Byla 2-1231-798/2017
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „CCM Baltic“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal kreditorių uždarosios akcinės bendrovės „Adista“, uždarosios akcinės bendrovės „Rainių statyba“ prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „CCM Baltic“ bankrotą tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, S. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „CCM Baltic“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal kreditorių uždarosios akcinės bendrovės „Adista“, uždarosios akcinės bendrovės „Rainių statyba“ prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „CCM Baltic“ bankrotą tyčiniu, ir

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB „CCM Baltic“ restruktūrizavimo bylą ir iškėlė įmonei bankroto bylą. 2017 m. vasario 13 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Atsakovės BUAB „CCM Baltic“ kreditorės UAB „Adista“ ir UAB „Rainių statyba“ (toliau – pareiškėjos) kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „CCM Baltic“ bankrotą tyčiniu.
  3. Pareiškėjos nurodė, kad įmonėje UAB „CCM Baltic“ materialinės medžiagos nebuvo nurašytos (apskaitytos), pažeidžiant generalinio direktoriaus nustatytą tvarką ir Buhalterinės apskaitos įstatymą (toliau – BAĮ), o už bendrovės apskaitos tvarkymo organizavimą atsakingas bendrovės vadovas. Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1 skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl įmonės apgaulingos apskaitos tvarkymo. Įmonė taip pat sudarė nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus sandorius, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir/ar perdavimu. UAB „CCM Baltic“ akcininkų A. V. ir Š. V. 2013 m. spalio 4 d. priimtas sprendimas parduoti UAB „CCM Baltic“ valdomas 100 proc. UAB „Titano ranga“ akcijas UAB „Talesta“ už 50 000 Lt (14 481 Eur) vertintinas kaip turto pardavimas mažesne nei rinkos verte. Iš vadovų ir akcininkų veiksmų galima preziumuoti, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad įmonės kreditoriai nebeturėtų realios galimybės nukreipti skolų išieškojimą į įmonės turtą. Įmonė buvo sistemingai buvo vedama prie bankroto. UAB „CCM Baltic“ esant nemokiai ir teismuose nagrinėjant bankroto ir restruktūrizavimo bylas, jos akcininkai per jų valdomą ir pelningą UAB „Talesta“ dengė kreditorinius reikalavimus tų kreditorių, kurie yra susiję su Valių gimine. Buvęs UAB „CCM Baltic“ vadovas S. V. apgaudinėjo kreditorius. Iškėlęs fizinio asmens bankroto bylą Latvijos Respublikoje, jis su kreditoriais sudarinėjo laidavimo sutartis, išdavinėjo vekselius.
  4. Atsakovės kreditorės UAB „Ramsta Group“, UAB „Napus“, UAB „Kontivis plius partneriai“, UAB „Aditana“, UAB „Hidrotechnologijos“, UAB „Spektro“ ir kreditorius K. J. palaikė prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad bankrotą nulėmė tyčiniai UAB „CCM Baltic“ valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Gręsiant bankrotui įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas ar perleistas.
  5. Atsakovės kreditorius UAB „Investicijų pirkliai“ prašė bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad S. V. fizinio asmens bankroto bylą pradėta Latvijos Respublikoje, kadangi kreditoriai praranda teisę pareikšti savo kreditorinius reikalavimus. Šis pasirašinėjo garantijas tuo metu, kai jau buvo iškelta jo bankroto byla. Kreditorius manymu, S. V. iniciavo savo kaip fizinio asmens bankroto bylą, kad kreditoriai negalėtų reikalauti įsipareigojimų iš jo asmeninio turto ir lėšų.
  6. Atsakovės kreditorė UAB „Glaistva“ palaikė pareiškimą ir nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir kreditorė UAB „Investicijų pirkliai“.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi pripažino BUAB „CCM Baltic“ bankrotą tyčiniu taip pat pavedė bankrutavusios BUAB „CCM Baltic“ bankroto administratorei UAB „Kitoks sprendimas“ (toliau – administratorė) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos jos kopiją išsiųsti Šiaulių apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.
  2. Teismas, įvertinęs administratorės pateiktą pažymą, nustatė, kad darbo užmokestis UAB „CCM Baltic“ darbuotojams buvo nemokamas nuo 2016 metų balandžio – birželio mėnesių, o neišmokėta suma sudarė 219 927,26 Eur. Žinodamas tokią situaciją UAB „CCM Baltic“ vadovas S. V. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  3. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. buvo gautas kitų kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (civilinė byla Nr. B2-758-357/2016). Teismas pažymėjo, kad bankroto byla atsakovei iškelta 2016 m. spalio 17 d. Taigi, nuo 2016 metų balandžio iki bankroto bylos iškėlimo su darbuotojais nebuvo atsiskaitinėjama, nors teismas nustatė, kad įmonės vadovai atsiskaitinėjo su tolesnės eilės kreditoriais. Įmonės vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tolesnis įmonės skolų auginimas, įmonei jau nebevykdant veiklos, buvo įvertintas kaip vedimas prie bankroto.
  4. Teismas nurodė, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma aplaidžiai. Įmonės balansai vien laikotarpiu nuo teismui pateikto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo iki nutarties iškelti bankroto bylą keitėsi kelis kartus, o įmonės turimos atsargos sumažėjo iki 7 963 Eur, nors praėjusiais finansiniais metais jos sudarė 1 185 049 Eur. Tai rodo, kad įmonėje nebuvo nurašomos medžiagos, tuo pačiu iškraipomi balanso duomenis. Teismas pripažino, kad netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas suteikė įmonės valdymo organams galimybę vengti bankroto bylos iškėlimo dar 2015 metais.
  5. Teismas neturėjo galimybės įvertinti visų aplinkybių, susijusių su UAB „Titano ranga“ akcijų ir turto pardavimu BUAB „CCM Baltic“, o toliau UAB „Talesta“, kadangi administratorė šias aplinkybes nurodančių dokumentų nėra gavus. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas tai įvertino kaip atsakovės vadovų vengimą perduoti visus įmonės dokumentus, o tuo pačiu – administratorės veiklos ribojimą. Tik gavęs dokumentus, susijusius su minėtais sandoriais, administratorė turės galimybę juos įvertinti.
  6. Teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 20 d. UAB „CCM Baltic“, atstovaujama akcininkės A. V., suteikė 90 000 Eur paskolą įmonės vadovui S. V.. Buhalterinėje pažymoje nurodyta, kad šia paskola įmonės apskaitoje buvo mažinamas atskaitingo asmens S. V. įsiskolinimas. Teismas padarė išvadą, kad tinkamai fiksuojant visas buhalterines operacijas, atskaitingas asmuo negali likti skolingas įmonei tokią didele suma. Pagal BAĮ už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas įmonės vadovas, šiuo atveju – pats S. V.. Paskola negalėjo būti suteikiama, kadangi iš esmės nemoki įmonė suteikė lėšų vadovui, kuris taip atsiskaitė už savo skolas tai pačiai bendrovei. Tokiais veiksmais buvo pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai.
  7. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje numatyta atsiskaitymų su kreditoriais eilė, jei skolininkas neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. administratorė pateikė teismui įrodymus, kurie patvirtina, kad BUAB „CCM Baltic“ vadovai jau po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sudarinėjo reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis atsiskaitinėjo su išskirtiniais kreditoriais, apeidami atsiskaitymų eilę. Byloje taip pat yra pateikti įrodymai, kad atsakovės vadovai nurodinėjo, kaip turi išmokėti lėšas tiesiogiai vieni kreditoriai kitiems. Tokiu atveju gaunamos lėšos nepateko į atsakovės banko sąskaitą ar kasą ir nebuvo atsiskaitomos pagal eilę (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-594-372/2017 ir pareiškėjų prašymą dėl BUAB „CCM Baltic“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti kaip nepagristą.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai vertino faktines aplinkybes darbuotojams dėl ne laiku mokėtų atlyginimų. UAB „CCM Baltic“ su darbuotojais už 2016 m. balandžio mėnesį atsiskaitė pilna apimtimi, pavėlavus keletą dienų. Šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra pateikti byloje. Apie kelias dienas vėluosiančius darbo užmokesčio mokėjimus UAB „CCM Baltic“ darbuotojai buvo informuoti.
    2. Atsakovės bankroto byloje priimta nutartis, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones — areštavo visą atsakovo turtą, įskaitant pinigines lėšas. Taip buvo apribota galimybė toliau atsiskaitinėti su darbuotojais.
    3. Teismas, pasisakydamas dėl tariamai nuo administratorės nuslėptų ar jam neperduotų dokumentų, pateikia faktinėms aplinkybėms prieštaraujančius teiginius. Skundžiamoje nutartyje klaidingai tapatinama buhalterinė klaida nurašant medžiagas ir tyčinis buhalterinių dokumentų apgaulingas tvarkymas, kuris nėra nustatytas nei bankroto byloje esančiais duomenis, nei teisėsaugos institucijų išvadomis. Bendrovėje buvo įdiegta ir kelių skyrių atsakingų asmenų parašų kontrolė, tuo tarpu vadovas savo parašu patvirtindavo tik galutinį medžiagų nurašymo faktą. Visą veiklos vykdymo laikotarpį kasmet būdavo atliekamas auditas, kuris neišimtinai apimdavo ir materialinių medžiagų nurašymo analizę. Įmonėje būdavo periodiškai atliekama turto inventorizacija, kurią atlikdavo auditorių komisija iš 4 asmenų. Kaip rodo bankroto byloje esantys dokumentai ir auditorių išvados, materialinės medžiagos buvo nurašomos laikantis nustatytos nurašymo tvarkos, o vadovo ir atsakingų asmenų veiksmai atitiko BAĮ reikalavimus. Galiojusios bendrovės vidaus taisyklės numatė atsakomybių pasiskirstymą tarp darbuotojų nurašant medžiagas. Atsakingų asmenų tiesioginių pareigybių neatlikimas tinkamai nurašant jų žinioje buvusias medžiagas negali būti tapatinamas su atsakovės vadovo tyčiniu veikimu prieš įmonės ir jos kreditorių interesus.
    4. Nėra jokių įrodymų, jog atsakovės administratorė nebūtų turėjusi prieigos prie buhalterinių dokumentų ar butų papildomai reikalavus ir negavus papildomų dokumentų. Dalis dokumentų, kurie nebuvo pateikti administratorei, yra Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-me skyriuje, kuris atlieka ikiteisminį tyrimą. Ši aplinkybė yra žinoma pareiškėjoms ir administratorei.
    5. Nesutiktina su skundžiamojoje nutartyje išsakytais teiginiais dėl iš esmės neteisėto ir bendrovės interesams prieštaraujančio paskolos sutelkimo tuometiniam atsakovės vadovui S. V.. Atlikti veiksmai laikytini teisėtu ir pagrįstu civiliniu sandoriu — novacija. S. V. skola CK 6.141 straipsnio pagrindu pasikeitė į paskolą, todėl skundžiamojoje nutartyje išdėstyti teiginiai dėl bendrovės ir jos kreditorių interesus pažeidžiančios naujos paskolos sutarties sudarymo yra nepagrįsti, neteisėti ir naikintini pilna apimtimi.
    6. Skundžiamoje nutartyje pateikiami teiginiai dėl neteisėtų ir nesąžiningų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo nepagrįsti. Reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos veikiant išimtinai atsakovės interesais ir to reikalaujant pagrindinei jos skolininkei ir tuometinei didžiausiai klientei UAB „Lidl Lietuva“. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi atsakovei pritaikė laikinąsias apsaugos priemones visam jos turtui. Tuo metu vykdyto projekto užsakovas UAB „Lidl Lietuva“ dėl to ne tik sustabdė darbų priėmimą iš atsakovės, bet ir atsisakė mokėti už atliktus darbus. UAB „Lidl Lietuva“ reikalavo sudarinėti reikalavimo perleidimo sutartis, kad galėtų atsiskaitymus išmokėti tiesiogiai darbus atliekantiems subrangovams, stačiusiems Lidl parduotuvę Rasų g. 9A, Vilniuje. UAB „CCM Baltic“ vadovybė, siekdama išsaugoti pagrindini klientą ir užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, vadovaudamasi verslo sprendimo taisyklėmis, sutiko sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis.
    7. UAB „Lidl Lietuva“ iki šiol nėra priėmus atsakovės 2016 m. gegužės ir birželio mėnesį atliktų darbų ir nėra už juos apmokėjus bei yra didžiausia atsakovės debitorė, kurios skola viršija 800 000 Eur. Būtent dėl šių faktinių aplinkybių 2016 m. birželį sutriko atsiskaitymai su darbuotojais ir kitais įmonės kreditoriais. Šiaulių apygardos teismas, taikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, visiškai neatsižvelgė į procesų seką ir formaliai remdamasis pareiškėjų ir administratorės paaiškinimais priėmė skundžiamąją nutartį.
    8. Skirtingais atsakovės verslo vykdymo laikotarpiais sudarytos reikalavimų perleidimo sutartys yra nepagrįstai sutapatinamos ir subendrinamos. Vieno iš pagrindinių Atsakovės debitorių UAB „MIKO IR TADO LEIDYKLOS“ SPAUSTUVĖS atveju, reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta neegzistuojant kitiems kreditoriams, todėl šios sutarties atveju CK 6.9301 straipsnis netaikytinas. Ši reikalavimų perleidimo sutartis buvo sudaryta reaguojant į pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė negalėjo tinkamai reaguoti į pateiktą reikalavimą pašalinti defektus ir tuo pagrindu atsisakyti mokėti 100 000 Eur skolą už atliktus darbus. Ši įmonė iki šiol yra antra didžiausia atsakovės debitorė, kurios skola siekia 100 000 Eur.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės vadovė A. V. prašo atskirąjį skundą tenkinti, Šiaulių apygardos teismo 2017 gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir krausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atsiliepime iš esmės pritariama atskirojo skundo argumentams bei papildomai nurodoma, kad byloje nėra atlikta jokia įmonės nemokumo analizė, nebuvo ištirta kada ir kokiomis aplinkybėmis atsakovė tapo nemokia, kokie veiksmai buvo atlikti ar sandoriai buvo sudaryti įmonei jau esant nemokiai ir galėtų būti vertinami kaip tyčinio bankroto požymiai, kokia įtaka tokie veiksmai turėjo įmonės mokumui ar galimam atsiskaitymo su kreditoriais apsunkinimui.
  4. Administratorė pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 02 d. nutartį palikti nepakeistą.
  5. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovės įsiskolinimai susiję su darbo santykiais prasidėjo 2016 m. sausio mėnesį ir nuosekliai didėjo. Įsiskolinimai nebuvo padengti iki bankroto bylos iškėlimo 2016 m. spalio 17 d., t.y. atsakovė nevykdė su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų 10 mėnesių. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė ne tik nesikreipė dėl privalomo bankroto bylos iniciavimo, bet ir atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais turėdama daugiau nei tris mėnesius pradelstų įsipareigojimų savo darbuotojams, kas savaime sudaro tyčinio bankroto prezumpciją.
    2. Argumentai, kad atsakovė negalėjo atsiskaityti su darbuotojais, nes jai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovės lėšos buvo areštuotos dėl to, kad ji nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų kreditoriams, kurie kreipėsi į teismą dėl skolų priteisimo. Tai patvirtina, kad atsakovei buvo vadovauta netinkamai ir nebuvo laiku įgyvendinta ĮBĮ nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl privalomo bankroto bylos iniciavimo.
    3. Iš į bankroto bylą pateiktų atsakovės balansų matyti, kad 2015 m. gruodžio 25 d. įmonė turėjo atsargų už 1 185 049 Eur, 2016 m. gegužės 31 d. už 1 118 609 Eur. Kreditoriams pradėjus abejoti šių duomenų tikslumu, bankrutuojančios įmonės atstovas nurodė, kad 2016 m. gegužės 31 d. įmonės balanse nurodyta atsakovei priklausiančių žaliavų ir komplektavimo gaminių bendra 1 118 609 Eur vertė yra pagrįsta ir teisinga. 2016 m. spalio 28 d. atsakovės balanse įmonės atsargos jau tesudaro 7963 EUR, t. y. daugiau nei 1 1100 00 EUR mažiau nei prieš 4 mėnesius. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, kad atsakovės valdymo organai naudojosi tikrovės neatitinkančiais finansiniais dokumentais, jog bankroto byla įmonei nebūtų iškelta dar 2015 metais. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismui buvo pateikti realybės neatitinkantys duomenys.
    4. BAĮ 21 straipsnio 1 dalis numato įmonės valdymo organų pareigą tinkamai rūpintis įmonės buhalterinės apskaitos organizavimu. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas, o įmonės valdymo organai visada atsako už tinkamą įmonės valdymą. Sunkiai tikėtina, kad daugiau nei 1 100 000 EUR paklaida atsirado dėl įmonės darbuotojų kaltės, tačiau, net jei tai būtų tiesa, dėl tokios klaidos toleravimo ir jos savalaikio neištaisymo yra atsakingi atsakovės valdymo organai.
    5. CK 6.142 straipsnis nustato, kad novacija nėra laikoma prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas. Atsakovės valdymo organai, suteikdami įmonės tuometiniam vadovui S. V. paskolą, kad jis galėtų padengti savo įsiskolinimą įmonei, sudarė apsimestinį sandorį, siekdami atidėti prievolės vykdymo terminą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šie atsakovės valdymo organų veiksmai pažeidė įmonės kreditorių teises ir interesus.
    6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad esant ginčui dėl novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, kad novacija įvyko. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą kvalifikuoti šalių santykius kaip susitarimą dėl novacijos, todėl laikytina, kad novacija neįvyko. Reikalavimo įvykdyti piniginę prievolę pakeitimas paskolos sutartimi, kai prievolės dalykas išliko pinigų grąžinimas, nereiškia novacijos, nes nekeičiamos pagrindinės prievolės dalykas, jos vykdymo būdas ar prievolės šalys (CK 6.141 ir 6.142 straipsniai). Minėta sutartimi šalys tik atidėjo piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl sandoris negali būti pripažintas novacija.
    7. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės valdymo organai nuolat pažeidinėjo CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą. Pozicija, kad atsiskaitymų tvarka buvo pažeidinėjama, nes įmonė negalėjo atsiskaitinėti su kreditoriais dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, niekaip nelengvina situacijos ir atsakomybės už tokius veiksmus. Esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, atsakovės valdymo organams nebuvo uždrausta sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau sudarydami tokias sutartys jie turėjo nepažeisti kitų įmonės kreditorių interesų dėl pirmenybės suteikimo vienam kreditoriui (CK 6.66 straipsnis), nepiktnaudžiauti teise sudaryti tokius sandorius (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) ir neapeidinėti CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos privalomos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos. Atsakovės valdymo organai nevykdė įstatyme imperatyviai nustatytos pareigos, todėl pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis.
    8. Atskirojo skundo argumentas, kad reikalavimo perleidimo sutartis UAB „MIKO IR TADO LEIDYKLOS“ SPAUSTUVĖS atveju buvo sudaryta neegzistuojant kitiems kreditoriams ir CK 6.930¹ straipsnis netaikytinas“ yra prieštaraujantis pats sau. Atsakovė tuo metu ne tik turėjo daugiau pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, bet tie kreditoriai buvo kreipęsi į teismą dėl mokėtinų sumų priteisimo, todėl šis argumentais yra neatitinkantys tikrovės.
  6. Atsakovės kreditorė UAB „Talesta“ pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
  7. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad atsakovės valdymo organai nuolat pažeidinėjo atsiskaitinėjimo su kreditoriais tvarką. Bankrutuojančios įmonės vadovai sudarinėjo reikalavimo perleidimo sutartis su eile įmonių nurodydami atlikti mokėjimus pasirinktiems kreditoriams, kai bankrutuojanti įmonė ne tik turėjo pradelstų mokestinių įsipareigojimų, senesnių skolų, bet ir savo darbuotojams vėlavo mokėti atlyginimus. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, egzistuoja ne vienas pagrindas atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
    2. Sudarinėjant reikalavimo perleidimo sutartis buvo vykdomas priverstinis išieškojimas, t.y. antstoliai turėjo būti priėmę patvarkymus Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 689 straipsnio nustatyta tvarka dėl į atsakovės banko sąskaitas patenkančių lėšų nurašymo. Minėti atsakovės vadovų veiksmai trukdė antstoliams vykdyti išieškojimą.
    3. Sunku patikėti, kad atsakovės valdymo organai nežinojo apie daugiau nei 1 100 000 Eur turto masės neatitikimą realiai finansinei situacijai. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, apgaulingai vedama apskaita suteikė atsakovės valdymo organams galimybę vengti bankroto bylos iškėlimo dar 2015 metais, todėl darytina išvada, kad įmonės valdymo organai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iniciavimo bent metais anksčiau nei buvo iškelta bankroto byla. Jei atsakovės valdymo organai būtų laiku kreipęsi dėl bankroto bylos iniciavimo, tikėtina, jog daugiau nei 3,5 mln. Eur kreditorinių reikalavimų suma būtų ženkliai mažesnė. Kadangi atsakovės valdymo organai nevykdė jiems imperatyviai įstatyme nustatytų pareigų, todėl savo veiksmais padarė žalos 259 kreditoriams, kuri pasireiškia kreditoriniais reikalavimais. Minėti neteisėti veiksmai ir / ar neveikimas traktuotini kaip tyčinio bankroto požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.
    4. Įmonės vadovas visada atsako už savo pavaldinius ir privalo užtikrinti, kad įmonės veikloje būtų laikomasi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, todėl darbuotojo (ų) klaida dėl tokio didelio įmonės balanso neatitikimo realiai įmonės finansinei situacijai negali būti traktuojama įmonės vadovo atleidimo nuo atsakomybės sąlyga.
    5. Atsakovės suteikta 90 000 Eur paskola tuometiniam vadovui S. V. negali būti traktuojama nei kaip novacija, nei kaip paskola. Esminė paskolos santykių buvimą įrodanti aplinkybė yra pinigų perdavimas, o nagrinėjamu atveju jokie pinigai perduoti nebuvo. Minėtu sandoriu buvo nukeltas S. V. prievolės bankrutuojančiai įmonei įvykdymo terminas, kas iš esmės prieštarauja novacijos galimumui (CK 6.142 straipsnis). Kadangi sandoris negali būti traktuojamas nei kaip paskola, nei kaip novacija, darytina išvada, kad sandoris yra tariamas. Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo sandoriu neabejotinai buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Todėl atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria nuspręsta atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  3. Prieš pradėdamas nagrinėti atskirąjį skundą teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį aiškindamas ir taikydamas įstatymus, kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje vienareikšmiai suformuluotus nurodymus – tai atlikdamas, privalo remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009). Toliau teismas nurodo nagrinėjamoje byloje aktualias taikytinas įstatymo normas ir teismų praktikos nuostatas.
  4. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.
  5. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Taigi, esant nors vienam iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014). Pagal formuojamą teismų praktiką, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su šios veikla, valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Taigi teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad yra būtina požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovo veiksmai privedė šią prie bankroto, t. y., kad įstatymas nereikalauja, jog būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma, nes tam konstatuoti pakanka nustatyti, kad pastarasis sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus ir dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tik byloje nustatytų aplinkybių (įmonės vadovo veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) visuma suteikia pagrindą spręsti dėl vadovo kryptingo, sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto; kad byloje reikia turėti tiek duomenų, kiek jų visuma leistų spręsti apie egzistavimą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, būtent konkrečioje situacijoje suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu; kad nėra būtina nustatyti konkretų veiksmą ar sandorį, nulėmusį įmonės bankrotą, nes vertintinas visetas aplinkybių, susijusių įmonės su valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu, jų įtaka mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių šios nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013). Toliau apeliacinis teismas nagrinėja atskirojo skundo argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

5Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą tyčinis įmonės bankrotas preziumuojamas, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tyčinio bankroto požymiai ir (ar) prezumpcijos turi būti aiškinami pagal ĮBĮ ir teismų praktikoje pateiktą tyčinio bankroto sampratą, o jų pagrindu tyčinio bankroto faktas konstatuotinas byloje esant pakankamai įrodymų.
  2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija taikytina esant visoms šios normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, patvirtina ne tik šios normos gramatinė konstrukcija, tačiau taip pat ir ĮBĮ redakcijos XIP-4927 ir XIP-4928 aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, jog atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas būtų laikomas tyčinio bankroto požymiu išimtinai tik tuo atveju, jei atsiskaitymų metu darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taip pat nurodyta, kad nustatant bankroto požymį dėl atsiskaitymų eilės pažeidimo išskirtinai vertinami atsiskaitymų su darbuotojais pažeidimai ne tik todėl, kad darbuotojai yra socialiai jautriausia kreditorių grupė, bet ir todėl, kad jų reikalavimai tenkinami Garantinio fondo lėšomis, o Garantinio fondo administratoriaus išlaikymas reikalauja ir valstybės biudžeto lėšų [...].
  3. Pažymėtina, kad dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, nurodydamas, kad šiame punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos.
  4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įsiskolinimai darbuotojams fiksuoti nuo 2016 metų balandžio – birželio mėnesių, visa jo suma sudarė 219927,26 Eur (2 t., b.l. 7). BUAB „CCM“ vadovas S. V. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo labiau, kad Šiaulių apygardos teisme 2016 m. birželio 14 d. buvo gautas kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla atsakovui buvo iškelta 2016 m. spalio 17 d., tačiau įsiskolinimai darbuotojams nebuvo padengti iki bankroto bylos iškėlimo. Akcentuotina, kad įsiskolinimas pirmos eilės kreditoriams pagal Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartį sudaro 109983,62 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė nevykdė su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų daugiau nei 3 mėnesius, atsiskaitinėjo su pasirinktais kreditoriais, todėl yra pagrindas preziumuoti įmonės tyčinį bankrotą.

6Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

  1. Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui, nes šis ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1–6 dalys).
  2. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).
  3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai. Įmonės balansai nuo teismui pateikto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo iki nutarties iškelti bankroto bylą keitėsi kelis kartus, o įmonės turimos atsargos sumažėjo iki 7 963 Eur, nors praėjusiais finansiniais metais jos sudarė 1 185 049 Eur. Tai rodo, kad įmonėje nebuvo nurašomos medžiagos, tuo pačiu iškraipomi balanso duomenis.
  4. Atskirajame skunde ir atsakovės atsiliepime į jį nurodoma, kad materialinės medžiagos buvo nurašomos laikantis nustatytos nurašymo tvarkos, o vadovo ir atsakingų asmenų veiksmai atitiko BAĮ reikalavimus. Galiojusios įmonės generalinio direktoriaus patvirtintos bendrovės vidaus taisyklės numatė atsakomybių pasiskirstymą tarp darbuotojų nurašant medžiagas. Atsakingų asmenų tiesioginių pareigybių neatlikimas tinkamai nurašant jų žinioje buvusias medžiagas negali būti tapatinamas su atsakovės vadovo tyčiniu veikimu prieš įmonės ir jos kreditorių interesus.
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas.
  6. Netinkamai ir / ar apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir / ar netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai.
  7. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, kad įmonės finansinė apskaita buvo vykdoma netinkamai. Be to šis faktas nėra iš esmės ginčijamas ir atskiruoju skundu, kuriame nurodoma, kad atsakingų asmenų tiesioginių pareigybių neatliktas, tinkamai nurašant jų žinioje buvusias medžiagas, negali būti tapatinamas su atsakovės vadovo tyčiniu veikimu prieš įmonės ir jos kreditorių interesus.
  8. Vertinant ar įmonės vadovas laikėsi bona fide ir maksimalaus rūpestingumo standartų santykiuose su įmonės kreditoriais, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dokumentai su didelę paklaidą turinčiais duomenimis ne tik nebuvo teisingai apskaitomi, tačiau ir buvo teikiami įmonės kreditoriams bei teismui. Nors įmonėje buvo patvirtinta tvarka, kuria vadovaujantis turėjo būti nurašomas turtas, tačiau įmonės vadovas jos nekontroliavo arba aplaidžiai pasitikėjo, o tokie atsakovės vadovo veiksmai suteikė galimybę išvengti bankroto bylos iškėlimo dar 2015 metais. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai, kad atsakingų asmenų tiesioginių pareigybių neatlikimas, tinkamai nurašant jų žinioje buvusias medžiagas, negali būti tapatinamas su atsakovės vadovo tyčiniu veikimu prieš įmonės ir jos kreditorių interesus, yra atmestinas.
  9. Taip pat pritartina atsakovės kreditorės UAB „Talesta“ atskirajame skunde išdėstytai pozicijai, kad įmonės vadovas atsako už savo pavaldinius ir privalo užtikrinti, kad įmonės veikloje būtų laikomasi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, todėl darbuotojo (ų) klaida dėl tokio didelio įmonės balanso neatitikimo realiai įmonės finansinei situacijai negali būti traktuojama įmonės vadovo atleidimo nuo atsakomybės sąlyga.
  10. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymiai.

7Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

8ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

  1. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „CCM Baltic“ vadovai jau po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sudarinėjo reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis atsiskaitinėjo su išskirtiniais kreditoriais, apeidami atsiskaitymų eilę. Byloje taip pat yra pateikti įrodymai, kad atsakovės vadovai nurodinėjo, kaip turi išmokėti lėšas tiesiogiai vieni kreditoriai kitiems. Tokiu atveju gaunamos lėšos nepateko į atsakovės banko sąskaitą ar kasą ir nebuvo atsiskaitomos pagal eilę (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
  4. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad reikalavimo perleidimo sutartys iš esmės buvo sudaromos veikiant išimtinai atsakovės interesais ir vien dėl to, kad įmonei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir kitais būdais įmonė negalėjo tinkamai vykdyti veiklos.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustatė, kad atsakovės valdymo organai pažeidinėjo CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą. Faktinės aplinkybės, kuriomis buvo sudaryti tokie sandoriai, nekeičia fakto, kad nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais buvo dar labiau esmingai pabloginta įmonės turtinė padėtis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gautos lėšos nepateko į atsakovės banko sąskaitą ar kasą ir nebuvo atsiskaitomos pagal kreditorių eilę (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Sudarant tokias sutartys pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai dėl pirmenybės suteikimo vienam kreditoriui (CK 6.66 straipsnis), nepiktnaudžiauti teise sudaryti tokius sandorius (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) ir neapeidinėti CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos privalomos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos.
  6. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymiai.

9Dėl S. V. paskolos

  1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas paskolos suteikimą, padarė išvadą, kad tinkamai fiksuojant visas buhalterines operacijas, atskaitingas asmuo negali likti skolingas įmonei tokią didele suma. Pagal BAĮ už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas įmonės vadovas, šiuo atveju – pats S. V.. Pati paskola negalėjo būti suteikiama, kadangi iš esmės nemoki įmonė suteikė lėšų vadovui, kuris ta pačia paskola atsiskaitė už savo skolas įmonei. Tokie veiksmai yra neabejotinai pažeidžiantys įmonės ir jos kreditorių interesus.
  2. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Taip pat apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
  3. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirojo skundo argumento susijusio su minėtos sutarties pripažinimo novacija. Be to, apeliaciniam teismui, kuris yra taip pat ir fakto instancija, nepateikta jokių įrodymų, galinčių patvirtinanti suteiktos paskolos būvimą novacija, o esant ginčui esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, kad novacija įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2007 m. birželio 22 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007). Atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas minėtą paskolos sutartį vertinti kaip novaciją yra atmestinas.

10Dėl bylos procesinės baigties

  1. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas įvertinęs tinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, todėl skundžiama nutartis palikta nepakeista.
  2. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

11Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

12Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Nenustačius teisinio ir faktinio pagrindo apelianto atskirojo skundo patenkinimui, kiti byloje dalyvaujantys asmenys įgyja teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šios išlaidos atsirado dėl apelianto inicijuoto apeliacinio proceso (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
  2. Atsakovės kreditorės UAB „Talesta“ ir UAB „Adista“ iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacines instancijos teisme. Kreditorės UAB „Talesta“ pateikti dokumentai patvirtina, kad ji turėjo 423,50 Eur, o UAB „Adista“ – 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimų į atskirąjį skundus parengimą.
  3. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas šioje byloje yra ne BUAB „CCM Baltic“, o trečiasis asmuo S. V., bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos iš jo, o ne iš bankrutuojančios įmonės.
  4. Pagal nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos) nuostatas maksimali atlygintina advokato išlaidų suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimą sudaro 337,35 EUR (822,8 Eur (2017-04-01– 2017-06-30 užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių)) × 0,41).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už atsiliepimų į atskirąjį skundą pateikimą dydį bei atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamas klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nesudėtingas, byloje sprendžiami teisiniais klausimai nenauji, specialių žinių nereikia, šalių advokatų dalyvavimas byloje tęstinis, atsiliepimų į atskirąjį skundą apimtis nedidelė, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti maksimalią atlygintiną advokatų išlaidų sumą. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teismas priteisia iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, S. V. atsakovės kreditorių UAB „Talesta“ ir UAB „Adista“ naudai po 300,00 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

15Priteisti iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, S. V., a. k. ( - ) atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „CCM Baltic“ kreditorių UAB „Talesta“, j. a. k. 301557763, ir UAB „Adista“, j. a. k. 302903990, naudai po 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai