Byla 2A-221-544/2015
Dėl 5000 Lt priteisimo neturtinei žalai atlyginti

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. ( - ) pagal ieškovo R. Č. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl 5000 Lt priteisimo neturtinei žalai atlyginti ir

Nustatė

2ieškovas R. Č. prašė priteisti iš atsakovės 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2009 m. kovo 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė (suėmimas) 10 dienų. Buvo kalinamas ir jo laisvė buvo suvaržyta neteisėtai, nes nusikaltimo, kurio padarymu buvo įtariamas, nebuvo padaręs. Po 10 parų buvo paleistas į laisvę, tačiau nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė - pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos ir įpareigojimas 4 kartus per savaitę registruotis policijoje. Tokiu būdu jam buvo varžoma laisvė, buvo persekiojamas, psichologiškai kankinamas, negalėjo su sutuoktine ir vaikais išvykti iš Lietuvos, dėl to kildavo barniai šeimoje. Dėl neteisėtai ir nepagrįstai paskirtų kardomųjų priemonių patyrė skriaudą, dvasinius išgyvenimus ilgą laiką, nes bylos tyrimas buvo vilkinamas metus laiko.

3Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad 2009 m. kovo 9 d. ieškovui buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 str. 1 d., 2 d., padarymo. Ieškovas buvo įtariamas tuo, kad 2009 m. kovo 5 d., veikdamas bendrininkų grupėje, perdūrė automobilio, kuriuo naudojasi E. M., keturias padangas ir 2009 m. kovo 7 d. apie 22.30 val., veikdamas bendrininkų grupėje, turėdamas tikslą sunaikinti svetimą turtą – butą ir jame esančius daiktus, visuotinai pavojingu būdu sugadino E. M. priklausantį turtą. 2009 m. kovo 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi R. Č. skirta kardomoji priemonė – suėmimas dešimčiai dienų. 2009 m. kovo 19 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu ši kardomoji priemonė panaikinta, bet paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nebendrauti su E. M., T. J., E. Č.. 2009 m. rugpjūčio 24 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras nutarimu nutraukė ikiteisminio tyrimo Nr. ( - ) dalį R. Č., T. J. ir E. Č. atžvilgiu, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių minėtų asmenų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 str. 1 d., 2 d., tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu minėtas nutarimas buvo panaikintas, tyrimas minėtų asmenų atžvilgiu atnaujintas bei surašyti prokuroro rašytiniai nurodymai atlikti būtinus veiksmus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. ( - ). 2010 m. balandžio 22 d. Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu buvo nutraukta ikiteisminio tyrimo Nr. ( - ) dalis R. Č., T. J. ir E. Č. atžvilgiu, nes ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę, padarius nusikalstamas veikas.

4Nurodė, kad skiriant ieškovui R. Č. kardomąją priemonę – suėmimą, teismas savo sprendimą pagrindė tuo metu turėta informacija apie nusikaltimo padarymą bei atsižvelgė į duomenis apie ieškovą: jis buvo įtariamas dviejų tyčinių nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, buvo anksčiau teistas 6 kartus, nusikaltimas padarytas esant neišnykusiam teistumui. Todėl teismui buvo pagrindas manyti, kad ieškovas, būdamas laisvėje, bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, nes pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiąją, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, darys naujus BPK 122 str. 4 d. numatytus apysunkius nusikaltimus, nes buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą numatytą BK 187 str. 2 d. Ieškovui taikyta kardomoji priemonė - suėmimas 10 dienų - buvo paskirtas dėl to, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo galimybės pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų ir esant BPK 122 str. 1 d. 2 p. nurodytam suėmimo skyrimo pagrindui. Teismas padarė išvadą, jog suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo. Įtarimas dėl ieškovo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme buvo pagrįstas, nes surinkta informacija buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis galėjo padaryti nusikaltimą. Kadangi nėra pagrindo pripažinti teismo atliktus veiksmus civilinės atsakomybės taikymo prasme neteisėtais, todėl negalima konstatuoti, jog kokiais nors teismo veiksmais ieškovui buvo padaryta neturtinė žala. Ikiteisminio tyrimo pabaigos faktas nenubaudžiant asmens savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtais. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu nepreziumuoja atlikto ikiteisminio tyrimo neteisėtumo. Pažymėjo, kad ieškovas baudžiamajame procese galėjo ginčyti kardomųjų priemonių teisėtumą, sau nepalankius įrodymus, teikti visus savo interesų gynybai būtinus argumentus, tačiau visapusiškai gynybos priemonių neišnaudojo.

5Ieškovo teiginius dėl laisvės suvaržymo, persekiojimo, psichologinių kankinimų, pašlijusių santykių su artimaisiais, gyvenimo suvaržymo bei asmeninių teisių ir laisvių apribojimo teismas pripažino deklaratyviais. Nors ieškovas nurodo patyręs neturtinę žalą, tačiau jokių įrodymų ar faktinių aplinkybių, kad tai yra ikiteisminio tyrimo ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė, byloje nepateikė (CPK 177, 178 str.). Ieškovo argumentą, kad byla buvo vilkinama apie metus laiko, teismas pripažino nepagrįstu, nes ieškovui įtarimas pareikštas 2009 m. kovo 9 d., ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2010 m. balandžio 22 d., todėl ikiteisminis tyrimas truko 1 metus 1 mėnesį ir 13 d. Teismas nenustatė laikotarpių, kuriais ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas arba kuriais buvo nepagrįstai delsiama jį atlikti. Atsižvelgdamas į įtariamųjų skaičių (įtarimai pareikšti dar dviem įtariamiesiems), nenutrūkstamai atliekamus procesinius veiksmus (apklausiami įtariamieji, liudytojai, atliekami objektų tyrimai, kratos ir pan.), į nusikaltimo specifiką, teismas padarė išvadą, kad toks terminas yra pakankamai protingas ir iš esmės nepažeidė ieškovo teisių.

6Apeliaciniu skundu ieškovas R. Č. prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priteisti jam 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas tęsėsi daugiau kaip vienerius metus, byla buvo akivaizdžiai vilkinama, buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, 5 dalies, 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Apeliantas teigia, kad jam turi būti atlyginta neturtinė žala, kadangi jis neteisėtai suimtas buvo 10 parų, po to jam neteisėtai paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos ir įpareigojimas 4 kartus per savaitę registruotis policijos įstaigoje. Toks persekiojimas, laisvės suvaržymas, psichologinis spaudimas, kankinimas tęsėsi daugiau kaip vienerius metus nuo 2009 m. kovo 20 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. iki kol ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus jo kaltę patvirtinančių įrodymų, nes ir buvo visiškai nekaltas.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas privalo pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktą, tačiau tokių įrodymų jis nepateikė. Ieškinyje dėstomos aplinkybės neįrodo, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai ir pažeistos ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios teisės normas. Apeliantas nagrinėjamoje byloje nenurodė nei vieno įrodymo, patvirtinančio jo teiginius apie teisėsaugos pareigūnų neteisėtus veiksmus, apie baudžiamosios bylos Nr. 50-1-00120-09 vilkinimą, apie neteisėtus prokuroro procesinius sprendimus, taip pat jis nepateikė duomenų apie tai, kokių įstatymų numatytų veiksmų jis ėmėsi realizuodamas savo, kaip įtariamojo, teisę skųsti bylos tyrimo veiksmus ar sprendimus. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs baudžiamosios bylos Nr. ( - ) ir civilinės bylos dokumentus, pagrįstai nustatė, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nepadarė veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala ieškovui. Ieškovo sulaikymas ir suėmimas buvo pagrįsti turėta informacija, kuri buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis galėjo padaryti nusikaltimą. Suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo, o nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu nepreziumuoja atlikto ikiteisminio tyrimo neteisėtumo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas buvo akivaizdžiai vilkinamas ir tęsėsi pernelyg ilgai, todėl argumentas dėl bylos vilkinimo teismas atmetė pagrįstai.

8Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nepadarė veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala ieškovui, o nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nepreziumuoja atlikto ikiteisminio tyrimo neteisėtumo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Apeliantas įrodymų, kad valdžios institucijos veikė neteisėtai, nepateikė. Apeliantas neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teisėjai ikiteisminio tyrimo metu pažeidė BPK normų reikalavimus ir atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliantas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodė, todėl jo ieškinys pagrįstai buvo nepatenkintas.

9Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso (toliau-CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 d.).

11Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesines teisės normas, laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, kasacinės instancijos teismo nutartyse išdėstytų nurodytų dėl byloje taikytinų teisės normų taikymo ir aiškinimo, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

12Nagrinėjamoje byloje apeliantas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi, 5 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau-CK) 6.272 straipsniu, kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų, bei pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės atlyginimo. Apelianto teigimu, jis tiek dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės, tiek ir dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš valstybės. Pirmosios instancijos teismas netenkino apelianto ieškinio, nes pripažino, kad apeliantas neįrodė visų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

13Iš šios civilinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. ( - ) duomenų nustatyta, kad pagal 2009 m. kovo 8 d. E. M. pareiškimą ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 1-2; 27). 2009 m. kovo 8 d ieškovas R. Č. sulaikytas įtariamuoju pagal BK 187 str. 2 d. gavus nukentėjusios E. M. pareiškimą apie buto padegimą ir jai apklausoje nurodžius, kad nusikaltimą galėjo padaryti anksčiau jai grasinęs ieškovas R. Č. (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 27, 116-120,176; 177). 2009 m. kovo 9 d. ieškovui buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 str. 1-2 d., padarymo. Ieškovas buvo įtariamas tuo, kad 2009 m. kovo 5 d. veikdamas bendrininkų grupėje perdūrė automobilio, kuriuo naudojasi E. M., keturias padangas ir 2009 m. kovo 7 d. apie 22.30 val. veikdamas bendrininkų grupėje, turėdamas tikslą sunaikinti svetimą turtą – butą ir jame esančius daiktus, visuotinai pavojingu būdu sugadino E. M. priklausantį turtą (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 2 t., b. l. 3). R. Č. kaltu neprisipažino (baudžiamoji byla Nr. ( - )), o nukentėjusioji jį tiesiogiai nurodė kaip nusikaltimą padariusį asmenį (baudžiamoji byla Nr. 50-1-00120-09 2 t., b. l. 4-5). 2009 m. kovo 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas leido atlikti kratą R. Č. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, esančiose adresu ( - ) (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 41). 2009 m. kovo 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi R. Č. skirta kardomoji priemonė (suėmimas) dešimčiai dienų. Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad R. Č., būdamas laisvėje, bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, nes pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiąją, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, darys naujus BPK 122 str. 4 d. numatytus apysunkius nusikaltimus, nes buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 187 str. 2 d. (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 2 t., b. l. 181-182). Ši nutartis yra įsiteisėjusi, apeliantas jos teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo. 2009 m. kovo 19 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu R. Č. buvo panaikinta paskirta kardomoji priemonė (suėmimas) ir jis paleistas į laisvę (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 183). 2009 m. kovo 19 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu R. Č. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nustatant, kad jis kiekvieną pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 19.00 val. atvyksta registruotis į Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK budėtojų dalį, įpareigojimas nebendrauti bei neieškoti ryšių su E. M., T. J., E. Č. (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 184-185; 186). 2009 m. kovo 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi ikiteisminio tyrimo pareigūnui suteikta teisė kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuojant ir kaupiant dviem mėnesiams (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 138-139). 2009 m. birželio 10 d. Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu R. Č., kaip ir kitų įtariamųjų, prašymas nutraukti prieš jį pradėtą ikiteisminį tyrimą arba sušvelninti jam paskirtas kardomąsias priemonės netenkintas (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 3 t., b. l. 105; 110-111). 2009 m. rugpjūčio 24 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. ( - ) dalį R. Č., T. J. ir E. Č. atžvilgiu nesurinkus pakankami duomenų, pagrindžiančių jų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 str. 1-2 d., bei panaikino jiems paskirtas kardomąsias priemones (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 14), tačiau 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūra minėtą nutarimą panaikino, tyrimą atnaujino ir surašė prokuroro rašytinius nurodymus, būtinus atlikti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. ( - ) (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 1 t., b. l. 18-19; 22-23). Įvykdžius prokuroro rašytinius nurodymus bei atlikus kitus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus 2010 m. balandžio 22 d. Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu buvo nutraukta ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-0120-09 dalis R. Č., T. J. ir E. Č. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 str. 1 d. ir BK 187 str. 2 d. (baudžiamoji byla Nr. ( - ) 3 t., b. l. 113).

14Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Šiuo teisiniu pagrindu valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti šiuo atveju pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio, ir šias visas tris sąlygas turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje bylos 3K-3-2/2012; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, todėl teismas turi vertinti nurodytus veiksmus civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-219/2010 ir kt.).

15Vertinant neteisėtus veiksmus, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą, turi būti atsižvelgiama į tai, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014 ir kt.).

16Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė nei neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, kurie galėjo sukelti apeliantui jo nurodytas neigiamas pasekmes, nei konstatavo, kad apelianto atžvilgiu vykdytas baudžiamasis procesas užtruko pernelyg ilgai. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo trukmės, dėl taikytų jam kardomųjų priemonių ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo, taip pat vertino baudžiamosios bylos sudėtingumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu negali būti laikomas pernelyg ilgu.

17Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentus grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, kurie buvo pareikšti ieškinyje ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, t. y. apeliacinio skundo argumentai tai pat grindžiami 2009 m. birželio 10 d. Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu, kuriuo ikiteisminis tyrimas nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, o tai, apelianto vertinimu, įrodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, nepagrįstai taikė kardomąsias priemones, dėl ko buvo padaryta neturtinė žala.

18Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu yra nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-102/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).

19Siekiant užtikrinti netrukdomą ieškovo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime, jam buvo nutarta skirti įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje ir rašytinis pasižadėjimą neišvykti. Ieškovas skundą nurodytu klausimu motyvavo būtent trukdymu jam su žmona išvykti į užsienį, o būtent tai ir patvirtina, kad tik apribojimas išvykti iš šalies galėjo užtikrinti netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą. Tuo metu netaikyti jokios kardomosios priemonės ir nutraukti bylą ieškovo atžvilgiu nebuvo pagrindo, kadangi byloje surinkti faktiniai duomenys apie nusikalstamos veikos padarymą nebuvo paneigti. Neįrodyta, jog prokuroras, spręsdamas kardomosios priemonės paskyrimo ieškovui klausimą, veikė pažeisdamas baudžiamojo įstatymo nustatytą tvarką, nes ieškovui buvo paskirtos vienos iš švelnesnių kardomųjų priemonių. Byloje nėra duomenų, kad šios kardomosios priemonės esmingai įtakojo ieškovo judėjimo laisvės apribojimą, sukėlė konkrečias turtines ar kitokias pasekmes, kad pareigūnai būtų naudoję neteisėtus veiksmus medžiagai surinkti ar ikiteisminį tyrimą būtų atlikę aplaidžiai, nesurinkę visų reikiamų įrodymų ar pažeidę įtariamojo teises. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti pareigūnų atliktus veiksmus civilinės atsakomybės taikymo prasme neteisėtais ir padariusiais ieškovui neturtinės žalos. Ikiteisminio tyrimo metu byloje priimti procesiniai sprendimai dėl procesinių prievartos priemonių taikymo nebuvo panaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo juos pripažinti neteisėtais.

20Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant proceso trukmės pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei susijusių institucijų elgesį, taip pat atsižvelgtina į poveikį pareiškėjui (Philis v. Greece (no. 2), 1997-06-27, § 35, ReportsofJudgmentsandDecisions1997-IV, ir Portington v. Greece, 1998-09-23, § 21,Reports1998-VI). Vertinant baudžiamojo proceso trukmę proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba kitokių priemonių, kuriomis išreiškiamas toks įtarimas ir kuriomis panašiai iš esmės paveikiama įtariamojo padėtis, taikymas (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgmentof 18 January 2011). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl proceso trukmės apelianto atžvilgiu, jo pradžia laikytina 2009 m. kovo 9 d.. Ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu nutrauktas 2010 m. balandžio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. Č. kaltę, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 str. 1 d., BK 187 str. 2 d. Viso proceso trukmė buvo 1 metai 1 mėnuo ir 13 d. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teisėsaugos institucijos nesiekė kuo greičiau išnagrinėti bylą. Priešingai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad ikiteisminis tyrimas užtruko dėl teismo ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, nepagrįsto delsimo ar neveikimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos Nr. 50-1-00120-09 matyti, kad nuolatos ir be nepateisinamai ilgų pertraukų buvo atlikta eilė ikiteisminio tyrimo veiksmų - įtarimai buvo pareikšti dar dviems įtariamiesiems, apklausti trys įtariamieji, liudytojai, atliktos kratos, objektų tyrimai, surašytos užduotys specialisto išvadoms gauti, atlikti specialistų tyrimai ir gautos jų išvados. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo terminas buvo protingas, jis nebuvo pernelyg ilgas dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų ar neveikimo ir nebuvo pažeista apelianto teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Be to, ir pats apeliantas skunde konkrečiai nenurodė, kokie pareigūnų veiksmai (neveikimas), kuriuos buvo galima atlikti daug operatyviau ar iš viso nereikėjo atlikti, vilkino ikiteisminį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs byloje duomenų apie teisėsaugos institucijų nepateisinamą neveikimą baudžiamojo proceso metu, siekį vilkinti proceso trukmę atliekant nereikalingus ar pakartotinius proceso veiksmus, tinkamai įvertinęs apelianto ir kitų įtariamųjų elgesį baudžiamojo proceso metu, bylos duomenis, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti baudžiamojo proceso trukmę buvus pernelyg ilga dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų.

21Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas. Baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014). Vien tas faktas, kad ieškovo atžvilgiu priimtas nutarimas nutraukti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą BPK 212 str. 1 d. 2 p. pagrindu, nėra pakankamas pagrindas jo sulaikymą, suėmimą kardomojo kalinimo tvarka bei kitų procesinių prievartos priemonių pritaikymą pripažinti neteisėtais ir tuo pagrindu priteisti žalą. Ieškovas šiuo pagrindu neturi teisės į žalos atlyginimą nei pagal CK 6.272 str. 1 d., nei pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1 d. „c“ p., kuri yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis, nes iš bylos įrodymų matyti, kad visi procesiniai sprendimai, kurių pagrindu ieškovui buvo apribotos tam tikros laisvės, nebuvo skundžiami įstatymų numatyta tvarka ir nėra pripažinti neteisėtais. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu juos sulaikant ar suimant buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Asmens sulaikymo ir suėmimo teisėtumo kriterijai detalizuoti Baudžiamojo proceso kodekso ir Kardomojo kalinimo įstatyme. Esminė sąlyga – pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Šią sąlygą apsprendžia kardomojo kalinimo tikslas – apriboti įtariamo nusikaltimo padarymu asmens laisvę tam, kad būtų užtikrintas nekliudomas baudžiamosios bylos tyrimas ir kaltojo asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn.

22Byloje sutrinkti duomenys ieškovo sulaikymo ir kardomojo kalinimo skyrimo metu patvirtino esminę sąlygą sulaikymo ir suėmimo teisėtumui, t. y. patvirtino pagrįstą įsitikinimą, kad ieškovas, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Kardomojo kalinimo Įstatymo 2 str. 4 d. išaiškinta, kas yra neteisėti veiksmai ir kokiu procesiniu aktu jie turi būti nustatyti, ir tai yra įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyti baudžiamojo proceso normų pažeidimai, kuriuos padarė kvotėjas, prokuroras, tardytojas, teismas (teisėjas), priimdami sprendimą asmenį sulaikyti, suimti. Skiriant kardomąjį kalinimą (suėmimą) kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą (BPK 98, 104 str.). Pagrįstas įtarimas padarius nusikaltimą, pagrįstas manymas, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimą ar pagrįstas manymas, jog asmuo, padaręs nusikaltimą, gali pabėgti pagal Konvencijos 5 str. 1 d. „c“ p. yra pakankamas pagrindas suvaržyti asmens laisvę. Šia nuostata reikalaujama teisėto suėmimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu. Kadangi šioje byloje nustatyta, kad ieškovo suėmimas ir sulaikymas buvo grindžiami procesiniais teismo sprendimais, kurie buvo neskundžiami įstatymų nustatyta tvarka, todėl ieškovo sulaikymas ir suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka Konvencijos 5 str. požiūriu šiuo aspektu buvo teisėtas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo bylose, kuriose suformuluota praktika vadovaujasi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose, ne kartą pažymėjo, kad suėmimas yra iš principo teisėtas, jei jis grindžiamas procesiniu teismo sprendimu. Netgi nedidelės klaidos procesiniu sprendimu sankcionuojant suėmimą nedaro suėmimo neteisėtu (LAT CBS 2001-01-29 nutartis c. b. P. N./LR teisingumo Ministerija, Nr. 3K-3-34/2001, kat. 39.6.2.3).

23Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 str. 3 d., suėmimo teisėtumas turi išlikti visą suėmimo laikotarpį. Jei paskirto suėmimo termino ribose nėra atliekami nuoseklūs baudžiamosios bylos tyrimo veiksmai, kuriais būtų siekiama išaiškinti kaltinamojo ar kitų asmenų galimą dalyvavimą nusikaltimo padaryme, toks pasyvus ikiteisminis tyrimas kaltinamojo atžvilgiu reiškia Konvencijos 5 str. 3 d., numatančios asmens teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, pažeidimą (2003-10-01 M. B./Generalinė Prokuratūra, Nr. 3K-3-895-2003, kat. 39.6.2.3). Tačiau šiuo atveju neįrodyta, kad sulaikymo teisėtumas išnyko dėl neprotingai ilgo suėmimo laiko nei nacionalinės teisės požiūriu, nei Konvencijos 5 str. 3 d., 6 str. 1 d. prasme, nei pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotus kriterijus. Faktinė sulaikymo ir suėmimo trukmė – 10 dienų. Byla buvo sudėtinga, nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių, buvo atliktas visuotinai pavojingu būdu, už jį numatytos laisvės atėmimo bausmės. Byloje reikėjo atlikti kratas, apžiūrėti daiktinius įrodymus, apklausti liudytojus, sulaikyti įtariamuosius, paskirti ir atlikti specialistų tyrimus. Suėmimo trukmė pagal bylos įrodymus esminės ir liekamosios įtakos materialiniams, moraliniams ir kitokiems padariniams suimtajam nepadarė. Iš minėtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tyrimo veiksmai buvo atliekami nuosekliai, per protingus terminus, tarp atskirų veiksmų nenustatyta tokių laikotarpių, kai nepateisinamai ilgai jokių tyrimo veiksmų nebuvo atlikta. Minėtos Konvencijos 5 str. 3 d. numatyta teisė būti paleistam proceso metu buvo realizuota. 2009 m. kovo 19 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu (baudžiamoji byla Nr. 50-1-00120-09 1 t., b. l. 183). Todėl ieškovas šiuo pagrindu neįgijo teisės į žalos atlyginimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pranešime apie įtarimus išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti įtarimus ir toje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus, pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu (CPK 177, 185 str.).

24Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jis neįrodė, kad patyrė neturtinės žalos. Apeliantas nurodo, kad dėl kardomųjų priemonių paskyrimo patyrė išgyvenimus, nepatogumus, buvo apribota jo teisė veikti savo nuožiūra, todėl pablogėjo santykiai su artimaisiais, giminaičiais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantui, kuris prieš tai jau buvo teistas 6 kartus, dėl 10 dienų suėmimo, dėl paskirtų vienų iš švelniausių kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir periodiškai registruotis - buvo padaryta neturtinė žala dėl judėjimo laisvės apribojimo, dėl persekiojimo, laisvės suvaržymo, psichologinio spaudimo, kankinimo. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių, kad apeliantas patyrė kokius nors konkrečius neturtinius praradimus, nepatogumus ar reikšmingus išgyvenimus, kad buvo kankintas ar kad realiai kažkur ruošėsi išvykti, bet tam sutrukdė taikytos procesinės prievartos priemonės, todėl valstybei neatsirado pareiga atlyginti apelianto nurodomą neturtinę žalą (CK 6.272 straipsnis). Byloje neįrodyta, kad, jei tam tikri praradimai ar nepatogumai ir būtų buvę, kad tai buvo ikiteisminio tyrimo ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų pasekmė (CPK 177, 178 str.). Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad apeliantas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.272 straipsnį sąlygų, apelianto ieškinys atmestas teisėtai ir pagrįstai.

25Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

26Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė... 2. ieškovas R. Č. prašė priteisti iš atsakovės 5000,00 Lt neturtinės žalos... 3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu... 4. Nurodė, kad skiriant ieškovui R. Č. kardomąją priemonę – suėmimą,... 5. Ieškovo teiginius dėl laisvės suvaržymo, persekiojimo, psichologinių... 6. Apeliaciniu skundu ieškovas R. Č. prašo skundžiamą sprendimą panaikinti... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos... 8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos... 9. Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m.... 10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 11. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai... 12. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir... 13. Iš šios civilinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. ( - ) duomenų... 14. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų... 15. Vertinant neteisėtus veiksmus, kaip valstybės civilinės atsakomybės... 16. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė nei neteisėtų... 17. Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentus grindžia iš esmės tais... 18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu yra nustatyta, jog asmens... 19. Siekiant užtikrinti netrukdomą ieškovo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime,... 20. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant proceso trukmės... 21. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad... 22. Byloje sutrinkti duomenys ieškovo sulaikymo ir kardomojo kalinimo skyrimo metu... 23. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 str. 3... 24. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jis... 25. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 26. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti...