Byla 2K-501/2013
Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, nuteistajam N. G., nukentėjusiųjų L. Š., A. Š. ir D. S. atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir N. G. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

2A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

3N. G. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laiką būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val, išskyrus su darbo funkcijomis susijusį laiką, ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

4Nukentėjusiesiems L. Š., A. Š. ir D. S. pripažinta teisė į civilinių ieškinių tenkinimą, jų dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

5Priteista iš A. K. Valstybinei ligonių kasai 360,96 Lt gydymo išlaidų.

6Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi baudžiamoji byla A. K. ir N. G. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą buvo nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

7L. Š., A. Š., D. S. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

8Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo N. G., prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo advokato, prašiusių abiejų nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

9Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 2.00 val., Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Skroblų I kaime, prie Tauragno ežero, pagaliu sudavė L. Š. 3-4 kartus į galvą, kaklą, ranką, nugarą, o šį, bandžiusį ginti A. Š. (sugriebusį už pagalio, kad nebebūtų mušamas L. Š.), pargriovė į malkų krūvą; taip padarė L. Š. kairiojo II delnakaulio lūžimą su poslinkiu, o A. Š. dešinio kulno srities sumušimą ir kulno plėštinę žaizdą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus.

10N. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad ranka sudavė vieną kartą D. S. į krūtinę, dėl to šis nugriuvo, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

11Pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl šių veikų A. K. ir N. G. baudžiamoji byla buvo nutraukta, padarius išvadą, kad jie veikė esant būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnio 2 dalis).

12Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį.

13Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

14Kasaciniame skunde aptariamos BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, pažymima apie teismų praktiką nustatant būtinosios ginties situaciją, kėsinimosi ir gynybos elementus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-428/2010 ), pabrėžiama tikslaus faktinių aplinkybių nustatymo svarba. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad vyko muštynės, kurių metu abi pusės patyrė sužalojimus, konstatavo, jog nuteistasis A. K. veikė nesant būtinosios ginties sąlygų. Tačiau kasatorius tvirtina viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu davęs išsamius ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, t. y. apie tai, kad kai miegodamas kartu su šeimos nariais palapinėje išgirdo N. G., šaukiantį „A., gelbėk“, išėjo į lauką (netrukus išėjo ir jo žmona B. K.) ir prie laužo pamatė ant žemės gulintį N. G., kurį apžergęs mušė L. Š., bei šalia stovinčius vyrus; tuo metu N. G. stengėsi apsiginti nuo smūgių, o jis (A. K.) pagriebė nuo žemės pagalį ir, siekdamas apginti N. G., pribėgęs sudavė juo vieną kartą L. Š. per nugarą. Kasatorius pažymi, kad jis įvertino buvusią situaciją ir sudavė L. Š. ne į galvą, ne norėdamas jį sumušti, o tik apginti N. G.. Po to kasatorius pasileido bėgti, šalia buvę vyrai puolė jį vytis; bėgdamas užkliuvo už palapinės įtempimo virvių, pargriuvo ir tuo metu pajuto ant savęs užgriuvusius vyrus ir mušimą, nuo kurio neteko sąmonės. Kasatoriaus įsitikinimu, aptartoje situacijoje jo veiksmai prieš L. Š. buvo teisėti, atitinkantys būtinąją gintį, nes kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus – tai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 997/10(04), kurioje konstatuota, kad N. G. padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai. Nuteistajam A. K. nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas jo, kaip tariamų muštynių dalyvio, veiksmus laikė ne gynyba, o puolimu. Pagal visų įvykio dalyvių parodymus, kasatorius lauke pasirodė tik tada, kai N. G. buvo pargriautas ant žemės ir mušamas. Kasatorius nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad nukentėjusių, jų draugų ir giminaičių parodymais jis L. Š. sudavė lazda ne vieną smūgį į nugarą, o 3-4 kartus į galvą, kaklą, ranką ir nugarą, o po to dar sužalojo ir A. Š., pargriaudamas jį ant malkų krūvos. Kasatorius tvirtina tokių jam inkriminuotų veiksmų nepadaręs.

15Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti įvykio aplinkybių, apie kurias nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė skirtingus parodymus. L. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. K. sudavė jam metaliniu strypu vieną kartą į nugarą ir vieną kartą į ranką, o teisme – kad basliu jam buvo suduota tris kartus: į galvą, ranką ir nugarą. A. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. K. sudavė L. Š. metaliniu strypu į nugarą ir į galvą, o teisme teigė, kad sudavė basliu 5-6 kartus. D. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kasatorius sudavė L. Š. pagaliu vieną kartą per nugarą ir kitą kartą per petį, o teisme – kad sudavė strypu kelis kartus per nugarą. Apeliacinės instancijos teismas, neaptaręs šių prieštaravimų ir neatsižvelgęs į specialisto išvadą Nr. G368/10(08), kurioje konstatuota, kad L. Š. sužalojimas – kairio II delnakaulio lūžimas su poslinkiu – galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, padarė jokia ikiteisminio tyrimo medžiaga neparemtą išvadą, jog jis (A. K.) sudavė pagaliu L. Š. 3-4 kartus į galvą, kaklą, nugarą ir ranką. Neigdamas teismo inkriminuotas A. Š. sužalojimo (pargriaunant ant malkų krūvos) aplinkybes kasatorius nurodo, kad jų stovyklavietėje malkų krūvos nebuvo ir tai gali paliudyti visi ten buvę asmenys, be to, ši faktinė aplinkybė neužfiksuota ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jos teismas nesiaiškino. Kasatoriaus manymu, A. Š. galėjo susižaloti koją į palapinės virvių įtempimo metalinius kuoliukus tuo metu, kai po smūgio L. Š. sudavimo visi puolė jį (kasatorių) mušti. Taigi, nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo faktines aplinkybes, kurių neištyrė.

16Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas dėl būtinosios ginties sąlygų (situacijos) nebuvimo, rėmėsi D. S., L. Š. ir A. Š. parodymais, tačiau nesirėmė (ir nepaneigė) kitų įvykio dalyvių – L. G., N. G., B. K., A. K. – parodymais, tuo tarpu esant dviejų konflikto pusių dalyvių skirtingiems parodymams, teismas privalėjo nustatinėti tikrąsias įvykio aplinkybes. Taigi teismas savo išvadų nepagrindė išsamia bylos aplinkybių analize, įrodymų visumos vertinimu, nepašalino prieštaravimų, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų (iš esmės remdamasis tik nukentėjusiųjų ir jų draugų parodymais), taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Negana to, šios instancijos teismas, siekdamas sudaryti įvaizdį, kad visapusiškai išnagrinėjo visas įvykio aplinkybes, nuosprendyje nurodė, jog susipažino su baudžiamąja byla Nr. 1A-61-719-2013, kurioje D. S., L. Š. ir A. Š. kaltinami dėl nusikalstamų veikų prieš N. G., A. K. ir kitus asmenis, padarytų to paties įvykio metu, bei perskaitė teisme apklaustų asmenų parodymus. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai minėtoje byloje iš esmės analogiški jų parodymams šioje byloje. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, išanalizavęs L. Š. ir L. G. parodymų turinį, konstatavo, jog L. Š. smurto prieš L. G. nenaudojo ir sužalojimų rankų srityje jai nepadarė, nors toje kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 1A-61-719-2013) nustatyta, kad L. G. buvo padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai – kraujosruvos dešiniajame žaste.

17Apibendrindamas kasatorius teigia, kad dėl padarytų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas.

18Kasaciniu skundu nuteistasis N. G. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį.

19Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

20N. G. kasaciniame skunde (taip pat kaip ir A. K.) aptariamos BK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos ir teismų praktika, taikant būtinosios ginties institutą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-428/2010). Kasatorius pažymi, kad baudžiamosios teisės praktikoje realiu laikomas kėsinimasis, kuris egzistuoja ne besiginančiojo vaizduotėje, o iš tikrųjų. Jei realiai kėsinimosi nebuvo ir asmuo tokį kėsinimąsi įsivaizdavo, dėl to klysdamas, tačiau kartu negalėdamas ir neturėdamas numatyti, kad situaciją suvokia klaidingai, nes įvykio aplinkybės leidžia pagrįstai manyti prasidėjus arba tiesiogiai gresiant pavojingam kėsinimuisi, tokia situacija laikoma tariamąja būtinąja gintimi. Klaida, dėl kurios asmuo pradeda gintis nuo negresiančio jam pavojaus, gali atsirasti dėl neteisingai įvertintos konkrečios situacijos, kai kito asmens elgesys palaikomas pavojingu neteisingai suvokus užpuolimo sąlygas ir pan. Tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai. Tačiau, jeigu analogiškomis sąlygomis besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad iš tikrųjų kėsinimosi nėra, jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo.

21Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog vyko muštynės, kurių metu abi pusės patyrė sužalojimus, konstatavo, jog nuteistasis N. G. veikė nesant būtinosios ginties sąlygų. Nesutikdamas su šia išvada kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad visą laiką jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, draugams ir šeimos nariams nuėjus miegoti, jis liko sėdėti prie laužo, nes kita šalia įsikūrusi kompanija garsiai leido muziką ir trukdė visiems miegoti ir į jo įspėjimus pritildyti muziką nereagavo. Po kurio laiko priėję L. Š. ir D. S. elgėsi agresyviai, išvadino kasatorių necenzūriniais žodžiais, keikėsi, tačiau jis stengėsi į tai nereaguoti. Dėl L. Š. ir D. S. sukelto triukšmo iš palapinės išėjo kasatoriaus žmona, kuri pakvietė jį eiti miegoti, bet jai kelią pastojo L. Š.; netrukus nuteistasis išgirdo žmoną verkiant ir šaukiant „paleisk, skauda“. Tada jis, siekdamas apginti žmoną, pribėgo ir sudavė L. Š., tačiau po to buvo pargriautas ant žemės, mušamas ir tik spėjo pakviesti A. K.. Kasatorius teigia D. S. nesudavęs, jo nestūmęs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog prieš tai, kai kasatorius sudavė D. S., šis prieš jį būtų naudojęs kokį nors smurtą ar grasinęs tuojau jį panaudoti; D. S. tvirtinimu, jis (N. G.) ėmė smurtauti ir pirmas sudavė į krūtinę, nuo kurio jis nugriuvo.

22Kasatorius, dar kartą aptardamas įvykio aplinkybes, atėjusių į jų stovyklavietę L. Š. ir D. S. elgesį, nurodo, kad šių grasinimas jam pasirodė realus, nes toliau stovėję Sandra ir Ž. G. kurstė juos (L. Š. ir D. S.) panaudoti smurtą, o realaus pavojaus būti sumuštam suvokimą dar labiau sustiprino prieš kasatoriaus žmoną panaudotas smurtas, kurį patvirtina specialisto išvada – jai nustatytos kraujosruvos dešiname žaste. Kasatoriaus manymu, visa tai rodo, kad jis siekė ne sukelti konfliktą, o apsiginti pačiam ir apginti žmoną. Be to, N. G. tvirtina atžagaria ranka nesudavęs D. S. į krūtinę, kaip tai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokią išvadą paremdamas tik D. S., L. Š. bei Sandros ir Ž. G. parodymais. Kasatorius pažymi, kad visą įvykį matė ir jo žmona L. G., P. K., taip pat visą įvykio eigą girdėjo ir jo dalį matė S. K., tačiau šių liudytojų parodymų apie minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nevertino, neaptarė ir rėmėsi tik kitos pusės – nukentėjusiųjų ir jų draugų – nenuosekliais ir nevienodais parodymais. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. S. ir L. Š. parodymus, jog įvykio metu jie ėjo į tualetą, paneigia pateikiama įvykio vietos schema (ji prie ikiteisminio tyrimo medžiagos nebuvo pridėta), iš kurios matyti, jog tualetas yra priešingoje pusėje nuo laužavietės, prie kurios jis sėdėjo, todėl D. S. ir L. Š. nuo namelio būtų reikėję eiti visiškai kita (priešinga) kryptimi. Tai tik patvirtina, kad jie konfliktą buvo iš anksto suplanavę.

23Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla Nr. 1A-61-719-2013, kurioje D. S., L. Š. ir A. Š. kaltinami nusikalstamų veikų prieš N. G., A. K. ir kitus asmenis padarymu to paties įvykio metu, ir perskaitęs teisme apklaustų asmenų parodymus, padarė išvadą, kad kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai minėtoje byloje iš esmės analogiški jų parodymams šioje byloje. Tačiau kasatorius nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, išanalizavęs L. Š. ir L. G. parodymų turinį, konstatavo, jog L. Š. smurto prieš L. G. nenaudojo, L. G. sužalojimai rankų srityje nepadaryti. Tokios teismo išvados nesuprantamos, nes kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61-719-2013 nustatyta, kad L. G. padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai – kraujosruvos dešiniajame žaste.

24Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų, šio teismo padaryti įrodymų vertinimo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimai lėmė neteisėto nuosprendžio priėmimą.

25Nuteistųjų A. K. ir N. G. kasaciniai skundai atmestini.

26Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.

27Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

28Abu kasaciniai skundai paduoti dviem pagrindais, vienu iš jų nurodomi esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), kuriuos, kasatorių manymu, padarė apeliacinės instancijos teismas dėl to, kad nepagrįstai ir nemotyvuotai rėmėsi nukentėjusiųjų bei jų pusę palaikiusių liudytojų parodymais, o nuteistųjų ir jiems palankių liudytojų parodymus atmetė. Tiek A. K., tiek N. G. skunduose iš esmės vienodai išdėsto savo įvykio versiją, aptaria įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių bei girdėjusių asmenų parodymų turinį ir nurodo nesutinkantys su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas nėra įrodymų tyrimas, jų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas; šios instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kuriais nesutinkama su žemesnės instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, patikrina, ar skundžiamame teismo sprendime pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių BPK nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

30Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą, iš naujo išsamiai įvertino bylos įrodymus. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes apie tai, kaip prasidėjo konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, kaip jis peraugo į abipuses muštynes, kokia buvo šių muštynių eiga, kas ir kokius fizinio smurto veiksmus atliko, teismas aptarė įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų parodymus, palygino juos tarpusavyje ir motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo bei pakankamumo bylai reikšmingiems faktams nustatyti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, konflikte ir muštynėse dalyvavusių, priešingose pusėse buvusių asmenų (nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymai prieštarauja vieni kitiems. Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas pasirėmė specialistų išvadomis apie įvykyje dalyvavusiems asmenims padarytus sužalojimus (jų kiekį ir pan.) bei A. K. ir N. G. paaiškinimais ir tuo pagrindu padarė išvadą, kad šie panaudojo fizinį smurtą prieš D. S., L. Š. ir A. Š. dėl to, kad gynėsi nuo pastarųjų agresijos ir naudoto fizinio smurto prieš juos bei L. G.. Apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis, leidžiančius spręsti apie būtinosios ginties situacijos buvimą ar nebuvimą, įvertino kitaip, nepalankiai kasatoriams, tačiau vien tai nereiškia, kad nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą sprendimą, ir kartu konstatuoja, kad apkaltinamojo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus BPK reikalavimus.

31Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo

32Kasatoriai A. K. ir N. G. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis) ir nurodo BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas; šiuos teiginius kasatoriai grindžia tais pačiais argumentais; abu tvirtina, kad buvo būtinosios ginties situacijos aplinkybės (kurias, jų manymu, teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kurio nutartį prašo palikti galioti). Be to, A. K. teigia, kad A. Š. pagaliu sudavė ne 3-4 smūgius į galvą, kaklą, ranką ir nugarą, kaip tai nustatė apeliacinės instancijos teismas, o vieną kartą į nugarą; be to, neigia nustūmęs (ir pargriovęs) A. Š.. N. G. teigia D. S. nesudavęs ir jo nestūmęs. Tokia kasatorių pozicija – A. K. iš dalies neigiant inkriminuotus veiksmus prieš L. Š. ir visiškai prieš A. Š., o N. G. – prieš D. S. ir kartu prašant palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo, rodo prieštaravimą, nes būtinoji gintis taikoma tais atvejais, kai asmenys padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkančią veiką.

33BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

34Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, kai vyksta abipusės konfliktuojančių pusių muštynės, be kitų, svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti apie teisės į būtinąją gintį buvimą, yra tai, ar viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, kaip elgiasi priešinga pusė ir pan. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012) laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį gali kilti, jei, pavyzdžiui, viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola. Bet kokiu atveju teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gindamas save ar kitą, asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti, nes gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. BK 28 straipsnio prasme pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis, jei kėsinimasis pasibaigęs, o kaltininkas galėjo ir turėjo tai suvokti. Aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir pan., yra reikšmingos nustatant būtinosios ginties situaciją.

35Nagrinėjamos bylos kontekste (ir atsižvelgiant į kasatorių argumentus, kuriais jie grindžia nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis) atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. inkriminuoti smūgių lazda sudavimo L. Š. veiksmai ir A. Š. nustūmimas jį pargriaunant bei jų pasekmės – nesunkūs sveikatos sutrikdymai nukentėjusiesiems, taip pat – N. G. inkriminuotas smūgio ranka sudavimas D. S., sukeliant šiam fizinį skausmą, nustatyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, bet ir pirmosios instancijos teismo nutartyje. Tačiau, spręsdami kasatorių atsakomybės už šiuos veiksmus ir jais sukeltus padarinius klausimus, teismai padarė skirtingas išvadas ne dėl įstatyme numatytų nusikaltimų požymių formaliai atitinkančių veikų buvimo (A. K. – BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto, N. G. – BK 140 straipsnio 1 dalies), o dėl atsakomybę už tai šalinančių aplinkybių, susijusių su pačių nukentėjusiųjų veiksmais tarpusavio konflikto, peraugusio į muštynes, metu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek A. K., tiek N. G., naudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, veikė esant būtinajai ginčiai: N. G. sudavė smūgį D. S. dėl to, kad L. Š., naudodamas fizinę jėgą (laikydamas už rankos), neleido prieiti jo žmonai L. G., o A. K. fizinį smurtą prieš L. Š. panaudojo, kai šis mušė gulintį N. G., be to, pastūmė A. Š. pajutęs, kad šis bando iš jo (A. K.) ištraukti pagalį (su kuriuo smūgiavo L. Š.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiųjų L. Š., A. Š., D. S. ir prokuroro apeliacinius skundus, padarė išvadą, kad aptarti A. K. bei N. G. fizinio smurto veiksmai nebuvo gynybiniai. Teismas nurodė, kad prasidėjęs žodinis nuteistojo N. G. ir nukentėjusiojo D. S. konfliktas peraugo į muštynes, kai N. G. ranka sudavė smūgį į krūtinę D. S., po to, tik išgirdęs L. G. žodžius (kad skauda, kad ją paleistų), N. G. ėjo prie L. Š.; tada A. K., dviese besigrumiant N. G. su L. Š. (o ne N. G. būnant užpultam keturių asmenų – tokio užpuolimo aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas), priėjęs puldamas smūgiavo lazda L. Š.; atbėgus pastarojo nepilnamečiui sūnui A. Š., bandžiusiam ištraukti pagalį, kuriuo buvo mušamas jo tėvas, A. K. nustūmė ir jį (A. Š.). Apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė konflikto, peraugusio į muštynes tarp laiką stovyklavietėje leidusių dviejų žmonių grupių, aplinkybes, įvykio pradžią, jo vystymąsi, abiem šalims kilusius sveikatos sutrikdymo padarinius (beje, nuteistieji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus), kurie taip pat, kaip pažymėta nuosprendyje, neleidžia teigti buvus būtinosios ginties situaciją, išanalizavo nuteistųjų ir nukentėjusiųjų elgesį (veiksmus). Tuo pagrindu apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados, kad N. G. neturėjo teisėto pagrindo smūgiuodamas pulti D. S. vien dėl to, jog L. Š., laikydamas už rankų, neleido L. G. nusibrauti prie konfliktuojančiųjų (beje, įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu L. Š. išteisintas dėl fizinio smurto panaudojimo prieš L. G. ir B. K. stumdymo); tokiais pat neteisėtais teismas pripažino ir A. K. veiksmus įsijungiant į N. G. ir L. Š. grumtynes ir smūgiuojant pastarajam lazda, o po to pastumiant nepilnametį A. Š., bandžiusį paimti lazdą ir nutraukti muštynes. Taigi apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl būtinosios ginties situacijos kaip nepagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertino teisingai. Konstatavus, kad nesant baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių – būtinosios ginties (BK 28 straipsnio 2 dalis) sąlygų – pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, A. K. veika padarius L. Š. ir A. Š. nesunkius sveikatos sutrikdymus – pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir N. G. veika sukėlus D. S. fizinį skausmą – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos tinkamai.

36Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

37Dėl proceso išlaidų

38Kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs ir nukentėjusiuosius atstovavęs advokatas A. Cemnolonskas prašė išieškoti iš nuteistųjų nukentėjusiesiems jų atstovavimo išlaidas ir pateikė pinigų priėmimo kvitus, iš kurių matyti, kad nukentėjusieji L. Š., A. Š. ir D. S. už jų atstovavimą kasacinės instancijos teisme sumokėjo po 400 Lt (iš viso 1200 Lt). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nurodytos nukentėjusiųjų išlaidos, turėtos byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti, išieškotinos iš nuteistųjų A. K. ir N. G..

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

40Nuteistųjų A. K. ir N. G. kasacinius skundus atmesti.

41Išieškoti iš nuteistųjų A. K. ir N. G. iš kiekvieno atskirai kiekvienam nukentėjusiajam, t. y. L. Š., A. Š. ir D. S. po 200 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)... 3. N. G. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems... 4. Nukentėjusiesiems L. Š., A. Š. ir D. S. pripažinta teisė į civilinių... 5. Priteista iš A. K. Valstybinei ligonių kasai 360,96 Lt gydymo išlaidų.... 6. Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi baudžiamoji... 7. L. Š., A. Š., D. S. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai... 8. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą,... 9. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. K. pagal BK 138 straipsnio 2... 10. N. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad ranka sudavė... 11. Pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl šių veikų A. K. ir N. G.... 12. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 13. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas... 14. Kasaciniame skunde aptariamos BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatos, pažymima... 15. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių... 16. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas savo... 17. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad dėl padarytų įrodymų vertinimo... 18. Kasaciniu skundu nuteistasis N. G. prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 19. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas... 20. N. G. kasaciniame skunde (taip pat kaip ir A. K.) aptariamos BK 28 straipsnio 2... 21. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog vyko... 22. Kasatorius, dar kartą aptardamas įvykio aplinkybes, atėjusių į jų... 23. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su... 24. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino... 25. Nuteistųjų A. K. ir N. G. kasaciniai skundai atmestini.... 26. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo... 27. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų... 28. Abu kasaciniai skundai paduoti dviem pagrindais, vienu iš jų nurodomi... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas nėra... 30. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstos pirmosios instancijos... 31. Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo... 32. Kasatoriai A. K. ir N. G. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas... 33. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą,... 34. Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, kai vyksta abipusės... 35. Nagrinėjamos bylos kontekste (ir atsižvelgiant į kasatorių argumentus,... 36. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo... 37. Dėl proceso išlaidų... 38. Kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs ir nukentėjusiuosius... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 40. Nuteistųjų A. K. ir N. G. kasacinius skundus atmesti.... 41. Išieškoti iš nuteistųjų A. K. ir N. G. iš kiekvieno atskirai kiekvienam...