Byla 2-274-381/2015
Dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“, atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1157-260/2014 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“ prašymą patvirtinti jo reikalavimą atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje ir atsakovo priešieškinį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlė atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Kraujo donorystės centras“ bankroto bylą.

6Kreditorius UAB „Nordea Finance Lithuania“ pateikė atsakovo administratoriui 30 163,83 Lt reikalavimą. Bylos nagrinėjimo metu savo prašymą kreditorius patikslino, ir prašė teismo patvirtinti 18 764,10 Lt reikalavimą.

7Reikalavimo faktiniu pagrindu įvardytos aplinkybės, kad šalys be septynių Veiklos nuomos sutarčių taip pat buvo sudariusios dvi finansinės nuomos sutartis, t. y. 2010 m. gegužės 14 d. Finansinės nuomos sutartį Nr. 20104842 ir 2011 m. kovo 16 d. Finansinės nuomos sutartį Nr. 20114869 (toliau kartu – ir Lizingo sutartys). Pagal Veiklos nuomos sutartis atsakovas liko skolingas 30 163,83 Lt. Atsakovui nevykdant įsipareigojimų, ieškovas Lizingo sutartis vienašališkai nutraukė 2013 m. kovo 17 d. Po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, ieškovas, pasitelkęs UAB „Baltijos realizacijos centras“, pardavė Lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą. Iš pardavimo gauta suma padengė ne tik atsakovo įsiskolinimą pagal Lizingo sutartis, bet ir susidarė 11 399,73 Lt perviršis, kuris panaudotas atsakovo skolų pagal Veiklos nuomos sutartis sumažinimui (30 163,83 Lt – 11 399,73 Lt).

8Atsakovas bankrutavusi UAB (toliau – ir BUAB) „Kraujo donorystės centras“ su kreditoriaus reikalavimais nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančia Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 8.5 punkto dalį, kurioje numatyta, kad „[n]utraukus Sutartį, Lizingo gavėjo sumokėti administravimo mokestis, Lizingo gavėjo sumokėti mokėjimai pagal Grafiką bei kiti mokėjimai pagal Sutartį jam negrąžinami“, ir priteisti iš kreditoriaus 60 043,58 Lt bei bylinėjimosi išlaidas.

9Atsakovas nurodė, kad iki Lizingo sutarčių nutraukimo jis pagal pirmąją sutartį buvo sumokėjęs 91,54 procentus turto vertės ir 98,41 procentus palūkanų sumos, o pagal vėlesnę sutartį – 65,62 procentus turto vertės ir 93,71 procentus palūkanų sumos. Atsakovui tinkamai įvykdžius Lizingo sutartis, kreditorius būtų gavęs 420 535,93 Lt, o nuosavybės teisės į turtą perėjusios atsakovui. Kadangi Lizingo sutarčių dalyku buvusio turto grąžinimo kreditoriui metu jo rinkos vertė buvo 186 200 Lt, kreditoriaus bendra gauta nauda yra 480 576,51 Lt (294 379,51 Lt turto išpirkimo įmokos ir palūkanos, 186 200 Lt turto vertė). Kreditoriui grąžinto turto vertė viršija jo negautas pajamas 60 043,58 Lt. Ši suma turėtų būti grąžinta atsakovui. Nors Lizingo sutarčių 8.5 punktuose numatyta, kad nutraukus sutartį atsakovo atlikti mokėjimai jam nėra grąžinami, tačiau šios nuostatos taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, iškreiptų šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą bei nustatytų neproporcingai didelę atsakomybę už Lizingo sutarčių neįvykdymą, taip pat pažeistų ir viešąjį interesą. Negrąžindamas nurodytos sumos kreditorius ne tik pažeidžia mokėjimų eiliškumą, bet ir pelnosi kitų atsakovo kreditorių sąskaita.

10II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtino 30 163,83 Lt kreditoriaus UAB „Nordea Finance Lithuania“ reikalavimą; pripažino iš dalies negaliojančiomis tarp šalių sudarytų Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 8.5 punkto dalis; priteisė atsakovui iš kreditoriaus 11 399,73 Lt.

12Įvertinęs šalių sudarytų sutarčių sąlygas, atsakovo administratoriaus poziciją, teismas padarė išvadą, kad kreditorius teisingai apskaičiavo prašomą patvirtinti 30 163,83 Lt dydžio reikalavimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad, realizavęs Lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą, kreditorius gavo 11 399,73 Lt daugiau, nei būtų gavęs sutarčių tinkamo įvykdymo atveju. Kreditorius neteisėtai šią sumą panaudojo skolos pagal Veiklos nuomos sutartis dengimui. Teismas nurodė, kad pardavus po bankroto bylos iškėlimo pagal Lizingo sutartis nuomotus daiktus, iš pardavimo gautos pajamos negali būti įskaitytos į bankrutuojančios įmonės skolas, susidariusias pagal Veiklos nuomos sutartis iki bankroto bylos iškėlimo, tokios lėšos turėtų būti perduotos bankrutuojančiai įmonei jos kreditorių reikalavimų tenkinimui. Dėl to teismas nutarė kreditoriaus prašymą tenkinti iš dalies ir patvirtinti ne 18764,10 Lt, bet 30 163,83 Lt dydžio reikalavimą.

13Teismas nurodė, kad kreditoriaus iš turto pardavimo gauta 11 399,73 Lt suma priteistina atsakovui. Teismas sprendė, kad ši suma neturi būti didesnė, nes automobiliai parduoti už konkrečią kainą. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo nurodytomis automobilių vertėmis nesivadovavo. Dėl nurodytos sumos priteisimo teismas pabrėžė, kad Lizingo sutarčių 8.5 punkto taikymas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams, pažeistų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, kadangi kreditorius gautų mokėjimus, kurie viršytų atsakovo įsipareigojimus.

14Bylinėjimosi išlaidų teismas nutarė neskirstyti, nurodydamas, kad didelę dalį išlaidų kreditorius turėjo, nes nesugebėjo pateikti aiškaus savo reikalavimo ir jo pagrindimo. Be kita ko, teismas rėmėsi ir tuo, kad priešieškinį patenkinus iš dalies, šalių turėtos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos iš esmės lygios.

15III. Atskirųjų skundųir atsiliepimų į juosargumentai

16Atskirajame skunde kreditorius UAB „Nordea Finance Lithuania“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas priešieškinys, ir, atsižvelgiant į tai, pakeisti nutarties dalį dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. Skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

171. Teismas nepagrįstai pripažino, kad „<...> iš pardavimo gautos pajamos negali būti įskaitytos į bankrutuojančios įmonės skolas, susidariusias pagal Veiklos nuomos sutartis iki bankroto bylos iškėlimo, tokios lėšos turėtų būti perduotos bankrutuojančiai įmonei jos kreditorių reikalavimų tenkinimui“. Lizingo sutarčių 8.5 punkte šalys aiškiai susitarė, kad po sutarčių nutraukimo atsakovui jo sumokėti mokėjimai nėra grąžinami. Ši nuostata pagrįsta tuo, kad skolininko prisiimti įsipareigojimai būtų įvykdyti tinkamai, o juos netinkamai vykdant – kompensuoti kreditoriaus patirti nuostoliai. Atsakovui pradėjus netinkamai vykdyti pagal Lizingo sutartis prisiimtas prievoles, atliktais mokėjimais pirmiausia buvo dengiamos seniausios skolos. Pagal tokį patį principą buvo mažinamas atsakovo įsiskolinimas ir iš turto pardavimo gautomis sumomis.

182. Pripažindamas negaliojančiomis Lizingo sutarčių 8.5 nuostatas, teismas neįvertino šalių tarpusavio santykių specifikos. Remiantis teismo pozicija, pardavęs Sutarčių dalyku buvusį turtą už didesnę sumą, nei yra sutartinis atsakovo įsiskolinimas, kreditorius turi grąžinti atsakovui skirtumą, nors jis yra skolingas pagal kitas sutartis. Pagal tokią poziciją, kreditorius nėra skatinamas parduoti turtą brangiau, nes jis papildomos sumos negali nukreipti bendram skolininko įsipareigojimų sumažinimui. Teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012, pateiktais išaiškinimais, nes atsakovo pagal Sutartis sumokėtų įmokų suma ir kreditoriaus susigrąžinto turto vertė neviršija visų jo patirtų nuostolių sumos.

19Atskirajame skunde atsakovas BUAB „Kraujo donorystės centras“ prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį – priešieškinį tenkinti visiškai. Skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

201. Kreditorius pagal Lizingo sutartis iš atsakovo yra gavęs 294 379,51 Lt Turto išpirkimo įmokų bei palūkanų, ir 186 200 Lt vertės turtą. Taigi kreditoriaus gauta nauda siekia 480 579,71 Lt, nors, atsakovui tinkamai įvykdžius Lizingo sutartis, ji būtų buvusi 420 535,93 Lt. Ši suma, t. y. kreditoriaus gauta nauda (60 043,78 Lt) turėjo būti priteista iš kreditoriaus (CK 6.222 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeBUAB „Kavaska“ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K3-472/2012).

212. Teismas procesinį sprendimą priėmė remdamasis ne turto vertinimo dokumentais, o Pirkimo sutartimis. Jomis remtasi be pagrindo, nes turtas parduotas kreditoriaus partneriui, kuris pats jį ir įvertino. Pirkimo sutarčių kaina neatitinka rinkos kainos ir nėra tokia patikima, kaip nustatyta turto vertintojų. Apskaičiuojant restitucijos sumą, reikėjo remtis ne turto kaina, bet rinkos verte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012). Be to, dalis turto buvo parduota tik praėjus metams po jo perdavimo kreditoriui. Toks laiko tarpas galėjo lemti turto rinkos vertės pokyčius. Dėl to rinkos vertė, kuri buvo nustatyta turto grąžinimo / perdavimo momentu, turėjo būti pagrindinis skaičiavimo rodiklis.

223. Bylos svarstymui pateikto UAB „Baltijos realizacijos centras“ atlikto turto vertinimo įrodomoji reikšmė yra abejotina, nes jį atliko asmuo, kuris ir įsigijo turtą. Be to, turto vertinime nėra išskirtos ir vertintos konkretaus turto savybės, lyginamieji objektai parinkti ženkliai prastesnės komplektacijos ir lyginti neįvedant aiškių individualių savybių pataisos koeficientų. Turto rinkos vertei pagrįsti buvo pateikti ir išrašai iš EMPREKIS duomenų bazės. Akivaizdu, kad kreditorius su savo partneriu (UAB „Baltijos realizacijos centras“) netinkamai nustatė turto pardavimo kainą, kuri neatitiko rinkos vertės. Vadinasi, kreditorius neveikė taip, kad atsakovas patirtų mažiausius nuostolius, t. y. nedėjo protingų pastangų iš turto pardavimo gauti maksimalią kainą.

23Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą kreditorius UAB „Nordea Finance Lithuania“ prašo skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai, nekartojant išdėstytų atskirajame skunde:

241. Vien faktas, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ įsigijo ginčo automobilius, neteikia pagrindo abejoti šio asmens atliktų turto vertinimų objektyvumu. UAB „Baltijos realizacijos centras“ yra ne tik kvalifikuotas turto vertintojas, bet jo parengtos vertinimo ataskaitos nėra pripažintos negaliojančiomis ir jose užfiksuota turto vertė, kuri nustatyta turto vertinimo dieną. Tik UAB „Baltijos realizacijos centras“ galėjo nustatyti realią turto vertę, nes tik jis apžiūrėjo turtą. EMPREKIS pateikiamos vertės įrodomosios reikšmės neturi, nes jos yra vidutinės galimos vertės. Tikroji turto kaina nustatoma tik sudarius tokio turto pirkimo–pardavimo sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Taigi teismas galėjo remtis ne automobilių vertinimais, bet Pirkimo sutartyse įvardytomis pardavimo kainomis.

252. Kreditoriaus veikla yra finansavimo teikimas, bet ne automobilių pardavimas, todėl jis pasinaudojo UAB „Baltijos realizacijos centras“ paslaugomis. Pastarasis turtą parduoda tokios būklės, kokios jis yra, neatlikdamas darbų, kurie padidintų jo vertę. Dėl tokių paslaugų kreditorius nepatyrė automobilių saugojimo, pardavimo kaštų ir jis nebūtų pardavęs turto už didesnę kainą, nei tą, kurią gavo profesionalus automobilių pardavėjas. Automobiliai buvo parduoti už jų tikrąją kainą, o realus skirtumas tarp gauto pelno ir pagal Lizingo sutartis turėtos gauti naudos sudarė 11 399,73 Lt, o ne 60 043,58 Lt.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją (lot. revisio prioris instantiae), neįskaitant išimčių dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir poreikio ginti viešąjį interesą, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Ši taisyklė taikoma ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Byloje paduotų atskirųjų skundų teisinis ir faktinis pagrindai implikuoja, kad apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką sudaro išsiaiškinimas, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės bei fakto klaidų pripažindamas, jog ieškovas Lizingo sutarčių dalyką realizavo už protingą kainą, o Lizingo sutarčių 8.5 punktas, įtvirtinantis vienašalę restituciją, yra neteisėtas. Be kita ko, į apeliacinio nagrinėjimo dalyką patenka ir klausimas, susijęs su tuo, ar gali kreditorius po bankroto bylos skolininkui iškėlimo įskaityti paties kreditoriaus įsiskolinimus, atsiradusius pagal vienas sutartis, į jo reikalavimus, atsiradusius pagal kitas su tuo pačiu skolininku sudarytas sutartis.

28Dėl lizingo davėjo teisių gynimo būdų lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartinius įsipareigojimus

29Byloje nustatyta, kad ieškovas Lizingo sutartis vienašališkai nutraukė 2013 m. kovo 17 d. (I b. t., l. 73–74). Tokio teisinio veiksmo pagrindu ieškovas įvardijo esminį atsakovo prievolių pažeidimą – lizingo įmokų, palūkanų ir kitų sumų, įvardytų sutartyje, nemokėjimą. Įspėjime dėl Lizingo sutarčių nutraukimo ieškovas nurodė atsakovui sumokėti iki sutarčių nutraukimo datos susidariusią skolą bei grąžinti Turtą. Iš to aišku, kad ieškovas, atsakovui iš esmės pažeidus sutartis, savo teisių gynimui pasirinko vieną iš alternatyvių būdų, įtvirtintų CK 6.574 straipsnyje ir numatytų Lizingo sutarčių 8 skirsnyje.

30CK 6.574 straipsnyje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“prieš A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą.

31Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, plėtodamas savo praktiką išaiškino, kad lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą. Taigi tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukta, jis, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės mastui. Lizingo davėjo elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės turėtų būti pripažįstamas sąžiningu, jeigu jis deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Lizingo davėjo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis). Aptartu aspektu kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigianti kreditoriaus sąžiningą elgesį, siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ prieš UAB „Strategy and management group“, bylos Nr. 3K-3-155/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ prieš J. M., bylos Nr. 3K-3-212/2014).

