Byla 2A-1830-450/2013
Dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys S. A. J., AB SEB bankas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Almos Urbanavičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys S. A. J., AB SEB bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti buvus jungtinę veiklą tarp ieškovės J. B., atsakovo A. K. ir trečiojo asmens S. A. J., siekiant įgyti butą, esantį adresu ( - ), unikalus numeris: ( - ); 2) pripažinti, kad 2008 metų gegužės 28 d. pirktas butas, esantis adresu ( - ), unikalus numeris: ( - ), yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė; 3) padalinti butą, esantį adresu ( - ), unikalus numeris: ( - ), ieškovei pripažįstant nuosavybės teisę į 9/10 dalį buto, atsakovui A. K. pripažįstant nuosavybės teisę į 1/10 dalį buto; 4) atidalinti iš bendros dalinės nuosavybės atsakovui A. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią buto, esančio adresu ( - ), unikalus numeris: ( - ), dalį ir perduoti ją asmeninėn ieškovės nuosavybėn; 5) priteisti atsakovo A. K. naudai iš ieškovės J. B. 17.500,00 Lt kompensaciją už jam tenkančią buto dalį; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 28 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė Kredito sutartį Nr. 1560818011283-18, kuria ieškovei J. B. ir atsakovui A. K. buvo suteiktas 81.093.61 euro kreditas, skirtas pirkti būstą, esantį ( - ). Šio būsto vertė kredito pasirašymo dieną buvo nustatyta turto vertintojų ir sudarė 375.000,00 litų. Kredito įmokas pagal minėtą kredito sutartį mokėjo atsakovas A. K. Kaip nurodo atsakovas, laikotarpiu nuo kredito sutarties pasirašymo iki 2011-11-08 jis yra sumokėjęs bankui 10.306,36 eurų kredito, 13.641,01 euro palūkanų ir 0,62 euro delspinigių. Prieš įsigyjant butą ir pagal minėtos 2008-05-28 Kredito sutarties Nr. 1560818011283-18 Specialiosios dalies 8.2.1.3 punktą už buto pirkimą buvo reikalinga sumokėti kredito gavėjų lėšomis 100.000 litų pradinį įnašą, kurį sumokėjo ieškovė. Priešingu atveju bankas būtų neišmokėjęs kredito butui įsigyti [Specialiosios dalies 8.2.1.3 p.]. Atsakovas A. K. neturėjo pradiniam buto įnašui pinigų, todėl sutiko mokėti kredito įmokas bei palūkanas. Atkreipė dėmesį į tokias aplinkybes, jog atsakovas gyveno su ieškovės dukterimi S. A. J. ir vedė bendrą ūkį. Bendras gyvenimas kartu ir ūkio vedimas yra pakankamas pagrindas pripažinti esant jungtinę veiklą. Atsakovas, bendro gyvenimo su ieškovės dukterimi metu, savo vardu teikė paraiškas Lietuvos Respublikoje veikiantiems komerciniams bankams dėl paskolos suteikimo. Nei ieškovė, nei ieškovės dukra į bankus nevaikščiojo ir kredito paraiškų nepildė. Atsakovas savo iniciatyva domėjosi kitais butais bei savo vardu ir lėšomis užsakinėjo turto vertinimus. Ieškovė neketino pirkti buto Vilniuje (ji jau turėjo savo gyvenamąjį plotą), ji nebuvo verslininkė, neužsiėmė investavimu. Tą patį galima pasakyti apie ieškovės dukterį. Tokiu būdu atsakovas buvo suinteresuotas turėti gyvenamą plotą Vilniuje ir savo poreikiams patenkinti ieškojo Vilniuje buto nusipirkti, nes keletą metų kartu su ieškovės dukra gyveno bendrabučio tipo bute Čiurlionio g. Atsakovas savo iniciatyva rūpinosi buto draudimu, susirašinėjo tuo klausimu su draudimo bendrove. Buto, kurio įsigijimas buvo finansuotas taip pat banko suteiktu kreditu, pirkimo pardavimo sutarties 2.1.5 p. yra nurodyta, kad dalis buto kainos bus mokama iš kredito suteikto ieškovei ir atsakovui. Tokiu būdu ieškovė niekada neslėpė tos aplinkybės, kad buto įsigijime dalyvauja ir atsakovas, ji buvo visiškai sąžininga ir tuo tikslu buto pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodytas ir atsakovas. Kredito sutarties Specialiosios dalies 9.2 p. nustatė, kad nebus taikomas išankstinio kredito grąžinimo mokestis, jei kreditas bus grąžinamas iš nekilnojamojo turto pardavimo lėšų. Ši nuostata į kredito sutartį buvo įrašyta ieškovės iniciatyva. Tai įrodo, kad ieškovė savo dalį kredito ketino grąžinti pardavusi turimą nekilnojamąjį turtą. Pensijos lėšomis ji neturėtų galimybės mokėti kredito įmokų ir tai buvo aišku nuo pat kredito sutarties pasirašymo dienos. Atsakovas, sudarius kredito sutartį, nereikalavo mokėjimų iš ieškovės nuo pat kredito sutarties sudarymo pradžios, mokėjo kredito įmokas, tuo patvirtindamas savo ketinimus vykdyti kredito sutarties sąlygas. Ieškovė nurodė, kad butas buvo užregistruotas jos vardu, nes ji savo lėšomis sumokėjo pradinį įnašą, o atsakovas buto pirkimo dieną pakankamai pinigų neturėjo. Ieškovė niekada neribojo atsakovo teisių į butą, tačiau praėjus daugiau nei 3 metams nuo kredito sutarties sudarymo ir įmokų mokėjimo atsakovas pradėjo teigti, kad jis yra atleistinas nuo kredito mokėjimo, nes kredito sutartis buvo pasirašyta išimtinai ieškovės interesais. Ieškovės nuomone, į bylą pateikiami įrodymai, paties atsakovo elgesys byloja apie tai, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai. Atsakovui vienašališkai nusprendus nebemokėti kredito įmokų, visa tinkamo kredito sutarties vykdymo rizika nepagrįstai paliekama ieškovei, kuri pagal savo pajamas ir pagal amžių yra nepajėgi tinkamai mokėti pagal pasirašytą kredito sutartį. Pažymėjo, kad rašytinės sutarties nebuvimo traktavimas kaip pagrindas nepripažinti buvus jungtinę veiklą pažeistų protingumo ir teisingumo reikalavimus. Šiuo konkrečiu atveju yra pripažintina, kad ieškovė ir atsakovas kooperavo savo turtą, t. y. pinigines lėšas, siekdami vieno tikslo ir intereso, t. y. įsigyti aptariamą butą. Kredito sutarties pasirašymo dieną buto vertė buvo 375.000,00 Lt. 2010 m. liepos 23 d. ieškovės dukrai ir atsakovui nustojus kartu gyventi, t.y. nutrūkus jungtinei veiklai, buto vertė sudarė 175.000,00 litų, t. y. butas nuvertėjo 200.000,00 litų. Atsakovui nusprendus nebeveikti bendram tikslui pasiekti 2010 m. liepos mėn. pabaigoje, ieškovei nepagrįstai yra užkraunama visa kredito su palūkanomis našta, kartu paliekamas ir nuostolingas butas, nuostoliui sudarant apie 200.000,00 litų. Ieškovė nurodė, kad jungtinės veiklos pasibaigimo momentui buto pirkimui buvo įnešusi 100.000,00 litų, atsakovas minėtai dienai buvo įnešęs 35.674,43 litų sumą. Tokiu būdu atsakovas turi teisę į 1/10 dalį buto. Todėl jam yra pripažintina nuosavybės teisė į tokią dalį buto. Nustačius, kad atsakovui priklauso 1/10 dalis buto, ir vertinant šios dienos šalių bendravimą, darytina išvada, kad bendrasavininkiams bus sunku sutarti turto valdymo klausimais. Ieškovės ir atsakovo nebesieja jungtinės veiklos tikslai, jų santykiai įtempti, atsakovas nesutinka sudaryti taikos sutartį, siekia išvengti bet kokios atsakomybės už jungtinės veiklos metu sudarytą sandorį. Todėl atsakovui yra priteistina kompensacija, lygi jo nuosavybės teise valdytinos buto dalies vertei. Jungtinės veiklos pasibaigimo momentu, esant turto vertei 175.000,00 litų, jam priklausanti turto vertė sudarytų 17.500,00 litų sumą.

6Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 28 d. su AB SEB banku buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 1560818011283-18, kuria ieškovei J. B. ir atsakovui buvo suteiktas 81.093,61 euro kreditas, skirtas pirkti būstą, esantį ( - ). Šią sutartį atsakovas sudarė todėl, kad tuo metu draugavo su S. A. J., ieškovės dukra. Atsakovas žinojo, kad ji gyvena mažame bendrabučio kambaryje ( - ), yra susipykusi su vyru, nori gyventi nuo jo atskirai, pasiimti vaikus, kurie dėl prastų jos gyvenimo sąlygų negali su ja kartu gyventi. Būtent S. A. J. buvo reikalingas didesnis ir erdvesnis būstas, todėl ji inicijavo ir pradėjo būsto paieškos ir pirkimo procesą. Atsakovui ji pasakojo, kad negali išsiskirti su vyru, vyras visaip vilkina skyrybų procesą, turto dalybų klausimus, todėl ji negalinti pirkti buto savo vardu: reikėtų gauti vyro sutikimą, butas galėtų būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe ir t.t. Todėl ji butą pirktų motinos (J. B. vardu). Vėliau nurodė, kad nors ji ir turi pradinį įnašą, bankas jos motinai, kaip pensininkei su mažomis pajamomis, neduos paskolos, todėl reikalingas antras kredito gavėjas. Ji savo vardu paskolos imti negali, nes esą vėl reikės vyro sutikimo, o jam viso šio reikalo (buto įsigijimo) ji atskleisti nenori. Ieškovės dukra prašė atsakovo jo vardu kartu su jos motina imti paskolą. Kad butą pirktų tik viena ieškovė, buvo S.A. J. sąlyga, nes ji šį butą ketino pasilikti sau, jame gyventi ir t.t., atsakovui šis turtas visiškai nebuvo reikalingas. Nors ieškovė nurodo, kad ji sumokėjo pradinę įmoką, tačiau tai nėra tiesa. Realiai pinigus mokėjo S.A. J., nes 20.000 Lt pagal ieškovės pateiktą pavedimą yra sumokėta iš S. A. J. kortelės, o likusius 70.000 Lt ar bent didžiąją dalį į savo motinos sąskaitą pervedė taip pat S. A. J. Atsakovas nurodė, kad nusipirkusi būstą, S.A. J. pati jame apsigyveno, įrengė kambarį vaikams. Atsakovas taip pat kurį laiką gyveno šiame bute, kadangi padėjo šį būstą įsigyti, savo vardu prisiėmė didelius, niekuo negarantuotus įsipareigojimus, be to, mokėjo už buto komunalines paslaugas, nuo jo sąskaitos buvo nuskaitomos kredito įmokos. Tačiau vėliau S. A. J. išvijo atsakovą. Nurodė, kad sąžiningai laikėsi savo sudarytos kredito sutarties sąlygų, laiku mokėjo kredito įmokas. Atsakovo nuomone, jo ir ieškovės santykiams taikytina CK 6.9 str. 5 d., nes jis laikytinas laiduotoju. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. liepos mėn. jis kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą (bylos Nr. 2-27-393/2012), prašydamas iš ieškovės priteisti 84812,02 Lt, t.y. tiek, kiek yra sumokėjęs ieškovės interesais už jai priklausančio buto įsigijimą. Atsakovas nurodė, kad ieškovės dukra S. A. J. vėliau kreipėsi į SEB banką, prašydama pakeisti jį kredito sutartyje, tačiau vėliau nepavykus taikiai susitarti dėl atsakovo sumokėtų įmokų grąžinimo, ieškovė apsigalvojo ir nusprendė bylinėtis atskiroje byloje. Nurodė, kad visiškai nepagrįsti yra ieškovės teiginiai apie tai, kad jie kooperavo savo turtą, t.y. pinigines lėšas, siekdami vieno tikslo ir intereso. Tai paneigia Buto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė turtą įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn. Ši sutartis yra galiojanti, nepanaikinta ar nuginčyta CK nustatytais pagrindais. Šios sutarties 2.1.4 p. nuostatomis ieškovė asmeniškai įsipareigojo sumokėti likusią turto kainos dalį. CK 6.969 str. 4 d. nedviprasmiškai nurodo, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. CK 1.74 str. l d. numato, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai, taigi, jungtinės veiklos sutartis įsigyti nekilnojamąjį turtą - butą taip pat turėjo būti sudaryta notarine forma. Sutinkamai su CK 1.93 str. 1 - 3 dalių nuostatomis, net jei tarp šalių ir būtų buvusi sudaryta jungtinės veiklos sutartis, ji negaliotų, nes šiuo atveju įstatymas įsakmiai nurodo, kad sandorio formos nesilaikymas daro jį negaliojančiu. Atsakovas nurodė, kad nėra suprantama ir teisiškai pagrįsta ieškovės pozicija pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/10 dalį turto. Noras dalinti turtą pagal iki šio momento atliktas įmokas nepagrįstas jokiomis teisės normomis, įstatymas nenumato, kad nuosavybės teisės pereitų ne sutarties sudarymo pagrindu ir vėliau būtų revizuojamos pagal atliktų įmokų dydį. Ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas ir dėl to, kad ji siekia pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į 1/10 dalį turto, tačiau neprašo pakeisti pasirašytos kredito sutarties su SEB banku sąlygų.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovės J. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys S. A. J., AB SEB bankas, atmetė. Priteisė iš ieškovės J. B. atsakovo A. K. naudai 4500 Lt už advokato teisinę pagalbą. Teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 28 d. ieškovė J. B. ir atsakovas A. K. pasirašė Kredito sutartį Nr. 1560818011283-18, kuria ieškovei J. B. ir atsakovui A. K. buvo suteiktas 81 093, 61 Eurų kreditas, skirtas pirkti butui, esančiam ( - ). Butą, esantį adresu ( - ), nupirko tik ieškovė J. B. Ieškovė yra įregistruota vienintele minėto buto savininke. Atsakovas pagal minėtą kredito sutartį yra sumokėjęs SEB bankui 9 492,70 EUR kredito dalies, 12 627,74 EUR palūkanų ir 0,62 EUR delspinigių. Atsakovas sudarė draudimo sutartį su UAB „Ergo Lietuva“ dėl minėto buto, sumokėjo už buto draudimą. Bylos šalys nurodė, kad atsakovas bendravo su ieškovės dukra S. A. J., kurį laiką atsakovas ir ieškovės dukra gyveno ginčo bute. Ieškovė siekia pripažinti buvus jungtinę veiklą tarp ieškovės J. B., atsakovo A. K. ir trečiojo asmens S. A. J. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal LR CK 6.969 str. 1 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2010). LR CK 6.969 str. 4 d. numatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Ši įstatymo norma imperatyviai nustato sutarties formos reikalavimą, t. y. sutartis privalo būti rašytinė. Šiuo atveju ieškovė teismui nepateikė jokios ieškovės, atsakovo bei trečiojo asmens S. A. J. bendrai pasirašytos sutarties. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad įstatymų nustatytos formos jungtinės veiklos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Ieškovę ir atsakovą sieja tik bendras kreditas būsto pirkimui. Tretysis asmuo S. A. J. nėra nei buto savininkė, nei kredito sutarties šalis, ji nedalyvavo nei imant kreditą, nei perkant butą. Trečiojo asmens S. A. J. asmeniniai santykiai su atsakovu, laikinas gyvenimas kartu ir bendravimas nesudaro pagrindo pripažinti esant jungtinę veiklą. Todėl ieškovės prašymas pripažinti buvus jungtinę veiklą tarp ieškovės J. B., atsakovo A. K. ir trečiojo asmens S. A. J., siekiant įgyti butą, esantį adresu ( - ), atmestinas. Ieškovė taip pat prašo pripažinti, kad 2008 m. gegužės 28 d. pirktas butas, esantis adresu ( - ), yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė. Teismas pakartotinai atkreipė dėmesį, kad po kredito gavimo butą, esantį adresu ( - ), nupirko tik ieškovė J. B. Ieškovė yra įregistruota vienintele minėto buto savininke. Buto pirkimo – pardavimo sutartis, kaip ir kredito sutartis, nėra nuginčyta, ji yra galiojanti, todėl šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčo butas yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, ginčo turtas yra įkeistas AB SEB bankui. Ieškovė, kaip įkeisto daikto savininkė, bankui įsipareigojo neperleisti įkeisto turto trečiajam asmeniui. Ieškovas ir atsakovė 2008 m. gegužės 28 d. pasirašė kredito sutartį, kuria ieškovei J. B. ir atsakovui A. K. buvo suteiktas 81 093, 61 eurų kreditas, todėl pagal šią sutartį tiek ieškovas, tiek atsakovė privalo atsiskaityti su banku sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Kredito sutartis nėra nuginčyta ar pakeista, ji galioja šalims ta pačia apimtimi kaip ir pasirašymo metu. Tokiu atveju ieškovės prašymas padalinti ginčo butą, ieškovei pripažįstant nuosavybės teisę į 9/10 dalį buto, atsakovui A. K. pripažįstant nuosavybės teisę į 1/10 dalį buto, atidalinti iš bendros dalinės nuosavybės atsakovui A. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią buto dalį ir perduoti ją asmeninėn ieškovės nuosavybėn bei priteisti atsakovo A. K. naudai iš ieškovės J. B. 17.500,00 Lt kompensaciją už jam tenkančią buto dalį yra nepagrįstas todėl, kad šiuo metu tiek ieškovė, tiek atsakovas privalo vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, o priteista kompensacija atsakovui neatleis jo nuo pareigos toliau vykdyti kredito sutartį. Butas nuosavybės teise priklauso ieškovei. Ieškovė neginčija nei kredito sutarties, nei buto pirkimo – pardavimo sutarties, todėl šiuo metu ieškovė nori neatlygintinai perleisti savo turimo turto dalį atsakovui ir dar papildomai sumokėti jam kompensaciją. Teismas paaiškino, kad, kaip ir nurodė tretysis asmuo SEB bankas, geranoriškai norėdama perleisti turtą kitam asmeniui, ieškovė gali tai padaryti padovanodama ar kitu būdu perleisdama šį savo turtą trečiajam asmeniui. Šiuo atveju, atsakovui nesutinkant, nėra jokio pagrindo priverstinai pripažinti dalį ginčo turto, kuris pagal galiojančią buto pirkimo – pardavimo sutartį nėra jo turtas, jo nuosavybė ir jam priteisti kompensaciją. Atmetus ieškinį, iš ieškovės atsakovo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos - 4500 Lt suma už advokato teisinę pagalbą.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovė J. B. prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

111. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovę ir atsakovą siejo tik bendra prievolė, o tretysis asmuo S. A. J. niekaip nedalyvavo santykiuose tarp ieškovės ir atsakovo, tačiau byloje buvo pateikta įrodymų, kad trečiasis asmuo su atsakovu kartu gyveno, vedė ūkį, abu turėjo didelių piniginių išlaidų, susijusių su bendru gyvenimu, bendrų tuometinių poreikių tenkinimu, be kita ko buto ( - ), įsigijimu, šeimos kūrimu. Antai atsakovas pripažino, kad kreipėsi į bankus dėl paskolos, atsakovas bendravo su buto pardavėjais, atsakovas rūpinosi buto įsigijimu ir jo priežiūra kaip bendrasavininkis. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas šių į bylą pateiktų įrodymų ir dėl jų sprendime net nepasisakydamas, sumenkino bylos faktines aplinkybes ir jų svarbą. Teismas visiškai nepasisakė dėl svarbių faktinių aplinkybių, pagrindinį dėmesį skirdamas ieškovės pateiktam teisiniam ieškinio pagrindui. Bylos įrodymai turėjo būti pakankami pirmosios instancijos teismo išvadai apie tai, jog ieškovės interesas, tikslas ir piniginis įnašas, įsigyjant butą ( - ), atsakovo ir trečiojo asmens S. A. J. tikslas, interesas kurti bendrą gyvenimą, piniginiai įnašai, įsigyjant butą ( - ), turėjo būti kvalifikuotas kaip jungtinės veiklos santykių susiklostymas. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tačiau nepateikė jokio papildomo paaiškinimo, kaip šio teismo nuostatas taiko šioje konkrečioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nepateikė rašytinės jungtinės veiklos sutarties, teismas sprendė, kad yra esminis pagrindas ieškiniui atmesti, tačiau tokia teismo pozicija yra nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra ne kartą išaiškinta, kad vien tik rašytinės sutarties nebuvimo traktavimas kaip pagrindas nepripažinti buvus jungtinę veiklą pažeidžia protingumo ir teisingumo reikalavimus. Bendras gyvenimas kartu ir ūkio vedimas gali būti pakankamas pagrindas pripažinti esant jungtinę veiklą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias normas, yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V Nr. 3K-3-336/2009). Šiuo konkrečiu atveju ginčo šalių rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau jungtinės veiklos sutarties sudarymas ir vykdymas yra patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis: šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovę ir atsakovą sieja tik bendras kreditas būsto pirkimui, tačiau nenurodė, kokias teisines pasekmes sukelia šis faktas ir kaip jį vertina, kodėl jis nėra pakankamas ieškinio reikalavimui patenkinti. Pats atsakovas teisme nagrinėjimo metu teigė, kad savo veiksmais padėjo ieškovei įsigyti butą. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į tą aplinkybę. Taip pat nenagrinėjo, kokiu tikslu atsakovas sudarė kredito sutartį. Teismas taip pat nenurodė, kaip vertina tokį atsakovo dėl padėjimo paaiškinimą, kad jis siekė padėti ieškovei įsigyti butą, kas, ieškovės tvirtinimu, visiškai neatitinka tikrovės ir tokią išvadą galima daryti, tinkamai išnagrinėjus bylos faktines aplinkybes. Kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškovės ir atsakovo sutartinių santykių, neatliko jų teisinio kvalifikavimo, todėl objektyviai negalėjo priimti teisėto ir pagristo sprendimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 str., nustatančią, kad motyvuojamoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 265 str. 1 d., nustatančią, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų skolinęs pinigus ieškovei ar trečiajam asmeniui, jokių duomenų apie tai, kad atsakovo ieškovė ar tretysis asmuo prašė pagalbos ir pan. Pažymėtina ir tai, kad, esant pinigų poreikiui, atsakovas galėjo tiesiog paskolinti šiuos pinigus ieškovei ir tiek. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai tikrovės neatitinkančią išvadą, kad tretysis asmuo S. A. J. nėra nei buto savininkė, nei kredito sutarties šalis, ji nedalyvavo nei imant kreditą, nei perkant butą. Byloje yra įrodymai apie tai, kad tretysis asmuo S. A. J. mokėjo įmokas už butą ( - ), yra įrodymai apie tai, kad ji sumokėjo mažiausiai 20.000, 00 litų. Taip pat yra pripažintas faktas, kad tretysis asmuo S. A. J. dalyvavo paskutiniame derybų etape įsigyjant butą. Net pats atsakovas savo atsiliepime buvo teigęs, kad „ji inicijavo ir pradėjo būsto paieškos ir pirkimo procesą“. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad trečiojo asmens S. A. J. asmeniniai santykiai su atsakovu, laikinas gyvenimas kartu ir bendravimas nesudaro pagrindo pripažinti esant jungtinę veiklą ir buvo nereikšmingas ginčo situacijoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendime nepasisakė dėl kelių svarbių aplinkybių, o būtent: nepagrįsto atsakovo teiginio, kad tretysis asmuo jį išvarė iš ginčo buto. Iš tiesų atsakovas pats nusprendė nebevesti bendro ūkio ir nebeplanuoti gyvenimo su trečiuoju asmeniu S. A. J., tai įrodo prie ieškinio pridėtas atsakovo el. laiškas su tekstu „išėjau ir negrįšiu“. Be to, 2011-08-24 savo elektroniniame laiške atsakovas teigė, kad atsisako pretenzijų į jo sumokėtą pinigų sumą, kadangi gyveno bute, kuris buvo pirktas iš kredito lėšų. Pirmosios instancijos teismas šių duomenų netyrė bylos nagrinėjimo metu, nei savo sprendime dėl jų pasisakė. Apeliantės teigimu, nurodydamas, kad kol kredito sutartis yra galiojanti, nėra pagrindo atsakovui priteisti dalį buto, nes ateityje atsakovas turės vykdyti kredito sutartį, teismas nepagrįstai išplėtė ieškinio reikalavimų ribas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kaip vertina tai, kad kredito sutartis buvo sudaryta su dviem kredito gavėjais, o buto pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta tik su vienu asmeniu, teismas tik apsiribojo neišnagrinėtu teiginiu, kad po kredito ėmimo ginčo butą nupirko tik ieškovė, nesigilindamas, kodėl taip buvo padaryta ir be pagrindo netaikydamas sutarčių aiškinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ir neanalizavo CK 6.4 str., nustatančio, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Teismas padarė neteisingas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir nemotyvavo ieškovės argumentų atmetimo. Skundžiamame sprendime dėl pagrindinių ieškovės argumentų visiškai nėra pasisakyta, konstatuojant, kad ieškovė neginčija kredito ir buto pirkimo sutarties. Todėl priimdamas skundžiamą sprendimą teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu ir tokiu būdu pažeidė CPK 185 str. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ieškovė nori neatlygintinai perleisti savo turto dalį ir dar sumokėti kompensaciją, pirmiausia yra prieštaringas, nepagrįstas, išsakytas neįsigilinus į bylos esmę ir aplinkybes. Posėdžio metu teismas visiškai nenagrinėjo tos aplinkybės, ar ieškovė nori dalį buto perleisti neatlygintinai, ieškovė tokio savo noro pati niekaip neišsakė, nepatvirtino. Todėl toks teismo teiginys yra kritikuotinas, neatitinka tikrovės ir šiurkščiai pažeidžia pamatinius civilinio proceso principus. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir rūpestingai nesiaiškino, kodėl atsakovas nesutinka priimti dalį ginčo buto. Nurodytos aplinkybės, apeliantės teigimu, duoda pagrindą abejoti teismo sąžiningumu bei nešališkumu.

122. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu priteisė atsakovui iš ieškovės 4500 litų už advokato teisinę pagalbą: atstovavimą teisme ir atsiliepimo surašymą. Pagal LR CPK 93 str. 4 d. teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šioje byloje atsakovas be kitų klausimų teismo buvo įpareigotas pateikti duomenis apie tai, kaip mokėjo už ginčo butą, tačiau to nepadarė. Vadinasi, neatliko sąžiningai savo procesinių pareigų. Nurodė, kad už atsiliepimo parengimą maksimali priteistina suma yra 2550 litų, už vieną atstovavimo teisme valandą maksimalus dydis 127,5 Lt. 2012-14-23 posėdis šioje byloje truko 25 min., 2012-05-28 posėdis truko 40 min., rugsėjo mėnesio posėdis truko apie 2 val., spalio mėn. posėdis truko apie 2,5 val., viso gaunasi nepilnos 6 val. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo priteista suma atsakovui už advokato pagalbą ne tik kad nepagrįsta teismo argumentais, tačiau ir viršija teisingumo ministro nustatytas maksimalias ribas. Šioje byloje nebuvo nei teikiamas, nei nagrinėjamas itin didelis dokumentų kiekis, nei klausimai nebuvo itin teisiškai sudėtingi, teismo posėdžių taip pat nebuvo daug. Todėl pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui nepagrįstai didelę sumą, tuo labiau, jog ieškovė yra pensinio amžiaus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo pozicija taip pat duoda pagrindą abejoti teismo nešališkumu.

13Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. K. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad bendras gyvenimas kartu, asmeninių santykių buvimas nesudaro pagrindo pripažinti esant jungtinę veiklą. Nesant kitų bendrosios jungtinės veiklos požymių, pvz. turto kooperavimo, veiklos rezultato atsiradimo, bendro ūkio vedimo aplinkybių aiškinimasis yra teisiškai nereikšmingas ir nereikalingas. Pažymėjo, kad jis su S.A. J. draugavo, kurį laiką gyveno kartu. Susipykusi su vyru, S.A. J. norėjo gyventi atskirai nuo jo, pasiimti vaikus, kurie dėl prastų jos gyvenimo sąlygų negali su ja kartu gyventi. Todėl būtent S. A. J. buvo reikalingas didesnis ir erdvesnis būstas, todėl ji inicijavo ir pradėjo būsto paieškos ir pirkimo procesą. Ji nurodė atsakovui, kad pati negalinti pirkti buto savo vardu, nes reikėtų gauti vyro sutikimą, butas galėtų būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl ji butą pirktų motinos (ieškovės J. B.) vardu. Nurodė jam, kad jos motinai, kaip pensininkei su mažomis pajamomis, neduos paskolos, todėl reikalingas antras kredito gavėjas. Ji savo vardu paskolos imti negali, nes esą vėl reikės vyro sutikimo, o jam viso šio reikalo (buto įsigijimo) ji atskleisti nenori. Todėl pradėjo prašyti atsakovo, kad jis savo vardu kartu su jos motina imtų paskolą, o ji su juo atsiskaitys. Visiškai pasitikėdamas, atsakovas sutiko, kreipėsi į banką dėl kredito sutarties. Nurodė, kad su bankais, draudimo bendrove visais kredito gavimo klausimais bendravo jis, kadangi S. A. J. šiame procese, kaip oficialiai nefigūruojanti kredito gavime, negalėjo dalyvauti, o jos senyvo amžiaus motina, gyvenanti ( - ), menkai tegalėjo padėti. Kad butą pirktų tik viena ieškovė, buvo S.A. J. sąlyga, nes ji šį butą ketino pasilikti sau, jame gyventi, o jam šis turtas visiškai nebuvo reikalingas. Nurodė, kad būdamas vienišas, gyveno nuomojamame bute, todėl bet kada, pasikeitus darbovietei ar kitoms gyvenimo aplinkybėms, galėjo jį pakeisti ir pan., t.y. tokios gyvenimo sąlygos pilnai tenkino. Kadangi kreditas buvo imamas atsakovo vardu, jam nebuvo jokių suvaržymų pirkti butą ar jo dalį, jį įregistruoti savo vardu, jei būtų to norėjęs. Ši aplinkybė aiškiausiai parodo, kad jokio turto jis įsigyti neketino. Perkant butą jis negalėjo numatyti, kad butų kainos krizės metu drastiškai kris, jokių kitų aplinkybių, dėl ko jis būtų galėjęs vengti įregistruoti savo vardu nuosavybę, byloje nenustatyta. Iki šio kredito paėmimo ir ieškovės buto įsigijimo su S. A. J. pagyveno palyginti trumpą laiką. Bendro ūkio nevedė, kadangi kiekvienas disponavo savo lėšomis, nebuvo jų niekaip sujungę, todėl apsiribojo bendro maisto nupirkimu ar bendru laisvalaikio praleidimu. Visais kitais turtiniais klausimais jie buvo atsiriboję – atsakovas mokėjo jai nuompinigius už nuomojamą kambarį, skolinosi ir grąžindavo nedideles pinigų sumas. Kadangi jis suvokė, kad S. A. J. nėra nutraukusi santuokos, kad ją su sutuoktiniu sieja sutuoktinių bendro turto režimas, kad jos turtas ir pajamos yra bendri su sutuoktiniu, todėl jis negalėjo tikėtis, kad, gyvendamas kartu su ja, sukurs bendrą turtą ir to nesiekė. Tuo ši situacija iš esmės skiriasi su ieškovės cituojamos teismų praktikos. Tiek jis, tiek S. A. J. yra išsilavinę, protingi žmonės, todėl puikiai suvokė savo pasirašomų sutarčių, kitų veiksmų pasekmes. Jis, sutikdamas paimti kreditą, reikalingą butui, perkamam ieškovės, suvokė, kad netampa ir negali tapti jo savininku. Jokių susitarimų su ieškove, kad sumokėjus dalį kredito įmokų, pusė buto bus perrašyta jo vardu, nesudarinėjo, nes to ir nebuvo įmanoma padaryti. Bylos aplinkybės patvirtina, kad S. A. J. visos minėtų sutarčių sudarymo aplinkybės buvo žinomos, tačiau ji sava valia nesiekė tapti šių sutarčių dalyve, nors tam turėjo visas galimybes. Pagrindo pripažinti esant bendrosios jungtinės veiklos sutartį tarp jo ir ieškovės J. B. taip pat nėra. Su pačia ieškove praktiškai nėra bendravęs, juo labiau - buto įsigijimo klausimais. Nors kartu sudarė kredito sutartį, ši aplinkybė negali būti traktuojama kaip bendrosios jungtinės veiklos sutartis, kadangi šie santykiai yra kitos - paskolos - sutarties turinio dalis. Nurodė, kad buto įsigijimas nėra tęstinis procesas, kuriam reikėtų kooperuoti darbą ar žinias, kurti turtą. Nuosavybės teisės įgyjamos iš karto, sudarius pirkimo-pardavimo sandorį ir sumokėjus sutartą kainą. Neaišku, kas, ieškovės nuomone, buvo numatyta tariamai sudarytoje jungtinės veiklos sutartyje, skirtoje pasiekti tikslui „įsigyti butą“. Bendrosios jungtinės veiklos sutartis (rašytinė, ar, tam tikrais atvejais, žodinė) sudaroma ne pačiam įsigijimo veiksmui atlikti, bet lėšoms, reikalingoms turtui įsigyti, sukaupti, bendrai sutaupyti ar uždirbti. Šiuo atveju visų lėšų kilmė yra aiški - pirminį įnašą už butą iš savo asmeninių lėšų sumokėjo ieškovė, likusią dalį sudaro ieškovės ir atsakovo paimtas kreditas pagal kredito sutartį. Jokios bendros veiklos šioms lėšoms sukaupti nebuvo ir negalėjo būti, kreditui grąžinti - taip pat, kadangi iki teisminio ginčo pradžios visas kredito įmokas asmeniškai mokėjo atsakovas iš savo darbinio atlyginimo, ieškovė prie to niekaip neprisidėjo. Apeliaciniame skunde ieškovė cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau visų cituojamų nutarčių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šio ginčo, kadangi šiuo atveju nėra „nesusituokusių“ asmenų (S. A. J. yra santuokoje, ieškovė J. B. gyvena atskirai), šalys bendru darbu nesukūrė ir iš bendro ūkio negavo jokio turto, sudarė kitas - ne bendrosios jungtinės veiklos - sutartis, kurios aiškiai apibrėžė šalių teises ir pareigas. Klaidinga būtų teigti, kad visais atvejais visas turtas, įgytas sugyventinių bendro gyvenimo metu, savaime pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad toks aiškinimas pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę (2011 m. kovo mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Ieškinys negalėjo būti patenkintas taip pat ir dėl to, kad ieškovė nepagrįstai reikalavo pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/10 dalį buto, kas neatitinka jos pačios aiškinimų apie tai, kad esą žodiniu susitarimu (jungtinės veikos sutartimi) buvo susitarta butą įsigyti lygiomis dalimis. Netgi laikantis kitos nuostatos, kad dalyvių turto dalys yra proporcingos jų įnašams, vis tiek ieškovė turėtų siūlyti atsakovui ne mažesnę nei 1/3 dalį buto. Visiškai nesuprantama, kuo remiantis ieškovė, reikalaudama pripažinti jo nuosavybės teisę į buto dalį, kartu reikalauja ją atidalinti, išmokant kompensaciją, nors dėl to jokio sutikimo jis nėra išsakęs. Ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir dėl to, kad juo reikalaujama pripažinti buvus bendrąją jungtinę veiklą tarp trijų asmenų - ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens, tačiau nesuformuoti jokie reikalavimai dėl trečiojo asmens - S. A. J. dalies bendrojoje veikloje nustatymo ir kompensacijų. Tokių reikalavimų nepareiškė ir pati S. A. J. Atsižvelgiant į ieškovės pareikštą reikalavimą, kuriuo ji viena asmeniškai prašo ją įpareigoti sumokėti atsakovui kompensaciją, tampa aišku, kad likusio turto savininke ji laiko tik save, kas savo ruoštu reiškia, kad realiai net ir pati ieškovė S. A. J. nelaiko bendrosios jungtinės nuosavybės dalyve ir turto dalies savininke, o jos reikalavimas įtraukti ją tokia dalyve yra tik bandymas tokiu būdu susieti ieškovę ir atsakovą, jų bendraskolių sutartinius santykius paversti bendrosios jungtinės veiklos santykiais ir tuo būdu išvengti atsiskaitymo su atsakovu. Atsakovo nuomone, teismas visiškai pagrįstai sprendime atkreipė dėmesį į tai, kad, dėl netinkamai suformuluotų ieškinio reikalavimų, ieškovė prašo jos pačios turtą (pinigines lėšas) neatlygintinai perleisti ieškovui. Atsakovas nesutiko dėl ginčijamų priteistų bylinėjimosi išlaidų, nurodydamas, kad ieškovė labai siaurai traktuoja advokato sugaištą darbo laiką, jį apibrėždama tik paties teismo posėdžio trukme. Advokato pagalba, atstovavimas byloje apima ir laiką, sugaištą ir konsultuojant klientą; aiškinantis, tikslinant įvairias faktines aplinkybes, teisminę poziciją; renkant naujus įrodymus, atliekant įvairias užklausas, analizuojant kitos šalies pateiktus naujus įrodymus, ruošiantis bylai (prieš kiekvieną posėdį); nagrinėjant teismų praktiką, įstatymus; vykstant į teismo posėdžius ir t.t. Negalima sutikti ir su tuo, kad byla nėra sudėtinga. Daugeliu aspektu byla yra unikali, joje persipynę įvairūs sutartinės, daiktinės teisės teisiniai santykiai, kuriuos šalys traktuoja savaip. Tą patvirtina ir nemaža bylos apimtis ir netgi dvylikos lapų apeliacinis skundas.

14Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ginčo turto, t.y. bankui įkeisto buto, savininkė yra pati ieškovė J. B. Ieškovė, kaip įkeisto daikto savininkė, bankui įsipareigojo neperleisti įkeisto turto trečiajam asmeniui. Darytina prielaida, kad pastarasis jos įsipareigojimas bankui varžo jos ketinimą perleisti ginčo turtą ar jo dalį, todėl šį suvaržymą siekiama apeiti pareiškiant ieškinį. Keista situacija procesiniu požiūriu: pagal ieškinį ieškovas turi ginti savo pažeistas teises, tačiau šiuo atveju pats reikalavimas suformuluojamas taip, jog tų teisių (t.y. jų dalies) atsisakoma atsakovo naudai, nes prašoma, kad ieškovei priklausantis butas būtų pripažintas jos ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe, būtų pripažinta atsakovui priklausanti 1/10 buto dalis, reikalaujama iš jos priteisti atsakovo naudai kompensaciją. Trečiojo asmens nuomone, ieškovės reikalavimai yra neadekvatūs Civilinio kodekso 1.5 str. reglamentuojamiems principams. Tačiau tikėtina, kad tuo siekiama kažkokių kitų, paskesnių tikslų. Atsižvelgiant į išdėstyta, ieškinys ir apeliacinis skundas vertintini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

15Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. A. J. su apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Iš esmės palaikydama apeliacinio skundo motyvus, atsiliepime į apeliacinį skundą ji papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai nurodė, kad tretysis asmuo S. A. J. nedalyvavo nei imant kreditą, nei perkant butą. Iš tiesų ginčo butas ir buvo perkamas dėl to, kad atsakovas gyveno su trečiuoju asmeniu ir kartu planavo bendrą ateitį bei bendrus pirkinius. Tai įrodo ir šalių pripažinti faktai, jų elgesys, kurio pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir dėl jo nepasisakė. Nurodė, kad ji mokėjo už butą ( - ). Byloje yra įrodymai apie tai, kad už butą pradiniu įnašu jos lėšomis buvo sumokėta mažiausiai 39.000,00 litų. Taip pat šalių yra pripažintas faktas, kad ji dalyvavo paskutiniame derybų etape įsigyjant butą. Teismas, šių aplinkybių nenagrinėdamas ir dėl jų net nepasisakydamas savo sprendime, pažeidė CPK 270 str. 2 d., 265 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad S. A. J. asmeniniai santykiai su atsakovu, laikinas gyvenimas kartu ir bendravimas nesudaro pagrindo pripažinti buvus jungtinę veiklą. Šiuo atveju ieškovė, atsakovas ir tretysis asmuo kooperavo savo turtą, t.y. pinigines lėšas, darbą, siekdami vieno tikslo ir intereso, t. y. įsigyti byloje aptariamą butą. Atsakovas, sudarius kredito sutartį, nereikalavo mokėjimų nei iš ieškovės, nei iš trečiojo asmens nuo pat kredito sutarties sudarymo pradžios, mokėjo kredito įmokas, jos buvo nuskaitomos iš atsakovo banko sąskaitos, tuo patvirtindamas savo ketinimus vykdyti kredito sutarties sąlygas.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Ieškovės J. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimas keistinas dalyje.

18Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Byla nagrinėjama ieškovės [apeliantės] J. B. apeliacinio skundo ribose.

19Šioje byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

20Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2008 m. gegužės 28 d. ieškovė J. B. ir atsakovas A. K. pasirašė Kredito sutartį Nr. 1560818011283-18, kuria ieškovei J. B. ir atsakovui A. K. buvo suteiktas 81093,61 Eurų kreditas, skirtas pirkti butui, esančiam ( - ). 2008 m. gegužės 28 d. Buto pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos tarp P. B. [pardavėjos] ir J. B. [pirkėjos], pagrindu ieškovė nusipirko nurodytą butą. Taigi ieškovė tapo teisėta buto, esančio ( - ), savininke [LR CK 4.47 str. 1 p.]. Nuosavybės teisių išviešinimas buvo atliktas ir Nekilnojamojo turto registre, nurodant, kad butas, esantis adresu ( - ), asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei J. B. Bylos duomenys patvirtina, kad dalį buto kainos iki Buto pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo sumokėjo tiek ieškovė J. B., tiek jos dukra [trečiasis asmuo] S. A. J., tačiau, kaip nurodoma AB SEB banko pažymoje, mokėjimus pagal Kredito sutartį nuo 2008-06-30 iki 2011-06-17 vykdė atsakovas A. K. Nagrinėjamu atveju ieškovė J. B. pareiškė ieškinį, prašydama pripažinti buvus jungtinę veiklą tarp ieškovės J. B., atsakovo A. K. ir trečiojo asmens S. A. J., siekiant įgyti butą, esantį adresu ( - ), tuo pačiu pripažįstant, kad nurodytas butas yra ieškovės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė. Vadovaujantis LR CK 6.969 str. 1 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Jungtinės veiklos (partnerytės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti [LR CK 6.969 str. 4 d.]. Kasacinis teismas, aiškindamas jungtinės veiklos teisinius santykius reglamentuojančias normas, yra nurodęs, kad būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). Ieškovė, teigdama, kad ginčo šalių bei trečiojo asmens piniginės lėšos bei kitokio pobūdžio įnašai buvo panaudoti bendrai jungtinei veiklai, t. y. buto įsigijimui, turėjo įrodyti jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą, visų asmenų valią, nukreiptą bendram tikslui pasiekti, tačiau šių aplinkybių neįrodė, rašytinės jungtinės veiklos sutarties taip pat nepateikė [LR CK 6.969 str. 4 d.]. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad ieškovės pozicijos dėl visų trijų asmenų, tiek jos pačios siekių įgyti butą buvo prieštaringos: bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovė tvirtino, kad ji ir atsakovas kooperavo savo turtą [pinigines lėšas], tikslu įgyti butą, esantį adresu ( - ), bet tuo pačiu teigė, kad ji neketino šio buto pirkti, nes jau turėjo savo gyvenamąjį plotą, ji nebuvo verslininkė, neužsiėmė investavimu. Ieškovė teigė, kad butą įsigyti siekė išimtinai atsakovas, kuris tuo metu gyveno bendrabutyje. Tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovė akcentavo, kad būtent atsakovas ir jos dukra [trečiasis asmuo S. A. J.] dėjo pastangas bei pinigines lėšas įsigyti butą. Sprendžiant dėl faktinių jungtinės veiklos teisinių santykių, vertintinos aplinkybės, kad nei pareiškus nagrinėjamą ieškinį teisme, nei iki jo, atsakovas ir trečiasis asmuo S. A. J. nereiškė jokių reikalavimų į butą, esantį adresu ( - ). Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovo nuomone, kad butas buvo perkamas išimtinai S. A. J. interesais bei jos naudai. Trečiajam asmeniui S. A. J. buvo žinomos buto pirkimo - pardavimo bei kredito sutarties sudarymo aplinkybės, tačiau ji neišreiškė valios tapti šių sutarčių dalyve. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog buto pirkimo metu atsakovą ir ieškovės dukrą siejo artimi santykiai, ieškovės dukra buvo neišsituokusi ir, kaip paaiškino atsakovas, tuo metu svarstė santuokos nutraukimo klausimus, būtų pagrindas pritarti atsakovo nuomonei, kad tokia ieškovės dukros pozicija galėjo būti sąmoninga, sąlygota galiojančio teisinio reguliavimo: įstatyme įtvirtinta santuokoje įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio rėžimo prezumpcija, todėl buto įgijimo atveju šis turtas taptų dalybos objektu ir jo teisinio rėžimo nustatymas galėtų apsunkinti santuokos nutraukimo bylos eigą. Vienok, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, netgi pareiškus ieškinį teisme, trečiasis asmuo S. A. J., palaikanti ieškovės reikalavimus dėl jungtinės veiklos tarp bylos dalyvių kvalifikavimo, bendrosios dalinės nuosavybės tik tarp ginčo šalių nustatymo, jokių reikalavimų šioje byloje į ginčo butą nepareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pozicijos nenuoseklumas, atsakovo bei trečiojo asmens pasyvus elgesys, nereiškiant jokių reikalavimų į ginčo objektą, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad šie byloje dalyvaujantys asmenys nebuvo sutarę ir nesiekė buto, adresu ( - ), kaip bendrosios dalinės nuosavybės objekto. Teisėjų kolegija nurodo, kad aplinkybės, jog ieškovė sudarė tikslinę kredito sutartį dėl buto, esančio ( - ), įsigijimo, asmeniškai pasirašė buto pirkimo - pardavimo sutartį, sumokėjo didžiąją dalį pradinio įnašo sumą pagal šią sutartį, savo vardu įregistravo asmeninės nuosavybės teises nurodyto buto atžvilgiu, t. y., būtent ieškovės aktyvūs valiniai veiksmai buvo nukreipti nekilnojamojo turto [buto] įgijimui. Iš tiesų byloje esančių duomenų visuma patvirtina ir tai, kad atsakovas bei trečiasis asmuo S. A. J. prisidėjo prie buto pirkimo tiek piniginėmis lėšomis, tiek aktyviais veiksmais derinant buto kainą, kredito sutarties sąlygas, tačiau trečiasis asmuo ieškovei yra dukra, o atsakovas tuo metu buvo ieškovės dukros sugyventinis, ir kaip jau buvo nustatyta aukščiau, toks prisidėjimas nebuvo tikslingas kaip jungtinės veiklos dalyvių veikimas, siekiant sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Nenustačius, jog būtent vieningi interesai bei bendras tikslas siejo bylos dalyvius, nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, kad tarp bylos dalyvių susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, o tuo pagrindu buvo įgytas bendras turtas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats ieškinys ir jo reikalavimai nebuvo tinkamai suformuluoti, todėl ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimas procesiškai nebuvo galimas. Ieškinio reikalavimu prašant pripažinti tarp konkrečių asmenų buvus jungtinės veiklos teisiniams santykiams, o šiuo pagrindu atsiradus bendrai jungtinei nuosavybei, tokie asmenys byloje trauktini atsakovais. Šiuo atveju buvo prašoma pripažinti jungtinę veiklą tarp ginčo šalių ir trečiojo asmens S. A. J. Kaip išvestinis iš pirmojo reikalavimo vertintinas kitas ieškinio reikalavimas pripažinti, kad pirktas butas, esantis adresu ( - ), yra bendroji dalinė nuosavybė, tačiau ieškovė nesuformulavo jokių reikalavimų S. A. J. atžvilgiu, t. y. asmens, kuris, ieškovės teigimu, buvo lygiavertis jungtinės veiklos teisinių santykių dalyvis. Ieškovės reikalavimų pagrįstumas vertintinas ir trečiojo asmens AB SEB banko teisių bei teisėtų interesų aspektu. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti atsakovo nuosavybės teises į dalį jai nuosavybės teise priklausančio turto [buto], kuris buvo įkeistas AB SEB bankui, tačiau pagal Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 4.3 p. šios sutarties galiojimo metu ieškovė, kaip buto savininkė, įsipareigojo be banko sutikimo neišnuomoti, neparduoti, kitaip neperleisti nekilnojamojo turto arba kitu būdu nesuvaržyti naudojimosi turtu teise. Pagal bylos duomenis tokio sutikimo trečiasis asmuo AB SEB bankas nėra davęs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pažeistas ar ginčijamas civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas [LR CK 1.138 str.], tačiau šiuo atveju, pareikšdama tokio pobūdžio ieškinį, manytina, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą. Iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių yra pagrindas teigti, kad ieškovė savo teisių pažeidimu laiko tai, kad, atsakovui atsisakius mokėti savo kredito dalį, jai tenka visa tinkamo kredito sutarties vykdymo rizika, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė neginčija nei kredito, nei buto pirkimo - pardavimo sutarties. Taigi šiuo atveju ieškovė, būdama teisėta buto, esančio ( - ), savininke, pareiškė ieškinį dėl šio buto pripažinimo bendra daline su atsakovu nuosavybe, todėl toks ieškinys nėra suprantamas ieškovės ginamų teisių aspektu. Apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagrindinį dėmesį skyrė teisiniam ieškinio reikalavimų pagrindimui, tačiau būtent ieškinio elementai [dalykas bei pagrindas] apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, todėl bylą nagrinėjantis teismas privalo jų laikytis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, tinkamai išsprendė ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad bylos nagrinėjimo metu buvos pažeistos apeliantės nurodytos procesinės teisės normos. Pagal LR CPK 2 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Vadovaujantis CPK 176 str. nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 str. ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 str. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė civilinio proceso taisyklių, susijusių su įrodinėjimu, įrodymų vertinimu, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl, atmesdamas ieškinį kaip nepagrįstą, priėmė teisingą sprendimą. Apeliaciniame skunde ieškovės buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl jos argumentų, nevertino jos teiginių, tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Kadangi apeliantės įsitikinimas dėl teismo šališkumo buvo grindžiamas išimtinai aukščiau nurodytų procesinių teisės normų pažeidimu, kuris objektyviai buvo nepagrįstas, todėl pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti LR CPK 6 str., 21 str., nėra jokio pagrindo.

21Pripažinus, kad ieškovės ieškinys buvo nepagrįstas, atsakovas įgijo teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą [LR CPK 93 str. 1 d.]. Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 4500 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Apeliantės teigimu, priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįstai didelė bei viršija teisingumo ministro nustatytas maksimalias darbo užmokesčio advokatui ribas. Ieškovė apeliavo ir į tai, kad remiantis LR CPK 93 str. 4 d. teismas galėjo nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovo procesinis elgesys buvo netinkamas: šioje byloje atsakovas be kitų klausimų teismo buvo įpareigotas pateikti duomenis apie tai, kaip mokėjo už ginčo butą, tačiau to nepadarė. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš baigiamąjį teismo posėdį atsakovas pateikė įrodymus apie jo patirtas 4500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Sąskaitoje už teisinę pagalbą Nr. DA 0149 nurodyta, kad atsakovui suteiktas teisines paslaugas sudarė atsiliepimo į ieškinį surašymas [2000 Lt] ir atstovavimas civilinėje byloje [2500 Lt], viso gaunama 4500 Lt suma. Atsižvelgdama į bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovo procesinis elgesys šioje byloje buvo netinkamas. Nors 2012 m. rugsėjo 5 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teisėja įpareigojo atsakovo atstovą pateikti nuomos sutartis už laikotarpį nuo 2006 m. iki 2010 liepos mėn., tačiau tik tuo atveju, jeigu tokios buvo sudarytos. Sprendžiant dėl konkretaus atlygintino bylinėjimosi išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi LR CPK 98 str. 2 d. nuostatomis, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2 p. numatyta, kad už atsiliepimo į ieškinį parengimą nustatytas koeficientas 3, o jo pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybes patvirtinta minimali mėnesine alga, kuri skundžiamo sprendimo priėmimo metu sudarė 800 Lt. Tokiu būdu gaunama maksimali 2400 Lt užmokesčio suma (800*3) už atsiliepimo į ieškinį parengimą [LR CPK 3 str. 8 d.], tačiau šiuo atveju už atsiliepimo į ieškinį surašymą buvo nurodyta bei atsakovo sumokėta 2000 Lt suma. Parengiamieji teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo atsakovo atstovas, truko 2 val. 15 min., teismo posėdis, kaip nurodė ieškovė, truko apie 2,5 val., todėl už 5 atstovavimo teisme valandas pagal Rekomendacijų 8.18 p. gaunama 600 Lt užmokesčio suma [(0,15*800)*5]. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiais, kad advokato atstovavimas byloje apima ne vien tiesioginį atstovavimą teismo posėdyje, bet ir kitus teisinius veiksmus, konsultuojant atstovaujamąjį, renkant įrodymus, atliekant užklausas, analizuojant naujus įrodymus, nagrinėjant teisminę praktiką ir t. t., tačiau, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, be kita ko teismas turi vadovautis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais [LR CK 1.5 str. 4 d.], priteisti protingo dydžio bei pagrįstas bylinėjimosi išlaidas [LR CPK 178 str. – 179 str.]. Nors šiuo atveju teismas neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovo procesinis elgesys buvo netinkamas ir tuo pagrindu mažinti bylinėjimosi išlaidų sumą [LR CPK 93 str. 4 d.], tačiau, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir apimtį, atsakovo atstovo darbo ir laiko sąnaudas, suteiktų teisinių paslaugų apimtį, teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius dėl užmokesčio dydžio už advokatų teikiamas konkrečias teisines paslaugas, sprendžia, kad nebuvo pakankamo pagrindo priteisti didesnę nei 3700 Lt sumą už atsakovui suteiktas teisines paslaugas, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas [LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.].

22Kadangi ieškovės apeliacinis skundas materialinių reikalavimų dalyje atmestas kaip nepagrįstas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos [LR CPK 93 str. 1 d.]. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. A. J. palaikė ieškovės [apeliantės] poziciją bei jos reiškiamus reikalavimus, todėl, pripažinus nepagrįstus apeliantės ieškinio reikalavimus, trečiasis asmuo taip pat neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašė priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jis nepateikė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų [LR CPK 178 str. – 179 str.], todėl atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

24Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u s t a r i a:

25Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pakeisti, nurodant, kad iš ieškovės J. B. ( - ) atsakovo A. K. ( - ) naudai priteisiama 3700 Lt už advokato teisinę pagalbą.

26Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27Teisėjai

28Asta Radzevičienė

29Aldona Tilindienė

30Alma Urbanavičienė

31

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė:... 6. Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti... 7. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 10. Apeliaciniu skundu ieškovė J. B. prašė apeliacinės instancijos teismo... 11. 1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovę ir atsakovą siejo... 12. 2. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu priteisė atsakovui iš... 13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. K. nurodė, kad su apeliaciniu... 14. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas... 15. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. A. J. su... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Ieškovės J. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 2... 18. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 19. Šioje byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių jungtinę... 20. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2008 m. gegužės 28 d. ieškovė J. B. ir... 21. Pripažinus, kad ieškovės ieškinys buvo nepagrįstas, atsakovas įgijo... 22. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas materialinių reikalavimų dalyje... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašė priteisti iš... 24. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 25. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą dalyje... 26. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.... 27. Teisėjai... 28. Asta Radzevičienė... 29. Aldona Tilindienė... 30. Alma Urbanavičienė... 31. ...