Byla e2A-943-881/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-23-371/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios UAB ,,Šiaurės kompanija“ ieškinį atsakovui V. B. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė BUAB ,,Šiaurės kompanija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą V. B. perduoti bankroto administratoriui UAB „Skolvalda“ BUAB „Šiaurės kompanija“ priklausantį turtą, kurio vertė nustatyta pagal sandėlio likučiuose nurodytą vertę, o taip pat jo žinioje likusius lengvuosius automobilius „Renault Megane“, 780 Eur vertės, ir „Toyota Corolla“, 1 110 Eur vertės, kurių dalyvavimas eisme sustabdytas, nesant techninės apžiūros ir draudimo. Ieškovei nėra žinoma automobilių buvimo vieta, todėl negali jų individualiai įvertinti. Visas vadovo neperduotas turtas yra 8 135,11 Eur vertės. Neperdavus bendrovei viso turto, administratorius negalėjo jo realizuoti ir tokiu būdu patenkinti pateiktų kreditorinių reikalavimų. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi atsakovui už teismo įpareigojimo perduoti turtą nevykdymą skirta 100 Eur bauda. Be to, 2015 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas skyrė atsakovui 200 Eur baudą už antstolės reikalavimų nevykdymą. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad transporto priemonės buvo susidėvėję ir dėl to nurašytos, nes atsakovo pasirašytuose bendrovės turto apskaitos dokumentuose nurodoma, kad bendrovė šias transporto priemones vis dar valdo. Atsakovo teiginys, kad žolelės buvo nurašytos 2014 m. kovo 31 d. aktu, taip pat nepagrįstas, nes nurašymo aktas nebuvo pateiktas. Dėl šios priežasties atsakovas įpareigotinas perduoti administratoriui BUAB „Šiaurės kompanija“ priklausantį turtą. Tuo atveju, jei turtas neišliko, atsakovas turėtų atlyginti ieškovei šio turto vertę pinigais, iš viso 8 135,11 Eur.
  1. Atsakovas V. B. atsiliepimu į ieškinį ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės direktoriumi buvo nuo 2013 m kovo 13 d. iki 2014 m liepos 22 d. Įsiteisėjus nutarčiai dėl įmonės bankroto, jis per 15 dienų bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui elektroniniu paštu išsiuntė bendrovės balansą, kitus dokumentus, taip pat perdavė bendrovės turtą ir automobilius. Balansą, kitą reikalaujamą informaciją, programą „Agnum“ bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui persiuntė elektroniniu paštu buhalterė R. V. V.. Dokumentus priėmė Z. J.. V. M. tapus bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu, buvo siunčiami papildomi reikalavimai pateikti tą patį turtą ir dokumentus. Pagal 2014 m. lapkričio 5 d. priėmimo-perdavimo aktą iš viso buvo perduota 17 segtuvų dokumentų, pagal 2014 m. lapkričio 17 d. perdavimo-priėmimo aktą – 54 segtuvai ir apskaitos programos „Agnum“ duomenų bazė, 2014 m. gruodžio 18 d. aktą – septyni segtuvai dokumentų, 2014 m. liepos 29 d. aktą – perduotas likęs bendrovės turtas. Dokumentų perdavimas užtruko dėl pasikeitusio administratoriaus įgalioto asmens, atsakovo sveikatos būklės ir didelės dokumentų apimties. Dėl šių priežasčių teko sumokėti teismo paskirtą baudą, kuri buvo skirta nepagrįstai ir teismui neįsigilinus į aplinkybes. Dėl ieškinyje nurodytų automobilių „Renault Megane“ ir „Toyota Corolla“ pateikė administratoriui rašytinį paaiškinimą, nurodydamas, jog automobilių neturi. Jam, kaip bendrovės direktoriui, automobiliai ankstesnio bendrovės vadovo S. B. apskritai nebuvo perduoti. Automobiliai nebuvo apskaitomi kaip ilgalaikis turtas, buvo netinkami eksploatuoti, iki bankroto bylos iškėlimo jiems buvo sustabdytas leidimas dalyvauti eisme, automobiliai buvo priduoti į sąvartyną. Tą padarė ankstesnis vadovas S. B.. Sunaikinimo dokumentų nėra galimybės pateikti, kadangi nebuvo griežtos apskaitos. Dėl buhalterio klaidos automobiliai nebuvo nurašyti. Ieškovo patekta vidutinė transporto priemonių kaina neatitinka išregistruotų transporto priemonių vertės. Abu automobilius VĮ „Regitra“ automatiškai išregistravo 2014 m. spalio 1 d., nes nebuvo gauta duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą. Automobilių supirkėjų duomenimis automobilio „Renault Megane“ vertė yra 100 Eur, o „Toyota Corolla“ – 200 Eur. Ieškovės reikalaujami perduoti rinkiniai, lapai ir žolės buvo nurašyti dar iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2014 m. kovo 31 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. 140331, pasibaigus jų galiojimo terminui. Ieškovė nesilaiko nuoseklios pozicijos, kadangi kitose bylose įrodinėja, jog atsakovas nebuvo faktinis UAB „Šiaurės kompanija“ vadovas, o įmonę faktiškai kontroliavo jos akcininkas S. B., taigi jis nėra tinkamas atsakovas byloje.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalis – iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 7 166,31 Eur žalos atlyginimo ir 880 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, jog vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi nustatytu terminu įmonės valdymo organai privalėjo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus iki 2014 m liepos 29 d. Juridinių asmenų registro duomenimis vienasmenis UAB „Šiaurės kompanija“ valdymo organas nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2014 m. liepos 22 d. buvo bendrovės vadovas, t. y. atsakovas V. B..
  3. Teismas nurodė, jog valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus CK 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. CK 2.4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir 21 straipsnį, ūkio subjekto visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, todėl, pasak teismo, šiuose teisės aktuose numatyta atsakovo V. B., kaip bendrovės direktoriaus, pareiga tvarkyti bei saugoti bendrovės turtą ir dokumentus protingai, sąžiningai ir išimtinai bendrovės interesais, taip pat tvarkyti bei saugoti taip, kad informaciją apie bendrovės turtą galėtų pateikti bankroto administratoriui pareikalavus.
  4. Ieškovė į bylą pateikė 2014 m. birželio 10 d. sandėlio likučių dokumentą (sąrašą), atspausdintą iš „Agnum“ programos iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2014 m. gegužės 12 d., kuris buvo pridėtas prie atsiliepimo, pateikto 2014 m. birželio 12 d. į bankroto bylą UAB „Šiaurės kompanija“ vadovo V. B. ir pasirašytas jo parašu (taip vizualiai atrodo, nes nurodytas vardas, pavardė ir parašas). Pagal šį dokumentą UAB „Šiaurės kompanija“ atsargas sudaro: Osseira/SiberianCaviar (ikrai) - 6 vnt.; 1 rinkinys (1-250 mg) - 10 420 vnt.; 10 rinkinys (1-250 mg) - 9 640 vnt.; ajerų šakniastiebiai - 3,10 kg; beržų lapai - 3,10 kg; bruknių lapai - 3,10 kg; debesylų šaknys - 3,10 kg; gudobelių vaisiai - 3,10 kg; gysločių lapai - 3,10 kg; kiaulpienių šaknys - 3,10 kg; kraujažolių žolė - 3,10 kg; medetkų žiedai - 3,10 kg; miškinių sidabražolių šaknys - 3,10 kg; paprastasis kukurūzas - 3,10 kg; pipirmėčių lapai - 3,10 kg; puplaiškių lapai - 3,10 kg; smiltyninių šlapučių žiedai - 3,10 kg; svilarožių šaknys - 3,10 kg; valerijonų šaknys su šaknimis - 3,10 kg; varnalėšų šaknys - 3,10 kg; šaltekšnių šaknys - 3,10 kg; šalavijų lapai - 3,10 kg; 21 596,84 Lt (6 254,88 Eur) vertės, bei automobiliai „Renault Megane“ ir „Toyota Corolla“, 3 146,98 Lt (911,43 Eur) vertės. Be sandėlyje esančių likučių sąrašo atsakovas į bylą pateikė tos pačios datos (2014 m. birželio 10 d.) balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą 2014 m. birželio 10 d. dienai, 2014 m. birželio 10 d. debitorių, pradelstų įsipareigojimų ir ilgalaikio turto sąrašus bei finansinius duomenis už 2013 metus. Nors atsakovas teigia, kad šio sandėlio likučių sąrašo nepateikinėjo, tačiau pripažino, kad atsiliepimą teikė, o šis dokumentas yra pridėtas prie atsiliepimo, todėl teismas padarė išvadą, jog byloje nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, duodančių