Byla 2A-1663-343/2013
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-52-753/2013 pagal ieškovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro patikslintą ieškinį atsakovams J. A. ir If P&C Insurance AS, trečiajam asmeniui A. S. (A. S.) dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 30-5, t. 3, b.l. 76) ieškovai prašė priteisti subsidiariai iš atsakovų J. A. ir If P&C Insurance AS ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 51 390 Lt, išmokėtų dėl žalos atlyginimo A. S., nurodydami, kad 2003 m. gegužės 22 d. ties Rudaminos – Miško g. sankryža Skaidiškių miestelyje įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalotas Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2 valdybos 3 skyriaus komisaras inspektorius A. S.. 2003 m. rugsėjo 10 d. atlikus tarnybinį patikrinimą Lietuvos kriminalinės policijos biuras nustatė, kad A. S., eidamas tarnybines pareigas, 2003 m. gegužės 22 d. apie 7 val. 25 min. Skaidiškių miestelyje vairuodamas tarnybinį automobilį ir siekdamas išvengti susidūrimo su atsiradusia kliūtimi ir tuo pat metu į važiuojamąją dalį išėjusia moterimi, išvažiavo į šalikelę ir kliudė elektros stulpą. Autoįvykio metu A. S. patyrė sužalojimus – skilo kairės rankos kaulai, buvo stipriai sutrenkta galva ir kojos. Dėl įvykusio eismo įvykio atsakovui J. A. 2003 m. birželio 6 d. nutarimu pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdamas į įvykio aplinkybes, atsisakė išmokėti piniginę kompensaciją A. S.. A. S. tokį sprendimą skundė teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 7 d. sprendimu, panaikinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 25 d. sprendimą, įpareigojo Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išmokėti A. S. 18 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (51 390 Lt), kuri trečiajam asmeniui buvo išmokėta 2005 m. kovo 9 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu. Ieškovai, išmokėję A. S. piniginę kompensaciją, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 nustatytomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis, CK 6.280 straipsniu, prašo regreso tvarka išieškoti iš žalą padariusio J. A. ir jo civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo kompanijos išmokėto dydžio sumą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu (t. 4, b.l. 52-58) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro atsakovui If P&C Insurance AS po 2 092,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad remiantis 2005 m. kovo 9 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu trečiajam asmeniui A. S., kaip patyrusiam apysunkį sveikatos sutrikdymą atliekant tarnybines pareigas, buvo išmokėta 51 390 Lt dydžio piniginė kompensacija. Teismas taip pat nustatė, kad eismo įvykio, įvykusio 2003 m. gegužės 22 d., metu, kai buvo sužalotas A. S., galiojo atsakovų J. A. ir If P&C Insurance AS (buvusi AB If draudimas) 2003 m. balandžio 14 d. sudaryta transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kurios asmens ir turto draudimo suma sudarė po 30 000 Lt. Eismo įvykis buvo pripažintas draudiminiu, draudimo kompanija atlygino 7 613 Lt nuostolius Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos autoūkiui dėl transporto priemonės, kurią eismo įvykio metu vairavo A. S., sugadinimo. Teismas, konstatavęs, kad ieškovai, pareikšdami reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose, ir atsižvelgdamas į pareikštą prašymą nagrinėjamu atveju taikyti ieškinio senaties terminą, sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia yra laikoma ne eismo įvykio diena, t. y. 2003 m. gegužės 22 d., bet 2003m. rugsėjo 10 d., t. y. Lietuvos kriminalinės policijos biuro atlikto tarnybinio patikrinimo išvados parengimo diena, kai žalą patyręs asmuo (šiuo atveju ieškovai) sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Kadangi sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą pasibaigė 2006m. rugsėjo 10 d., teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, o teismas ex officio nenustatė pagrindų senaties termino atnaujinimui, taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškovų pareikštą ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad trečiajam asmeniui A. S. išmokėta piniginė kompensacija atlieka socialinę funkciją, t. y. ji yra kaip socialinė garantija, kurią suteikia valstybė asmenims, kurių darbas yra susijęs su padidinta profesine rizika. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad nukentėjęs asmuo būtų patyręs kitų nuostolių.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8Apeliaciniu skundu (t. 4, b.l. 82-90) ieškovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismui nurodžius, kad policijos įstaigai, išmokėjusiai išmoką, ieškinio senaties terminai skaičiuojami nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, ir nusprendus, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2003 m. rugsėjo 10 d., t. y. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena, teismas nepagrįstai neįvertino šios išvados teisinio statuso ir reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareigūno teisės į numatytą kompensaciją dėl patirto sveikatos sužalojimo. Minėtoje išvadoje nėra nurodyta, kad su ja yra supažindintas nukentėjęs asmuo, kas leistų daryti išvadą, jog nukentėjęs asmuo būtent iš minėtos išvados ir jos patvirtinimo metu sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Net ir patvirtinus išvadą Policijos departamento Vidaus tyrimų skyrius pagal kompetenciją ir toliau atliko papildomus patikrinimus tiriant įvykio aplinkybes, o Policijos departamento išvada neišmokėti trečiajam asmeniui piniginės kompensacijos buvo apskųsta teismui, todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad 2003 m. rugsėjo 10 d. data gali sukelti teisinius padarinius dėl kompensacijos išmokėjimo. Policijos departamentui atsisakius išmokėti piniginę kompensaciją trečiasis asmuo tokį sprendimą skundė ir tik, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įpareigojus išmokėti nukentėjusiam asmeniui piniginę kompensaciją, 2005 m. kovo 16 d. A. S. buvo išmokėta 51 390 Lt. Apelianto teigimu, būtent nurodyta data, t. y. data, kai nukentėjusiam asmeniui buvo išmokėta piniginė kompensacija, turi būti laikoma ieškinio senaties termino pradžia, kadangi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 nustatytose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose yra nurodyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis (sąlygų 26 punktas).