32Nustatyta, kad pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20114869 atsakovas ieškovui turėjo sumokėti 106 318,34 Eur (367 095,95 Lt) turto vertės dengimo, palūkanų įmokų, o pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20104842 – 15 512,38 Eur (53 561,14 Lt) (II b. t., l. 13–14, 17–18). Automobilį Ford Focus atsakovas perdavė ieškovo įgaliotam asmeniui UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2013 m. gegužės 29 d., o Audi A7 – 2013 m. birželio 7 d. (II b. t., l. 19–20). UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2013 m. birželio 11 d. atliko automobilio Audi A7 vertinimą (automobilio rinkos vertė buvo apskaičiuota 89 504,13 Lt be PVM), 2013 m. birželio 17 d. – automobilio Ford Focus vertinimą (automobilio rinkos vertė apskaičiuota 18 181,82 Lt be PVM) (II b. t., l. 23–60). Abu šiuos automobilius ieškovas pardavė UAB „Baltijos realizacijos centras“: Audi A7 2013 m. liepos 1 d. už 100 826,45 Lt be PVM (II b. t., l. 15–16), o Ford Focus 2014 m. balandžio 18 d. už 14 000 Lt be PVM (II b. t., l. 172–173). Taigi Turtą nupirko UAB „Baltijos realizacijos centras“, kuris ne tik jį įvertino, bet ir ieškovo vardu perėmė iš atsakovo. Pastarojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ne tik aptarto ieškovo ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ tarpusavio ryšio, bet ir to, kad Turtas parduotas už mažesnę kainą, nei buvo jo rinkos kaina. Siekdamas pagrįsti tokį teiginį, atsakovas pateikė bylos svarstymui UAB „Marleksa“ parengtą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 14-203-01, kurioje, atlikus retrospektyvinį vertinimą, fiksuota, kad automobilio Audi A7 vidutinė rinkos vertė 2013 m. birželio 11 d. turėjo būti 135 702,48 Lt be PVM (II b. t., l. 63–93). Be kita ko, atsakovas pateikė ir išrašus iš VšĮ „Emprekis“ duomenų bazės, kad automobilio Audi A7 vidutinė rinkos kaina 2013 m. birželį buvo 114 662 Lt be PVM, o Ford Focus – 17 893 Lt, kuri 2014 m. kovą turėjo sumažėti iki 15 909 Lt (II b. t., l. 107, 108–109).

33Siekdama išsiaiškinti, ar ieškovas iš tiesų elgėsi sąžiningai, realizuodamas Turtą, teisėjų kolegija iš UAB „Baltijos realizacijos centras“ išsireikalavo papildomus įrodymus apie Turto perleidimo aplinkybes. Pagal įmonės pateiktas PVM sąskaitų faktūrų kopijas, automobilį Audi A7 UAB „Baltijos realizacijos centras“ už 100 826,45 Lt be PVM 2013 m. liepos 2 d. perpardavė AB DNB lizingui, o automobilį Ford Focus - už 13 968,60 Lt be PVM 2014 m. gegužės 20 d. (III b. t., l. 124–125). Iš to aišku, kad vos tik įgijęs Turtą iš ieškovo, UAB „Baltijos realizacijos centras“ jį nedelsdamas už tokias pat kainas perpardavė kitai įmonei, kuri Turtą išnuomojo tretiesiems asmenims (III b. t., l. 131–136). Be kita ko, atsakovas 2015 m. sausio 28 d. pateikė naujus įrodymus, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ pardavinėja ginčo automobilį Audi A7 už 34 682,60 Eur (119 752,07 Lt) be PVM (III b. t., l. 143). 2015 m. vasario 3 d., atsakydamas į teismo užklausą, UAB „Baltijos realizacijos centras“ informavo, kad automobilio Audi A7 nebepardavinėja, o jis buvo pardavinėjamas automobilio savininkų prašymu už jų pačių nustatytą kainą, kuri neatitiko rinkos vertės (III b. t., l. 157). Iš šių faktinių duomenų aišku, kad automobilis Audi A7, kurio rida, lyginant su buvusia 2013 m. birželio 7 d., buvo didesnė 29 496 km, t. y. nepaisant automobilio papildomo nusidėvėjimo jį eksploatuojant, praėjus pusantrų metų buvo pardavinėjamas už 30 247,94 Lt (119 752,07 Lt - 89 504,13 Lt) didesnę kainą, nei 2013 m. birželio 11 d. jo vidutinė rinkos vertė, kurią nustatė būtent įmonė, pati jį įgijusi ir vėliau vykdžiusi jo antrinį realizavimą. Šio automobilio nurodyta pardavimo kaina po pusantrų metų net 18 925,62 Lt didesnė už kainą, kurią ieškovas gavo automobilį pardavęs UAB „Baltijos realizacijos centras“ (119 752,07 Lt - 100 826,45 Lt).

34Taigi, visuma naujai paaiškėjusių aplinkybių kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar Turtą ieškovas iš tiesų realizavo dėdamas visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Pirmiausia, pažymėtina, kad automobilį Audi A7 ieškovas pardavė iš esmės nedelsdamas po to, kai jį perėmė iš atsakovo, UAB „Baltijos realizacijos centras“. Įrodymų, kad būtų buvę bandoma aktyviai ieškoti kitų turto pirkėjų ar jį realizuoti kitu būdu, nei per UAB „Baltijos realizacijos centras“, nepateikta. Įsigytą automobilį UAB „Baltijos realizacijos centras“ iškart perpardavė už tapačią kainą, t. y. ūkio subjektas iš tokio sandorio negavo jokios ekonominės naudos. UAB „Baltijos realizacijos centras“, apžiūrėjęs automobilį Audi A7, nustatė, kad automobilis yra nešvarus, nusėdusi jo galinė pakaba (II b. t., l. 19). Akivaizdu, kad automobilio vertei reikšmę galėjo turėti tik galinės pakabos gedimas, bet ne jo švara. Minėta, kad UAB „Marleksa“ parengtoje išvadoje nurodyta, jog automobilio Audi A7, laikant, kad jo būklė atitiko vidutinę būklę pagal amžių ir ridą, vidutinė rinkos vertė 2013 m. birželio 11 d. turėjo būti 135 702,48 Lt be PVM. Nors UAB „Marleksa“ automobilio vidutinę rinkos vertę nustatinėjo restrospektyviai, neapžiūrėjus paties turto, tačiau pagrindo abejoti šia vertė nėra. UAB „Baltijos realizacijos centras“ užfiksuoti automobilio trūkumai (galinės pakabos nusėdimas) negalėjo lemti tokio reikšmingo turto vertės kritimo: nuo 135 702,48 Lt iki 89 504,13 Lt. Abejonių UAB „Baltijos realizacijos centras“ nustatytos turto rinkos vertės tikrumu kelia ne tik UAB „Marleksa“ apskaičiavimai, bet ir VšĮ „Emprekis“ administruojamos bazės duomenys apie vidutinę konkrečios rūšies transporto priemonės rinkos vertę. Šių subjektų ar duomenų bazėse fiksuoti turto vidutinės rinkos vertės skirtumai objektyviai negali būti paaiškinti vien tik aplinkybe, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ vienintelis apžiūrėjo turtą, kai nebuvo nustatyta jokių jo reikšmingų trūkumų ar defektų, kurie nebūtų būdingi analogiškiems tokio amžiaus ar nusidėvėjimo daiktams.

35Vėlesni UAB „Baltijos realizacijos centras“ veiksmai už tapačią kainą perparduodant automobilį Audi A7, o faktiškai po pusantrų metų vėl rūpinantis automobilio pardavimu už 34 682,60 Eur (119 752,07 Lt), t. y. Kainą, ženkliai didesnę, nei buvo įmonės nustatyta vidutinė automobilio rinkos vertė, implikuoja, kad egzistavo akivaizdus atotrūkis tarp ieškovo už šį automobilį gautos kainos ir jo realios rinkos vertės (CPK 185 straipsnis). Dėl to atsakovas nebe objektyvaus pagrindo kelia abejones, kad ieškovas, susigrąžinęs lizingo dalyką, neužtikrino pakankamo rūpestingumo bei sąžiningumo, jog automobilis būtų realizuotas už maksimalią įmanomą gauti kainą, atitinkančią jo rinkos vertę. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo ieškovui pareikštas pretenzijas, visapusiškai neįvertino atsakovo argumentų dėl ieškovo nerūpestingumo realizuojant Turtą ir juos grindžiančių įrodymų. Dėl to nepagrįstai buvo konstatuota, kad ieškovas Turtą pardavė už kainą, atitinkančią rinkos.

36Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad automobilio Ford Focus pardavimo aplinkybės iš dalies skiriasi nuo Audi A7 pardavimo. Nors abu automobiliai realizuoti pagal analogišką modelį, t. y. parduoti UAB „Baltijos realizacijos centras“, tačiau Ford Focus perleistas beveik po vienerių metų po to, kai jį atsakovas perdavė UAB „Baltijos realizacijos centras“. Taigi nors 2013 m. birželio 17 d. Ford Focus vidutinė rinkos vertė, nustatyta UAB „Baltijos realizacijos centras“, buvo 18 181,82 Lt be PVM, tai nereiškia, kad jo pardavimo kaina (13 968,60 Lt be PVM) buvo mažesnė, nei rinkos. Tą iš esmės patvirtina ir prieš tai aptartos VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje fiksuotos vidutinės automobilio rinkos vertės. Vis dėlto turto pardavinėjimas tokį ilgą laiką vien tik per UAB „Baltijos realizacijos centras“, galiausiai turtą ir parduodant šiam asmeniui, rodo, kad ieškovas nedėjo maksimalių pastangų automobilį realizuoti už didžiausią galimą gauti kainą per įmanomai trumpiausią laiką. Dėl to spręstina, kad atsakovas pagrįstai nurodo, jog apskaičiuojant ieškovo turėtą gauti naudą, perėmus Turtą, esminę reikšmę turi turto vertė, buvusi jo perdavimo ieškovui metu. Byloje esančių įrodymų visetas, o būtent UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir UAB „Marleksa“ turto vertinimo ataskaitos, Turto pardavimą įrodančios PVM sąskaitos faktūros, teikia pagrindą išvadai, kad ieškovas neužtikrino, jog Turtas būtų realizuotas už kainą, atitinkančią jo rinkos vertę. Tai lėmė, kad ieškovas iš Turto pardavimo negavo 39 057,85 Lt (135 702,48 Lt – 100 826,45 Lt) + (18 181,82 Lt – 14 000 Lt) be PVM (CPK 185 straipsnis).

37Nustatyta, kad vykdydamas įsipareigojimus pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20114869 atsakovas iki jos nutraukimo nebuvo sumokėjęs 99 932,49 Lt be PVM turto išpirkimo įmokų, o pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20104842 – 3 494,23 Lt, t. y. bendrai – 103 426,72 Lt (III b. t., l. 71). Turto vertė viršijo neišpirktą jų vertę 50 457,58 Lt be PVM (135 702,48 Lt + 18 181,82 Lt – 103 426,72 Lt). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad tuo atveju, jei lizingo objektu buvusio turto vertė viršija lizingo davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius, skirtumas turi būti grąžinamas lizingo gavėjui, nes priešingu atveju lizingo davėjas nepagrįstai praturtėtų. Pažymėtina ir tai, kad lizingo davėjas yra laisvas pasirinkti, ar turtą parduoti, kitaip perleisti, ar laikyti savo nuosavybe, tačiau tai neatleidžia jo nuo pirmiau nurodytos pareigos – grąžinti skirtumą lizingo gavėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. N. BIĮ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-6-915/2015).

38Nagrinėjamu atveju ieškovas skirtumo tarp gražinto Turto vertės ir jo turėtų iš Lizingo sutarčių nuostolių atsakovui negrąžino bei jį įskaitė į nuostolius, atsiradusius iš Veiklos nuomos sutarčių. Vadinasi, ieškovas, atsikirsdamas į atsakovo pretenziją, teigia, kad jo prievolė baigėsi įskaitymu (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).Tokio veiksmo teisėtumo Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aspektu klausimas yra esminė atsakovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įvertinimo sąlyga. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, reikalaudamas priteisti iš ieškovo pirmiau įvardytą skirtumą, teisine kliūtimi šio reikalavimo patenkinimui nurodė Lizingo sutarčių 8.5 punktų nuostatą, kuria įtvirtintas šalių susitarimas dėl vienašalės restitucijos taikymo, kilus atsakovo civilinei atsakomybei už esminį įsipareigojimų pažeidimą. Tačiau tokios sutarties sąlygos galiojimas, t. y. jos nenuginčijimas, teisiškai nėra reikšmingas, kadangi jos buvimas neužkerta kelio atsakovui reikalauti iš ieškovo priteisti jo nepagrįstai gautą naudą, nutraukus Lizingo sutartis (CK 6.222 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatavus, jog lizingo gavėjo sumokėtų įmokų suma ir lizingo davėjo susigrąžinto turto vertė viršija lizingo davėjo patirtus nuostolius, tai sutarties sąlyga, kurioje nustatyta lizingo davėjo teisė negrąžinti lizingo gavėjui turto išpirkimo įmokų, turi būti visiškai ar iš dalies netaikoma, o turto išpirkimo įmokos ar jų dalis, likusi išskaičius lizingo davėjo nuostolius, grąžintina lizingo gavėjui restitucijos pagrindu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Pastarojoje byloje kasacinis teismas, be kita ko, pripažino, kad ginčo sutarčių sąlygos nustatymas nėra draudžiamas įstatymo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo ginčijamos sutarčių sąlygos taikymas yra aktualus tik tais atvejais, kai, nutraukus lizingo sutartį ir realizavus lizingo sutarties objektą, lizingo davėjas patiria nuostolių. Priešingu atveju, kai lizingo gavėjo sumokėtų įmokų suma ir lizingo davėjo susigrąžinto turto vertė viršija lizingo davėjo patirtus nuostolius, lizingo gavėjui turi būti grąžinta ne pagal lizingo sutartį atlikti mokėjimai (ginčijamos Lizingo sutarčių 8.5 punkto dalys būtent ir numatė tik negrąžinimą administravimo mokesčio ir pagal Grafikus numatytų mokėjimų), bet suma, viršijanti lizingo davėjo nuostolius, pardavus lizingo objektą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria ieškovo atskirajame skunde išdėstytai pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas, nesant būtinos teisinių pagrindų visumos, pripažino negaliojančiomis Lizingo sutarčių 8.5 punktų dalis, kuriose nustatyta sąlyga dėl įmokėtų sutartinių įmokų negrąžinimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė konkretaus teisinio pagrindo, remiantis kuriuo minėtos Lizingo sutarčių sąlygos turėtų būti kvalifikuojamos kaip neteisėtos. Sandorių negaliojimo pagrindai aiškiai įvardyti CK II dalies IV skyriuje, tačiau jų taikymui būtinų materialiųjų teisinių faktų atsakovas byloje neįrodinėjo, apsiribodamas rėmimusi CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais. Pastarieji negali būti savarankiškas materialusis teisinis pagrindas sandorio ar jo dalies pripažinimui negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Archidis“ prieš A. B., bylos Nr. 3K-3-553/2014), tačiau, kaip prieš tai minėta, yra pagrindas netaikyti sutarčių sąlygų, nustatančių lizingo davėjo teisę negrąžinti lizingo gavėjui turto išpirkimo įmokų. Atsakovo teisių gynimo aspektu taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sutarties šalis, manydama, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidžia jos teises, turi galimybę pasinaudoti ne tik sutarties ginčijimu, kaip savo teisių gynimo būdu, bet ir kitais, atitinkančiais pažeidimo pobūdį, savo teisių gynybos būdais, įtvirtintais CK 1.138 straipsnyje ir kituose įstatymuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ prieš AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos BUAB „Remivilas“ prieš AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 2A-1471/2014). Vienas iš tokių teisių gynimo būdų – tai sutarties nutraukimo padariniai, reglamentuoti CK 6.222 straipsnyje.

39Dėl teisės įskaityti pagal atskiras sutartis atsiradusius reikalavimus ir įsiskolinimus po bankroto bylos skolininkui iškėlimo

40ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą kreditoriams draudžiama išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Ši įstatymo nuostata taip pat reiškia, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, šios įmonės kreditorių ir skolininkų savitarpio reikalavimai nuo bankroto bylos iškėlimo momento negali būti įskaitomi, nes tarpusavio reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks draudimas reiškia ir bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą, nes reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovė ir kt. prieš BUAB ,,Asotros veterinarija“, bylos Nr. 3K-3-591/2009; 2012 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Titlis“ v. G. P., bylos Nr. 3K-3-329/2012).

41Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai ieškovas iš Lizingo sutarčių gautą naudą, t. y. sumą, kurią turėjo grąžinti atsakovui, įskaitė į atsakovo skolą, atsiradusią pagal su ieškovu sudarytas Veiklos nuomos sutartis arba kitą Lizingo sutartį. Anot ieškovo, tokiu būdu buvo sumažintos ne skolos pagal konkrečias sutartis, bet bendras atsakovo debitorinis įsiskolinimas. Toks situacijos aiškinimas neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant ieškovo veiksmus kaip vienašalį reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ginčo šalys buvo sudariusios kompleksą sutarčių ir pagal jas šalys įgijo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų viena kitai, t. y. ieškovas pagal Veiklos nuomos sutartis, o atsakovas pagal Lizingo sutartis, tai nereiškia, kad vienų reikalavimo teisių įskaitymas į kitas yra ne įskaitymas, kaip vienas iš prievolių pabaigos būdų, numatytų įstatyme, bet kitokia prievolės pabaigos rūšis, nenumatyta įstatyme ir leidžiamas po skolininko bankroto bylos iškėlimo. Įskaitęs gautą naudą pagal Lizingo sutartis į atsakovo skolą, atsiradusią iš Veiklos nuomos sutarčių, ieškovas, kaip pats teisingai nurodo, sumažino savo kreditorinį reikalavimą atsakovui. Vis dėlto toks prievolės įvykdymo būdas negalėjo būti realizuotas dėl imperatyvaus draudimo, kuris pradėjo galioti 2013 m. birželio 27 d., kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti atsakovui bankroto bylą.

42Nustatyta, kad 2013 m. birželio 27 d. atsakovo skola pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20104842 buvo 3 554,22 Lt, o pagal kitą sutartį – 101 555,27 Lt (III b. t., l. 76–77). Ieškovas nurodė, kad iš automobilio Audi A7 pardavimo gautas lėšas panaudojo atsakovo skolai pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20114869 padengti ir 893,96 Lt likučiu sumažinta skola (neapmokėta turto vertė) pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20104842. Iš automobilio Ford Focus pardavimo gautomis lėšomis, ieškovo paaiškinimu, buvo padengta neišpirkta turto vertė, o likusi suma panaudota kitų įmokų, apskaičiuotų pagal Veiklos ir Lizingo sutartis, apmokėjimui. Detaliau neanalizuojant, kokios įmokos ir pagal kokias sutartis buvo padengtos iš Turto pardavimo gautomis lėšomis – šios aplinkybės į atskirųjų skundų teisinį ir faktinį pagrindus nėra įtrauktos, pažymėtina, kad, ieškovo iš Turto pardavimo gauta nauda, kurią jis turėtų grąžinti atsakovui, yra ne 11 399,73 Lt, kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, bet 50 457,58 Lt be PVM, t. y. 11 399,73 Lt plius 39 057,85 Lt – suma, kurios pirmosios instancijos teismas be pagrindo nekvalifikavo kaip ieškovo nepagrįstai gautos naudos, neužtikrinus rūpestingo ir sąžiningo elgesio realizuojant Turtą. Tuo tarpu dėl sumokėtų įmokų pagal Lizingo ir Veiklos nuomos sutartis dydžio, dėl likusios neišpirktos sutarčių objektų vertės, palūkanų ir delspinigių dydžio tarp šalių ginčo nėra.

43Apibendrindama išdėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo šalių atskirieji skundai teikia pagrindą pakeisti apskųstą teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmiausia, naikinama nutarties dalis, kuria iš dalies pripažinta negaliojanti Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 8.5 punkto dalis, nustatanti vienašalės restitucijos taikymą, ir šioje dalyje klausimas išsprendžiamas iš esmės, atsakovo reikalavimą atmetant kaip nepagrįstą. Pripažinus, kad ieškovas nesielgė protingai ir sąžiningai besirūpindamas Turto pardavimu, spręstina, kad negrąžindamas atsakovui realiai gautos naudos, o ją faktiškai panaudodamas kitų reikalavimų įskaitymams, ieškovas elgėsi neteisėtai (CK 6.259 straipsnis, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Ieškovo iš Lizingo sutarčių perėmus Turtą gauta bendra nauda yra 50 457,58 Lt, todėl pirmosios instancijos teismo iš ieškovo atsakovui priteista suma didinama nuo 11 399,73 Lt iki 50 457,58 Lt (14 613,52 Eur). Kita nutarties dalis, kurioje nustatytas ieškovo reikalavimo atsakovui dydis, atsižvelgiant į tai, kad šalys jos neskundžia, t. y. neišeinant už apeliacinio proceso ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), paliekama nepakeista.

44Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

45Ginčo baigtis materialiąja teisine prasme iš esmės palanki atsakovui, todėl ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors atmestas atsakovo reikalavimas dėl Lizingo sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tačiau jo patenkinimas ar nepatenkinimas neturi reikšmės materialiajam teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui.

46Pirmosios instancijos teisme atsakovas turėjo 2 015,03 Eur (6 957,50 Lt) advokato teisinės pagalbos rengiant priešieškinį, atstovaujant teisme išlaidų (II b. t., l. 118-124; III b. t., l. 49-52). Įvertinusi suteiktos teisinės pagalbos mastą, aplinkybę, kad ieškovas ne kartą tikslino savo reikalavimus, bylos sudėtingumą fakto ir teisės klausimų požiūriu, teisėjų kolegija sprendžia minėtas išlaidas esant pagrįstomis ir jas priteisia atsakovui iš ieškovo (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

47Apeliacinės instancijos teisme atsakovas turėjo 438,08 Eur advokato teisinės pagalbos rengiant atskirąjį skundą išlaidų (III b. t., l. 149-151), kurios taip pat priteistinos iš ieškovo.

48Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3punktu,

Nutarė

49Pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį.

50Panaikinti nutarties dalį, kuria iš dalies pripažinta negaliojančia ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“ ir atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ 2010 m. gegužės 14 d. sudarytos Finansinės nuomos sutarties Nr. 20104842 ir 2011 m. kovo 16 d. sudarytos Finansinės nuomos sutarties Nr. 20114869 Bendrųjų sąlygų 8.5 punkto dalis, ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“ šį reikalavimą atmesti, kaip nepagrįstą.

51Padidinti atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras“ (juridinio asmens kodas 11050957) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“ (juridinio asmens kodas 111667277) priteistą sumą iki 14 613,52 (keturiolika tūkstančių šeši šimtai trylika eurų ir 52 ct) Eur.

52Priteisti atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras“ iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“ 2 015,03 (du tūkstančiai penkiolika eurų ir 3 ct) Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme.

53Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

54Priteisti atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras” iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania” 438,08 (keturi šimtai trisdešimt aštuoni eurai ir 8 ct) Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlė atsakovui... 6. Kreditorius UAB „Nordea Finance Lithuania“ pateikė atsakovo... 7. Reikalavimo faktiniu pagrindu įvardytos aplinkybės, kad šalys be septynių... 8. Atsakovas bankrutavusi UAB (toliau – ir BUAB) „Kraujo donorystės... 9. Atsakovas nurodė, kad iki Lizingo sutarčių nutraukimo jis pagal pirmąją... 10. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 11. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtino 30 163,83... 12. Įvertinęs šalių sudarytų sutarčių sąlygas, atsakovo administratoriaus... 13. Teismas nurodė, kad kreditoriaus iš turto pardavimo gauta 11 399,73 Lt suma... 14. Bylinėjimosi išlaidų teismas nutarė neskirstyti, nurodydamas, kad didelę... 15. III. Atskirųjų skundųir atsiliepimų į juosargumentai... 16. Atskirajame skunde kreditorius UAB „Nordea Finance Lithuania“ prašo... 17. 1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad „<...> iš pardavimo gautos... 18. 2. Pripažindamas negaliojančiomis Lizingo sutarčių 8.5 nuostatas, teismas... 19. Atskirajame skunde atsakovas BUAB „Kraujo donorystės centras“ prašo... 20. 1. Kreditorius pagal Lizingo sutartis iš atsakovo yra gavęs 294 379,51 Lt... 21. 2. Teismas procesinį sprendimą priėmė remdamasis ne turto vertinimo... 22. 3. Bylos svarstymui pateikto UAB „Baltijos realizacijos centras“ atlikto... 23. Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą kreditorius UAB „Nordea Finance... 24. 1. Vien faktas, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ įsigijo ginčo... 25. 2. Kreditoriaus veikla yra finansavimo teikimas, bet ne automobilių... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio... 28. Dėl lizingo davėjo teisių gynimo būdų lizingo gavėjui iš esmės... 29. Byloje nustatyta, kad ieškovas Lizingo sutartis vienašališkai nutraukė 2013... 30. CK 6.574 straipsnyje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo... 31. Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, plėtodamas savo... 32. Nustatyta, kad pagal Finansinės nuomos sutartį Nr. 20114869 atsakovas... 33. Siekdama išsiaiškinti, ar ieškovas iš tiesų elgėsi sąžiningai,... 34. Taigi, visuma naujai paaiškėjusių aplinkybių kelia pagrįstų abejonių... 35. Vėlesni UAB „Baltijos realizacijos centras“ veiksmai už tapačią kainą... 36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad automobilio Ford Focus pardavimo... 37. Nustatyta, kad vykdydamas įsipareigojimus pagal Finansinės nuomos sutartį... 38. Nagrinėjamu atveju ieškovas skirtumo tarp gražinto Turto vertės ir jo... 39. Dėl teisės įskaityti pagal atskiras sutartis atsiradusius reikalavimus ir... 40. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad įsiteisėjus teismo... 41. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai ieškovas iš Lizingo sutarčių... 42. Nustatyta, kad 2013 m. birželio 27 d. atsakovo skola pagal Finansinės nuomos... 43. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes,... 44. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ... 45. Ginčo baigtis materialiąja teisine prasme iš esmės palanki atsakovui,... 46. Pirmosios instancijos teisme atsakovas turėjo 2 015,03 Eur (6 957,50 Lt)... 47. Apeliacinės instancijos teisme atsakovas turėjo 438,08 Eur advokato teisinės... 48. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 49. Pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį.... 50. Panaikinti nutarties dalį, kuria iš dalies pripažinta negaliojančia... 51. Padidinti atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo... 52. Priteisti atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo... 53. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.... 54. Priteisti atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo...