Byla 2A-968/2013
Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys BUAB „Afrula”, G. B., R. V

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. R. ir E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-665-104/2012 pagal ieškovų L. R. ir E. R. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys BUAB „Afrula”, G. B., R. V.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.Ginčo esmė

4Ieškovai L. R. ir E. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, kuriuo prašė pripažinti 2008-07-02 Laidavimo sutartį Nr. LKS 08/07/01 negaliojančia kaip sudarytą iš esmės suklydus ir priteisti ieškovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 metų rugsėjo mėnesį G. B. paprašė ieškovo L. R. laikinai pabūti UAB „Afrula” vadovu ir akcininku. Ieškovui G. B. paaiškino, kad nei jis pats, nei jo verslo partneris R. D. negali būti akcininkais, nes jau ir taip turi keletą bendrovių, o nauja bendrovė jiems reikalinga kredito gavimui ūkinės komercinės veiklos plėtrai. Nenumatydamas ateityje galinčių iškilti neigiamų tokio savo poelgio pasekmių, ieškovas L. R. sutiko padėti draugui ir tapo laikinu bei formaliu UAB „Afrula” vadovu ir akcininku. G. B. ir R. D. prašymu ieškovas pasirašė vekselį, pagal kurį neva pasiskolino iš R. D. 500 000 Lt pagal paskolos sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad jis bendrovei UAB „Afrula” skolina tuos pačius 500 000 Lt. Paskolos sutartis buvo sudaryta G. B. ir R. D. iniciatyva, turint tikslą gauti banko paskolą UAB „Afrula” ir minėtų asmenų iniciatyva ieškovas 2006-10-06 pasirašė Kreditavimo sutartį su AB Dnb Nord banku, kaip UAB „Afrula” akcininkas ir direktorius, dėl kredito suteikimo UAB „Afrula” veiklos finansavimui ir kreipėsi į G. B., kad šis vykdytų savo pažadą ir persirašytų bendrovės akcijas bei pakeistų ieškovą į kitą asmenį UAB „Afrula” direktoriaus poste. Nors nuo 2006-11-29 UAB „Afrula” direktoriumi tapo R. D., tačiau bendrovės akcininkas nebuvo pakeistas. 2008 metų liepos mėn. G. B. paskambino ieškovui ir informavo, kad yra galimybė perrašyti UAB „Afrula” akcijas kitam asmeniui. G. B. paaiškino ieškovui, kad UAB „Afrula” suteiktą kreditą reikia refinansuoti kitame banke, tada jų surastas žmogus perims bendrovę, nupirkdamas visas UAB „Afrula” akcijas. G. B. įtikino ieškovą, kad naujas akcininkas perims visus įsipareigojimus dėl UAB „Afrula” įsipareigojimų bankui, todėl jo banke numatytos pasirašyti sutartys neteks galios pardavus akcijas bendrovės pirkėjui. Pasitikėdamas G. B. ir siekdamas kaip galima greičiau atsikratyti UAB „Afrula” akcijų, ieškovas daug negalvodamas sutiko su G. B. pasiūlymu. Ieškovui kartu su G. B. nuvykus į Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrių buvo 2008-07-02 pasirašytos Laidavimo sutartis Nr. LKS 08/07/01 bei Kreditų subordinavimo sutartis Nr. SBK 08/07/02. Ieškovė vyro prašoma atvyko į banko skyrių ir neskaitydama sutarties pasirašė jai nurodytoje Laidavimo sutarties vietoje. Ieškovė galvojo, kad pasirašo sutikimą savo vyrui parduoti UAB „Afrula” akcijas, todėl dėl sutikimo laiduoti visu šeimos turtu nesutiko, nes nepajėgė numatyti sandorio pasekmių, nesuvokė, kad rizikuoja vaiko ateitimi. Ieškovai teigė, kad laidavimo sutartį banke pasirašė suklaidinti G. B., kas turėjo lemiamos įtakos ieškovų valiai susiformuoti. Ieškovai taip pat nurodė, kad banke pateiktų pasirašyti sutarčių tekstai iš anksto nebuvo žinomi, sutartys banke buvo pasirašytos skubant, dėl patirties stokos nesigilinant į sutarčių sąlygas, dėl sutarčių sąlygų ir prisiimtų įsipareigojimų ieškovai banko atstovės informuoti nebuvo. Ieškovai yra įsitikinę, kad jeigu jiems būtų žinoma, kad laidavimas nesibaigs pasikeitus akcininkui bendrovėje ir ši aplinkybė jiems būtų buvusi žinoma sandorio sudarymo metu, jie iš viso nebūtų pasirašę laidavimo sutarties. Ieškovai teigė, kad pagal Civilinio kodekso 1.90 str. 1 d. sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Pasirašytąja standartine laidavimo sutartimi bankas vienašališkai primetė ieškovams laidavimo sąlygas, dėl kurių ne tik nebuvo tartasi, bet ir akivaizdžiai pažeidė ieškovų šeimos turtinius interesus, kadangi vienašališkai nustatytomis laidavimo sąlygomis ieškovai, kredito gavėjui nevykdant paskolos grąžinimo prievolės, tampa solidariais skolininkais banko atžvilgiu, atsakančiais asmeniniu ir šeimos turtu. Kad tokios standartinės laidavimo sutarties sąlygos buvo vienašališkai banko nustatytos ieškovams, įtvirtina tai, kad bankas, prieš sudarydamas standartinę laidavimo sutartį, net netyrė ieškovo turtinės padėties, neįsitikino, ar laiduotojas finansiškai ir turimu turtu yra pajėgus laiduoti už visą virš 1 mln. Lt paskolos sutartį. Kad šią sutartį bankas laikė standartine ir formalia patvirtina dar ir tai, kad bankas pakankama ir pagrindine kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemone laikė kredito gavėjo turto įkeitimą bankui. Ieškovai taip pat nurodė, kad 2008-12-23 su nauju UAB „Afrula” akcininku buvo pasirašyti UAB „Afrula” akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovas pardavė M. V. UAB „Afrula” akcijas ir susitarimas dėl UAB „Afrula” įsipareigojimų perėmimo, M. V. vekselis visai įsipareigojimų sumai. Pasirašius susitarimus su akcininku ieškovai buvo įsitikinę, kad laidavimo perkėlimo klausimas naujam akcininkui yra išspręstas. Tačiau bankas neatsisakė ieškovų laidavimo bei pateikė ieškinį ieškovams dėl UAB „Afrula” skolos išieškojimo. Atsakovas, vengdamas pripažinti ieškovų sudarytos laidavimo prievolės pasibaigimą, elgiasi nesąžiningai ir siekia piktnaudžiauti savo formaliomis teisėmis.

