Byla 2A-163-553/2012
Dėl nuostolių atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

3kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,

4kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Senamiesčio magija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senamiesčio magija“ ieškinį atsakovui UAB „Schenker“, tretieji asmenys UAB „Dainilukas“, K. R. dėl nuostolių atlyginimo, ir

Nustatė

5

  1. Ginčo esmė

6Ieškovas UAB „Senamiesčio magija“ patikslindamas ieškinį prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Schenker“ 29 893,2 Lt nuostolių, ir 8,28 procento metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-03-14 ieškovas internetiniame puslapyje http://www.dbschenker.lt užpildė ir elektroniniu paštu UAB „Schenker“ pateikė paraišką krovinio pervežimui kelių transportu (forma F PA D 04-03). UAB „Schenker“ pateiktą užsakymą priėmė. Atsiskaitymui už pervežimą UAB „Schenker“ 2010-03-19 išrašė ir pateikė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. LT117703 dėl 520,30 Lt apmokėjimo, kurią UAB „Senamiesčio magija“ 2010-03-19 apmokėjo. Pagal sudarytą sutartį (užsakymą) UAB „Schenker“ turėjo paimti iš siuntėjo Dressing S.P.A. prekes supakuotas 3 pakuotėse ir jam perduotą krovinį nugabenti UAB „Senamiesčio magija“. Pagal 2010-03-20 krovinio važtaraštį 3 pakuotės UAB „Senamiesčio magija“ buvo atvežtos 2010-03-22. Tačiau apžiūrėjus atvežtas pakuotes (dėžes) buvo nustatyta, kad jos yra tuščios, t. y. be prekių. Apie tai nedelsiant buvo informuotas UAB „Schenker“ ir surašyti apžiūros aktai, paimti paaiškinimai. Dėl pavogto krovinio UAB „Senamiesčio magija“ 2010-03-27 pareiškė pretenziją reikalaudami atlyginti 31 270,93 Lt nuostolių. UAB „Schenker“ informavo, kad dėl krovinio trūkumo informavo draudimo kompaniją kurio ekspertas nustatė 857,43 Lt nuostolių dydį, kuriuos UAB „Schenker“ apmokės. Ieškovas nesutinka su paskaičiuotų nuostolių dydžiu. Pagal Tarptautinės krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. UAB „Schenker“ atvežė tik tuščias pakuotes (dėžes), t.y. pats krovinys nebuvo atvežtas. Apžiūrėjus dėžes buvo nustatyta, kad dėžes apklijavusi juosta su užrašu „Dressing“ buvo atplėšta kartu su popieriumi ir vėl buvo užklijuota, taigi prekės iš pakuočių (dėžių) buvo pavogtos, vadinasi UAB „Schenker“ neteisėti veiksmai pasireiškia perduoto krovinio neatvežimu dėl vagystės. UAB „Schenker“ nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti kokiomis aplinkybėmis pervežimo metu krovinys buvo pavogtas ir kas dėl to kaltas. UAB „Schenker“ nėra pateikusi jokių įrodymu, kad krovinys buvo pavogtas dėl nedidelio neatsargumo, taigi pagal CMR konvencijos 29 straipsnį jos atsakomybė negali būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi. Nuotoliai dėl prekių vagystės sudaro 30 750,63 Lt. Be to, UAB „Senamiesčio magija“ už pervežimą sumokėjo 520,30 Lt. Taigi iš viso UAB „Senamiesčio magija“ tiesioginiai nuostoliai sudaro 31 270,93 Lt. UAB „Senamiesčio magija“ buvo atlyginta tik 857,43 Lt nuostolių dalis, taigi liko neatlyginta 30 413,50 Lt nuostolių dalis. Jau esant bylai teisme, atsakovas grąžino ieškovui sumokėtą užmokestį už krovinio pervežimą – 520,30Lt, todėl ieškovas savo reikalavimus sumažino iki 29 893,2Lt.

7Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas savo kaltės neneigia, todėl ginčo dėl kaltės buvimo ar nebuvimo nėra. Tačiau klausimas iškilo dėl vežėjo kaltės formos. Vežėjo tyčia nėra preziumuojama, todėl pareiga įrodyti, kad žala padaryta dėl atsakovo tyčinių veiksmų (ar tokiems veiksmams prilyginamo didelio neatsargumo) tenka ieškovui. Kadangi ieškovas neįrodė atsakovo tyčios, akivaizdu, kad negalėjo įrodyti ir priežastinio ryšio tarp tokių atsakovo tyčinių veiksmų ir padarinių. Ieškovas nepasinaudojo nei viena iš dviejų CMR konvencijoje numatytų apsaugos nuo galimų nuostolių priemonių, todėl visa nuostolių, viršijančių vežėjo atsakomybės ribas rizika tenka ieškovui. Ieškovas, siekdamas sutaupyti, nenorėjo nei mokėti papildomo užmokesčio vežėjui, nei apdrausti krovinio, todėl darytina išvada, kad ieškovas sutiko prisiimti riziką tuo atveju, jei nuostoliai viršytų vežėjo atsakomybės ribas. Iš bylos medžiagos apskritai nėra aišku, kur ir kada krovinys dingo, todėl įmanomi keli variantai: pirma, dėžės galėjo būti perduotos vežėjui tuščios. Pagal CMR konvencijos 8 straipsnį vežėjas privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, t. y. vežėjas neturi tikrinti pakuotės turinio ar svorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2004). Kartoninės dėžės po vagystės vėl buvo užklijuotos taip, kad iš išorės jokių pažeidimų nesimatė. Kadangi atsakovas neprivalo tikrinti krovinio svorio (atsakovas tikrinti svorio nereikalavo), o iš išorės dėžės buvo be pažeidimų, yra tikimybė, kad dėžės galėjo būti perduotos tuščios. Be to, iš išorės jokių pažeidimų nepastebėjo net pats ieškovas, nes krovinys buvo priimtas važtaraštyje nenurodant jokių pastabų. Tik po to, kai vairuotojas, atidavęs krovinį, išvažiavo, ieškovas patikrino krovinį ir į savo važtaraščio kopiją įrašė pastabas. Antra, krovinys galėjo būti pavogtas Italijoje surenkant visus krovinius. Pažymėtina, kad prarastas krovinys yra itin smulkus ir tai lemia tam tikrą vežimo specifiką. Kurjeris visas smulkias siuntas surenka iš įvairių vietų ir, tik surinkus visus siunčiamus krovinius, vežama į Lietuvą. Kadangi automobilis, kuriame buvo vežamas krovinys, buvo dažnai atidaromas tam, kad būtų pakrauti kiti kroviniai, yra tikimybė, kad krovinys galėjo būti pavogtas vieno iš tokių sustojimų metu. Trečia, viena iš krovinio dingimo galimybių yra atsakovo darbuotojų vagystė. Nors ši galimybė egzistuoja, tačiau yra mažai tikėtina, be to, šiai versijai patvirtinti nėra jokių įrodymų. Krovinys galėjo dingti dėl kitų priežasčių. Krovinys galėjo būti pavogtas jį vežant iš Italijos į Lietuvą. Krovinys galėjo būti ir neprarastas (kaip minėta, ieškovas krovinį priėmė be pastabų, o jas surašė tik vairuotojui išvažiavus). Gali būti iškeltos ir kitokios krovinio dingimo versijos, tačiau nei viena iš versijų nėra patvirtinta įrodymais. Kadangi nėra įrodyta, krovinio dingimo priežastis, nėra jokio pagrindo manyti, kad krovinys prarastas dėl atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo, todėl atsakovas atlyginęs ieškovo patirtą žalą neviršydamas CMR konvencijos nustatytų atsakomybės ribų, laikytinas tinkamai įvykdžiusiu pareigą atlygini nuostolius.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-10-05 priėmė sprendimą ieškinį atmesti, o bylą daltyje dėl 520,30 Lt priteisimo nutraukti, grąžinti ieškovui 17 Lt žyminio mokesčio, priteisti iš ieškovo atsakovui 4 500 Lt už advokato pagalbą teisme. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog nuostolius ieškovas patyrė būtent dėl atsakovo kaltės, nėra įrodyta, jog dėl atsakovo tyčinių veiksmų, jo didelio neatsargumo atsakovas prarado krovinį. Ieškovas taipogi nepasinaudojo CMR konvencijos 24straipsnyje numatyta galimybe siuntėjui, sumokėjus sutartą užmokesčio už vežimą priedą, važtaraštyje nurodyti krovinio vertę, viršijančią vežėjo atsakomybės limitą, be to, jis nepasinaudojo CMR konvencijos 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise, sumokėjus užmokesčio už vežimą priedą, nustatyti papildomą krovinio vertę, tam atvejui, jeigu krovinys būtų prarastas, sugadintas arba sutartu laiku nebūtų pristatytas į paskirties vietą. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, jog ieškovas sutiko prisiimti riziką tuo atveju, jei nuostoliai viršytų vežėjo atsakomybės ribas. Ieškovas nurodo, jog dėl krovinio praradimo (vagystės) kaltas atsakovas, jo kaltė dėl ieškovui atsiradusių nuostolių pasireiškia dideliu neatsargumu, nes buvo net 4 subpervežimai, atsakovas nesiaiškino, nei kur, nei kada dingo krovinys, elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai. Ieškovas prašo taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 d. nuostatas. Ieškovas nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad krovinys buvo pavogtas dėl nedidelio neatsargumo, todėl jo atsakomybė negali būti ribojama pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį. Kaip seka iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009), jeigu nustatyta vežėjo kaltė , atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai vežėjo civilinės atsakomybės apribojimas, nustatytas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje netaikomas. Tokiu būdu vežėjo tyčia ar jai prilyginamas didelis neatsargumas turi būti įrodytas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog krovinį atsakovas prarado dėl tyčinių veiksmų ar jiems prilyginamo didelio neatsargumo. Vežėjas pagal CMR konvencijos 8 straipsnį privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, t. y. neturi tikrinti pakuotės turinio ar svorio. Kartoninės dėžės po vagystės buvo užklijuotos taip, kad iš išorės jokių pažeidimų nesimatė. Be to, iš išorės jokių pažeidimų nepastebėjo ir ieškovas, nes krovinys buvo priimtas važtaraštyje nenurodant jokių pastabų, tik po to, kai ieškovas patikrino krovinį, į savo važtaraščio kopiją įrašė pastabas. Byloje nėra įrodyta krovinio dingimo priežastis, nėra pagrindo spręsti, jog krovinys prarastas dėl atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo, ieškovo reikalavimas dėl nuostolio atlyginimo netenkintinas. Kadangi atsakovas grąžino ieškovui 520,30 Lt už pervežimą , ieškovas šioje dalyje atsisakė nuo ieškinio, teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl 520,30 Lt ir bylą šioje dalyje nutraukė (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 4 punktas). Ieškovui grąžintina dalis žyminio mokesčio, kas sudaro 11,7 Lt, pavedant VMI (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Atmetus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netenkintas ir reikalavimas dėl 8,28 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo, pradedant nuo bylos iškėlimo teisme ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis)., kartu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškovas nepagrįstai vadovavosi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, prašydamas priteisti 8,28 proc. metinių palūkanų, nes šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog šis įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti. Atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovo naudai priteista 4 500Lt už advokato pagalbą teisme (atstovavimas, atsiliepimo surašymas) (CPK 98 straipsnis).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas UAB „Senamiesčio magija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-10-05 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti ieškinį ir priteisti ieškovo naudais iš atsakovo 29 893,20 Lt nuostolių ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovo kaltės pripažinimas reiškia, kad atsakovas krovinį gavo, tačiau jo ieškovui neperdavė. Krovinys buvo pavogtas, t. y. kartoninės dėžės buvo atidarytos, iš jų pavogtas krovinys, o siuntėjo juostos vėl užklijuotos. Krovinio siuntėjas buvo pats krovinio gamintojas. Taigi pagal CMR konvencijos 17 straipsnį atsakovas atsako už krovinio praradimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento. Šios bylos nagrinėjimo ribos yra atsakovo kaltės formos nustatymas, todėl teismas neturėjo aiškintis atsakovo nurodytų aplinkybių, jog dėžės galėjo būti perduotos atsakovui tuščios, kad ieškovo darbuotoja priimdama krovinį jokių pastabų važtaraštyje nenurodė. Apelianto nuomone, vagystė nebuvo įvykdyta pašalinių asmenų, nes tokiu atveju patenkant į transporto priemonę ar sandėlį nebebūtų tikslo kruopščiai slėpti vagystės fakto iš naujo užklijuojant siuntėjo juostas ant dėžių. Vagystės fakto slėpimas iš naujo užklijuojant siuntėjo juostas reiškia, kad tai buvo daroma dėl to, jog kiek įmanoma ilgiau būtų paslėptas nusikaltimas, kad nebūtų galima nustatyti, kurioje vietoje, kokiu metu buvo įvykdyta vagystė, nes tokiu atveju yra sunkiau nustatyti vagystę padariusį asmenį. Apelianto nuomone, jo nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad ne pašaliniai asmenys, o atsakovas ar jo pasitelkti asmenys įvykdė vagystę. Net jei teismas nustatytų, kad vagystės atveju vis tik reikia įrodyti atsakovo tyčią arba didelį neatsargumą, apelianto nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovo didelį neatsargumą. Atsakovas pervežimą vykdė pasitelkdamas 4 vežėjus (subvežėjus). Atsakovo vykdoma verslo sistema, kai kroviniai keičiasi, vieni iškraunami, kiti pakraunami, už jų paskirstymą yra atsakinga daug asmenų, būtent ir yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Atsakovo paaiškinimai, kad tokia yra jo verslo praktika, nereiškia, kad tokia praktika yra tinkama ir turi būti pripažinta atidžia ir rūpestinga. Atsakovo pasitelkti vežėjai nesilaikė CMR konvencijos 8 straipsnio reikalavimo dalyvauti priimant krovinį (tai matyti iš pastabos važtaraštyje Nr. 482/01338). Atsakovas nepagrįstai teigia, kad tai buvo vienas pervežimas, o kaip jo metu kroviniai yra perduodami atsakovo pasitelktiems vežėjams, yra atsakovo vidaus reikalas (CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalis). Argumentas, kad krovinio nereikia sverti, nereiškia, kad atsakovo darbuotojai buvo atidūs ir rūpestingi, nes krovinio svoris buvo 26 kg. Pašaliniai asmenys negalėjo netrukdomi atidaryti dėžių, išimti krovinį ir vėl dėžes užklijuoti, nebent tai buvo daroma su atsakovo (ar pasitelktų asmenų) žinia (kaltės forma – tyčia), arba atsakovas (ar pasitelkti asmenys) dėl paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymo sudarė tam galimybes (kaltės forma – didelis neatsargumas). Atsakovas nebuvo suinteresuotas ir, kaip pats pripažino teismo posėdyje, neatliko jokių veiksmų šiam vagystės atvejui ištirti, nes buvo daug naudingiau pasinaudoti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi ir taip išvengti atsakomybės. Vokietijos teismų praktikoje didelis neatsargumas yra suprantamas ne tik kaip atidumo rūpestingumo taisyklių nepaisymas, bet ir kaip nesąžiningumas nesiimant neatidėliotinų priemonių. Šiuo atveju atsakovas nesielgė sąžiningai, nes net nebandė nustatyti asmenų, kurie gali būti kalti dėl vagystės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad ieškovas nepasinaudojo CMR konvencijos 24 straipsnyje ir 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe už papildomą mokestį nustatyti krovinio vertę tam, kad krovinio praradimo atveju būtų atlyginta visa jo vertė, kadangi krovinio vertės už papildomą mokestį nurodymas yra ieškovo teisė, bet ne pareiga, ieškovui, kaip neprofesionaliam pervežimo santykių dalyviui, nebuvo žinoma apie šią galimybę, be to, nepasinaudojimas šia teise neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės esant vežėjo tyčiai ar dideliam neatsargumui. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad ieškinys buvo atmestas tik dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, be to, dalį žyminio mokesčio teismas priteisė ne iš atsakovo, o iš valstybės, nors ieškinio toje dalyje atsisakyta, nes atsakovas šią reikalavimo dalį pripažino ją įvykdydamas.

10Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 2 700 Lt. Nurodo, kad ieškovo pagrindinis verslas yra prabangių rūbų prekyba, kurias paprastai būtina atsivežti iš užsienio. Tai parodo, kad ieškovas yra verslininkas, kuris eilę metų savo veikloje naudojasi transporto priemonių paslaugomis ir tokio pobūdžio sutarčių sudarymas buvo įprasta jo veikla. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas būtent vengdamas didesnių kaštų nepasinaudojo CMR konvencijos 24 ir 26 straipsnyje numatytomis savo interesų teisinės apsaugos galimybėmis. Sutaupydamas lėšas ieškovas padidino savo pelningumą, tačiau tokio pelningumo padidinimo kaina yra rizika, kad žalos atveju vežėjui bus taikoma ribota atsakomybė. Tokiu būdu ieškovas prisiėmė galimų nuostolių, taikant vežėjo ribotą atsakomybę, riziką. Krovinio vežimo sutarties šalys turi būti laikomos tos, kurios susitarė dėl šioje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų vykdymo. Ginčo sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovui, o ne kitam asmeniui, perduotą krovinį nugabenti į paskirties vietą, o ieškovas atsakovui įsipareigojo sumokėti užmokestį. Ieškovas ginčo sutartyje buvo siuntėju ir tuo pačiu prisiėmė visas siuntėjui nustatytas pareigas, kurias galėjo vykdyti ir pasitelkdamas trečiuosius asmenis (Dressing S.p.A. ir pradiniame etape iki krovinio vežimo pradžios sandėliavęs prekes sandėliuotojas Terra Export/SU). Apeliaciniame skunde nurodytas važtaraštis Nr. 482/01338 neįrodo prekių perdavimo momento, nes šis važtaraštis yra „vidinis“ ir buvo surašytas vykdant ieškovo prekių vežimą tarp dviejų Schenker įmonių (Schenker AG ir UAB „Shenker“), o tokiu būdu perimant prekes vairuotojo dalyvavimas nėra būtinas, nes visa pakrovimo ertmė buvo užplombuota. Be to, minėtas dokumentas nėra ir negali būti CMR važtaraščiu, nes jis neturi ir negali vykdyti nei vienos CMR važtaraščiui būdingos funkcijos, t. y.: nei įrodomosios funkcijos (nei siuntėjas, nei vežėjas važtaraštyje neįvardyti, jei nėra pasirašę važtaraščio, be to, jis negali tarnauti prekių perdavimo vežėjui įrodymu, nes jis duotas 2010-03-18 Friedenwald, o iš tikrųjų prekės buvo perduotos 2 dienom anksčiau. Prekės buvo paimtos ne iš gamyklos, o iš muitinio sandėlio Terra Export/SU. Ieškovo, kaip krovinio siuntėjo, funkcijas vykdė, t. y. krovinį pakrovė ir perdavė vežėjui sandėliuotojas, tačiau jo veiksmai yra atlikti ieškovo naudai ir vykdant ieškovo sutartinius įsipareigojimus, todėl šių veiksmų padariniai tenka ieškovui. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad CMR važtaraščio užpildymo pareiga yra siuntėjo ir vežėjo abipusė (CMR konvencijos 4 straipsnis), taigi abi vežimo sutarties šalys šios pareigos neįvykdė, CMR važtaraštis nebuvo surašytas. Nagrinėjamu atveju buvo gabenamas dalinis arba rinktinis dalinys, nes ieškovo krovinį sudarė 1 dėžė. Ieškovas negalėjo tikėtis, kad jo krovinys (1 dėžė) už 520 Lt su PVM užmokestį bus viena transporto priemone pristatomas iš Italijos į Lietuvą. Atsakovas nurodė, kad ieškovui neužtenka tik pareikšti, kad krovinio praradimas yra vagystė ir ji turi būti laikoma vežėjo tyčia ar dideliu neatsargumu. Tokiais atvejais ieškovas turi įrodyti konkretų vežėjo veiksmą ar neveikimą, kuris atsiradusios žalos kontekste galėtų būti vertinamas kaip tyčinis ar didžiai neatsargus. Atsakovas dar pirmos instancijos teismui buvo pateikęs keletą galimo krovinio praradimo versijų, tačiau jos ir liko versijomis, nes byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris bent vieną iš minėtų versijų padarytų labiau tikėtiną. Apeliaciniame skunde ieškovas ne įrodymais, o hipotetiniais pamąstymais siekia taikyti tikėtinumo taisyklę jo iškeltai versijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009 yra pasisakęs, kad vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, turi būti nustatyta. Dėl ieškovo argumento, kad atsakovas neatliko vidaus tyrimo ir nesikreipė į policiją, atsakovas pažymėjo, jog vidaus tyrimas buvo atliktas ir tai rodo į bylą pateikti tarpinių iškrovimų ir pakrovimų dokumentai, tačiau krovinio praradimo vietos ir laiko nustatyti nepavyko. Be to, prekių praradimas buvo nustatytas tik ieškovo parduotuvės patalpose ir net nedalyvaujant vairuotojui, pristačiusiam krovinį. Atsakovas nesikreipė į policiją dėl to, kadangi atsakovas policijai apie prekių vagystę nieko negalėtų papasakoti.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

12Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

13Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas (užsakovas pagal 2010-03-14 paraišką krovinio pervežimui kelių transportu) ir atsakovas (ekspeditorius pagal 2010-03-14 paraišką krovinio pervežimui kelių transportu) susitarė dėl krovinio pervežimo paslaugos iš Italijos į Lietuvą kelių transportu. Atsakovui atgabenus krovinį į ieškovo patalpas, pastarojo darbuotojai nustatė, kad atvežtos 3 dėžės yra tuščios, t. y. be prekių, kurios turėjo būti atvežtos minėtose dėžėse. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams yra taikomos CMR konvencijos nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencijoje yra įtvirtinta griežtoji vežėjo atsakomybė, t. y. kiekvienu atveju vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo yra preziumuojama, jos įrodinėti nereikia (CMR konvencijos 17 ir 18 straipsniai), šio ginčo šalys nesutaria tik dėl vežėjo (atsakovo) kaltės formos. CMR konvencija įtvirtina ribotą vežėjo atsakomybę (CMR konvencijos 23, 28 straipsniai). CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta išimtis iš bendros vežėjos atsakomybės ribojimo taisyklės, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Esant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms vežėjas privalo atlyginti visą atsiradusią žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies turinį, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009), kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Didelis neatsargumas yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, t. y. kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį Lietuvos nacionalinėje teisėje, esant sutartinei civilinei atsakomybei (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.252 straipsnio 1 dalis), pagal neigiamus teisinius padarinius vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas teigia, kad jam skirtas krovinys buvo prarastas dėl atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad krovinio praradimo faktą, o kartu ir atsakovo tyčią ar didelį neatsargumą dėl krovinio praradimo turi įrodyti ieškovas. Šiuo atveju ieškovas teigia, kad pašaliniai asmenys negalėjo netrukdomi atidaryti dėžių, išimti krovinį ir vėl dėžes užklijuoti, nebent tai buvo daroma su atsakovo (ar pasitelktų asmenų) žinia (kaltės forma – tyčia), arba atsakovas (ar pasitelkti asmenys) dėl paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymo sudarė tam galimybes (kaltės forma – didelis neatsargumas). Apeliantas pažymi, kad krovinio vagystė nebuvo įvykdyta pašalinių asmenų, nes tokiu atveju patenkant į transporto priemonę ar sandėlį nebebūtų tikslo kruopščiai slėpti vagystės fakto iš naujo užklijuojant siuntėjo juostas ant dėžių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad krovinio praradimas buvo pastebėtas tik po to, kai atsakovas pristatė atsakovui užsakytą krovinį, t. y. 3 dėžes, kurių svoris buvo 27 kg, ieškovas pasirašė ant atsakovo važtaraščio, jog krovinys yra pristatytas be pastabų (b. l. 57), ir atsakovo atstovas (vairuotojas) išvyko iš ieškovo patalpų. CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Jeigu gavėjas priima prekių siuntą be tinkamo jų būklės patikrinimo drauge su vežėju, arba nepateikia jam reklamacijų, apibūdinančių praradimą ar žalą, ne vėliau kaip krovinio priėmimo metu, jei praradimas ar žala akivaizdūs, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pristatymo dienos (neskaitant sekmadienių ir šventės dienų), jei žala ar praradimas nėra akivaizdūs, tai laikoma, kad gavėjas priėmė prekių siuntą tokios būklės, kuri nurodyta važtaraštyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-08-08 Teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga Nr. A2-14). Tokiu būdu darytina išvada, kad krovinio gavėjas (šiuo atveju ieškovas) turi pareigą priimdamas krovinį jį patikrinti, o šios pareigos netinkamas vykdymas padidino ieškovo naštą įrodinėjant vežėjo tyčią ar didelį neatsargumą dėl krovinio praradimo. Vertinant faktines bylos aplinkybes (CPK 185 straipsnis), teisėjų kolegija konstatuoja, jog krovinio gavėjo (apelianto) veiksmai nustatant krovinio praradimo faktą neatitiko CMR konvencijos reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais ir teismine praktika (CPK 4, 185 straipsniai, CMR 29 straipsnio 1 dalis), pagristai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 29 893,20 Lt nuostolių priteisimo pastarajam neįrodžius, kad krovinį atsakovas prarado dėl tyčinių veiksmų ar jiems prilyginamo didelio neatsargumo.

14Apelianto argumentai dėl atsakovo vykdomos pervežimų tvarkos, dėl CMR konvencijos 8 straipsnio reikalavimų nesilaikymo iš atsakovo pasitelktų vežėjų pusės dėl anksčiau išdėstytų argumentų nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį.

15Be to, apeliantas nurodo, kad atsakovo nesąžiningumą šiuo atveju pagrindžia ta aplinkybė, kad atsakovas net nebandė nustatyti asmenų, kurie gali būti kalti dėl vagystės. Teisėjų kolegija pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad krovinio praradimo faktas buvo nustatytas atsakovui pristačius pas ieškovą 3 kartotines dėžes, kuriose turėjo būti 26,5 kg (b. l. 7) krovinio. Iki to momento, kai ieškovas 2010-03-22 žodžiu informavo atsakovą apie krovinio praradimą (b. l. 29), atsakovas nebuvo pastebėjęs, kad krovinys yra prarastas. Byloje esančiuose pervežimo dokumentuose (b. l. 143-154) nėra pastabų dėl to, kad ieškovo užsakytas krovinys, kuris turėjo būti pargabentas iš Italijos į Lietuvą, pervežimo metu turėjo kažkokių akivaizdžių trūkumų (CMR konvencijos 8 ir 9 straipsniai). Vežėjas neturi pareigos sverti priimamo krovinio (CMR konvencijos 8 straipsnio 3 dalis), tačiau tai nereiškia, kad vežėjas gali elgtis nerūpestingai ir neapdairiai pastebėjęs (krovinio pakrovimo ar iškrovimo metu), kad krovinys yra per lengvas atsižvelgiant į važtaraštyje deklaruotą svorį, ir nepažymėti šios aplinkybės pervežimo dokumentuose bei neinformuoti apie tai krovinio siuntėjo arba gavėjo (priklausomai nuo to, kokioje stadijoje yra nustatomas šis trūkumas). Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamos bylos atveju atsakovas (vežėjas) akivaizdaus krovinio svorio trūkumo nuo krovinio paėmimo iš siuntėjo iki jo pristatymo gavėjui momento nepastebėjo (tokia aplinkybė nėra įrodyta). Aplinkybė, kad krovinys nesukėlė jokių abejonių ieškovo atstovui, priėmusiam krovinį, patvirtina, kad krovinio lengvumas nebuvo akivaizdus. Tokiu būdu, nėra pagrįstas ieškovo reikalavimas, kad atsakovas turėjo imtis priemonių tirti krovinio praradimo faktą, kurio jis net nebuvo nustatęs viso pervežimo metu.

16Dėl apelianto argumentų, kad nepasinaudojimas CMR konvencijos 24 straipsnyje ir 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe už papildomą mokestį nustatyti krovinio vertę tam, kad krovinio praradimo atveju būtų atlyginta visa jo vertė, neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės esant vežėjo tyčiai ar dideliam neatsargumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nepasinaudojimas apelianto minėtomis CMR konvencijos 24 ir 26 straipsniuose įtvirtintomis galimybėmis nereiškia, kad apeliantas, kurio krovinys yra prarastas, yra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti atsakovo (vežėjo) tyčią ar didelį neatsargumą dėl šio praradimo. Kaip nurodyta anksčiau, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad minėtą pareigą apeliantas įvykdė tinkamai ir įrodė atsakovą tyčią ar didelį neatsargumą dėl apelianto krovinio praradimo.

17Apeliantas taip pat pažymėjo, kad ieškinys buvo atmestas tik dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, be to, dalį žyminio mokesčio teismas priteisė ne iš atsakovo, o iš valstybės, nors ieškinio toje dalyje atsisakyta, nes atsakovas šią reikalavimo dalį pripažino ją įvykdydamas. Teisėjų kolegija pripažįsta apelianto argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo nepagrįstais. Ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dalyje dėl 520,30 Lt nuostolių atlyginimo dėl to, kad šią sumą (t. y. užmokestį už krovinio pervežimą) atsakovas grąžino ieškovui po to, kai ieškinys buvo pareikštas teisme (b. l. 58, 59). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 75 proc. žyminio mokesčio, mokėtino už tą ieškinio reikalavimo dalį (520,30 Lt), kurios ieškovas atsisakė, t. y., 11,70 Lt, yra grąžinti ieškovui (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovo atsakovui visas išlaidas už advokato pagalbą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamos bylos atveju byla dalyje dėl ieškovo reikalavimo dėl 520,30 Lt priteisimo buvo nutraukta ieškovui atsisakius šio reikalavimo (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atmesti visą ieškovo patikslintą ieškinį, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl atsakovui iš ieškovo priteistinų bylinėjimosi išlaidų mažinimo atsižvelgiant į dalinį ieškinio reikalavimų tenkinimą.

18Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto UAB „Senamiesčio magija“ apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

19Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė 2011-11-09 sąskaitą už teisines paslaugas 2 700 Lt sumai. CPK 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbą ir laiko sąnaudas, yra priteisiamo ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, į suteiktos pagalbos pobūdį (atsiliepimas į apeliacinį skundą), bylos sudėtingumą daro išvadą, kad atsakovo prašoma priteisti advokato pagalbos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma (2 700 Lt) yra nepagrįstai didelė, todėl mažintina iki 1 500 Lt ir priteistina iš ieškovo (CPK 93 ir 98 straipsniai).

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Apelianto UAB „Senamiesčio magija“ apeliacinį skundą atmesti.

22Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimą palikti nepakeistą.

23Priteisti atsakovui UAB „Schenker“ (į. k. 111552645) iš ieškovo UAB „Senamiesčio magija“ (į. k. 141325831) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkti šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,... 3. kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,... 4. kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB... 5.
  1. Ginčo esmė
...
6. Ieškovas UAB „Senamiesčio magija“ patikslindamas ieškinį prašė teismo... 7. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą ir... 8. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-10-05 priėmė sprendimą ieškinį... 9. Ieškovas UAB „Senamiesčio magija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 10. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti... 11. CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine... 12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje... 13. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas (užsakovas pagal 2010-03-14 paraišką... 14. Apelianto argumentai dėl atsakovo vykdomos pervežimų tvarkos, dėl CMR... 15. Be to, apeliantas nurodo, kad atsakovo nesąžiningumą šiuo atveju... 16. Dėl apelianto argumentų, kad nepasinaudojimas CMR konvencijos 24 straipsnyje... 17. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad ieškinys buvo atmestas tik dalyje, tačiau... 18. Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios... 19. Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 21. Apelianto UAB „Senamiesčio magija“ apeliacinį skundą atmesti.... 22. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimą palikti nepakeistą.... 23. Priteisti atsakovui UAB „Schenker“ (į. k. 111552645) iš ieškovo UAB...