  2. Sprendžiant klausimą dėl trečiojo asmens teisės į kompensaciją, sužalojimo laipsnio ir kompensacijos dydžio nustatymo, buvo atsižvelgta į viešosios teisės normų reikalavimus, tarp jų ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų nuostatas, o civilinės teisės normos nebuvo taikomos remiantis CK 1.1 straipsniu. Todėl ieškovai teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamiesi pirmiau nurodytų sąlygų 26 punkto nuostatomis, išmokėję kompensaciją trečiajam asmeniui, nustatyta tvarka įgijo reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius asmenis civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taigi būtent nuo šio momento santykiuose su atsakovais galėjo ir turėjo būti taikomos civilinio kodekso normos tiek, kiek jos neprieštarauja kitiems teisės aktams.
  3. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad ieškinio senaties terminai policijos įstaigai, išmokėjusiai kompensaciją, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas objektyvusis kriterijus, t. y. pagrindinės prievolės įvykdymo momentas, kadangi taip yra numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkte, o taip pat CK 1.127 straipsnio 4 dalyje, nustatančioje, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Todėl ieškovams išmokėjus nukentėjusiam asmeniui kompensaciją 2005 m. kovo 16 d., o į teismą su ieškiniu kreipusis 2007 m. kovo 29 d., negalima laikyti, jog ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs.
  4. Teismas, nustatęs, kad atsakingo už žalą asmens civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nesiaiškino aplinkybių, dėl ko draudimo bendrovė savo prievolės neįvykdė nukentėjusio asmens atžvilgiu, todėl teismas civilinės bylos neišnagrinėjo objektyviai. Be to, sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo klausimą teismas šių aplinkybių nevertino ir nenustatė, kokią reikšmę gali turėti draudimo įmonės atlikta žalos administravimo procedūra nustatant prievolės įvykdymo terminą. Negalima sutikti, kad draudimo įmonės prievolė atlyginti patirtą žalą yra pasibaigusi, todėl ieškovai, sužinoję apie nurodytas aplinkybes tik civilinės bylos nagrinėjimo metu, turi teisę pareikšti reikalavimą draudimo įmonei, net jei ir yra pasibaigęs pretenzijų pateikimo terminas. Kadangi draudikas buvo informuotas apie draudiminį įvykį, jis neturi teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovų reikalavimą, o teismas nepagrįstai jo atžvilgiu taikė ieškinio senatį. Draudimo įmonei išmokėjus draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, ji savo veiksmais pripažino prievolę, o CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.
  5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog nukentėjęs asmuo būtų patyręs kitų nuostolių, kadangi byloje esantys teisės aktų nustatyta tvarka gauti dokumentai patvirtina ieškovui išmokėtos kompensacijos dydį, t. y. ieškovo patirtos žalos dydį.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. A. (t. 4, b.l. 96-97) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, ieškovų reikalavimus ir motyvus, priėmė teisingą sprendimą ir pagrįstai ieškinį atmetė. Teismas įvertino aplinkybes dėl administracinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymo, atsižvelgė į tai, kad atsakomybė taikyta ne už pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų sveikatos sutrikdymą, į tai, kad trečiasis asmuo raštu pareiškė neturintis jokių pretenzijų atsakovui. Atsakovo atsakomybės klausimas dėl trečiojo asmens sužalojimo nei administracinių, nei teisminių institucijų nebuvo svarstytas, todėl nėra patvirtinta, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė trečiojo asmens sveikatos sužalojimą, dėl ko nėra nei atsakovo kaltės, nei priežastinio ryšio.
  2. Ieškovas negalėjo pasinaudoti regreso teise, kadangi CK 6.290 straipsnio 3 dalis numato regreso teisę tik socialinio draudimo įstaigoms, o Policijos departamentas nėra socialinio draudimo įstaiga. Nei Vidaus tarnybos statuto įstatyme, nei buvusiame Policijos įstatyme įstaigai, išmokėjusiai kompensaciją, nebuvo suteikta atgręžtinio reikalavimo teisė, todėl nesant rašytinės sutarties ar įstatyminio pagrindo, teismas negalėjo tenkinti ieškinio vien tik vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktu.
  3. Nors apeliantas nurodo specialiąsias teisės normas, teisės aktus, kuriuose yra nurodytos minėtos teisės normos, tačiau tuo pat metu prašo vadovautis ir Civilinio kodekso nuostatomis, todėl nėra aišku, kam apeliantas šiuo atveju teikia prioritetą ir kuriomis teisės normomis reikėtų vadovautis nagrinėjant kilusį ginčą. Be to, apeliantas sau palankia linkme komentuoja Konstitucinio teismo sprendimą, civilinę atsakomybę reglamentuojančius įstatymus ir teisminę praktiką.
  4. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai nukentėjęs asmuo sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi apeliantai nenurodė aplinkybių, dėl kurių jie ieškinio senaties terminą praleido, o taip pat jo neprašė atnaujinti.

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas If P&C Insurance AS (t. 4, b.l. 99-105) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, kadangi teismas skundžiamame sprendime išdėstė ne tik teisinius, bet ir faktinius argumentus, atliko išsamų pareikšto reikalavimo ir atsikirtimo faktinį vertinimą, skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliko byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų analizę, atskleisdamas jų įrodomąją reikšmę ir pagrindė savo padarytas išvadas. Vien tai, kad buvo priimtas ieškovams nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad buvo pažeistos materialinės ir procesinės teisės normos. Apelianto samprotavimai apie tai, kad teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas yra daugiau deklaratyvūs, o ne paremti teisiniais argumentais. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovo prievolės A. S. neįvykdymo nėra reikšmingos, kadangi apeliantas nenurodė kuo nurodytos aplinkybės reikšmingos teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui ir kaip jų nenustatymas sąlygoja skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą. Vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimo motyvai galėjo būti detalesni, pati savaime nereiškia, kad teismas neteisingai išsprendė ginčą byloje.
  2. Konstitucinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime aiškiai nurodyta, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte, policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, įgyja tokio reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Nors atsakovas ir neskundė teismo sprendimo, tačiau nepripažįsta išmokos trečiajam asmeniui teisėtumo. Be to, nepaisant išmokėtos išmokos trečiajam asmeniui teisėtumo, atsakovas teigė ir teigia, kad teisės aktų nustatyta tvarka paskaičiuota ir išmokėta socialinio draudimo išmoka negali būti tapatinama su dėl eismo įvykio trečiojo asmens patirta turtine žala. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad trečiasis asmuo patyrė kokių nors tiesioginių nuostolių, jis taip pat nepatyrė ir jokių netiesioginių nuostolių, kadangi jam nedarbingumo laikotarpiu buvo mokama 100 procentų nedarbingumo pašalpa nuo jo kompensuojamųjų draudžiamų pajamų. Ieškovų mokamų išmokų paskirtis yra ne tik kompensuoti patirtą turtinę žalą, bet jos taip pat atlieka ir socialinę funkciją, t. y. jos veikia kaip socialinės garantijos apdraustiems asmenims ir nors socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi išmoką, subrogacijos tvarka įgyja teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik dėl tos dalies, kuria atlygino padarytą turtinę žalą. Taigi ieškovų reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą atsakovams galėjo pareikšti pirminis kreditorius – t. y. išmoką gavęs trečiasis asmuo. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad trečiasis asmuo tokio dydžio ir pobūdžio išmokos negalėjo reikalauti nei iš vieno iš byloje esančių atsakovų, todėl ir ieškovai neįgijo subrogacinio reikalavimo į atsakovus. Be to, ieškovai neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
  3. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad ieškovų reikalavimams yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, o pats reikalavimas yra subrogacinis ir jam taikomos CK 1.128 straipsnio normos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino apskaičiavimo tvarką subrogacijos atveju. Taigi, ieškovų reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą pareikštų pradinis kreditorius A. S.. Trečiasis asmuo apie savo teisės pažeidimą sužinojo eismo įvykio, per kurį buvo sutrikdyta jo sveikata, metu, t. y. 2003 m. gegužės 22 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti patirtą žalą pasibaigė 2006 m. gegužės 22 d. Nors teismas kitaip skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią ir ja laikė 2003 m. spalio 10 d., tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senatis yra praleista. Tai, kad ieškovas išmokas išmokėjo vėliau, nėra teisiškai reikšminga, nes kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai nurodyta, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas esant nurodytai situacijai skaičiuojamas nuo eismo įvykio dienos.

11Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties termino taikymui, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminus ir nors netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, tačiau pagrįstai sprendė ieškinio senaties terminą esant pasibaigusį ir taikė ieškinio senatį, priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde keliamas CK ir viešosios teisės normų taikymo santykio įgyvendinant regreso teisę klausimas, o taip pat klausimas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo tuo atveju, kai reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia regreso teisę įgyvendinantis asmuo, bei klausimas dėl ieškinio senaties termino nutraukimo pripažinus prievolę.

14Nustatyta, kad 2003 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Bendrojo skyriaus tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. IN-7 „Dėl komisaro inspektoriaus A. S. sužalojimo“ (t. 1, b.l. 18-19) pripažinta, jog Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus komisaras inspektorius A. S. eismo įvykio, įvykusio 2003 m. gegužės 22 d., metu buvo sužalotas eidamas tarnybines pareigas, todėl yra teisės aktais numatytos sąlygos išmokėti nustatyto dydžio piniginę kompensaciją. Nurodyto eismo įvykio metu A. S. patyrė kūno sužalojimus, kurie priskirtini apysunkiam sveikatos pakenkimui, nesukėlusiam liekamųjų reiškinių ir nesumažinusiam tinkamumo tolesnei tarnybai. Policijos departamentas atsisakė išmokėti piniginę kompensaciją trečiajam asmeniui, tačiau trečiasis asmuo tokį atsisakymą skundė teismine tvarka (t. 1, b.l. 8-10). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-147-05 (t. 1, b.l. 11-12), patenkinęs apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – įpareigojo Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išmokėti A. S. 18 mėnesių jo darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. 2005 m. kovo 9 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-TE-149 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo A. S.“ (t. 1, b.l. 24) Policijos generalinis komisaras nurodė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybai pervesti 51 390 Lt Lietuvos kriminalinės policijos biurui 18 mėnesių darbo užmokesčio dydžio piniginei kompensacijai išmokėti A. S., patyrusiam apysunkį sveikatos sutrikdymą atliekant tarnybines pareigas, taip pat išieškoti regreso tvarka iš eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas A. S., kaltininko išmokėtą piniginės kompensacijos sumą. 2005 m. kovo 9 d. mokėjimo paraiška (t. 1, b.l. 25-26) patvirtina, kad Policijos departamentas pervedė nurodyto dydžio sumą Lietuvos kriminalinės policijos biurui. Ieškovai kreipėsi į teismą dėl išmokėtos trečiajam asmeniui A. S. kompensacijos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo J. A., ieškinį teismui pateikdami 2007 m. kovo 28 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teisme ieškovų ieškinys gautas 2007 m. kovo 29 d. Reikalavimas atsakovo If P&C Insurance AS atžvilgiu, įtraukiant jį į bylą atsakovu, pareikštas tik 2012 m. gruodžio 12 d. įvykusio teismo posėdžio metu (t. 3, b.l. 76).

15Dėl ieškinio senaties termino taikymo

16Apeliaciniame skunde keliamas ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo klausimas, teigiant, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatydamas ieškinio senaties termino pradžios momentą vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, todėl nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad ieškinio senaties terminai policijos įstaigai, išmokėjusiai kompensaciją, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apelianto teigimu, ieškovams, reiškiant reikalavimą regreso tvarka, ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti nustatoma remiantis CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje nustatant ieškinio senaties termino pradžią turėtų būti remiamasi objektyviuoju kriterijumi, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas, kuriame nurodyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas pagal nurodytas Sąlygas, turi reikalavimo teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismui netinkamai nustačius ieškinio senaties termino pradžios momentą, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai į teismą kreipėsi praleidę ieškinio senaties terminą, dėl ko atsakovams prašant taikė ieškinio senatį ir atmetė ieškovų ieškinį. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo, nurodo, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos valstybės padedamas asmuo gali realiai apginti savo pažeistą teisę. Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra svarbus sprendžiant klausimą, ar ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl, esant prašymui taikyti ieškinio senatį, būtina nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą. Bendroji taisyklė, apibrėžianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju nustatant ieškinio senaties termino pradžią būtina vadovautis subjektyviu asmens supratimu apie jo teisių pažeidimą, t. y. nustatyti, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises. Tačiau tiek CK, tiek ir kituose įstatymuose yra numatytos šios bendrosios taisyklės išimtys, viena iš kurių įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 4 dalyje. Tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas iš regresinių prievolių, tokio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Apelianto teigimu, kadangi ieškovai reikalavimą reiškė iš regresinės prievolės, teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, turėjo remtis būtent šia nuostata ir ieškinio senaties termino pradžios momentu laikyti 2005 m. kovo 16 d., kai nukentėjusiajam A. S. buvo išmokėta kompensacija.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad, sprendžiant klausimą dėl policijos įstaigų regreso tvarka pareikštų reikalavimų dėl išmokėtų draudimo išmokų, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudžiamuosius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, turi būti remiamasi jo pateiktais išaiškinimais, kad žalą atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 išaiškino, kad aiškinant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės įgyvendinimo sąlygas CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose. Kasacinės instancijos teismui savo praktikoje pripažinus, kad minėtas išaiškinimas dėl to, kad žalą atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas turi būti taikomas ir tuo atveju, kai policijos įstaigos pareiškia reikalavimus dėl išmokėtų kompensacijų ar draudimo išmokų išmokėjimo regreso tvarka, spręstina, kad tokiais atvejais išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. Nurodytą išvadą suponuoja ir CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmenų prievolėje pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Žalą atlyginusiam asmeniui įstatymo pagrindu perėmus pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas laikytina, kad pareikštas regresinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą galėjo reikšti pradinis kreditorius – žalą patyręs asmuo. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką), tai suponuoja išvadą, kad išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškinio senaties terminai policijos įstaigai, išmokėjusiai išmoką, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012).

18Kaip jau buvo nurodyta, trečiajam asmeniui A. S. piniginė kompensacija buvo išmokėta dėl 2003 m. gegužės 22 d. įvykusio eismo įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo, todėl laikytina, kad būtent minėtą dieną, kai buvo sužalota šio pareigūno sveikata, A. S. ir sužinojo apie savo teisės pažeidimą, dėl ko būtent šią dieną atsirado jo teisė į ieškinį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, esant panašioms faktinėms aplinkybėms laikęs, kad ieškinio senaties termino pradžia tokiu atveju laikytina eismo įvykio diena, kai nukentėjęs asmuo sužino apie savo teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą, padarytą eismo įvykiu, pasibaigė 2006m. gegužės 22 d., o tai, kad ieškinys pareikštas nepraėjus trejiems metams nuo dienos, kada policijos įstaiga išmokėjo išmoką žalą patyrusiam asmeniui, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes, regreso (arba plačiąja prasme – subrogacijos) teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nagrinėjamoje byloje nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, jį siedamas su išvados patvirtinimu 2003 m. rugsėjo 10d. . Tačiau nors teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės, t. y. nors ir netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, jį skaičiuodamas ne nuo eismo įvykio dienos, o nuo tarnybinio patikrinimo išvadų surašymo dienos, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį pasibaigus senaties terminui, todėl ko sprendimas paliktinas galioti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog tarnybinės išvados patvirtinimas nagrinėjamu atveju nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl jos patvirtinimas neturėtų būti laikomas teisės į ieškinį atsiradimo momentu. Kaip jau yra nurodyta, asmens teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o nagrinėjamu atveju tokiu momentu laikytina eismo įvykio diena, t. y. momentas, kada asmuo realiai sužino apie savo teisių pažeidimą, todėl išvados dėl galimo teisių pažeidimo patvirtinimas nelaikytinas aplinkybe, galinčia turėti reikšmės asmens teisių tinkamai gynybai sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo.

19Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog nagrinėjamu atveju, sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo klausimą, o konkrečiai ir momentą, nuo kurio skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, turėtų būti vadovaujamasi viešosios teisės normomis, o ne CK nuostatomis, su tuo nesutinka, kadangi apeliaciniame skunde apelianto nurodytose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose nėra reglamentuota regreso teisės įgyvendinimo tvarka. Apelianto minimame 26 punkte kaip tik ir nurodyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Taigi policijos įstaigos regreso teisės įgyvendinimas, įskaitant senaties terminų skaičiavimą, reglamentuojamas Civilinio kodekso normų, dėl ko spręsti, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi viešosios teisės normomis, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apelianto minimo CK 1.1 straipsnio 2 dalyje kaip tik ir nurodyta, kad turtiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais. Kadangi apelianto minimuose teisės aktuose nėra reglamentuota regreso teisės įgyvendinimo tvarka policijos įstaigai išmokėjus kompensaciją, šiuo atveju taikytinos CK nuostatos. Tokios pozicijos dėl teisės aktų taikymo sprendžiant ieškinio senaties terminų taikymo klausimą laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012).

20Taigi, atsižvelgiant į visus pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pripažinus, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, teisėjų kolegija dėl kitų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų išsamiai nepasisako, tik pažymi, kad, kaip jau buvo nurodyta, kadangi policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką), nagrinėjamu atveju sprendžiant ieškinio senaties klausimą atsakovo If P&C Insurance AS pareikšto reikalavimo atžvilgiu, spręstina, ar pradinis kreditorius tinkamai ir laiku realizavo teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo į kalto dėl eismo įvykio metu draudiką, t. y. įmonę, kurioje kaltas dėl eismo įvykio asmuo buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad J. A. buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį su atsakove, todėl žalą patyręs asmuo dėl žalos atlyginimo galėjo kreiptis tiek į draudimo kompaniją, tiek ir į dėl žalos padarymo kaltą asmenį. Nors civilinėje byloje ginčo dėl to, kad draudimo kompanija eismo įvykį pripažino draudžiamuoju ir kad atlygino dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims jų patirtą turtinę žalą nekilo, tačiau pažymėtina, kad A. S. nei į draudimo kompaniją, nei į dėl žalos atsiradimo kaltą asmenį dėl žalos atlyginimo nesikreipė, priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, jis pareiškė jokių pretenzijų J. A. neturintis ir savo teisės į patirtos žalos atlyginimą nerealizavo nei per įstatyme nustatytą terminą pretenzijai draudimo kompanijai pareikšti (1 metai), nei per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą (3 metai) žalai atlyginti. Kadangi policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas, laikytina, kad nei pradiniam kreditoriui, nei policijos įstaigai nerealizavus teisės kreiptis dėl žalos atlyginimo per 3 metų terminą nuo tokios žalos atsiradimo momento, o atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas pagrįstai tokį reikalavimą tenkino ir ieškovų ieškinį atsakovo atžvilgiu atmetė. Atsižvelgiant į tai, visi kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su draudimo kompanijos žalos administravimo procedūromis ir kt., neturi reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to ji apeliacinės instancijos teismo nevertintini.

21Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

22Atsakovas If P&C Insurance AS atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jai iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės pateikti duomenys bei įrodymai patvirtina, kad ji už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 3 630 Lt (t. 4, b.l. 106-107). Prašymas tenkintinas iš dalies. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduotina priteisti maksimali suma yra 1 500 Lt (1.5 koeficientas * 1 000 Lt = 1 500 Lt). Duomenų apie tai, kad būtų pagrindas priteisti didesnę sumą, nei kad nurodyta rekomenduojama maksimali suma, nėra. Bylos apimtis ir sudėtingumas, apeliaciniame skunde keliamo klausimo reikšmingumas ir sudėtingumas, pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis ir motyvai, kuriais buvo remiamasi ir pirmosios instancijos teisme, neleidžia daryti išvados, kad turėtų būti viršijamas rekomenduojamas priteisti išlaidų dydis. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikslinga priteisti atsakovei iš apelianto tik dalį jos turėtų išlaidų, t. y. 1 500 Lt.

23Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

24Apeliacinį skundą atmesti.

25Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Priteisti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakovei If P&C Insurance AS 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

27Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 30-5, t. 3, b.l. 76) ieškovai prašė... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu (t.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 8. Apeliaciniu skundu (t. 4, b.l. 82-90) ieškovas Policijos departamentas prie... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. A. (t. 4, b.l. 96-97) prašo... 10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas If P&C Insurance AS (t. 4,... 11. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo... 14. Nustatyta, kad 2003 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro... 15. Dėl ieškinio senaties termino taikymo... 16. Apeliaciniame skunde keliamas ieškinio senaties termino pradžios momento... 17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad,... 18. Kaip jau buvo nurodyta, trečiajam asmeniui A. S. piniginė kompensacija buvo... 19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog... 20. Taigi, atsižvelgiant į visus pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija... 21. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ... 22. Atsakovas If P&C Insurance AS atsiliepime į apeliacinį skundą prašė... 23. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 24. Apeliacinį skundą atmesti.... 25. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą... 26. Priteisti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 27. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....