmių. Ant priekinės kelnaičių pusės ties juosmeniu netoli kairėje pusėje esančios siūlės yra 1.5 cm ilgio raudonos spalvos dėmė, kelnaičių užpakalinėje pusėje, jų viduryje yra apie 12 cm ilgio tamsios spalvos dėmė (b. t. 1, b. l. 23-28). Šių duomenų visuma, vertinant juos aukščiau aptartų nukentėjusiojo ir specialistės G. M. parodymų kontekste, atsižvelgiant į kraujo dėmių ant S. Š. drabužių išsidėstymą, jų lokalizaciją bei nukentėjusiojo įvykio metu vilkėtų drabužių įplyšimus, leidžia pagrįstai teigti, kad S. Š. nustatyti sužalojimai, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, buvo padaryti kietu buku daiktu tyčinio V. P. trauminio poveikio pasėkoje. Tuo tarpu vien tai, kad S. Š. nebuvo nustatyti jokie kirstiniai ar durtiniai sužalojimai, kurie, kaip teigia nuteistasis, visgi turėjo atsirasti ant nukentėjusiojo kūno nuo V. P. smūgių metaliniu strypu, nesudaro pagrindo abejoti S. Š. parodymais. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu apklausiama specialistė Z. M. patvirtino, jog didelę įtaką nukentėjusiajam padarytiems sužalojimams, jų dydžiui ir pasekmėms, turėjo įvykio metu jo vilkėti drabužiai, būtent dėl jų, sužalojimo poveikis buvo sumažėjęs, kas, atsižvelgiant į tai, jog tose vietose, į kurias, S. Š. teigimu, jam buvo smogta metaliniu strypu, buvo nustatyti nubrozdinimai, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir objektyvumu.

27Šių duomenų kontekste kritiškai vertintini ir nuteistojo skundo argumentai, kad S. Š. nustatyti sužalojimai išangės srityje galėjo būti padaryti kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis, kadangi į medikus dėl šių sužalojimų nukentėjusysis kreipėsi po įvykio praėjus kiek daugiau nei savaitei. Bylos duomenimis, o būtent specialisto išvadoje Nr. G1106/13(02) pateiktais papildomais tyrimo duomenimis, nustatyta, kad dėl S. Š. padarytų sužalojimų į gydytojus jis kreipėsi 2013 m. balandžio 29 d., kai buvo išleistas iš policijos areštinės. Paaiškino, kad buvo sumuštas, jam skauda ir svaigsta galva, bloga. Dėl patirtų sužalojimų S. Š. buvo hospitalizuotas, gydėsi nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gegužės 10 d., tačiau dėl patirtų sužalojimų išangės srityje gydytojams pasirodė tik 2013 m. gegužės 4 d., t.y. dar besigydydamas ligoninėje, kas paneigia apelianto keliamą versiją apie nukentėjusiojo susižalojimo kitur galimybę. S. Š. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu aiškindamas tokio savo elgesio motyvus, t.y. nepranešimą apie galimus sužalojimus išangėje, nurodė, kad gulėdamas ligoninėje jis nieko nevalgė, jo sutuoktinė klausė, kas jam yra, tačiau apie tai, kad jam buvo sužalota išangė jis tylėjo, norėjo tą faktą nuslėpti. Tačiau po kelių dienų apie tai papasakojo žmonai, pažymėdamas, kad tai vyrui jokios garbės nedaro (b. t. 2, b. l. 19). Tokia nukentėjusiojo versija, atsižvelgiant į jam padarytų veiksmų pobūdį, yra įtikinama, abejoti ja aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo. Tuo tarpu vertinant nuteistojo argumentus, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ir policijos areštinėje, atkreiptinas dėmesys į V. P. ir S. Š. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus. Abu asmenys betarpiškai patvirtino, kad nors iki nagrinėjamo įvykio jie buvo menkai pažįstami, tačiau tarpusavio konfliktų neturėjo, bendravo normaliai, sveikindavosi vienas su kitu, kas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis neturi pagrindo nepagrįstai apkalbėti V. P.. Be to, tokią versiją paneigia ir liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai.

28Aukščiau aptarti duomenys pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo S. Š. tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, yra patikimi ir neprieštaraujantys kitiems bylos duomenims. Abejoti tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

29Analizuojant V. P. apeliacinio skundo argumentus, tuo pačiu sprendžiant ir nuteistojo kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, ne mažiau svarbu aptarti ir paties apelianto pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. Kaip matyti iš analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagos, V. P. parodė, kad 2013 m. balandžio 28 d., apie 02.30 val., jį pažadino jo sutuoktinė, miegojusi atskirai su sergančiu vaiku. Lojo šunys, sutuoktinė pasakė, kad palei langą vaikšto kažkoks žmogus. Jis liepė jai atidaryti duris, pažadėjo tuoj ateiti. Atėjęs į prieangį, verandoje pamatė šviesą. Ant laiptų, atsirėmęs į terasos turėklus, stovėjo S. Š.. Sutuoktinė rūkė prie pat durų ir liepė Svajūnui eiti namo. Tačiau jis puolė V. P., priekaištaudamas jam dėl išteptų kaimyno namo pamatų. V. P. S. Š. liepė išeiti, tačiau S. Š. buvo tuo nepatenkintas, ėmė visaip įžeidinėti V. P. bei artėti smūgiuodamas rankomis. V. P. dar kelis kartus pasakė S. Š. eiti namo, tačiau tuo metu S. Š. sudavė jam (V. P.) į krūtinės sritį. Tuomet, V. P. nuėjo į namo vidų, paskambino policijai ir apsirengė. Sutuoktinė liko prie durų, jos įsivesti į namus S. Š. neleido, ėmė grasinti, kad atvyks jo pažįstami, juos su sutuoktine ir vaiku užmuš, paskandins V. P.. Pastarasis rankose nieko neturėjo, o S. Š. vėl artinosi prie nuteistojo mojuodamas rankomis. Kai jis atsitraukė, S. Š. jį stumtelėjo, prieš tai dešine ranka suduodamas į dešinį šoną. S. Š. dar sudavė du smūgius V. P. į kaktos sritį, užvertė jį ant nugaros ant stalo, kuris buvo verandoje, taip užgulęs smaugė V. P.. Šis bandė atplėšti jo rankas, o nukentėjusysis jį toliau smaugė viena ranka, kita ranka draskė veidą. Tada V. P. ranka jam sudavė. Atstūmė S. Š., visur krito daiktai, dužo, įbėgusi sutuoktinė šaukė, vaikas verkė. Abu nukrito, S. Š. stojosi, vėl griuvo, sulaužydamas staliuko kojas, vėl griuvo prie dviračio pedalo. Tada V. P. užgriuvo nukentėjusįjį ir laikė jį užlaužęs ranką. Jis vis draskė V. P. veidą, nuolat grasindamas susidoroti. V. P. dar buvo nukentėjusįjį užgulęs, kai atvyko pareigūnai. Paleidus, S. Š. atsistojo, niekuo nesiskundė. Patruliai jį išsivežė. Jokio virbo konflikto metu neturėjo. S. Š. neblaivus krito kokius 4 kartus, verandoje jokių aštrių daiktų nebuvo. Kai S. Š. pas juos atėjo, jau tada matė sužalojimą prie jo dešinės akies voko. Gali būti, kad S. Š. sužalojo areštinėje.

30Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir betarpiškai įvykį mačiusios jo sutuoktinės L. P. nurodytos aplinkybės, kad įvykio dieną jos vaikas sirgo, naktis buvo bemiegė, o sutuoktinis jau snūduriavo. Išgirdo lojant šunis, šurmulį prie lango. Nuėjo pas vyrą pasakyti, kad kažkas yra kieme. Pirmoji nuėjo prie durų pažiūrėti, atidariusi duris pamatė S. Š.. Paklausus, ko jis nori, šis atsakė, kad atėjo pas jos vyrą aiškintis, kodėl apipylė kaimynų sieną. Prie durų atėjo V. P.. S. Š. su juo ėmė aiškintis dėl kaimynų namo sienos. V. P. viską neigė ir tada S. Š. pradėjo jį įžeidinėti. V. P. pasakė, kad jau iškvietė policiją. Tada S. Š. sudavė V. P. į krūtinę, vėliau, davė dar du kartus į šoną. V. P. paėjo atbulas, į vidų įėjo S. Š. ir puolė V. P.. Jokio daikto rankose V. P. neturėjo. V. P. su S. Š. mušėsi verandoje. S. Š. užvertė V. P. ant stalo ir ėmė smaugti, grasino užmušti ir su juo susidoroti. Vėliau pabudo jos sūnus, todėl ji išėjo jo raminti. Verandoje strypo nebuvo. Ji dar nuėjo paimti telefono, ketino dar kartą kviesti policiją. Atrodė, kad ilgai laukė policijos. Kai ji atėjo į verandą, V. P. jau laikė S. Š. prispaudęs ant žemės po dviratuku. Tada ji pamatė atvažiuojant pareigūnus ir nubėgo jų pasitikti. Kai į verandą atėjo pareigūnai, V. P. nukentėjusįjį paleido. Be to, S. Š. jau atėjo pas juos su pamušta dešine akimi.

31Apylinkės teismas, įvertinęs aptartus nuteistojo bei jo sutuoktinės parodymus kompleksiškai kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, konstatavo, kad V. P. ir L. P. pateikiama įvykio versija neatitinka faktinių bylos aplinkybių, joms prieštarauja, todėl yra atmestina. Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritartina iš esmės. Vertinant aptartų apelianto parodymų visumą, jų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (nuteistojo) paaiškinimais nėra teisinga. Natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, savo tikslų bei motyvų. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga, kurios kompleksinis vertinimas leidžia pagrįstai patvirtinti ar paneigti kaltininko pateiktą įvykių versiją.

32Priešingai nei teigia V. P., nei vienas iš teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų (E. Š., V. V., O. V., M. D., J. D., D. L.) šunų lojimo, sklindančio iš V. P. ir L. P. namo nagrinėjamo įvykio dieną negirdėjo. Tuo tarpu sutinkamai su liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto V. V. parodymais, iš jo namo kieme vykusio susitikimo su kaimynais, S. Š. su sutuoktine išėjo ankščiausiai, todėl neabejotina, kad L. P., kaip ji pati patvirtino teisiamojo posėdžio metu, girdėjus V. V. namo kieme vykusios šventės garsus, jo kieme buvę asmenys būtų girdėję ir šunų lojimą. Be to, remiantis L. P. nurodytomis aplinkybėmis, ji pabudo būtent nuo šunų lojimo, kas suponuoja išvadą, kad, tikint jos versija, tol, kol į jos namo kiemą nebuvo užėjęs S. Š., ji miegojo. Tačiau, bylos duomenimis nustatyta priešingai. Nagrinėjamo įvykio vakarą L. P. iki vėlumos naudojosi savo mobilaus ryšio telefonu, ką patvirtina byloje esanti L. P. naudojamo mobiliojo ryšio abonento Nr. ( - ) išklotinė (b. t. 1, b. l. 33-38). Abejonių tiek V. P., tiek L. P. pateikta nagrinėjamo įvykio versija kelia ir paties nuteistojo veiksmai. Tikint V. P. nuodytomis aplinkybėmis, jo sutuoktinei atėjus pas jį ir pasakius, kad jų namo kieme nakties metu kažkas vaikšto, V. P. išsiunčia L. P. atidaryti durų ir patikrinti, pažadėdamas tuoj pat ateiti. Įsiplieskus tarpusavio konfliktui su S. Š., po kelių pasak V. P. jam suduotų smūgių bei jo sutuoktinės ir jo paties atžvilgiu išreikštų grasinimų, jis, palikdamas savo sutuoktinę kartu su, kaip teigia pats nuteistasis, agresyviai nusiteikusiu S. Š., grįžta į namus apsirengti, manydamas, kad konflikto aiškinimasis užtruks, ir tuo pačiu paskambinti policijos pareigūnams. Abejonių tiek V. P., tiek L. P. parodymais kelia ir tai, kad, jų teigimu, S. Š. pas juos pasirodė jau su pamušta akimi, tačiau visi iki minėto įvykio su nukentėjusiuoju buvę asmenys (E. Š., V. V., O. V., M. D., J. D., D. L.) betarpiškai patvirtino, kad jokių sužalojimų ant S. Š. veido iki įvykio su V. P. jie nematė.

33Šių duomenų kontekste kritiškai vertinant tiek nuteistojo, tiek jo sutuoktinės parodymus, kaip nepagrįsti atmestini ir V. P. apeliacinio skundo argumentai dėl galimos būtinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal LR BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (LR BK 28 str. 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti LR BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012).

34Siekiant nustatyti ar buvo būtinosios ginties požymių, reikia įvertinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, išsiaiškinti, kokie buvo nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai konflikto metu, nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, įvertinti tokio kėsinimosi pradžios, eigos ir pabaigos momentus, nustatyti smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimus padarymo mechanizmą, jų sudavimo momentą, patikrinti nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat padaryti išvadas, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

35Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. Š. į V. P. namus atėjo be jokios aiškios priežasties – kaip pretekstą nurodydamas, jog norėjo pakalbinti nuteistojo sutuoktinę, rūkančią prie savo namo. Atsižvelgus į specialistų išvadose nurodytus S. Š. ir V. P. padarytus sužalojimus, į tai, kad buvo suplėšyti V. P. marškinėliai, verandoje dėl vykusių grumtynių buvo didelė netvarka, galima spręsti, jog tarp V. P. ir S. Š. kilo abipusės muštynės, kurių iniciatoriumi visgi buvo V. P., kadangi teismas kaip jau minėta, neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Liudytojais pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti S. V. ir Č. J. nurodė, kad vyrai vienas kito atžvilgiu buvo nusiteikę agresyviai, priešiškai. Tuo tarpų teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad, remiantis nuteistojo V. P. parodymais, po kelių jam S. Š. suduotų smūgių, jis laisvai, niekieno netrukdomas grįžo į namus apsirengti, nors jau tuo metu tarp vyrų buvo įsiplieskęs tarpusavio konfliktas. Po kiek laiko jis grįžo apsirengęs, nes, jo teigimu, pagalvojo, kad konfliktas gali užtrukti, po ko prasidėjo S. Š. ir V. P. tarpusavio muštynės. Jau vien tokie nuteistojo veiksmai, neleidžia daryti išvados apie nuteistojo veiksmų atlikimą esant būtinosios ginties sąlygoms. Konstatuojant šią išvadą, svarbu paminėti ir tai, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog S. Š., praėjus kelioms valandoms po nagrinėjamo įvykio, t.y. 5.27 val., buvo nustatytas 1,71 promilių girtumas, pats V. P. patvirtino, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo smarkiai apgirtęs, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio asmens pasipriešinimas bei jo pavojingumas vertinant jį blaivo asmens atžvilgiu, skiriasi. Pažymėtina, kad priešingai nei nukentėjusiajam S. Š., nuteistajam V. P. girtumas nustatinėjamas nebuvo, kas leidžia teigti, kad tyrimas pradžioje buvo atliekamas nekompetentingai ir vienpusiškai, t.y. tiriant tik V. P. iškeltą versiją, kas galimai ir lėmė, jog įvykio vietoje nebuvo rastas įrankis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis.

36Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.

37Pažymėtina, kad pagal bylos aplinkybes nėra jokių abejonių, kad konflikto pradžia įvyko gyvenamojo namo, esančio ( - ), Kauno r. kieme, o tai, jog vėliau konfliktas tęsėsi ir persikėlė į kitą vietą – namo terasą, verandą, veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.

38Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. P. veiksmuose yra visi būtini LR BK 138 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas V. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis LR BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal LR BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

39Dėl civilinio ieškinio

40Nekeičiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, visgi manytina, kad apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam S. Š. priteistinos neturtinės žalos dydžio, nukrypo nuo vieningai formuojamos teismų praktikos, todėl šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendis keistinas LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p. pagrindu.

41Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.250 str. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

42Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų S. Š. patyrė fizinį skausmą, ilgą laiką gulėjo ligoninėje, taip pat patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, neigiamas psichologines pasekmes, kadangi bijo vėl būti užpultas kaimynystėje. Dėl V. P. veiksmų, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nukentėjusysis pasijuto labai pažemintas, išangės sužalojimas sukėlė daugybę nepatogumų ir gėdą.

43Akivaizdu ir neginčytina, kad šios aplinkybės, sprendžiant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, yra reikšmingos, tačiau jų nederėtų suabsoliutinti. Nagrinėjamu atveju, buvo būtina įvertinti ir paties nukentėjusiojo veiksmus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. Š. nakties metu, nekviestas, būdamas neblaivus, be jokios aiškios priežasties, atėjo į jam iki tol tik iš matymo žinomų asmenų, su kuriais jo niekas nesiejo, kiemą, užlipo laipteliais į terasą, vėliau konflikto eigoje pateko į verandą. Kaip matyti iš paties nukentėjusiojo parodymų, jis nuteistajam sakė, kad „ponas kaimyne, tai ko dabar žmoną skriaudžiat“, „ne tik žmoną skriaudi, bet gal kaimynų namą dar pagražinai...“ ir tokie nukentėjusiojo veiksmai, jų pobūdis, išsakyti žodžiai, aukštesniojo teismo vertinimu, neabejotinai galėjo įtakoti neadekvačią nuteistojo V. P. reakciją.

44Be to, S. Š. nustatyti sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei, jie buvo paviršiniai, kurių gydymas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, neužtruko ilgą laiką. Nors apylinkės teismas, spręsdamas S. Š. priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, ypatingą reikšmę suteikė S. Š. gydymuisi, tačiau akcentuotina, kad šios aplinkybės įvertinimas svarbus kvalifikuojant kaltininko veiksmus, todėl negali būti ypač sureikšminamas dar kartą nustatant ir nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, S. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų.

45Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinis skundas dėl jo veiksmų kvalifikavimo atmetamas, apelianto argumentai dėl civilinio ieškinio, priteisto Kauno teritorinei ligonių kasai, taip pat atmestini. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl S. Š. gydymo išlaidų yra pagrįstas objektyviais ir neginčytinais duomenimis, todėl abejoti jo pagrįstumu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

46Dėl išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo

472015 m. kovo 31 d. teismo posėdžio metu buvo pateikta 705 eurų sąskaita už nukentėjusiojo S. Š. atstovo advokato suteiktas teisines paslaugas (b. t. 2, b. l. 135,136).

48LR BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014).

49Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla V. P. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi tenkintinas tik iš dalies, tačiau esminis skundo reikalavimas yra atmetamas. Byloje esanti 2015 m. sausio 26 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. GK00161 (b. t. 2, b. l. 136) bei 2015 m. sausio 26 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 8378118 (b. t. 2, b. l. 135), patvirtina nukentėjusiojo S. Š. 705 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato G. K. teisinės pagalbos Kauno apygardos teisme nagrinėjant nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2015 m. balandžio 13 d. dviejų teismo posėdžių metu, įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, nukentėjusiojo atstovas advokatas G. K. teismo posėdžiuose dalyvavo, pirmajame jų, vykusiame 2015 m. kovo 31 d., pateikė prašymą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nuteistojo turtinę padėtį, daro išvadą, jog nurodyta suma turi būti atlyginta visiškai, iš nuteistojo V. P. priteisiant 705 eurų nukentėjusiojo S. Š. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Išlaidos priteistinos jas faktiškai apmokėjusiam asmeniui – nukentėjusiajam S. Š..

50Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, teismas

Nutarė

51nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

52Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį dėl S. Š. priteistos neturtinės žalos atlyginimo: iš V. P. priteistą S. Š. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų.

53Iš nuteistojo V. P. priteisti S. Š. 705 (septynis šimtus penkis) eurus teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.

54Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo V. P. nukentėjusiojo S. Š. naudai... 3. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai,... 4. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 5. V. P. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu pripažintas... 6. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie... 8. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai... 9. Be to, apeliaciniu skundu akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas... 10. Nuteistasis, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei teigia... 11. Nuteistojo teigimu, nors jo veika formaliai ir atitiktų baudžiamajame... 12. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio... 13. Nukentėjusysis S. Š. pateikė atsikirtimus į nuteistojo V. P. apeliacinį... 14. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas LR BPK 20 str.... 15. Teismo posėdyje nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas V. M. prašė... 16. Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.... 17. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos... 18. Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo... 19. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis... 20. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos LR BPK... 21. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aptartų baudžiamojo proceso normų,... 22. Šių duomenų kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos... 23. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, priešingai nei teigiama... 24. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad nukentėjusiajam S. Š.... 25. Minėtą specialisto išvadą ir joje konstatuotas aplinkybes teisiamojo... 26. Tokiu būdu, specialisto išvados Nr. G1106/13(02) duomenys, kad S. Š.... 27. Šių duomenų kontekste kritiškai vertintini ir nuteistojo skundo argumentai,... 28. Aukščiau aptarti duomenys pirmosios instancijos teismui leido daryti... 29. Analizuojant V. P. apeliacinio skundo argumentus, tuo pačiu sprendžiant ir... 30. Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir betarpiškai įvykį mačiusios jo... 31. Apylinkės teismas, įvertinęs aptartus nuteistojo bei jo sutuoktinės... 32. Priešingai nei teigia V. P., nei vienas iš teisiamojo posėdžio metu... 33. Šių duomenų kontekste kritiškai vertinant tiek nuteistojo, tiek jo... 34. Siekiant nustatyti ar buvo būtinosios ginties požymių, reikia įvertinti... 35. Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. Š. į V. P. namus atėjo be jokios... 36. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje... 37. Pažymėtina, kad pagal bylos aplinkybes nėra jokių abejonių, kad konflikto... 38. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde... 39. Dėl civilinio ieškinio... 40. Nekeičiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl V. P.... 41. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.250 str.... 42. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo... 43. Akivaizdu ir neginčytina, kad šios aplinkybės, sprendžiant nukentėjusiajam... 44. Be to, S. Š. nustatyti sužalojimai nebuvo pavojingi gyvybei, jie buvo... 45. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinis skundas... 46. Dėl išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo... 47. 2015 m. kovo 31 d. teismo posėdžio metu buvo pateikta 705 eurų sąskaita už... 48. LR BPK 106 str. 2 d. numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas,... 49. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla V. P. atžvilgiu... 50. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio... 51. nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 52. Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį... 53. Iš nuteistojo V. P. priteisti S. Š. 705 (septynis šimtus penkis) eurus... 54. Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį...