Byla e2A-102-180/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant trečiajam asmeniui – viešajai įstaigai „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. R. S., A. V., T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3124-614/2017 pagal ieškovų J. R. S., R. R., A. V., T. B., I. B. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant trečiajam asmeniui – viešajai įstaigai „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai J. R. S., R. R., A. V., T. B., I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) J. R. S. 2011 m. rugsėjo 22 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110922V990002; 2) R. R. 2011 m. rugsėjo 29 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110929V990026; 3) A. V. 2011 m. balandžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 27 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110407V990008 ir Nr. FO20110527V990020; 4) T. B. 2011 m. gegužės 2 d. ir 2011 m. spalio 3 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110502V990009 ir Nr. FO20111003V990007; 5) I. B. 2011 m. balandžio 18 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110418V990018; ir taikyti restituciją pripažįstant ieškovų pagal Obligacijų sutartis sumokėtus pinigus ieškovų lėšomis jų sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau - IĮIDĮ).
  2. Visi ieškovai teigė, kad ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė banko veiksmai. Prašė obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1. 90 straipsnio pagrindu.
  3. Ieškovams vietoje pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, teigiant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Ieškovams nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės. Obligacijos visuomenei buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams, t. y. naujas ir saugus pinigų taupymo būdas. Tai, jog draudimo sąlygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, straipsniuose nebuvo užsimenama. Obligacijos buvo pristatomos kaip taupymo, o ne investicinė priemonė, obligacijų palūkanos banke „Snoras“ lyginamos ne su to paties produkto, bet su indėlių palūkanomis kituose bankuose. Dėl atsakovo pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, kuria konsultuodami klientus, neabejotinai, vadovavosi ir banko darbuotojai, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams.
  4. Teigė, kad viešai nebuvo skelbiama, kad priežiūrą vykdanti institucija (Lietuvos bankas) 2010 metų pabaigoje atlikto inspektavimo metu atsakovo veikloje nustatė reikšmingus pažeidimus, veiklos trūkumus ir įpareigojo juos pašalinti. Atsakovas nebuvo pašalinęs pažeidimų ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Šios informacijos neatskleidė ir banko darbuotojai, teikdami ieškovams informaciją žodžiu apie rizikas, kurias jie prisiima investuodami į obligacijas. Jeigu ieškovai būtų žinoję tikrąją situaciją, jie niekada nebūtų tokių sandorių sudarę.
  5. Ieškovams sudarant ginčijamas sutartis, informacija jiems buvo teikiama žodžiu. Ieškovams nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas ir pasirašant sutartis buvo tik parodoma, kuriose vietose reikia uždėti parašą, o sutarčių priedai nebuvo įteikti. Net jei sutarčių priedai ir būtų buvę pateikti ieškovams susipažinti prieš sutarčių pasirašymą, objektyviai vertinant, ieškovai nebūtų galėję visų šių dokumentų perskaityti, kadangi to padaryti nebūtų buvę fiziškai įmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties. Teigė, kad atsakovo pareiga informuoti banko produktus įsigyjančius asmenis apie šiems produktams (ne)taikomą draudimo apsaugą kildinama ne iš Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) (22 str. 2 d.), o iš IĮIDĮ nuostatų (3 str. 4 d., 13 str. 1 d.). Atsakovas netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytą pareigą pateikti klientams aiškią, išsamią bei koncentruotą informaciją apie obligacijų pasirašymo sutarties esmę ir galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, taip pat neatliko IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai pateikti informaciją apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas.
  6. Ieškovai įrodinėja, jog klydo dėl obligacijoms galiojusios draudimo apsaugos sąlygų, todėl šiuo atveju turėtų būti vertinama, ar ieškovai, pritaikius normaliai atidaus ir protingo asmens standartą ir turint omenyje jų asmenines savybes, galėjo savarankiškai suprasti visus obligacijoms taikomos draudimo apsaugos aspektus. Teigė, kad nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas. Dauguma ieškovų neturi ekonominio išsilavinimo, o dalis sudarydami sutartis buvo senyvo amžiaus. Ieškovus bankas pripažino neprofesionaliais investuotojais, tačiau netaikė jiems FPRĮ numatytos apsaugos.
  7. Ieškovų teigimu, tam, kad pačių ieškovų būtų tinkamai suprastas įstatyminis reguliavimas, obligacijų pasirašymo sutartis sudarantiems ieškovams reikėjo turėti gilių teisinių žinių, kad gebėtų patys savarankiškai aiškinti įstatymą. Ieškovai turėjo būti ypatingai apdairūs bei atsargūs ir suvokti, jog bankas tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų, t. y. nepateikia aiškios ir visapusiškos informacijos apie obligacijoms taikomą draudimą. Šios aplinkybės rodo, kad vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti visų šių aplinkybių ir savarankiškai nuspręsti, kad obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis. Ieškovai dėl informacijos trūkumo klydo arba buvo suklaidinti dėl esminės sudaromo sandorio sąlygos – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Atsakovo atlikti neteisėti veiksmai nulėmė ir turėjo esminę reikšmę ieškovų suklydimui, dėl šios priežasties ieškovų sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais remiantis CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu.
  8. Atsakovo vadovybė nusprendė nuo 2011 m. II-ojo ketvirčio atnaujinti materialinį skatinimą už produktų, kurių pardavimui reikalingi aktyvūs darbuotojų veiksmai, išdavimą, darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų, tame tarpe ir už obligacijų pardavimą. Atsakovas jau 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos pašalinti. Ieškovų nuomone, inspektavimo metu Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai ir nurodymai mažinti veiklos riziką, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas turėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, kadangi tai būtų turėję lemiamą reikšmę ieškovams vertinant atsakovo patikimumą ir apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdų suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika ir konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  3. Teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašydami patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus.
  4. Ieškovai: J. R. S. yra inžinierė – technologė, T. B. informacinių technologijų specialistas turintis aukštąjį išsilavinimą, R. R. turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, A. V. – aukštąjį ekonomikos mokslų išsilavinimą, I. B. yra įgijusi aukštesnįjį išsilavinimą. J. R. S. (68 m.) ir R. R. (69 m.) buvo vyresnio amžiaus, tačiau duomenų apie tai, kad jų sutarties sąlygų suvokimas dėl amžiaus buvo ribotas, nepateikta. Visi ieškovai buvo įgiję išsilavinimą, turintys gyvenimiškos patirties. Taip pat ieškovai iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį. Ieškovai A. V. ir T. B. nurodė, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos.
  5. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas tik 2015 m. lapkričio 11 d. Teismas vertino, kad sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės nebuvo esminės sąlygos ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).
  6. Nurodė, kad klientui atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nesutiko su ieškovų teiginiais, kad jie buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami.
  7. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui Snoras sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas.
  8. Aplinkybė, kad anksčiau buvo atliekamas BAB banko „Snoras“ inspektavimas, kurio metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus.
  1. Apeliacinių skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovai J. R. S., A. V. ir T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą ir jų ieškinį tenkinti; paskirstyti ir priteisti iš atsakovo apeliantų naudai pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Apeliantai nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jų (apeliantų) įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB „Dėl investuotojų kompensavimo sistemų“ (toliau – Investuotojų direktyva) nustatyta draudimo apsauga. Teismas pripažino, kad BAB bankas „Snoras“ veikė kaip vertybinių popierių emitentas ir kaip investicinė įmonė, t. y. emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Todėl bankui tapus nemokiam (bankrutavo), yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, kadangi bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.
    2. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog nagrinėjamoje byloje draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą. Pirmosios instancijos teismo išvados taip pat nėra paremtos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, nors šis vienintelis turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę.
    3. Apeliantai pareikštu ieškiniu siekė parodyti, jog atsakovas netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas pareigas aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Šie neteisėti veiksmai lėmė, jog sudarant sutartis buvo suklysta dėl sandorių esmės, t. y. dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovo pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.
    4. Apeliantų teigimu, detalesnis FPRĮ 22 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo vertinimas nėra reikalingas, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pripažino, jog atsakovas, sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis su neprofesionaliais investuotojais, šios pareigos tinkamai neatliko. Dėl to ir šioje byloje pripažintina, kad atsakovo veiksmai vykdant FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas buvo neteisėti. Tuo tarpu dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo šią aplinkybę ir nustatęs, jog minėtas straipsnis buvo pažeistas, teismas turėjo analizuoti, kiek šie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovų suklydimui.
    5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad apeliantus suklaidino neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esanti formuluotė, nurodanti, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tuo tarpu nei pačiose ginčo sutartyse, nei jos prieduose nebuvo nurodyta, jog draudimo apsauga negalios banko bankroto atveju.
    6. Apeliantai teigė, kad jie obligacijas įsigijo būtent suvokdami, jog joms galioja tokia pat draudimo apsauga kaip ir indėliams. Tokį suvokimą suformavo darbuotojų paaiškinimai ir tai, kad draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo atskleistas taip, kaip to reikalauja teisės aktai.
    7. Nurodė, kad apeliantai pinigus saugojo indėlių sąskaitose arba namuose. Apeliantams rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Obligacijas apeliantai įsigijo, nes buvo įsitikinę, kad tai yra saugu.
    8. Teismas nepagrįstai apeliantus vertino kaip vidutinius vartotojus, pakankamai gerai suvokiančius terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Vidutinio vartotojo sąvoka siejama su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti. Apeliantu teigimu, nei vienas iš jų, pagal savo asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, patirtį) negali būti laikomas vidutiniu vartotoju, nes neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties investiciniams sprendimams priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos.
    9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pripažinti sandorius negaliojančiais dėl apgaulės nėra pagrindo, kadangi ieškovai neįrodė, jog sutarčių sudarymo dieną atsakovas buvo nemokus. Tačiau apeliantai byloje ir nesiekė įrodyti, jog sutarčių sudarymo dieną bankas (atsakovas) buvo nemokus. Apeliantai įrodinėjo, jog apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovas save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką, ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Lietuvos bankas, po 2010 metais atlikto inspektavimo, nustatė, jog atsakovas veiklą vykdo rizikingai ir pažeisdamas teisės aktus. 2011 m. sausio 18 d. nutarimu įpareigojo atsakovą pašalinti trūkumus ir imtis priemonių veiklos rizikai mažinti. Tačiau atsakovas išleistuose baziniuose prospektuose nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Apeliantai teigė, kad vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų. Informacija apie tai, kad banko veikla yra rizikinga, savaime suformuoja nuomonę, jog į banką norimi padėti pinigai nebus saugūs. Dėl šios priežasties atsakovas slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos Bankas atsakovo veikloje nustatė pažeidimus ir kad šių pažeidimų atsakovas neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją.
  1. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
  2. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Apeliantai nesutinka su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 ir jo pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Tačiau apeliantai nenurodo konkrečių 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl Investuotojų kompensavimo sistemų nuostatų, kurių pagrindu jie turėtų teisę į draudimo išmoką.
    2. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės pats aiškinti Investuotojų direktyvos neva tai yra išimtinė ESTT teisė. Pirmosios instancijos teismas ne pats aiškino Investuotojų direktyvą, o vadovavosi atitinkamais kasacinio teismo išaiškinimais. Kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvoje egzistuoja abi garantinės sistemos (indėlininkų ir investuotojų), tačiau nurodė, kad jos taikomos esant skirtingoms sąlygoms. Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl joms netaikytina indėlių draudimo apsauga. Investuotojams draudimo išmoka mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių.
    3. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas negalėtų grąžinti obligacijų. Pagal obligacijų sutartis apeliantų įsigytos obligacijos buvo apeliantų vertybinių popierių sąskaitose banke, savo kreditoriaus reikalavimus banko bankroto byloje apeliantai kildino būtent iš įsigytų obligacijų.
    4. Kasacinis teismas išaiškino, aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens nemokumo rizikos.
    5. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad jie neatitinka vidutinio vartotojo standarto. Vien tai, kad apeliantai nesitikėjo, kad bankas gali bankrutuoti, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad jie buvo suklaidinti. Apeliantai pasirašydami patvirtino, kad gavo visus dokumentus, todėl galėjo įvertinti galimą riziką.
    6. Apeliantų teiginiai, kad atsakovas juos apgavo, nesuteikęs informacijos apie Lietuvos banko nustatytus veiklos ribojimus ir teisės aktų pažeidimus. Apeliantai tik abstrakčiai nurodo, kad atsakovo finansinė padėtis buvo bloga, ir jei jie būtų apie tai informuoti, jie (apeliantai) obligacijų sutarčių nebūtų sudarę.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
  4. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Apeliaciniam skunde išdėstytas argumentas, jog turi būti taikomas draudimas ieškovų įsigytoms obligacijoms, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, emitento nemokumo rizika negali būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, yra pagrįsta, atitinkanti teisės aktų reglamentavimą bei teismų praktiką.
    2. Apeliantų teiginiai, kad atsakovas neįvykdė pareigos juos (apeliantus) supažindinti su galimomis rizikomis, vertintinas kaip pačių apeliantų sąmoningas nenorėjimas tinkamai įsigilinti ir įvertinti galimas rizikas bei išimtinio tikslo siekimu gauti kuo didesnę grąžą (palūkanas).
    3. Trečiasis asmuo nesutinka su tuo, kaip apeliantai vertina vidutinio vartotojo sąvoką. Nurodė, kad apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.
    4. Nurodė, kad apeliantų niekas neskubino sudaryti obligacijų sutarčių, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su šių sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčio emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Aplinkybė, kad bankas bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankama priežastis pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
    5. Apeliantai pareiškė reikalavimus banko bankroto byloje, todėl tai reiškia, kad jie suprato, kad įgytoms obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimo apsauga, todėl pareiškė reikalavimus banko bankroto byloje ir įstojo į ketvirtos eilės kreditorių eilę. Kol nėra baigta bankroto byla, yra tikimybė, kad su apeliantais bus atsiskaityta.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantų sudarytų obligacijų įsigijimo sutarčių, kurias apeliantai ginčija CK 1.90 straipsnio pagrindu. Jie teigia, kad suklydimas, sudarant ginčijamą sandorį, pasireiškė tuo, kad dėl pateiktos klaidingos informacijos apie taikomą draudimo apsaugą, suklydo vertindami sandoriu prisiimamą riziką.
  3. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paminėtą teisės normą, išskiria visetą kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).
  4. Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Sprendžiant dėl investuotojo suklaidinimo, taip pat svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  5. Apeliantai teigia, kad bankas netinkamai įvykdė savo pareigą informuoti apie galimą investavimo riziką.
  6. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį atsakovas, veikiantis kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, yra įpareigota aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, prieš pradedant teikti investicines paslaugas, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai atsisakė bankui suteikti informaciją apie savo investavimo tikslus, siekius, patirtį ir investavimo žinias, taip ne tik apribodami banko galimybes pateikti jiems priimtiniausią pinigų investavimo variantą, bet ir prisiimdami su tuo susijusią pasekmių riziką investuoti į vertybinius popierius – obligacijas.
  8. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, išaiškino, kad Programos prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmių reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  9. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką apeliantams turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į apeliantų amžių, jų išsilavinimą, darbo pobūdį, vertinant jų elgesį sudarant ginčo sutartį pagal vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens standartą, ši aplinkybė nebuvo esminė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad jos detaliai neaptarus, apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jie nebūtų sudarę analogiškos sutarties.
  11. Iš esmės visi apeliantai pripažino, kad iki obligacijų pasirašymo sutarčių, buvo sudarę terminuotojo indėlio sutartis, kad iš esmės obligacijų pasirašymo sutartis sudarė, nes mokamų palūkanų dydis buvo net kelis kartus didesnis už indėlio palūkanas. Akivaizdu, kad sudarant obligacijų įsigijimo sutartį apeliantams buvo arba turėjo būti suprantama, kad sudaromas visiškai naujas sandoris. Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi didesnė jo grąža, t. y. mokamų palūkanų dydis, kuris buvo didesnis net kelis kartus už indėlio palūkanas.
  12. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad jie negali būti laikomi vidutiniais vartotojais. Visi apeliantai yra išsilavinę, turi nemažą darbinę patirtį, kuri nors ir nėra susijusi su investavimu, taip pat reikšminga vertinant jų statusą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantai dėl jų socialinio statuso ar amžiaus negalėtų būti laikomi vidutiniais vartotojais. Apeliantai nurodė, kad banko darbuotojai, pasirašant obligacijų sutartis, nepateikė jiems jokios informacijos apie sudaromų sutarčių rizikingumą, nedraustumą, nepasiūlė susipažinti su kitais dokumentais, tačiau apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad neaiškumus siekė išsiaiškinti patys. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien dėl to, kad atsakovas bankrutavo, o apeliantai to nesitikėjo, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
  13. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pirmos instancijos teismas pripažindamas, jog nagrinėjamoje byloje draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB „Dėl investuotoju kompensavimo sistemų“.
  14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė, kad teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdyta), kurioje buvo pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas dėl Investuotojų direktyvos taikymo.
  15. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priešingai nei teigiama skunde, teismas išsamiai išanalizavo visus argumentus, susijusius su Investuotojų direktyvos taikymu, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl jos (Investuotojų direktyvos) taikymo, ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra pagrindo apeliantų atvejus priskirti prie draudimo objektų, kuriems taikoma paminėta draudimo sistema. Apeliantai, nesutikdami su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada, jokių naujų ir esminių argumentų nepateikia (CPK 12, 178 str.).
  16. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai, pasirašydami ginčijamus obligacijų sandorius, suklydo dėl savo didelio neatsargumo, neįsigilinę į sandorio esmę, į tai, kad obligacijos nėra apdraustos pagal IĮIDĮ, ką turėtų padaryti normaliai atidus ir protingas asmuo. Dėl to pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.
  17. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi. Teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

6Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantams patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai