Byla 3K-3-318/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „DSV Transport“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „If draudimas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „DSV Transport“, tretieji asmenys G. S. individuali transporto įmonė, uždaroji akcinė bendrovė „ERGO Lietuva“, M. K., uždaroji akcinė bendrovė „BMS MEGAPOLIS“, Danijos draudimo kompanija „Tryg Vesta Forsikring A/S“, dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Remdamasis CMR konvencijos 29 straipsnio 2 punktu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 295 085,48 Lt nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį ir penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2007 m. kovo 15 d. ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „BMS“ (procesinių teisių perėmėjas UAB „BMS MEGAPOLIS“) sudarė gabenamų krovinių draudimo sutartį. Trečiasis asmuo UAB „BMS“ ir atsakovas sudarė sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo pristatyti krovinį iš Nyderlandų į Lietuvą, o UAB „BMS“ – už suteiktas paslaugas sumokėti. Pristačius krovinį į paskirties vietą, pastebėtas dalies krovinio trūkumas, dėl kurio patirta 154 072,95 JAV dolerio nuostolių. Ieškovas nurodė, kad jis, įskaitęs vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, trečiajam asmeniui UAB „BMS“ pagal krovinio draudimo sutartį iš dalies atlygino dėl dalies krovinio praradimo patirtą 346 847,84 Lt žalą ir, neviršydamas draudimo išmokos ribų, perėmė šios bendrovės reikalavimą atsakovui. Atsakovas, kaip susitariantis vežėjas, ieškovo pretenziją pripažino iš dalies, o faktinis vežėjas G. S. individuali transporto įmonė, padengdama dalį žalos, sumokėjo ieškovui 51 762,36 Lt, likusi pretenzijos dalis buvo atmesta. Ieškovo nuomone, žalos atsiradimą lėmė faktinio vežėjo kalti veiksmai, nes faktinis vežėjas krovinį prarado dėl savo didelio neatsargumo. Anot ieškovo, nors atsakovas faktiškai krovinio negabeno, tačiau jis pagal CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatas yra atsakingas už faktinio vežėjo (G. S. individualios transporto įmonės) veiksmus.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 295 085,48 Lt nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, penkis procentus metinių palūkanų nuo šios sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „BMS MEGAPOLIS“ 2007 m. kovo 15 d. sudarė visų gabenamų krovinių draudimo sutartį. Atsakovas vežimo pasiūlymo, kuriame buvo nustatytos sutarties sąlygos, pagrindu teikė trečiajam asmeniui UAB „BMS MEGAPOLIS“ krovinių vežimo paslaugas, remiantis Šiaurės šalių ekspeditorių sąjungos bendrosiomis taisyklėmis (NSAB 2000) ir CMR konvencija. UAB „BMS MEGAPOLIS“ priklausantis krovinys – kompiuterinė technika – pagal CMR važtaraštį NL 3236218 į Lietuvą buvo vežamas G. S. individualios transporto įmonės transporto priemone ir į Lietuvą pristatytas 2007 m. birželio 19 d. Pristačius krovinį, nustatytas dalies krovinio praradimas, apie tai CMR važtaraštyje įrašyta pastaba. Iš viso prarasta prekių už 154 072,95 JAV dolerio arba 400 065,82 Lt (pagal įvykio dienos kursą). Byloje nėra ginčo dėl nuostolių dydžio. Ieškovas trečiajam asmeniui UAB „BMS MEGAPOLIS“ iš dalies atlygino 346 847,84 Lt dėl krovinio praradimo padarytą žalą ir pagal subrogaciją perėmė dalį UAB „BMS MEGAPOLIS“ turimų reikalavimo teisių dėl žalos atlyginimo. Atsakovas atmetė ieškovo pretenziją, tačiau šią pretenziją savo iniciatyva iš dalies patenkino trečiasis asmuo G. S. individuali transporto įmonė sumokėdama ieškovui 51 762,36 Lt. Atsižvelgdamas į bylos duomenis, teismas konstatavo, kad atsakovas nagrinėjamu atveju yra vežėjas, kuris atsako ir už visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, veiksmus ir klaidas (CMR konvencijos 3 straipsnis). Remdamasis bylos medžiaga, teismas darė išvadą, kad trečiojo asmens G. S. individualios transporto įmonės transportu gabentas krovinys buvo prarastas dėl to, kad įmonės vairuotojas M. K., gabendamas krovinį 2007 m. birželio 14 d. Valče miestelyje, Lenkijos Respublikoje, nakčiai sustojo „Shell“ degalinėje; transporto priemonę paliko aikštelės pakraštyje, prie plovyklos; aikštelė apsupta medžių, nėra aptverta bei saugoma. Naktį iš 2007 m. birželio 14-osios į 2007 m. birželio 15-ąją buvo įvykdyta vagystė iš šono prapjovus puspriekabės tentą ir iškrovus kompiuterinę techniką, kai vairuotojas miegojo vilkiko kabinoje. Teismas nurodė, kad vairuotojas žinodamas, jog veža labai brangų krovinį, pravažiavęs saugomą stovėjimo aikštelę, už 700-800 metrų nakčiai sustojo „Shell“ degalinės aikštelėje, kuri nesaugoma, neaptverta, nestebima vaizdo kameromis, o priešingai – apaugusi medžiais ir blogai apšviesta. Įvertinęs vairuotojo sustojimo nakčiai aplinkybes ir sustoti pasirinktą vietą, taip pat tai, kad vairuotojas žinodamas, jog veža labai brangų ir vagiamą krovinį, pravažiavo saugomą stovėjimo aikštelę, nakčiai sustojo nesaugomoje, neaptvertoje ir blogai apšviestoje medžiais apaugusioje aikštelėje, teismas sprendė, kad vairuotojas nesielgė net minimaliai atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, nesiėmė visų įmanomų priemonių krovinio saugumui užtikrinti bei krovinio praradimo rizikos faktoriams pašalinti. Teismo vertinimu, krovinys buvo prarastas dėl faktinio vežėjo didelio neatsargumo, kuris lemia neribotos civilinės atsakomybės vežėjui taikymą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo informaciją apie gabenamas prekes, bet ši realiai nebuvo perduota faktiniam vežėjui. Teismo vertinimu, vežėjas, kaip paslaugos teikėjas, o ne užsakovas turi daryti viską, kad apsaugotų krovinį nuo praradimo ar vagysčių, ir ši apsauga turi būti paties vežėjo parenkama atsižvelgiant į gabenamo krovinio savybes.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą. Iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kolegija nurodė, kad esminis klausimas, spręstinas apeliacine tvarka ir dėl kurio šalys yra užėmusios priešingas pozicijas, yra tai, ar byloje nustatytos faktinės aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad vežėjas žinojo, jog vežamas labai brangus krovinys ir jo vežimo procese elgėsi didžiai neatsargiai, aplaidžiai, dėl ko jis buvo prarastas ir patirta prašomų priteisti nuostolių, t. y. ar nustatyta vežėjo kaltė – didelis neatsargumas, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams ir dėl kurio taikytina CMR konvencijos 29 straipsnyje nustatyta neribota vežėjo atsakomybė. Sutikusi su atsakovo teiginiu, kad šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui, kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė šias nuostatas, ir atmetė atsakovo argumentus, susijusius su faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Kolegija pažymėjo, kad vairuotojas žinojo, jog gabena kompiuterinę įrangą, be to, būdamas patyręs vairuotojas, žinojo ar turėjo žinoti, kad šios prekės yra paklausios rinkoje, todėl yra grėsmė, jog gali būti kėsinimasis jas neteisėtai užvaldyti. Atsakovo teiginiai, kad vairuotojas galėjo žinoti nebent tai, jog vežama kompiuterinė įranga, t. y. kompiuterių dalys, bet ne kompiuteriai, kolegijos vertinimu, nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo dėl žinojimo apie krovinio brangumą. Atsižvelgdama į CMR konvencijos 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, kolegija konstatavo, kad vairuotojas turėjo matyti krovinį, pakuotę, ant jos esančius užrašus, ir priklausomai nuo to, turėjo galimybę bei privalėjo pasirinkti šio krovinio saugiausią vežimo taktiką (sustojimai, stovėjimas ir kt.). Kolegija pažymėjo ir tai, kad atsakovo bei trečiojo asmens G. S. personalinės įmonės 2007 m. sausio 2 d. sudarytoje bendrojo vežimo sutartyje iš viso nebuvo aptartas vežamo krovinio pobūdis, o buvo susitarta dėl apmokėjimo už nuvažiuotus kilometrus. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad vairuotojui nebuvo žinoma, jog jo pasirinkta aikštelės dalis nepatenka į vaizdo kamerų stebėjimo lauką, kolegijos vertinimu, tik patvirtina teismo išvadą, jog, tuo neįsitikinęs, vairuotojas elgėsi itin neatsargiai, juolab kad vairuotojas stovėti galėjo pasirinkti mokamą saugomą stovėjimo aikštelę, kuri yra už 700-800 metrų iki jo pasirinktos degalinės aikštelės ir kurią jis pravažiavo. Kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad vairuotojas M. K., būdamas patyręs vairuotojas, mokantis lenkų kalbą, ne pirmą kartą važiuojantis šiuo maršrutu, prioritetu pasirinko lėšų taupymą, o ne krovinio saugumą. Kolegija pažymėjo, kad aikštelė, kurioje įvyko nusikaltimas, yra apšviesta tik iš dalies, t. y. nuo įvažiavimo iš trasos. Atsakovo teiginius, kad vairuotojas šią aikštelę privalėjo rinktis dar ir todėl, jog privalėjo sustoti pagal darbo ir poilsio grafiką, kolegija atmetė, nurodydama, kad per likusias 17 minučių vairuotojas turėjo galimybių nuvažiuoti iki kitos stovėjimo aikštelės. Ta aplinkybė, kad vairuotojas naktį nepaliko krovinio, o liko miegoti vilkiko kabinoje, taip pat negali būti vertinama kaip tinkamas vairuotojo apdairumo, rūpestingumo įrodymas. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kolegija sprendė, kad atsakovo nurodyti kitų valstybių teismų praktikos atvejai, neduoda pagrindo kitaip vertinti vežėjo veiksmų, juolab kad pagal šioje byloje taikomo CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas kaltės forma, reikšminga šio straipsnio taikymui, yra nustatoma pagal bylą nagrinėjančio teismo įstatymus. Atsakovo argumentus dėl trečiojo asmens UAB ,,BMS MEGAPOLIS“ kaltės kolegija atmetė, nurodydama, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp krovinio vertės nedeklaravimo važtaraštyje, nesusitarimo draudimo sutartyje dėl papildomų apsaugos sąlygų, taip pat duomenų apie vežamą krovinį nurodymo (,,PC dalys“) bei krovinio vežimo sąlygų, jo neišsaugojimo bei vežėjo atsakomybės. Šiuo klausimu kolegija pažymėjo ir tai, kad sutartis buvo sudaryta UAB ,,BMS MEGAPOLIS“ prisijungiant prie atsakovo suformuluotų standartinių sąlygų.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. CMR konvencijos 17 straipsnio 1, 2 dalių, 23 straipsnio ir 29 straipsnio 1 dalies sisteminis aiškinimas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ (toliau – Nutarimas) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) normas, apžvalga Nr. A2-14 (toliau – Apžvalga), leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja trys vežėjo kaltės laipsniai, kuriems esant taikomos skirtingos teisinės pasekmės vežėjui – skirtingas civilinės atsakomybės dydis. Pagal CMR konvencijos nuostatas ir ypač vadovaujantis originaliu konvencijos tekstu, darytina išvada, kad CMR konvencijos 29straipsnio 1 dalis taikoma tik esant iš esmės vienodo pobūdžio vežėjo neteisėtiems veiksmams, t. y. bet kuris vežėjo veikimas (neveikimas), kuris gali lemti konvencijos 29 straipsnio 1 dalies taikymą, turi būti neteisėtas ir sąmoningas (wilful misconduct). Tik esant vienai iš šių Lietuvos teisės doktrinoje skiriamų kaltės formų (tyčiai arba dideliam neatsargumui), galima konstatuoti sąmoningą ir neteisėtą vežėjo veikimą (neveikimą) CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aspektu. Kaltės laipsnis ir aplinkybės, kurių pagrindu galima spręsti apie konkretų kaltės laipsnį bei vežėjui taikytinos atsakomybės dydį, turi būti vertinami sistemiškai. Asmuo, siekdamas įrodyti, kad yra pagrindas taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį ir neribotą vežėjo civilinę atsakomybę, turi įrodyti, jog vežėjas nesilaikė paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo taisyklių, nors ir numatė žalos atsiradimo tikimybę. Ta aplinkybė, kad vežėjas konkrečiu atveju nesilaikė tokio elgesio standarto, kuris pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį apskritai atleistų jį nuo atsakomybės, neteikia pagrindo vienareikšmiškai pripažinti vežėjo tyčią ar tyčiai prilyginamą didelį neatsargumą.

