Byla 2A-777-178/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P., V. A., S. D., V. D., G. T. ir N. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3137-614/2017 pagal ieškovų A. P., G. T., J. S., N. T., P. G., S. D., V. D., V. A. ir V. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslinę, prašė pripažinti negaliojančiomis jų ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2011 m. kovo 2 d.–2011 m. spalio 21 d. laikotarpiu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas atsakovei ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovams vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje kaip alternatyva buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga kaip ir indėliams. Atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai. Nė vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas. Dalis ieškovų sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis buvo senyvo amžiaus (S. D. – 75 metų amžiaus). Jeigu atsakovė būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikusi reikiamą informaciją, ieškovai tokių sutarčių sudarę nebūtų, nes pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga.
  3. Nė vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovės finansinės būklės. Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 03-02 atsakovės veikloje buvo nustatyti pažeidimai, tačiau atsakovei pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai. Šie nurodymai laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė panaudodama apgaulę suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė; priteisė iš visų ieškovų po 43 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės BAB banko „Snoras“ naudai; priteisė iš visų ieškovų po 15,33 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai.
  2. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, nurodė, jog pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje nustatytas draudimas (apsauga).
  3. Teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Dauguma ieškovų yra išsilavinę asmenys (pvz.: V. P. buvo pedagogas, V. A. – chemikas / inžinierius, V. D. – technikas / mechanikas, G. T. – gydytojas), taip pat jie visi buvo sudarę banko sąskaitų sutartis. Didžioji dalis ieškovų (S. D., G. T., N. T. ir kt.) iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį. Visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti ginčo sandorių sąlygas, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Ieškovai iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei sudarytų sutarčių neginčijo. Tai rodo, kad draudiminė apsauga ar atsakovės turtinė padėtis nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (CK 1.90 str.). Ieškovai (išskyrus V. D., kuris pats nepateikė informacijos apie save; J. S., kuris taip pat nepateikė informacijos apie save; N. T., kuri nurodė, kad turi iki 1 metų investavimo patirtį) atsisakė pateikti duomenis apie save, todėl neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių.
  4. Teismas nurodė, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Byloje neįrodyta, kad bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus. Banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime dėl atsakovės veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija. Byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai V. P., V. A., S. D., V. D., G. T. ir N. T. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto jų atžvilgiu, dalį ir priimti naują sprendimą – jų reikalavimus tenkinti, paskirstyti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pripažino, kad BAB bankas „Snoras“ šiuo atveju veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad apeliantų įsigytoms obligacijoms netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Apeliantų nuomone, buvo būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl papildomo išaiškinimo, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl šiuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
    2. Teismas vertino tik tai, ar obligacijų draustumas apeliantams buvo esminė aplinkybė, tačiau atsakovės veiksmų visiškai neanalizavo, nevertino, ar atsakovės veiksmai atitiko Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pripažino, jog atsakovė FPRĮ 22 straipsnyje numatytos pareigos tinkamai neatliko. Teismas nepagrįstai apeliantams perkėlė IĮIDĮ 13 straipsnyje būtent atsakovei numatytą pareigą informuoti, jog įsigyjamam produktui draudimo apsauga negalioja. Visi apeliantai pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose arba namuose, kas rodo, jog apeliantams rūpėjo pinigų saugumas. Visi apeliantai patvirtino, jog banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga apeliantams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Obligacijų palūkanos buvo kur kas mažesnės už ankstesniais metais siūlytas indėlių palūkanas, todėl logiška, jog apeliantai nesiejo didesnių obligacijų palūkanų su didesniu rizikingumu. Tai, kad dalis apeliantų nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį, negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas, draustumo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai. Finansinių priemonių rinka yra specifinė, todėl vidutinis vartotojas turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus.
    3. Apeliantai byloje ir nesiekė įrodyti, jog sutarčių sudarymo dieną atsakovė buvo nemoki. Apeliantai įrodinėjo, jog apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką, ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Išleistuose baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Apie tokius įvykius ji niekur nebuvo paskelbusi ir vėliau. Tai, jog Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatė tam tikrus ribojimus bei įpareigojo ištaisyti trūkumus, taip pat tai, kad atsakovė šių trūkumų neištaisė, laikytina esminiu įvykiu Vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 2 straipsnio 10 dalies prasme. Teismas šiuo aspektu nepasisakė.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo skundą atmesti, iš apeliantų atsakovei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Tai, jog bankroto rizika turi būti priskirta prie draudimo objektų, laikytina nauju apeliantų argumentu (CPK 306 str. 2 d.). Tačiau teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju Investuotojų direktyvoje numatyta draudimo apsauga netaikytina, nes investicinė rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems būtų taikoma ši kompensavimo sistema. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau išaiškintos, dėl jų aiškumo nekyla abejonių, todėl apeliantų prašymas kreiptis į ESTT netenkintinas.
    2. Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias sandorių sudarymui aplinkybes. Apeliantai ginčo sutartyse patvirtino, jog jie yra susipažinę su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis ir su tuo susijusiomis rizikomis. Net jeigu būtų konstatuota atsakovės teisės aktų pažeidimas, nėra pagrindo sandorių negaliojimui, apeliantų valia buvo neabejotinai nukreipta į obligacijų įsigijimą. Apeliantai tokiu atveju galėtų reikalauti tik žalos atlyginimo. Apeliantai, ginčydami jų priskyrimą vidutiniam vartotojui, nepagrįstai akcentuoja specialiųjų žinių turėjimo faktą, nes teismų praktikoje pabrėžiama, kad neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja bendrųjų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis. Apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti sudaromų sandorių sąlygas. Apeliantai pagrįstai pasitikėjo atsakove, todėl obligacijų draustumo sąlyga nepripažintina apeliantams esmine. Apeliantų argumentai dėl jų siekio ne rizikingai investuoti, o saugiai laikyti lėšas, nepagrįsti, dalis apeliantų ginčo sandorius sudarė ne tik pasibaigusių indėlių sąskaita, o kitais būdais. Be to, apeliantai turėjo suprasti, kad skirtingos už indėlius ir obligacijas siūlomos palūkanos nulemtos skirtingos rizikos. Alternatyvus investavimo būdas nereiškia tapačios draudimo apsaugos.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Apeliantų argumentas, kad jų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
    2. Ginčo sutartyse, taip pat internete apeliantams visa reikšminga informacija apie įsigyjamų obligacijų riziką buvo pateikta, tačiau jie patys nenorėjo gilintis į šią informaciją. Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu apeliantams buvo palūkanos, jų dydis, bet ne obligacijų draustumas. Apeliantai pagal savo gyvenimišką patirtį turėjo suvokti, kad, pasirašydami obligacijų sutartis, sudaro savo esme kitokį sandorį. Apeliantai, pareiškę finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, patvirtino ginčijamus sandorius (CK 1.79 str.), be to, tenkinus jų reikalavimus šioje byloje, apeliantai galėtų nepagrįstai praturtėti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  3. Byloje kilo ginčas dėl

    5obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis suklydimo ir apgaulės pagrindu (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai nurodė, kad ginčijamas sutartis sudarė, būdami klaidingai įsitikinę, jog obligacijų emitento (šiuo atveju – atsakovės AB banko „Snoras“) nemokumo atveju, jiems, kaip ir terminuotojo indėlio atveju, trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bus išmokėta draudimo išmoka, taip pat būdami atsakovės apgauti dėl jos patikimumo ir finansinės padėties. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Dalis ieškovų su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

  4. Apeliacinis skundas atmestinas.

6Dėl suklydimo (ne)buvimo dėl investicijų į obligacijas draustumo

  1. Apeliantai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčo sutarčių pagrindu jų atliktoms investicijoms į obligacijas netaikytina Investuotojų direktyvos numatyta draudimo apsauga. Pirmiausia pažymėtina, kad šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliantai kaip tik dėl draudimo apsaugos netaikymo ir kreipėsi į teismą, ginčydami obligacijų pasirašymo sutartis, taigi pirmosios instancijos teisme nenurodė ir neįrodinėjo tokio savo reikalavimų pagrindo. Antra vertus, apie tai, jog obligacijų emitento nemokumo rizika tenka investuotojui (šiuo atveju apeliantams) ir šio atvejo Investuotojų direktyvos numatyta draudimo apsauga neapima, jau yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), o apeliantai nenurodo aplinkybių, kodėl nagrinėjamu atveju nuo šių kasacinio teismo išaiškinimų turėtų būti nukrypstama. Todėl teisėjų kolegija išsamiau šiais apeliantų argumentais, taip pat dėl poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl papildomo išaiškinimo nepasisako.
