Byla 2A-360/2012
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo, priimto išnagrinėjus ieškovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas ginčas dėl skolos priteisimo bei tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatos pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio.

5Apeliaciniu skundu keliamas sprendimo dalies, kuria ieškovo naudai iš atsakovo priteista permoka ir atsisakyta tenkinti atsakovo reikalavimą pripažinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties straipsnį niekiniu ir negaliojančiu ab initio, teisėtumo klausimas.

6Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ kreipėsi į arbitražo teismą su prašymu priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 62 569 000 Lt permoką dėl sutarties Nr. 985JD-19/K-329 (toliau – sutartis) 4.3 (ii) straipsnio pažeidimo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas nurodė, kad ankstesniu 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimu ieškovo naudai buvo priteista permoka už trumpesnį laikotarpį nei buvo paskaičiuota ataskaitoje, t. y. tik iki 2008 m. kovo 31 d.

7Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti jo naudai permoką. Pažymėjo, kad toks ieškovo reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti šį ginčą, ieškovas sąmoningai praleido ieškinio senaties terminą minėtam reikalavimui pareikšti, sutarties sąlygos, kuriomis remiasi ieškovas reikšdamas šį reikalavimą, yra niekinės ir negalioja ab initio. Nurodė, kad ieškovas neįrodė prašomos priteisti permokos dydžio.

8Atsakovas priešieškiniu arbitražo teismo prašė sutarties straipsnį 4.3 (ii) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio toje dalyje, kiek jis suteikia ieškovui galimybę reikalauti nuolaidų už krovinių vežimą, jeigu atsakovas ar bet kuri Vyriausybės įgaliota institucija nustato bet kokiam asmeniui ar subjektui paskelbtų tarifų nuolaidas už kitų ne žaliavinės naftos ir naftos produktų krovinių vežimą, kurios yra didesnės už skirtumą tarp tuo metu egzistuojančių paskelbtų geležinkelio tarifų, taip pat jeigu atsakovas ar bet kuri Vyriausybės įgaliota institucija suteikia kitiems asmenims didesnes nuolaidas negu ieškovui, tačiau realiai jokių tokių asmenų ar subjektų, kuriems nustatytos nuolaidos, krovinių neveža ir jokių nuolaidų tokiems asmenims ar subjektams faktiškai nesuteikia. Pažymėjo, kad minėta sutarties sąlyga prieštarauja objektyviam teisingumui, nes sukuria neproporcingą finansinę naštą atsakovo atžvilgiu, ieškovui neprisiimant jokių priešpriešinių įsipareigojimų. Nurodė, jog pažeidžiamas sąžiningumo principas, nes atsakovui įtvirtinama pareiga papildomai mažinti lengvatinius tarifus, nors atsakovo Tarifų komisijos paskelbtos nuolaidos nebuvo faktiškai taikomos. Pažymėjo, kad pažeidžiamas protingumo principas, nes įtvirtinama atsakovo pareiga papildomai mažinti ir taip lengvatinius ieškovo atžvilgiu taikytinus tarifus. Minėta sutarties sąlyga taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 daliai ir 6.242 straipsnio 1 daliai, nes yra įteisinamas ieškovo nepagrįstas sutaupymas atsakovo sąskaita, taip pat CK 6.186 straipsnio 3 daliai, nes yra iškreipiama šalių interesų pusiausvyra. Atsakovo pareiga visais atvejais suteikti ieškovui pačią didžiausią nuolaidą pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą sąžiningos ir laisvos konkurencijos principą bei Krovinių vežimo geležinkelio transportu tarifų nustatymo taisyklių nuostatas, numatančias įpareigojimą geležinkelio įmonėms nustatyti vienodas nuolaidas tik esant vienodoms sąlygoms.

9Ieškovas atsikirtimuose nurodė, kad nesutinka su atsakovo priešieškinio reikalavimu, nes šis reikalavimas yra reiškiamas vien dėl taktinių gynybos sumetimų. Atsakovas galėjo kreiptis į teismą dėl 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimo peržiūrėjimo, tačiau to nedarė. Atsakovas praleido ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti. Pažymėjo, kad nuo pat sutarties sudarymo pradžios atsakovas suprato šios sutarties sąlygos prasmę, tačiau per 10 metų laikotarpį niekada nepareiškė pretenzijų dėl 4.3 (ii) straipsnio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu. Nuostata, garantuojanti, jog didžiausias ir ilgalaikis atsakovo klientas gaus ne mažesnes nei kiti atsakovo klientai nuolaidas, savaime nėra neteisinga, neprotinga ir nesąžininga. Ieškovas nurodė, kad CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.242 straipsnio 1 dalis ir 6.186 straipsnio 3 dalis šiuo atveju yra netaikytinos, nes atsakovas nepagrindžia nei vienos iš šių normų taikymo sąlygų. Sutarties nuostata dėl nuolaidų ieškovui suteikimo neriboja kitų ūkio subjektų ir neiškraipo rinkos.

10II. Arbitražo teismo sprendimo esmė

11Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Teismas už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 12 680 000 Lt.

12Arbitražo teismas nustatė, kad tarp šalių sudaryta arbitražinė išlyga, kuria šalys susitarė prieš inicijuojant arbitražinį procesą prieš 30 dienų pateikti kitai šaliai reikalavimus raštu, nustato ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, tačiau nenumato draudimo tiesiogiai ginti savo pažeistas teises arbitraže, todėl atsakovo teiginys, kad arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti šios bylos, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad šalys savo susitarimu negali apriboti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo, o privaloma išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nurodyta tik įstatyme.

13Arbitražo teismas atmetė atsakovo argumentą, esą teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo dėl permokos priteisimo, nes reikalavimas yra išspręstas ir įvykdytas arbitražo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu, kuris turi res judicata galią. Teismo sprendimu, šioje arbitražo byloje ieškovo reiškiamo reikalavimo dalykas ir pagrindas yra vienarūšiai kaip ir ankstesnėje arbitražo byloje ieškovo reikšto analogiško reikalavimo dalykas ir pagrindas, tačiau nėra jam tapatūs, nes skiriasi ieškinio pagrindas. Pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimą dėl permokos priteisimo ankstesniame arbitraže grindė faktinėmis aplinkybėmis dėl kitų krovinių pervežimo, už kuriuos taip pat buvo permokėta, o šiuo reikalavimu prašoma pakoreguoti krovinių pervežimo kainą už pervežimus, dėl kurių ankstesnėje arbitražo byloje nebuvo pasisakyta, t. y. už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Sprendė, kad arbitražo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimas buvo priimtas remiantis ataskaita, kuri apima skaičiavimus tik iki 2008 m. kovo 31 d., todėl netikslus ieškovo reikalavimų suformulavimas ankstesniame arbitraže, kai nebuvo aišku, ar reikalaujama priteisti pinigų suma už 2008 metus apėmė laikotarpį tik iki 2008 m. kovo 31 d., ar ilgesnį periodą, negali užkirsti kelio ieškovui reikšti naujus reikalavimus šioje byloje, jeigu tie reikalavimai nebuvo išnagrinėti ir dėl jų nebuvo priimtas arbitražo sprendimas. Atsižvelgdamas į atsakovo argumentą dėl praleisto ieškinio senaties termino, teismas nustatė, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl permokos priteisimo už 2008 m. balandžio – rugpjūčio mėnesius, nes apie ginamos teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti 2009 m. sausio 9 d., o ieškovas arbitražą pradėjo tik 2010 m. sausio 22 d., praleidęs terminą 12 dienų. Arbitražo teismo sprendimu ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl permokos už 2008 m. rugsėjo mėnesį pareikšti, nes šis terminas prasidėjo tik ankstesniam arbitražui priėmus sprendimą. t. y. 2009 m. lapkričio 10 d. Nurodė, kad iki tol ieškovas negalėjo žinoti, ar jo teisė gauti nuolaidą už krovinių pervežimo paslaugas yra pažeista, nes tarp šalių 2008 – 2009 metais vykusiame arbitraže buvo sprendžiamas atsakovo pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą su ieškovu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. pripažinimas neteisėtu ir negaliojančiu ab initio. Tik arbitražiniam teismui priėmus sprendimą, kuriuo buvo pripažinta, kad atsakovo atliktas vienašalis sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir negaliojantis ab initio, ieškovui atsirado teisė reikšti ieškinį dėl permokos už 2008 m. rugsėjo mėn. priteisimo.

