Byla 2A-191-413/2011

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Bobrel ir Jolitos Cirulienės, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant ieškovui prokurorui V. A., atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei S. T., A. J. V. atstovei advokatei I. P., Vitalijos J. K. ir S. K. atstovams A. K. ir advokatui M. I., trečiojo asmens Romainių bendruomenės centro atstovei G. M. ir advokatei Sonatai Žukauskienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kauno apygardos prokuratūros, atstovaujamos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-258-717/2010 panaikinimo pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ieškinį, ginant viešąjį interesą, atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių ir pareigų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), A. J. V., Vilijai J. K., S. K., tretiesiems asmenims Kauno miesto 6-jo notarų biuro notarei J. R., buvusiai Vilniaus miesto 4-jo notarų biuro notarei G. O. Š., VĮ Registrų centras Kauno filialui, Romainių bendruomenės centrui ir J. T. dėl administracinių aktų, dovanojimo sutarties ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ieškovas patikslintu ieškiniu (t.2, b.l. 90-98) prašė:

51) panaikinti 1998-07-10 Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/7549 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo B. V. natūra į 1,0873 ha miško A. K., Kaune;

62) panaikinti 1998-07-10 Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 52-4202 dalyje dėl miško sklypo Nr. 162-3 1,0873 ha A. K. suteikimo B. V. natūra;

73) pripažinti 2000-07-19 dovanojimo sutarties Nr. 1-10925, sudarytos tarp dovanotojos B. V. ir apdovanotojo A. J. V., dalį dėl 1,0873 ha miško sklypo dovanojimo negaliojančia;

84) pripažinti 2004-03-30 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp pardavėjo A. J. V. ir pirkėjų Vilijos J. K. ir S. K., dalį dėl 1,0873 miško sklypo pardavimo negaliojančia;

95) taikyti restituciją – miško sklypą 1,0873 ha, esantį sklype, unikalus Nr. 1901-0284-0456, sklypo kadastro Nr. 1901/0284:456, A. K., grąžinti valstybei.

10Ieškovas nurodė, kad ginčijamais 1998 m. liepos 10 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/7549 ir įsakymu Nr. 52-4202 B. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,2 ha žemės sklypą natūra. 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartimi šį žemės sklypą B. V. perleido A. J. V.. Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 02-01-5321 šis žemės sklypas padalintas į du atskirus žemės sklypus, 1,1412 ha miško sklypo žemę pakeičiant į žemės ūkio paskirties žemę. 2002 m. lapkričio 4 d. bendraturčiai A. J. V. ir J. T. pasidalino žemės sklypą ir 1,160 ha dydžio žemės sklypo dalis atiteko A. J. V., iš kurio - 1,0873 ha miško ir 0,0287 vandens paskirties žemė. 2004 m. kovo 30 d. A. J. V. 1,1160 ha žemės sklypą pardavė atsakovams V. J. ir S. K.. Ieškovo nuomone, ginčijami 1998 m. liepos 10 d. apskrities viršininko aktai prieštaravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, kadangi pagal 1996 m. balandžio 4 d. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą ginčo miškas pateko į miesto teritoriją. Pasikeitus miško statusui ir ginčo žemės sklypą priskyrus valstybinės reikšmės miškui, pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 4 punktą ir LR miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi 1998-06-19/ 1999-12-29) nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio nuostata toks sandoris yra niekinis, todėl jo pagrindu vėliau sudaryti sandoriai – dovanojimo ir žemės pirkimo-pardavimo sutartys - pripažintini negaliojančiais.

11Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 18 d. sprendimu (t.3. b. l. 61-67) ieškovo ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas praleido įstatymu nustatytą 1 mėnesio terminą administraciniams aktams ginčyti, šio termino atnaujinti neprašė, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Be to, teismas pažymėjo, kad 1996 m. balandžio 4 d. priėmus įstatymą dėl Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo, ginčo žemė automatiškai negalėjo įgyti miesto miško statuso, nes jo plotą turėjo patvirtinti Vyriausybė. Remdamasis bylos įrodymais teismas nustatė, kad ginčo miškas į kadastrą buvo įtrauktas po ginčijamų 1998 m. liepos 10 d. administracinių aktų priėmimo. Atkuriant B. V. nuosavybės teises į tėvo žemę apskrities administracija neturėjo duomenų, jog 1,0873 ha miškas priskirtas miesto miškų kategorijai, todėl, vadovaudamasis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu, teismas priėjo išvadą, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai.

12Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį tenkinti (t.3, b.l. 76-80). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13Dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo

141. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad priėmus 1996 m. balandžio 4 d. įstatymą dėl Kauno miesto ribų pakeitimo ginčo miškas negalėjo įgyti miesto miško statuso, nes jo plotą pirmiausiai turėjo patvirtinti Vyriausybė (toks Vyriausybės nutarimas priimtas 1997 m. spalio 23 d. Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“). Tik po šio nutarimo ginčo miškas galėjo būti įtrauktas į miškų registrą. Apelianto nuomone, toks teismo aiškinimas yra klaidingas ir prieštarauja besiformuojančiai teismų praktikai. Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas vadovaujantis sprendimo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, o taip pat atžvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybes atkūrimo procedūras, numatytas išlygas, kada taikomos anksčiau galiojusių įstatymų nuostatos. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR Miškų įstatymas, LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau ir Atkūrimo įstatymas), LR Žemės įstatymas ir kiti teises aktai. Nustačius, jog miškas yra priskirtinas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytam valstybės išperkamam miškui, nuosavybės teisė į tokį mišką negali būti atkuriamos. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime aiškindamas Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatas konstatavo, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmes miškai. Konstitucinio Teismo pateikti išaiškinimai nesietini su šio teismo priimtų aktų galiojimo laike principu, todėl yra reikšmingi ir nagrinėjamo ginčo atveju.

152. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 35-873) 3 straipsnis įpareigojo per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo pažymėti Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas geodeziniais ženklais. Teismas neteisingai nurodė, kad prie miesto prijungtos teritorijos ribų paženklinimo darbai iki ginčijamo 1998 m. liepos 10 d. sprendimo priėmimo nebuvo pabaigti ir nebuvo perduoti atitinkamoms institucijoms – žemės ir miškų kadastrui ir registrui. Teismui buvo pateikta Valstybinio žemėtvarkos instituto parengta Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų plėtros juridinė ir techninė dokumentacija, iš kurios matyti, kad visi reikiami darbai buvo atlikti, teritorijos pažymėtos riboženkliais. Jokie kiti įstatymo įgyvendinimo reikalavimai nebuvo nustatyti ir joks kitas įstatymas nereikalavo, kad visi duomenys apie naujai Kauno miestui priskirtą teritoriją būtų perduoti kadastrui ir registrui.

163. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo mišką metu nuosavybės atkūrimo objektas nebuvo įtrauktas į Kauno miesto miškų kadastro ir registro duomenis, kadangi tokių duomenų nuosavybės teisių atkūrimo metu negalėjo būti, nes ginčo sklypas iki ginčijamų Kauno apskrities viršininko administracinių aktų priėmimo neegzistavo ir negalėjo būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir kadastre.

174. Nors Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime teismui nurodė, kad į ginčo žemę nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, tačiau miškas ir žemė yra du skirtingi objektai, į kuriuos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei apribojimus nustato skirtingos teises normos. Derinant žemės sklypų planus galimai padarytomis klaidomis ir teisės aktų pažeidimais, negali būti paneigta išimtinė valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus. Todėl atsakovo motyvai, jog urėdijos atstovai suderino žemės sklypą, kaip nepriskirtą valstybinės reikšmės miškams, yra teisiškai nereikšmingi.

185. Teismas sprendė, kad B. V. dovanojimo sutartimi nepadovanojo A. J. V.1,0873 ha miško, o pastarasis šio sklypo nepardavė V. J. ir S. K., kadangi tiek dovanojimo sutartyje, tiek pirkimo-pardavimo sutartyje 1,0873 ha miško sklypas nėra įvardijamas, t.y. nenurodytas nei tokio dydžio žemės sklypas, nei sklypo paskirtis - miškas. Apelianto nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta. Teismui prie ieškinio 5 priedu buvo pateiktas nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame tiek 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutartis Nr. 1-10925, tiek 2004 m. kovo 30 d. pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 3371 įvardijamos kaip nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas. Teismui konstatavus, kad šiomis sutartimis miško sklypas nebuvo dovanotas ir parduotas, reikėtų naikinti nekilnojamojo turto registro įrašus ir nuosavybės teisių registraciją atsakovų vardu.

196. Apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. 02-01-9666 ir 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 02-01-3521 apelianto nebuvo ginčyti, kadangi neprieštaravo jokiems įstatymams. Pirmuoju įsakymu buvo tik patikslintas nekilnojamojo turto registras, o antruoju – žemės sklypas padalintas tarp bendraturčių, tokiu būdu atskyrus žemės sklypą nuo miško sklypo.

20Dėl ieškinio senaties

21Teismas, taikydamas ir aiškindamas ieškinio senaties institutą, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti skundžiami per 30 dienų nuo jų įteikimo piliečiams dienos. LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teises pažeidimą. CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras [ ... ] gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal šio kodekso 50 straipsnio 1 dalį prokuroras [ ... ], pareiškęs ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui ieškinio senaties terminas ginant viešąjį interesą turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad konkretus sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. T. žemę teisėtumo prokuroras pirmą kartą kreipėsi į teismą 2006 m. spalio 12 d., prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 19/3793 bei tos pačios datos įsakymą Nr. 02-01-195, todėl dar 2006 metais turėjo galimybę patikrinti ginčijamų šioje byloje 1998 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 5217549 ir įsakymo Nr. 52-4202 teisėtumą ir pagrįstumą viešojo intereso prasme. Laiku to nepadaręs, prokuroras praleido įstatymo nustatytą 30 dienų terminą pažeistai teisei ginti. Nesutikdamas su tokia teismo išvada apeliantas nurodo, kad Prokuratūros įstatymas, nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės reformos eigą reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai nenumato prokuratūros pareigos kontroliuoti ir tikrinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl prokuratūra neprivalėjo tikrinti nuosavybės teisių atkūrimo į visą A. T. žemę teisėtumo. Vien tas faktas, kad 2002 m. sausio 23 d. sprendime nurodyta, jog į 11,94 ha žemės nuosavybės teisės atkurtos 1998 m. liepos 10 d. sprendimu, nėra pakankamas pagrindas ginčijamam sprendimui tikrinti. Be to, 2002 m. sausio 23 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės ne į miško sklypą o į žemę. Teismas klaidingai nurodė, kad nuosavybės teisės 1998 m. liepos 10 d. ir 2002 m. sausio 23 d. sprendimais buvo atkurtos į tą patį žemės sklypą, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos į atskirus žemes sklypus, suformuojant atskiras nuosavybės teisių atkūrimo bylas.

22Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. J. V. (t.3, b.l. 87-97) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

231. Teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ne kartą buvo minėta, jog ginčijamų Kauno apskrities viršininko įsakymo bei sprendimo priėmimo metu (1998-07-10 d.) galiojo LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos (1997-07-02 d. įstatymo redakcija), kurios aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, jog miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, jei miškai priskirti valstybinės reikšmės miškams (1 punktas), ar jei miškai priskirti miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai (3 punktas), miestų miškams ir miško parkams (4 punktas). Šiame straipsnyje taip pat buvo nurodyta, jog valstybinės reikšmės mišku plotus tvirtina Vyriausybė. 1997-09-29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 44 punkte buvo nurodyta, jog miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, priskirtus valstybės išperkamiems miškams. Sistemiškai aiškinant Miškų įstatymo 4 ir 5 straipsnių (1998-06-02 d. redakcija) nuostatas, yra akivaizdu, jog būtent Vyriausybei buvo deleguota pareiga nustatyti miškų skirstymo į grupes tvarką, priskirti miškus tam tikroms jų grupėms, tame tarpe ir valstybinės reikšmės miškams. Įgyvendinant visų šių teisės aktų reikalavimus miškai valstybinės reikšmės miškų kategorijai ir buvo priskirti 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“. Ieškovas nepagrįstai tapatina 2001 m. balandžio 10 d. Miškų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalies ir 1998 m. birželio 2 d. Miškų įstatymo redakcijos 5 straipsnio nuostatas. Ginčijamų 1998 m. liepos 10 d. Kauno apskrities viršininko administracijos administracinių aktų priėmimo metu galiojo toks teisinis reguliavimas, pagal kurį ne tik miesto miškai, miško parkai, tačiau ir kiti šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje 1-3 punktuose išvardinti miškai valstybinės reikšmės miškų statusą įgydavo tik po to, kai jie Vyriausybės sprendimu (poįstatyminiu aktu), buvo priskiriami šioms, tame tarpe miesto miškų ir miško parkų, kategorijoms. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio (1997-07-02 redakcija) miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės, jeigu jie yra priskirti specialia, teisės aktų nustatyta tvarka, išperkamiems miškams. Nesant priimto Vyriausybės nutarimo, kuriuo ginčo sklypas būtų buvęs priskirtas valstybinėms reikšmės miškams, nuosavybės teisių atkūrimas į jį B. V. buvo galimas, o šiuo tikslu priimti sprendimai yra teisėti. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi rašytiniu įrodymu - LR Aplinkos ministerijos 2010 m. sausio 20 d. pažyma Nr. (12-2)-D8-617 ( su priedais), iš kurios turinio matyti, jog ginčo miško sklypas, į kurį 1998 m. liepos 10 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 52/7549 B. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. T. turėtą nekilnojamąjį turtą ir šis miško sklypas grąžintas natūra, iki 1998-07-10 Vyriausybės nutarimu ar kokia nors kita tvarka nebuvo priskirtas miesto miškų kategorijai.

242. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, susijusius su tuo, jog po 1996 m. balandžio 20 d. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo (Žin., 1996, Nr.35-873) priėmimo, Kauno apskrities viršininkas negalėjo nuspręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,0873 ha miško sklypą B. V., nes nuo pat šio įstatymo priėmimo buvo akivaizdu, jog minėtas žemės sklypas atsidūrė Kauno miesto savivaldybės teritorijoje ir tam neturi jokios reikšmės, kada duomenys apie pasikeitusį minėto nekilnojamojo daikto adresą (vietoj Kauno rajono - Kauno miestas) buvo perduoti VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrui ir registrui. Vertinant šiuo metu esančias Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas akivaizdu, jog ginčo miško sklypas yra Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, tačiau negalima nuneigti, kad Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo nuostatų nekonkretumas ir netikslumas, įstatymo priedų - planų, kuriose šios teritorijos ir jų ribos būtų aiškiai nužymėtos, nebuvimas, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos jo įgyvendinimo priemonės, susijusios su Kauno miesto savivaldybės pareiga per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, kitaip tariant - ateityje, pažymėti Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas geodeziniais ženklais sukūrė situaciją, kuomet po šio įstatymo priėmimo pakankamai ilgą laiko tarpą ne tik fiziniams, privatiems juridiniams asmenims, tačiau ir tam tikroms valstybės institucijoms nebuvo žinoma, kurios konkrečiai buvusios Kauno rajono savivaldybės teritorijos dalys pagal šį įstatymą pateko į Kauno miesto savivaldybės teritoriją, o kurios - ne. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog užsitęsus minėto įstatymo įgyvendinimo procesui, kuriame dalyvavo įvairios valstybės ir kitos institucijos, ilgą laiko tarpą po minėto įstatymo priėmimo Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybes skirianti riba nebuvo ir negalėjo būti aiški ir visuotinai žinoma. Iš bylos dokumentų matyti, jog ne tik po aukščiau nurodyto įstatymo, kuriuo buvo pakeistos Kauno miesto savivaldybės administracinės ribos, įsigaliojimo, tačiau net ir po nuosavybės teisių į ginčo miško sklypą pretendentei atkūrimo, remiantis oficialiais valstybės institucijų raštais, viešo nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo miško sklypas buvo nurodomas esantis ne Kauno miesto, o Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Kadangi duomenys apie ginčo žemės sklypą, kaip apie esantį Kauno miesto teritorijoje, viešame registre buvo įregistruoti tik 1998 m. lapkričio 10 d., tai darytina išvada, jog atkuriant nuosavybės teises B. V. į šį sklypą (1998-07-10), jis buvo ne Kauno miesto, o Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Tokiu būdu, Kauno rajono savivaldybės teritorijoje buvęs miškas nuosavybės teisių į jį atkūrimo metu nebuvo ir negalėjo būti vertinamas kaip miesto miškas. Todėl ieškovo reikalavimai pripažinti negaliojančiomis 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-10925 dalį, kuria B. V. 1,0873 ha miško sklypą padovanojo atsakovui A. J. V., ir 2004 m. kovo 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr.3371 dalį, kuria 1,0873 ha miško sklypą A. J. V. pardavė atsakovams Vilijai J. K. ir S. K., negalėjo būti tenkinami ir teismas juos pagrįstai atmetė.

253. Teismas pagrįstai prokuroro pateiktam ieškiniui pritaikė ieškinio senatį ir tuo remdamasis minėtą ieškinį atmetė. Ieškovas pripažįsta, jog prokurorų teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, siekiant apginti viešąjį interesą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, o remiantis susiformavusia teismų praktika prokurorui, siekiančiam apginti viešąjį interesą ir tuo pagrindu prašančiam teismo panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Taip pat ieškovas neginčija, jog vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai yra surinkta duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Taigi, tais atvejais, kai prokuroras, turėdamas pagrindą manyti, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė surinkti aukščiau minėtus duomenis, terminas pareiškimui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Kitoks teisinis reguliavimas keltų grėsmę susiformavusiems teisiniams santykiams ir sąlygotųjų nestabilumą, nes prokurorai nepagrįstai įgytų daugiau galimybių ginčyti administracinius aktus nei kiti asmenys, o tai nesiderintų su protingumo ir teisingumo principų įgyvendinimu. Ieškovas vieno mėnesio terminą ginčyti Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 52/7549 bei įsakymo Nr.05-4202 dalis siejo su 2009 m. balandžio 2 d. Kauno apygardos prokuratūroje gautu Romainių bendruomenės centro pranešimu ginti viešąjį interesą ir inicijuoti valstybinio 1,1 ha ploto miško grąžinimą valstybei. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškinio senaties pradžios skaičiavimo terminą pagrįstai vertino kritiškai, kadangi prokuroras, rengdamas teismui ieškinį 2006-2007 metais nagrinėtoje byloje ir šį ieškinį palaikydamas, tyrė (arba vykdydamas jam priskirtas funkcijas privalėjo ištirti) ir kitų sprendimų, kuriais B. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. T. turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisėtumą bei pagrįstumą. Didžioji dalis dokumentų, kuriais remiantis keliais etapais ir keliais Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimais B. V. ir buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą šį turtą, yra tie patys ir civilinėje byloje Nr.2-1465-584/2007 buvo minimas ir prokuroro ginčijamas Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 52/7549. Todėl prokuroras jau 2006 metais vertinęs Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-1465-584/2007 nagrinėto sprendimo atkurti nuosavybės teises teisėtumą, privalėjo tirti bei vertinti ir šioje civilinėje byloje jo ginčijamų Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo ir įsakymo dalių teisėtumą. Iš 2009 m. balandžio 2 d. Kauno apygardos prokuratūroje gauto Romainių bendruomenės centro pranešimo matyti, jog apie galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus atkurtas nuosavybės teises B. V. į šį ginčo sklypą ( kadastro Nr. 1901/0284:456) prokuratūrai buvo žinoma dar 2006 metais. Todėl apelianto teiginiai, jog 2006 metais jam apskritai nebuvo žinoma apie pastarąjį žemės sklypą ir jis nebuvo informuotas apie galimus pažeidimus atkuriant nuosavybės teises į jį yra paneigti bylos medžiaga. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies negali būti aiškinama dviprasmiškai, nes prokuroras, turėdamas jam teisės aktų priskirtą pareigą ginti viešąjį interesą bei tam tikslui suteiktus valdingus įgalinimus, turi ne teisę, o pareigą savo iniciatyva rinkti ir tirti informaciją, susijusią su galimu asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Duomenys apie B. V. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pagrindu įgytus žemės sklypus, o taip pat ir atsakovo A. J. V. sudarytus ieškovo ginčijamus sandorius visuomet buvo vieši ir pagal turimus įgalinimus prieinami ieškovui, todėl jis dėl šių ir aukščiau nurodytų priežasčių šioje civilinėje byloje reiškiamus reikalavimus, veikdamas sąžiningai bei apdairiai, vykdydamas savo tiesiogines funkcijas turėjo galimybę pareikšti prieš kelerius metus, t.y. 2006-2007 metais.

26Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai S. K. ir Vilija J. K. (t.3, b.l. 103-117) prašo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

27Dėl teisės norminių aktų pažeidimo priimant ginčijamus administracinius aktus

281. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad nuosavybės teisių atkūrimo į 1,0873 ha miško sklypą metu šis sklypas priklausė Kauno miesto savivaldybės teritorijai pagal 1996 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, kadangi pagal paminėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą Kauno miesto savivaldybei yra priskirta Maironiškių, Romainių, A. K. ir Ž. K. gyvenamųjų vietovių dalys [...], iš viso - 1361,1 ha. Todėl laikytina, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijai yra priskirtas ne visas Kauno rajono savivaldybės A. K. kaimas, o tik jo dalis. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad 1,0873 ha ginčo miško žemės sklypas, esantis A. K. kaime, minėtuoju įstatymu buvo priskirtas Kauno miestui. Priėmus Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, šiame įstatyme numatytos gyvenamųjų vietovių dalys automatiškai netapo Kauno miesto teritorijos dalimi ir galėjo jomis tapti tik nuo šio įstatymo įgyvendinimo momento, t.y. tik nuo tada, kada šios gyvenamosios vietovės buvo faktiškai perduotos Kauno miestui. Tik nuo faktinio teritorijos perdavimo momento gali būti taikoma Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracinių ribų pakeitimo įstatymo 3 straipsnį, kuriame Kauno miesto savivaldybė buvo įpareigota per metus laiko nuo šio įstatymo įsigaliojimo pažymėti Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas geodeziniais ženklais, ir į 1997 m. kovo 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą „Dėl Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo", kuriuo buvo nustatyti papildomi darbai, susiję su Kauno rajono savivaldybės teritorijų perdavimu Kauno miesto savivaldybei. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ginčijamų Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. aktų priėmimo metu Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatyme numatytos teritorijos, įskaitant ir 1,0873 ha miško sklypą, dar nebuvo faktiškai perduotos Kauno miestui, todėl nebuvo Kauno miesto teritorijoje. Tą patvirtina ir byloje pateiktas 1997 m. kovo 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymas „Dėl Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo", iš kurio turinio matyti, kad Kauno rajono Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkei buvo pavesta iki 1997 m. gegužės 16 d. parengti medžiagą, reikalingą žemės apskaitos rodiklių ir Valstybinio žemės kadastro duomenų banko rodiklių perdavimui Kauno miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai, o įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, per 2 mėnesius tačiau byloje nėra jokių duomenų, liudijančių faktišką Kauno rajono teritorijų perdavimą Kauno miestui, todėl faktinis teritorijos perdavimo momentas nėra aiškus.

292. Kaip nepagrįstas turėtų būti vertinamas apelianto teiginys, kad joks įstatymas nereikalavo, jog visi duomenys apie naujai Kauno miestui priskirtą teritoriją būtų perduoti kadastrui arba registrui. Toks reikalavimas buvo numatytas 1996 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarime Nr. 651 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių valstybinio registro tvarkymo, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo, pavadinimų administraciniams vienetams ir gyvenamosioms vietovėms suteikimo, jų keitimo bei jų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo". Minėto nutarimo 10 straipsnyje yra numatyta, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimui dėl teritorijos administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų, pavadinimų jiems suteikimo, keitimo ar panaikinimo, vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga per 5 darbo dienas pateikia registro tvarkymo įstaigai šio sprendimo kopiją. Jeigu pakeistos administracinio vieneto ar gyvenamosios vietovės ribos, vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga kartu pateikia patvirtintą administracinio vieneto ar gyvenamosios vietovės atitinkamo mastelio planą. Registro tvarkymo įstaiga privalo per 10 darbo dienų laikinai ribas įregistruoti. Atlikus tikslius geodezinius matavimus vietoje, įrašas registre patikslinamas per 10 dienų. Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad įstatymas numatė pareigą registruoti naujas gyvenamųjų vietovių ribas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuosavybės teisės į ginčijamą 1,0873 ha miško sklypą atkūrimo metu Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas dar nebuvo baigtas įgyvendinti, todėl ginčo sklypas tuo metu nebuvo Kauno miesto teritorijos dalis.

303. Kad ginčo miško sklypas nuosavybės teisių į jį atkūrimo metu nepriklausė Kauno miesto teritorijai papildomai pagrindžia ir kartu su ieškiniu pateikti Ieškovo įrodymai (Nuosavybės teisių atkūrimo byla). Be to, tuometinė Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė Nekilnojamojo turto registre įregistravo B. V. nuosavybės teises į suformuotą 2,20 ha žemės sklypą, kurio adresas Kauno r. A. K. kaimas. Ta pati ginčo sklypo teritorija nurodyta ir 1998-08-11 Lietuvos Respublikos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registre Nr. 52/35957-1, iš kurio matyti, kad žemės sklypo Nr. 162-3 adresas yra Kauno r. A. K. k. Visi nurodyti įrodymai patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo momentu ginčo žemės sklypas buvo Kauno rajono A. K. kaime, o pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį, į kaimo vietovėje - Kauno rajono A. K. kaime — esančią miško žemę nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Atsakovų manymu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad tam, jog minėtas miškų ūkio paskirties žemės sklypas būtų priskirtas miesto miškui ir pripažintas valstybinės reikšmės mišku, buvo būtinas Vyriausybės nutarimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo „ ...tokie Vyriausybės įgaliojimai kyla ne tik iš minėtų įstatymų, bet ir iš konstitucinių imperatyvų, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, kad užtikrinti ypač vertingų vietovių, kaip visuotinę reikšmę turinčių nacionalinių vertybių apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės pareiga". Tačiau ginčijamų Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. aktų, kurias B. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,0873 ha miško sklypą, priėmimo metu Vyriausybės nutarimo, kuriuo šis miškas būtų buvęs priskirtas Kauno miestui ir valstybinės reikšmės miškui, nebuvo. Pirmą kartą Kauno miesto teritorijai ir kartu valstybinės reikšmės miškui priskirtini miško plotai, įskaitant ir 1,0873 ha žemės sklypą, dėl kurio vyksta ginčas, buvo nurodyti tik 2005 m. liepos 14 d. Vyriausybės nutarime Nr. 765 „Dėl 1997-10-23 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tvirtinimo" pakeitimo", įsigaliojusiame 2005 m. liepos 22 d., kuriuo buvo patvirtintas Kauno miestui tenkantis 2,37 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotas bei Aplinkos ministerijos parengta Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Iki minėto nutarimo, jokios Kauno miestui priskirtinų miškų plotų schemos nebuvo parengtos ir apskričių viršininkams nebuvo perduotos. Tą patvirtina byloje esanti 2010 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pažyma, kuria Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija informavo, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 52/7549 priėmimo metu žemės sklypas, kadastro Nr. 5283/0009:564, Vyriausybės nutarimais valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtas nebuvo, todėl, atsižvelgiant į tai, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos su joje pažymėtu 2,2 ha žemės sklypu pateikti negali. Todėl B. V. natūra atkuriant nuosavybės teises į A. K. esantį sklypą, Kauno apskrities viršininko administracijai nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kuri A. K. esanti miško dalis patenka į Kauno miesto teritoriją ir yra valstybinės reikšmės.

314. Ieškovas Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 52/7549 ir įsakymo Nr. 05-4202 dalis ginčijo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu. Tačiau administraciniai aktai nėra sandoriai ir jie negali būti ginčijami pagal bendrąsias sandorių nuginčijimo normas. Tokiu pagrindu pareikštas ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir dėl šios priežasties. Nuosavybės teisės ginčijamais administraciniais aktais B. V. buvo atkurtos į 2,2 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 5283/0009:564, esantį Kauno r. A. K. kaimas. Nurodytas žemės sklypas Kauno apskrities viršininko 2002-09-30 įsakymu Nr. 02-01-5321 buvo padalytas į du žemės sklypus - 1,1412 ha žemės sklypą, kurio paskirtis žemės ūkio, ir 1,1160 ha žemės sklypą, kurio paskirtis miškų ūkio (ginčo sklypas). Būtent nurodyto įsakymo pagrindu buvo suformuotas 1,1160 ha miškų ūkio žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. 1901/0284:465. Be to, nurodyto įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos atsakovo A. J. V. nuosavybės teisės į šį žemės sklypą ir šis dokumentas nurodomas kaip vienas iš juridinių įregistravimo pagrindų. Nurodytas įsakymas nėra panaikintas teisės aktų nustatyta tvarka, o ieškovas jo neginčijo. Todėl, atsakovų nuomone, ieškovo reikalavimas grąžinti 1,0873 ha žemės sklypą valstybei iš šiuo metu jį valdančių Atsakovų S. K. ir Vilijos J. K., kai nėra nuginčyti buvusio savininko A. J. V. nuosavybės teisių į šį sklypą atsiradimą patvirtinantys pagrindai, yra nepagrįstas. Kol galioja minėtas Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 02-01-5321, kaip nuosavybės teisės juridinis pagrindas, atsakovų S. K. bei Vilijos J. K. nuosavybės teisė į šį žemės sklypą negali pasibaigti, todėl restitucija natūra šioje byloje negali būti taikoma.

32Dėl atsakovų kaip sąžiningų įgijėjų

33Pripažinus, kad 1,0873 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas nuosavybės teisių į jį atkūrimo metu buvo valstybinės reikšmės, pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties, kuria S. K. ir Vilija J. K. nuosavybės teise įgijo šį žemės sklypą, ir taikyti restituciją - grąžinti šį žemės sklypą valstybei, nėra teisinio pagrindo, kadangi S. K. ir Vilija J. K. laikytini sąžiningais įgijėjais, kurių nuosavybės teisėms taikoma įstatymo apsauga. Kaip nurodo pats ieškovas — pagrindas panaikinti administracinį aktą yra tam tikri viešojo administravimo subjekto galimai padaryti imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimai, t.y. neteisėtas nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemės sklypą, kadangi jame yra miško, kuris privalo būti išperkamas valstybės. Atsižvelgiant į ginčo esmę, akivaizdu, kad atsakovai jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimu, taip pat jo perleidimo sandorio sudarymu, neatliko, todėl atsakomybė jiems negali būti taikoma. Esminis ir pagrindinis tiek civilinės, tiek administracinės atsakomybės principas yra asmeninės atsakomybės principas, t.y. atsakomybė gali būti taikoma tik asmeniui, atlikusiam neteisėtus veiksmus ir kaltais veiksmais padariusiam žalą. Šios prievolės perkėlimas kitam asmeniui, nesusijusiam su atsakomybės sąlygomis, yra negalimas. Valstybė, vykdydama savo funkcijas, negali piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi administraciniuose santykiuose ir savo institucijų, per kurias įgyvendina savo veiksnumą, neteisėtais veiksmais padarytą žalą reikalauti atlyginti iš sąžiningų piliečių. Taip būtų pažeistas esminis teisinėje valstybėje galiojantis teisėtų lūkesčių principas. Šiuo atveju gali būti tik keliamas asmens, kuris ieškovo manymu netinkamai vykdė savo pareigas, atsakomybės klausimas. Nuosavybės teisių atkūrimas yra išimtinė valstybės institucijų kompetencija. Tai reiškia, kad valstybė garantuoja, jog jos priimti sprendimai yra teisėti ir jų pagrindu atsiradusios teisės kitiems asmenims negali būti kvestionuojamos, nes šie asmenys niekaip negali daryti įtakos šių sprendimų priėmimui, išskyrus tuos atvejus, jei šie asmenys nesilaikė viešojo administravimo subjektų sprendimais nustatytos tvarkos. Atsakovai yra sąžiningi ginčo žemės sklypo įgijėjai, atlygintinai pirkimo-pardavimo sutartimi įsigiję nuosavybėn konkrečią šio žemės sklypo dalį konkrečioje vietoje ir sumokėję visą šio turto kainą (CK 6.305 str., 6.393 str. 4 d.). Civilinis kodeksas gina sąžiningų įgįjėjų teises ir riboja galimybę išreikalauti iš jų turtą natūra, todėl turtas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

34Dėl praleisto ieškinio senaties termino

35Atsakovų nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialines teisės normas ir pagrįstai sprendė, jog Ieškovas praleido įstatyme nustatytus ieškinio senaties terminus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje Nr. 3K-3-242/2006 konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Teismas nurodė, kad prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, yra taikomi ieškinio senaties terminai, tačiau šis subjektas į teismą su reikalavimu panaikinti administracinį aktą gali kreiptis per įstatyme nustatytą jo apskundimo terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Nagrinėjamoje byloje prokuroras ieškinį pareiškė gindamas Romainių bendruomenės interesus, t.y. viešo intereso pažeidimas buvo nustatytas gavus Romainių bendruomenės centro 2009 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 01-55. Tačiau šiame rašte pati bendruomenė nurodo, kad apie tariamą viešo intereso pažeidimą jau yra žinoma, ir ne tik jai, bet ir prokurorui. Romainių bendruomenės rašte nurodytose civilinėse bylose teismo sprendimas įsiteisėjo 2008 m. balandžio 16 d., tačiau ieškovas šioje byloje ieškinį pareiškė 2008 m. birželio 15 d., t.y. ieškinys yra pareikštas praleidus įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus, nes apie viešo intereso pažeidimą jam buvo žinoma jau ginčijant kitų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą patį mišką galiojimą. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Kai ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, teismas gali ginti pažeistą teisę tik tuo atveju, jeigu jis konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Ieškovas ne tik svarbių priežasčių, bet ir jokių kitų priežasčių, dėl kurių praleido įstatymo nustatytą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą, nenurodė ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė. Ieškovas itin formaliai nurodo, kad apie ginčijamus administracinius aktus sužinojo tik neva gavęs Romainių bendruomenės centro 2009 m. balandžio 7 d. raštą ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. gegužės 13 d. raštą. Atsakovai nesutinka su apeliaciniame skunde prokuroro išsakyta nuomone, kad Lietuvos teisės aktai nenumato prokurorui pareigos tikrinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nors Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme expressis verbis ir nėra nustatyta tokia prokuroro pareiga, tačiau tokia prokuroro pareiga išplaukia iš Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, kad prokuroras turi teisę viešąjį interesą ginti tiek pagal asmens, institucijos ar įstaigos pranešimą, tiek savo iniciatyva. Ginčas dėl konkretaus miško, kurio dalis yra šiuo metu atsakovams priklausančiame žemės sklype, jau buvo nagrinėjamas teisme ir ieškovas matė arba turėjo matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimas B. V. į kitus du žemės sklypus gali prieštarauti viešajam interesui, o duomenys apie šios bylos ginčo sklypą yra vieši. Nagrinėjamoje byloje nereikėjo atlikti jokių tyrimų ar naudoti specialias žinias, bet tik nustatyti faktus. Todėl ieškovas, kaip asmuo, kuriam, atsižvelgiant į jo veiklos pobūdį, taikomi aukščiausi apdairaus, rūpestingo ir atidaus asmens elgesio standartai, savo iniciatyva tirdamas kitus pažeidimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. V., turėjo sužinoti apie galimą viešojo interesą pažeidimą, kuris įrodinėjamas šioje byloje, vėliausiai tuo momentu, kai pradėjo tirti aplinkybes, susijusias su kitų dviejų to paties miško sklypų grąžinimu B. V., bet ne kai gavo dar vieną Romainių bendruomenės centro raštą. Iš paties ieškovo pateiktų teismui įrodymų yra akivaizdu, kad prokuroras gina viešąjį interesą, susijusį su konkrečios bendruomenės — Romainių bendruomenės - interesų pažeidimu, kuri, kaip nurodoma 2009 m. balandžio 7 d. rašte, apie tokį tariamą pažeidimą žinojo dar 2002 metais, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių savo teisių įstatymo nustatyta tvarka negynė. Taigi, Romainių bendruomenė per jstatymo nustatytą terminą įstatymų nustatyta tvarka pati atsisakė ginti savo teises, tuo pripažindama ir ginčijamų sprendimų teisėtumą. Todėl akivaizdu, kad ieškinys buvo pareikštas praleidus įstatymo nustatytos ieškinio senaties terminus.

36Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Romainių bendruomenės centras (t.3, b.l. 133-135) prašo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą tenkinti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

371.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą bei tokiu būdu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punktą prokurorui suteikta teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar jo nėra. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį.

382. Įgaliotų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas Todėl esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, teismas turi patikrinti, ar prokuroras, veikdamas jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka, nedelsė ir pirmiau nurodytus duomenis surinko per protingą terminą. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai prokuratūra pirmą kartą 2006 m. spalio 12 d. kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti 2002 m. sausio 23 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 19/3793 bei tos pačios dienos įsakymą Nr. 02-01-195, todėl sprendė, kad dar 2006 metais prokuroras turėjo galimybę patikrinti ar 1998 m. liepos 10 d. ginčijami administraciniai aktai Nr. 5217549 ir Nr. 52-4202 nepažeidžia viešojo intereso, bet to nepadarė. Trečiojo asmens nuomone, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad prokuroras, tinkamai atlikdamas pareigas, privalėjo duomenis apie 1998 m. liepos 10 d. priimtus aktus gauti anksčiau, ar gavęs minėtus sprendimus, juos patikrinti ir iš turimų duomenų dar 2006 metais padaryti išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo. Todėl teigia, kad dėl šių priežasčių senaties terminas nebuvo praleistas.

393. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas - bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistąją nuosavybės teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų. Nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgalinimus turinčios valstybės institucijos. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms.

40Teisėjų kolegija konstatuoja:

41Apeliacinis skundas tenkintinas

42Dėl ieškinio senaties

43Kasacinis teismas yra nurodęs, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam ieškovo, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys, teises ir pareigas.

44Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, kada prokurorui tapo žinoma, arba turėjo būti žinoma, apie ginčijamų 1998 m. liepos 10 d. Kauno apskrities viršininko administracinių aktų (sprendimo ir įsakymo) neteisėtumą, ir, ar nėra praleistas 30 dienų terminas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Atsakovai nurodė, kad ši aplinkybė prokurorui turėjo būti žinoma dar 2006 metais, kai prokuroras kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. sausio 23 d. sprendimą ir įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra B. V. į 1,88 ha miško, esančio A. K., Kaune. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Iš nagrinėjamos ir prijungtos civilinės bylos Nr. 21465-584/2007 matyti, kad išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje byloje prokuroro ginčyti administraciniai aktai priimti skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis, dėl skirtingų nuosavybės teisių objektų (skiriasi miško sklypų kadastro ir registro duomenys, dislokacijos vieta, sudarytos atskiros žemės tvarkymo bylos), gavus skirtingu laiku ir skirtingus duomenis apie galimo viešojo intereso pažeidimą (t.1, b.l. 14-17, žemės tvarkymo byla, prijungtos bylos t.1, b.l. 8-10, 16, 153-154). Pagal kasacinio teismo praktiką kreiptis su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo prokuroras gali per 30 dienų, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677-/2005). Byloje nėra kitų duomenų, kaip nepagrįstai teigia atsakovai, kad prokurorui apie viešojo intereso pažeidimą, kiek tai liečia 1998 m. liepos 10 d. sprendimus, buvo (turėjo būti) žinoma dar 2006 metais, kadangi, kaip jau minėta, prokuroras nurodytu laiku gynė viešąjį interesą dėl kito turto objekto ir administracinių aktų neteisėtumo. Informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą nagrinėjamoje byloje prokuroras surinko 2009 m. gegužės 15 d., į teismą jis kreipėsi nepraleidęs termino (t.1, b.l. 3, 15), todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties terminų skaičiavimo laikytina nepagrįsta. Pažymėtina ir tai, kad pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimus neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsirastų teisė. Pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises ir visos visuomenės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.).

45Dėl 1998 m. liepos 10 d. įsakymo ir sprendimo panaikinimo

46Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į miško žemę, kuri po 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Kauno miesto teritorijai.

47Ieškovas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimu B. V. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 2,20 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 163-3, iš kurio 0,70 ha žemės naudmenos ir 1,50 ha miško, esantį A. K., Užliedžių sen., Kauno m., pagal Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 4 d. įstatymą Nr. I-1276 „Dėl Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ buvo priskirtas Kauno miestui, todėl vadovaujantis Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalies (įstatymų redakcijos, galiojusios ginčijamų aktų priėmimo metu) nuostatomis tokia žemė buvo valstybės išperkama ir nuosavybės teisės į ją negalėjo būti atkurtos. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija sutinka.

48Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad miestų miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, taip pat kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio įstatymų leidėjui, pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis, vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Kauno apskrities viršininkui 1998 m. liepos 10 d. priimant ginčo administracinius aktus, galiojo Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 4 d. įstatymas Nr. I-1276 „Dėl Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“, pagal kurio nuostatas 1,0873 ha miško žemės sklypas, unikalus Nr. 1901-0284-0456, sklypo kadastro Nr. 1901/0284:456, esantis A. K., yra priskirtas Kauno miesto teritorijai (ši aplinkybė patvirtinta bylos rašytiniais įrodymais (pvz. t.2, b.l. 12, 56), jos neginčija ir atsakovai) ir Miškų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai. Pagal Žemės įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 punktą, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnį, 13 straipsnio 1 punktą, valstybinės reikšmės miškai, tarp jų – miestų miškai, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Taigi, Kauno apskrities viršininkas, pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas sprendimą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą Kauno miesto teritorijoje, privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą, juolab, kad dar iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo 1997 m. kovo 14 d. Kauno apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą „Dėl Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo", kuriuo buvo pavesta atitinkamoms tarnyboms atlikti veiksmus, susijusius su paminėto įstatymo įgyvendinimu (t.2, b.l. 6-12). Todėl, atsakovų argumentai, jog valstybinis miškas valstybės išperkamo turto statusą tik po, kai Vyriausybė patvirtina tokio miško plotus, yra nepagrįsti. Paminėtas valstybinio miško teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad atsakovas Kauno apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl šie aktai nuo jų priėmimo pripažintini niekiniais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl draudimo privatizuoti valstybinius miškus ne vieną kartą yra pasisakęs ir kasacinis teismas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010; 2010-0-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010 ir kt.). Konstatavus ginčijamų apskrities viršininko aktų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktų – Konstitucijos, Miško įstatymo, Atkūrimo įstatymo – nuostatoms, neteisėtas yra ir apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 02-01-5321 dėl 2,2572 ha žemės sklypo padalijimo, todėl atskirai ginčyti ši įsakymą, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtina.

49Dėl restitucijos taikymo

50Nuosavybės teisės turi būti grąžinamos laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės normų. Jeigu piliečiams natūra grąžinamas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grąžinti natūra negalima, tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grąžintas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu būdu. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-532/2009). Atsakovas A.J. V. 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-10925 pagrindu neatlygintinai įgijo ir 2004 m. kovo 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 3371, pagrindu atlygintinai (už 97000 Lt) perleido Vilijai J. K. ir S. K. 1,0873 ha miško žemės sklypą, į kurį, kaip jau buvo nurodyta, nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tai reiškia, kad asmuo turi žinoti įstatymus ir elgtis taip, kad jų nepažeistų. Pažeidus įstatymą, atsiranda atitinkamos teisinės pasekmės. Apie tai, kad nuosavybės teisės į ginčo miško sklypą atkurtos neteisėtai, t.y. kai miško sklypas, dar iki nuosavybės teisių atkūrimo, įstatymu jau buvo priskirtas miesto teritorijai, ir pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo normas, atsakovai turėjo žinoti. Todėl paminėti sandoriai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų nuostatoms, naikintini ir taikytina restitucija. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija). Todėl 1,0873 ha miško žemės sklypas grąžintinas valstybei, o atsakovas A. J. V. įpareigotinas grąžinti J. K. ir S. K. 97000 Lt (CK 6.145 str., 6.146 str.).

51Dėl bylinėjimosi išlaidų

52Priėmus byloje naują sprendimą, išspręstinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Reikalavimai, kildinami iš nuosavybės teisių atkūrimo, žyminiu mokesčiu neapmokestinami (Atkūrimo įstatymo 19 str. 2 d.). Apeliacinį skundą patenkinus, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (247,17 Lt; t.1, b.l. 2, t.3, b.l. 85), bei trečiojo asmens ieškovo pusėje Romainių bendruomenės centro turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (2000 Lt) priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 88 str. 1 d. 3, 6 punktai, 93 str., 96 str, 98 str.).

53Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 straipsniais,

Nutarė

54apeliacinį skundą tenkinti.

55Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Panaikinti Kauno apskrities viršininko 1998 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 52/7549 ir įsakymą Nr. 52-4202, dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo B. V. natūra 1,0873 ha miško (unikalus Nr. 1901-0284-0456, sklypo kadastro Nr. 1901/0284:456) A. K., Kaune;

56Pripažinti 2000 m. liepos 19 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-10925, sudarytos tarp dovanotojos B. V. ir apdovanotojo A. J. V., dalį dėl 1,0873 ha miško sklypo (unikalus Nr. 1901-0284-0456, sklypo kadastro Nr. 1901/0284:456) A. K., Kaune dovanojimo, negaliojančia;

57Pripažinti 2004 m. kovo 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 3371, sudarytos tarp pardavėjo A. J. V. ir pirkėjų Vilijos J. K. ir S. K., dalį dėl 1,0873 miško sklypo, unikalus Nr. 1901-0284-0456, sklypo kadastro Nr. 1901/0284:456, A. K., Kauno m. k.v.. pardavimo, negaliojančia;

58Taikyti restituciją ir miško sklypą 1,0873 ha, unikalus Nr. 1901-0284-0456, sklypo kadastro Nr. 1901/0284:456, A. K., grąžinti valstybei; įpareigoti A. J. V. grąžinti Vilijai J. K. ir S. K. 97000 Lt (devyniasdešimt septynis tūkstančius litų).

59Priteisti iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. J. V., Vilijos J. K. ir S. K. trečiajam asmeniui Romainių bendruomenės centrui po 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir po 61,79 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

60Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.