Byla 2-1047-230/2015
Dėl hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia

1Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė, sekretoriaujant Jolantai Banevičiūtei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokato padėjėjui B. B., atsakovės įgaliotam asmeniui R. L., trečiajam asmeniui A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei „Swedbank“, AB, tretiesiems asmenims M. S., A. S. dėl hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Nustatė

2Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia 2007 m. balandžio 4 d. hipotekos sutartį (sutartinės hipotekos kodas ( - )) dėl ieškovei priklausančios 1/3 dalies žemės sklypo, esančio ( - ) (unikalus Nr. ( - )), 1/3 dalies pastato – kavinė-baras ir kirpykla, esančio ( - ) (unikalus Nr. ( - )), 1/3 dalies kitų statinių (kiemo statinių) (unikalus Nr. ( - )) įkeitimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė sandorį prašo pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ir 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais. Nurodo, kad 2007 m. kovo mėnesį į ją kreipėsi jos motina A. S. nurodydama, jog ketina imti kreditą komercinių patalpų, esančių ( - ), įsigijimui bei paaiškindama, jog kredito sutarties užtikrinimui reikia įkeisti nekilnojamąjį turtą, priklausantį bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei, M. S. ir A. S., o įkeitimo sandorio be ieškovės sutikimo nebus įmanoma sudaryti. Visiems trims bendrasavininkams nekilnojamasis turtas, kuris turėjo būti įkeistas, priklauso lygiomis dalimis po 1/3. Ieškovė, būdama jauno amžiaus, visiškai pasitikėjo savo motina A. S. bei neabejojo, jog jos priimtas sprendimas imti kreditą iš banko ir įsigyti komercinės paskirties patalpas yra ekonomiškai naudingas šeimai, todėl sutiko įkeisti jai nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį su sąlyga, jog bus perkamas kitas nekilnojamasis turtas, t. y. komercinės paskirties patalpos, esančios ( - ) . Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 2 d. nutartimi leido atlikti jos nepilnamečiam broliui M. S. priklausančios nekilnojamojo turto dalies įkeitimo sandorį, motyvuodamas tuo, jog kreditas reikalingas komercinės paskirties pastatui įsigyti, kas tuo pačiu garantuotų pareiškėjos pilnametės dukros (ieškovės) bei nepilnamečio sūnaus Mato geresnes gyvenimo sąlygas. Atsižvelgdama į tai ir manydama, jog kredito sutarties paskirtis yra būtent nekilnojamojo turto įsigijimas, ieškovė 2007 m. balandžio 4 d. pasirašė hipotekos lakštą, kuriuo atsakovei įkeitė jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį nekilnojamojo turto, užtikrindama 159 291 Eur dydžio prievolę su kintamomis palūkanomis, nustatytą 2007-03-01 kredito sutartimi Nr. 07-020018-FA. 2011 metais ieškovė sužinojo, jog jos motina A. S., atsakovei žinant, kreditą panaudojo kitai paskirčiai nei buvo numatyta 2007 m. kovo 21 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimo susitarime Nr. 07-020018-FA-1, t. y. pirko ne nekilnojamąjį turtą, bet vertybinius popierius. Atsakovė ir trečiasis asmuo A. S. ieškovei sąmoningai neatskleidė informacijos apie tikrąją kredito paskirtį, t. y. neatskleidė, kad iš tiesų kreditas bus panaudotas vertybiniams popieriams pirkti, o ne nekilnojamajam turtui įsigyti, todėl laikytina, kad ieškovė sandorį sudarė dėl prieš ją panaudotos apgaulės, dėl ko įkeitimo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kadangi įkeitimo sandoris buvo sudarytas dėl prieš ieškovę panaudotos apgaulės, todėl ieškovė įkeitimo sandorį prašo pripažinti negaliojančiu ir dėl jos suklydimo, nes ieškovė galvojo, jog jai nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį įkeičia kredito grąžinimui, kuris turėjo būti skirtas kitam nekilnojamam turtui įgyti, nors vėliau paaiškėjo, jog kreditas faktiškai buvo skirtas vertybių popierių pirkimui. Toks suklydimas laikytinas esminiu, kadangi ieškovė, žinodama apie tikrąją kredito paskirtį, niekada nebūtų davusi sutikimo dėl jos nekilnojamojo turto dalies įkeitimo.

3Atsakovė su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-873-748/2012, kadangi ji nebuvo šioje byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl šiuo teismo sprendimu nustatytos aplinkybės neturėtų būti vertinamos, kaip nustatytos ir turinčios įtakos šiai bylai. Ieškinys iš esmės grindžiamas teiginiu, jog ieškovė buvo davusi sutikimą įkeisti turtą tik tuo tikslu, kad už suteiktą kreditą bus įsigytas kitas nekilnojamas turtas, bet ne vertybiniai popieriai. Tačiau tai paneigia pats ginčijamas hipotekos sandoris, kurio 5 punktu ieškovė sutiko įkeisti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą užtikrinant ne tik jau sudarytą kredito sutartį, bet ir būsimus jos pakeitimus. Nei hipotekos lakšte, nei pačioje kredito sutartyje nenumatyta, kad kredito sutarties pakeitimai turi būti derinami su įkeičiamo turto savininke. Kredito sutartis be ieškovės sutikimo buvo pakeista iš viso keturis kartus, tame tarpe pagal kredito sutartį buvo suteiktas ir papildomas 2 988,29 Eur kreditas nesumokėtų palūkanų grąžinimui. Ieškovė teigia, kad vertybinių popierių vietoj nekilnojamojo turto įsigijimas sąlygojo neišvengiamą rizikos padidėjimą, susijusį su nekilnojamojo turto įkeitimu, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Atsakovė nurodo, kad nei pradinėje sutartyje, nei vėlesniuose jos pakeitimuose nebuvo numatyta, kad už kreditą įsigyjamas turtas turėtų būti įkeistas. Ieškovė nesidomėjo kredito panaudojimu ir tik 2011 metais sužinojo, kad už suteiktą kreditą motina nekilnojamojo turto neįsigijo. Pateikdama motyvus dėl suteikto kredito rizikingumo ir/ar ekonomiško naudingumo, ieškovė taip pat remiasi ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 2 d. nutarties motyvais, tačiau šioje nutartyje aiškiai nurodyta, kad 550 000 Lt kreditas suteikiamas penkerių metų laikotarpiui, kai tuo tarpu kredito gavėjos atlyginimas sudarė tik 2 800 Lt. Todėl ieškovė turėjo aiškiai suprasti, kad imamas kreditas yra rizikingas, nes tokiu trumpu laikotarpiu nespėjus grąžinti didelės sumos kredito išieškojimas galėjo būti nukreiptas į įkeistą turtą.

4Tretieji asmenys M. S. ir A. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydami, kad su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti.

5Ieškovė dubliku nesutinka, jog ji negalinti remtis 2012 m. birželio 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-873-748/2012, nustatytomis aplinkybėmis. Nors ji ir nebuvo įtraukta į šios bylos nagrinėjimą, tačiau minėtu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, kad trečiajam asmeniui A. S. suteiktas kreditas buvo panaudotas ne nekilnojamam turtui pirkti (t. y. ne pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį), bet vertybiniams popieriams įsigyti, gali būti laikomos papildomu įrodymu. Be to, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės dėl to paties sandorio, sudaryto tarp tų pačių šalių, nagrinėjant šią bylą negali būti ignoruojamos. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad kredito paskirties pakeitimas neturėjo būti derinamas su ieškove, ir tai nedaro jokios įtakos įkeitimo sandorio galiojimui, kadangi toks sutarties sąlygų aiškinimas yra ydingas bei prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Hipotekos lakšto 5 punkto nuostata turėtų būti taikoma tik kalbant apie neesminių kredito sutarties sąlygų keitimą, bet ne apie esminius sutarties pakeitimus, kurie sąlygoja neišvengiamą įkaito davėjo (ieškovės) rizikos padidėjimą. Kad kredito paskirtis buvo esminė sutarties sąlyga, patvirtina kredito sutarties Nr. 07-020018-FA bendrosios dalies sąlygų (2006-03-14 redakcija) 11.2.1. ir 11.2.1.2. punktai, nustatantys vienašališką banko teisę nutraukti sutartį prieš terminą dėl esminių sutarties pažeidimų, tarp jų ir kai kredito gavėjai naudoja kreditą ne pagal sutartyje numatytą tikslinę paskirtį. Ieškovė, priimdama sprendimą dėl jos nekilnojamojo turto dalies įkeitimo, rėmėsi ne tik trečiojo asmens žodžiais dėl įkeitimo sandorio esmės, bet ir 2007 m. balandžio 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi, kredito sutartimi ir susitarimu dėl kredito paskirties pakeitimo. Iš atsakovės pridėtų dokumentų matyti, jog 2007 m. kovo 1 d. kredito sutartyje Nr. 07-020018-FA nustatyta kredito paskirtis yra vertybinių vienetų fondų pirkimas. Šioje sutartyje nurodyta kredito paskirtis 2007 m. kovo 21 d. susitarimu Nr. 07-020018-FA-1 buvo pakeista į komercinės paskirties patalpų pirkimą. Todėl ieškovė 2007-04-04 davė sutikimą ir įkeitė jai nuosavybės teise priklausančią ginčo turto dalį, tačiau suteiktas kreditas buvo panaudotas ne 2007 m. kovo 21 d. susitarime Nr. 07-020018-FA-1 nurodytai paskirčiai – komercinių patalpų pirkimui, bet vertybinių popierių įsigijimui. Vertybiniai popieriai buvo įsigyjami su atsakovės žinia ir suteikiant pagalbą trečiajam asmeniui A. S., kas leidžia daryti išvadą, kad trečiasis asmuo A. S. ir atsakovė žodiniu susitarimu pakeitė 2007 m. kovo 21 d. susitarime Nr. 07-020018-FA-l numatytą kredito paskirtį atgal į vertybinių popierių įsigijimą ir kreditą faktiškai naudojo vertybinių popierių įsigijimui, t. y. susitarimą dėl kredito paskirties pakeitimo sudarė tik dėl akių, siekdami suklaidinti ieškovę tam, kad būtų įkeistas tiek ieškovės broliui, tiek ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas. Abiem atvejais trečiojo asmens A. S. ir atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu laikyti nesąžiningais ir apgaulingais, siekiant gauti sutikimą dėl ieškovei priklausančios nekilnojamojo turto dalies įkeitimo, todėl įkeitimo sandoris dėl ieškovės turto dalies įkeitimo pripažintinas negaliojančiu. Kreditą panaudojus pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį ir trečiajam asmeniui įsigijus nekilnojamąjį turtą, kilus finansinėms problemos, jį būtų buvę galima parduoti ir padengti skolą, o kreditą panaudojus vertybiniams popieriams įsigyti, gautos kredito lėšos tiesiog buvo prarastos. Atsakovės argumentai, jog vertybinių popierių pirkimas nėra rizikingesnis nei nekilnojamojo turto pirkimas, grįsti prielaidomis, kurias paneigia Lietuvos respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatos bei Lietuvos teismų praktika.

6Atsakovė tripliku nesutinka su ieškovės dublike išdėstytais argumentais, palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodo, kad ieškovės prie dubliko pateikta A. S. vertybinių popierių sąskaitos ataskaita ir jos pavedimai pirkti ir parduoti investicinių fondų vienetus nėra pakankami įrodymai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti suteikto kredito panaudojimą. Atsakovė nurodo, kad A. S. suteikto kredito panaudojimo nekontroliavo ir apribojimų disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis netaikė, kadangi tam nebuvo jokio nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo. Laiko nepagrįstais ieškovės argumentus, kad be svetima hipoteka įkeisto turto savininko sutikimo galima keisti tik neesmines sutarties sąlygas, kadangi kredito sutarties 15.1 punktas numato, kad šalys susitarimu gali keisti visas kredito sutarties sąlygas ir jokiais atvejais nereikia įkeičiamo turto savininko sutikimo.

7Ieškovės atstovas adv. pad. B. B. prašo ieškinį patenkinti, paaiškino, kad 2011m. areštavus turtą ieškovei paaiškėjo, kad kreditas buvo panaudotas ne tai paskirčiai. Ieškovė įkeitė savo turto dalį, suklaidinta pateiktų dokumentų, ir kreditą panaudojus ne nekilnojamojo turto įsigijimui, o vertybinių popierių pirkimui padidėjo rizika.

8Atsakovės atstovas R. L. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad bankui nėra svarbu, kaip kredito gavėjas panaudos kreditą, jam nekilo rizikos, kadangi bankas jau turėjo įkeitimą, be to, paskirtį deklaruoja pats kredito gavėjas. Kreditas neišduodamas kol turtas nėra įkeistas. Taip pat nurodo, kad bankui nereikėjo derinti kredito sutarties pakeitimų su ieškove, kadangi tai numatė hipotekos sutarties 5 punktas. Todėl bankas nekontroliavo kredito panaudojimo. Mano, kad ieškovė negalėjo suklysti, nes dėl kredito paskirties pati nesiaiškino ir ieškovė negalėjo tikėtis, kad paskirtis nebus pakeista, nes hipotekos lakšte neįtvirtino, jog kreditas bus naudojamas tik tam tikrai konkrečiai paskirčiai. Be to, šeima veikė tarpusavio sutarimu, o ieškovė nesikreipė į banką dėl netinkamo kredito panaudojimo.

9Trečiasis asmuo A. S. prašo spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad buvo planuojamos pirkti patalpos, tačiau banke pasakė, kad investuoti naudingiau. Kai kreipėsi dėl kredito panaudojimo investavimui, teismas nedavė leidimo įkeisti nepilnamečio sūnaus dalį. Tada nusprendė pirkti patalpas, bet vėliau pakilo jų kaina. Dėl kredito panaudojimo sprendė viena, dukrai nieko nesakė. Dukra nieko neklausė, kol baigėsi pinigai. Tikslo nuslėpti nuo dukros neturėjo, pati dukra to neklausė, gal būt ir nebūtų davusi sutikimo.

10Ieškinys atmestinas. Iš nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. l. 13–17) matyti, kad žemės sklypas ir pastatai (kavinė-baras ir kirpykla su kiemo statiniais), esantys ( - ), bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/3 dalį priklauso ieškovei ir tretiesiems asmenims A. S. ir M. S.. 2007 m. kovo 1 d. sudaryta kredito sutartis Nr. 07-0200018-FA (t. 1, b. l. 25–27, 94–104) patvirtina, kad atsakovė AB bankas „Hansabankas“ (dabar „Swedbank“, AB) trečiajam asmeniui A. S. suteikė 159 291 Eur kreditą vertybinių fondų vienetams pirkti, kredito paėmimo terminas numatytas iki 2007 m. gegužės 1 d., kredito grąžinimo terminas 2012 m. kovo 1 d. Kredito sutarties specialiąja dalimi buvo numatytas nurodyto nekilnojamojo turto įkeitimas (hipoteka). 2007 m. kovo 21 d. susitarimu (t. 1, b. l. 106) buvo pakeistas šalių susitarimas dėl kredito paskirties, nurodant kredito paskirtį – komercinės paskirties patalpų, esančių ( - ), pirkimui. 2007 m. balandžio 4 d. hipotekos lakštu (t. 1, b. l. 44–47) prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti ieškovė, trečiasis asmuo A. S. savo ir nepilnamečio sūnaus M. S. vardu įkeitė jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ). Sutartinė hipoteka 2007 m. balandžio 6 d. buvo įregistruota Centrinėje hipotekos įstaigoje, sutartinės hipotekos kodas ( - ) (t. 1, b. l. 28–37). Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-873-748/2012 (t. 1, b. l. 38–43) buvo patenkintas ieškovo M. S., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. S., ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinys atsakovei „Swedbank“, AB ir trečiajam asmeniui A. S. dėl hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia, sprendimu buvo pripažinta negaliojančia 2007-04-04 sudaryta ir 2007-04-06 įregistruota hipotekos sutartis, kurios identifikavimo kodas ( - ), dėl ieškovui M. S. priklausančios 1/3 dalies pastato (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), įkeitimo.

11Ieškovės teigimu, hipotekos lakštas toje apimtyje, kuria įkeista jai priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl apgaulės ir ieškovės suklydimo.

12Ieškovė byloje įrodinėjo, kad jos ginčijamas sandoris (hipotekos sutartis) turi valios trūkumų, kadangi ieškovė pasirašydama hipotekos lakštą klydo, jog trečiojo asmens A. S. (ieškovės motinos) paimtas kreditas bus panaudotas nekilnojamajam turtui įsigyti, o ne vertybiniams popieriams įsigyti. Ieškovės teigimu, jei kreditas būtų numatytas panaudoti vertybinių fondų vienetams įsigyti, ji nebūtų sutikusi įkeisti turtą tokios prievolės įvykdymui užtikrinti. Taigi ginčo sandoris byloje yra ginčijamas kaip sudarytas iš esmės suklydus (CK 1.90 straipsnis). Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šiame straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas, antra, suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis, trečia suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; kt.). Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

13Atsižvelgiant į tokią suformuotą teismų praktiką, ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, jos nuomone, patvirtinančios suklydimą, laikytinos nepakankamomis suklydimo faktui ir jo esminiam pobūdžiui pagrįsti. Ieškovė teigia, kad ji nebūtų pasirašiusi hipotekos sandorio, jei būtų žinojusi, kad gautas kreditas bus panaudotas ne nekilnojamajam turtui, o vertybinių fondų vienetams įsigyti. Tačiau ieškovė nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad sudarant hipotekos sandorį ji būtų aiškinusi kredito paskirtį ir jo panaudojimo tikslą. Atvirkščiai, trečiasis asmuo A. S., ieškovės motina, savo paaiškinimais patvirtino, kad dukra nieko neklausė, kam naudojami kredito pinigai, taip pat patvirtino, kad dėl pinigų investavimo į vertybinius fondus nieko neinformavo ir faktiškai visus klausimus sprendė viena. Šios trečiojo asmens nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė apskritai nesidomėjo A. S. suteiktu kreditu ir jo panaudojimu, o visus su tuo susijusius klausimus sprendė viena A. S., veikdama visų šeimos narių interesais ir savo nuožiūra. Todėl spręstina, kad ieškovė, visiškai nesidomėdama kredito suteikimu ir jo panaudojimu, negalėjo ir suklysti pasirašydama hipotekos lakštą, nes negalima suklysti dėl to, kuo visiškai nesidomi. Ieškovė savo suklydimą grindžia kredito sutarties 2007 m. kovo 21 d. susitarimu (t. 1, b. l. 106), kuriuo buvo pakeistas kredito sutarties šalių susitarimas dėl kredito paskirties, nurodant kredito paskirtį – komercinės paskirties patalpų, esančių ( - ), pirkimui, teigdama, kad būtent šis susitarimas turėjo įtakos tam, kad ji pasirašė hipotekos lakštą. Tačiau, kaip jau nurodyta, A. S. patvirtino, kad ieškovė nesidomėjo kredito panaudojimu iki to laiko, kol A. S. baigėsi pinigai ir ji nebegalėjo vykdyti kredito sutarties įsipareigojimų, apie ką ji ir pranešė dukrai. Tokie ieškovės veiksmai rodo, kad ieškovės valia pasirašyti ar nepasirašyti hipotekos lakštą faktiškai visiškai nebuvo įtakojama kredito sutarties paskirties. Visa iniciatyva ir sprendimai priklausė trečiajam asmeniui A. S., todėl vien tas faktas, kad hipotekos lakšto pasirašymo metu buvo pasirašytas kredito sutarties susitarimas dėl kredito paskirties pakeitimo, nerodo vienokios ar kitokios ieškovės valios dėl hipotekos lakšto pasirašymo ir jos suklydimo. Pažymėtina ir tai, kad hipotekos lakšto 5 punkte numatyta, kad ieškovė įkeitimu užtikrina prievolę pagal kredito sutartį su esamais ir būsimais jos pakeitimais, t. y. davė išankstinį sutikimą bet kokiems kredito sutarties pakeitimams, prisiimdama prievolę tai užtikrinti jai priklausančios nekilnojamojo turto dalies įkeitimu (hipoteka). Jeigu ieškovės valia būtų buvusi įkeisti turtą tik kreditui, kuris turėtų būti panaudotas kito nekilnojamojo turto įgijimui, ji turėjo galimybę derėtis ir reikalauti tokios sutarties sąlygos įrašymo į sutartį. Tačiau banko atstovas patvirtino, kad ieškovė niekada nesikreipė dėl A. S.suteikto kredito paskirties išsiaiškinimo ar siekdama ginti savo interesus. Tai, kad ieškovė pasitikėjo savo motina, jai pačiai nesiimant jokių veiksmų apsaugoti ir apginti savo interesus, nereiškia jos suklydimo. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia nurodyta hipotekos sutartis M. S. priklausančios 1/3 dalies pastato dalies įkeitimo dalyje, neturi įrodomosios reikšmės nustatant ieškovės valios trūkumus – suklydimą. Šiuo sprendimu nurodyto sandorio dalis pripažinta negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, kadangi hipotekos sutartis buvo sudaryta nesant teismo leidimo įkeisti nepilnamečio M. S. turtą (teismo leidimas buvo duotas, susiejant jį su kreditu nekilnojamajam turtui įgyti). Teismui pasiūlius teikti papildomus įrodymus ieškovės suklydimui dėl ginčijamo sandorio pagrįsti, ieškovės atstovas pareiškė atsisakantis tokios galimybės, kadangi daugiau įrodymų negali pateikti. Atsižvelgtina ir į tai, kad hipotekos lakšto pasirašymo metu kredito paskirtis buvo numatyta nekilnojamojo turto įsigijimui, o faktiškai panaudota vertybinių fondų vienetams įsigyti jau po hipotekos lakšto pasirašymo, t. y. ieškovė negalėjo suklysti dėl įkeitimą nulėmusios sąlygos, kuri atsirado tik po sandorio sudarymo.

14Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl CK 1.90 straipsnio taikymo ir vertinant, ar buvo suklysta, turi būti vadovaujamasi protingumo kriterijumi (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. visuomeninė organizacija Klaipėdos miesto krepšinio klubas „Fortūna“, bylos Nr. 3K-3-548/2011). Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011). Ieškovė sandorio sudarymo metu buvo beveik 21 metų amžiaus, buvo baigusi bendrojo lavinimo mokyklą ir jau studijavo, todėl turėjo visas galimybes elgtis apdairiai ir atsakingai, tačiau nustatytos aplinkybės (ilgalaikis nesidomėjimas nei kredito panaudojimu, nei savo teisių gynimu) rodo, kad ji elgėsi neatsakingai. Ieškinys pareikštas tik paaiškėjus, kad išieškojimas gali būti nukreiptas ir į ieškovei priklausantį turtą, todėl toks ieškovės elgesys rodo, kad tai tėra bandymas apsaugoti savo turtą, ir jokiu būdu nepatvirtina jos suklydimo.

15Atsižvelgiant į pateiktų įrodymų visumą spręstina, jog jų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti ieškovės suklydimą sudarant hipotekos sandorį dėl kredito tikslinės paskirties svarbos. Ieškovė nepatvirtino sandorio sudarymo metu buvus aiškiai jos valiai savo turtą įkeisti užtikrinant kredito, kuris turėjo būti panaudotas tik nekilnojamojo turto įgijimui, prievolių vykdymą.

16Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T., V. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306-2007; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma ‚InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006). Pagal faktinius bylos duomenis nustatęs, kad atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T., V. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306-2007). Byloje surinkti duomenys neteikia pagrindo spręsti, kad atsakovė tyčia ar sąmoningai siekė suklaidinti ar apgauti ieškovę. Nagrinėjant bylą nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė (bankas) būtų ėmusis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdama paveikti ieškovės valią, kad ji pasirašytų hipotekos sandorį, tai susiejant su vienokia ar kitokia kredito panaudojimo paskirtimi, ir apskritai nenustatyta, kad atsakovė šio sandorio pasirašymo klausimu būtų bendravusi su ieškove. Ieškovė daro tik prielaidas, kad kredito paskirties pakeitimas įvyko su atsakovės žinia ir paskatinimu, tačiau byloje tokių įrodymų nepateikta (CPK 1178 straipsnis). Trečiasis asmuo A. S. taip pat patvirtino, kad ji nesiekė ką nors nuslėpti nuo ieškovės, o pastaroji pati tuo nesidomėjo, todėl ir šiuo atveju nenustatytas tyčios, sąmoningos apgaulės ar suklaidinimo faktas. Tokiu būdu neįrodytas ir kitas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas – apgaulė.

17Ieškovei neįrodžius sandorio nuginčijimo pagrindų, ieškinys atmestinas.

18Teisėja, vadovaudamasis CPK 268, 270 straipsniais,

Nutarė

19Ieškinį atmesti.

20Priteisti iš ieškovės V. S. (asmens kodas ( - ) valstybei 36,30 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

21Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė, sekretoriaujant Jolantai... 2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia 2007 m.... 3. Atsakovė su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovė... 4. Tretieji asmenys M. S. ir A. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydami,... 5. Ieškovė dubliku nesutinka, jog ji negalinti remtis 2012 m. birželio 25 d.... 6. Atsakovė tripliku nesutinka su ieškovės dublike išdėstytais argumentais,... 7. Ieškovės atstovas adv. pad. B. B. prašo ieškinį patenkinti, paaiškino,... 8. Atsakovės atstovas R. L. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad bankui... 9. Trečiasis asmuo A. S. prašo spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad buvo... 10. Ieškinys atmestinas. Iš nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo... 11. Ieškovės teigimu, hipotekos lakštas toje apimtyje, kuria įkeista jai... 12. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad jos ginčijamas sandoris (hipotekos sutartis)... 13. Atsižvelgiant į tokią suformuotą teismų praktiką, ieškovės... 14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl CK 1.90... 15. Atsižvelgiant į pateiktų įrodymų visumą spręstina, jog jų nepakanka,... 16. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis... 17. Ieškovei neįrodžius sandorio nuginčijimo pagrindų, ieškinys atmestinas.... 18. Teisėja, vadovaudamasis CPK 268, 270 straipsniais,... 19. Ieškinį atmesti.... 20. Priteisti iš ieškovės V. S. (asmens kodas ( - ) valstybei 36,30 Eur... 21. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...