14Arbitražo teismas sprendė, kad sutarties nuostata, įpareigojanti suteikti ieškovo naudai nuolaidą už krovinių pervežimą, negali būti pripažinta niekine remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, nes šioje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškovo ir atsakovo susitarimą ginčijamu sutarties straipsniu tarpusavio santykiuose netaikyti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Šiuo atveju CK 6.237 straipsnio 1 dalis ir 6.242 straipsnio 1 dalis negali būti taikomos, nes santykiai tarp ieškovo ir atsakovo yra grindžiami sutartimi, todėl nėra prielaidų remtis šiomis teisės normomis, gi CK 6.189 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes sutartis tarp šalių buvo sudaryta po abipusių derybų, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog ginčijama nuostata yra siurprizinė. Arbitražo teismas konstatavo, jog ginčijama sutarties nuostata negali būti pripažinta niekine remiantis ir CK 1.81 straipsnio 1 dalimi, nes atsakovas neįrodė, kad ši nuostata yra žalinga, kad dėl jos pagrindu taikomų nuolaidų atsakovas ieškovo krovinius gabena nuostolingai. Pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog ginčijama sutarties nuostata ieškovas ir atsakovas turėjo vienintelį tikslą pažeisti viešąją tvarką, sukurti neigiamas atsakovo veiklos sąlygas ar bet kokiais kitais būdais daryti įtaką visuomenės ir valstybės viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad ginčijama nuostata prieštarauja konstituciniam sąžiningos konkurencijos principui, nes arbitražo teismas neturi teisės nagrinėti klausimų, susijusių su konkurencijos teise.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo panaikinti 2010 m. gruodžio 17 d. arbitražo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 12 680 000 Lt, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino atsakovo prašymo pripažinti sutarties 4.3 (ii) straipsnį niekiniu ir negaliojančiu ab initio toje dalyje, kiek jis suteikia ieškovui galimybę reikalauti nuolaidų už krovinių vežimą, ir pripažinti sutarties 4.3 (ii) straipsnį toje dalyje, kiek jis suteikia ieškovui galimybę reikalauti nuolaidų už krovinių vežimą, niekiniu ir negaliojančiu ab initio. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

171. Arbitražo teismo sprendimas priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 12 680 000 Lt yra priimtas dėl ginčo, neatitinkančio arbitražinio susitarimo sąlygų. Ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl permokos priteisimo, pažeidė sąžiningumo principą, įtvirtintą CK, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principuose, Europos sutarčių teisės principuose, nes nesilaikė imperatyvios, aiškios ir nedviprasmiškos ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros, kuri buvo numatyta tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje sutartyje. Ieškovas privalėjo 30 dienų prieš inicijuodamas arbitražinį procesą pateikti atsakovui raštu savo reikalavimus, tačiau to nepadarė. Tarptautinio komercinio arbitražo praktika patvirtina, kad tinkamas ikiteisminės tvarkos laikymasis yra būtina ginčo sprendimo arbitražu sąlyga ir šalys privalo laikytis ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos, kai ši tvarka yra aiškiai ir suprantamai suformuluota ir nepagrįstai neapsunkina arbitražo inicijavimo procedūros. Arbitražinis teismas savo sprendime pripažino, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka yra aiški, suprantamai suformuluota ir nepagrįstai neapsunkina arbitražo inicijavimo procedūros.

182. Arbitražo sprendimas priteisti ieškovo naudai permoką yra priimtas pažeidžiant res judicata principą, draudžiantį kreiptis į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu po to, kai tarp šalių išnagrinėtoje byloje jau yra priimtas galutinis ir įsiteisėjęs sprendimas. 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimu ieškovo naudai buvo priteista 64 352 000 Lt permoka už 2007 ir 2008 metais ieškovui teiktas krovinių vežimo paslaugas dėl to, kad atsakovas nepritaikė ieškovui nuolaidų. Jei ieškovas būtų manęs, kad teismas, priteisdamas permoką už 2007 ir 2008 metais teiktas krovinių vežimo paslaugas, peržengė ieškovo reikalavimų ribas, ieškovas toje dalyje būtų skundęs arbitražo sprendimą, tačiau per 3 mėnesių terminą jis neskundė ir nuo 2009 m. lapkričio 10 d. neteko teisės kreiptis į teismą dėl permokos priteisimo už 2008 metus. Įsiteisėjęs pirmasis arbitražo sprendimas įgijo res judicata galią ir ginčo šalys neteko teisės pareikšti ieškinį dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendime pripažino, kad ieškovas reiškia analogišką reikalavimą dėl permokos priteisimo už 2008 metus po to, kai tarp šalių buvo priimtas galutinis ir privalomas pirmasis arbitražo sprendimas, tačiau išnagrinėjo šį reikalavimą ir jį pakartotinai patenkino. Ieškinių tapatumo egzistavimą patvirtina tai, jog yra tapačios šalys – AB „ORLEN Lietuva“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, yra tapatus reikalavimas – priteisti permoką dėl sutarties pažeidimo už 2008 metus, tapatus reikalavimo pagrindas, nes ieškovo reikalavimas grindžiamas juridiniais faktais, kurie buvo nagrinėti ankstesnėje arbitražo byloje. Aplinkybės, kuriomis ieškovas rėmėsi reikalaudamas permokos priteisimo, buvo išsamiai išnagrinėtos ankstesnėje arbitražo byloje. Arbitražo teismas, išnagrinėjęs reikalavimą, dėl kurio jau buvo priimtas galutinis sprendimas, pažeidė res judicata principą, tuo pačiu pažeisdamas viešąją tvarką.

193. Arbitražo teismas pažeidė res judicata principą, nes savo sprendimu išaiškino 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimą ir susiaurino pirmojo arbitražo sprendimo rezoliuciją dalyje dėl sutarties 4.3 (ii) punkto pažeidimo. Arbitražinis teismas nurodė, kad pirmojo arbitražo sprendime nėra nurodyta, už kokį 2008 metų laikotarpį ieškovui yra priteisiama permoka. Teismas nustatė, kad ankstesniame arbitraže ieškovo reikalavimai buvo suformuluoti netiksliai ir tai tapo pagrindu arbitražiniam teismui nuspręsti, jog toks netikslumas suteikia ieškovui teisę reikšti naujus reikalavimus šioje byloje. Arbitražo teismas 2010 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą dėl 2009 m lapkričio 10 d. sprendimo išaiškinimo, kuriame buvo konstatuota, kad šiame sprendime nėra dviprasmybių ar neapibrėžtumų, šis sprendimas turi būti suprantamas taip, kaip surašytas. Atsižvelgiant į tai, arbitražinio teismo teiginiai, kuriais yra aiškinamas pirmojo arbitražo sprendimas, laikytini neteisėta intervencija į pirmojo arbitražo sprendimą, pažeidžiant res judicata principą, peržengiant teismui suteiktos kompetencijos ribas ir kito arbitražinio teismo jurisdikciją.

204. Arbitražo teismo sprendimas netenkinti atsakovo reikalavimo pripažinti sutarties 4.3 (ii) punktą niekiniu ir negaliojančiu ab initio, prieštarauja viešajai tvarkai, nes įteisina teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančią nuostatą. Sutarties 4.3 (ii) straipsnis toje dalyje, kiek jis suteikia ieškovui galimybę reikalauti nuolaidų už krovinių vežimą, jeigu atsakovas ar bet kuri Vyriausybės įgaliota institucija nustato bet kokiam asmeniui paskelbtų tarifų nuolaidas už kitų (ne žaliavinės naftos ir naftos produktų) krovinių vežimą, kurios yra didesnės už skirtumą tarp tuo metu egzistuojančių paskelbtų geležinkelio tarifų ir AB „ORLEN Lietuva“ pagal sutartį taikomų tarifų, taip pat jeigu atsakovas ar bet kuri Vyriausybės įgaliota institucija suteikia kitiems asmenims didesnes nuolaidas negu AB „ORLEN Lietuva“, tačiau realiai jokių tokių asmenų ar subjektų, kuriems nustatytos nuolaidos, krovinių neveža ir jokių nuolaidų tokiems asmenims ar subjektams faktiškai nesuteikia, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, nes įtvirtina atsakovo pareigą mažinti ieškovui ir taip taikomus lengvatinius tarifus, visiškai nepagrįstai siejant šią pareigą su tarifų nuolaidų tretiesiems asmenims, vežantiems ne naftos produktus, ne tais maršrutais, ne tokiais kiekiais, taikymu. Šia nuostata įtvirtinama atsakovo pareiga suteikti papildomas nuolaidas ieškovui vien tik Tarifų komisijos sprendimų pagrindu, nepaisant to, kad paskelbtos tarifų nuolaidos niekada nėra pritaikomos. Tuo įtvirtinamas šalių nelygiateisiškumas, iškreipiama šalių interesų pusiausvyra, nes yra ignoruojami atsakovo ekonominiai interesai ir atsakovo veiksmų laisvė derėtis su visais kitais asmenimis dėl kitų (ne žaliavinės naftos ir naftos produktų) krovinių vežimo sąlygų. Sutarties 4.3 (ii) prieštaravimas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams reiškia prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl toks sutarties straipsnis yra niekinis ir negaliojantis ab initio.

215. Arbitražo sprendimas, kuriuo palikta galioti viešajai tvarkai, gerai moralei bei imperatyvioms teisės normoms prieštaraujanti sutarties nuostata, pažeidžia CK 1.80 ir 1.81 straipsnių nuostatas, numatančias fundamentalias civilinės teisės taisykles, reglamentuojančias sandorių negaliojimo institutą, todėl ji privalo būti panaikinta Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Remiantis Europos sutarčių teisės principų komentaru, fundamentaliems principams prieštaraujanti sutartis ar jos dalis, neatsižvelgiant į šalių supratimą ir ketinimus, negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Fundamentaliems teisės principams prieštaraujanti sutartis ar jos dalis yra priskiriama prie viešosios tvarkos pažeidimų, o tai reiškia, kad negali būti pateisinamas arbitražo sprendimas, kuriuo pritariama viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančiam sandoriui. Arbitražinis teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad sandorių negaliojimui dėl prieštaravimo sąžiningumo principui turi būti nustatyta, jog šalys susitarė netaikyti sąžiningumo principo. Lietuvos teismų praktikoje sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, vertinama, kokie padariniai atsiranda visuomenei, valstybei, atskiriems asmenims ir kiekvieną kartą nėra įrodinėjama, jog vienintelis abiejų šalių tikslas buvo sutartimi pažeisti viešąją tvarką ir gerą moralę, todėl arbitražo teismas, atsisakydamas pripažinti ginčijamą nuostatą prieštaraujančia viešajai tvarkai, nes atsakovas neįrodė ginčijamo straipsnio pagrindu pritaikytų nuolaidų netinkamumo, nuostolingo ieškovo krovinių gabenimo bei ieškovo ir atsakovo tikslo pažeisti viešąją tvarką, sukurti neigiamas atsakovo veiklos sąlygas ar kitais būdais veikti visuomenės ir valstybės viešąją tvarką ir moralę, pažeidė CK 1.81 straipsnį, reglamentuojantį viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančių sandorių negaliojimą.

226. Lietuvos apeliacinis teismas turi teisę iš esmės (t. y. sprendžiant fakto ir teisės klausimus visumoje) nagrinėti klausimą dėl sutarties 4.3 (ii) dalies pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio. Teismas niekinio sandorio faktą konstatuoja ex officio. Ši teismo teisė gali būti realizuota bet kurioje instancijoje, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar šalis buvo pareiškusi tokį reikalavimą bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje. Remiantis abipusiškumo principu, kurio pagrindu šalys perdavė ginčą nagrinėti arbitražo teismui, negali būti apribota bendros kompetencijos teismo pareiga patikrinti sandorio, dėl kurio yra sudaryta arbitražinė išlyga, ar jo dalies niekinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisė spręsti niekinio sandorio fakto nustatymo klausimą nėra ribojama Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo nuostatomis.

23Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti AB „ORLEN Lietuva“ naudai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 11 329,08 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 9 347,80 Lt išlaidos už teisines paslaugas, 18,26 Lt telekomunikacinės, kopijavimo išlaidos ir 1 996,19 Lt PVM. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

241. AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniame skunde nenurodė, kad 2009 metais AB „ORLEN Lietuva“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sprendė tarpusavio ginčą arbitraže, kuris buvo išnagrinėtas ir išspręstas pirmuoju 2009 m. lapkričio 9 d. arbitražo sprendimu. Arbitražo teismas sutarties Nr. 985JD-19/K-329 4.3 (ii) straipsnio pagrindu priteisė AB „ORLEN Lietuva“ naudai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 64 352 000 Lt. Nei atsakovas, nei ieškovas pirmojo arbitražo sprendimo neginčijo. AB „ORLEN Lietuva“ prašymu Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi išdavė vykdomąjį raštą pagal pirmąjį arbitražo sprendimą. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ginčijo vykdomojo rašto išdavimą, tačiau tiek apeliacine instancija ginčą sprendęs Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1402-115/2010, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2011 AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundus atmetė. Po antrojo arbitražo sprendimo priėmimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2011 m. gruodžio 29 d. sumokėjo AB „ORLEN Lietuva“ naudai visą priteistą sumą.

252. AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniame skunde kelia klausimus, kurie jau nagrinėti ir išspręsti arbitraže. Tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo Lietuvos apeliaciniam teismui reikalavimai, tiek ir jų motyvai buvo reikšti ir nagrinėti minėtų tarp šalių vykusių arbitražo procesų metu. Tai įrodo AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundžiamo antrojo arbitražo sprendimo 12(1), 13(1) punktai. Sutarties 4.3 (ii) straipsnio pagrindu AB „ORLEN Lietuva“ naudai buvo priteista tam tikra suma ir pirmuoju arbitražo sprendimu. Pažymėtina, kad jau pirmojo arbitražo metu buvo iškeltas ir išnagrinėtas AB „Lietuvos geležinkeliai“ argumentas dėl sutarties 4.3 (ii) straipsnio aiškinimo ir taikymo tais atvejais, kai AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteikia kitiems savo klientams nuolaidų, tačiau tomis nuolaidomis kiti pirkėjai nepasinaudoja ir krovinių neperveža palankesniais tarifais. Pirmajame arbitražo sprendime pateikto sutarties 4.3 (ii) straipsnio aiškinimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ neginčijo ir neskundė, todėl laikytina, kad su juo sutiko. Darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog tik antrajame arbitražo sprendime pateiktas analogiškas šios sutartinės sąlygos aiškinimas prieštarautų viešajam interesui ir turėtų būti panaikinamas.

263. Ikiarbitražinės procedūros klausimas teisingai išspręstas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašyme nurodė, jog dalis antrojo arbitražo sprendimo naikintina, kadangi atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ nesilaikė arbitražiniame susitarime nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. AB „ORLEN Lietuva“ nesutinka su AB „Lietuvos geležinkeliai“ teiginiais dėl ikiarbitražinės ginčo sprendimo tvarkos tariamo nesilaikymo, nes jie neatitinka faktinės situacijos. 2009 m. lapkričio 10 d. priėmus pirmąjį arbitražo sprendimą, šalys pradėjo tiek susitikimų metu, tiek ir raštu bendrauti dėl pirmojo arbitražo sprendimo vykdymo tvarkos ir kitų susijusių sutarties aiškinimo klausimų. Nepaisant tarp šalių vykusio bendradarbiavimo, 2009 m. gruodžio 30 d. raštu AB „Lietuvos geležinkeliai“ informavo AB „ORLEN Lietuva“ apie pirmojo arbitražo sprendimu priteistų sumų įskaitymą, iš kurio matyti, jog AB „ORLEN Lietuva“ koregavo PVM sąskaitas – faktūras, išrašytas 2008 m. sausio – gegužės mėnesiais, nepaisant to, jog arbitražo sprendimu buvo priteista suma iki 2008 m. kovo 31 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2010 m. sausio 20 d. raštu informavo apie antrąjį pirmuoju arbitražo sprendimu priteistų sumų įskaitymą. Iš vienašališkų AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmų tapo aišku, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ neketina bendradarbiauti ir šalių pozicijos dėl pirmuoju arbitražo sprendimu priteistų sumų iš esmės išsiskiria, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ neketina įvykdyti iš sutarties kylančių AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimų, todėl AB „ORLEN Lietuva“ 2010 m. sausio 22 d. pranešimu apie arbitražą inicijavo antrąją arbitražo bylą. Pažymėtina, jog šalys nuo pat arbitražo sprendimo priėmimo dėjo pastangas draugiškai išspręsti tarpusavio nesutarimus, tačiau iš vienašalių AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmų tapo akivaizdu, jog susitarimo pasiekti nepavyks.

274. Pažymėtina ir tai, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ teiginiai, kad ikiarbitražinė ginčo nagrinėjimo tvarka tarptautinėje arbitražo teisės doktrinoje laikoma imperatyvia, yra visiškai nepagrįsti. AB „Lietuvos geležinkeliai“ neteisėtai kelia tokį klausimą iš naujo, nes susitartos ikiarbitražinės procedūros esmė buvo pamėginti taikiai išspręsti kilusį ginčą tam tikru klausimu ir tik nepavykus, spręsti jį sutartu būdu naudojantis arbitražo procedūra. Arbitražiniame susitarime numatytas 30 dienų terminas deryboms nėra laikytinas imperatyviu ir nėra kliūtis pradėti arbitražo procesą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarime ar neatitinkančio jo sąlygų.

285. Klausimas dėl tariamo res judicata principo pažeidimo jau yra išspręstas. Antrojo arbitražo metu buvo išsamiai išnagrinėtas minėtas klausimas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ teikė tuos pačius argumentus, kuriuos dabar savo prašyme pakartoja. Iš abiejų arbitražų sprendimų ir jų medžiagos matyti, kad pirmojo arbitražo metu AB „ORLEN Lietuva“ reikalavo tam tikros sumos pinigų, kuri buvo paskaičiuota už laikotarpį iki 2008 m. balandžio 1 d., tuo tarpu antrojo arbitražo procese AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimas buvo už vėlesnį laikotarpį. Tai yra skirtingi reikalavimai, nors ir pareikšti bei patenkinti tos pačios sutarties 4.3 (ii) straipsnio pagrindu.

296. AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymas panaikinti sutarties dalį yra neteisėtas ir nespręstinas. Sutarties ar jos atskirų nuostatų galiojimo ar taikymo ginčus šalys buvo susitarę spręsti arbitražu. Antra, remiantis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, arbitražinio teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas arba naikinamas tik labai ribotais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės išnagrinėti bylos faktų, aiškintis, ar arbitrai ištyrė visus įrodymus, ar teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus bei teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar nevisiškai teisingai suprato teisės normą, ar ją ne visai tinkamai pritaikė arba nenurodė, kokią materialinės teisės normą taikė. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, arbitražinio teismo sprendimo teisinė priežiūra nėra vykdoma apeliacijos forma, kadangi šiame įstatyme nėra numatytos apeliacijos – teisminio proceso, kai teismo prašoma priimtą sprendimą pakeisti tuo pagrindu, kad arbitražo teismo sprendimas pagrįstas teisės ar fakto klaida. Trečia, AB „Lietuvos geležinkeliai“ keliamas ginčas dėl sutarties dalies galiojimo negali būti sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme, nes nėra laikomasi tam būtinos procedūros.

307. Sutartis, kurios 4.3 (ii) straipsnio aiškinimą AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo ex officio panaikinti teisme, nebegalioja, o šalys 2009 m. sausio 19 d. sudarė naują Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP- 13. Todėl atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“, 2011 m. kovo 15 d. pateikdamas prašymą, jau žinojo, kad ateičiai sutarties nuostatų galiojimo ar negaliojimo klausimas nėra aktualus. Vadinasi, patenkinus tokį AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimą, teismas spręstų klausimus, kurie jau išspręsti dviejuose tarp šalių vykusiuose arbitražiniuose procesuose priimtais sprendimais. Taigi, arbitražo teismui nustačius, jog sutarties 4.3 (ii) straipsnis nėra pripažintinas iš dalies niekiniu, Lietuvos apeliacinis teismas nebeturi teisės peržiūrėti šio sprendimo ir ex officio spręsti dėl minėtos nuostatos naikinimo.

318. Nepagrįstais laikytini AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo teiginiai, jog antruoju arbitražo sprendimu yra pažeista viešoji tvarka. AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašyme teigia, jog sutarties 4.3 (ii) straipsnis pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, tačiau taip ir nepagrindžia, kokio pobūdžio tarptautinė viešoji tvarka yra pažeidžiama antruoju arbitražo sprendimu. Pagal sutarties 4.3 (ii) straipsnį iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo priteistos tam tikros sumos pirmuoju arbitražo sprendimu, tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai“ šio sprendimo neskundė ir nesėkmingai ginčijo pirmojo arbitražo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. Pažymėtina, kad nei apylinkės, nei apygardos teismas, nei LAT nenustatė prieštaravimo viešajai tvarkai požymių. Atsižvelgiant į tai, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepagrindė sutarties tariamo prieštaravimo viešajai tvarkai, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog antrasis arbitražo sprendimas iš dalies naikintinas.

32IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33Byloje sprendžiama, ar pagrįstas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškinys dėl permokos priteisimo tenkintas iš dalies ir ieškovui iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ priteista 12 680 000 Lt, o atsakovo priešieškinis dėl sutarties dalies, kuria suteikiama galimybė ieškovui reikalauti nuolaidų už krovinių vežimą, pripažinimo niekine ir negaliojančia atmestas, panaikinimo.

  1. Teisiniai argumentai

34Dėl arbitražo teismo jurisdikcijos ir šio teismo sprendimo panaikinimo pagrindų

35Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei 1996 m. bandžio 2 d. priimto Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos, galiojusios sprendimo priėmimo metu (šios Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos normos ir bus toliau cituojamos nutartyje, kadangi arbitražo procesas vyko galiojant šiai įstatymo redakcijai, toliau - KAĮ), VII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nustatyta tvarka, o nagrinėjami mutatis mutandis taikant CPK III dalies XVI skyriaus nuostatas. Iš Komercinio arbitražo įstatymo 37-38 straipsnių sisteminės analizės matyti, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. „appeal“) ar remisijos (angl. „remission“), o anuliavimo forma (angl. „annulment“). Anuliavimas, kaip arbitražo sprendimo teisminės priežiūros forma, nacionaliniam teismui suteikia įgaliojimus ex officio patikrinti, ar arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir ar arbitražas priėmė sprendimą dėl teisinių santykių, grindžiamų šio susitarimo pagrindu, ar arbitražo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai (KAĮ 37 str. 5 d.), taip pat, esant šalies prašymui ir pateiktiems įrodymams, patikrinti, ar nėra pažeistos pagrindinės arbitražo proceso taisyklės, susijusios su šalių lygiateisiškumo bei jų teisės būti išklausytoms principų įgyvendinimu (KAĮ 37 str. 3 d.). Tokios pozicijos laikosi ir Teisingumo Teismas, kuris nurodė, jog sutartinis arbitražas nėra valstybės narės teismas buv. EBSS 234 straipsnio prasme (žr. pvz., Teisingumo Teismo 1982 m. kovo 23 d. Sprendimą Nordsee prieš Reederei Mond, 102/81, Rink. 1982 p. 1095; 1999 m. birželio 1 d. Sprendimą Eco Swiss, C-126/97, Rink. 1989 p. I-3055). Todėl galimybė apskųsti arbitražo sprendimą bendrosios kompetencijos teismui dėl tokio apskundimo pagrindų nelaikytina visaverčiu arbitražinio teismo sprendimo peržiūrėjimu, o arbitražo sprendimo teisminė priežiūra nėra vykdoma apeliacijos forma, nes šiame įstatyme nėra numatytos apeliacijos – teisinio proceso, kai prašoma teismo priimtą sprendimą pakeisti tuo pagrindu, kad arbitražo teismo sprendimas yra pagrįstas teisės ar fakto klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Nacionalinis teismas neturi teisės peržengti imperatyvių teisės normų nustatytų jo kompetencijos ribų, negali spręsti ginčo ir negali atnaujinti jo nagrinėjimo iš esmės, nes tai reikštų ginčo nepagrįstą išsprendimą teismine tvarka, t. y. šalių sudaryto susitarimo dėl ginčo priskyrimo nagrinėti arbitraže ignoravimą, kas neatitiktų pagrindinių teisės principų – sutarties laisvės, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių, ūkinės laisvės ir pan. Kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei arbitražo sprendimas naikinamas dėl to, jog arbitražinis susitarimas negalioja, Lietuvos apeliacinis teismas, atliekantis arbitražo teismo sprendimo anuliavimo procedūrą, tik panaikina arbitražo teismo sprendimą, tačiau pats negali pakeisti arbitražo teismo sprendimo ar jį panaikinti, nes tai reikštų arbitruotino ginčo išsprendimą iš esmės teismine tvarka, ką draudžia KAĮ nuostatos. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavęs, kad procesas arbitražo teisme negalėtų būti pradėtas ir pats išsprendęs ginčą iš esmės, pažeistų civilinio proceso įstatymą, atimdamas iš šalių apeliacijos teisę.

36Pagal KAĮ nuostatas arbitražo kompetencijai priskirtinas komercinių ginčų nagrinėjimas ir sprendimas. KAĮ 2 straipsnyje pateikta komercinio ginčo sąvokos apibrėžtis – tai šalių nesutarimas, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, išskyrus ginčus, kurių pagal įstatymą negalima perduoti arbitražui. Arbitražo paskirtis – spręsti ūkio subjektų ginčus. KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Teismų praktikoje konstatuota, kad įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže; teismas ex officio gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Toks KAĮ 11 straipsnio 1 dalies aiškinimas per se nereiškia, kad ginčai, kurie negali būti arbitražo ginčo dalykas, turi būti įtvirtinti viename teisės akte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012).

37Pagal CPK 23 straipsnį šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas arbitražo šalies apeliacinį skundą dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo, ex officio turi patikrinti arbitražinio susitarimo galiojimo bei sprendimo atitikties viešajai tvarkai klausimus. Vykdydamas šią funkciją, teismas kartu turi įsitikinti, jog arbitražo teismas priėmė sprendimą dėl ginčo, kilusio būtent iš tų teisinių santykių, iš kurių kilusius ginčus šalys priskyrė nagrinėti arbitražine tvarka. Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas nustato, jog arbitražo teismas nusprendė dėl ginčo, kilusio iš teisinių santykių, nepatenkančių į arbitražo teismo jurisdikciją (pavyzdžiui, išnagrinėjo ginčą arbitražine tvarka iš teisinių santykių, kurie buvo atsiradę iki arbitražinio susitarimo sudarymo ir dėl kurių nagrinėjimo arbitraže šalys nebuvos susitarusios), yra pagrindas konstatuoti, kad arbitražo teismas viršijo savo jurisdikciją ir naikinti skundžiamą arbitražo teismo sprendimą remiantis KAĮ 37 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Tokiu atveju, jeigu arbitražas išspręs nearbitruotiną ginčą, bus pažeistas ir viešasis interesas.

38Pagrindai, kuriais remiantis galima konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą, nenumatyti nei nacionalinės teisės normose, nei tarptautinėse sutartyse. Įvertinus tai, kad KAĮ parengtas remiantis UNCITRAL parengto ir 1985 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto pavyzdinio įstatymo dėl tarptautinio komercinio arbitražo pagrindu (nors šis teisės aktas yra tik rekomendacinio pobūdžio, tačiau jį priėmė itin autoritetinga tarptautinė institucija) bei suderintas su 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, t. y. tarptautinės sutarties, kurią ratifikavo ir Lietuvos Respublika, nuostatomis, o KAĮ įtvirtinti arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindai yra perkelti iš 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnio, galima teigti, kad Lietuvos apeliacinis teismas šiuo atveju „viešosios tvarkos“ sąvoką turi aiškinti taip pat, kaip ji aiškinama sprendžiant ginčus dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ,,viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004, 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006, 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006). Atsižvelgiant į Niujorko konvencijos tarptautinį pobūdį ir tikslus, konvencijoje vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka" turi būti aiškinama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog arbitražo teismo sprendimas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintiems tarptautiniu lygiu, arbitražo sprendimas įpareigoja šalis pažeisti imperatyvias teisės normas ar nevykdyti teismo sprendimo, arbitražo sprendimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu, pažeisti sąžiningo proceso principai (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-11/2008), t. y. kai pažeisti visuotinai pripažinti tarptautinės viešosios teisės principai, susiję su pamatinių žmogaus teisių apsauga, be kurių realaus veikimo valstybė apskritai negalėtų būti laikoma teisine.

39Viešosios tvarkos pažeidimu laikytini ir atvejai, pavyzdžiui, kai arbitražo teismas pažeidžia res judicata principą ar nesivadovauja ankstesnio arbitražo teismo sprendime, kuris nėra panaikintas, nustatytais prejudicinias faktais. Kolegija pažymi, kad teisminis ar jam prilygintas arbitražinis procesas gali pasiekti galutinį procesinį tikslą tik tuomet, jeigu sudaromos realios prielaidos užtikrinti (arbitražo) teismo sprendimo privalomumą. Kadangi arbitražinė procedūra yra valstybės pripažįstama ir prilyginta teisminei, jos metu pasiektas procesinis rezultatas, t. y. baigiamasis aktas turi įgyti tokias pat savybes kaip ir teismo įsiteisėjęs sprendimas (CPK 3 str. 1 d.). Arbitražo teismo sprendimo privalomumą įtvirtina KAĮ 38 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, jog arbitražo teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento ir šalių turi būti vykdomas. Arbitražo teismo sprendimas taip pat yra privalomas visiems asmenims (CPK 18 str.). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta arbitražo teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, o įsiteisėjusio sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip, nei KAĮ nustatyta sprendimo panaikinimo tvarka. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraišką sudaro prejudiciniais faktai, t. y. aplinkybės, nustatytos įsitesėjusiu arbitražo teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir kurių nereikia įrodinėti, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Be to, arbitražo teismo sprendimas jos šalims įgyja ir res judicata galią, t. y šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Arbitražo teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam arbitražo teismui, kuris pagal pareigas kiekvienu atveju turi įsitikinti, ar ieškovo bei atsakovo reiškiami reikalavimai nėra tapatūs jau išnagrinėtiems reikalavimams, o nustatęs ieškinių tapatumą, negali pradėti arbitražo procedūros, o ją neteisėtai pradėjęs, bylą turi nutraukti. Tačiau viešoji tvarka nėra pažeidžiama ir neatsiranda pagrindas naikinti arbitražo teismo sprendimą vien dėl to, kad arbitražo teismas priėmė ieškinį neįsitikinęs, ar šalys laikėsi sutartyje nustatytos ikiteisminės ginčo sprendimo procedūros.

40Lietuvos apeliacinis teismas, arbitražo sprendimo anuliavimo procedūros metu spręsdamas, ar arbitražo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešąją tvarką, neturi šios tvarkos aiškinti taip plačiai, kaip ji yra aiškinama sprendžiant ginčus dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo apeliacine tvarka. Kolegija pažymi, kad nacionalinių materialiosios teisės normų taikymo tinkamumas paprastai nepatenka į Lietuvos apeliacinio teismo jurisdikciją sprendžiant dėl arbitražo sprendimo atitikties viešajai tvarkai, nebent šių normų netinkamu taikymu būtų ne tik iš esmės neteisingai išspręsta byla, bet ir nepaisyta visuotinai žinomų ir pripažintų taisyklių, pavyzdžiui, kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 str. 1 d.) ir pan. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo anuliavimo, neturi tirti, ar šalių sudaryti sandoriai neprieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), nes šių klausimų sprendimas priklauso arbitražo teismo jurisdikcijai. Lietuvos apeliacinis teismas turi tik patikrinti, ar arbitražo teismo sprendimas atitinka tarptautinę viešąją tvarką.

41II. Faktiniai argumentai

42Nagrinėjamu atveju Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškinį dėl permokos priteisimo tenkino iš dalies ir ieškovui iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ priteisė 12 680 000 Lt, o atsakovo priešieškinį dėl sutarties dalies, kuria suteikiama galimybė ieškovui reikalauti nuolaidų už krovinių vežimą, pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio atmetė. Apeliacinį skundą dėl šio arbitražo teismo sprendimo padavęs atsakovas UAB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą iš esmės grindžia keliais esminiais argumentais: 1) arbitražo teismas išsprendė ginčą ieškovui nesilaikius privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros; 2) sprendimas priimtas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 3) arbitražo teismas nepagrįstai šalių sudarytos sutarties dalies ex officio nepripažino niekine (prieštaravimas viešajai tvarkai); 4) arbitražo teismo sprendimu pažeistos CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose įtvirtintos imperatyvios normos.

43Dėl ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros pagal arbitražinį susitarimą laikymosi

44Apeliantas įrodinėja, jog arbitražo teismas neturėjo teisės nagrinėti ieškovo ieškinio, kadangi ieškovas nesilaikė šalių sutarties 11.1 punkte nustatytos ikiteisminės ginčo sprendimo procedūros (šalys susitarė, jog tik praėjus ne mažiau kaip 30 dienų po pirmosios rašytinės vienos šalies pretenzijos kitai pateikimo dėl sutarties vykdymo, ginčas bus sprendžiamas arbitraže, arbitražo procedūrai taikant UNCITRAL arbitražo taisykles). Ieškovas arbitražo procesą inicijavo 2010 m. sausio 22 d. Arbitražo teismas nustatė, kad ieškovas iki kreipimosi į arbitražą nesikreipė į atsakovą dėl reiškiamų materialaus teisinio pobūdžio reikalavimų patenkinimo. Tačiau arbitražo teismas, remdamasis aksioma, kad teisė į teisminę gynybą yra absoliuti ir iš esmės gali būti suvaržyta tik įstatymu, jei juo nustatoma privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, o ne šalių susitarimu, kurio nesilaikymas negali sukelti tokių padarinių, kaip atsisakymą nagrinėti ginčą iš esmės. Be to, arbitražo teismas nurodė, jog šalių atstovai elektroniniais laiškais laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 27 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. tarėsi dėl ankstesnio arbitražo teismo sprendimo (2009 m. lapkričio 10 d.), priimto sprendžiant šalių ginčą iš tų pačių sutartinių teisinių santykių, vykdymo (sprendimo 57-58 punktai), t. y. bendravo dėl tų pačių sutartinių prievolių tinkamo vykdymo.

45Teisėjų kolegija turi įgaliojimus vertinti ne tik tai, ar arbitražo teismas turėjo jurisdikciją spręsti ginčą tarp šalių, bet ir tai, ar arbitražo teismo procesiniai veiksmai byloje nepažeidė pamatinių proceso teisės principų – šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir nepagrįstai neapribojo šalių teisės į teisminę gynybą. Visų pirma pažymėtina, kad arbitražo teismas negali priimti teisingo sprendimo, jeigu nebuvo sudarytos realios galimybės abiem šalims būti išklausytoms. UNCITRAL arbitražo taisyklių, kuriomis remiantis nagrinėtas ir ginčas tarp šalių, 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad arbitražo procesas gali vykti tik tuomet, jeigu šalims sudaromos visos galimybės dalyvauti nagrinėjant ginčą arbitraže ir užtikrinamas jų lygiateisiškumas. Tai pagrindinės arbitražo proceso teisėtumo sąlygos. Procesinės sąlygos, susijusios su ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros laikymusi gali būti teisiškai reikšmingos ir sudaryti pagrindą atsisakyti pradėti arbitražo procedūrą tik tuomet, jeigu tokia tvarka yra aiškiai nustatyta imperatyviose teisės normose. Vien ta aplinkybė, kad šalys, susitardamos dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže kartu nustatė, jog iš sutartinių teisinių santykių kilusius ginčus sieks išspręsti taikiai iki kreipimosi į arbitražo teismą, nereiškia, kad šalis, mananti, jog jos subjektinės teisės yra pažeistos, neturi teisės kreiptis su ieškiniu į arbitražą. Draudimo tiesiogiai kreiptis į arbitražą neįtvirtina ir UNCITRAL arbitražo taisyklės. Todėl kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas neturėjo teisės priimti ir nagrinėti ieškovo reiškiamų reikalavimų dėl to, kad ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros. Juo labiau, kad iš tos pačios sutarties kilę šalių ginčai jau buvo sprendžiami ir išspręsti arbitražine tvarka, atsakovas buvo išklausytas ginčą nagrinėjant arbitraže, neginčijo arbitražinės išlygos ir iš esmės sutiko su arbitražo teismo jurisdikcija, nesutiko su ieškovo pareikštais reikalavimais, o atsisakymas priimti ieškinį remiantis vien tik formaliu pagrindu neatitiktų ne tik protingumo, bet ir proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principų (CPK 3 str. 1 d., 7 str.).

46Dėl tapataus ginčo išsprendimo

47Proceso teisės principas, kad teismine ar arbitražine tvarka vieną kartą tarp šalių išspręstas ginčas dėl teisės negali būti pakartotinai nagrinėjamas, yra visuotinai pripažintas tarptautinės viešosios teisės principas, kurio nepaisymas gali sukelti teisinį chaosą ir sudaryti prielaidas nepasitikėti ne tik teismine ar jai prilyginta valdžia, bet visa teisės sistema apskritai. Todėl kolegija turi įgaliojimus patikrinti, ar Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu pakartotinai neišsprendė 2009 m. lapkričio 10 d. ad hoc arbitražo sprendimu jau išspręsto ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu.

48Anksčiau tarp šalių vykusiame arbitražo teisme, kuriame 2009 m. lapkričio 10 d. priimtas sprendimas, taip pat buvo sprendžiamas jų ginčas dėl 1999 m. sutarties Nr. 985-JD-19/K-329 dėl pervežimo geležinkeliu tarifų, kuri galioja iki 2024 m. gruodžio 31 d., vykdymo. 2008 m. liepos 17 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ (ieškovas toje byloje) su ieškiniu kreipėsi į arbitražo teismą (2008 m. rugsėjo 16 d. ieškinį patikslino), o 2008 m. liepos 28 d. pranešė AB „ORLEN Lietuva“ (atsakovui toje byloje), kad nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. vienašališkai nutraukia sutartį, tačiau AB „ORLEN Lietuva“ prieštaraujant dėl sutarties vienašališko nutraukimo, 2008 m. spalio 1 d. šalys sudarė laikiną susitarimą dėl krovinių vežimo paslaugų ir atsiskaitymų tvarkos ir susitarimą dėl papildomo mokėjimo už produktų pervežimo paslaugas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ toje byloje patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš AB „ORLEN Lietuva“ 39 799 656,50 Lt, kuriuos AB „ORLEN Lietuva“ nesumokėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., t. y. laikotarpį iki laikino susitarimo, kuomet už paslaugų teikimą buvo nustatyti mažesni tarifai, sudarymo (ieškinio dalykas). AB „ORLEN Lietuva“ atsikirtimuose įrodinėjo, kad ieškovo reikalavimas mokėti už krovinių vežimo geležinkeliu paslaugas pagrindiniu tarifu yra nepagrįstas. Be to, AB „ORLEN Lietuva“ 2008 m. spalio 29 d. paduotu priešieškiniu prašė priteisti iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 56 320 166,90 Lt, taip pat 406 057 000 Lt permoką už produkcijos pervežimą sutarties galiojimo laikotarpiu iki 2008 m. Priešieškinį grindė tuo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. nepagrįstai taikė atsakovui pagrindinį paslaugos tarifą, nors nuo 2008 m. sausio 1 d. egzistavo specialaus tarifo taikymo sąlygos (priešieškinio dalykas).

492009 m. lapkričio 10 d arbitražo teismas sprendimu priteisė 39 799 656,50 Lt AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudai iš AB „ORLEN Lietuva“ už paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Šiuo arbitražo teismo sprendimu taip pat nuspręsta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2008 m. liepos 28 d. raštas dėl 1999 m. spalio 28 d. sutarties nutraukimo yra neteisėtas ir negalioja ab initio. Be to, arbitražo teismas priteisė iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ AB „ORLEN Lietuva“ naudai sumokėti 64 532 000 Lt permoką už 2007-2008 m. laikotarpiu AB „ORLEN Lietuva“ suteiktas krovinių vežimo paslaugas dėl to, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepritaikė nuolaidų AB „ORLEN Lietuva“. Arbitražo teismas, iš dalies tenkindamas pastarąjį AB „ORLEN Lietuva“ reikalavimą dėl permokos priteisimo, nurodė, kad šį reikalavimą atsakovas pareiškė 2008 m. spalio 29 d. priešieškinyje (sprendimo 392 punktas), todėl reikalavimams dėl permokų iki 2006 m. priteisimo yra suėjęs ieškinio senaties terminas (sprendimo 409 punktas), o reikalavimai dėl permokų priteisimo už vėlesnį laikotarpį (2007-2008 m.) patenkinti pagal atsakovo pateiktus duomenis (sprendimo 409-410 punktai). Šią sprendimo dalį arbitražo teismas grindė 2009 m. kovo 18 d. UAB „Deloitte Lietuva“ ataskaita, kurios tituliniame lape nurodyta, jog tai ataskaita dėl ginčo tarp šalių, susijusio su geležinkelio tarifų taikymu nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Tiek titulinio lapo kitoje pusėje, tiek ataskaitos 4 puslapyje nurodoma, jog nagrinėjamas laikotarpis iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Tačiau ataskaitos 12 puslapyje jau pažymima, kad dėl trūkstamos informacijos analizuotas tik laikotarpis iki 2008 m. kovo 31 d. (sprendimo 81-82 punktai). Taigi, nors atsakovas priešieškinyje dėl permokos už 2007-2008 m. laikotarpį priteisimo aiškiai ir nedetalizavo, kokį konkretų laikotarpį apima prašoma priteisti permoka ir to nepadarė ad hoc arbitražo teismas 2009 m. lapkričio 10 d sprendime, tačiau iš minėtų duomenų, kuriais remiantis tenkintas priešieškinis šioje dalyje, matyti, kad AB „ORLEN Lietuva“ nereiškė reikalavimų už laikotarpį po 2008 m. rugpjūčio 31 d. Tiesa, UAB „Deloitte Lietuva“ 2010 m. atliktoje ataskaitoje patikslinama, kad ankstesnėje ataskaitoje atlikti skaičiavimai už laikotarpį iki 2008 m. rugsėjo 30 d. (sprendimo 89 punktas). Tačiau teisėjų kolegija, vykdydama ne apeliacijos, o anuliavimo procedūrą, ir iš esmės netikrindama, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktus bei taikė teisės normas, neturi pagrindo iš bylos duomenų nesutikti su arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendime padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys dėl permokos už 2008 m. rugsėjo mėnesį priteisimo iš atsakovo yra grindžiamas kitomis faktinėmis aplinkybėmis, nei ankstesnėje byloje 2008 m. spalio 29 d. paduotame priešieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (ieškovas neprašė koreguoti pervežimo kainos sutarties 4.3 punkto pagrindu, o prašė tai padaryti už pervežimus, dėl kurių ankstesnėje arbitražo byloje nebuvo pareikšta atitinkamo reikalavimo (sprendimo 89 punktas)). Juo labiau, kad arbitražo praktikoje ieškinio dalyko ir pagrindo tapatumas aiškinamas siauriau nei Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje. Todėl daryti išvadą, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. priteisdamas ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ naudai 12 680 000 Lt iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ išsprendė tapatų ginčą, nėra pagrindo (skiriasi ieškinio faktinis pagrindas). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis naikinti arbitražo teismo sprendimą šiuo apelianto nurodytu argumentu negalima.

50Taigi Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendime turėjo išsiaiškinti ir pagrįstai aiškinosi, ar reiškiamas reikalavimas nėra tapatus į jau išnagrinėtą 2009 m. lapkričio 10 d sprendimu, ar jis grindžiamas tomis pačiomis ar kitomis faktinėmis aplinkybėmis, ir tai nereiškia anksčiau priimtų arbitražo teismo procesinių sprendimų peržiūrėjimo. Tikrinti arbitražo teismo 2010 m. balandžio 6 d. priimto procesinio sprendimo teisėtumą dėl arbitražo teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo išaiškinimo teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

51Dėl viešosios tvarkos, kaip arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, pažeidimo

52Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimas netenkinti atsakovo reikalavimo pripažinti sutarties 4.3 (ii) punktą niekiniu ir negaliojančiu ab initio, prieštarauja viešajai tvarkai, nes įteisina teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančią nuostatą.

53Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, vykdantis anuliavimo, o ne apeliacijos procedūrą arbitražo byloje, neturi įgaliojimų tikrinti, ar arbitražo teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, ar pagrįstai netenkino atsakovo reikalavimo dėl sutarties pripažinimo niekine. Be to, jis negali vertinti, ar egzistuoja aplinkybės, sudarančios sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia pagrindą, nes tai reikštų ginčo nagrinėjimą iš esmės, taip pat tai reikštų arbitražine tvarka priimto sprendimo peržiūrėjimą fakto ir teisės klausimais, t. y. peržiūrą apeliacine tvarka, ką iš esmės draudžia KAĮ nuostatos, kurios, būdamos specialiosios nuostatos CPK atžvilgiu, įtvirtina labai ribotą ir aiškią Lietuvos apeliacinio teismo kompetenciją sprendžiant dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo (CPK 1 str. 1 d., 301 str. 5 d., KAĮ 37 str. 3, 5 d.).

54Taigi apeliantas, nurodydamas pastarąjį skundo argumentą, nepagrįstai išplėtė viešosios tvarkos sampratą, ją susiedamas su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka, kaip ji suprantama civilinėje teisėje, o ne tarptautine viešąja tvarka, kurios pažeidimas sudaro arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindą. Aplinkybė, kad arbitražo teismas nelaikė atsakovo nurodyto sutarties punkto niekiniu, nereiškia, jog tokiu procesiniu sprendimu pažeista tarptautinė viešoji tvarka. Be to, analogiškus argumentus AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėstė ne tik byloje paduotame priešieškinyje, bet ir atsikirtimuose anksčiau nagrinėtoje arbitražo byloje tarp šalių, o 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo teismo sprendimo Lietuvos apeliaciniam teismui neskundė. Pastebėtina ir tai, kad arbitražo teismas, atmesdamas tokį atsakovo reikalavimą, nurodė išsamius argumentus, t. y. priėmė teisiškai motyvuotą sprendimą. Arbitražo teismui nustačius, jog sutarties 4.3 (ii) straipsnis nėra pripažintinas iš dalies niekiniu, Lietuvos apeliacinis teismas neturi teisės peržiūrėti šio sprendimo ir ex officio spręsti dėl minėtos sutarties nuostatos naikinimo.

55Dėl CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose įtvirtintų imperatyvių normų pažeidimo

56Šios nutarties motyvuojamosios dalies teisiniuose argumentuose nurodyta, jog Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo anuliavimo, neturi tirti, ar šalių sudaryti sandoriai neprieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), nes šių klausimų sprendimas priklauso arbitražo teismo jurisdikcijai. Lietuvos apeliacinis teismas turi tik patikrinti, ar arbitražo teismo sprendimas atitinka tarptautinę viešąją teisę.

57Nagrinėjamu atveju atsakovas arbitražo procese neginčijo sutarties, iš kurios kildino reikalavimus, o tik jos dalį dėl kainos nustatymo. Arbitražo teismas konstatavo, kad pripažinti 4.3 (ii) straipsnį niekiniu nėra pagrindo. Vertinti šios arbitražo sprendimo dalies, kurioje spręsta dėl ginčo esmės, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

58Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų iš esmės nepasisako.

59Nenustačius KAĮ 37 straipsnio 3 dalyje bei 5 dalyje įtvirtintų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, nėra pagrindo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas dėl šio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

60Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. birželio 21 d. gautas ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ prašymas dėl 11 329,08 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų Lietuvos apeliaciniame teisme priteisimo. Ieškovas nurodė, kad šios išlaidos patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Įvertinus tai, kad Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neturėtų būti priteisiama daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 200 Lt advokato teisinės pagalbos Lietuvos apeliaciniame teisme išlaidų (CPK 98 str.).

61Vadovaudamasi 1996 m. bandžio 2 d. priimto Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 ir 5 dalimis, 98 straipsniu, 301 straipsnio 5 galimi, teisėjų kolegija

Nutarė

62Atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo panaikinimo atmesti.

63Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (kodas 166451720, buveinė Juodeikių k., Mažeikių r.) iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ (kodas 110053842, buveinė Mindaugo g. 12/14, Vilnius) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų Lietuvos apeliaciniame teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl skolos priteisimo bei tarp ieškovo ir... 5. Apeliaciniu skundu keliamas sprendimo dalies, kuria ieškovo naudai iš... 6. Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ kreipėsi į arbitražo teismą su prašymu... 7. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovo... 8. Atsakovas priešieškiniu arbitražo teismo prašė sutarties straipsnį 4.3... 9. Ieškovas atsikirtimuose nurodė, kad nesutinka su atsakovo priešieškinio... 10. II. Arbitražo teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu... 12. Arbitražo teismas nustatė, kad tarp šalių sudaryta arbitražinė išlyga,... 13. Arbitražo teismas atmetė atsakovo argumentą, esą teismas neturi... 14. Arbitražo teismas sprendė, kad sutarties nuostata, įpareigojanti suteikti... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo panaikinti... 17. 1. Arbitražo teismo sprendimas priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 12 680... 18. 2. Arbitražo sprendimas priteisti ieškovo naudai permoką yra priimtas... 19. 3. Arbitražo teismas pažeidė res judicata principą, nes savo sprendimu... 20. 4. Arbitražo teismo sprendimas netenkinti atsakovo reikalavimo pripažinti... 21. 5. Arbitražo sprendimas, kuriuo palikta galioti viešajai tvarkai, gerai... 22. 6. Lietuvos apeliacinis teismas turi teisę iš esmės (t. y. sprendžiant... 23. Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 24. 1. AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniame skunde nenurodė, kad 2009... 25. 2. AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniame skunde kelia klausimus, kurie... 26. 3. Ikiarbitražinės procedūros klausimas teisingai išspręstas. AB... 27. 4. Pažymėtina ir tai, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ teiginiai, kad... 28. 5. Klausimas dėl tariamo res judicata principo pažeidimo jau yra... 29. 6. AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymas panaikinti sutarties dalį yra... 30. 7. Sutartis, kurios 4.3 (ii) straipsnio aiškinimą AB „Lietuvos... 31. 8. Nepagrįstais laikytini AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo teiginiai,... 32. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 33. Byloje sprendžiama, ar pagrįstas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“... 34. Dėl arbitražo teismo jurisdikcijos ir šio teismo sprendimo panaikinimo... 35. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo teismo sprendimo... 36. Pagal KAĮ nuostatas arbitražo kompetencijai priskirtinas komercinių ginčų... 37. Pagal CPK 23 straipsnį šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti... 38. Pagrindai, kuriais remiantis galima konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą,... 39. Viešosios tvarkos pažeidimu laikytini ir atvejai, pavyzdžiui, kai arbitražo... 40. Lietuvos apeliacinis teismas, arbitražo sprendimo anuliavimo procedūros metu... 41. II. Faktiniai argumentai... 42. Nagrinėjamu atveju Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17... 43. Dėl ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros pagal arbitražinį... 44. Apeliantas įrodinėja, jog arbitražo teismas neturėjo teisės nagrinėti... 45. Teisėjų kolegija turi įgaliojimus vertinti ne tik tai, ar arbitražo teismas... 46. Dėl tapataus ginčo išsprendimo... 47. Proceso teisės principas, kad teismine ar arbitražine tvarka vieną kartą... 48. Anksčiau tarp šalių vykusiame arbitražo teisme, kuriame 2009 m. lapkričio... 49. 2009 m. lapkričio 10 d arbitražo teismas sprendimu priteisė 39 799 656,50 Lt... 50. Taigi Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendime... 51. Dėl viešosios tvarkos, kaip arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo,... 52. Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto apeliacinio skundo argumentas, kad... 53. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas, vykdantis anuliavimo, o ne... 54. Taigi apeliantas, nurodydamas pastarąjį skundo argumentą, nepagrįstai... 55. Dėl CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose įtvirtintų imperatyvių normų pažeidimo... 56. Šios nutarties motyvuojamosios dalies teisiniuose argumentuose nurodyta, jog... 57. Nagrinėjamu atveju atsakovas arbitražo procese neginčijo sutarties, iš... 58. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės... 59. Nenustačius KAĮ 37 straipsnio 3 dalyje bei 5 dalyje įtvirtintų arbitražo... 60. Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. birželio 21 d. gautas ieškovo AB... 61. Vadovaudamasi 1996 m. bandžio 2 d. priimto Lietuvos Respublikos komercinio... 62. Atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą... 63. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (kodas 166451720,...