112. Aiškinant didelio neatsargumo sąvoką, turi būti vadovaujamasi Lietuvos teismų praktika, teisės doktrina, CMR konvencijos bendraisiais aiškinimo principais, jos taikymo užsienio teismuose praktika bei doktrina. Kasatorius nesutinka su aiškinimu, kad veiksmai, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams, aiškintini tik pagal bylą nagrinėjančio teismo nacionalinę teisę, nes tai prieštarauja bendriesiems tarptautinės sutarties aiškinimo principams, CMR konvencijos tikslams bei Lietuvos teismų praktikai ir doktrinai. Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, kad dideliu neatsargumu laikomi asmens veiksmai, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Atitinkamai didelis neatsargumas suprantamas ir Lietuvos teisėje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CMR konvencijos originaliajame tekste nevartojama sąvoka „didelis neatsargumas“ (gross negligence), bet aiškiai apibrėžiama, kad vežėjo kaltė turi būti tokio laipsnio, kad pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus vežėjo veiksmai galėtų būti prilyginami tyčiniams. Anot kasatoriaus, CMR konvencija turi būti aiškinama ir taikoma vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31-33 straipsniuose, todėl CMR konvencijos tikslai ir originalusis tekstas yra pagrindinės šios sutarties aiškinimo priemonės. Kvalifikuojant vežėjo didelį neatsargumą pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, didelis neatsargumas turi būti ne tik objektyviai aiškus (turi būti nustatytas esminis vežėjo pareigos rūpestingai elgtis pažeidimas, viršijantis paprasčiausius rūpestingo elgesio reikalavimus), bet turi turėti ir subjektyvųjį elementą – turi būti nustatyta, kad faktinis vežėjas (jo vairuotojas) turėjo numatyti galimas tokio nerūpestingo elgesio pasekmes, ir kad faktinis vežėjas nesistengė tokių pasekmių išvengti, ignoruodamas apsaugos ir atsargumo priemones, kurios kiekvienam būtų buvusios aiškios. Lietuvos nacionalinėje teisėje didelis neatsargumas nėra tiesiogiai lygiavertis tyčiai. Didelis neatsargumas prilyginamas tyčiai ne savo turiniu ar požymiais, bet teisinėmis pasekmėmis. Pagal teisinę reikšmę didelis neatsargumas civilinės atsakomybės aspektu gali būti prilyginamas tyčinei kaltės formai, tačiau ne visais atvejais, o tik atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes, kurios leistų konstatuoti didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Aiškinant CMR konvenciją, būtina atsižvelgti ir į jos komercinį pobūdį, reguliuojamų santykių esmės ir konvencijos tikslą. Konvencija suvienodina taisykles, įtvirtindama vežėjų atsakomybės principus. CMR konvencija aiškintina sistemiškai ir akivaizdu, kad neribota vežėjo atsakomybė pagal konvencijos 29 straipsnio 1 dalį taikytina tik išimtiniais atvejais, kai vežėjo kaltė yra tokio laipsnio, kuris prilyginamas jo tyčiniams veiksmams.

123. Vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į užsienio teismų praktiką, kuri parodo, jog vien tik neatsargumo (net ir didelio neatsargumo) vežėjo veiksmuose konstatavimas nepakankamas pagrindas juos prilyginti tyčiai ir taikyti vežėjui neribotą civilinę atsakomybę pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį. Tam, kad vežėjo neatsargumas (net ir didelis neatsargumas) būtų prilygintas tyčiai ir tuo pagrindu būtų taikoma neribota vežėjo atsakomybė pagal konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, būtina, kad tokius veiksmus papildomai lydėtų vežėjo žinojimas, jog tokie neatsargūs veiksmai, tikėtina, lems krovinio praradimą ir žalos atsiradimą (1998 m. liepos 16 d. Vokietijos teismo BGH sprendimas byloje Nr. I ZR 44/96). CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai vežėjo didelis neatsargumas, kuris gali būti prilyginamas tyčiai, pasireiškia itin šiurkščiai ir aiškiai, kaip, pavyzdžiui, palikimas transporto priemonės su kroviniu be priežiūros, nesaugomoje vietoje visam savaitgaliui (1998 m. kovo 23 d. Belgijos teismo Cour d‘Appel d‘Anvers sprendimas byloje Transpedo NV, Cofadel SA, Evergreen Corp.), arba, pavyzdžiui, palikimas transporto priemonės su kroviniu be priežiūros, nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje visam savaitgaliui, kai vežėjo sandėliai buvo visai netoliese ir vežėjas turėjo visas realias galimybes ten saugiai palikti transporto priemonę su kroviniu (2000 m. spalio 3 d. Prancūzijos teismo Cour de Cassation sprendimas byloje Luiknatie c. Clement SA et autres). Visais kitais krovinio vagystės atvejais, nesant išskirtinių aplinkybių, kurios rodytų itin didelį vežėjo neatsargumą, užsienio teismai taiko standartinę vežėjo civilinę atsakomybę krovinį praradus dėl vagystės (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Pavyzdžiui, krovinio palikimas be priežiūros pakelėje savaime nepripažintinas sąmoningu (tyčiniu ar didžiai neatsargiu) elgesiu (1975 m. spalio 30 d. Belgijos teismo Cour d‘Appel de Bruxelles sprendimas byloje Transports Internationaux Van Mieghem v. Kuhne&Nagel Allemagne, Frankfurter Versicherung, SPRL Claessens&Muylle). Analogiškai CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis taikoma ir kitų užsienio teismų praktikoje ir atvejai, kai transporto priemonės paliekamos nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, patys savaime nelaikytini vežėjo dideliu neatsargumu. Kadangi vienas iš CMR konvencijos tikslų – siekti, kad valstybės – konvencijos dalyvės – vienodai aiškintų ir taikytų konvencijos nuostatas – tai užsienio teismų praktika yra vienas iš tarptautinės privatinės teisės šaltinių ir juo turėjo būti remiamasi nagrinėjant šią bylą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Senato nutarime taip pat remiamasi užsienio teismų praktika. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė faktinio vežėjo šiurkštaus aplaidumo, prilygintino tyčiniams veiksmams, o pažeisdami Nutarimą bei doktriną, neatsižvelgdami į CMR konvencijos 29 straipsnio aiškinimo ir taikymo užsienio teismuose praktiką, pažeidė CMR konvencijos tikslus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą CMR konvencijos taikymo ir aiškinimo praktiką. Užsienio teismų praktika CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį aiškina siaurinamai, taikydama šį straipsnį tik tais atvejais, kai vežėjas sąmoningais veiksmais pastato krovinį į pavojų, arba kai tokie veiksmai yra tiek neatsargūs, kad gali būti prilyginami tyčiai. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ir neteisėtai šią konvencijos normą aiškino ir taikė per plačiai. Netgi tai, kad kaltės forma apibrėžiama pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus, neleidžia vežėjo kaltės vertinti kitu standartu, nei nustatyta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje – veiksmai prilygintini tyčiniams.

134. Vertindami bylos faktines aplinkybes ir spręsdami dėl faktinio vežėjo kaltės laipsnio, teismai netaikė ir neaiškino CMR konvencijos 17 straipsnio 1, 2 dalių, 23 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies nuostatų sistemiškai, nesirėmė užsienio šalių teismų praktika, todėl jas taikė ir aiškino netinkamai. Dėl to teismai netinkamai kvalifikavo vežėjo kaltės laipsnį, vežėjui taikė standartus, keliamus vežėjui, kuris galėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės pagal konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, ir nepagrįstai sprendė, jog faktinio vežėjo kaltė yra didelis neatsargumas, prilygintinas sąmoningiems tyčiniams veiksmams. Nutarime ir Apžvalgoje formuojama teismų praktika bei pateikiami pavyzdžiai teikia pagrindą teigti, kad, vežėjui pastačius naktiniam poilsiui transporto priemonę saugomoje, aptvertoje, apšviestoje, vaizdo kamerų stebimoje aikštelėje, o vairuotojui pasilikus transporto priemonėje, vežėjo veiksmai atitiktų „ypač sąžiningo ir pareigingo vežėjo“ standartą ir teiktų pagrindą apskritai atleisti vežėją nuo atsakomybės remiantis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalimi. Tuo tarpu „ypač sąžiningo ir pareigingo vežėjo: standartas šiuo atveju negali būti taikomas, o turėjo būti vadovaujamasi „paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo taisyklių laikymosi“ standartu. Kasatoriaus vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad vežėjas laikėsi „paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo taisyklių laikymosi“ standarto. Net ir kvalifikavus faktinio vežėjo kaltę kaip didelį neatsargumą, nėra pagrindo CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms taikyti, nes teismų konstatuoti faktinio vežėjo veiksmai negali būti prilyginami sąmoningiems tyčiniams veiksmams. Byloje nustatytos aplinkybės, kasatoriaus vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad vežėjas nesiėmė atsargumo priemonių ir nesistengė išvengti galimo krovinio praradimo (vagystės). Bylą nagrinėję teismai nenustatė vežėjo kaltės subjektyviojo elemento. Be to, teismai netinkamai vertino krovinio siuntėjo veiksmus ir kaltės laipsnį dėl krovinio dalies praradimo ir apgadinimo, t. y. neatsižvelgė į tai, kad siuntėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nes, žinodamas CMR konvencijoje nustatytas vežėjo atsakomybės ribas (CMR konvencijos 23 straipsnis), nedeklaravo didesnės krovinio vertės, dokumentuose nenurodė tikrojo krovinio, klaidingai nurodė, kad krovinys yra tik „PC dalys“, nepateikė kasatoriui ir faktiniam krovinio siuntėjui papildomų nurodymų dėl papildomų priemonių kroviniui išsaugoti. Bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo krovinio siuntėjo veiksmų reikšmę žalai atsirasti, todėl nepagrįstai vežėjo atsakomybei vietoje CMR konvencijos 23 straipsnio taikė 29 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nustatydami per didelį vežėjo kaltės laipsnį.

14Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

151. Kasacinio skundo nepagrįstumą lemia klaidinga prielaida, kad vežėjas, pastatęs ir palikęs transporto priemonę su kroviniu saugomoje, aptvertoje ir apšviestoje aikštelėje, nesant kitų reikšmingų aplinkybių, turėtų būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio vagystę. Ieškovo nuomone, kaltė turi būti prilyginama tyčiai, t. y. vežėjo didelis neatsargumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į vežėjo pareigą rūpintis kroviniu ir kitų vežėjo prisiimtų pareigų vykdymą, rūpestingumą, pareigingumą, apdairumą, atidumą ir sąžiningumą. Dėl tokio vertinimo teismas, vadovaudamasis teisine sąmone, turi daryti išvadą, ar vežėjo veiksmai yra didžiai neatsargūs ar vis dėlto jo veiksmuose yra tik paprasto neatsargumo požymių.

162. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra vežėjo didelis neatsargumas, kuris pagal bylą nagrinėjančio teismo įstatymą yra prilygintas tyčiniams veiksmams („as considered as equivalent to wilful misconduct“). Tuo tarpu tyčiai prilygintas didelis neatsargumas nustatomas pagal CMR konvenciją taikančio teismo nacionalinę teisę. Anot ieškovo, teisės doktrinoje nesiginčijama dėl nagrinėjančio teismo nacionalinės teisės nuostatų taikymo. Taigi CMR konvencijos 29 straipsnyje nurodoma, kuri teisės sistema yra įgaliota taikant konvenciją nustatyti vežėjo tyčiai prilygintą kaltę. Kadangi kiekvienos valstybės nacionalinė teisė šiuo požiūriu yra skirtinga, tai vežėjo didelis neatsargumas turi būti įvertintas pagal teisę, galiojančią teismo buvimo vietoje (legis fori). Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kuriais didžiai neatsargiems veiksmams tam, kad juos būtų galima laikyti prilygintais tyčiai, siekiama suteikti psichologinį „sąmoningumo“ ir pasekmių numatymo bei nesistengimo jų išvengti požymius. Anot ieškovo, tokia kaltės forma laikytina netiesiogine tyčia, kuri suprantama kaip tyčios rūšis. Ieškovo nuomone, sistemiškai aiškinant civilinėje teisėje vartojamas sąvokas tyčia, didelis neatsargumas ir paprastas neatsargumas bei palyginus šių sąvokų turinį, darytina išvada, kad į didelio neatsargumo turinį negali patekti tyčiai būdingi kaltės elementai, nes priešingu atveju didelio neatsargumo būtų neįmanoma atriboti nuo netiesioginės tyčios. Lietuvos civilinėje teisėje esant sutartinei atsakomybei pagal neigiamus teisinius padarinius tyčiai prilyginamas didelis neatsargumas (CK 6.252 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos bent prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikri teisiniai padariniai – jis netenka teisės į atsakomybę ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007).

173. Ieškovo manymu, į užsienio teismų praktiką aiškinant ir taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte įtvirtintų požymių turinį atsižvelgti būtina, tačiau tai reikia daryti labai atsargiai, o ne mechaniškai perkeliant į Lietuvos jurisprudenciją vienokius ar kitokius sprendimus, juolab kad įvairių valstybių teisė didelio neatsargumo ir kitoms tyčiai prilygintoms kaltės formoms suteikia kitokį turinį ir prasmę. Anot ieškovo, įsigilinus į Vokietijos Federacinės Respublikos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, priimtą byloje Nr. I ZR 44/96, ir jo motyvus, pastebėtina, kad sprendimas buvo skirtas naujos teisės aiškinimui (įvykus transporto teisės reformai), kai Komercinio kodekso 430-3 straipsnyje buvusi grose Fahrlassigkeit, t. y. didelio neatsargumo sąvoka, buvo pakeista 435 straipsnyje įtvirtinta Leichtfertigkeit sąvoka, kuri gali būti verčiama kaip lengvabūdiškumas. Pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje tokios kaltės formos ir laipsnio nėra įtvirtinta.

184. Anot ieškovo, bylą nagrinėję teismai iš esmės konstatavo tiek susitariančiojo vežėjo, tiek ir faktinio vežėjo kaltę, kai abiejų šių subjektų kaltė buvo įvertinta kaip didelis neatsargumas. Atsiliepime pažymima, kad viena iš pagrindinių vežėjo prievolių yra rūpinimasis jam perduotu kroviniu, o šios prievolės apimtis ir apsaugos mastas visiškai priklauso nuo krovinio rūšies, brangumo ir galimybės jį pavogti. Kuo brangesnis krovinys ir objektyvios galimybės jį neteisėtai pasisavinti, neleistinai iškraunant, tuo aukštesni reikalavimai krovinio apsaugos mastui. Nagrinėjamu atveju labai brangus krovinys, apie kurio vertę žinojo tiek kasatorius, tiek ir faktinio vežėjo vairuotojas, buvo gabenamas paprastoje tentinėje puspriekabėje, o krovinys (kompiuteriai) be jokių papildomų pastangų gali būti iškrautas.

19Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „BMS MEGAPOLIS“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

201. Kasatorius pripažįsta, kad CMR konvencijos 29 straipsnis yra specialus, palyginti su konvencijos 17, 23 straipsniais. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, vertinant tyčinius veiksmus, turi būti vadovaujamasi nacionalinės teisės aktais. Iš konvencijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo ir apžvalgos akivaizdu, kad konvencija nesiekia suvienodinti visų klausimų, o atitinkamas reguliavimo sritis palieka nacionalinei teisei. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimas tik pagal bylą nagrinėjančio teismo nacionalinę teisę esą prieštarauja bendriesiems tarptautinės teisės sutarties aiškinimo principams, konvencijos tikslams bei Lietuvos teismų praktikai ir doktrinai. Tokio prieštaravimo negali būti, kai kalbama apie dalykus, kurių konvencija nereguliuoja.

212. Interpretuodamas didelio neatsargumo sampratą, kasatorius neteisingai nurodo į doktriną ir teismų praktiką, nes nei 2001 m. įsigaliojęs CK, nei doktrina, nei teismų praktika nesieja kaltės su subjektyviaisiais asmens veiksmais, o pateikia tik objektyviąją kaltės sampratą. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl kaltės turi būti vertinama ne asmens psichikos, psichologinė būklė, o jo elgesys pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartą.

223. Siekiant analizuoti užsienio valstybių teismų praktiką ir išsiaiškinti vyraujančias tendencijas taikant vieną ar kitą teisės institutą, būtina detaliai ir išsamiai analizuoti teisės normą, jos aiškinimą tos šalies teisės doktrinoje ir nuosekliai bei sistemiškai išsiaiškinti tokios normos taikymo ypatumus atitinkamos valstybės teismų praktikoje. Tuo tarpu kasatorius pateikia kaip pavyzdžius tik atsitiktinius užsienio valstybių teismų sprendimus, iš kurių negalima daryti jokių išvadų dėl užsienio teisės taikymo ypatumų. Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad ir užsienio teismai vertina kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Atsiliepime pažymima ir tai, kad užsienio teismų praktikos nevertinimas savaime negali būti ir nėra teismo sprendimo peržiūrėjimo ir panaikinimo kasacine tvarka pagrindas (CPK 346 straipsnis).

23Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Danijos draudimo kompanija „Tryg Vesta Forsikrig A/S“ prašo skundžiamus procesinius sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Iš esmės pritariant kasacinio skundo argumentams, atsiliepime nurodoma, kad:

241. Pernelyg platus CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimas prieštarauja konvencijos tikslams, taisyklių, taikomų tarptautinio vežimo keliais suvienodinimui. Paprasto neatsargumo kvalifikavimas dideliu neatsargumu ir dėl to vežėjo neribotos atsakomybės taikymas pažeidžia konvencijos tikslus, jos aiškinimo ir taikymo vienodą praktiką, kartu – ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Tam, kad būtų pagrindas taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, ieškovas privalo įrodyti, jog vežėjas nesilaikė paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo taisyklių, nors ir numatė žalos atsiradimo tikimybę.

252. Aiškinant CMR konvenciją, būtina atsižvelgti į jos tikslą, komercinį pobūdį ir objektą – reguliuojamų santykių esmę.

262.1. CMR tikslas aiškiai apibrėžtas jos preambulėje (suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygas, t. y. tokiems vežimams reikalingus dokumentus ir vežėjo atsakomybę). Dėl to kiekvienos valstybės ir jos teismų bei kitų institucijų pareiga yra maksimaliai vienodai taikyti ir aiškinti konvenciją, atsižvelgti į kitų valstybių – konvencijos dalyvių – teismų praktiką, aiškinant ir taikant šią konvenciją. Šis principas aiškiai išdėstytas Senato nutarime ir Apžvalgoje.

272.2. Konvencijos nuostatos, ypač reglamentuojančios vežėjo atsakomybę, yra grindžiamos prezumpcija, kad vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, o kroviniai yra apdrausti krovinių draudimu, arba yra deklaruota papildoma krovinio vertė sumokant vežėjui papildomą atlyginimą. Atsižvelgiant į CMR konvencijos komercinį pobūdį, konvencija paskirsto su tarptautiniais krovinių pervežimais susijusią riziką remiantis ekonomiškumo principu – tai šaliai, kuri atitinkamą riziką gali prisiimti mažiausiomis sąnaudomis. Nagrinėjamoje byloje krovinio gavėjas papildomai nedeklaravo krovinio vertės (netgi priešingai, nurodė neteisingą informaciją apie krovinį jo dokumentuose). Tai reiškia, kad komercinę riziką vežėjas prisiėmė neišeidamas už konvencijos 23 straipsnio ribų, o siuntėjas ir jo draudikai prisiėmė riziką už žalą, viršijančią konvencijos 23 straipsnio ribas.

282.3. Aiškinant konvenciją būtina atsižvelgti į tai, kad sutarties šalys yra verslininkai, kurie verčiasi gana rizikingu verslu.

293. Aiškinant didelio neatsargumo sąvoką, turi būti vadovaujamasi CMR konvencijos bendraisiais aiškinimo principais, jos taikymo užsienio valstybių praktika bei doktrina, taip pat Lietuvos teismų praktika ir teisės doktrina. Netgi tai, kad kaltės forma apibrėžiama pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus, neleidžia vežėjo kaltės vertinti kitu standartu, nei nustatyta konvencijos 29 straipsnio 29 straipsnio 1 dalyje – veiksmai, prilygintini tyčiniams. Trečiojo asmens nuomone, nagrinėjamu atveju vežėjas laikėsi paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo taisyklių, todėl nėra aplinkybių, leidžiančių konstatuoti vežėjo kaltės laipsnį, nustatytą konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai vežėjui taikė per aukštus standartus, kurie galėtų būti taikomi vežėjui, jį atleidžiant nuo atsakomybės pagal konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

304. Kvalifikuodami vežėjo veiksmus, teismai neatsižvelgė į krovinio gavėjo kaltę. Valstybių – CMR konvencijos narių – teismai, kvalifikuodami vežėjo kaltę, vertina ir krovinio siuntėjo arba gavėjo veiksmus, t. y. ar šis, žinodamas, kokį krovinį (itin didelės vertės, itin paklausų ir pan.) užsako pervežti, įspėja apie tai vežėją, pasiūlydamas imtis papildomų atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, Danijos Jūrų ir Komercinis teismas atmetė prašymą taikyti vežėjui CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad krovinio siuntėjas, užsakydamas pervežti itin brangius įžymių dizainerių prekiniu ženklu pažymėtus drabužius, nenurodė vežėjui imtis papildomų saugumo priemonių; tuo tarpu vežėjas, pakrovęs krovinį, savaitgaliui jį paliko aikštelėje, kurią apsaugos darbuotojai tikrino tik tris kartus per naktį, krovinys buvo pavogtas.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33Dėl neribotos civilinės atsakomybės taikymo pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį

34CMR konvencija yra Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtinė dalis. Teismai, aiškindami šią konvenciją, privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31-33 straipsniuose, remtis autentiškais CMR konvencijos tekstais, kurie yra prancūzų ir anglų kalbomis, aiškindami ir taikydami šios konvencijos nuostatas taip pat turi atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje.

35CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1-3 punktai, 28 straipsnis). Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios.

36Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-172/2009), kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisinės tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo pasekmės neretai yra vienodos. Pavyzdžiui, savininko (valdytojo) ar didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę visiškai ar iš dalies pašalina nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas. Skolininko tyčia ar didelis neatsargumas įstatymo leidėjo požiūriu turi vienodą įtaką sudarant susitarimus, ribojančius civilinę atsakomybę – toks susitarimas negalioja (CK 6.252 straipsnio 1 dalis). Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Vežėjo didelis neatsargumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2007), kad pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Vagystė teismų praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams.

37Pažymėtina, kad kasatorius savo poziciją kasaciniame skunde nepagrįstai grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ bei šiuo Senato nutarimu aprobuota Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga, nes tai yra metodinė medžiaga, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie pirmiau nurodytą metodinę medžiagą nenagrinėtini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis).

38Šioje byloje aktualus CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos – „kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams“ aiškinimas. Ją aiškindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šią konvencijos nuostatą klausimą, ar žala padaryta dėl vežėjo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams, teismas išsprendžia pagal nacionalinę teisę. Toks aiškinimas atitinka teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-172/2009). Minėta, kad pagal Lietuvos teisę ir teismų praktiką tyčinei kaltės formai prilyginamas didelis neatsargumas. Teismai, aiškindami ir taikydami CMR konvencijos nuostatas, taip pat turi atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje. Tačiau tai nereiškia, kad teismai turi mechaniškai vadovautis šios konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika užsienio valstybių teismų praktikoje, nes įvairių valstybių teisė didelio neatsargumo ar kitoms tyčiai prilygintoms kaltės formoms suteikia skirtingą turinį ir prasmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos duomenys, skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys bei kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad šią bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į užsienio valstybių teismų praktiką. Teisiškai pagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kasatoriaus nurodyta užsienio valstybių teismų praktika neduoda pagrindo šioje byloje kitaip vertinti vežėjo veiksmus, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

39Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad, didelį vežėjo neatsargumą kvalifikuojant pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, turi būti, be kita ko, nustatytas subjektyvusis požymis, t. y. kad faktinis vežėjas (jo vairuotojas) turėjo numatyti galimas tokio nerūpestingo elgesio pasekmes (numatė žalos atsiradimo tikimybę) ir kad faktinis vežėjas nesistengė tokių pasekmių išvengti, ignoruodamas apsaugos ir atsargumo priemones, kurios kiekvienam būtų buvusios aiškios. CMR konvencijos nuostatos, be kita ko, išdėstytos ir autentiškuose konvencijos tekstuose, nepatvirtina tokio kasatoriaus teiginio pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad toks, kaip kasatoriaus pateikiamas, aiškinimas suponuoja išvadą apie poreikį nustatyti netiesioginės tyčios kaltės formą. Kadangi sąvoka „tyčia“ apima tiek tiesioginę (sąmoningas siekimas žalos), tiek ir netiesioginę (sąmoningas leidimas žalai atsirasti) tyčias, tai pripažintinas pagrįstu ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, jog sąvokos „didelis neatsargumas“ turinio negali sudaryti tyčiai būdingi kaltės elementai, nes priešingu atveju didelio neatsargumo būtų neįmanoma atriboti nuo tyčios. Konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ aiškintina taip, kad žodis prilyginama nereiškia būtinybės vežėjo, kuriam taikoma atsakomybė, kaltėje nustatyti ne tik objektyvius, bet ir subjektyvius sąmoningo sutarties pažeidimo bei padarinių numatymo ir nesistengimo jiems užkirsti kelio elementus. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ turinį sudaro bylą nagrinėjančio teismo nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su skolininko kaltės forma ir laipsniu, kuris pagal teisinius padarinius prilyginamas tyčiai. Lietuvos civilinėje teisėje esant sutartinei civilinei atsakomybei pagal neigiamus teisinius padarinius tyčiai yra prilyginamas didelis neatsargumas (CK 6.252 straipsnio 1 dalis).

40Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nustatytas faktines šios bylos aplinkybes bylą nagrinėję teismai turėjo teisinį pagrindą vežėjo veiksmus kvalifikuoti kaip didelį neatsargumą, kuris pagal taikytiną teisę prilyginamas tyčiniams veiksmams, taip pat tinkamai vertino bei kvalifikavo krovinio siuntėjo veiksmus. Teismų padarytos išvados yra reikiamai motyvuotos, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, taikytiną teisę bei teismų praktiką. Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad teismai netinkamai vertino bei kvalifikavo vežėjo ir krovinio siuntėjo veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti.

41Apibendrinus konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

42Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44Ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „BMS Megapolis“, pateikdami atsiliepimus į kasacinį skundą, turėjo atitinkamai 4000 Lt ir 5000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Netenkinęs kasacinio skundo, kasacinis teismas sprendimą priėmė ieškovo ir minėto trečiojo asmens naudai, todėl jų išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti, priteistinos iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnis). Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad ieškovui ir trečiajam asmeniui UAB „BMS Megapolis“ iš kasatoriaus priteistina po 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

45Kasaciniame teisme patirta 64,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistus.

48Priteisti iš atsakovo UAB „DSV Transport“ (j. a. k. 110535550) bylinėjimosi išlaidas: 1600 (tūkstantį šešis šimtus) Lt ieškovo AB „If draudimas“ (j. a. k. 111686815) naudai, 1600 (tūkstantį šešis šimtus) Lt trečiojo asmens UAB „BMS Megapolis“ (j. a. k. 300861763) naudai, 64,40 Lt (šešiasdešimt keturis litus keturiasdešimt centų) valstybės naudai.

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Remdamasis CMR konvencijos 29 straipsnio 2 punktu, ieškovas prašė priteisti... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį patenkino:... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m.... 10. 1. CMR konvencijos 17 straipsnio 1, 2 dalių, 23 straipsnio ir 29 straipsnio 1... 11. 2. Aiškinant didelio neatsargumo sąvoką, turi būti vadovaujamasi Lietuvos... 12. 3. Vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos... 13. 4. Vertindami bylos faktines aplinkybes ir spręsdami dėl faktinio vežėjo... 14. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti.... 15. 1. Kasacinio skundo nepagrįstumą lemia klaidinga prielaida, kad vežėjas,... 16. 2. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra vežėjo didelis neatsargumas, kuris... 17. 3. Ieškovo manymu, į užsienio teismų praktiką aiškinant ir taikant CMR... 18. 4. Anot ieškovo, bylą nagrinėję teismai iš esmės konstatavo tiek... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „BMS MEGAPOLIS“... 20. 1. Kasatorius pripažįsta, kad CMR konvencijos 29 straipsnis yra specialus,... 21. 2. Interpretuodamas didelio neatsargumo sampratą, kasatorius neteisingai... 22. 3. Siekiant analizuoti užsienio valstybių teismų praktiką ir išsiaiškinti... 23. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Danijos draudimo kompanija... 24. 1. Pernelyg platus CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimas... 25. 2. Aiškinant CMR konvenciją, būtina atsižvelgti į jos tikslą, komercinį... 26. 2.1. CMR tikslas aiškiai apibrėžtas jos preambulėje (suvienodinti... 27. 2.2. Konvencijos nuostatos, ypač reglamentuojančios vežėjo atsakomybę, yra... 28. 2.3. Aiškinant konvenciją būtina atsižvelgti į tai, kad sutarties šalys... 29. 3. Aiškinant didelio neatsargumo sąvoką, turi būti vadovaujamasi CMR... 30. 4. Kvalifikuodami vežėjo veiksmus, teismai neatsižvelgė į krovinio gavėjo... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 33. Dėl neribotos civilinės atsakomybės taikymo pagal CMR konvencijos 29... 34. CMR konvencija yra Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtinė dalis. Teismai,... 35. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl... 36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra... 37. Pažymėtina, kad kasatorius savo poziciją kasaciniame skunde nepagrįstai... 38. Šioje byloje aktualus CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos –... 39. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima sutikti su kasacinio skundo... 40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nustatytas faktines šios bylos aplinkybes... 41. Apibendrinus konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio... 42. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 44. Ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „BMS Megapolis“, pateikdami atsiliepimus... 45. Kasaciniame teisme patirta 64,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą ir Lietuvos... 48. Priteisti iš atsakovo UAB „DSV Transport“ (j. a. k. 110535550)... 49. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...