5II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų atsakovo naudai 4 500 Lt atstovavimo išlaidų. Priteisė iš ieškovų į valstybės biudžetą 14 259 Lt žyminį mokestį ir 231,65 Lt pašto išlaidas. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovai neįrodė Civilinio kodekso 1.90 str. reikalaujamų aplinkybių, t. y. kad suklydimas turi būti esminis, turi būti pateisinamas protingumo kriterijumi, šalys suklydo dėl svarbių priežasčių, suklydimas buvo sandorio sudarymo metu, suklydusi šalis negali savo teisių apginti kitais gynimo būdais. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovų klaidingas įsivaizdavimas dėl prievolės pabaigos negali būti pripažintas suklydimu, nes tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ir nerūpestingumo. Šiuo konkrečiu atveju sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Teismas padarė išvadą, kad L. R. ir jo sutuoktinė E. R. galėjo ir privalėjo suprasti, kad jų pasirašomos sutartys reiškia atitinkamų įsipareigojimų prisiėmimą. Be to, aiškinant šalies suklydimo galimybę turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškinyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai dar iki laidavimo sutarties sudarymo žinojo, kokie veiksmai bus atliekami, veikė kartu su trečiaisiais asmenimis, be to, ieškovas, kaip įmonės akcininkas, sudarydamas sandorius su banku, siekė naudos (gauti kreditą įmonei, kurios akcininkas jis yra) ir tuo pačiu turėjo prisiimti pareigas (laiduoti už įmonės skolas bankui), ką ieškovas žinojo ir dėl šių sąlygų sutiko.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8Ieškovai L. R. ir E. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Priteisti ieškovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir neįvykdė teisingumo, atsižvelgė tik į atsakovo argumentus (CPK 5, 6 str.). Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovų nurodyto fakto, kad sutartį (jos tekstą) ieškovai pasirašė ne abipusėmis derybomis pagrįstu šalių susitarimu, o prisijungimo prie sutarties būdu (CK 6.160 str. 2d.). Akivaizdu, kad dėl laidavimo sutarties sudarymo sąlygų šalys nesiderėjo, t. y. apklausus banko darbuotoją tapo žinoma, jog dėl esminių laidavimo sutarties sąlygų banke su ieškovais tartasi nebuvo. Laidavimo sutarties tekstą rengė viena šalis - atsakovas, sutarties nederindama su kita šalimi - ieškovais. Ieškovams nebuvo pateiktas sutarties projektas ir tokios sutarties sąlygos, kurios nurodytos sutarties tekste. Pagal sutarties formą, tekstą, įsipareigojimų turinį atsakovo darbuotojų parengta sutartis buvo tipinė ir standartinė laidavimo sutartis, atsakovo naudojama įprastinėje ir kasdieninėje nevienkartiniam naudojimui skirtoje bankinėje veikloje. Bankas, parengęs laidavimo sutarties tekstą, šios sutarties sąlygų tinkamai ieškovams neatskleidė ir visiškai nesudarė protingos galimybės ieškovams susipažinti su iš anksto parengtomis sutarties sąlygomis nei iki pasirašant sutartį, nei sutarties pasirašymo metu. Teismo liko neįvertinta svarbi aplinkybė, kad bankas nevertino ieškovų mokumo ir galėjimo įvykdyti laidavimo sutartimi nustatytą prievolę. Byloje buvo reikalaujama pateikti laiduotojų mokumo vertinimą patvirtinančius dokumentus, tačiau tokių dokumentų banko atstovai į bylą nepateikė. Laiduotojai negali būti atsakingi už bankrutavusios bendrovės įsipareigojimus, bankas pažeidė Finansų įstaigų įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė būklė leidžia tikėtis, jog jis sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Kadangi atsakovas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas vykdydamas savo tiesioginę veiklą, jis pats yra kaltas dėl atsiradusio nuostolio. Teismas ex officio turėjo pareigą pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia dar ir Civilinio kodekso 1.80 str. pagrindu, nes kai laiduotojas laiduoja visu savo turtu dėl ypač didelės sumos, jeigu laiduotojas neturi kito vertingo turto, išskyrus nekilnojamąjį turtą, kuris yra šeimos gyvenamasis būstas ir jame gyvena nepilnamečių vaikų, laidavimo sutarčiai sudaryti yra būtinas teismo leidimas. Šiuo atveju tokio leidimo nebuvo. Visi byloje surinkti duomenys patvirtina faktą, kad ieškovas L. R., pasirašydamas laidavimo sutartį suprato, kad šios sutarties pasirašymas tėra formalumas, ir kad šios sutarties ateityje bankas atsisakys. Kad šią sutartį ne tik ieškovai, bet ir atsakovas laikė standartine ir formalia patvirtina dar ir tai, kad bankas pakankama ir pagrindine kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemone laikė kredito gavėjo turto įkeitimą bankui. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad skolininkui prašant kredito bankui nebuvo siūlomas laidavimas kaip papildoma kredito užtikrinimo priemonė. Todėl ieškovas šią sutartį pasirašė, pasirašymo metu nežinant sutarties sąlygų, už kurias pasirašo. Tokiomis aplinkybėmis pasirašyta laidavimo sutartis, sutinkamai su Civilinio kodekso 6.185 str. 1 d. reikalavimais, atitinka standartines sutarčių sąlygas. Sutinkamai su Civilinio kodekso 6.185 str. 2 d. reikalavimais, sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tokiomis sąlygomis susipažinti. Ieškovams tokia galimybė suteikta nebuvo. Kadangi laidavimo prievolė ieškovams atsirado sutarties pagrindu, sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Ieškovai, pasirašydami laidavimo sutartį iš esmės suklydo, o tai leidžia ieškovams ginti jų pažeistas teises teisme. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškovai dar iki Laidavimo sutarties sudarymo žinojo, kokie veiksmai bus atliekami, veikė kartu su trečiaisiais asmenimis, be to, ieškovas, kaip įmonės akcininkas, sudarydamas sandorius su banku, siekė naudos (gauti kreditą įmonei, kurios akcininkas jis yra) ir tuo pačiu turėjo prisiimti pareigas (laiduoti už įmonės skolas bankui), ką ieškovas žinojo ir sutiko. Byloje buvo nustatytas faktas, kad nei ieškovas, nei jo sutuoktinė nedalyvavo UAB „Afrula“ veikloje. Ieškovų nuomone vieno iš jų buvimas akcininku nereiškia naudos sau siekimo, nes ieškovai iš to jokios naudos negavo. Ieškovai neveikė su trečiaisiais asmenimis, tik siekė perleisti UAB „Afrula“ akcijas, kas vėliau ir buvo padaryta. Visos šios aplinkybės patvirtina faktą, kad laidavimo sutartis ieškovų buvo sudaryta suklydus, ieškovų suklydimui įtakos turėjo nepakankamai atsakingi banko darbuotojų veiksmai, taip pat trečiųjų asmenų veiksmai, nukreipti prieš ieškovų interesus.

9Atsakovas Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš ieškovų atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas atmestinas.

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1-2 d.).

13Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d.) nėra nustatyta, byloje paduodant apeliacinį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

14Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys atsakovui atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

15Sandorių negaliojimo instituto paskirtis - siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

16Pagal Civilinio kodekso 1.90 str. 1 d. iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, kad šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją. Be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).

17Apeliantai vienu iš teisinių pagrindų pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia nurodo Civilinio kodekso 1.90 str., t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu dėl suklydimo. Savo suklydimą apeliantai grindžia tuo, kad bankas, parengęs laidavimo sutarties tekstą, šios sutarties sąlygų tinkamai ieškovams neatskleidė ir nesudarė galimybės ieškovams susipažinti su iš anksto parengtomis sutarties sąlygomis nei iki pasirašant sutartį, nei sutarties pasirašymo metu.

18Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425/2002; 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2001). Šioje byloje ieškovai neginčija tos aplinkybės, kad sutarties tekstas jiems buvo pateiktas susipažinti prieš sutartį pasirašant banke, nors teigia, kad šios sutarties sąlygų atsakovas tinkamai ieškovams neatskleidė ir visiškai nesudarė protingos galimybės ieškovams susipažinti su iš anksto parengtomis sutarties sąlygomis nei iki pasirašant sutartį, nei sutarties pasirašymo metu. Tokie ieškovų paaiškinimai nepagrįsti jokiais įrodymais. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šiuo atveju ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų užkirtęs kelią susipažinti su parengtos sutarties tekstu, jos sąlygomis, būtų atsisakęs paaiškinti sutarties turinį ar kitaip skubinęs ieškovus pasirašyti sutartį. Priešingai iš šioje byloje nustatytų aplinkybių, galima daryti išvadą, kad ieškovai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, neskaitė sutarties teksto, nesiaiškino pasirašoma sutartimi sukeliamų teisinių pasekmių ( t. 2, b. l. 23-25).

19Apeliacinio skundo argumentai, kad banko darbuotoja neišaiškino laidavimo sutarties teisinių padarinių taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bankas tinkamai atskleidė ir išaiškino ieškovams laidavimo sutarties turinį ir esmę. 2012 m. kovo 20 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja R. G., dirbusi banke verslo klientų vadybininke, nurodė, kad visi klientai yra supažindinami su sutartimi, ieškovai buvo informuoti, jog sutartimi laiduoja už UAB „Afrula“, klientams būdavo primenami svarbiausi dalykai - suma, skolininkas, paskirtis, atsakoma į klientų klausimus. Buvo akcininkų sprendimas, kurį pasirašė ieškovas kaip akcininkas ir laiduotojas, todėl ieškovas žinojo, už ką pasirašė (2 t., b. l. 137-143). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliantų teiginiai, kad laidavimo sutartį jie pasirašė prisijungimo būdu, todėl pagal Civilinio kodekso 6.185 str. 2 d. laidavimo sutartis ieškovams neprivaloma, nesiderėjo dėl laidavimo sąlygų, neturėjo galimybės susipažinti su šios sutarties sąlygomis ir kad bankas neinformavo ieškovų dėl laidavimo sutarties sudarymo teisinių pasekmių, atmestini, kaip neįrodyti ir nepagrįsti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantai nesuklydo dėl laidavimo sutarties esmės, dėl ko pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia nėra.

20Iš ieškovų pareikšto ieškinio turinio matyti, kad kreditavimo ir laidavimo sutartys buvo sudarytos turint tikslą padėti ieškovo draugui G. B. ir jo partneriui R. D. gauti kreditą UAB „Afrula”, ieškovui su minėtais asmenimis susitarus, kad po kredito gavimo ir laidavimo sutarties pasirašymo ieškovas perleis UAB „Afrula” akcijas kitam asmeniui, kuris perims ieškovo įsipareigojimus, todėl ieškovo įsipareigojimai banko atžvilgiu pasibaigs. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog pasirašant ginčo laidavimo sutartį, ieškovas nesuklydo dėl laidavimo sutarties esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, ir suvokė jų pasekmes, tačiau suklydo dėl susitarimų su trečiaisiais asmenimis pasekmių - neapdairiai ir neprotingai tikėjosi išvengti sutartinės atsakomybės, kad visi jo įsipareigojimai banko atžvilgiu pasibaigs, kai UAB „Afrula” akcijos bus perleistos kitam asmeniui.

21Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartį sudaryta dėl suklydimo. Aukščiau aptartas ieškovų suklydimas neįtakoja ginčytinos laidavimo sutarties teisėtumo ir negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, nes ieškovas suklydo dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmęs pats (CK 1.90 str. 5 d.). Šiuo atveju ieškovų klaidingas įsivaizdavimas dėl prievolės pabaigos negali būti pripažintas suklydimu, nes tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ir nerūpestingumo. Šiuo konkrečiu atveju sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią.

22Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas tikėjosi, jog UAB „Afrula” akcijas perleidus kitam asmeniui, visi jo įsipareigojimai banko atžvilgiu pasibaigs, ieškovė manė, kad pasirašo akcijų perleidimo sutartį, o laidavimo sutartis yra sudaryta ieškovams visiškai neįsigilinus į jos sąlygas. Šiuo atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kiekvienas protingas, atidus ir rūpestingas asmuo žino, kad jam sudarius sutartį, ši sutartis galios iki joje numatytų sąlygų įvykdymo arba iki sutarties galiojimas pasibaigs ir kad kita šalis turi teisę reikalauti sutarties vykdymo.

23Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovų ir trečiųjų asmenų susitarimuose bankas nedalyvavo ir apie juos iš viso nežinojo. Nors praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams po laidavimo sutarties sudarymo (2008 m. gruodžio 23 d.), ieškovas akcijas pardavė ir sudarė susitarimą, pagal kurį M. V. įsipareigojo perimti ieškovo prievoles bankui, tačiau perkelti savo skolos kitam asmeniui skolininkas negalėjo, kadangi nebuvo gautas kreditoriaus sutikimas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nesant duomenų apie atsakovo sutikimą dėl skolos perkėlimo, nėra jokio pagrindo laikyti, kad skola buvo perkelta (CK 6.116 str.). Pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog su banku nėra suderintas įsipareigojimų, kylančių iš laidavimo sutarties, perėmimo klausimas, akcijos buvo perleistos pažeidžiant susitarimus su banku - Kreditų subordinavimo sutarties 8 punktas (t. 1, b. l. 9) numato, kad UAB „Afrula” įsipareigoja nekeisti veiklos srities ir akcininkų sudėties be banko rašytinio sutikimo, o banko sutikimas perleisti akcijas nebuvo gautas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nepagrįstas yra apeliantų teiginys, jog laidavimo sutartis jų atžvilgiu yra pasibaigusi. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bankas ieškovo ir trečiųjų asmenų sudaromuose susitarimuose nedalyvavo, apie jų turinį bankui nebuvo žinoma, šių susitarimų sudarymo ar nesudarymo faktas neįtakoja pačios laidavimo sutarties pasibaigimo ar jos galiojimo. Laidavimo sutartis gali pasibaigti tik esant Civilinio kodekso įtvirtintiems pagrindams.

24Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai turėjo sutartinių santykių patirties, taigi turėjo ir galėjo žinoti, kad sudarytos sutartys šalims sukelia teisines pasekmes, t. y. kol sutartis galioja, sutartyse numatytas sąlygas šalys privalo vykdyti ir kad sutartis gali pasibaigti tik ją nutraukus, pakeitus arba pripažinus negaliojančia teisės aktuose numatytais pagrindais. Todėl akivaizdu, kad ieškovai galėjo ir privalėjo suprasti, kad jų pasirašomos sutartys reiškia atitinkamų įsipareigojimų prisiėmimą. Ieškinyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai dar iki laidavimo sutarties sudarymo žinojo, kokie veiksmai bus atliekami, veikė kartu su trečiaisiais asmenimis, be to, ieškovas, kaip įmonės akcininkas, sudarydamas sandorius su banku, siekė naudos (gauti kreditą įmonei, kurios akcininkas jis yra) ir tuo pačiu turėjo prisiimti pareigas (laiduoti už įmonės skolas bankui), ką ieškovas žinojo ir dėl šių aplinkybių sutiko. Šie sandoriai nebuvo vienkartiniai, dar 2006 m., kaip nurodo pats ieškovas, buvo sudaryta Kreditavimo sutartis su AB Dnb Nord banku. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad ieškovui buvo žinomos jo tuo metu valdytos UAB „Afrula“ sudaromų sutarčių sąlygos. Tai, kad ieškovai suprato savo sudarytos laidavimo sutarties sukeliamas teisines pasekmes patvirtina ir tai, kad ieškovas L. R. parduodamas UAB „Afrula“ akcijas tarėsi dėl įsipareigojimų bankui perėmimo, siekė užsitikrinti tokios sutarties sąlygų įvykdymą, apsisaugoti nuo galimos rizikos (Susitarimas Nr. 2008-12-23 Dėl UAB „Afrula“ įsipareigojimų perėmimo, t. 1, b. l. 18). Be to, byloje nustatyta, kad ieškovai pradėjo gintis suklydimo aplinkybe tik tada, kai bankas kreipėsi į teismą dėl skolos pagal kredito sutartį priteisimo iš ieškovų ir 2009 m. lapkričio 25 d. teismas priėmė palankų bankui sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes įvertino kaip ieškovų gynybinę poziciją siekiant išvengti įsipareigojimų bankui vykdymo. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovas L. R. ir teigia, kad jokių veiksmų kaip bendrovės savininkas (vienintelis akcininkas) bei bendrovės vadovas neatliko, buvo tik formalus akcininkas ir direktorius, siekė tik padėti draugui (G. B.), tačiau ieškovai neginčija 2006 m. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties dėl UAB „Afrula“ akcijų įsigijimo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nei teisinis, nei faktinis pagrindas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia neegzistuoja. Apeliantams buvo tinkamai atskleistas laidavimo sutarties turinys, jos esmė ir pasekmės. Apeliantai suprato laidavimo sutartimi prisiimamus įsipareigojimus.

25Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad laidavimo sutarties sudarymui buvo reikalingas teismo leidimas, nes buvo laiduojama dėl didelės sumos, laiduotojai neturi kito vertingo turto, išskyrus nekilnojamąjį turtą, kuris yra šeimos gyvenamasis būstas ir jame gyvena nepilnamečių vaikų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliantų argumentai negali būti analizuojami ir vertinami apeliacinės instancijos teisme, kadangi šios aplinkybės ieškovų nebuvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme ir konstatuotos skundžiamame sprendime.

26Kadangi esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Civilinio proceso kodekso 226 str., reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, Civilinio proceso kodekso nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312, 314 str.).

27Civilinio proceso kodekso 306 str. apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

28Civilinio proceso kodekso 312 str. taip pat numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005). Kadangi ieškovai pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentu, kad laidavimo sutarties sudarymui buvo reikalingas teismo leidimas, ir šios aplinkybės neįrodinėjo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantai šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje. Ieškovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme galėjo ir turėjo panaudoti šiuo argumentus, jei jie, ieškovų vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo leidimas laidavimo sutarčiai sudaryti šiuo konkrečiu atveju nebuvo reikalingas, ieškovai nepagrįstai plečiamai aiškina Civilinio kodekso 3.85 str. nuostatas. Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuris nėra siejamas su konkrečiu skolininko, šiuo atveju ieškovų turtu.

29Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

30Dėl bylinėjimosi išlaidų

31Ieškovų apeliacinį skundą atmetus visiškai, iš ieškovų atsakovo Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas patyrė 2 205,20 Lt dydžio išlaidas advokato, atstovavusio atsakovą bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme, teisinei pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 36-43). Prašymas atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, atsakovo advokato atliktus procesinius veiksmus – paruoštą atsiliepimą į apeliacinį skundą, į tai, kad tas pats advokatas atstovavo atsakovą ir pirmosios instancijos teisme, į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus užmokesčių dydžius bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo kolegija atsakovo naudai priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje sumažina, priteisdama atsakovo naudai iš ieškovų 1 200 Lt (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 8.11 p.).

32Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantai už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 14 259 Lt žyminį mokestį (CPK 80 str. 4 d.), tačiau žyminio mokesčio sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi (t. 3, b. l. 12-13) apeliantams buvo atidėtas iki procesinio sprendimo byloje priėmimo. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliantų apeliacinį skundą iš jų į valstybės biudžetą priteistinas nesumokėtas 14 259Lt žyminis mokestis.

33Bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų, sutuoktinių L. R. ir E. R. priteisiamos solidariai (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36Priteisti iš ieškovų L. R. (a. k. ( - ), adresas ( - )) bei E. R. (a. k. ( - ), adresas ( - )) solidariai atsakovo Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (sk. k. 112025592, buveinės adresas Didžioji g. 18/2, Vilnius) naudai 1 200 Lt (vienas tūkstantis du šimtai litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

37Priteisti iš ieškovų L. R. (a. k. ( - ), adresas ( - )) bei E. R. (a. k. ( - ), adresas ( - )) solidariai į valstybės biudžetą už apeliacinį skundą nesumokėtą 14 259 Lt (keturiolika tūkstančių du šimtai penkiasdešimt devyni litai) žyminį mokestį.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.Ginčo esmė... 4. Ieškovai L. R. ir E. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Nordea... 5. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovų... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 8. Ieškovai L. R. ir E. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą... 9. Atsakovas Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank... 10. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 11. Apeliacinis skundas atmestinas.... 12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK... 14. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį... 15. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis - siekti, kad civiliniuose... 16. Pagal Civilinio kodekso 1.90 str. 1 d. iš esmės suklydus sudarytas sandoris... 17. Apeliantai vienu iš teisinių pagrindų pripažinti laidavimo sutartį... 18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta... 19. Apeliacinio skundo argumentai, kad banko darbuotoja neišaiškino laidavimo... 20. Iš ieškovų pareikšto ieškinio turinio matyti, kad kreditavimo ir laidavimo... 21. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo... 22. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas tikėjosi, jog UAB... 23. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovų ir trečiųjų asmenų susitarimuose... 24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai turėjo... 25. Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad laidavimo sutarties... 26. Kadangi esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl... 27. Civilinio proceso kodekso 306 str. apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir... 28. Civilinio proceso kodekso 312 str. taip pat numato, kad apeliaciniame skunde... 29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas... 30. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 31. Ieškovų apeliacinį skundą atmetus visiškai, iš ieškovų atsakovo Nordea... 32. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantai už apeliacinį skundą turėjo... 33. Bylinėjimosi išlaidos iš ieškovų, sutuoktinių L. R. ir E. R. priteisiamos... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 35. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti... 36. Priteisti iš ieškovų L. R. (a. k. ( - ), adresas ( - )) bei E. R. (a. k. ( -... 37. Priteisti iš ieškovų L. R. (a. k. ( - ), adresas ( - )) bei E. R. (a. k. ( -...