  2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantų argumentui, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo atsakovės veiksmų, nevertino, ar atsakovės veiksmai atitiko FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 iš esmės analogiškoje situacijoje pateiktais išaiškinimais, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino, be kitų aplinkybių, ir atsakovės veiksmus, o įvertinus paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, pagrįstai didžiausią dėmesį skyrė nustatyti aplinkybei, ar atsakovės pareigų pažeidimas nulėmė apeliantų apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad teismas apeliantams perkėlė IĮIDĮ 13 straipsnyje būtent atsakovei numatytą pareigą informuoti, jog įsigyjamam produktui draudimo apsauga negalioja ar kad ši pareiga buvo eliminuota.
  3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog investicijų į obligacijas draustumo aplinkybė neatitinka esmingumo kriterijaus, t. y. net ir žinodami tikrąją reikalų padėtį, labiau tikėtina, kad apeliantai ginčijamas sutartis būtų sudarę.
  4. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Dalis apeliantų pripažino, kad anksčiau jie ar jų tėvai buvo įsigiję valstybės obligacijų (tokia išvada darytina iš V. P., V. A. paaiškinimų 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu), o tai pastiprina išvadą, jog apeliantams turėjo būti suprantama, kad obligacija nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  5. Visi apeliantai, davę paaiškinimus 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdyje, patvirtino, kad jie ginčo sutartis sudarė būdami įsitikinę atsakovės patikimumu ir pajėgumu įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, atsižvelgdami į itin išvystytą banko kioskų tinklą bei įvertinę didesnes nei terminuotųjų indėlių atveju siūlomas palūkanas. Iš apeliantų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme galima įsitikinti, kad apeliantams sudarant ginčo sutartis, esmine buvo aplinkybė, jog už obligacijas buvo siūlomos didesnės palūkanos nei tuo pačiu metu siūlomos palūkanos už terminuotuosius indėlius, todėl nepripažintina pagrįsta apeliantų skundo pozicija už obligacijas siūlytas palūkanas lyginti su praėjusių metų terminuotųjų indėlių palūkanomis. Taigi įvertinus ir šias aplinkybes – apeliantų pasitikėjimą atsakove bei siūlomas didesnes palūkanas – darytina išvada, kad apeliantai ginčo sutartis būtų sudarę nepriklausomai nuo aplinkybės, ar jiems buvo ar ne žinoma apie investicijų į obligacijas draudimo sąlygas ir atvejus.
  6. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien apeliantų paaiškinimai, jog atsakovė jiems klaidingai nurodžiusi, jog obligacijos yra apdraustos valstybės, nėra pakankami spręsti buvus tokį faktą, įvertinus, jog likusi bylos medžiaga šių apeliantų teiginių nepatvirtina. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo, kurį apeliantai patvirtino gavę neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantai pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jiems buvo pateikti susipažinti atsakovės padaliniuose platinti obligacijų reklaminiai lankstinukai. Bylos medžiaga leidžia įsitikinti, jog ir šiuose lankstinukuose buvo įspėjama, jog investuotojas, prieš priimdamas sprendimą investuoti, būtinai susipažintų su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko „Snoras“ obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina (t. 5, b. l. 43–50). Taigi teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų argumentai, jog atsakovės darbuotojai jiems esą patvirtinę, jog obligacijų įsigijimas nėra susijęs su jokiomis rizikomis.
  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl asmeninių liudijimų kaip įrodymo patikimumo yra pasisakęs, kad šalių aiškinimams ir argumentams, liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, be to, tokių aiškinimų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip asmens požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, jo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantų – suinteresuotų bylos baigtimi asmenų – paaiškinimai dėl savo subjektyvaus pobūdžio yra vertintini kaip mažiau patikimas įrodymas. Patikslintame ieškinyje apeliantai V. P., N. T. nurodė, kad jiems obligacijos buvo apskritai nežinomas dalykas, jie niekada anksčiau nebuvo investavę į vertybinius popierius (patikslinto ieškinio 3, 21 p.), tačiau atsakovei, sudarydami ginčo sutartis, nurodė priešingai: apeliantas V. P. nurodė, kad jo žinios apie obligacijas geros (t. 2, b. l. 84), o apeliantė N. T. nurodė investavimo į akcijas patirtį (t. 5, b. l. 22–23). Be to, apeliantas V. P. ir 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad prieš ginčo sutartį jis buvo įsigijęs valstybės obligacijų. Apeliantas V. A. patikslintame ieškinyje nurodė niekada anksčiau neinvestavęs į vertybinius popierius, tačiau 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad anksčiau yra įsigijęs akcijų. Atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą bei apeliantų paaiškinimų prieštaringumą, apeliantai laikytini neįrodę, jog atsakovė jiems suteikusi klaidingą informaciją apie investicijų į obligacijas draudimo sąlygas (CPK 178 str.).
  8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantais, jog jie neturėtų būti priskirti vidutinio vartotojo kategorijai vien dėl to, kad jie neturėjo profesionalaus investuotojo statuso. Tokie apeliantų argumentai prieštarauja ir jų pačių pirminei pozicijai – ieškinyje apeliantai save aiškiai priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai (2014 m. vasario 7 d. pateikto ieškinio 17 psl. 2 pastraipa). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantus individualizuojančias savybes: tai, kad dauguma apeliantų yra išsilavinę asmenys, visi jie buvo sudarę banko sąskaitų sutartis, S. D., G. T. ir N. T. iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį AB banke „Snoras“. Papildomai pažymėtina, kad apeliantai V. P. ir V. A. ieškinyje, o V. D. 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad taip pat turėjo terminuotų indėlių sutarčių sudarymo patirties kituose bankuose. Visi apeliantai, išskyrus S. D. ir G. T., neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu.
  9. Apeliaciniame skunde nepagrįstai suteikiama išskirtinė reikšmė apelianto S. D. garbiam amžiui (75 m.), neatsižvelgiant į kitas šį apeliantą charakterizuojančias savybes – gyvenimišką patirtį, tai, kad iki ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties šis apeliantas buvo keletą kartų sudaręs terminuotojo banko indėlio sutartį, įvertinus obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, sampratą. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog šis apeliantas negalėjo tinkamai suvokti prisiimamų pagal ginčijamą sutartį teisių ir pareigų, be to, sutarties pasirašymo metu, kaip apeliantai S. D. ir V. D. paaiškino 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu, dalyvavo ir jo sūnus V. D. Net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, Lietuvos Aukščiausias Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju apeliantas, priešingai, buvo sulaukęs garbaus amžiaus, todėl jo turima gyvenimiška patirtis kaip tik galėjo padėti suprasti įsigyjamo produkto esmę ir su juo sietinas rizikas.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Nagrinėjamu atveju ieškinys buvo grindžiamas, be kita ko, ir tuo, kad atsakovė nepateikė ieškovams visų ginčijamų sutarčių priedų, be to, buvo teigiama, kad ieškovai nebūtų galėję su jais susipažinti sutarčių pasirašymo metu dėl didelės jų apimties. 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu visi paaiškinimus davę apeliantai V. P., V. A., S. D. ir V. D. patvirtino, kad nei ginčijamų sutarčių, nei bazinio prospekto neskaitę.
  11. Apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių jie negalėjo gauti ginčo sutarčių projekto ir su jo sąlygomis susipažinti iš anksto, taip pat jog apeliantai būtų buvę skubinami sudaryti ginčijamas sutartis. Priešingai, apeliantas V. D. paaiškino, kad pirmiau buvo sudaryta jo tėvo obligacijų pasirašymo sutartis ir tik po penkių dienų (pagal ginčijamų sutarčių sudarymo datas – ketvirtą dieną po S. D. sutarties) jis sudarė savo sutartį. Apeliantas V. A. taip pat paaiškino, jog obligacijų pasirašymo sutartį pasirašė ne iš karto, o po banko darbuotojos skambučio, skirto pasiteirauti, ar jis jau apsisprendė dėl sutarties sudarymo. Apeliantai G. T. ir N. T. skirtingu laiku sudarė kelias obligacijų pasirašymo sutartis. Toks elgesys, kai apeliantai nurodo nesupratę indėlių ir obligacijų skirtumo, tačiau turėdami realią galimybę, išsamiau investavimo į obligacijas sąlygomis nepasidomėjo, nelaikytinas atidžiu ir rūpestingu. Todėl net jeigu apeliantai klydo manydami, kad obligacijų emitento nemokumo atveju jiems bus išmokėta draudimo išmoka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės, nes šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CPK 1.90 str. 5 d.).

7Dėl apgaulės (ne)buvimo dėl atsakovės finansinės padėties

  1. Prieš pasisakant dėl ginčo sandorių negaliojimo šiuo teisiniu pagrindu, pažymėtina, kad apeliantai tik patikslintame ieškinyje nurodė šį ginčo sandorių negaliojimo teisinį pagrindą bei aplinkybes, kad jiems nebuvo atskleistos ne tik obligacijų draudimo sąlygos, tačiau ir informacija, kuri leistų suabejoti atsakovės turtine padėtimi ir veiklos perspektyvomis. Nepaneigiant ieškovų turimos procesinės teisės, laikantis civilinio proceso įstatymo keliamų reikalavimų, tikslinti ieškinį (šiuo atveju – ieškinio faktinį pagrindą), pažymėtina, kad toks apeliantų procesinės pozicijos nenuoseklumas verčia abejoti jų paaiškinimų patikimumu, juo labiau kad ir 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu nė vienas iš apklaustų apeliantų nenurodė, jog būtų teiravęsi duomenų apie atsakovės turtinę padėtį ir jos veiklos perspektyvas, taip pat kad jiems apskritai būtų buvusi teikiama kokia nors informacija šiuo klausimu. Priešingai, paaiškinimus davę apeliantai patvirtino, kad jiems nekilo abejonių dėl atsakovės patikimumo, kad jie atsakove pasitikėjo. Be to, toks pasirinktas sandorio ginčijimo pagrindas nėra suderinamas su pirmine apeliantų pozicija – jeigu, kaip teigia apeliantai, jiems esminę reikšmę turėjo obligacijų draudimo sąlyga, t. y. jie buvo įsitikinę, kad atsakovės nemokumo atveju jie gautų draudimo išmoką iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tokiu atveju atsakovės turtinė padėtis nėra reikšminga, o ji galėtų būti reikšminga tik apeliantams suvokiant, kad obligacijų emitento nemokumo riziką būtent jie ir prisiima.
  2. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
  3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog bylos duomenys nepagrindžia išvados, kad jau ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu bankas buvo nemokus. Papildomai pažymėtina, kad bylos duomenys taip pat neleidžia spręsti, jog sudarant ginčo sutartis, pirma, atsakovė apskritai pateikė kokią nors apeliantams informaciją apie savo veiklos pelningumą, antra, kad ši informacija neatitiko tikrovės ir dėl to galėjo suklaidinti apeliantus. Apeliantų įsitikinimu, aplinkybę apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu atsakovei nustatytus tam tikrus ribojimus atsakovė turėjo atskleisti baziniame prospekte, tačiau, kaip minėta, apeliantai bazinio prospekto neskaitė, todėl jame pateikta informacija negalėjo turėti jokios įtakos (juolab esminės) apsisprendimui sudaryti ginčijamus sandorius. Šią išvadą patvirtina ir tai, jog byloje nėra duomenų, jog patys apeliantai būtų domėjęsi atsakovės turtine padėtimi, jos veiklos perspektyvomis. Apeliantas S. D. 2017 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog apeliantų atstovo į bylą 2017 m. sausio 30 d. pateiktų straipsnių internete, įskaitant apie tai, kad atsakovė 2010 m. pripažinta geriausiu banku Lietuvoje (t. 7, b. l. 6–14), neskaitė. Be to, kaip trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į patikslintą ieškinį (t. 7, b. l. 1–5) pagrįstai atkreipė dėmesį, viešojoje erdvėje apie atsakovę buvo ne vien teigiama informacija – Lietuvos banko internetinėje svetainėje, dienraštyje „Verslo žinios“ buvo publikuota informacija apie tai, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo konstatuoti atsakovės veiklos trūkumai. Nenustačius, jog su atsakovės turtine padėtimi susijusios aplinkybės turėjo esminės reikšmės ginčijamų sandorių sudarymui, kitų sąlygų ginčijamo sandorio pripažinimui negaliojančiu dėl apgaulės išsamesnis vertinimas nebetenka prasmės.
  4. Pažymėtina, jog analogiška linkme formuojama ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį, remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, kad bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4)). Aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu atsakovei taikė tam tikrus ribojimus, nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus, o tai, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017).
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  6. Atmetus apeliacinį skundą, kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę į jų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė prašo priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis 343,41 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašymas pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydį ir jų realumą patvirtinančiais dokumentais, prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) maksimalaus rekomenduojamo priteistino užmokesčio dydžio už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Tačiau atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos pobūdį, į suteiktų teisinių paslaugų apimtį, į tai, kad atsakovė yra dalyvavusi ne vienoje analogiško pobūdžio byloje, civilinėse bylose teikė tokią pat teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 1 d.), teisėjų kolegija atsakovei kompensuojamąją išlaidų sumą sumažina iki 250 Eur. Duomenų apie kitas šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nebuvo pateikta (CPK 98 str. 1 d.).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

9Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10Priteisti iš ieškovų V. P. (asmens kodas ( - ) V. A. (asmens kodas ( - ) S. D. (asmens kodas ( - ) V. D. (asmens kodas ( - ) G. T. (asmens kodas ( - ) ir N. T. (asmens kodas ( - ) po 41,67 Eur (keturiasdešimt vieną eurą šešiasdešimt septynis centus) iš kiekvieno atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ (įmonės kodas 112025973) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai