Byla 2A-1619-823/2011

1Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant apeliantės V. P. atstovui advokatui Domantui Skebui. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį bendraatsakoviams V. P., V. M. ir E. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys R. V., UADB „Ergo Lietuva“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš bendraatsakovių 11212,88 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 336 Lt žyminio mokesčio bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad Vilniaus rajone 2006 m. rugsėjo 16 d. dėl atsakovės V. P., vairavusios atsakovui V. M. priklausančią transporto priemonę NISSAN PATROL, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė OPEL ZAFIRA, priklausanti trečiajam asmeniui R. V. Atsakovės vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos R. V. kreipėsi į ieškovą. 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų sutarties Nr. 11 su ieškovu pagrindu tretysis asmuo UADB „ERGO Lietuva“ nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir draudimo išmoka atlygino transporto priemonei OPEL ZAFIRA padarytą 11212,88 Lt žalą. Ieškovas kompensavo UADB „ERGO Lietuva“ išmokėtą sumą ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 2 dalį ir 23 straipsnio 1 dalį įgijo regreso teisę į bendraatsakovius.

6Atsakovė V. P. prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad jos kaltė dėl eismo įvykio nenustatyta, todėl jos civilinė atsakomybė nekyla. Policijos įstaigos pirminis sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo ieškovas grindžia savo reikalavimą, panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartimi. Byla grąžinta nagrinėti iš naujo ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminams. Su R. V. vairuojama transporto priemone atsakovės vairuojamas automobilis susidūrė, nes tretysis asmuo nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, įvažiavo į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamąją dalį. Atsakovė prie dešiniojo važiuojamosios dalies krašto pamatė akmenį, kurį bandė apvažiuoti. Automobilį OPEL ZAFIRA pastebėjo likus iki jo apie 10-20 m, nes iki tol jo nesimatė per dulkes. Laiku pastebėti automobilio negalėjo, nes jis važiavo neįsijungęs žibintų, dideliu greičiu, išvažiavęs į priešingą eismo juostą. Įvykio vietos plane – schemoje nėra nurodytas važiuojamosios dalies plotis, todėl nėra visiškai aišku, kuris automobilis kuria kelio puse važiavo. Ieškovas, reikšdamas ieškinį subrogacijos teise, praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nes jis apie jam padarytą žalą žinojo nuo pat jos padarymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

7Tretysis asmuo R. V. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis dėl eismo įvykio nekaltas. Keliu, kuriame įvyko autoįvykis, važiuoja dažnai, visada atsargiai ir minimaliu greičiu, nes kelias smėlėtas, jame daug duobių. Eismo įvykio dieną pro jo vairuojamą transporto priemonę dideliu greičiu pravažiavo džipas, kuris sukėlė daug dulkių. Dėl pablogėjusio matomumo R. V. buvo priverstas prisispausti prie dešinės kelio pusės ir sustabdyti automobilį. Iš dulkių debesio išniro atsakovės vairuojamas automobilis ir nestabdydamas rėžėsi į jo automobilio priekinę kairę dalį. Atsakovė skunde administraciniam teismui nurodė neteisingą informaciją. Tai, kad jis važiavo dešine kelio puse, patvirtina pateiktos į bylą fotofiksacijos. 2 ir 5 fotofiksacija patvirtina, jog susidūrimo metu stovintis automobilis buvo nublokštas, kadangi OPEL ZAFIRA kairiojo užpakalinio rato palikta 1 m ilgio žymė yra visiškai lygiagreti kelio krypčiai. Trečiojo asmens kaltės neįžvelgė nei policijos pareigūnai, nei draudimo įstaiga.

8Tretysis asmuo UADB „Ergo Lietuva“ prašė ieškinį tenkinti, nes transporto priemonė NISSAN PATROL eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir ieškovas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakovus.

9Atsakovai V. M. ir E. M. atsiliepimų į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 11212,88 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnis, 6.280 straipsnio 1 dalis) ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (11212,88 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas – 336 Lt žyminio mokesčio. Taip pat teismas priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovų lygiomis dalimis 57,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad UADB „ERGO Lietuva“, remdamasi pažyma dėl 2006 m. rugsėjo 16 d. eismo įvykio, kurioje nurodyta, kad eismo įvykio kaltininke pripažinta V. P., ir vykdydama 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 11 bei veikdama ieškovo vardu, nuo UAB „Sirstas“ apskaičiuotos 11454,93 Lt sumos atskaitė detalių nusidėvėjimą ir išmokėjo 11212,88 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, kompensavęs UADB „ERGO Lietuva“ už išmokėtą draudimo išmoką, V. P. ir V. M. išsiuntė pretenzijas dėl išmokėtos sumos atlyginimo regreso tvarka. V. P. neigė savo kaltę dėl autoįvykio. Jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2006 m. spalio 31 d. nutarimu paskirta 150 Lt bauda už tai, kad ji nesilaikė reikalavimo važiuoti arčiau dešinio važiuojamosios kelio dalies krašto, neprasilenkė su kitu automobiliu, tuo padarydama pažeidimą, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartimi atsakovei paskirta bauda buvo panaikinta negalint daryti vienareikšmiškos išvados dėl pažeidimo kvalifikavimo, o byla grąžinta Vilniaus rajono policijos komisariatui ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu nutraukta.

11Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus, jog eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens R. V. kaltės ir pažymėjo, kad apie šio asmens kaltę byloje nėra jokių duomenų, priešingai, iš autoavarijos vietos schemos, fotonuotraukų, Z. D. liudijimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir 2006 m. rugsėjo 16 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog V. P., vairuodama NISSAN PATROL, nesilaikė dešinės kelio pusės, o OPEL ZAFIRA važiavo savo kelio puse. Į bylą nepateikta įrodymų, kad atstumai nuo transporto priemonių iki kelio kraštų Vilniaus rajono PK viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio specialisto V. M. 2007 m. birželio 7 d. tarnybiniame pranešime yra blogai nurodyti. Po smūgio NISSAN PATROL liko savo vietoje ir nuo jo kairiojo rato iki kairiojo važiuojamosios dalies krašto buvo 1,5 m, todėl nėra pagrindo abejoti pareigūno išvada, kad būtent NISSAN PATROL išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Atsakovės argumentai, jog tretysis asmuo važiavo labai greitai, atmesti, nes automobiliai nebuvo stipriai apgadinti, po susidūrimo OPEL ZAFIRA nustumta atgal, todėl tikėtina, jog ši transporto priemonė įvykio metu stovėjo. Atsakovė Vilniaus apygardos administraciniame teisme vykusiame teismo posėdyje pripažino, jog nesilaikė dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės paaiškinimai nėra nuoseklūs, vienu atveju ji teigia, kad tretysis asmuo išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, o kitu atveju nurodo, kad pati atliko manevrą, po kurio buvo smūgis. Teismas kritiškai vertino ir atsakovės argumentus, kad ji pamatė akmenį kelkraštyje ir bandė jį apvažiuoti, kadangi pati atsakovė nurodė, jog matomumas buvo apie 1 m ir per dulkes ji nematė net automobilio OPEL ZAFIRA. Iš byloje esančių fotonuotraukų taip pat nesimato, jog atsakovės važiuojamosios dalies pusėje būtų buvęs akmuo, galintis sudaryti kliūtį, tai neužfiksuota ir tarnybinio pranešimo papildyme. Be to, Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 134 punkte nustatytas vairuotojų įpareigojimas net ir esant kliūčiai nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. Teismas sprendė, kad atsakovės kaltė dėl eismo įvykio yra įrodyta.

12Teismas pažymėjo, kad transporto priemonė NISSAN PATROL įvykio metu buvo registruota V. M. vardu, automobilis įgytas santuokos metu. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui, tačiau V. M. ir E. M. transporto priemonės nebuvo apdraudę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalys). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai kaltininkas padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę, biuras turi teisę reikalauti, kad asmuo, atsakingas už žalos padarymą, arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Aiškinimas, kai vienam asmeniui, pažeidusiam teisės reikalavimus, atsakomybė kyla, o kitam ne, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų, o privalomos apdrausti transporto priemonės nedraudimas, perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Atsakovės prašymas taikyti senatį netenkintas, nes nuo pagrindinės prievolės įvykdymo nėra praėję 3 metai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), t.y. prievolė įvykdyta 2006 m. gruodžio 20 d., o ieškovas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka kreipėsi į teismą 2009 m. spalio 7 d.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus. Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino policijos įstaigos nutarimą dėl atliktų matavimų trūkumų. Būtent R. V. pažeidė eismo įvykio metu galiojusių KET 164 punkto reikalavimą važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir sudarė V. P. netikėtą, neišvengiamą kliūtį – tai matyti iš eismo įvykio schemos. Įvykio vietos plane – schemoje nėra nurodytas važiuojamosios dalies plotis, todėl negalima spręsti, kuris automobilis kuria kelio puse važiavo. Automobilių plotis ir atstumas nuo jų iki važiuojamosios dalies kraštų nurodyti netiksliai, akmuo schemoje pavaizduotas neteisingai. R. V. dėl dulkių nematė transporto priemonių, todėl privalėjo mažinti greitį ar net sustoti (KET 173 punktas). Be to, jis privalėjo važiuoti įsijungęs artimųjų šviesų žibintus (KET 138 punktas) – tai būtų suteikę atsakovei galimybę anksčiau jį pastebėti. Kelias yra apaugęs medžiais, krūmais, dėl to važiuojamoji dalis nuotraukose atrodo siauresnė nei yra iš tikrųjų. Nesant kaltės, atsakovės civilinė atsakomybė nekyla;
  2. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009 išaiškino, kad subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ir taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Todėl ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), t. y. nuo 2006 m. rugsėjo 16 d.

14Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės atstovas papildomai paaiškino, kad eismo įvykis, dėl kurio metu padarytos žalos atlyginimo kilęs ginčas, įvyko žvyrkelyje, kuriame nėra ženklinimo, todėl aplinkybę, kuris automobilis važiavo priešingam eismui skirta kelio juosta policijos institucijos ir teismai nustatinėjo pagal kelio plotį, dalindami jį iš dviejų, tačiau matavimai buvo atlikti netinkamai. Byloje esančios fotonuotraukos tiksliai neatspindi padėties, kadangi važiuojamosios dalies dešinįjį kraštą dengia krūmai. Važiuojamoji dalis pagal KET 48 punktą yra ir kelio dalis, kuria važiuoti kliudo tam tikra kliūtis, t.y. šiuo atveju kelio dalis, esanti po krūmais. Nors krūmai trukdė trečiajam asmeniui važiuoti palei pat dešinįjį važiuojamosios dalies kraštą, tai nepašalina trečiojo asmens atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes eismo įvykis įvyko 2006 m. rugsėjo 16 d., o ieškinys teismui paduotas 2009 m. spalio 7 d. Atnaujinti ieškinio senaties termino ieškovas neprašė.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes išmokėjęs išmoką nukentėjusiam asmeniui įgijo regreso, o ne subrogacijos, teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje byloje Nr. 3K-3-46/2009 išaiškinta, kad subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Biuras (ieškovas) nevykdo draudimo veiklos ir nėra draudikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-198/2009 išaiškino, kad draudikas yra asmuo, kuris vykdo Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir yra Biuro narys. Biuras – draudikų asociacija, atliekanti TPVCAPDĮ nustatytas funkcijas, tarp jų ir išmokų nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėjimą, kai draudžiamojo įvykio kaltininkas žalos padarymo momentu nebuvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 24 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 2 punktas). Ieškovas yra tik alternatyvus eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginantis subjektas. Pretenzija negali būti teikiama ieškovui, jeigu nukentėjęs asmuo yra kreipęsis į teismą, kad žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2009). Ieškovo ir atsakingo už žalos padarymą asmens nesaisto jokie įsipareigojimai, kurių pagrindu pastarasis galėtų reikalauti, kad jo padarytą žalą atlygintų ieškovas. Tuo tarpu esant draudiminiams santykiams, siejantiems draudiką ir draudėją, net jeigu reikalavimas būtų pateiktas tik tiesiogiai už žalos padarymą atsakingam asmeniui, į ginčo sprendimą žalą padariusio asmens pageidavimu įtraukiamas ir draudikas. Draudikas, reiškiantis subrogacinį reikalavimą, negali turėti daugiau teisių, negu būtų turėjęs žalą patyręs asmuo. Tuo tarpu ieškovas vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009), ir ieškovui suteikta teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas ne tik iš tiesiogiai žalą padariusio asmens, bet ir iš asmens, atsakingo už draudimo sutarties sudarymą (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Regreso atveju įvyksta ne subjektų pasikeitimas, o atsiranda tiek naujas subjektas, tiek naujas santykis tarp jų. Todėl iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovas 2006 m. lapkričio 30 d. atlygino nukentėjusio asmens patirtą žalą, t. y. įvykdė pagrindinę prievolę, ir nuo šio momento įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo tiek iš tiesiogiai už žalos padarymą atsakingo asmens, tiek iš atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmens (solidariai).

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

17Apeliacinis skundas grindžiamas dviem pagrindiniais argumentais – nepagrįstu ieškinio senaties termino netaikymu priimant ginčijamą sprendimą ir atsakovės V. P. kaltės dėl eismo įvykio nebuvimu, dėl kurio negali kilti atsakovės civilinė atsakomybė.

  1. Dėl ieškinio senaties taikymo

18Apeliantė, teigdama, kad ieškovas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti, šią savo poziciją grindžia tuo, kad ieškovas reikalavimo teisę į atsakovus įgijo subrogacijos pagrindu. Subrogacijos ir regreso atribojimas yra svarbus ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui. Nuo to, ar reikalavimo teisės kreditoriui pereina subrogacijos būdu, ar jis įgyja regreso teisę, priklauso įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas bei taikytina teisė. Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietą perimdamas jo jau egzistuojančios prievolės teises. Tokiu atveju nesikeičia nei taikytinų terminų skaičiavimo tvarka, nei taikytina teisė. Tuo tarpu regreso atveju susiklosto du prievoliniai santykiai: pirmasis pasibaigia įvykdymu ir atsiranda naujas – regresinis santykis, todėl regresinė prievolė vykdoma pagal kitas, nei pradinė prievolė, taisykles, o terminų skaičiavimas pradedamas iš naujo.

19Regresą ir subrogaciją visų pirma reikšminga atskirti dėl tinkamo ieškinio senaties taikymo. Įstatymas įtvirtina skirtingas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles regresinėms prievolėms ir prievolėms, kuriose subrogacijos būdu nukentėjusį asmenį pakeičia jam žalą atlyginęs trečiasis asmuo. Kai kreditoriui prievolę įvykdo trečiasis asmuo subrogacijos būdu įstodamas į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietą, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti taikoma CK 1.128 straipsnio taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tuo tarpu ieškinio senaties terminas iš regresinių prievolių kylantiems reikalavimams skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis).

20Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu arba kurį Draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). Taigi pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu nustatydamas, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ieškovui išmokėjus atitinkamas sumas trečiajam asmeniui UADB „Ergo Lietuva“, ir kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu, todėl naikinti ginčijamą sprendimą dėl nepagrįsto ieškinio senaties netaikymo esant atsakovo reikalavimui nėra pagrindo.

  1. Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl apeliantės kaltės kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos

21Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantės kaltės dėl eismo įvykio. Atsižvelgiant į skirtingą kaltės sampratą civiliniuose teisiniuose ir administraciniuose teisiniuose santykiuose, nutarimo skirti administracinę nuobaudą panaikinimas ir vėlesnis administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas apeliantės atžvilgiu savaime nereiškia, kad nekyla jos civilinė atsakomybė. Pastebėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2007 m. sausio 22 d. nutartimi panaikindamas Vilniaus miesto VPK VP EPT pareigūno 2006 m. spalio 31 d. nutarimą, kuriuo apeliantei skirta bauda, nekonstatavo apeliantės kaltės dėl eismo įvykio nebuvimo. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų trūkumus, negalima daryti vienareikšmės išvados dėl pažeidimo kvalifikavimo. Vertindamas važiuojamosios kelio dalies matavimo netikslumus, kuriais remiasi apeliantė, teismas nurodė, kad šie trūkumai neleidžia spręsti ar dėl eismo įvykio nebuvo abiejų eismo įvykio dalyvių kaltės (b.l. 104). Kadangi administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta suėjus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, dėl apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų apręstina vertinant šioje byloje esančius įrodymus CPK nustatyta tvarka (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

22Vadovaujantis KET (redakcija, galiojusi tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, dėl kurio kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje) 164 punkto nuostatomis, vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 173 punktas). Jeigu su priešais važiuojančia transporto priemone prasilenkti sunku, kelią privalo duoti vairuotojas, kurio pusėje yra kliūtis (KET 183 punktas).

23Byloje surinkti įrodymai (autoavarijos vietos schema (b.l. 79), V. M. 2007 m. birželio 7 d. tarnybinis pranešimas (b.l. 111-112), fotofiksacijos (b.l. 88-91, b.l. 148-152), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdžiai patvirtina, kad apeliantė nesilaikė KET reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešinės važiuojamosios dalies krašto. Pasak apeliantės, ji pasitraukė toliau nuo dešiniosios kelio dalies krašto siekdama apvažiuoti kliūtį (akmenį), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, pagal paminėtas KET nuostatas, apeliantė privalėjo įsitikinti, kad toks manevras yra saugus, atsižvelgiant į tai, kad matomumas, dėl kitos transporto priemonės sukeltų dulkių, buvo blogas. To nepadariusi, apeliantė pažeidė KET reikalavimus, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė yra kalta dėl įvykusio eismo įvykio.

24Apeliantė teigia, kad reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešinės važiuojamosios dalies krašto nesilaikė ir tretysis asmuo R. V., tačiau šį apeliantės argumentą paneigia tiek byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad R. V. vairuojamas automobilis važiavo palei pat važiuojamosios dalies dešinį kraštą dengiančius krūmus (b.l. 148-153), tiek iš pačios apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų teiginių, kad dėl kelio pusėje, kuria važiavo trečiojo asmens vairuojamas automobilis, esančių krūmų, kelio važiuojamoji dalis fotonuotraukose atrodo siauresnė. Kadangi R. V. vairuojamas automobilis važiavo palei pat važiuojamosios dalies dešinį kraštą dengiančius krūmus, nėra pagrindo konstatuoti, kad šis asmuo pažeidė KET 164 punkto reikalavimus, kadangi pasitraukti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto šis asmuo neturėjo galimybės. Tuo tarpu apeliantės vairuojamas automobilis, kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto eismo įvykio metu buvo akivaizdžiai nutolęs. Pastebėtina ir tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų (b.l. 150), krūmai dengia dešinį važiuojamosios dalies kraštą R. V. vairuojamo automobilio važiavimo kryptimi didesniame kelio ruože, t.y. ši kliūtis, priešingai nei apeliantės kelio pusėje esantis akmuo, nebuvo atsitiktinė kliūtis, kurią tretysis asmuo būtų bandęs apvažiuoti. Kadangi, kaip teigia apeliantė, dėl kelkraštyje augančių krūmų važiuojamoji dalis tapo siauresne, kelyje prasilenkiant dviem automobiliams būtent apeliantė, kurios kelio pusėje, jos pačios teigimu, buvo atsitiktinė kliūtis – akmuo, privalėjo duoti kelią trečiojo asmens vairuojamam automobiliui, vadovaujantis KET 183 punkto nuostatomis.

25Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo pateiktais argumentais, kad apeliantė, viena vertus ginčydama įvykio vietos plane – schemoje, pateiktus matavimus, kita vertus vadovaudamasi būtent šia schema tvirtindama, kad trečiojo asmens R. V. vairuojamo automobilio kairės pusės ratai stovi priešingoje važiuojamosios dalies kelio pusėje, yra nenuosekli. Esant abejonių dėl schemoje pateiktų matavimų tikslumo, turi būti vadovaujamasi byloje surinktų įrodymų visetu, kurie, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pakankamai patvirtina būtent apeliantės kaltę dėl eismo įvykio, kuri pasireiškė tuo, kad apeliantė nesilaikė reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ir neįsitikino atliekamo manevro saugumu siekdama apvažiuoti kliūtį. Šie pažeidimai yra pakankami konstatuoti apeliantės kaltę dėl eismo įvykio civilinės teisės prasme, net ir nesant galimybės nustatyti tikslaus kelio pločio ir įsivaizduojamos jos vidurio ribos įvertinant ir po krūmais esančią važiuojamosios dalies dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis eismo įvykio metu išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir nepaneigė V. M. 2007 m. birželio 7 d. tarnybiniame pranešime pateiktos išvados, kad priešpriešinio eismo juostoje eismo įvykio metu stovėjo apeliantės vairuojamas automobilis (CPK 178 straipsnis). Pastebėtina, kad, kitaip nei administracinių teisės pažeidimų bylų procese, civilinėje byloje procesinė pareiga įrodyti savo nekaltumą tenka būtent apeliantei dėl civilinėje teisėje galiojančios žalą padariusio asmens kaltės prezumpcijos.

26Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad tretysis asmuo R. V., esant kelyje blogam matomumui, privalėjo važiuoti įsijungęs artimųjų šviesų žibintus, taip pat laikytis KET 173 punkto reikalavimo prireikus sustoti, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nenurodyti jokie argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadas, kad aplinkybė, jog tretysis asmuo R. V. važiavo neįsijungęs artimųjų šviesų žibintų, byloje neįrodyta, o iš byloje esančių fotonuotraukų galima daryti išvadą, kad trečiojo asmens valdoma transporto priemonė įvykio metu buvo sustojusi.

27Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

28Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės valstybės naudai priteisiama 20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (b.l. 284).

29Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

30Apeliacinį skundą atmesti.

31Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32Priteisti iš apeliantės V. P. 20 Lt (dvidešimt litų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu... 5. Nurodė, kad Vilniaus rajone 2006 m. rugsėjo 16 d. dėl atsakovės V. P.,... 6. Atsakovė V. P. prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė,... 7. Tretysis asmuo R. V. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė,... 8. Tretysis asmuo UADB „Ergo Lietuva“ prašė ieškinį tenkinti, nes... 9. Atsakovai V. M. ir E. M. atsiliepimų į ieškinį nepateikė, į teismo... 10. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį... 11. Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus,... 12. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonė NISSAN PATROL įvykio metu buvo... 13. Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1... 14. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės atstovas papildomai... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti Vilniaus miesto 1... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis... 17. Apeliacinis skundas grindžiamas dviem pagrindiniais argumentais –... 18. Apeliantė, teigdama, kad ieškovas yra praleidęs trejų metų ieškinio... 19. Regresą ir subrogaciją visų pirma reikšminga atskirti dėl tinkamo... 20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas dėl... 21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės... 22. Vadovaujantis KET (redakcija, galiojusi tuo metu, kai įvyko eismo įvykis,... 23. Byloje surinkti įrodymai (autoavarijos vietos schema (b.l. 79), V. M. 2007 m.... 24. Apeliantė teigia, kad reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešinės... 25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į... 26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad tretysis... 27. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo... 28. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės valstybės naudai priteisiama 20... 29. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies... 30. Apeliacinį skundą atmesti.... 31. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą palikti... 32. Priteisti iš apeliantės V. P. 20 Lt (dvidešimt litų) procesinių dokumentų...