Byla e2A-783-302/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo – A. K

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo – A. K..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUADBB „Šiaurės brokeris“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2009 m. gegužės 21 d. Susitarimą Nr. 22 dėl 2006 m. lapkričio 29 d. Bendradarbiavimo sutarties Nr. B-330/2006 pakeitimo negaliojančiu; priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 49 875,44 Eur skolos, susidariusios neišmokėjus dalies teisėtai priklausančio komisinio atlyginimo, 6% dydžio palūkanų už 5 metų laikotarpį, t. y. 14 962,63 Eur už 1825 pradelstas atsiskaityti dienas, 6% dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartimi UADBB „Šiaurės brokeris“ iškelta bankroto byla. Administratorius nustatė, kad 2006 m. lapkričio 29 d. tarp ieškovės UADBB „Šiaurės brokeris“ ir atsakovės ADB „Gjensidige“ buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis Nr. B-330/2006, pagal kurią atsakovė suteikė teisę ieškovei, nepriklausomai draudimo tarpininkei, atsakovės vardu siūlyti sudaryti ir/ar sudaryti bei pasirašyti draudimo sutartis, priimti draudimo įmokas, tarpininkauti sudarant draudimo sutartis tarp kliento (draudėjo) ir atsakovės. 2006 m. gruodžio 19 d. tarp atsakovės ir ieškovės buvo pasirašytas susitarimas Nr. 1 dėl bendradarbiavimo sutarties Nr. B-330/2006 papildymo, kuris ieškovei už verslinių gyvūnų draudimo sutarčių sudarymą ir tarpininkavimą padidino mokėtiną komisinį atlyginimą iki 20%. 2009 m. gegužės 21 d. tarp atsakovės ir ieškovės buvo pasirašytas susitarimas Nr. 22 dėl bendradarbiavimo sutarties Nr. B-330/2006 papildymo, kuriuo 2006 m. gruodžio 19 d. susitarimu nustatytas komisinis atlyginimas šioms konkrečioms sutartims buvo sumažintas nuo 20% iki 15%. Atsakovė neišmokėjo ieškovei dalies jai teisėtai priklausiusio komisinio atlyginimo pagal draudimo sutartis, kadangi mokėjo ieškovei 15% dydžio komisinį atlyginimą, nors privalėjo mokėti 20% dydžio komisinį atlyginimą. Tokiu būdu susidarė atsakovės 49 875,44 Eur įsiskolinimas ieškovei. Atsakovė, jausdama pasaulinės ekonominės krizės padarinius draudimo sektoriuje, pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi sutartiniuose santykiuose su ieškove, inicijavo ieškovei ekonomiškai nenaudingo bei bendradarbiavimo sutarčiai prieštaraujančio 2009 m. gegužės 21 d. susitarimo sudarymą, kurio ieškovė, įvertindama galimus ekonominius praradimus nutrūkus verslo santykiams su atsakove, negalėjo atsisakyti. Ginčijamas susitarimas prieštarauja Sutarties 6.3.4 punktui. Šalys draudimo sutarčių galiojimo viduryje negalėjo pakeisti iš anksto sulygto komisinio atlyginimo, kadangi tai galėjo būti padaryta atskirų draudimo sutarčių sudarymo metu, nustatant joms kitokį nei bendras tai draudimo rūšiai taikomas komisinis atlyginimas. Ieškovė nuo 2009-ųjų metų Juridinių asmenų registrui neteikė savo finansinės atskaitomybės. Vengimas viešai skelbti bendrovės finansinius duomenis liudija prastą bendrovės finansinę būklę, prie kurios, neatmestina, galėjo prisidėti ir minėti atsakovės veiksmai. Šią prielaidą pagrindžia ir bendrovės bankroto byloje pateikti ir patvirtinti finansiniai reikalavimai. Bendrovės 2008-ųjų metų pelno (nuostolio) ataskaita bei aiškinamasis raštas rodo, kad bendrovės pardavimo pajamos 2008 metais siekė 1 038 838,00 Lt (300 868,28 Eur), o 2007 metais 298 959,00 Lt (86 584,51 Eur), bendrovės pelnas 2008 ir 2007 metais buvo atitinkamai 52 225,00 Lt (15 125,41 Eur) ir 3 944,00 Lt (1 142,26 Eur). Visa atsakovo nesumokėto komisinio atlyginimo suma 49 875 ,44 Eur sudaro 57,60% bendrovės per visus 2008 metus bei 16,58% per 2008 metus gautų pajamų bei yra lygi 329,76% 2008 m. gauto ir net 4366,38% 2007 m. gauto bendrovės pelno. Įvertinant tai, jog bendrovės įstatų 2.1 punkte numatyti bendrovės veiklos tikslai yra pelno siekimas, bendrovės ir akcininkų turto didinimas, tai žinodamas atsakovas būdamas stipresniąja sutarties šalimi elgėsi nesąžiningai ne tik atsisakydamas išmokėti tarpininkui jam teisėtai priklausančią komisinio atlyginimo dalį, tačiau taip pat ir sudarydamas 2009 m. gegužės 22 d. susitarimą. Pažymėjo, jog bankroto byla ieškovei buvo iškelta tik 2014 m. spalio 6 d., todėl trejų metų senaties terminas ieškiniui pareikšti dar nėra suėjęs.
  2. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad draudikas ir tarpininkas nagrinėjamo ginčo kontekste yra laikomi lygiaverčiais partneriais, kuriems yra taikomi vienodi apdairumo ir konkrečios situacijos įvertinimo kriterijai. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad draudikas santykiuose su tarpininku veikė tikrai nesąžiningai ir savo tokiais veiksmais siekė mažinti tarpininko akcininkų turtą. CK 6.189 str. 2 d. leidžia šalims susitarti bei nustatyti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams. Ši teisės norma yra dispozityvi. Tarpininkas savo pateikiamose ataskaitose dėl komisinio atlyginimo suderinimo nei karto nenurodė 20 proc. komisinio atlyginimo, todėl tikėtina, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl mažesnio komisinio atlyginimo. Tokie tarpininko veiksmai dar kartą patvirtina, jog šalys susitarė dėl 15 proc. komisinio atlyginimo. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį CK 2.160 str. 7 d. pagrindu.
  3. Trečiasis asmuo A. K. atsiliepime prašė ieškinio netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ginčijamą susitarimą pasirašė vykdydama įmonės valdybos įpareigojimą. Pasirašius draudimo sutartį patys padaliniai tiesiogiai derino ataskaitas su atsakove, tikrino ir stebėjo uždirbtų pajamų įplaukimą į bendrovės sąskaitas, planavosi savo išlaidas. Bendrovės finansinė būklė 2009 m. pabaigai buvo geresnė nei 2008 m. atitinkamam laikotarpiui, nors tuo metu tiek Lietuvos, tiek pasaulinėje rinkoje buvo stebimas stiprus ekonomikos nuosmukis. Pardavimo pajamos 2009 m. lyginant su 2008 m. išaugo apie 25 %, o pelnas padidėjo beveik 4 kartus. Skirtingai, nei ieškinyje teigia ieškovės atstovas, bendrovė būdama nelanksti santykiuose su atsakovu, t. y., nekeisdama sutartyje nustatyto komisinio atlyginimo dydžio, 2008-10-13 Nr. VGD 106142 ir 2008-10-29 Nr. VGD 106150 draudimo polisų galėjo ir visiškai nesudaryti, t. y., galėjo klientų visiškai neapdrausti, dėl ko ji būtų visiškai negavusi pajamų. Būtent bendrovės darbuotojų lankstumas ir tinkamas situacijos vertinimas leido jai uždirbti pakankamai lėšų ir veiklą vykdyti pelningai. Pareiga pateikti įmonės finansinę atskaitomybę už 2009 metus perėjo naujai paskirtam bendrovės direktoriui M. L.. Jam buvo atiduoti visi bendrovės dokumentai.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismo vertinimu ginčijamas susitarimas neprieštarauja Sutarties 6.3.4 punktui, numatančiam, kad komisinis atlyginimas už draudimo sutarties sudarymą ar tarpininkavimą nustatomas sutarties sudarymo metu. 2009 m. gegužės 21 d. susitarimui, pakeitusiam 2006 m. gruodžio 19 d. susitarimą, netaikomos imperatyvių taisyklių nuostatos, bei CK 1.7 str. 2 d. bendrasis teisės principas. Ginčijamame susitarime šalys galėjo susitarti dėl komisinio atlyginimo dydžio mažinimo, jį taikant ir iki tol sudarytoms konkrečioms draudimo sutartims. Bylos įrodymai – trečiojo asmens A. K. paaiškinimai, susitarimai dėl komisinio atlyginimo pakeitimo 2007 – 2009 metų laikotarpiu patvirtina, kad buvo nusistovėjusi šalių bendradarbiavimo praktika, kuria šalys derino, keitė, didino bei mažino komisinio atlygio dydžius priklausomai nuo daugelio sąlygų. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas ginčijamą susitarimą pripažinti niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu yra teisiškai nepagrįstas. 15 proc. komisinis atlyginimas buvo nurodomas tarpininko per visą tarpininkavimo santykių tarp šalių egzistavimo laiką ir iš sutarties turinio akivaizdu, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems santykiams.
  3. Pasisakydamas dėl 2009 m. gegužės 21 d. susitarimo prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams, teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad ginčijamo susitarimo sudarymo laikotarpiu atsakovė ADB „Gjensidige“ buvo įsitvirtinusi tarp penkių didžiausių draudimo bendrovių Lietuvoje, savaime nereiškia jos piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi ir jos nesąžiningumo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė po ginčijamo susitarimo sudarymo būtų teikusi pretenzijas dėl atsakovės naudojimosi dominuojančia padėtimi ir tuo pagrindu sumažintų komisinio atlyginimo dydį. Draudimo brokeriai yra draudimo verslo profesionalai. Aplinkybė, jog įmonė ne visada sudaro jai palankiausius sandorius, jei jie nėra akivaizdžiai nenaudingi ir prieštaraujantys įmonės veiklos tikslams, nereiškia šių sandorių prieštaravimo įmonės veiklos tikslui siekti pelno.
  4. Pasisakydamas dėl ieškovės finansinės būklės, teismas nustatė, jog pagal bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, ji 2009 metais dirbo pelningai, o jos pelnas, lyginant su 2008 m., išaugo apie 4 kartus, finansinė būklė 2009 m. laikotarpiui pasibaigus buvo ženkliai geresnė. Pardavimo pajamos išaugo: 2008 m. – 1 038 838 Lt (300 868,28 Eur), 2009 m. – 1 299 703 Lt (376 420,01 Eur), pelnas prieš apmokestinimą 2008 m. – 52 225 Lt (15 125,41 Eur), 2009 m. – 214 432 Lt (62 103,80 Eur). Ieškovė, būdama nelanksti santykiuose su atsakove, nekeisdama sutartyje nustatyto komisinio atlygio dydžio, 2008-10-13 Nr. VGD 106142 ir 2008-10-29 Nr. VGD 106150 draudimo polisų galėjo ir visiškai nesudaryti, t. y. galėjo klientų visiškai neapdrausti, dėl ko ji būtų visiškai negavusi pajamų. Būtent sutarčių derinimas leido jai uždirbti pakankamai lėšų ir veiklą vykdyti pelningai.
  5. Teismas sprendė, kad skolos kreditoriams UAB „Renaldvika“, AB „Šiaulių energija“ ir UAB „Omnitel“ nebuvo ženklios lyginant su bendrovės 2008-2009 metais gautomis pajamomis. Ieškovė neįrodė, jog įsiskolinimai kreditoriams atsirado ir yra susiję su ginčijamo susitarimo pasirašymu. Už sudarytas draudimo sutartis VGD 106142 ir 106150 ieškovei sumokėtas 516 630,07 Lt, (149626,39 Eur) tarpininkavimo mokestis sumine išraiška buvo ženklus, pelningas ir atitiko abiejų šalių interesus.
  6. Spręsdamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, jog ieškovės bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti visi įmonės dokumentai, o bankroto byla įmonei iškelta 2014 m. spalio 6 d. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos ir ieškinio senatis nagrinėjamoje byloje nėra praleista.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovė BUADBB „Šiaurės brokeris“ apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir teismo posėdyje pakartotinai apklausti liudytoją A. Z.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi trečiojo asmens pateiktais ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentais už 2009 m., kadangi jie nėra patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat neteisingai nustatė patvirtintų įmonės kreditorinių reikalavimų dydį, dėl ko padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas apie jos finansinę padėtį.
    2. Byloje nekyla ginčas dėl to ar šalys galėjo susitarti dėl konkrečioms sutartims taikomo komisinio atlyginimo, tačiau keliamas klausimas kada toks susitarimas turėjo būti sudarytas. Apeliantės nuomone, susitarti dėl kitokio komisinio atlyginimo dydžio pagal atskirą draudimo sutartį buvo galima tik jos sudarymo metu.
    3. Teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai patvirtina tarp šalių buvus susitarimą visoms sutartims taikyti 15 proc. komisinį atlyginimą, yra nepagrįsta. Draudimo brokeris yra visiškai priklausomas nuo draudimo paslaugas teikiančių draudimo kompanijų, kadangi jis pats jokių paslaugų neparduoda, o tik tarpininkauja draudimo kompanijai ir klientui sudarant sutartį. Atsakovei būnant didžiausia ieškovės „darbdave“, akivaizdu, jog ji negalėjo reikšti jai jokių pretenzijų dėl komisinio atlyginimo sumažinimo.
    4. Byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kadangi būtina byloje pakartotinai apklausti buvusią įmonės valdybos narę A. Z..
    5. Net ir pripažinus, kad ginčijamas susitarimas nėra niekinis ir negalioja, atsakovės elgesys taikant 2009 m. gegužės 21 d. susitarimu įtvirtintą komisinio atlyginimo dydį visam draudimo sutarčių Nr. VGD 106142 ir VGD 106150 laikotarpiui, laikytinas neteisėtu, todėl teismas turėjo priteisti iš atsakovės komisini atlyginimą už laikotarpį nuo draudimo sutarčių sudarymo iki ginčijamo susitarimo sudarymo.
  2. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą o bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Tarp šalių egzistavo žodinis susitarimas konkrečioms sutartims taikyti kitokį nei bendrasis komisinio atlyginimo dydis, todėl apeliantės argumentai apie negalimumą iki rašytinio susitarimo sudarymo taikyti kitokį komisinio atlyginimo dydį laikytini nepagrįstais. Be to, ieškovės veiksmai visą sutarties galiojimo laiką nereiškiant priekaištų dėl taikyto komisinio atlyginimo dydžio patvirtina, jog tokie veiksmai buvo priimtini abejoms šalims.
    2. Atsakovė lyginant su ieškove negali būti laikoma stipresniąja šalimi, kadangi jos abi yra profesionalės, veikiančios draudimo santykių srityje.
  3. Trečiasis asmuo A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Apeliantė nepaneigė aplinkybės, jog tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl komisinio atlyginimo dydžio nustatymo, kuris vėliau buvo įtvirtintas ir rašytiniu susitarimu.
    2. Sąskaitos – faktūros atsakovei buvo išrašomos remiantis komisinio atlyginimo ataskaitomis, todėl negalima sutikti su ieškovės argumentu, jog ataskaitos yra tik informacinio pobūdžio.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
  1. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojo apklausos
  2. Ieškovė BUADBB „Šiaurės brokeris“ apeliaciniame skunde pateikė prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka bei teismo posėdyje pakartotinai apklausti liudytoją A. Z.. Šie prašymai grindžiami tuo, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos A. Z. parodymų įrašas yra prastos kokybės ir tam tikrose vietose nėra galimybės jos pilnai suprasti.
  3. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Pastebėtina, kad tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismas), siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai apie nepakankamai kokybišką teismo posėdžio garso įrašą nepatvirtina būtinybės skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismas, išklausęs garso įrašą, sutinka, jog tam tikrose vietose jis nėra kokybiškas, tačiau tai netrukdo suprasti liudytojos parodymų esmės. Be to, apariamame teismo posėdyje ieškovę atstovavo bankroto administratoriaus įgalioti asmenys. Jie liudytojos A. Z. duotus parodymus girdėjo, uždavė jai klausimus, tačiau apeliaciniame skunde nenurodė kokie būtent jos pateikti argumentai yra reikšmingi nagrinėjant šią bylą. Dėl šių priežasčių apeliantės prašymai dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir pakartotinės liudytojos apklausos netenkinami ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
  1. Dėl rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Nagrinėjamu atveju ieškovė BUADBB „Šiaurės brokeris“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui draudimo išmokų už sutartis Nr. VGD106142 ir Nr. VGD 106150 kopijas, UADBB „Šiaurės brokeris“ balansą už 2008 metus, 2011-03-03 UAB DK „PZU Lietuva“ raštą Nr. 01-699. Nurodė, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi pirmosios instancijos teismas iškreiptai vertino kai kuriuos ieškovės į bylą pateiktus įrodymus, taip pat pateikė priešingą poziciją dėl aplinkybių, kurias ieškovės manė esant neginčijamomis.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas tai, jog pateiktais naujais įrodymais apeliantė siekia paneigti skundžiamame sprendime padarytas išvadas dėl ieškovės finansinės padėties bei santykio su atsakove, be to, atsakovė ir trečiasis asmuo turėjo galimybę su šiais įrodymais susipažinti ir pateikti savo argumentus, sprendžia, jog yra tikslinga priimti juos į bylą ir vertinti.
  1. Faktinės aplinkybės
  2. 2006 m. lapkričio 29 d. tarp ieškovės UADBB „Šiaurės brokeris“ ir atsakovės ADB „Gjensidige“ (anksčiau UAB DK „PZU Lietuva“) buvo sudaryta Bendradarbiavimo sutartis Nr. B-330/2006, pagal kurią atsakovė suteikė teisę ieškovei, kaip nepriklausomai draudimo tarpininkei, atsakovės vardu siūlyti sudaryti ir/ar sudaryti bei pasirašyti draudimo sutartis, priimti draudimo įmokas, tarpininkauti sudarant draudimo sutartis tarp kliento ir atsakovės. Atsakovė sutarties 1.2 punktu įsipareigojo ieškovei mokėti sutarties 1 priede nustatytą komisinį atlyginimą nuo draudimo įmokų. Verslinių gyvūnų draudimo sutarčių sudarymui ir tarpininkavimui buvo numatytas 15 proc. dydžio komisinis atlyginimas. 2006 m. gruodžio 19 d. tarp atsakovės ir ieškovės buvo pasirašytas susitarimas Nr. 1 dėl bendradarbiavimo sutarties Nr. B-330/2006 papildymo, kuriuo šalys susitarė, jog už verslinių gyvūnų draudimo sutarčių sudarymą ir tarpininkavimą yra nustatomas 20 proc. dydžio komisinis atlyginimas. 2008 m. spalio 13 d. tarp UAB „Žemaitijos žuvis“ ir ADB „Gjensidige“, tarpininkaujant UADBB „Šiaurės brokeris“, sudaryta Verslinių gyvūnų draudimo sutartis Nr. VGD 106142, o 2008 m. spalio 29 d. tarp UAB „Šilo Pavėžupis“ ir ADB „Gjensidige“, tarpininkaujant UADBB „Šiaurės brokeris“, sudaryta Verslinių gyvūnų draudimo sutartis Nr. VGD 106150. 2009 m, gegužės 21 d. tarp atsakovės ir ieškovės buvo pasirašytas susitarimas Nr. 22 dėl bendradarbiavimo sutarties (toliau taip pat – ginčijamas susitarimas, 2009 m. gegužės 21 d. susitarimas), kuriame nustatyta, jog už tarpininkavimą sudarant draudimo sutartis VGD 106142, 106149 ir 106150 atsakovė moka ieškovei 15 procentų komisinį atlyginimą nuo gautų įmokų.
  3. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartimi ieškovei UADBB „Šiaurės brokeris“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Turto valdymas“.
  4. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms bei juridinio asmens veiklos tikslams, 2009 m. gegužės 21 d. tarp atsakovės ir ieškovės pasirašytą susitarimą Nr. 22, kuriuo sumažintas atsakovės ieškovei mokėtinas komisinis atlyginimas už konkrečias draudimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
  1. Dėl susitarimo prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams
  2. Nagrinėjamu atveju vienas iš ieškovės nurodytų 2009 m. gegužės 21 d. susitarimo negaliojimo pagrindų – jo prieštaravimas juridinio asmens veikslo tikslams (CK 1.82 str.). Šį prieštaravimą apeliantė grindžia sandorio finansine nenauda ieškovei, išimtinai pabloginusia jos finansinę būklę.
  3. CK 1.82 straipsnyje reglamentuojamos juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo teisinės pasekmės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016).
  4. Juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Pažymėtina, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Suprantama, kad tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys egzistuoti pačiai civilinei apyvartai. Ši išvada grindžiama ir ankstesne kasacinio teismo praktika, pagal kurią sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).
  5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčijamą susitarimą sudarė du privatūs juridiniai asmenys – draudikas ir draudimo brokerių bendrovė. Iš byloje esančių ieškovės UADBB „Šiaurės brokeris“ įstatų matyti, jog bendrovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, bendrovės akcininkų turto didinimas, vykdant teisėtą ūkinę-komercinę veiklą. Aplinkybė, jog ieškovės steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga jos valdymo organams sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius, byloje nenustatyta. Tai reiškia, jog bendrovės sudaryti sandoriai, sprendžiant dėl jų atitikimo bendrovės veiklos tikslams, negali būti vertinami tik remiantis jų komercine nauda bendrovei. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ginčijamo susitarimo sudarymas ženkliai prisidėjo prie įmonės finansinės padėties pablogėjimo, sutrukdė jai laiku atsiskaityti su turimais kreditoriais bei nulėmė bankroto bylos iškėlimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka.
  6. Apeliantė teismui nepateikė realių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog būtent ginčijamo susitarimo sudarymas ženkliai pablogino įmonės finansinę būklę. Nors sutiktina su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neturėjo remtis trečiojo asmens A. K. pateiktais įmonės finansiniais dokumentais už 2009 m, kadangi jie nėra pateikti Juridinių asmenų registrui bei tinkamai patvirtinti, pažymėtina, jog kitų duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes teismui taip pat nepateikta. Bankroto byloje patvirtintas kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 22 415,47 Eur sumai, nėra pakankamas daryti išvadą, jog šios skolos susidarė būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo. Pripažintina, jog susitarimas ketvirtadaliu sumažino atsakovės mokėtinas sumas ieškovei už konkrečių draudimo sutarčių sudarymą tiesiogiai finansiškai ieškovei naudingas nebuvo, tačiau manytina, jog, atsižvelgiant į draudimo santykių specifiką bei draudimo brokerio siekį ir toliau palaikyti jau užmegztus santykius su draudimo bendrove bei sudarinėti naujas draudimo sutartis, jis šiuo atveju galėjo būti pagrįstas bei reikalingas abejoms šalims. Dėl šių priežasčių laikytina, jog ginčijamas sandoris, vien dėl sąlyginio komercinio nenaudingumo ieškovei, neįrodžius kitų svarbių jo sukeltų pasekmių, negali būti laikomas prieštaraujančiu juridinio asmens veiklos tikslams.
  7. Aptariant atsakovės nesąžiningumą, kaip būtiną sąlygą pripažinti sandorį prieštaraujančiu juridinio asmens veiklos tikslams, pažymėtina, jog pareigą tai įrodyti turi šią aplinkybę teigianti šalis (ieškovė). Ji savo procesiniuose dokumentuose atsakovės nesąžiningumą grindžia aplinkybėmis, jog atsakovė, pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi, pateikė ieškovei pasirašyti susitarimą, kurio ji – silpnesnioji sutartinių santykių šalis, negalėjo atsisakyti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vien ta aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu atsakovė buvo viena iš didžiausių draudimo bendrovių Lietuvoje bei užėmė didelę rinkos dalį šalyje, neleidžia daryti išvados apie atsakovės nesąžiningumą ar dominavimą sudarant ginčijamą sandorį. Draudimo brokerių įmonės yra nepriklausomi draudimo tarpininkai (Draudimo įstatymo 5 str. 1 d. 2 p., 163 str. 1 d.). Jie veikia kaip tarpininkai, siekdami draudiko vardu sudaryti draudimo sutartį su draudėju. Nors ir sutiktina su ieškovės argumentu, jog tarpininkui vykdant savo veiklą yra pravartu turėti galimybę pasiūlyti draudėjui kuo daugiau skirtingų draudikų pasiūlymų, tačiau tai nereiškia, kad jis privalo pateikti jiems visų Lietuvoje veikiančių draudikų pasiūlymus ar kurių nors konkrečių draudikų pasiūlymus. Draudimo brokeris, būdamas nepriklausomu draudimo santykių dalyviu, gali ir turi galimybę pasirinkti su kokiais draudikais sudaryti bendradarbiavimo sutartis ir ką tomis sutartimis sulygti. Būtent dėl šios priežasties, draudimo brokeris negali būti laikomas silpnesniąja sutarties su draudiku šalimi, o draudikas dėl užimamos padėties – nesąžiningu.
  8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, įvertinus tai, byloje nebuvo konstatuotas 2009 m. gegužės 21 d. susitarimo prieštaravimas juridinio asmens tikslams bei kitos sandorio šalies nesąžiningumas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti ginčijamą susitarimą negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.
  1. Dėl susitarimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms
  2. Ieškovė taip pat prašo pripažinti negaliojančiu 2009 m. gegužės 21 d. šalių sudarytą susitarimą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.80 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas taikytinas konstatavus sąlygų visumą: pirma, teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).
  3. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, jog ginčijamas susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, reglamentuojančioms bendruosius teisės principus, o būtent teisingumą, protingumą ir sąžiningumą (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.158 str.). Pažymi, jog sudarant minėtą susitarimą šie principai buvo pažeisti, kadangi atsakovė, pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi padarė įtaką ieškovei, ko pasėkoje ieškovė negalėjo atsisakyti sudaryti jai ekonomiškai nenaudingą sandorį.
  4. Teismų praktikoje pripažįstama, jog imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-421/2016). Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str.). Civilinių santykių subjektai yra varžomi ne tik tiesiogiai įstatyme įtvirtintų elgesio laisvės apribojimų, bet ir teisės principų. Kiekviena sutarties šalis, būdama sutartinių santykių dalyvė, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). <...> CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji teisės principai įpareigoja įgyvendinant civilines teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Civiliniai santykiai turi būti tvarkomi nepažeidžiant jų reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 1.2 straipsnyje, inter alia subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kt. Civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad bendrieji teisės principai įtvirtinti CK 1.5, 6.4 ir 6.158 straipsniuose, pasižymi imperatyviu pobūdžiu ir jų pažeidimas gali būti pakankamu savarankišku pagrindu pripažinti negaliojančiu konkretų sandorį CK 1.80 straipsnio pagrindu.
  5. Sprendžiant dėl aplinkybės ar sandorio sudarymas pažeidžia minėtas imperatyvias teisės normas, nustatančias bendruosius teisės principus, svarbu įvertinti šalių galimybę sudaryti tokio pobūdžio sandorį.
  6. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos spręsti dėl sutarties sudarymo ir jos sąlygų nustatymo. Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (6.156 str. 2 d.)
  7. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog 2006 m. lapkričio 29 d. bendradarbiavimo sutartimi už verslinių gyvūnų draudimo sutarčių sudarymą ir tarpininkavimą nustatytas komisinis atlyginimo dydis (15 proc.) buvo padidintas 2006 m. gruodžio 19 d. sudarius papildomą susitarimą bei sumažintas sudarius ginčijamą 2009 m. gegužės 21 d. susitarimą. Byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu nustatyta, jog tarp šalių per visą bendradarbiavimo sutarties galiojimo laiką taip pat buvo sudaromi ir kiti papildomi susitarimai dėl komisinio atlyginimo dydžių padidinimo bei sumažinimo kitoms draudimo sutartims. Tai reiškia, jog tokių susitarimų pasirašymas šalių bendradarbiavimo santykiuose buvo įprastas ir tenkino abiejų jų interesus. Be to, sutiktina su atsakovės procesiniuose dokumentuose pateiktu argumentu, jog ieškovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad būtent 20 proc. dydžio komisinis atlyginimas buvo tinkamas, teisingas ir sąžiningas abiejų šalių atžvilgiu. Dėl išvardintų priežasčių negalima pripažinti, jog būtent 2009 m. gegužės 21 d. susitarimu buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, o būtent – bendrieji sąžiningumo, proporcingumo ir teisingumo principai.
  8. Kaip jau aptarta aukščiau šioje nutartyje, atsakovės nesąžiningumas byloje nebuvo įrodytas, jos dominuojanti padėtis bei galimybė daryti įtaką ieškovei taip pat nepripažinta. Dėl šių priežasčių laikytina, jog ginčijamo susitarimo prieštaravimas imperatyviems bendriesiems teisės principams nebuvo nustatytas, dėl ko nėra ir pagrindo pripažinti susitarimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.
  1. Dėl susitarimo prieštaravimo bendradarbiavimo sutarčiai
  2. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčijamas susitarimas neprieštarauja 2006 m. lapkričio 29 d. bendradarbiavimo sutarties 6.3.4 punkto nuostatai. Nurodo, jog už konkrečios draudimo sutarties sudarymą skaičiuotinas komisinis atlyginimas galėjo būti keičiamas, tačiau tai, remiantis minėta bendradarbiavimo sutartimi, galėjo būti atliekama tik sudarant tą sutartį, o ne jos vykdymo metu. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ieškovės argumentu taip pat negali sutikti.
  3. 2006 m. lapkričio 29 d. bendradarbiavimo sutarties 6.3.4 punkte nustatyta, jog komisinis atlyginimas už draudimo sutarties sudarymą ar tarpininkavimą nustatomas sutarties sudarymo metu. Visoms tos pačios sutarties įmokoms skaičiuojamas komisinis atlyginimas, kuris buvo nustatytas sutarties sudarymo metu, nežiūrint į tai, kad dalinės įmokos gavimo metu galioja naujas sudarymo ar tarpininkavimo komisinis atlyginimas naujai sudaromoms draudimo sutartims.
  4. Kitaip tariant, minėta sutarties nuostata įtvirtina, jog naujai sudaromoms draudimo sutartims nustatytas komisinis mokestis negali būti taikomas anksčiau sudarytoms sutartims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju susiklostė iš esmės kitokia situacija, nei yra reglamentuojama minėtame sutarties punkte. Nagrinėjamu atveju anksčiau sudarytoms sutartims taikytas 20 proc. komisinis atlyginimas buvo sumažintas ne sumažinant naujoms sutartims nustatytą ar bendrą sutartims taikytiną komisinį atlyginimą, bet pakeičiant toms pačioms, jau galiojančioms ir vykdomoms sutartims nustatytą atlyginimą. Dėl šios priežasties ieškovė laikytina nepagrįstai kelianti klausimą dėl susitarimo neprieštaravimo bendradarbiavimo sutarčiai, nes nei minėtame sutarties punkte, nei kituose jos punktuose nėra draudžiama šalims atskirai susitarti dėl komisinio atlyginimo dydžio konkrečiai sutarčiai pakeitimo.
  1. Dėl sutartinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo
  2. Ieškovė BUADBB „Šiaurės brokeris“ byloje taip pat kėlė klausimą dėl atsakovės įsipareigojimų pagal sutartį tinkamo įvykdymo, nurodydama, jog net ir pripažinus, kad ginčijamas susitarimas nėra niekinis ir negalioja, atsakovės elgesys taikant 2009 m. gegužės 21 d. susitarimu įtvirtintą komisinio atlyginimo dydį visam draudimo sutarčių Nr. VGD 106142 ir VGD 106150 laikotarpiui, laikytinas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismo tiesėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei rašytinius įrodymus, laiko, jog šis apeliantės argumentas yra iš esmės pagrįstas.
  3. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl šalys privalo tinkamai, sąžiningai ir laiku vykdyti sutartines prievoles (CK 200 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.).
  4. 2006 m. lapkričio 29 d. bendradarbiavimo sutarties 3 dalyje yra išvardintos atsakovės teisės ir pareigos vykdant šią sutartį. Sutarties 3.1.7 punkte nurodyta, jog atsakovė turi pareigą mokėti ieškovei komisinį atlyginimą, o 3.1.8 punkte įtvirtinta pareiga atsakyti už ieškovei pateikiamos informacijos patikimumą ir savalaikiškumą, sutarties sąlygų laikymąsi ir vykdymą. Tuo tarpu sutarties 4.2.4 punkte yra įtvirtinta ieškovės teisė reikalauti iš atsakovės tinkamai laikytis sutarties sąlygų ir jas vykdyti.
  5. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė, skaičiuodama ieškovei mokėtiną komisinį atlyginimą už draudimo sutarčių Nr. VGD 106142 ir VGD 106150 sudarymą, rėmėsi ginčijamame 2009 m. gegužės 21 d. susitarime nustatytu komisinio atlyginimo dydžiu. Atsakovės teigimu, šiame susitarime įtvirtinta nuostata, jog už minėtas verslinių gyvūnų draudimo sutartis draudikas moka brokeriui 15 proc. komisinį atlyginimą nuo gautų įmokų, taikytina ir šalių santykiams iki susitarimo sudarymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia išvada nėra pagrįsta.
  6. Bendroji taisyklė, kad pagal sutartį atsiranda prievoliniai šalių tarpusavio santykiai, orientuoti į ateitį, tačiau CK 6.189 straipsnio 2 dalyje reglamentuota išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, ir įtvirtina, jog šalys gali nustatyti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams. Toks šalių susitarimas turi būti aiškiai įtvirtintas ir dėl taikymo į praeitį negali kilti jokių abejonių.
  7. Nagrinėjamu atveju matyti, jog ginčijamu 2006 m. lapkričio 29 d. susitarimu atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 15 proc. komisinį atlyginimą nuo gautų įmokų už draudimo sutartis Nr. VGD 106142 ir VGD 106150, kurios buvo sudarytos ir draudimo įmokos joms buvo skaičiuojamos dar nuo 2008 m. spalio 13 d. ir 2008 m. spalio 29 d. Nuostata, jog sumažintas komisinio atlyginimo dydis turėtų būti skaičiuojamas ir už iki susitarimo sudarymo pagal draudimo sutartį gautas įmokas, susitarime įtvirtinta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas laikytinas nepagrįstai pripažinusiu, jog šalys susitarė dėl ginčijamo susitarimo taikymo į praeitį. Šios aplinkybės nepaneigia ir atsakovės bylos nagrinėjimo metu pateikti argumentai, jog ginčijamu susitarimu buvo raštiškai įforminta šalių valia aptariamiems santykiams taikyti 15 proc. komisinio atlyginimo dydį. Įrodymų pagrindžiančių šiuos argumentus (susitarimų, ketinimų protokolų, susirašinėjimo dokumentų ar pan.) atsakovė teismui nepateikė, o byloje esančios komisinio atlygio ataskaitos nėra ir negali būti laikomos šalių teises ir pareigas sukuriančiu dokumentu. Jei vien komisinio atlygio ataskaitos būtų pakankamos nustatyti šalių susitarimus, tuomet byloje esančių visos eilės papildomų susitarimų, kuriais keisti konkrečių draudimo sutarčių komisinio atlyginimo dydžiai, šalims nebūtų reikėję. Kaip jau buvo minėta, bendroji taisyklė yra jog sutartis galioja į ateitį, todėl susitarime aiškia neįtvirtinus, jog jame nustatyti įsipareigojimai galioja į praeitį ir bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tokio susitarimo egzistavimo, laikytina, jog atsakovė nepagrįstai neišmokėjo ieškovei jai teisėtai priklausiusio papildomo 5 proc. komisinio atlyginimo už laikotarpį nuo sutarčių sudarymo iki ginčijamo susitarimo sudarymo.
  8. Dėl aukščiau aptartų priežasčių teismas laiko, jog šiuo atveju yra pagrįsta ir teisinga ieškovei BUADBB „Šiaurės brokeris“ priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ nepagrįstai neišmokėtą komisinį atlyginimą už laikotarpį nuo draudimo sutarčių VGD 106142 ir VGD 106150 sudarymo (208-10-13 ir 2008-10-29) iki 2009 m. gegužės 21 d., kada buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Teismui susipažinus su ieškovės pateiktais paskaičiavimais ir atsakovei šių paskaičiavimų bylos nagrinėjimo metu neginčijus, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog ieškovės nurodyta 14 546,92 Eur (50 227,59 Lt) suma yra pagrįsta ir teisėta, todėl priteitina iš atsakovės.
  1. Dėl procesinės bylos baigties
  2. Aukščiau išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai konstatavo nesant pagrindų pripažinti 2009 m. gegužės 21 d. susitarimą Nr. 22 dėl bendradarbiavimo sutarties Nr. B-330/2006 papildymo negaliojančiu, tačiau nepagrįstai laikė nesant pagrindo priteisti ieškovei komisinio atlyginimo nepriemoką už laikotarpį iki ginčijamo susitarimo sudarymo. Dėl šios priežasties egzistuoja pagrindas minėtoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.
  1. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
  2. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, panaikinus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, pakeičiamos sprendimu priteistos šalių bylinėjimosi išlaidos.
  3. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – BUADBB „Šiaurės brokeris“ ieškinys tenkinamas iš dalies, iš jos priteistina tik pusė pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme atsakovės, trečiojo asmens bei valstybės patirtų išlaidų, o kita pusė šių išlaidų priteistina iš atsakovės.
  4. Dėl šių priežasčių iš ieškovės BUADBB „Šiaurės brokeris“ atsakovės ADB „Gjensidige“ naudai priteistina 38,09 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme, trečiojo asmens A. K. naudai priteistina 25 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme, o valstybės naudai priteistina 6,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos turi būti padengiamos iš ieškovės administravimo išlaidų. Atitinkamai iš atsakovės ADB „Gjensidige“ atsakovės A. K. naudai priteistina 25 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme, o valstybės naudai priteistina 6,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
  5. Informacijos apie bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme byloje dalyvaujantys asmenys teismui nepateikė.

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

9Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

10„Bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ ieškinį tenkinti iš dalies.

11Priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (į. k. 110057869) ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ (į. k. 300619087) naudai 14 546,92 Eur (keturiolika tūkstančių penkis šimtus keturiasdešimt šešis eurus 92 centus) neišmokėto komisinio atlyginimo.

12Kitą bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ ieškinio dalį atmesti.

13Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ (į. k. 300619087) atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (į. k. 110057869) naudai 38,09 Eur (trisdešimt aštuonis eurus ir 9 centus) bylinėjimosi išlaidų.

14Priteisti trečiojo asmens A. K. (a. k. ( - ) naudai iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ (į. k. 300619087) ir atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (į. k. 110057869) po 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

15Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ (į. k. 300619087) ir atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (į. k. 110057869) po 6,33 Eur (šešis eurus 33 centus) išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

16Iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės draudimo brokerių bendrovės „Šiaurės brokeris“ priteistos bylinėjimosi išlaidos turi būti padengtos iš įmonės administravimo išlaidų.“

Proceso dalyviai
Ryšiai