Byla 2A-256-640/2015
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. A., A. P., K. R., V. A., T. K., J. A., A. A., suinteresuotiems asmenims J. B. (S.) , Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad 1952-1977 metais D. A. (gim. ( - ), paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta – ( - ), jai gyvenant santuokoje su C. A. žemės sklype, esančiame ( - ), pasistatė ir iki mirties nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 2Alm (pastatytas 1952 metais); 2) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 3I1/ž (pastatytas 1973 metais); 3) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 4I1/ž (pastatytas 1973 metais); 4) kiemo rūsį (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 6I1/ž (pastatytas 1973 metais); 5) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 9I1/ž (pastatytas 1977 metais); 6) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 1011/ž (pastatytas 1977 metais); 7) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 11I1/ž (pastatytas 1977 metais). Nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašų, matyti, jog namų valdoje, esančioje ( - ), yra gyvenamasis namas (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr.13/3253 esančiame plane pažymėtas indeksu 1A1m, kiti statiniai (inžinieriniai – kiemo statiniai (lauko tualetas – 3 vnt., kiemo aikštelė, unikalus Nr. ( - )), kurie plane pažymėti be indeksų, o taip pat dar 4 ūkiniai pastatai. Į visus šiuos aukščiau išvardintus pastatus (tiek į gyvenamąjį namą, tiek ir ūkinius pastatus, tiek ir į kitus statinius) daiktines teises pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo J. S. yra įregistravę ir visi šie pastatai jų yra valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Tačiau, kaip matyti iš kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, tame pačiame žemės sklype ir tai pačiai namų valdai priklausantiems kitiems pastatams ir statiniams pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo J. S. iki šiol negali įregistruoti savo daiktinių teisių, nes notaras jiems neišduoda papildomo paveldėjimo teisės liudijimo tik dėl tos priežasties, kad žemiau nurodytas nekilnojamas turtas iki C. A. ir D. A. mirties nebuvo įregistruotas pastarųjų vardu kaip jų nuosavybė.

5Pareiškimas iš esmės buvo grindžiamas šiais argumentais: 1) Pareiškėjai yra įpėdiniai, paveldėję įteisintąją dalį nekilnojamojo turto (t.y. gyvenamąjį namą, kuris plane pažymėtas indeksu 1A l/m ir kurio unikalus Nr. ( - )). Kitas gyvenamasis namas, kuris plane pažymėtas indeksu 2A l/m ir kurio unikalus Nr. ( - ), esantis tuo pačiu adresu – ( - ), kaip ir dalis tuo pačiu adresu esančių ūkinių pastatų, yra suformuotas, tačiau daiktinės teisės į juos nėra įregistruotos, ir tik dėl šitos priežasties pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo J. B. (S.) negali gauti iš notaro paveldėjimo teisės liudijimo į juos. 2) Nuosavybės teisę į nekilnojamuosius objektus D. A. su C. A. įgijo 1952-1977 metais, juos pastatydami, tačiau statybos įteisinimo dokumentų jie negali gauti, nes jie neišliko. Atkurti šiuos dokumentus neteismine tvarka taip pat nėra galimybės, o prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę – suteikia teisę įgyvendinti įpėdinių teisę atitinkamą nekilnojamąjį daiktą paveldėti. 3) Pagal tuo metu, kai buvo statomi statiniai, individuali statyba buvo griežtai reglamentuota, savavališkai pastatyti statiniai buvo griaunami, o savavališką statybą vykdantys asmenys baudžiami. Pastatų, statinių inventorizavimas ir teisinis registravimas buvo privalomas, griežtai reglamentuotas, praktiškai negalimas, nesant statybą leidžiančių, statybos baigimą įteisinai dokumentų. Todėl teisiškai pagrįsta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297, 9.2. punkto nuostata, kad dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus yra techninio inventorizavimo dokumentai. 4) Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nekilnojamieji daiktai yra atitinkamai suformuoti ir įregistruoti, suteikiant jiems atitinkamus unikalius numerius, tačiau liko neįregistruotos daiktinės teisės į juos. 5) Statiniai, kurių valdymo asmeninės nuosavybės teise pareiškėjai prašo nustatyti, yra įregistruoti Nekilnojamo turto registre, jiems suteikti unikalūs numeriai, todėl pareiškėjų įsitikinimu, juridinę reikšmę turintis faktas – jų valdymo nuosavybės teise faktas nustatinėtinas ypatingosios teisenos tvarka. 6) Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad nurodytą nekilnojamąjį turtą pastatė C. A., gyvendamas santuokoje su D. A., t. y., nurodyti dokumentai neginčijamai patvirtina tą aplinkybę, jog abu ( - ), žemės sklype esantys gyvenamieji namai buvo pastatyti tais pačiais 1952-1953 metais, o 1973-1977 buvo pastatyti ir kiti pastatai, kurie visi yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, suteikiant atskiriems daiktams atitinkamus unikalius numerius, tačiau daiktinės (nuosavybės) teisės į juos liko neįregistruotos. Gauti kokius nors papildomus rašytinius dokumentus visos galimybės yra išnaudotos, jie nėra išlikę, todėl pareiškėjai neturi kitos galimybės įteisinti pastatus, į kuriuos daiktinės teisės liko neįregistruotos, kaip tik teismine tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad C. A. su savo sutuoktine D. A. juos pasistatė gyvendamas santuokoje ir valdė nuosavybės teisėmis iki savo mirties (T. 2, b. l. 128-137).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-07 sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turinti faktą, kad 1952-1977 metais D. A., gim. 1988-06-25, jai gyvenant santuokoje su C. A., žemės sklype, esančiame ( - ), pasistatė ir iki mirties nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ): 1) gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/3253 pažymėtas indeksu 2Alm; 2) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/3253 pažymėtas indeksu 3I1/ž; 3) ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/3253 pažymėtas indeksu 4I1/ž; 4) kiemo rūsį (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr.13/3253 pažymėtas indeksu 6I1/ž; 5) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/3253 pažymėtas indeksu 9I1/ž; 6) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/3253 pažymėtas indeksu 1011/ž; 7) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/3253 pažymėtas indeksu 11I1/ž. Teismas nurodė, jog juridinis faktas nustatomas tikslu nuosavybės teisei į statinius įregistruoti.

7Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog nagrinėjamu atveju iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog gyvenamasis namas (unikalus Nr. ( - )), kuris kadastrinių matavimų byloje Nr.13/3253 esančiame plane pažymėtas indeksu 1A1m, kiti statiniai (inžinieriniai – kiemo statiniai (lauko tualetas – 3 vnt., kiemo aikštelė, unikalus Nr. ( - )), kurie plane pažymėti be indeksų, o taip pat dar 4 ūkiniai pastatai, esantys ( - ), nuosavybės teise priklauso pareiškėjams T. K., A. P., A. A., V. A., K. R., A. A., J. A. bei suinteresuotam asmeniui J. S. (T. 1, b. l. 83-86). Iš VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos bei VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo pažymėjimo matyti, jog nėra įregistruotos nuosavybės teisės į šiuos statinius: 1) į pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )), pastatytą 1952 metais, kurio bendras plotas 65,93 kv. m. ir kuris tame pačiame aukščiau nurodytame plane pažymėtas indeksu 2A1m; 2) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), pastatytą 1973 metais, kurio plotas 9 kv. m. ir kuris tame pačiame plane 2004 metais pažymėtas indeksu 3l1m, o po 2005-12-28 – indeksu 3l1/ž; 3) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), pastatytą 1973 metais, kurio plotas 5 kv. m. ir kuris tame pačiame plane 2004 metais pažymėtas indeksu 4l1m, o po 2005-12-28 – indeksu 4l1/ž; 4) į kiemo rūsį (unikalus Nr. ( - )), pastatytą 1973 metais, kurio plotas 10 kv. m. ir kuris tame pačiame plane nuo 2004 metais pažymėtas indeksu 6l1/b; 5) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytą 1977 metais, 4 kv. m. ploto, kuris plane 2004 metais pažymėtas indeksu 911/m, nuo 1998-03-24 – indeksu 911Ž (dabar – 911/ž); 6) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), pastatytą 1977 metais, kurio plotas 14 kv. m., plane 2004 metais pažymėtą indeksu 10l1m, o po 2005-12-28 – indeksu 1011/ž; 7) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), pastatytą 1977 metais, plotas 20 kv. m., kuris plane 2004 metais pažymėtas indeksu 11l1m, po 2005-12-28 – indeksu 11l1/ž. (T. 1, b. l. 87-92, 12, 15, 19-20, 23-35). Taigi, iš Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos Nr. 13/3253 (registro Nr.10/224623), matyti, jog statiniai, esantys ( - ), pastatyti 1952-1977 metais bei suformuoti ir įregistruoti kaip atskiri turto vienetai, turintys atskirus unikalius numerius.

8Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog įvertinus tai, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1950-04-26 sprendimu buvo suteiktas sklypas namo statybai, taip pat tai, kad buvo leista statyti vieno aukšto gyvenamąjį namą su kiemo statiniais pagal 1950-09-22 patvirtintą projektą, taip pat tai, kad pirmiausia buvo statytas ūkinis pastatas, o vėliau gyvenamasis namas, kurie dar 1964 m. buvo nurodyti Namų valdos techninės apskaitos byloje, bei tai, kad statiniai yra suformuoti ir įregistruoti kaip atskiri turto vienetai, turintys atskirus unikalius numerius, teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjų nurodyti statiniai pastatyti teisėtai. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjų nurodyti statiniai buvo statomi nuo 1952 m. iki 1577 m., tačiau byloje nenustatyta, kad statiniai būtų pastatyti savavališkai, neteisėtai. Aplinkybė, jog 1974-04-25 Vykdomojo komiteto sprendimu I. A. buvo įpareigotas nugriauti 1972 metais pastatytą medinį garažą, esantį ( - ), skirtą laikyti motociklui, papildomai įrodo, jog tuomet, kai jau buvo pastatytas statinys, pažymėtas indeksu 2A1/m, buvo atliekama pastatytų statinių valstybinė priežiūra, tačiau byloje nenustatyta, jog tiek statinys, pažymėtas indeksu 2A1/m, tiek ir kiti statiniai, būtų pastatyti savavališkai.

9Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1950-04-26 sprendimu Nr. 295 „Dėl paskyrimo A. L. Ch. Individualaus gyvenamojo namo statybai žemės sklypo ( - )“, nuspręsta, perduoti neterminuotam naudojimuisi L. Ch. A. 600 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį ( - ), pažymėtą pridedamoje miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir raidėmis ABVG, individualaus gyvenamojo namo statybai (T. 2, 42-45). Iš 1950-09-22 sutarties „Dėl perdavimo neterminuotam naudojimuisi žemės sklypo statyti individualų gyvenamąjį namą asmeninės nuosavybės teisėmis“ turinio matyti, jog L. A. buvo leista statyti 50,5 kv. m. ploto 4 kambarių gyvenamąjį vieno aukšto namą su kiemo statiniais, pagal 1950-09-22 patvirtintą projektą (T. 2, b. l. 66-72). Vilniaus miesto Dzeržinsko rajono 1954-05-24 teismo sprendime nustatyta, jog iki 1953 metų pareiškėjų tėvas C. A. su savo sutuoktine (pareiškėjų motina D. A.) ir kitais šeimos nariais gyveno ( - ), iš kur persikėlęs gyventi į ( - ), atsivežė ir perstatė gyvenamąjį namą, kurio perstatyme dalyvavo visi šeimos nariai, tačiau daugiausia šeimos tėvas C. A. (T. 2, b. l. 83). Remiantis liudytojų C. Č., V. M. parodymais bei pareiškėjo A. A. paaiškinimais byloje nustatyta, jog pirmiausia buvo pastatytas ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 2Al/m, kuriame visa šeima gyveno iki buvo pastatytas pagrindinis gyvenamasis namas, pažymėtas indeksu lAl/m, o vėliau tas ūkinis pastatas buvo įrengtas kaip gyvenamasis namas (T. 1, 169-179). Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos matyti, jog 1964-02-21 žemės plane yra nurodyti du statiniai, pažymėti indeksais 1A1/m ir 2A1/m (T. 1, b. l. 80), statinys, pažymėti indeksu 1A1/m, pastatytas 1953 m. (nuosavybės teisė įregistruota), statinys, pažymėtas indeksu 2A1/m, pastatytas 1952 m. (T. 1, b. l. 21, 23). Byloje taip pat nustatyta, jog Vykdomojo komiteto 1974-04-25 sprendimu Nr. 252 „Dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo“, nuspręsta, įpareigoti I. A. nugriauti 1972 metais pastatytą medinį garažą, esantį ( - ), skirtą laikyti motociklui (T. 2, b. l. 59-61).

10Teismas nurodė, jog vien ta, suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nurodyta aplinkybė, jog Namų valdos techninės apskaitos byloje dar 1964 m. žemės sklypo valdoje buvo nurodyti du statiniai, savaime neįrodo pastatytų statinių neteisėtumą, juo labiau, kad iš 1950-09-22 sutarties matyti, jog buvo leista statyti vieno aukšto namą su kiemo statiniais, pagal 1950-09-22 patvirtintą projektą. Taigi, buvo leista statyti ne tik gyvenamąjį namą, bet ir kitus kiemo statinius, o remiantis pareiškėjų paaiškinimais bei liudytojų parodymais byloje nustatyta, jog statinys, pažymėtas indeksu 2A1/m, pastatytas kaip ūkinis pastatas (priestatas), kuriame pareiškėjų šeimos nariai gyveno iki gyvenamojo namo pastatymo, o padaugėjus pareiškėjų šeimai, gyveno ir ūkiniame pastate (T. 1., b. l. 169-179). Šių aplinkybių visuma leidžia daryti labiau tikėtina išvadą, jog faktiškai buvo pastatytas kiemo statinys, kurio statyba buvo leidžiama, o pagausėjus pareiškėjų šeimai, jame apsigyveno ir kiti šeimos nariai. Todėl esant tokioms faktinėms aplinkybės, teismo vertinimu, vien faktas, jog pastatai buvo įregistruoti kaip gyvenamieji namai, nesudaro pagrindo konstatuoti statybų neteisėtumą. Priešingas aiškinimas būtu nesuderinamas su teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Be to, tuo atveju, jeigu būtų nukrypta nuo minėtoje 1950-09-22 sutartyje minimo 1950-09-22 projekto, šie pažeidimai butų nustatyti, kuomet 1974 m. buvo konstatuotas savavališkos statybos faktas (savavališkai pastatytas medinis garažas, skirtas motociklui laikyti), tačiau nuo statinių pastatymo metų (1952-1953 m.), savavališkos statybos faktas nebuvo nustatytas.

11Papildomai teismas atkreipė dėmesį, jog iš Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištraukų, kuriose pažymėtas gyvenamasis namas (unikalus Nr. ( - )) bei žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )) kraštinės koordinatės, matyti, kad pareiškėjų nurodytų statinių dalis nepatenka į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-01-26 įsakymu Nr. 30-122 suformuoto sklypo ribas (T. 1, b. l. 133-142), t. y. pareiškėjų nurodytų statinių dalis stovi Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Tačiau suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, jog iš esmės neprieštarauja pareiškimo tenkinimui bei atsižvelgiant į tai, kad statiniai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir turi jiems priskirtus unikalius numerius, suinteresuoto asmens nuomone, statiniai buvo pastatyti teisėtai (T. 2, b. l. 177-178). Teismo posėdžio metu Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė papildomai nurodė, jog nemano, jog nustačius pareiškėjų prašomą juridinį faktą butų pažeisti valstybės interesai, nes sklypas neprivatizuotas, pareiškėjai galėtų tai padaryti, o valstybė gautų iš to pajamas (T. 2, b. l. 177-178). Taigi, įvertinus suinteresuotų asmenų nurodytas aplinkybes bei teismui nustačius, jog pareiškėjų nurodyti statiniai buvo pastatyti teisėtai, teismas nusprendė, jog pareiškėjų prašomo juridinio fakto nustatymas nepažeis valstybės interesų.

12Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Ch. A. su savo sutuoktine D. A. statinius pasistatė gyvendami santuokoje ir valdė nuosavybės teisėmis iki savo mirties. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-13244-235/2008, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po Ch. A. ir D. A. mirties palikimą priėmė faktiškai pradėję mirusiųjų turtą valdyti visi pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo J. B. (S.), kurie yra Ch. A. ir D. A. įpėdiniai. Teismo sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėjai valdė visą namą ir ūkinius pastatus, esančius ( - ), kurie priklausė Ch. A. ir D. A. (T. 1, b. l. 93-94). 2008-11-10 pareiškėjams ir suinteresuotam asmeniui J. S. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą po jų tėvų ir senelių mirties, tačiau tik tam nekilnojamam turtui, į kurį buvo įregistruotos nuosavybės teisės (T. 1, b. l. 97). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog dalis turto, priklausiusio Ch. A. ir D. A., jų šeimos nariams, į kurią buvo įregistruotos nuosavybės teisės, paveldėjo pareiškėjai, o turto dalis, į kurią nebuvo įregistruotos nuosavybės teisės, paveldėjimo teisės klausimas išspręstas nebuvo. Šioje byloje nustatyta, jog be statinių, į kuriuos įregistruotos nuosavybės teisės, taip pat teisėtai buvo pastatytas statinys, pažymėtas indeksu 2Al/m, taip pat ir kiti pareiškėjų nurodyti statiniai, pastatyti nuo 1952 m. iki 1577 m., todėl teismas sprendė, jog pareiškėjų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Ch. A. su savo sutuoktine D. A. statinius pasistatė gyvendami santuokoje ir valdė nuosavybės teisėmis iki savo mirties, atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą. Todėl pareiškėjų prašymą tenkino.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (T. 3, b.l. 11-17) prašo panaikinti 2014-03-07 sprendimą ir pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog teismas netinkamai nustatė sąlygas CPK 444 str. įtvirtintas sąlygas, būtinas juridiniam faktui nustatyti. Pagal CPK 447 str. pareiškėjas privalo nurodyti aiškiai aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas bei aiškiai suformuluoti prašymą, pateikti įrodymus, patvirtinančius prašomą nustatyti faktą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2002 m. kovo 14 d. konsultacijoje išaiškino kokiomis sąlygoms esant gali būti nustatomas daikto valdymo nuosavybe teise faktas. Iš to seka, jog negalima nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, jeigu pastatai buvo pastatyti savavališkai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas išaiškino, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tik jei yra visos būtinos sąlygos. Viena iš jų yra tai, jog pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę. Pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės tesės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonės. Skundžiamame teismo sprendime teismas kai kurių būtinųjų sąlygų nenustatinėjo, kitas nustatė netinkamai. Teismas nenustatė sąlygos, jog kada nors egzistavo dokumentai patvirtinantys, kad D. A. nuosavybės teise, jau gyvenat santuokoje su C. A., nuosavybės teise valdė turtą. Pareiškėjai šios aplinkybės neįrodinėjo. Nagrinėjamu atveju tokie dokumentai neegzistavo. Byloje nėra nustatyta, kada tiksliai turtas buvo pastatytas, nėra jokių statybą liudijančių dokumentų. Apeliantas nurodo, jog teismo išvada, jog statiniai pastatyti teisėtai nėra pagrįsta įrodymais. Teismas turėjo nustatyti, jog nekilnojamas daiktas buvo įgytas laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, tokių dokumentų nėra, todėl turtas sukurtas neteisėtai, neįregistruotas įstatymo nustatyta tvarka. Nurodo, jog teismas padarė klaidingą išvadą, jog labiau tikėtina, jog turtas sukurtas teisėtai. Apeliantas nurodo, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, asmuo teisėtai pastatęs statinį įgyja nuosavybės teisę į statinį LR CK 4.47 str. 4 p. pagrindu. Pagal LR CK 4.24 str. valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-498). Teismų praktikoje yra nustatyta, kad jeigu asmuo pasistatė gyvenamąjį namą ar kitus pastatus laikydamasis statybos metu galiojusių teisės aktų, tai statyba yra teisėta ir asmuo gali šiuos pastatus ir nuosavybės teisę įjuos įregistruoti LR nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 11 d. konsultacija „Dėl nuosavybės teisės į neįregistruotų nekilnojamojo turto registre pastatų kaimo vietovėje įteisinimo tvarkos", LR CPK 4 str.). Apeliantas nurodo, jog pareiškėjų nurodytu pastatų pastatymo metu galiojo griežta tvarka dėl pastatų pastatymo ir įteisinimo, tačiau jokių dokumentų leidžiančių statyti statinius, ar registracijos dokumentų pareiškėjai nepateikė ir nurodė negalintys jų pateikti, nes jų nėra, todėl pripažintina, jog turtas buvo sukurtas neteisėtai. Nurodo, jog teismas nekreipė dėmesio į 1950 m. rugsėjo 22 d. sutartį, esančią byloje dėl perdavimo neterminuotam naudojimuisi žemės sklypo statyti gyvenamą namą. Minėtoje sutartyje buvo nurodyta, jog sutarties 3 punktas nustato, kad pasibaigus statybai pastatyti žemės sklype statiniai pradėdami eksploatuoti juos pripažinus visiškai pastatytais vietinės darbo žmonių Deputatų tarybos priėmimo komisijos įformintu aktu. Nagrinėjamu atveju Turtas (statiniai) šiuo aktu priimti nebuvo, tai dar karta patvirtina statinių neteisėtumą. Apeliantas pažymėjo, kad teismo posėdžių metu tiek pareiškėjai, tiek pareiškėjo A. A. atstovė nurodė, jog gyvenamasis namas, kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 2Alm, negalėjo būti statomas ir registruojamas, nes pareiškėjai šalia turėjo kitą gyvenamąjį namą (kurį leista statyti pagal Sutartį), pareiškėjai bei A. A. atstovė teigė, kad įstatymas draudė turėti du namus, todėl jokia teisinė registracija dėl aptariamo namo nebuvo atlikta. Iš šių paaiškinimų galima spręsti, kad minėtas gyvenamasis namas pastatytas neteisėtai. Pažymi, kad 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos civilinio kodekso 110 str. numatė, kad asmeninė piliečio nuosavybė gali būti vienas gyvenamasis namas (arba jo dalis).

15Be to, apeliantas nurodo, kad dauguma statinių į kuriuos prašoma nustatyti juridinis faktas yra nesuformuotame, valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog valstybei priklausančiame žemės sklype būtų leistos statybos, ar jiems būtų leista naudotis žemės sklypu. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad remiantis suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovės pasisakymais teismo posėdžio metu, jog pareiškėjų prašomo juridinio fakto nustatymas nepažeis valstybės interesų. Teismas rėmėsi minėto suinteresuoto asmens atstovės pasisakymais, kad žemės sklypas, kuriame yra turtas, yra neprivatizuotas, pareiškėjai galėtų tai padaryti, o valstybė gautų pajamas. Tačiau apeliantas nurodo, kad žemės sklypas nėra suformuotas ir pareiškėjai negali jo įgyti. Pastatai, kurie yra valstybinėje žemėje (2 A1 m bei kiti) patenka į infrastruktūros teritoriją tai yra už gatvės „raudonųjų linijų" (raudona punktyrine linija pažymėta planuose), kurios patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C, kategorijos gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemos patvirtinimo". Apeliantas akcentuoja, kad tokiose teritorijose žemės sklypai pardavimui nėra formuojami. Pažymi, kad šiuos faktus patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teismo posėdžio metu pateikti planai, kur aiškiai matyti raudonosios linijos (papildomai pridedamos byloje esančios plano ištraukos, raudonos punktyrinės linijos). Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad D. A., jai gyvenant santuokoje su C. A. žemės sklype, esančiame ( - ), pasistatė ir iki savo mirties nuosavybės teisėmis valdė turtą, pažymėjo, kad byloje nėra jokių statybą liudijančių dokumentų, pareiškėjai neįrodė, kada tiksliai statiniai pastatyti, ar jų statybai buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, ar buvo atlikta statinių teisinė registracija. Priešingai iš byloje esančių duomenų galima konstatuoti, kad tokie dokumentai nebuvo išduoti, turtas sukurtas neteisėtai, o skundžiamas sprendimas privalo būti panaikintas.

16Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (T. 3, b.l. 34-44) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo sprendimą. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai išnagrinėjo visus galimus ir byloje surinktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, todėl priėmė itin motyvuotą ir išsamų sprendimą. Pareiškėjai įrodė, kad nuosavybės teisę į nekilnojamuosius objektus (namo valdos pastatus) D. A. (gim. ( - ), paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta – ( - )) santuokos metu su C. A. įgijo 1952-1977 metais, pastatydami pastatus, kurie yra įregistruoti viešajame registre kaip atskiri nekilnojamieji daiktai (t.y., sukurdami naują daiktą - CK 4.47 str. 4 p.), tačiau neįregistruotos daiktinės teisės į juos, nes neišlikę visa apimtimi statybos dokumentai, o esamų dokumentų nepakanka įregistruoti daiktines teises į pareiškėjų tėvų (atitinkamai - kitų pareiškėjų giminaičių) pastatytus pastatus. Byloje net ir nekilo ginčas dėl to, kad prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę - nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo J. B. įgyja teisę įgyvendinti savo kaip įpėdinių teisę paveldėti ir tuos nekilnojamus daiktus, į kuriuos šiuo metu nėra įregistruotos daiktinės teisės. Todėl akivaizdu, jog pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atitinka Lietuvos Respublikos CPK 444 str. reikalavimus. Pareiškėjai nurodo, jog tai, kad jie ir J. B. yra D. A. ir jos sutuoktinio C. A. atitinkamos eilės įstatyminiai įpėdiniai, kurie paveldėję dalį nekilnojamojo turto, jau yra įregistravę savo daiktines teises, taip pat ginčo nėra, nes byloje yra pateikti net keli teismo sprendimai bei paveldėjimo teisės liudijimai. Todėl jie atitinka tokio teisinio ginčo (iš esmės ginčas šioje byloje kilo ne tarp įpėdinių, bet su Vilniaus miesto savivaldybe, kuri pareiškėjų nuomone, iš viso buvo be jokio pagrindo įtraukta į bylos nagrinėjimo procesą). Nurodo, jog iš esmės apelianto teigimu, pareiškėjai turėjo pateikti įrodymus (tiksliau - dokumentus), jog D. A. ir C. A. nuosavybės teisėmis priklausė ginčo pastatai, tačiau, pareiškėjų ir J. B. nuomone, juridinio fakto nustatinėjimo esmė ir yra ta, kad nėra išlikę tiesioginių dokumentų ir įrodymų, tačiau bylos nagrinėjimo procese buvo pateikta pakankamai daug kitų leistinų ir tinkamų įrodinėjimo priemonių, patvirtinusių pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo pagrįstumą. Apeliantas visiškai neteisingai interpretuoja kasacinio teismo suformuotą praktiką, nors ir pareiškime, ir pirmos instancijos teismo sprendime yra nurodyti visi pagrindai juridiniam faktui nustatyti.

17Pareiškėjai nurodo, jog individuali statyba nuo 1949 metų buvo itin griežtai reglamentuota, o savavališkai pastatyti statiniai griaunami, maža to - savavališką statybą vykdantys asmenys - baudžiami. Beje, byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad ginčo sklype iš tikrųjų buvo pastatytas tik vienas savavališkas statinys (garažas), kurį statytojas (bet ne D. A. ir jos sutuoktinis C. A.) buvo įpareigotas nugriauti. Jokių kitų dokumentų apie kokią nors savavališką statybą, kaip bando teigti savo skunde apeliantas, byloje nėra ir apeliantas taip pat nepateikė jokių panašių rašytinių įrodymų. Pareiškėjai nurodo, jog iš teisės aktų galiojusių nuo 1949 metų analizės, Lietuvoje pastatų ir kitų statinių inventorizavimas ir teisinis įregistravimas buvo griežtai reglamentuotas, todėl darytina išvada, kad praktiškai negalima buvo situacija, kad nuo 1950 metų Vilniuje būtų stovėję pradėtas statyti gyvenamasis namas ir/ar ūkiniai pastatai nesant jokių statybą leidžiančių ir statybos baigimą įteisinančių dokumentų. Todėl teisiškai pagrįsta 1991-07-25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 9.2. p. įtvirtinta nuostata, kad dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus yra techninio inventorizavimo dokumentai (o būtent tokie dokumentai ir buvo pateikti pirmos instancijos teismui kaip rašytiniai įrodymai).

18Pareiškėjai nurodo, jog ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad ir kaimynystėje gyvenantys liudytojai patvirtino, jog pirmiausia D. A. ir jos sutuoktinis C. A. kartu su savo vaikais (vienas iš jų buvo gavęs leidimą statybai) pasistatė ūkinį pastatą, kuriame visa daugiavaikė šeima gyveno iki pasistatė gyvenamąjį namą, ir tik vėliau, kai suaugo vaikai ir sukūrė savo šeimas, ūkinis pastatas buvo pertvarkytas į antrąjį gyvenamąjį namą, kuriame šiuo metu gyvena su savo šeima vienas iš pareiškėjų - A. A.. Kaip nustatyta šioje civilinėje byloje pastačius gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, pagal tuo metu galiojančius įstatymus jie buvo įteisinti - buvo įregistruotas gyvenamasis namas, o ūkiniai pastatai tapo šio gyvenamojo namo priklausiniais, kuriems atskiros teisinės registracijos nereikėjo. Maža to, statiniai, kurių valdymo nuosavybės teise faktą pareiškėjai prašo nustatyti, yra registruoti Nekilnojamo turto registre, jiems suteikti unikalūs numeriai, todėl akivaizdu, kad juridinę reikšmę turintis faktas - tokių pastatų valdymo nuosavybės teise faktas, nustatinėtinas ypatingosios teisenos tvarka. Taigi, pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino faktą, kad nurodytą nekilnojamąjį turtą pastatė C. A. gyvendamas santuokoje su D. A.: t.y., nurodyti dokumentai neginčijamai patvirtina tą aplinkybę, jog abu ( - ), žemės sklype esantys gyvenamieji namai buvo pastatyti tais pačiais 1952 metais, o 1973-1977 buvo pastatyti ir kiti pastatai, kurie visi yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, suteikiant atskiriems daiktams atitinkamus unikalius numerius, tačiau daiktinės (nuosavybės) teisės į juos liko neįregistruotos. Pareiškėjai nesutinka su apelianto teiginiu, kad statiniai yra už gatvės „raudonųjų linijų" (apeliacinio skundo 5 1.), patenka į infrastruktūros teritoriją, yra nesuformuotame sklype, kuris neva negali būti privatizuotas. Tačiau šie teiginiai neatitinka realybės ir yra atmestini, kadangi visi statiniai, ir kitų savininkų, esantys ( - ) ginčo pastatų linijoje, yra toje pačioje linijoje su kitais teisiškai įregistruotais ir savininkų valdomais pastatais, į „raudonąją liniją" pastatai nepatenka, ir tokių linijų nebuvo statinių statymo metu, todėl toks apelianto motyvas yra atmestinas. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba akcentavo šiuos aspektus, taipogi teismas nurodė, kad sklypas, ant kurio pastatyti statiniai, gali būti privatizuotas ir valstybė gautų iš to pajamas, todėl valstybės interesai niekaip nebūtų pažeisti. Be to, nurodo, jog dėstydamas argumentus dėl sprendimo nepagrįstumo apeliantas remiantis tuo, kad turto negalėjo pastatyti D. A. be savo sutuoktinio C. A., apeliantas visiškai neįsigilino į sprendimo turinį ir jo esmę, pareiškimo reikalavimus. Pareiškimu ir buvo siekiama bei prašoma nustatyti juridinį faktą, kad būtent sutuoktiniai D. A. ir C. A., būdami santuokoje, pastatė ir iki mirties valdė ginčo pastatus.

19Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į skundą nepateikė.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

22CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu.

23Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso subjektų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

24LR CPK 445 str. įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pagal LR CPK 447 str. pareiškime turi būti nurodomos priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, bei pateikiami įrodymai, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (1 d. 2, 3 p.). Taigi, pareiškėjo pareiga - aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas, bei aiškiai suformuluoti teismui prašymą taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius prašomą nustatyti faktą. Pagal CPK 12, 178 str. visų išvardintų aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjui.

25Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog daikto valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas: 1) kai pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t.t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti kitokia, t.y. neteismine tvarka; 4) šio juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu (tokiu atveju turi būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į daiktą); 5) nekilnojamasis daiktas buvo įgytas laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, pastatai pastatyti teisėtai. Todėl negalima nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, jeigu pastatai buvo pastatyti savavališkai. Be to, kasacinis teismas nurodė, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra visos būtinos sąlygos. Viena iš jų, kad pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t.t.) įgijęs nuosavybės teisę (10.1 p.). Pareiškime dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (10.2 p.).

26Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti visas būtinas sąlygas faktui nustatyti.

27Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas konstatavęs, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti ar atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010), šios būtinos sąlygos nenustatė.

28Byloje nėra įrodymų, jog kada nors egzistavo dokumentai patvirtinantys, kad D. A. nuosavybės teise, jai gyvenant santuokoje su C. A., viena nuosavybės teise valdė turtą. Pareiškėjai patys neįrodinėjo šios būtinos aplinkybės juridiniam faktui nustatyti. Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenustatinėjo, kada tiksliai statiniai buvo pastatyti, byloje nėra jokių statybą liudijančių dokumentų, byloje nėra jokių patvirtinančių dokumentų, jog kas konkrečiai tuos statinius statė. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai aplinkybės, jog egzistavo dokumentai, patvirtinantys, jog D. A. valdė turtą nuosavybės teise, ir jų negalima gauti kitokia, ne teismo tvarka, neįrodinėjo ir darytina išvada, jog tokių dokumentų nebuvo. Pirmos instancijos teismas nenustatinėjo minėtos būtinos sąlygos juridiniams faktui nustatyti, taip pažeidė teisės norminius aktus, teismų suformuotą praktiką.

29Apeliantas ginčija sprendimo argumentą, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjų nurodyti statiniai pastatyti teisėtai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo argumentu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad statiniai buvo pastatyti teisėtai, akcentuotina, kad tokie įrodymai privalėjo būti saugomi archyvuose, tačiau tokių dokumentų nėra, todėl akivaizdu, kad pareiškėjai neįrodė, jog statiniai pastatyti teisėtai, nes tai patvirtinančių dokumentų nėra. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime teismas privalėjo nustatyti būtiną sąlygą, jog nekilnojamasis daiktas buvo įgytas laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, statinių teisėtumą patvirtinančių dokumentų nėra, archyve tokių dokumentų taip pat nėra, konstatuotina, kad tokių dokumentų niekada nebuvo, todėl turtas sukurtas neteisėtai ir neįregistruotas įstatymo nustatyta tvarka.

30Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu 1952-1977 metais D. A., jai gyvenant santuokoje su C. A. žemės sklype, esančiame ( - ), pasistatė ir iki savo mirties nuosavybės teisėmis valdė statinius. Akcentuotina, kad valdymas privalo būti teisėtas. Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai inter alia sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai turėjo įrodyti statiniai buvo statomi teisėtai, t.y. turint statybą leidžiančius dokumentus.

31Pareiškėjai nurodo, jog individuali statyba nuo 1949 metų buvo itin griežtai reglamentuota, o savavališkai pastatyti statiniai griaunami, maža to - savavališką statybą vykdantys asmenys – baudžiami. Todėl kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog dėl neteisėtos statybos ginčo statinių jų statytojai būtų buvę bausti, todėl statiniai pastatyti teisėtai. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau su tokia išvada nėra pagrindo sutikti.

32Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, asmuo teisėtai pastatęs statinį įgyja nuosavybės teisę į statinį LR CK 4.47 str. 4 p. pagrindu. Pagal LR CK 4.24 str. valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-498). Teismų praktikoje yra nustatyta, kad jeigu asmuo pasistatė gyvenamąjį namą ar kitus pastatus laikydamasis statybos metu galiojusių teisės aktų, tai statyba yra teisėta ir asmuo gali šiuos pastatus ir nuosavybės teisę įjuos įregistruoti LR nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 11 d. konsultacija „Dėl nuosavybės teisės į neįregistruotų nekilnojamojo turto registre pastatų kaimo vietovėje įteisinimo tvarkos", LR CPK 4 str.). Statinių pastatymo metu (gyvenamojo namo, kuris kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 2Alm, kuris pagal Pareiškėjų suformuotus reikalavimus (pastatytas 1952 m.)) galiojo Ministrų Tarybos 1949 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 483 „Dėl Lietuvos įstatymų pakeitimo ryšium su TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948 m. rugpjūčio 26 d. įsaku „Dėl piliečių-teisės pirkti ir statyti individualinius namus" (neteko galios 1966 m. sausio 30 d.), kuriame architektūros reikalų valdyba prie Ministrų Tarybos buvo įpareigota atspausdinti individualių namų tipinius projektus bei Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtinta Leidimų statyti, rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarka. Ši tvarka galiojo iki 1994 m. gruodžio 22 d. ir joje buvo nustatyta, kad statiniai, jų priklausiniai gali būti statomi tik gavus nustatyta tvarka leidimus. Tuo metu galiojusioje Teisinio pastatų registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, buvo nustatyta, kad registracijos objektas yra visas pastatas su jam priklausančiais pagalbiniais statiniais, kurie registruojami pateikus įstatymo nustatyta tvarka gautus nuosavybės dokumentus. Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nustatyta, kad pastatai, statiniai ir butai turi būti registruojami (1 punktas); savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai neregistruojami (5 punktas); ją pakeitė Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, kurioje nustatytos tos pačios registravimo nuostatos. Tokiu būdu konstatuotina, jog pareiškėjų nurodomo statinių pastatymo metu pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo griežtai reglamentuota, tačiau jokių dokumentų leidžiančių statyti statinius, ar registracijos dokumentų pareiškėjai nepateikė bei nurodė negalintys pateikti, nes jų nėra. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog statiniai nagrinėjamu atveju buvo sukurti teisėtai.

33Kaip matyti iš byloje esančios 1950 m. rugsėjo 22 d. sutarties dėl perdavimo neterminuotam naudojimui žemės sklypo statyti individualųjį gyvenamąjį namą asmeninės nuosavybės teisėmis (toliau - Sutartis), jos 3 punktas nustato, kad pasibaigus statybai pastatyti žemės sklype statiniai pradėdami eksploatuoti juos pripažinus visiškai pastatytais vietinės darbo žmonių Deputatų tarybos priėmimo komisijos įformintu aktu. Nagrinėjamu atveju statiniai šiuo aktu priimti nebuvo. Be to, visi statiniai turėjo būti pastatyti iki 1952 m. liepos 1 d., o nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad statiniai statyti 1952-1977 metais.

34LR CK 4.253 str. 1 d. numato, kad registruojami daiktai - tai nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Statinys gali tapti nuosavybės objektu, tik tuo atveju, jeigu jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Kai statyba yra neteisėta, nėra nei nekilnojamojo daikto kaip nuosavybės teisės objekto, nei teisėtos nuosavybės (valdymo, naudojimo ir disponavimo).

35Be to, 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos civilinio kodekso 110 str. numatė, kad asmeninė piliečio nuosavybė gali būti vienas gyvenamasis namas (arba jo dalis). Patys pareiškėjai nurodė, jog gyvenamasis namas, kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksu 2A1m, negalėjo būti statomas ir registruojamas, nes pareiškėjai šalia turėjo kitą gyvenamąjį namą (kurį leista statyti pagal Sutartį). Pareiškėjai nurodė, jog buvo pastatytas ūkinis pastatas ir tik vėliau jis įrengtas kaip gyvenamasis namas. Todėl nepagrįstas pareiškėjų reikalavimas nustatyti faktą, jog kaip vienas iš sukurtų statinių buvo gyvenamasis namas, nes patys pripažįsta, jog tai nebuvo gyvenamasis namas.

36Apeliantas nurodo, jog dauguma statinių į kuriuos prašoma nustatyti juridinis faktas yra nesuformuotame, valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad remiantis suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovės pasisakymais teismo posėdžio metu, jog pareiškėjų prašomo juridinio fakto nustatymas nepažeis valstybės interesų. Teismas rėmėsi minėto suinteresuoto asmens atstovės pasisakymais, kad žemės sklypas, kuriame yra turtas, yra neprivatizuotas, pareiškėjai galėtų tai padaryti, o valstybė gautų pajamas.

37Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta. Nagrinėjamu atveju remtis tik suinteresuoto asmens paaiškinimais posėdžio metu nėra pakankamas pagrindas tokiai išvadai teigti.

38Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, žemės sklypas nėra suformuotas ir pareiškėjai negali jo įgyti. Pagal apelianto į bylą pateiktus planus matyti, kad pastatai, kurie yra valstybinėje žemėje (2 A1 m bei kiti) patenka į infrastruktūros teritoriją tai yra už gatvės „raudonųjų linijų" (raudona punktyrine linija pažymėta planuose), kurios patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C, kategorijos gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemos patvirtinimo“. Ginčo teritorijoje galioja teritorijų planavimo dokumentai, pagal kuriuos žemės sklypas po statiniais, jam eksploatuoti nėra formuojamas. Pagal STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtinto LR aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61, III skyriaus 4.2. p. bendruoju atveju gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta įrengti važiuojamąją dalį ir kitus gatvės elementus (šaligatvius, pėsčiųjų takus ir dviratininkų takus) inžinerinius tinklus; transporto priemonių aptarnavimo pastatus, stovėjimo vietas; taršos slopinimo įrangą; želdinius. Vadovaujantis nurodytomis statybos techninių reikalavimų reglamentų nuostatomis, taip pat darytina išvada, kad gatvių raudonosiose linijose (kurios nustatyto teritorijų planavimo dokumentu) negali būti pastatų - gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų. Teisės aktai aiškiai apibrėžia kokie statiniai gali būti įrengti ant gatvių raudonųjų linijų. Akcentuotina, kad didžioji dalis statinių patenka ant gatvės raudonųjų linijų, ši teritorija skirta infrastruktūrai plėtoti.

39Konstatuotina, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą sprendimą, nes nenustatė visų būtinų sąlygų juridiniam faktui nustatyti. Todėl remiantis aukščiau išvardintais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus byloje, netinkamai taikius materialinės teisės normas. Priimant naują sprendimą, visos teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš pareiškėjų į valstybės biudžetą (CPK 96 str.).

40Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

Nutarė

41Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

42Pareiškėjų A. A., A. P., K. R., V. A., T. K., J. A., A. A. pareiškimą atmesti.

43Priteisti lygiomis dalimis valstybei iš pareiškėjų A. A., A. P., K. R., V. A., T. K., J. A., A. A., 23,20 EUR išlaidų, t.y. po 3,31 EUR iš kiekvieno, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę... 5. Pareiškimas iš esmės buvo grindžiamas šiais argumentais: 1) Pareiškėjai... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-07 sprendimu pareiškimą tenkino ir... 7. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog nagrinėjamu... 8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog įvertinus tai, kad Vilniaus miesto... 9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad Vilniaus... 10. Teismas nurodė, jog vien ta, suinteresuoto asmens Vilniaus miesto... 11. Papildomai teismas atkreipė dėmesį, jog iš Nekilnojamojo turto kadastro... 12. Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Ch. A.... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (T. 3, b.l. 11-17)... 15. Be to, apeliantas nurodo, kad dauguma statinių į kuriuos prašoma nustatyti... 16. Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (T. 3, b.l. 34-44) prašo... 17. Pareiškėjai nurodo, jog individuali statyba nuo 1949 metų buvo itin... 18. Pareiškėjai nurodo, jog ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad ir... 19. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į skundą nepateikė.... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 21. Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 22. CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą,... 23. Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso... 24. LR CPK 445 str. įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius... 25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog daikto valdymo nuosavybės teise... 26. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti visas būtinas... 27. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas... 28. Byloje nėra įrodymų, jog kada nors egzistavo dokumentai patvirtinantys, kad... 29. Apeliantas ginčija sprendimo argumentą, jog labiau tikėtina, kad... 30. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad įstatymų... 31. Pareiškėjai nurodo, jog individuali statyba nuo 1949 metų buvo itin... 32. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, asmuo teisėtai... 33. Kaip matyti iš byloje esančios 1950 m. rugsėjo 22 d. sutarties dėl... 34. LR CK 4.253 str. 1 d. numato, kad registruojami daiktai - tai nekilnojamieji... 35. Be to, 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos civilinio kodekso 110... 36. Apeliantas nurodo, jog dauguma statinių į kuriuos prašoma nustatyti... 37. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog tokia pirmosios instancijos teismo... 38. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, žemės sklypas nėra... 39. Konstatuotina, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą... 40. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,... 41. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir... 42. Pareiškėjų A. A., A. P., K. R., V. A., T. K., J. A., A. A. pareiškimą... 43. Priteisti lygiomis dalimis valstybei iš pareiškėjų A. A., A. P., K. R., V....