pagrindą abejoti šio dokumento, t. y. 2014 m. birželio 10 d. likučių sąrašo, atspausdinto 2014 m. gegužės 12 d., patikimumu. Tokiu būdu atsakovas, būdamas įmonės vadovu, deklaravo, jog 2014 m. birželio 10 d. dienai UAB „Šiaurės kompanija“ disponavo tiek ginčo transporto priemonėmis, tiek ginčo sandėlio likučiais (vaistažolėmis, ikrais). Atsakovas nepateikė į bylą patikimų įrodymų, jog ginčo turtas iki 2017 m. liepos 14 d. buvo realizuotas, o realizavimas užfiksuotas tinkamais apskaitos dokumentais. Atsakovo pateikti įrodymai, t. y. 2014 m. liepos 13 d. sandėlio likučiai, 2014 m. birželio 30 d. sandėlio likučiai ir 2014 m. kovo 31 d. medžiagų nurašymo aktas Nr. 140331, atspausdinti atitinkamai 2016 m. balandžio 7 d., 2017 m. balandžio 4 d. ir 2016 m. balandžio 5 d., tai yra žymiai vėliau nei buvo iškelta bankroto byla. Be to, šie dokumentai nebuvo pateikti į bankroto bylą. Šių įrodymų nepatikimumą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja UAB „Šiaurės kompanija“ buhaltere dirbusi R. V. V., kuri parodė, kad prie buhalterinės apskaitos programos, kuria buvo rengiami UAB „Šiaurės kompanija“ turto apskaitos dokumentai, galėjo prieiti ir kitas asmuo, kuris taip pat galėjo atspausdinti jos vardu buhalterinius dokumentus, jeigu dokumentas jos nepasirašytas, o tik atspausdintas jos vardu, gali būti, kad buvo parengtas ne jos, be to, buhalterinius dokumentus galima atspausdinti ir atgaline data. Šiuo atveju sutiktina su ieškovės argumentu, kad iš atsakovo pateikto 2014 m. birželio 30 d. balanso negalima nustatyti, kokie prekių likučiai buvo sandėlyje, taip pat pažymėtina, kad šiuo nurašymo aktu atsargos Osseira/SiberianCaviar (ikrai) - 6 vnt., nebuvo nurašyti.
  5. Teismas konstatavo, jog VĮ „Regitra“ pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad UAB „Šiaurės kompanija“ vardu nuo 2005 m. gegužės 17 d. įregistruotas automobilis „Renault Megane“, v. n. ( - ) pirminė registracijos data – 1997 m. vasario 7 d., kuris 2014 m. spalio 1 d. automatiškai išregistruotas negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą, taip pat nuo 2006 m. liepos 20 d. įregistruotas automobilis „Toyota Corolla“, v. n. ( - ) pirminė registracijos data – 1998 m. lapkričio 11 d., kuris 2014 m. spalio 1 d. automatiškai išregistruotas negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą. Nei atsakovas V. B., nei apklaustas liudytoju S. B., kuris buvo bendrovės vadovu iki atsakovo V. B. paskyrimo, jokių patvirtinančių dokumentų apie tai, kad šie automobiliai buvo nurašyti arba sunaikinti teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikė. Apklausta liudytoja tuometinė bendrovės buhalterė R. V. V. patvirtino, kad iki bankroto bylos iškėlimo šių automobilių bendrovė faktiškai neturėjo, jais naudojosi kiti asmenys. Liudytojas Z. J. parodė, kad jam, kaip bendrovės administratoriaus įgaliotam asmeniui, šie automobiliai nebuvo perduoti. Nuo 2004 m. balandžio 7 d. įsigaliojusių Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 710, 12 punktas numatė, kad apdorojimo įmonė, priėmusi eksploatuoti netinkamą transporto priemonę, turi išduoti jos buvusiam savininkui Eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimą. Byloje tokių įrodymų nėra, o transporto priemonių automatinis išregistravimas, negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą, nepatvirtina fakto, kad automobiliai ir nuosavybės teisė į juos išnyko. Atsakovas teismo posėdžio metu iš esmės neginčijo, kad yra atsakingas už bendrovei priklausančių transporto priemonių neperdavimą administratoriui, pasiūlė sumokėti 300 Eur, taip pat tokia išvada darytina įvertinus elektroninio susirašinėjimo tarp UAB „Skolvalda“ įgalioto asmens V. M. ir atsakovo atstovo advokato D. B. turinį, iš kurio matyti, kad atsakovas siūlo administratoriaus atstovui už automobilius sumokėti 1 550 Eur ar 1 100 Eur kompensaciją.
  6. Taigi teismas sprendė, jog atsakovas V. B. privalėjo perduoti bendrovės turtą bankroto administratoriui pagal 2017 m. liepos 14 d. balansą vėliausiai iki 2017 m. liepos 29 d., tačiau to tinkamai neįvykdė, todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovė visiškai įrodė, kad atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalyje, 2.4 straipsnio 3 dalyje, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte, BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje ir 21 straipsnyje numatytas pareigas.
  7. Be to, teismas padarė išvadą, jog atsakovui neperdavus viso turto bankrutuojančiai įmonei, didėja įmonės kreditorinių įsipareigojimų apimtis kreditoriams, todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
  8. Teismas nesutiko su atsakovo teigimu, jog V. B. nėra tinkamas atstovas byloje, kadangi buvo tik de jure vadovas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai pasirašyti V. B. vardu, V. B. dalyvavo teisminėje įmonės bankroto procedūroje, taip pat dalyvavo procesuose dėl baudų jam skyrimo, tuo metu V. B. nekėlė klausimo dėl netinkamos šalies. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1798-450/2015 ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13811-864/2015 skyrė V. B. baudas, tokiu būdu konstatavęs, jog V. B. yra ir de facto vadovas.
  9. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo turtas yra išlikęs natūra, nežinoma taip pat jo buvimo vieta, todėl teismas priteisė ieškovei iš atsakovo žalos atlyginimą pinigais, siekiant kompensuoti prarasto turto vertę pinigine išraiška. Kadangi vaistažolių ir ikrų likučių bendra vertė 21 596,84 Lt arba 6 254,88 Eur, o atsakovas nurodytos vaistažolių ir ikrų vertės neginčijo, teismas nusprendė, jog šio turto vertė yra pagrįsta. Ieškovė prašomų priteisti transporto priemonių 1 890 Eur vertę nustatė pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis, kad panašaus automobilio „Toyota Corolla“, 1997 metų gamybos, vertė 2016 m. vasario 13 d. dienai yra 1 110 Eur, o automobilio „Renault Megane“, 1997 metų gamybos, vertė 2016 m. vasario 13 d. yra 780 Eur. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo nurodytomis transporto priemonių kainomis, rėmėsi www.autoplius.lt duomenimis, nurodydamas, jog panašaus automobilio „Toyota Corolla“, 1999 metų gamybos, kaina yra 650 Eur, o panašaus automobilio „Renault Megane“, 1997 metų gamybos, kaina yra 350 Eur. Vėliau atsakovas rėmėsi pirksiujusuauto.lt pasiūlytomis kainomis, pagal kurias pasiūlyta automobilio „Toyota Corolla“ vertė – 200 Eur, automobilio „Renault Megane“ – 100 Eur, ir sutiko atlyginti ieškovui 300 Eur sumą. Kadangi ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė 2014 m. birželio 10 d. sandėlio likučių sąraše nurodyta verte, todėl teismas nusprendė, jog transporto priemonių vertė, nurodyta šiame sąraše, yra reali turto, kuris turėjo būti perduotas administratoriui, vertė, taigi ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atsakovas V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

912.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taikė CK 2.4 straipsnio normas, reglamentuojančias verslininko civilinę atsakomybę, tuo atsakovas V. B. niekada nebuvo verslininku, neturėjo savo turto, o buvo tik samdomas darbuotojas – įmonės direktorius, be jokių turtinių teisių ir interesų.

1012.2. Teismas, pripažindamas apelianto neteisėtus veiksmus, rėmėsi baudomis, kurios buvo paskirtos teismo ir antstolės už neva administratoriaus nurodymų nevykdymą. Vien aplinkybė, kad apeliantas buvo nubaustas baudomis 2014 metais, nesudaro teisinio pagrindo teismui konstatuoti jo neteisėtus veiksmus žalai atlyginti, nes tai visiškai skirtingi teisiniai santykiai. Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, privalėjo vadovautis žalos atlyginimo instituto teisinius santykius reglamentuojančiomis teisinėmis normomis, pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei su šiais veiksmais susijusią žalą. Ieškovė pateikė į teismą deklaratyvų ieškinį, nepateikdama jokių įrodymų kaip to reikalauja CK ir CPK normos.

1112.3. Teismas pažeidė CPK normas, susijusias su įrodymų vertinimu. Tenkindamas ieškinį teismas rėmėsi ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais – 2014 m. birželio 10 d. balansu, 2014 m. birželio 10 d. sandėlio likučių sąrašu, 2013 m. gruodžio 31 d. balansu, tačiau visiškai nepagrįstai atmetė atsakovo pateiktą rašytinį įrodymą – 2014 m. birželio 30 d. balansą. Teismas negalėjo remtis pateiktais balansais, nes jie į bankroto bylą buvo pateikti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas bankroto bylą išnagrinėjo ir priėmė nutartį iškelti bankroto bylą ieškovei 2014 m. liepos 2 d. Ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. liepos 13 d., todėl teisinę galią turi pateiktas paskutinis, t. y. 2014 m. birželio 30 d., balansas, kuris buvo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną. To reikalauja Įmonių bankroto įstatymo normos. Pagal paskutinį balansą matyti, kad ieškovės balanse žolelių, kurias nurodo ieškovė, nėra.

1212.4. Minėta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi teismas įpareigojo įmonės valdymo organą (šiuo atveju apeliantą V. B.) per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis (2014 m. birželio 30 d. balansas), ir visus dokumentus. V. B. šį teismo įpareigojimą įvykdė laiku, t. y. per 15 dienų. Teismo nutartimi ieškovės administratoriumi buvo paskirta UAB ,,Skolvalda“ ir jos atstovas Z. J., kuris šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas ir patvirtino faktinę aplinkybę, jog atsakovas, kaip įmonės valdymo organas, laiku perdavė visus įmonės dokumentus (tarp jų ir 2014 m. birželio 30 d. įmonės balansą) elektronine versija ir popieriniu variantu. Jis kaip administratorius įmonės valdymo organui jokių pretenzijų neturėjo. Z. J. administratoriumi buvo apie 2 mėnesius. Po to, dėl nežinomų priežasčių, jį pakeitė V. M.. Kuris taip pat dėl nežinomų priežasčių pakartotinai iš V. B. pradėjo reikalauti perduoti įmonės dokumentus. Dėl širdies ligos (medicininiai dokumentai pateikti prie atsiliepimo) ir gydymosi V. B. laiku vykdyti administratoriaus reikalavimų neturėjo galimybės.

1312.5. Ieškovei balansas, kuris sudarytas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, yra nenaudingas, todėl jis teismui pateikė balansus, kurie buvo sudaryti iki teismui išnagrinėjant bankroto bylą, t. y. faktiškai nuo teismo nuslėpė tikrąsias aplinkybes ir dokumentus. Ieškovė, nuslėpdama nuo teismo tikrąsias faktines aplinkybes ir 2014 m. birželio 30 d. balansą, pažeidė sąžiningumo ir teisingumo principus, todėl jos teisės neturėtų būti ginamos.

1412.6. Tam, kad atsakovui būtų pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, kurią nepagrįstai pritaikė pirmos instancijos teismas, ieškovė privalėjo įrodyti visus tris civilinės atsakomybės elementus – konkrečius atsakovo neteisėtus veiksmus, konkretų žalos faktą ir dydį, o taip pat priežastinį ryšį tarp konkrečių neteisėtų veiksmų ir konkrečios padarytos žalos. Be to, ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, t. y. privalėjo paneigti atsakovo sąžiningumo prezumpciją. Kaip matyti šioje byloje, ieškovė nepaneigė atsakovo sąžiningumo prezumpcijos, be to, neįrodė atsakovo jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto bei priežastinio ryšio.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buvusio įmonės vadovo atsakomybės dėl bendrovės turto neperdavimo bankrutuojančiai įmonei.
  3. Ieškovė, siekdama civilinės atsakomybės atsakovui V. B. taikymo, turėjo pareigą įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą); žalos faktą ir dydį; priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Atsakovo kaltė dėl atsiradusios žalos preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Dėl to atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės taikymo, turi pateikti įrodymų, kurie paneigtų jo kaltės prezumpciją.
  4. Prašydama taikyti civilinę atsakomybę atsakovui V. B., jo veiksmų neteisėtumą ieškovė grindė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnyje įtvirtintos bankrutuojančios įmonės vadovo pareigos perduoti bankroto administratoriui turtą pagal balansą pažeidimu.
  5. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi pareigos perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą atsiradimo metu) įtvirtinta įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, valdymo organų pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.
  6. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartyje, kuria UAB „Šiaurės kompanija“ iškelta bankroto byla, įmonės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. liepos 14 d.
  7. Iš byloje esančių 2014 m. lapkričio 5 d., 2014 m. lapkričio 17 d., 2014 m. gruodžio 16 d., 2014 m. gruodžio 23 d. turto perdavimo-priėmimo aktų matyti, kad atsakovas V. B. bankroto administratoriui UAB „Skolvalda“ perdavė Aktuose išvardytus dokumentus.
  8. Apeliantas V. B., nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, teigia, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes, iškėlus UAB „Šiaurės kompanija“ bankroto bylą, jis tuomečiam bankroto administratoriui UAB „Skolvalda“ perdavė visą įmonės turtą ir dokumentus, kuriais disponavo, o sandėlio likučiai buvo nurašyti 2014 m. kovo 31 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. 140331.
  9. Visų pirma, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taikė CK 2.4 straipsnio normas, reglamentuojančias verslininko civilinę atsakomybę, tuo atsakovas V. B. niekada nebuvo verslininku, neturėjo savo turto, o buvo tik samdomas darbuotojas – įmonės direktorius, be jokių turtinių teisių ir interesų.
  10. Įmonės administracijos vadovo (direktoriaus), kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis; būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str. 3 d.) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009; kt.).
  11. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006). Jeigu įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, tai jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006).
  12. Darbo kodekso, reglamentuojančio darbo santykius, normos nereglamentuoja civilinės atsakomybės teisinių santykių (DK 1 straipsnio 1 dalis), kaip ir Civilinio kodekso normos – Darbo kodekso normomis reglamentuotų materialinės atsakomybės teisinių santykių (CK 1.1 straipsnis). Darbo kodekso normos nereglamentuoja juridinio asmens valdymo organų veiklos, jų atsakomybės už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nes šie santykiai nepatenka tarp DK 1 straipsnyje nurodytų Darbo kodekso reglamentuojamų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Dėl to, sprendžiant dėl buvusio įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės už jo veiksmais įmonei padarytą žalą, Darbo kodekso nuostatos netaikytinos, taip pat nėra pagrindo spręsti, kad byloje turi būti taikomos įmonės administracijos vadovo materialinę atsakomybę reglamentuojančios Darbo kodekso normos.
  13. Taigi apelianto nurodoma aplinkybė, jog jis tebuvo įmonės samdomas vadovas ir versle nedalyvavo, negali būti pagrindas atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės, jei būtų nustatytos visos būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
  14. Bendrovė, manydama, kad jos valdymo organo narys (nariai) netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to bendrovei buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
  15. Sprendžiant atsakovo, kaip buvusios bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovo pareiga juridinio asmens ir kitų jo organų narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimai, bet ir tai, ar bendrovei iš tiesų buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).
  16. Minėta, jog atsakovas V. B. ieškovės vadovu buvo nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2017 m. liepos 22 d., kuomet buvo atleistas iš užimamų pareigų.
  17. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, daugelis bendrovės vadovo, kaip valdymo organo ir atstovo, pareigų ir teisių nustatytos įstatymu (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis, 2.87 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys ir kt.). Pagal paminėtas įstatymų nuostatas įmonės vadovo pareigos yra labiau civilinio teisinio pobūdžio – vienvaldiškai veikti bendrovės vardu jos santykiuose su kitais asmenimis, bendrovės ir kitų bendrovės organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam bendrovei, laikytis konfidencialumo ir kt. Už savo pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovas atsako įstatymų nustatyta tvarka (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, CK 2.82 straipsnio 3, 4 dalys, 2.83 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Civilinės atsakomybės esminis požymis – visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis), kurį, be kita ko, lemia pirmiau nurodytas specifiškas bendrovės vadovo teisinis statusas, susijęs su vadovui keliamais aukštesniais elgesio standartais ir suteiktų įgaliojimų mastas.
  18. Antra, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apelianto neteisėtus veiksmus, rėmėsi baudomis, kurios buvo paskirtos teismo ir antstolės už neva administratoriaus nurodymų nevykdymą. Pasak apelianto, vien aplinkybė, kad apeliantas buvo nubaustas baudomis 2014 metais, nesudaro teisinio pagrindo teismui konstatuoti jo neteisėtus veiksmus žalai atlyginti.
  19. Teisėjų kolegija sutinka, jog nagrinėjamu atveju iš tiesų nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su baudų atsakovui paskyrimu, nes šiuo konkrečiu atveju, atsakovui kyla pareiga atlyginti žalą, kuri kilo įmonei, nes buvęs įmonės vadovas neperdavė įmonės administratoriui turto, kuris buvo apskaitytas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. dėl to, kad buvęs vadovas neišsaugojo dalies įmonės turto ir jo neperdavė įmonės administratoriui, dėl ko sumažėjo galimybė patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus.
  20. Taigi atsakovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti, kaip nurodyta anksčiau paminėtoje teismų praktikoje, pakanka aplinkybės, jog atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių įmonės turtui išsaugoti ir perduoti bankrutuojančios bendrovės administratoriui. Tokių pareigų nevykdymo pakanka, kad būtų konstatuota, jog atsakovas netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje ar įmonės steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, todėl, nustačius kitas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei kilti, jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
  21. Trečia, apeliantas įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais – 2014 m. birželio 10 d. balansu, 2014 m. birželio 10 d. sandėlio likučių sąrašu, 2013 m. gruodžio 31 d. balansu, visiškai nepagrįstai atmesdamas atsakovo pateiktą rašytinį įrodymą – 2014 m. birželio 30 d. balansą bei 2014 m. kovo 31 d. medžiagų nurašymo aktą Nr. 140331.
  22. Apeliantas pagrįstai teigia, jog atsižvelgiant į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, valdymo organų pareiga perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Minėta, jog bankroto byla ieškovei buvo iškelta 2014 m. liepos 2 d. Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. matyti, jog teismas, nustatydamas įmonės nemokumo faktą, rėmėsi jam pateiktais 2014 m. birželio 10 d. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais. Taigi pirmosios instancijos teismas, priešingai nei įrodinėja apeliantas, iškeldamas ieškovei bankroto bylą pagrįstai rėmėsi ne 2014 m. birželio 30 d., bet 2014 m. birželio 10 d. balansu. Būtent šio balanso pagrindu atsakovui ir kilo pareiga perduoti bendrovės turtą bankroto administratoriui. Tai, kad šioje byloje atsakovas pateikė sau labiau palankų 2014 m. birželio 30 d. balansą, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes nagrinėjama byla dėl žalos atlyginimo buvo inicijuota tik 2016 m. vasario 12 d., tai yra dvejais metais vėliau nei ieškovės bankroto byla, todėl šioje byloje pateiktą 2014 m. birželio 30 d. balansą teisėjų kolegija vertina kaip atsakovo gynybinę poziciją ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo balansu nesirėmė, o rėmėsi anksčiau paties atsakovo į bankroto bylą (kartu su atsiliepimu į pareiškimą dėl bankroto bylos UAB ,,Šiaurės kompanija“) pateiktu 2014 m. birželio 10 d. balansu.
  23. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kuris ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat tai, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.).
  24. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, suabejojęs jo autentiškumu, pagrįstai nesirėmė atsakovo pateiktu 2014 m. kovo 31 d. medžiagų nurašymo aktu Nr. 140331, tačiau rėmėsi 2014 m. birželio 10 d. likučių sąrašu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 m. birželio 10 d. Sandėlio likučių sąrašas buvo atspausdintas 2014 m. gegužės 12 d. ir pateiktas su atsakovo atsiliepimu bankroto byloje. Kartu buvo pateikti ir kiti ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Tuo atveju, jeigu bendrovėje iš tiesų, kaip teigia atsakovas, būtų atliktas medžiagų nurašymas, balansinė nurašyto turto vertė atsispindėtų atsakovo pateiktuose 2014 m. birželio 6 d. finansinės atskaitomybės dokumentuose. Taigi atsakovo pateiktas 2014 m. kovo 31 d. medžiagų nurašymo aktas Nr. 140331, kuris išspausdintas 2016 m. balandžio 5 d., ir nepasirašytas atsakingo asmens (šiuo atveju buhalterės), negali būti pripažįstamas tinkamu įrodymu, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuris 2015 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015, išaiškino, jog finansinės atskaitomybės dokumentai yra priskiriami prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jiems keliamus reikalavimus. Finansinės apskaitos dokumentams keliami specialūs reikalavimai, vienas jų – dokumentas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už dokumentuose nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu dokumentas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Tokie dokumentai gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę ir būti įrodinėjimo priemone, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jų tikrumas nepatvirtintas atsakingų asmenų, tokie dokumentai yra negalutiniai. Dėl jų įrodomosios vertės ir reikšmės sprendžia teismas pagal visų byloje esančių įrodymų visumą.
  25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas, būdamas įmonės vadovu, deklaravo, jog 2014 m. birželio 10 d. UAB „Šiaurės kompanija“ disponavo tiek ginčo transporto priemonėmis, tiek ginčo sandėlio likučiais (vaistažolėmis, ikrais). Atsakovas nepateikė į bylą patikimų įrodymų, jog ginčo turtas iki 2014 m. liepos 14 d. buvo realizuotas, o realizavimas užfiksuotas tinkamais apskaitos dokumentais. Atsakovo pateikti įrodymai, t. y. 2014 m. liepos 13 d. sandėlio likučiai, 2014 m. birželio 30 d. sandėlio likučiai ir 2014 m. kovo 31 d. medžiagų nurašymo aktas Nr. 140331, atspausdinti atitinkamai 2016 m. balandžio 7 d., 2017 m. balandžio 4 d. ir 2016 m. balandžio 5 d., tai yra žymiai vėliau nei buvo iškelta bankroto byla. Šie dokumentai nebuvo pateikti į bankroto bylą, įrodymų nepatikimumą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja UAB „Šiaurės kompanija“ buhaltere dirbusi R. V. V., kuri paaiškino, jog prie buhalterinės apskaitos programos, kuria buvo rengiami UAB „Šiaurės kompanija“ turto apskaitos dokumentai, galėjo prieiti ir kitas asmuo, kuris taip pat galėjo atspausdinti jos vardu buhalterinius dokumentus; jeigu dokumentas jos nepasirašytas, o tik atspausdintas jos vardu, gali būti, kad buvo parengtas ne jos, be to, buhalterinius dokumentus galima atspausdinti ir atgaline data. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog iš atsakovo pateikto 2014 m. birželio 30 d. balanso negalima nustatyti, kokie prekių likučiai buvo sandėlyje, kokie iš jų buvo nurašyti ir ar apskritai buvo nurašyti.
  26. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, teisingai nustatė žalos dydį, dėl kurios apeliantas apeliaciniame skunde atskirai nepasisako ir jos neginčija.
  27. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog atsakovui neperdavus viso turto bankrutuojančiai įmonei, sumažėjo galimybė iš šio turto patenkinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
  28. Pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, ieškovui įrodžius atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, atsakovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
  29. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
  1. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

18Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai