Byla 2A-304-381/2015

Dėl sutarties pripažinimo nesudaryta

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2743-656/2014 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, tretiesiems asmenims UAB „Būsto paskolų draudimas“, A. G. ir A. G. dėl sutarties pripažinimo nesudaryta.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.

5Ieškovas kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. Būsto kreditavimo sutartis Nr. ( - ), sudaryta tarp atsakovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių ir ieškovo R. P., yra negaliojanti CK 1.90 straipsnio pagrindu bei pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 22 d. Sutartį dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo.

6Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. tarp ieškovo, A. G. (tuo metu Grudytės - Guobienės) bei A. G. ir atsakovo banko Nordea Bank AB, veikiančiu per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, buvo sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. ( - ) (toliau – Kreditavimo sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo A. G., A. G. bei ieškovui suteikti 450 000 Lt kreditą, gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypu, esančiais ( - ), kurį pirko A. G. ir A. G., įsigijimui. Ieškovas nurodė, kad šiame name niekada negyveno ir neketino gyventi. A. G. yra ieškovo pusbrolis ir prašė laiduoti už jo ir sutuoktinės A. G. imamą paskolą bei paaiškino ieškovui, kad jis niekuo nerizikuoja, nes bankui bus įkeistas gyvenamasis namas. Ieškovas, norėdamas padėti jaunai šeimai, sutiko laiduoti, tačiau nuvykus į banką ieškovui buvo paaiškinta, kad jis bus ne laiduotoju, bet vienas iš kredito gavėjų. Ieškovas su A. G. susitarė, kad ieškovas gaus dalį kredito lėšų ir padengs savo kreditą kitame banke, tačiau ieškovas jokių pinigų negavo. Ieškovas nurodė, kad siekė sukurti paskolinius santykius ir gauti dalį pinigų, tačiau, negavęs pinigų iš banko bei kitų bendraskolių, suprato, kad suklydo dėl esminių sandorio sąlygų todėl Kreditavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.90 str. pagrindu. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. Sutartis dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo taip pat turi būti pripažinta negaliojančia.

7Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, turi būti tiriama ir vertinama CK 1.90 straipsnyje nurodytų sąlygų visumą. Ieškovas, sudarydamas Kreditavimo sutartį, nesuklydo dėl šios sutarties esminių aplinkybių, ieškovas aiškiai suprato Kreditavimo sutarties esmę, šia sutartimi prisiimamus įsipareigojimus ir galimas pasekmes, nes ieškovas ankščiau turėjo patirties, sudarydamas sutartis su kredito įstaigomis. Ieškovo ginčijama sutartimi ieškovui ir tretiesiems asmenims išduotas 130 329,01 Eur kreditas buvo išmokėtas į banko sąskaitą, kurią nurodė patys kredito gavėjai, o banko sąskaitos, į kurią pervedamas kreditas, numeris buvo aiškiai nurodytas Kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 2.5 ?., su kuriuo susipažino ir jį perskaitė visi kredito gavėjai. Šios sąskaitos turėtoja yra viena iš kredito gavėjų A. G., kuriai visa kredito suma ir buvo išmokėta. Atsakovas nurodė, kad prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galinių teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmu padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sandorio šalis, kuri kreipiasi į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu, t.y., kad šalis iš esmės suklydo sudarydama sandorį, turi įrodyti šias aplinkybes: 1) kad suklydimas buvo esminis; 2) Suklydimas pateisinamas protingumo kriterijumi; 3) Šalis suklydo dėl svarbių aplinkybių; 4) Suklydimas buvo sandorio sudarymo metu; 5) Suklydusi šalis negali savo teisių apginti kitais gynimo būdais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Teismai, spręsdami dėl sandorio, sudaryto suklydus, pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90 straipsnio taikymui nurodytų sąlygų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

11Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovas nurodo, kad siekė sukurti paskolinius teisinius santykius su atsakovu ir gauti piniginių lėšų, kad ieškovas neturėjo galimybės iš anksto susipažinti su sutarties tekstu, pasikonsultuoti su teisininkais, pasirašydamas sutartį, pagrįstai manė, kad dalį Kredito lėšų gaus į banko sąskaitą, kurią atsidarė Nordea Bank Finland Plc, kad su ieškovu atskirai nebuvo aptarta nei viena sutarties sąlyga, tačiau ši ieškovo pozicija vertintina kaip prieštaringa. Ieškovas pripažino, kad norėjo faktiškai gauti dalį kredito sumos, bet taip pat teigė, kad laiduodamas siekė padėti A. G. ir jo sutuoktinei gauti kreditą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad abi ieškovo pozicijas vienija aplinkybė, kad ieškovas siekė tapti solidariu banko skolininku – tiek laidavimo sutarties pagrindu, tiek tapdamas bendraskoliu pagal Kreditavimo sutartį. CK 6.6 str. 6 d. ir CK 6.81 str. 1 d. įtvirtina, kad bendraskoliai ir laiduotojai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė, todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad suklydimas buvo esminis ir dėl svarbių aplinkybių, nes ieškovas bet kuriuo atveju siekė tapti arba laiduotoju, arba dalies kredito pinigų gavėju. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas gali savo teises apginti kitais būdais – reikšdamas ieškinio reikalavimą tretiesiems asmenims dėl dalies išduoto kredito sumos priteisimo.

12Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors ieškovas turi tik vidurinį ir profesinį statybininko išsilavinimą, tačiau turi kreditavimo sutartinių santykių su bankais patirties, tame tarpe ir su kredito įstaigomis (2008 m. vasario 26 d. sutartis su AB DnB banku), todėl turėjo ir galėjo žinoti, kad sudarytos sutartys šalims sukelia teisines pasekmes, t.y. kol sutartis galioja, sutartyse numatytas sąlygas šalys privalo vykdyti. Ieškovo ginčijama sutartimi ieškovui ir tretiesiems asmenims išduotas 130 329,01 Eur kreditas buvo išmokėtas į banko sąskaitą, kurią nurodė patys kredito gavėjai. Banko sąskaitos, į kurią pervedamas kreditas, numeris buvo aiškiai nurodytas Kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 2.5 ?., su kuriuo susipažino ir jį perskaitė visi kredito gavėjai, todėl ieškovo teiginiai, jog jis suklydo dėl to, kad negaus piniginių lėšų, nepagrįsti.

13Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Vien klaida nėra pakankama, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galinių teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Dėl to teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis.

14Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad

15šalių santykiai pagal Kreditavimo sutartį kvalifikuojami kaip vartojimo, todėl teismui kyla pareiga vykdyti ginčijamos sutarties sąlygų kontrolę CK 6.188 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė Kreditavimo sutarties sąlygų nesąžiningumo. Nors ieškovas teigė, kad neturėjo teisės susipažinti su kreditavimo sutarties sąlygomis iki sutarties sudarymo (CK 6.188 str. 1 d. 9 p.), tačiau byloje nepaneigta, kad banko darbuotoja atskleidė ir žodžiu paaiškino ieškovui ir tretiesiems asmenims Kreditavimo sutarties sąlygas, esmę, kad buvo pateiktos susipažinti parengtos Kreditavimo sutarties sąlygos, kad ieškovas ir tretieji asmenys turėjo galimybę šias sąlygas skaityti, analizuoti tiek laiko, kiek manė reikalinga, užduoti banko darbuotojai klausimus, paprašyti paaiškinimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-968/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1425/2002). Ieškovo teiginys, kad Kreditavimo sutartį jis pasirašė prisijungimo būdu, todėl pagal CK 6.185 str. 2 d. Kreditavimo sutartis ieškovui neprivaloma, nes ieškovas nesiderėjo dėl jos sąlygų, neturėjo galimybės susipažinti su šios sutarties sąlygomis ir kad bankas neinformavo ieškovo dėl Kreditavimo sutarties sudarymo teisinių pasekmių, atmestini, kaip neįrodyti ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas pasirinko kreditavimo schemą (vietoj laiduotojo statuso ieškovui suteikė bendraskolio statusą), kuri nenumatyta jo paties vidiniuose norminiuose aktuose (atsakovo pateiktame Kreditavimo vadove), tačiau ši aplinkybė teisiškai nereikšminga, nes ginčas sprendžiamas remiantis viešaisiais teisės aktais.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas, sudarydamas sutartį su atsakovu, ne suklydo, o elgėsi neapdairiai, nerūpestingai. Tokią išvadą teismas padarė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, iškraipęs ieškovo bei liudytojų parodymus.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas savo paaiškinimuose teisme pripažino, jog su pusbroliu A. G. ir jo sutuoktine A. G. buvo draugiški santykiai ir ieškovas sutiko padėti jaunai šeimai gauti kreditą, nes ši šeima nevisiškai atitiko banko keliamus reikalavimus. Ieškovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažino aplinkybę, kad jo santykiai su pusbroliu buvo draugiški, tačiau niekada nenurodė, kad Kreditavimo sutartį pasirašė norėdamas padėti jaunai šeimai. Šią frazę teismo posėdžio metu išsakė liudytoja apklausta Nordea Bank AB darbuotoja J. K., o tai, kad A. G. ir A. G. šeima nevisiškai atitiko banko keliamus reikalavimus, 2014 m. rugpjūčio 7 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškė UAB „Būsto paskolų draudimas" atstovas.
3. Atsakovas kreditą pagal Kreditavimo sutartį suteikė žinodamas, kad būstą įsigis tik A. G. ir A. G., nors būtent jie, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, neatitiko banko kriterijų, o ieškovo stabilus darbo užmokestis buvo pagrindinė priežastis, lėmusi būsto kredito suteikimą. Ieškovas negavo nei kredito lėšų, nei įgijo nekilnojamojo turto, nors į sutartį buvo įtrauktas kaip kredito gavėjas, turintis stabilias pajamas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas iš kreditavimo sutarties neturėjo jokios naudos.
4. Ieškovas, pasirašydamas ginčijamą kreditavimo sutartį, tikėjosi gauti dalį lėšų, kurios ieškovui buvo reikalingos iš AB DnB banko gautam kreditui padengti. Ieškovas Kreditavimo sutartyje buvo nurodytas kaip vienas iš kredito gavėjų, todėl pagal savo išsilavinimą ir išprusimo lygį pagrįstai tikėjosi gauti dalį lėšų. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad ieškovas ieškinyje pripažino, kad suprato, jog pagal Kreditavimo sutartį kredito lėšos bus pervestos į A. G. sąskaitą, kuri nurodyta Kreditavimo sutartrties Specialiųjų sąlygų 2.5 punkte. Ieškovas niekada nesakė, jog sudarydamas sutartį žinojo, į kokią banko sąskaitą bus pervedamos kredito lėšos. Sudarydamas ginčijamą Kreditavimo sutartį, ieškovas matė, kad yra nurodytas kredito gavėju, be to, banko darbuotoja nurodė, kad jeigu nori, jog įsigaliotų ši sutartis, ieškovas privalo atsidaryti jų banke sąskaitą. Taigi pirmosios instancijos teismas iškraipė patikslintame ieškinyje išdėstytus argumentus.
5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar iš esmės ieškovas suklydo sudarydamas būsto kreditavimo sutartį, nevertino A. G. ir A. G. veiksmų santuokos nutraukimo byloje, nagrinėtoje Šiaulių miesto apylinkės teisme. A. G. bandė prisiimti visus įsipareigojimus, kylančius iš Kreditavimo sutarties, prašydama visą kreditą priskirti jai, o A. G. dėl to neprieštaravo. Tretieji asmenys santuoką nutraukė, sudarydami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodė, kad jie lieka solidariai atsakingi bankui Nordea Bank AB, tačiau kreditorinį įsipareigojimą vykdys lygiomis dalimis, kiekvienas po ½. Toks A. G. ir A. G. elgesys tik dar labiau sustiprino suvokimą, kad ieškovas nėra atsakingas atsakovui pagal Kreditavimo sutartį.
6. Ieškovas nebuvo neapdairus ar nerūpestingas, sudarydamas Kreditavimo sutartį su atsakovu, o suklydo dėl esminės sąlygos - pinigų gavimo fakto. Ieškovas nėra teisiškai išprusęs, ieškovo išsilavinimas yra profesinis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo finansinį išprusimą analizavo sutarties, sudarytos su DnB banku, sąlygas ir atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikros sutarties sąlygos buvo skelbiamos šio banko internetiniame tinklapyje www.dnb.lt. ir konstatavo, kad ieškovas turėjo galimybę su jomis susipažinti iš anksto. Ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant suklydimo klausimą Kreditavimo sutarties sudarymo atveju. Byloje duomenų apie tai, ar Nordea Bank AB viešai skelbė sutarties sudarymo sąlygas, nėra. Ieškovui nebuvo sudarytos galimybės iš anksto susipažinti su ginčijamos kreditavimo sutarties sąlygomis, todėl ši aplinkybė turėjo būti vertinama ieškovo, kaip vartotojo, naudai, tačiau teismas tai traktavo atsakovo naudai ir tokiu būdu pažeidė vartotojų, kaip silpnesnės šalies, teisių apsaugos principą.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas yra finansiškai išprusęs. Kreditavimo sutartis, sudaryta su atsakovu, yra sudėtinga tiek pagal struktūrą, tiek pagal pačią kreditavimo schemą. Kreditavimo sutartyje ieškovas buvo nurodytas kaip vienas iš trijų kredito gavėjų, ieškovas niekada anksčiau nebuvo sudaręs tokios sutarties, todėl pagrįstai manė, kad jei yra nurodytas kaip kredito gavėjas, tai ir gaus dalį lėšų.
8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šioje byloje įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – ir VVTAT), kaip instituciją, teikiančią išvadą, nes šiuo atveju tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, o VVTAT būtų pateikusi objektyvią išvadą dėl Kreditavimo sutarties sąlygų sąžiningumo, dėl banko veiksmų, taikant kreditavimo schemą, nenumatytą vidiniuose banko norminiuose aktuose. Teismas nepagrįstai ex officio įvertino Kreditavimo sutarties bei Sutarties dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo sąlygas ir pripažino, kad jos vartotojų teisių aspektu yra sąžiningos, nes tokia teismo išvada kardinaliai prieštarauja VVTAT nutarime išdėstytoms išvadoms.

18Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal CK 1.90 str. 1 d. iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes bei kitas svarbias aplinkybes. Ieškovas aiškiai suprato, kokio pobūdžio sandorį sudaro – būsto kredito sutartį, šio sandorio esmę, prisiimamus įsipareigojimus ir tai patvirtina paties ieškovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, patikslintame ieškinyje jo paties išdėstyti teiginiai.
2. CK 6.189 str. 1 dalyje numatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Kiekvienas protingas, atidus ir rūpestingas asmuo žino, kad jam sudarius sutartį, ši sutartis galios iki joje numatytų sąlygų įvykdymo arba iki sutarties galiojimas pasibaigs ir kad kita šalis turi teisę reikalauti sutarties vykdymo. Ieškovas tiek šiuo metu, tiek ir ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo pilnametis, turintis vidurinį išsilavinimą, dirbantis asmuo, suvokiantis savo darbinę atsakomybę, turintis sutartinių santykių patirties, tame tarpe ir su kredito įstaigomis, todėl turėjo ir galėjo žinoti, kad sudarytos sutartys šalims sukelia teisines pasekmes, t.y. kol sutartis galioja, sutartyse numatytas sąlygas šalys privalo vykdyti ir kad sutartis gali pasibaigti tik ją nutraukus, pakeitus arba pripažinus negaliojančia teisės aktuose numatytais pagrindais.
3. Byloje esantys įrodymai, paties ieškovo paaiškinimai atspindi aiškią ieškovo valią ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu, kuri, ginčijant sandorį dėl suklydimo ir turi būti nustatinėjama sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2012). Ieškovas pats teikė atsakovui jo pajamas patvirtinančius dokumentus, paaiškinimą apie tai, kodėl 2005-2006 m. buvo susidariusios skolos UAB Omnitel ir UAB Ūkio banko lizingas, t.y. sąmoningai siekė sudaryti su atsakovu ginčijamą kreditavimo sutartį. Kartu ieškovo paaiškinimas paneigia 2014 m. birželio 2 d. teismo posėdžio metu jo paties ir sesers L. P. paaiškinimus, kad ieškovo finansinius reikalus tvarkė ji, L. P., nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad finansinius klausimus tvarkė jis pats, mokėjimus UAB „Omnitel“ ir UAB „Ūkio banko lizingas“ atliko jis pats.
4. Ieškovas aiškiai suprato su atsakovu sudaromos Kreditavimo sutarties esmę, suprato, kad bus sutarties šalimi, suprato, kad nuosavybės teisės į turtą neįgis. Ieškovas tiek pradiniame, tiek ir patikslintame ieškinyje pripažino, kad siekė sukurti paskolinius teisinius santykius su Nordea Bank Finland Plc, norėjo gauti piniginių lėšų, kad ieškovui buvo paaiškinta, kad jis yra vienas iš kredito gavėjų. Šie paties ieškovo pripažinimai patvirtina, kad jis aiškiai suprato, kad su atsakovu yra sudaroma kreditavimo sutartis ir tokią sutartį jis siekė sudaryti. 2014 m. birželio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad žinojo, jog nuosavybės teisės į turtą neįgis, o dėl dalies kredito išmokėjimo tarėsi su A. G., o ne su atsakovu.
5. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014).
6. Ieškovui ginčijama sutartimi ir tretiesiems asmenims išduotas 130 329,01 Eur kreditas buvo išmokėtas į banko sąskaitą, kurią nurodė patys kredito gavėjai. Banko sąskaitos, į kurią pervedamas kreditas, sąskaitos Nr. buvo aiškiai įtvirtintas Kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 2.5 p., su kuriuo susipažino ir jį perskaitė visi kredito gavėjai. Šios sąskaitos turėtoja yra viena iš kredito gavėjų A. G., visa kredito suma dviem išmokomis ir buvo išmokėta jai, kaip vienai iš kredito gavėjų. Ieškovas, teigdamas, kad suklydo dėl to, jog negavo piniginių lėšų, neįrodė aplinkybių, pagrindžiančių jo suklydimą, t. y. ginčijamos Kredito sutarties Specialiųjų sąlygų 2.5 p. buvo aiškiai įtvirtinta ir nurodyta sąskaita, į kurią bus išmokamas kreditas (CPK 178 str.).
7. Tai, kad kitas bendraskolis A. G. nevykdo savo įsipareigojimų, atsakovas negali būti atsakingas, nes bankas tarpusavio skolininkų santykių neįtakoja ir negali įtakoti. Ieškovas dėl to, kad savo įsipareigojimų jam nevykdo kitas skolininkas, į jį ir turėtų kreiptis, o ne į banką, taip pat neturėtų reikalauti teismo, kad Kreditavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo.
8. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, paties ieškovo teiktus teismui paaiškinimus ir pripažinimus ir pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti Kreditavimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. Ieškovas suprato savo veiksmų ir sudaromo sandorio esmę ir suklydimui konstatuoti nėra pagrindo, nes ieškovo valia ir šios valios išraiška sutapo. Tai, kad ieškovas atskirai, neinformavęs banko, susitarė su A. G. dėl kredito lėšų gavimo ir A. G. neįvykdė ar netinkamai įvykdė jų tarpusavio susitarimus, nesuponuoja išvados, kad egzistavo esminis suklydimas dėl sandorio, sudaromo su banku, esmės.
9. Įstatymo nėra draudžiami susitarimai, pagal kuriuos kredito gavėju yra keli asmenys, o kreditas išmokamas vienam iš kredito gavėjų. Būsto kreditavimo sutartis buvo sudaryta su trimis kredito gavėjais (skolininkų daugetas), kurie banko atžvilgiu yra viena šalis, o kredito gavėjų tarpusavio santykių, įskaitant jų susitarimo, į kokią sąskaitą turi būti pervedamas kreditas, kuris iš kredito gavėjų grąžina kreditą ar vykdo kitas prievoles, bankas neįtakoja, šie santykiai yra išimtinai kredito gavėjų (skolininkų) tarpusavio santykiai. Tai yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2014.
10. Atsakovo darbuotoja atskleidė ir žodžiu paaiškino ieškovui ir tretiesiems asmenims Kreditavimo sutarties sąlygas, esmę, buvo pateiktos susipažinti parengtos Kreditavimo sutarties sąlygos, ieškovas ir tretieji asmenys turėjo galimybę šias sąlygas skaityti, analizuoti tiek laiko, kiek manė reikalinga, užduoti atsakovo darbuotojai klausimus, paprašyti paaiškinimų. Banko darbuotoja 2014 m. birželio 2 d. teismo posėdžio metu parodė, kad kliento teisė ir pareiga skaityti sutartį tiek laiko, kiek mano esant reikalinga, buvo užtikrinta, klientų niekas neskubino, klientams buvo paaiškinta, kad jie gali su sutarčių tekstu susipažinti tiek banke, tiek ir kitoje vietoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-968/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425/2002; 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2001). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų užkirtęs kelią susipažinti su parengtos sutarties tekstu, jos sąlygomis, būtų atsisakęs paaiškinti sutarties turinį ar kitaip skubinęs ieškovą pasirašyti sutartį. Juo labiau, kaip pripažįsta pats ieškovas, jis suprato, kad pagal Kreditavimo sutartį kredito lėšos bus pervedamos į A. G. sąskaitą, o ne į jo sąskaitą, t.y. ieškovas aiškiai suprato kokią sutartį sudarė, bet kuriuo momentu turėjo galimybę atsisakyti ją pasirašyti, tačiau to nepadarė.
11. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus dėl Guobių santuokos nutraukimo padarinių. Vertinant, ar buvo asmens suklydimas, turi būti vertinama faktinė situacija, buvusi ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne vėliau, po sandorio sudarymo atsiradusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005). Trečiųjų asmenų santuokos nutraukimo bylos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nustatinėjant aplinkybes dėl ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimų. Be to, santuokos nutraukimo byloje buvo sprendžiamas sutuoktinių tarpusavio įsipareigojimų vykdymas atsakovui. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo aiškiai nurodyta, kad atsakovui jie abu ir toliau lieka solidariai atsakingi, t.y. atsakovo atžvilgiu prievolė nebuvo padalinta, Kreditavimo sutartis nebuvo pakeista, ieškovas nebuvo atleistas nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo pagal Kreditavimo sutartį.
12. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos į bylos nagrinėjimą, neobjektyviai išnagrinėjo bylą ir byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašymą dėl VVTAT įtraukimo į bylą, kaip išvadą byloje teikiančios institucijos, ieškovas pateikė tik paskutinio 2014 m. rugpjūčio 7 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame buvo klausomos tik šalių baigiamosios kalbos. Toks prašymas buvo pateiktas akivaizdžiai pavėluotai, siekiant vilkinti procesą byloje. VVTAT nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio ir neturi jokios išankstinės galios teismui ar būsimam sprendimui.

19Tretysis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra duomenų jog ieškovas yra ar buvo neveiksnus ir savo veiksmų nesuvokiantis asmuo, todėl jis puikiai suvokė sudaromos sutarties esmę. Tiek kredito gavėjai, tiek bankas, sudarydami kredito sutartį, prisiėmė tam tikrą riziką, t. y. bankas įsipareigojo suteikti kreditą ir jį suteikė, o kredito gavėjai solidariai įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti palūkanas bei kitus mokėjimus pagal kreditavimo sutartį. Faktas, kad ieškovas iš kitų kredito gavėjų negavo dalies pagal kreditavimo sutartį gautų pinigų, ieškovo nuo atsakomybės neatleidžia, nes išorinių civilinių teisinių santykių dalyvis - bankas - neturi nukentėti dėl to, kad vidinių civilinių teisinių santykių subjektai - kredito gavėjai - tarpusavyje nesusitarė, kaip bus paskirstytos kreditavimo sutartimi gautos kredito lėšos ir kam jos bus skirtos, juolab, kad ir tokių susitarimų tarp kredito gavėjų negalėjo ir neturėjo būti, nes tikslinio kredito lėšos (LR CK 6.877 str.) negali būti paskirstytos kitaip, nei numatyta sutartyje. Priešingu atveju, tokie kredito gavėjų veiksmai sukeltų pasekmes, numatytas LR CK 6.877 str. 2 d. arba LR BK 206 str. 2 d. Kredito sutartimi jos šalys pasiekė norimo rezultato, t. y. bankas paskolino lėšas kredito gavėjams, todėl sutarties šalys, sutarčiai įgavus privalomumo ir vykdytinumo būseną, privalo sutarties laikytis, ją vykdyti ir pagal ją atsakyti esamomis sutartyje sąlygomis.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Pirmosios instancijos teismas tą ir padarė, todėl ieškovo teiginiai, kad teismas netinkamai vertino, jo, kaip vartotojo, teises vien todėl, kad į bylą neįtraukė vartotojo teisių apsaugos tarnybos, yra nepagrįsti. Nors CPK 49 straipsnis ir numato, kad išvadai pateikti šis asmuo gali būti įtrauktas į bylą, tačiau tai daroma tada, kai tai yra būtina (CPK 49 str. 5 d.). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vartotojų teisių apsaugos srityje, yra nurodęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013).
3. CK 6.993 str. įtvirtintas teisinis reglamentavimas nustato draudėjo (ne draudiko) pareigą suteikti draudimo rizikos vertinimui reikšmingą informaciją, t. y., visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui. Draudėjo pareiga suteikti draudikui visą nurodytai sutarčiai reikšmingą informaciją gali lemti tiek šio apsisprendimą prisiimti draudimo riziką, tiek draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokų bei draudimo išmokų dydžius. Aplinkybės, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, neabejotinai yra tos, kurios yra nurodytos draudimo rūšies taisyklėse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2003; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2003). Draudikas taip pat yra įpareigotas suteikti draudėjui visą reikiamą informaciją, numatytą draudimo rūšies taisyklėse (CK 6.992 str.). Taigi, draudikas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, vertino jo gaunamas pajamas, taip pat kitų kredito gavėjų gaunamas pajamas bei kitas aplinkybes, susijusias su draudimo sutartimi prisiimamos rizikos vertinimu. Draudimo sutartis buvo sudaryta kreditavimo sutarties pagrindu vertinant visų kredito gavėjų pajamas, tačiau skirtingai, nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, bendrovės atstovas neteigė, kad kreditas A. G. ir A. G. nebūtų suteiktas, jei ne apeliantas. Kredito suteikimo pagrindus ir riziką vertina bankas, o ne draudimo bendrovė, todėl tokie apelianto faktų iškraipymai rodo tik tai, kad jis nori išvengti laisva valia prisiimtos prievolės vykdymo.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinis skundas netenkintinas

21Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22Dėl naujų įrodymų priėmimo

23Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2006; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą), arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

24Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 str. nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013). Apeliantas pateikė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. lapkričio 19 d. Nutarimo Nr. 10-1048 kopiją, prašo šį įrodymą priimti, nes jo pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, kai pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, visiškai priešingas VVTAT išvadoms. Tai patvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumą. Teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti bylą, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas yra pripažintinas vartotoju šioje byloje, kad teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet galintį turėti bylai įrodomosios reikšmės, įrodymą yra nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013), sprendžia, kad yra pagrindas prijungti prie bylos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. lapkričio 19 d. Nutarimą Nr. 10-1048 ir juo vadovautis nagrinėjant šią bylą kaip rašytiniu įrodymu (CPK 197-200 str.).

25Dėl pagrindo 2008 m. rugsėjo 22 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK08/09/26SL ir 2008 m. rugsėjo 22 d. Sutartį dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį

26Pagal įstatyme įtvirtintą apibrėžtį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis); sandoris – civilinėje apyvartoje dominuojantis civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalis); sudarydami sandorius asmenys, veikdami civilinių teisinių santykių dalyvių autonomijos principo pagrindu, įgyvendina savo civilinį teisnumą. Civilinių teisinių santykių subjektų autonomijos principas nėra absoliutus - įgyvendindami civilines teises ir vykdydami pareigas, asmenys negali pažeisti imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų (CK 1.137 straipsnis). Kai sandorio sudarymu pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai ar viešasis interesas, tokie pažeidimai šalinami ir pažeistos teisės ginamos taikant sandorio negaliojimo institutą. Sandorio negaliojimo instituto esmė yra ta, kad negaliojantis sandoris nesukelia tų pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, jis sukelia sandorio negaliojimo pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009).

27Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Sprendžiant, ar sutarties šalis tinkamai įgyvendino savo teisę, visų pirma, turi būti atskleistas tikrasis (ne formalus) šios teisės turinys. Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reglamentavimą yra išimtinis sutarties šalių teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Civilinės apyvartos stabilumas, kaip būtina visuomenės ekonominio gyvenimo, raidos prielaida, yra viešasis interesas. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009).

28Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Paprastai sandorio sudarymo priežastimi yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutartiniai santykiai grindžiami sutarties privalomumo ir vykdytinumo principais. Jeigu kredito sutartis yra kvalifikuotina vartojimo sutartimi, vartotojui suteikiama papildoma apsauga, skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. CK 6.188 straipsnio, galiojusio teisinių santykių tarp ginčo šalių atsiradimo metu, 2 dalyje buvo reglamentuojama, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus (ši nuostata įtvirtinta galiojančios CK redakcijos 6.2284 straipsnio 2 dalyje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

29Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo sutartys yra konsensualinės, nes pagal jas šalių teisės ir pareigos atsiranda nuo sutarčių sudarymo momento (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, ar reikalinga jų teisminė gynyba ir kokia teisminė gynyba, nurodyta CK 1.138 straipsnyje, reikalinga. Pagal CK 1.137 straipsnį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, taip pat pasirinkti, asmens manymu, tinkamiausią jo pažeistų teisių gynybos būdą. Teisė pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą išimtinai priklauso ieškovui (kreditoriui) (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2012).

30Apeliantas ginčijamą sutartį prašo pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. CK 1.90 straipsnyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Kaip minėta ankščiau, sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumas, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).

31Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012).

32Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. G. ir A. G. kreipėsi į atsakovą su paraiškomis 450 000 Lt kreditui gauti (t. 1., b.l. 82-89). 2008 m. rugsėjo 22 d. ieškovas, tretieji asmenys ir atsakovas sudarė Kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovui ir tretiesiems asmenims buvo suteiktas 130 329,01 Eur kreditas (t.1., b.l. 96-109). Kreditas buvo tikslinis, t.y. suteiktas namo su priklausiniais ir žemės sklypu, esančiais ( - ), pirkimui ir remontui (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.7 p.). Kreditavimo sutarties Specialiųjų sąlygų 1.2 punkte numatyta, kad ieškovas, A. G. ir A. G. yra kredito gavėjai. Kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų 2 punkte nustatyta, kad jei kredito gavėjais yra du ar daugiau asmenų, visų kredito gavėjų prievolės pagal sutartį yra solidarios, todėl atsakovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli kredito gavėjai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, be to, tiek visas prievoles, tiek jų dalį. Taigi visi trys kredito gavėjai atsakovo atžvilgiu yra solidarūs skolininkai. Kredito sutarties šalys susitarė, kad kreditas bus pervedamas į banko sąskaitą Nr. ( - ) (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.5 p.). Atsakovas kreditą išmokėjo 2 išmokomis: pirmąją išmoką, sudarančią 121 640,41 Eur, ir antrąją išmoką, sudarančią 8 688,60 Eur išmokėjo 2008 m. spalio 2 d. (t.1., b.l. 113-114). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog banko kredito sumos išmokėjimo vienam kredito gavėjui dieną kredito gavėjams atsiranda jų prievolė grąžinti kredito sumą kartu su sutartyje nustatytomis palūkanomis. Tuo atveju, kai kredito gavėjais yra nurodyti keli asmenys, kurių teisės ir atsakomybė sutartyje vienodos, o įsipareigojimas grąžinti kreditą priimtas kaip solidarioji prievolė, tai visi jie vertinami kaip kredito gavėjai. Įstatymo nedraudžiama sutartimi nustatyti, kad kredito gavėjais būtų ir kiti faktiškai negavę kredito, bet kredito gavėjais įrašyti į kredito sutartį ir ją sudarę asmenys, jei taip susitaria kredito sutarties šalys. Jeigu atskiram ar keletui kredito gavėjų pagal sutarties nuostatas galėjo būti perduota banko suteikiamo kredito suma ir ji buvo vienam ar keliems gavėjams perduota pagal sutarties nuostatas, tai, vertinant pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį, kredito sutartis yra galiojanti visiems sutartyje išvardytiems kredito gavėjams, t. y. ir tiems, kuriems tiesiogiai iš banko kredito dalis nebuvo perduota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2014). Tą pačią dieną, kurią buvo sudaryta Kreditavimo sutartis, tarp atsakovo ir visų trijų kredito gavėjų buvo sudaryta Sutartis dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo, kuria šalys susitarė, kad iki 2013 m. spalio 20 dienos (imtinai) bus taikomas maksimalios palūkanų normos ribojimas pagal Kreditavimo sutartį skaičiuojamų palūkanų už kreditą atžvilgiu (t.1., b.l. 118-120). 2008 m. rugpjūčio 22 d. ieškovas pateikė UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymą sudaryti draudimo sutartį nekilnojamojo turto, kurį buvo ketinama įsigyti ginčijamos Kreditavimo sutarties pagrindu, atžvilgiu (t.2., b.l. 83-84). Ieškovui ir tretiesiems asmenims netinkamai vykdant Kreditavimo sutartį, 2011 m. kovo 22 d. atsakovas informavo, kad, vadovaudamasis Kreditavimo sutarties 13.1 p., nuo 2011 m. balandžio 6 d. vienašališkai nutraukia sutartį (t.1., b.l. 115-117). Iš ieškovo procesinių dokumentų bei duotų paaiškinimų matyti, kad ieškovas ne kartą nurodė bei patvirtino, jog trečiajam asmeniui A. G. paprašius laiduoti už jo ir jo sutuoktinės imamą paskolą bei paaiškinus, kad ieškovas niekuo nerizikuoja, nes bus įkeistas perkamas nekilnojamas turtas ir paskolos negražinimo atveju lėšų išieškojimas bus pirmiausiai nukreiptas į įkeistą turtą, ieškovui banke sužinojus, kad jis bus ne laiduotojas, o vienas iš kredito gavėjų, siekdamas sukurti paskolinius teisinius santykius su atsakovu, ieškovas sutiko pasirašyti kredito sutartį, matė, jog kredito sutartyje jis (ieškovas) yra nurodytas kredito gavėju (t.1., b.l. 1-4, 44-47, 207-211; t.2., b.l. 40-49; t.3., b.l. 1-6). Iš ginčijamos Kreditavimo sutarties matyti, kad ieškovas patvirtino, jog visi sutarties punktai su juo buvo aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis ieškovas susipažino, visos sutarties sąlygos jam yra suprantamos ir aiškios (t.1., b.l. 101). Taip pat, siekdamas kad būtų suteiktas prašomas kreditas, pats ieškovas asmeniškai pateikė atsakovui paaiškinimą, dėl kokių priežasčių ankščiau vėlavo vykdyti prievoles kitų kreditorių atžvilgiu (UAB „Omnitel“ bei UAB „Ūkio bankas“) (t.2., b.l. 79). Be to, ieškovas dar 2008 m. vasario 26 d. buvo sudaręs Kreditavimo sutartį Nr. ( - ), pagal kurią AB DNB bankas ieškovui suteikė 20 000 Lt dydžio kreditą (t. 1, b.l. 135), bei buvo sudaręs lizingo sutartį su UAB „Ūkio bankas“ (t. 2., b.l. 79), t.y. ieškovas turėjo patirties sudarydamas sutartis su kredito įstaigomis. Taigi, visos ankščiau nustatytos aplinkybės, įskaitant tai, kad ieškovas pats savo iniciatyva teikė atsakovui ginčijamai sutarčiai būtinus dokumentus, pats ne kartą vyko į banką dėl sutarties sudarymo, patvirtina, kad ieškovas sąmoningai siekė sudaryti su atsakovu ginčijamą sutartį bei suprato, kokio pobūdžio sandorį sudaro, todėl turėjo ir galėjo suprasti, kad jo pasirašomos sutartys reiškia atitinkamų įsipareigojimų prisiėmimą ir tinkamą vykdymą.

33Apeliantas teigia, kad, pasirašydamas ginčijamą kreditavimo sutartį su atsakovu, suklydo dėl esminės sąlygos - pinigų gavimo fakto, nes tikėjosi gauti dalį kredito lėšų, tačiau negavo nei kredito lėšų, nei įgijo nekilnojamojo turto, nors į sutartį buvo įtrauktas kaip kredito gavėjas. Teisėjų kolegija pažymi, kad suklydimas - tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Apeliantas, ginčijamų sandorių sudarymo metu abejodamas dėl ginčijamų sandorių esmės, pasekmių, galėjo pasikonsultuoti su teisininku arba susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo, juo labiau, kai apeliantas teigia, kad jo patirtis, sudarant tokius sandorius, buvo nedidelė. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, priešingu atveju, jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad tokios byloje nustatytos aplinkybės, kaip kad apeliantas ne kartą tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teisme, yra patvirtinęs, jog ginčijamą sutartį sudarė paprašius trečiajam asmeniui A. G., kuris siekė su savo sutuoktine A. G. įsigyti nekilnojamąjį turtą, kad ieškovas žinojo, kokio nekilnojamojo turto pirkimui yra imamas kreditas, žinojo, jog perkamas nekilnojamas turtas bus įkeistas, pats ieškovas sutartyje patvirtino, jog visi sutarties punktai su juo buvo aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis ieškovas susipažino, visos sutarties sąlygos jam yra suprantamos ir aiškios, kad pačioje Kreditavimo sutartyje yra aiškiai nurodyta, į kokią banko sąskaitą bus pervesta visa kredito suma, parodo tikrąją apelianto valią – sudaryti ginčijamą Kreditavimo sutartį, skirtą nekilnojamojo turto įsigijimui kitų asmenų vardu, o ne piniginių lėšų gavimui. Pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei ieškovas tikrai tikėjosi gauti dalį kredito, po Kreditavimo sutarties pasirašymo negavęs „savo“ kredito dalies, kaip protingas, rūpestingas bei atidus žmogus, turėjo kreiptis į atsakovą ar trečiuosius asmenis, siekiant išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jam nėra pervesta „jo“ kredito dalis. Byloje įrodymų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą ar trečiuosius asmenis dėl kredito dalies, nėra (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovas tik atsakovui pareikalavus nuostolių atlyginimo (2013 metais), ėmė teigti, kad negavo dalies kredito, pradiniu ieškiniu prašė Kreditavimo sutartį pripažinti nesudaryta, o vėliau ėmė ją ginčyti dėl esminio suklydimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo teiginiai, jog su A. G. sutarė, kad ieškovas gaus dalį kredito lėšų, todėl ir sutiko pasirašyti Kreditavimo sutartį, niekaip nelemia atsakovo teisių ir pareigų, t.y. atsakovas negali būti atsakingas už tarpusavio skolininkų susitarimus, kurie nėra aptarti bei numatyti ginčijamose sutartyse, juo labiau nepašalina ieškovo atsakomybės atsakovui. Ieškovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių kitų įrodymų, argumentų, patvirtinančių esminį suklydimą, sudarant ginčijamus sandorius (CPK 178 str.). CK 1.90 str. 5 d. nustato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Taigi, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Aiškinant kitaip, šalių atsakomybės už savo veiksmus ribos taptų visiškai neapibrėžtos. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog nebuvo tinkamai supažindintas su ginčijamos Kreditavimo sutarties sąlygomis, kad jos nebuvo jam tinkamai išaiškintos, kad nesuprato, jog kredito lėšų dalies negaus, t.y. kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta dėl jo suklydimo dėl esminės sąlygos - pinigų gavimo fakto. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas savo teises gali apginti kitais būdais – reikšdamas ieškinio reikalavimą A. G. ir A. G. dėl dalies išduoto kredito sumos priteisimo ar nuostolių atlyginimo (CK 6.17 straipsnis).

34Apelianto teigimu, Kreditavimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, pasirašant standartinę sutartį, o pagal CK 6.185 str. 2 d. standartinės sutarties sąlygos kitai šaliai privalomos tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Ieškovas teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė iš anksto susipažinti su ginčijamos kreditavimo sutarties sąlygomis, tačiau šis skundo argumentas nepagrįstas įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 m. birželio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovo darbuotoja J. K. parodė, kad į banką atvykus ieškovui, jam buvo išsamiai išaiškintos bei su juo aptartos Kreditavimo sutarties sąlygos, galimos sandorio pasekmės, taip pat paaiškinta, kad jis bus solidariai atsakingas pagal sutartį (t.2., b.l. 45). Be to, kaip jau minėta ankščiau, pačioje Kreditavimo sutartyje ieškovas patvirtino, jog visi sutarties punktai su juo buvo aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis ieškovas susipažino, visos sutarties sąlygos jam yra suprantamos ir aiškios (t.1., b.l. 101). Pažymėtina, kad ieškovas aplinkybių, jog Kreditavimo sutarties esmė jam nebuvo atskleista ar jis neturėjo galimybių iš anksto susipažinti su sutarties tekstu, nepagrindžia jokiais įrodymais. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Juo labiau, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų užkirtęs kelią susipažinti su parengtos sutarties tekstu, jos sąlygomis, būtų atsisakęs paaiškinti sutarties turinį ar kitaip priverstinai skatinęs ieškovą pasirašyti sutartį.

35Atmestinas, kaip nepagrįstas, apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino A. G. ir A. G. veiksmų santuokos nutraukimo byloje, nagrinėtoje Šiaulių miesto apylinkės teisme, nes tretieji asmenys, sudarydami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodė, kad jie lieka solidariai atsakingi atsakovui ir kreditorinį įsipareigojimą vykdys lygiomis dalimis, kiekvienas po ½, o tai patvirtina, kad apeliantas nėra atsakingas atsakovui pagal Kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, visų pirma, pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijama Kreditavimo sutartis buvo sudaryta 2008 m. rugsėjo 22 d., tuo tarpu Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta A. G. ir A. G. santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, priimtas 2011 m. gegužės 11 d., t.y. praėjus beveik 3 metams po ginčijamos Kreditavimo sutarties sudarymo. Taigi, trečiųjų asmenų santuokos nutraukimo bylos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nustatinėjant aplinkybes dėl ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimų. Antra, trečiųjų asmenų santuokos nutraukimo byloje buvo sprendžiamas jų tarpusavio įsipareigojimų vykdymas atsakovui. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo aiškiai nurodyta, kad atsakovui jie abu ir toliau lieka solidariai atsakingi, t.y. atsakovo atžvilgiu prievolė nebuvo padalinta, Kredito sutartis nebuvo keičiama, juo labiau nėra jokių duomenų, jog ieškovas būtų atleistas nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo pagal ginčijamą Kredito sutartį.

36Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo į bylą įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kaip instituciją, teikiančią byloje išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo VVTAT įtraukti į bylą, kaip išvadą teikiančios institucijos. Pažymėtina, kad šios institucijos atliktas tyrimas ir jo rezultatas - pateiktos išvados - nėra susiję su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku. Iš apelianto pateikto VVTAT 2013 m. lapkričio 19 d. Nutarimo Nr. 10-1048 matyti, kad jame buvo konstatuotas tam tikrų Kreditavimo sutarties sąlygų nesąžiningumas vartotojo atžvilgiu, tačiau tokiais aspektais, kurie visiškai nesusiję su ginčijamos sutarties galiojimu apskritai ir jos sudarymu dėl ieškovo esminio suklydimo. VVTAT nurodė, jog yra nesąžiningos ir neatitinka įstatymo reikalavimų Kreditavimo sutarties sąlygos dėl jų atitikties asmens duomenų apsaugos teisės aktų reikalavimams, dėl lėšų nurašymo pagal Kreditavimo sutartį tvarkos, dėl padidintų palūkanų ir baudų už sutarties pažeidimus, dėl sutarties administravimo įkainių, dėl ginčijamų sutarčių nutraukimo pagrindų, terminų ir padarinių, dėl išvestinių finansinių priemonių sandorių nutraukimo kaštų atlyginimo, dėl mokėjimams reikalingų lėšų sukaupimo ir iš kredito gavėjo gautų mokėjimų paskirstymo tvarkos. Taigi, galimai nesąžiningos sutarčių sąlygos nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku – pripažinti Kreditavimo sutartį ir Sutartį dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo sudarytas dėl esminės klaidos jų sudarymo momentu. Kita vertus, kaip teisingai nurodė atsiliepime atsakovas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados yra rekomendacinio pobūdžio, jos teikiamos neanalizuojant visos bylos medžiagos, faktinių bylos aplinkybių. Be to, pagal CK 1.96 straipsnį sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Neabejotina, jog į ginčijamų sutarčių sąlygas neįtraukus VVTAT pripažintų nesąžiningomis sąlygų, kredito gavėjui (vartotojui) būtų dar palankesnis sutarčių vykdymo teisinis režimas, taigi, šios aplinkybės galėtų tik paskatinti, bet ne atsisakyti, sutartį sudaryti. Teismui tam tikras VVTAT nurodytas sutarčių sąlygas net ir pripažinus negaliojančiomis ab initio kaip nesąžiningas, tai neduotų pagrindo išvadai, jog tokių sąlygų eliminavimas iš sutarčių lemtų šalies (kredito gavėjo) valią atsisakyti sudaryti sutartis apskritai, dėl ko sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis.

37Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas taip pat prašė teismo pripažinti 2008 m. rugsėjo 22 d. Sutartį dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo negaliojančia, tačiau nenurodė jokių papildomų argumentų, motyvų, kuriais grįstų minėtos sutarties negaliojimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančia ir 2008 m. rugsėjo 22 d. Sutartį dėl kreditų palūkanų dydžio ribojimo.

38Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

39 Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

40Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.), laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl, atmesdamas apelianto ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

41Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

42Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 93 str.).

44Apeliacinės instancijos teismui atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ir jį pagrindžiančius įrodymus 956,71 Eur sumai.

45CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 714,5 Eur (2 467 Lt). Atsakovo prašomos priteisti 956,71 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą viršija sumą, gaunamą pritaikius minėtą koeficientą, todėl mažintinos iki 928,85 Eur. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovui iš ieškovo priteistina 928,85 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo (CPK 93, 98 str. str.).

46Pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi atidėjo ieškovui 5500 Lt dydžio dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą iki teismo sprendimo nutarties priėmimo dienos (CPK 84 straipsnis). Nors, priimdamas sprendimą, teismas klausimo dėl likusios nesumokėtos žyminio mokesčio dalies priteisimo valstybei neišsprendė, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčijamos sutartys yra pripažįstamos vartojimo sutartimis, vadovaudamasi CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu sprendžia, kad nurodytą sumą priteisti į valstybės biudžetą nėra teisinio pagrindo. Dėl tos pačios priežastis bei vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalis 1 punkto nuostatomis ieškovui gražintinas jo sumokėtas 3000 Lt dydžio žyminis mokestis už paduotą ieškinį (t. 1, b. l. 38, 49).

47Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

48Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Priteisti iš ieškovo R. P., asmens kodas ( - ) atsakovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, skyriaus kodas 303252632, naudai 928,85 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir 85 euro centus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

50Grąžinti ieškovui R. P., asmens kodas ( - ) 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinį 2013 m. gruodžio 2 d. Mokėjimo nurodymu Nr. 0239220131202003600001698, AB SEB banke.

51Grąžinti ieškovui R. P., asmens kodas ( - ) 2000 Lt (579,24 Eur) žyminio mokesčio, sumokėtą už ieškinį 2014 m. sausio 21 d. Mokėjimo nurodymu Nr. 0239220140121009600000840, AB SEB banke.