Byla 3K-3-86-706/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. (teisių perėmėja – R. K.) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims R. K., bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Byloje sprendžiama dėl draudėjo teisės gauti draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, kai draudimo sutartyje hipotekos kreditorius nurodytas naudos gavėju, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 209 242 Lt (60 600,67 Eur) draudimo išmoką.
  3. Ieškovas nurodė, kad apdraudė nekilnojamąjį turtą atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ būsto draudimu. Draudimo sutartyje nustatyta 1 273 000 Lt (368 686,28 Eur) bendra pastatų draudimo suma. Apdrausti pas atsakovę statiniai 2010 m. spalio 15 d. buvo susprogdinti (arba nepataisomai sugadinti sprogimo bangos). Apie šį draudžiamąjį įvykį draudimo bendrovė buvo nedelsiant informuota, dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pagal ieškovui pateiktą sąmatą pastatų, išskyrus klėties (ūkinio pastato), baseino ir tvoros, atstatomųjų darbų ir medžiagų vertė – 1 140 855,10 Lt (330 414,48 Eur). Atsakovė naudos gavėjui AB bankui „Snoras“ sutiko sumokėti 655 558 Lt (189 862,72 Eur) draudimo išmoką. Ieškovo nuomone, toks kompensuotos žalos dydis yra nepagrįstas, nesąžiningas ir iškreipiantis draudimo paslaugos prasmę, nes atsakovės pateikti skaičiavimai bei sąmatos neatitinka sunaikintų objektų vertės, darbų kiekių.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad 2008 m. kovo 14 d. AB bankas „Snoras“, K. K. ir R. K. sudarė Vartojimo paskolos su užstatu sutartį Nr. 031-30356 dėl 650 000 Lt (188 253,01 Eur) paskolos suteikimo. Sutarties 10.9 punktu šalys nustatė, kad K. K. ir R. K., kaip paskolos gavėjai, apdraus banko naudai įkeičiamą turtą (išskyrus žemę) nuo gaisro, gamtinių jėgų, sistemų avarijų, stichinių nelaimių, vandens poveikio, trečiųjų asmenų nusikalstamos ar kitos neteisėtos veikos už tokią draudimo sumą, kuri lygi statybinei (atkuriamajai) įkeičiamo nekilnojamojo turto vertei. 2008 m. balandžio 15 d. R. K., K. K. ir AB bankas „Snoras“ pasirašė įkeitimo lakštą Nr. 07/2/2008/0001136 dėl žemės nuomos teisės į 0,8250 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), įkeitimo, prievolės dydis – 650 000 Lt (188 253,01 Eur), 2008 m. balandžio 15 d. – Hipotekos lakštą Nr. 07/1/2008/0001135 dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), garažo, unikalus Nr. ( - ), klėties, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ( - ) įkeitimo, prievolės dydis – 650 000 Lt (188 253,01 Eur). 2008 m. balandžio 21 d. AB bankas „Snoras“ pervedė K. K. ir R. K. 650 000 Lt (188 253,01 Eur). 2008 m. lapkričio 17 d. R. K., K. K. ir AB bankas „Snoras“ pasirašė Hipotekos lakštą Nr. 07/1/2008/0003140 dėl kitų statinių ( - ) įkeitimo, prievolės dydis – 650 000 Lt (188 253,01 Eur). K. K. pagal AB „Lietuvos draudimas“ būsto draudimo liudijimą už 1035 Lt draudimo įmoką AB banko „Snoras“ naudai apdraudė pastatus ( - ) 1 273 000 Lt (368 686,28 Eur) bendra pastatų draudimo suma (atkūrimo vertė).
  3. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 37-1-000197-10 pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2010 m. spalio 15 d., apie 4 val., ( - ) sprogimo metu buvo visiškai sunaikintas K. K. priklausantis gyvenamasis namas. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. spalio 12 d. nutarimu sustabdytas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 37-1-00198-10, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens.
  4. 2011 m. spalio 11 d. AB „Lietuvos draudimas“ ir AB bankas „Snoras“ sudarė susitarimą dėl 655 558 Lt (189 862,72 Eur) draudimo išmokos bankui; susitarė, kad, išmokėjus minėtą draudimo išmoką, bus laikoma, jog prievolė pagal draudimo liudijimą už sprogimo metu sugadintą ir (ar sunaikintą) turtą yra įvykdyta tinkamai. AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. spalio 25 d. pranešė K. K., kad 655 558 Lt (189 862,72 Eur) draudimo išmoka išmokėta AB bankui „Snoras“. 2012 m. gruodžio 17 d. BAB bankas „Snoras“, K. K. ir R. K. sudarė susitarimą dėl dalies Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi priteistos skolos padengimo ir likusių kreditorių reikalavimų atsisakymo, kuriuo susitarė, kad skolininkai K. K. ir R. K. perves 100 000 Lt (28 962 Eur) skolą bankui, o šis, kai skolininkai sumokės visus mokesčius, susijusius su įkeisto bankui turto išregistravimu, kreipsis į notarą dėl turto hipotekos išregistravimo. 2013 m. sausio 3 d. K. K. pervedė į AB banko „Snoras“ sąskaitą 100 000 Lt (28 962 Eur).
  5. Teismas rėmėsi CK 1.63 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad draudimo sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens AB banko „Snoras“ naudai ir pagal nenuginčytą 2011 m. spalio 11 d. AB „Lietuvos draudimas“ ir banko susitarimą išmokėjus 655 558 Lt (189 862,72 Eur) draudimo išmoką atsakovės prievolė pagal Būsto draudimo liudijimą įvykdyta tinkamai ir yra pasibaigusi. Tai, kad 2012 m. gruodžio 17 d. BAB bankas „Snoras“, K. K. ir R. K. sudarė susitarimą dėl dalies priteistos skolos padengimo ir likusių kreditorių reikalavimų atsisakymo bei 2013 m. sausio 3 d. K. K. pervedė į banko sąskaitą 100 000 Lt (28 962 Eur), savaime nereiškia, kad K. K. ir R. K. perėmė banko reikalavimo teises pagal Būsto draudimo liudijimą; byloje nėra duomenų, kad bankas perleido K. K. ir R. K. reikalavimo teises.
  6. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė, pervesdama 655 558 Lt (189 862,72 Eur) draudimo išmoką, pažeidė K. K. ir R. K. teises, atliko neteisėtus veiksmus. K. K. ir R. K. Vartojimo paskolos su užstatu sutarties 10.9 punktu įsipareigojo apdrausti banko naudai įkeičiamą turtą (išskyrus žemę) ir, atsakovei išmokėjus 655 558 Lt (189 862,72 Eur) draudimo išmoką bankui, negali turėti teisėtų lūkesčių gauti 209 242 Lt (60 600,67 Eur) kaip žalos atlyginimą, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti visas civilinės atsakomybės sąlygas.
  7. Pagal draudimo sutartį ir 2011 m. spalio 11 d. AB „Lietuvos draudimas“ ir AB banko „Snoras“ susitarimą pinigai turėjo būti pervesti į banko sąskaitą, tai patvirtina tikruosius draudimo sutarties ir 2011 m. spalio 11 d. susitarimo tikslus ir esmę. Visuotinai suprantama aplinkybė, kad bankas, neturėdamas jo naudai sudarytos draudimo sutarties dėl įkeičiamo turto, nesuteiktų paskolos (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Įstatymų leidėjas nenustatė galimybės be trečiojo asmens sutikimo atšaukti jo teisę konstatuoti, kad prievolė pasibaigė tinkamai ją įvykdžius, kai yra nepanaikinti ir nenuginčyti draudimo sutartis trečiojo asmens – banko naudai ir 2011 m. spalio 11 d. susitarimas. Byloje nėra duomenų, kad draudimo sutarties šalys raštu įformino draudimo sutarties sąlygų pakeitimą paskolos gavėjų naudai, kad paskolos davėjas atsisakė nuo draudimo sutartimi suteiktų teisių paskolos gavėjų naudai. Ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį banko naudai, patvirtino tikruosius šalių ketinimus ir suvokimą, kad ši sutartis sudaryta trečiojo asmens (banko) naudai (CK 6.191 straipsnis; Vartojimo paskolos su užstatu sutarties 10.9 punktas). Tiek Vartojimo paskolos su užstatu sutarties, tiek draudimo sutarties nuostatos neteikė pagrindo paskolos gavėjams tikėtis, kad atsakovė turės prievolę sumokėti 209 242 Lt (60 600,67 Eur) kaip žalos atlyginimą. Dėl šiuo metu nenustatyto asmens nusikalstamų veiksmų teisinių padarinių atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš AB „Lietuvos draudimas“ 30 196,07 Eur draudimo išmoką, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  9. Kolegija nurodė, kad ieškovo turtas buvo apdraustas atkūrimo verte, t. y. analogiško, tokios pat paskirties, konstrukcijos, panaudojus tokias pat medžiagas ir įrangą, būdinga tai vietovei naujo pastato atkūrimo (statybinė) verte, kuri apima pastato pastatymo, įskaitant konstravimą bei projektavimą, išlaidas (Būsto draudimo taisyklių 6.3.1 punktas). Atsakovė, atlikusi 2010 m. spalio 15 d. įvykio tyrimą, 2010 m. gruodžio 12 d. sudarė defektų aktą, kuriame nustatė, kad bendra apdraustų objektų atstatymo darbų suma – 377 822,50 Lt (109 424,96 Eur), pagal ieškovo draudikei pateiktą objektinę sąmatą, patirtų nuostolių suma – 1 090 707 Lt (315 890,58 Eur), o sąmatą patikslinus – 1 369 497 Lt (396 633,75 Eur). Trečiasis asmuo AB bankas „Snoras“, nesutikdamas su draudikės atliktais įkeistų statinių atstatymo apskaičiavimais, užsakė dėl sprogimo nukentėjusio turto atkūrimo sąnaudų vertinimą, pagal jį padarytos žalos dydis – 722 193 Lt (209 161,55 Eur). Kadangi atsakovės ir banko sąmatos buvo skirtingo dydžio, tai buvo atliekamos nuostolių sureguliavimo procedūros. 2011 m. spalio 11 d. AB bankas „Snoras“ ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarė susitarimą ir jame nustatė, kad visa draudimo išmoka už sprogimo metu sunaikintą ir sugadintą turtą yra 655 558 Lt (189 862,72 Eur), taip pat susitarė, kad, AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjus šią sumą, prievolė išmokėti draudimo išmoką pagal draudimo liudijimą už 2010 m. spalio 15 d. sprogimo metu sunaikintą ir sugadintą turtą bus laikoma įvykdyta tinkamai, laiku ir visiškai, o AB bankas „Snoras“ neturės daugiau pretenzijų ir nereikš AB „Lietuvos draudimas“ reikalavimų. Ieškovas, nesutikdamas su tokiu draudimo išmokos dydžiu, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 485 297,10 Lt (140 551,76 Eur) žalą, kurią sudaro skirtumas tarp draudiko bankui sumokėtų 655 558 Lt (189 862,72 Eur) ir sugadintam turtui atstatyti būtinų darbų bei bendros medžiagų vertės (1 140 855,10 Lt, arba 330 414,48 Eur).
  10. 2013 m. liepos 11 d. ekspertizės aktu Nr. 13/07-05 nustatyta, kad bendra statinių atstatymo ir remonto darbų vertė 2010 m. spalio 15 d., t. y. sprogimo dieną, buvo 864 800 Lt (250 463,39 Eur), o įvertinus ir išlikusių konstrukcijų, elementų panaudojimą – 844 329 Lt (244 534,58 Eur). 2013 m. spalio 18 d. teismas tenkino ieškovo prašymą sumažinti atlygintinos žalos dydį iki 209 242 Lt (60 600,67 Eur) (skirtumas tarp teismo ekspertės nustatytos statinių atkūrimo vertės ir sumos, kurią atsakovė sumokėjo bankui).
  11. Kolegija nurodė, kad šalių sudarytos būsto draudimo sutarties specifika yra ta, jog draudimo liudijime kaip 100 proc. naudos gavėjas nurodytas AB bankas „Snoras“ (CK 4.171 straipsnio 4 dalis, Vartojimo paskolos su užstatu sutarties 10.9 punktas). Tokiu susitarimu dėl draudimo buvo užtikrinta banko, kaip kreditoriaus, teisė gauti adekvatų jo reikalavimų užtikrinimo garantą, jeigu įkeistas banko naudai turtas žūtų ar jo vertė sumažėtų, t. y. gauti daikto draudimo sumą, neviršijančią jo reikalavimų sumos (CK 4.196 straipsnio 2 dalis). Tačiau tai savaime nereiškia, kad ginčo sutartimi nebuvo apdraustas ir ieškovo turtinis interesas. Vien aplinkybė, kad ieškovo nekilnojamasis turtas buvo hipoteka įkeistas bankui, siekiant užtikrinti kredito davėjo interesą turėti efektyvią teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeistų objektų vertės pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalies) ir kaip naudos gavėjas draudžiamojo įvykio atveju sutartyje nurodytas bankas, nelemia išvados, kad įkaito davėjas nebuvo suinteresuotas apsaugoti įkeistą turtą nuo galimos jo sunaikinimo ar sugadinimo rizikos. Be to, pagal Būsto draudimo taisykles sutartiniai draudimo teisiniai santykiai susiklostė tarp draudėjo (ieškovo) ir draudikės (atsakovės) (1.3 punktas). Būtent šie subjektai sprendžia draudimo išmokos dydžio sureguliavimo klausimą, jei įvykis pripažįstamas draudžiamuoju (Būsto draudimo taisyklių 2.9 punktas).
  12. Pagal Būsto draudimo taisyklių 7.2.1, 9.2.1, 8 punktus ginčo draudimo sutartimi iš esmės buvo apdraustas turto savininko – ieškovo (draudėjo) turtinis interesas, tik joje nustatyta papildoma sąlyga dėl draudimo išmokos pervedimo trečiajam asmeniui (bankui), kuriam draudėjas yra įsipareigojęs pagal kitą prievolę. Tai reiškia, kad ši sutartis savo esme nėra sutartis trečiojo asmens naudai, ji tik turi būti vykdoma draudėjo nurodytam trečiajam asmeniui tiek, kiek reikia prievolei, kurios įvykdymui užtikrinti ieškovas įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti. Vien tai, kad naudos gavėjas turi teisę reikalauti išmokėti draudimo išmoką (Būsto draudimo taisyklių 2.10.2 punktas), t. y. vykdyti draudimo sutartyje nustatytą sąlygą dėl draudimo išmokos išmokėjimo jo naudai, nesuteikia jam teisės vienvaldiškai, nedalyvaujant draudėjui, spręsti klausimą dėl draudiko nustatyto draudimo išmokos dydžio pagrįstumo.
  13. Pagal Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.) 2 straipsnio 14 dalį, 88 straipsnį būtent draudėjas patyrė realius nuostolius dėl sugadinto turto ir turi teisę vertinti, ar draudiko nustatyta draudimo išmoka yra pakankama ir teisinga. Banko, kaip naudos gavėjo, interesas pagal draudimo sutartį apsiriboja tuo, kad draudimo išmokos dydis būtų pakankamas jo reikalavimams patenkinti. Taigi nagrinėjamu atveju naudos gavėjo ir draudėjo nesieja tokie ryšiai, kai tinkamas draudiko prievolės įvykdymas naudos gavėjui galėtų reikšti tinkamą prievolės įvykdymą ir draudėjui. Pagal kasacinio teismo praktiką hipotekos kreditorius turi teisę į įkeisto daikto, išskyrus žemę, draudimo atlyginimą pagal imperatyviąsias daiktinės teisės normas, įtvirtintas CK 4.171 straipsnio 4 ir 5 dalyse, nepaisant to, ar hipotekos kreditorius buvo nurodytas kaip naudos gavėjas draudimo sutartyje, ir tik tiek, kiek šio atlyginimo reikia jų reikalavimų sumai padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. BUB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2014). Atsakovė (draudikė), išmokėdama trečiajam asmeniui (bankui) 655 558 Lt (189 862,72 Eur) kompensaciją, netinkamai (nevisiškai) įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su šiuo draudžiamuoju įvykiu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės, klaidinga.
  14. Bendra dėl draudžiamojo įvykio (sprogimo) patirtų ieškovo nuostolių vertė – 759 819 Lt (220 058,79 Eur). Šį dydį sumažinus 655 558 Lt (189 862,72 Eur) suma, kurią atsakovė išmokėjo įkaito turėtojui bankui, atsakovė privalo atlyginti ieškovui 30 196,07 Eur (104 261 Lt) nuostolius, patirtus dėl netinkamo atsakovės iš ginčo draudimo sutarties kylančios prievolės išmokėti draudimo išmoką vykdymo.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir

9ieškovo teisių perėmimas

10

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovo už kasacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį ir atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal CK 6.1006 straipsnio 3 dalį naudos gavėjas negali būti pakeistas kitu asmeniu, jeigu jis įvykdė kokias nors prievoles pagal draudimo sutartį arba pareiškė reikalavimą draudikui išmokėti draudimo išmoką. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Autrona“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-455/2006, išdėstytus išaiškinimus, kurie traktuotini kaip precedentas šioje byloje. Atsakovė nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Langvesta“ v. AB If P&C Insurance AS, bylos Nr. 3K-3-260/2012, kurioje aplinkybė, ar draudimo išmoka buvo išmokėta naudos gavėjui, ar buvo atsisakyta šios teisės, pagrįstai vertintina kaip esminė tokio pobūdžio bylose. Pagal Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. BUB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2014, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos.
    2. Draudimo sutartimi buvo apdraustas banko interesas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarties laisvės principą (CK 1.2 straipsnis), taip pat netinkamai nustatė tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnis) – nevertino fakto, kad šalys pačios susitarė, jog naudos gavėju 100 procentų bus bankas, t. y. ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, sutiko, kad būtent bankas gaus išmokas pagal šią draudimo sutartį, jeigu įvyks draudžiamasis įvykis. Vartojimo paskolos su užstatu sutarties 10.9 punktu bankas pareikalavo, kad ieškovas apdraustų turtą taip, kad būtų visiškai patenkintas jo turtinis interesas (turtas turėjo būti apdraustas banko pasirinktoje draudimo įstaigoje, draudimo suma turėjo būti lygi statybinei (atkuriamajai) įkeičiamo nekilnojamojo turto vertei). Ieškovas viso teisminio proceso metu kildino savo reikalavimą iš to, kad perėmė reikalavimą, t. y. ieškovas neginčijo, kad išmokos pagal draudimo sutartį turėjo būti mokamos naudos gavėjui – bankui (neaišku, kokią teisę ieškovas perėmė, nes atsakovės prievolė bankui pagal draudimo liudijimą buvo pasibaigusi). Ieškovas nepagrįstai sutapatino skirtingas prievoles: savo prievolę mokėti bankui palūkanas ir prievolę grąžinti paskolos sumą su draudikės prievole išmokėti draudimo išmoką dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo. Draudikė nėra įsipareigojusi padengti bankui kreditą ir sumokėti palūkanas. Draudimo sutartimi draudžiamas turtinis interesas susijęs su turtu, bet ne su kreditu. Taigi pats faktas, kad draudimo išmokos neužteko ieškovo palūkanoms ir delspinigiams padengti, nereiškia, kad draudikė turėtų didinti draudimo išmokos sumą.
    3. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog bankas yra nurodytas kaip naudos gavėjas, nelemia išvados, kad įkaito davėjas nebuvo suinteresuotas apsaugoti įkeistą turtą nuo galimos jo sunaikinimo ar sugadinimo rizikos. Atsakovės manymu, ieškovas neturėjo kito pasirinkimo – draudimo sutartis buvo sudaryta bankui reikalaujant, jo nurodytomis sąlygomis, banką nurodant kaip 100 procentų naudos gavėją. Nei draudimo sutartyje, nei Būsto draudimo taisyklėse nėra nuorodų į tai, kad, bankui išmokėjus draudimo išmoką, papildomai išmokos galės reikalauti ir draudėjas, kuris nėra naudos gavėjas pagal draudimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Būsto draudimo taisyklių 1.3 punktu, tačiau neįvertino, kad tame pačiame punkte, Draudimo įstatyme yra alternatyviai nurodyti asmenys, kuriems gali būti mokama išmoka. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nuostata dėl nuostolių dydžio, tačiau nepaaiškino, kodėl tai nėra naudos gavėjo nuostolis, nors jo interesams apsaugoti ir buvo draustas turtas. Pagal draudimo sutartį draudikas negali išmokos mokėti visiems trims asmenims, nes toks atvejis nenustatytas – neaptarta, kokią dalį kiekvienas iš išvardytųjų turi teisę reikalauti, kuris turi pirmumo teisę, su kiek iš jų reikėtų derinti draudimo išmokos dydžio klausimą ir žalos administravimo eigą. Pagal tokį teismo vertinimą draudikas susidurtų su problema – jeigu draudimo išmoka tenkina draudėjo interesus, bet netenkina naudos gavėjo, tai į kieno nuomonę reikėtų atsižvelgti, su kuriuo iš nurodytų asmenų derinti draudimo išmokos klausimą. Draudimo teisiniuose santykiuose egzistuoja daug asmenų – draudėjas, su draudėju susiję asmenys, apdraustasis, trečiasis asmuo, naudos gavėjas, dėl to draudimo sutartimi yra svarbu apsibrėžti, kam konkrečiai draudikas bus įpareigotas mokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo Būsto draudimo taisyklių 2.9 punktą neįvertindamas, kad jau 2.10 punkte yra nustatyta naudos gavėjo teisė į draudimo išmoką. Būsto draudimo taisyklių 7.2.1, 9.2.1 punktai nepatvirtina, kad ir ieškovui turi būti išmokama draudimo išmoka. Būtent draudėjas (ieškovas) privalo vykdyti draudimo sutartyje nustatytas pareigas, nes tik jis gali pranešti apie įvykį, pateikti turto atstatymo dokumentus ir kt. Net jeigu teismas ir būtų nustatęs, kad atsakovė išmokėjo per mažą draudimo išmoką, negalima būtų ignoruoti draudimo sutarties, pagal kurią draudimo išmokos turi būti mokamos 100 proc. naudos gavėjui – bankui. Kadangi bankas tokios savo teisės jau yra atsisakęs, tai tokia situacija negalima.
    4. Nagrinėjamu atveju bankas savo reikalavimo teisės neatsisakė, patvirtino, kad prievolė įvykdyta tinkamai (CK 6.191 straipsnis), todėl draudikės prievolė išmokėti draudimo išmoką pasibaigė. Pasibaigusi prievolė negali būti perduota kitiems asmenims. Priešinga situacija reikštų teisės normų, teisėtų draudikės lūkesčių ir sutarties laisvės principo pažeidimą, netinkamą aiškinimą. Naujasis kreditorius, perimdamas reikalavimo teises, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo ankstesnis kreditorius, todėl neturi teisės ir reikalauti to, ko negalėjo reikalauti ankstesnis kreditorius, t. y. negali reikalauti didesnės draudimo išmokos, kai bankas patvirtino, kad 655 558 Lt (189 862,72 Eur) išmoka yra tinkamas ir galutinis prievolės įvykdymas.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovo K. K. atsiliepimą į kasacinį skundą.
  3. 2015 m. rugpjūčio 10 d. gauti duomenys, kad ieškovas K. K. mirė ( - ).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi byla sustabdyta iki paaiškės mirusio ieškovo K. K. teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovo K. K. teisių perėmėja šioje byloje pripažintina R. K..
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsisakyta priimti R. K. atsiliepimą į kasacinį skundą.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl draudėjo teisės gauti draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, kai draudimo sutartyje hipotekos kreditorius nurodytas kaip naudos gavėjas

  1. Draudimo sutartis gali būti sudaryta įkaito davėjo (draudėjo) ar hipotekos kreditoriaus (naudos gavėjo) naudai (Draudimo įstatymo 86 straipsnis). Taip pat draudimo sutartyje gali būti susitarta, kad draudėjo nurodymu draudikas gali vykdyti prievolę išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui – hipotekos kreditoriui, be to, tiek, kiek reikia prievolei, kurios įvykdymui užtikrinti draudėjas įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti. Netgi tuo atveju, kai hipotekos kreditoriaus teisinis statusas draudimo teisiniuose santykiuose nėra apibrėžtas, bet įkeistas turtas yra apdraustas, įvykus draudžiamajam įvykiui, hipotekos kreditorius įgyja teisę į draudimo išmoką pagal įstatymą (CK 4.171 straipsnio 4, 5 dalys (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.), 4.196 straipsnio 2 dalis).
  2. Įstatymo įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė į draudimo išmoką išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2014. Kasacinis teismas nurodė, kad CK 4.171 straipsnio 5 dalyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą. Pagal CK 4.171 straipsnio 4 dalį (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę. Šiose teisės normose įtvirtintas reglamentavimas reiškia, kad visų daiktų, išskyrus žemę, hipoteka apims ir šių daiktų draudimo atlyginimą.
  3. Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2010 m. lapkričio 23 d.) 2 straipsnio 49 dalyje nustatyta, kad naudos gavėju laikomas draudimo sutartyje nurodytas asmuo arba draudėjo, o draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir apdraustojo, paskirtas asmuo, turintis teisę gauti draudimo išmoką. Ši nuostata įtvirtinta ir Būsto draudimo taisyklių Nr. 064, kurios yra šalių sudarytos Būsto draudimo sutarties sudedamoji dalis, 1.8 punkte. Būsto draudimo sutartimi draudikė (kasatorė) įsipareigojo, įvykus draudžiamajam įvykiui, išmokėti draudimo išmoką patirtų nuostolių – prarasto turto vertės dydžiu naudos gavėjui hipotekos kreditoriui – bankui, neviršijant draudimo sumos, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (franšizę) (Būsto draudimo taisyklių 9.1 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais atvejais, kai sutartyje aiškiai įvardytas naudos gavėjas, jis pripažįstamas paskirtuoju naudos gavėju, dėl kurio, kaip trečiojo asmens, teisių sutarties šalys susitarė.
  4. Pagal CK 6.1006 straipsnio 3 dalį teisę į draudimo išmoką turi naudos gavėjas, o jį pakeisti galima, kol paskirtasis naudos gavėjas nėra pareiškęs reikalavimo draudikui. Ši teisės norma bendra visiems draudimo santykiams ir taikoma, jei nėra specialaus reglamentavimo dėl naudos gavėjo teisių. Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad tais atvejais, kai draudimo sutartyje kaip naudos gavėjas nurodomas hipotekos kreditorius, turi būti taikomos jo teisę į draudimo išmoką nustatančios specialiosios teisės normos, būtent – CK 4.196 straipsnio 2 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad žuvus daiktui kreditorius turi teisę į draudimo sumą, neviršijančią jo reikalavimų sumos. Ši teisės norma aiškintina taip, kad hipotekos kreditoriaus teisės gauti draudimo išmoką, neviršijančią jo reikalavimų sumos, turinys nekinta nepriklausomai nuo to, ar hipotekos kreditorius nurodytas draudimo sutartyje kaip naudos gavėjas, ar šia teise naudojasi remdamasis įstatymu.
  5. Kai pagal draudimo sutartį nurodytas naudos gavėjas – hipotekos kreditorius, tai jo gaunama draudimo išmoka, nustatyta draudimo sutartimi, nekeičia hipotekos kreditoriaus teisės į išmoką apimties, garantuojamos įstatymu, t. y. ši išmoka negali viršyti jo reikalavimų, užtikrintų hipoteka. Hipotekos kreditorius – naudos gavėjas pagal draudimo sutartį – kreipiasi į draudiką dėl išmokos, atlieka žalos sureguliavimo procedūras tokia apimtimi, kokia jam nustato jo teisę į draudimo išmoką įtvirtinančios teisės normos.
  6. Draudimo sumos ir hipotekinio reikalavimo santykis gali būti įvairus, vienais atvejais hipotekinis reikalavimas gali būti didesnis už draudimo sumą, kitais atvejais, patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą, lieka dalis draudimo sumos.
  7. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad hipotekos kreditoriaus teisė gauti draudimo išmoką draudiko buvo pripažinta ir įvykdyta. Draudėjas (ieškovas) prašė išmokėti jam dalį draudimo išmokos, kuri liko draudikui patenkinus hipotekos kreditoriaus (naudos gavėjo) reikalavimą.
  8. Teisėjų kolegija nurodo, kad hipotekos kreditorius – naudos gavėjas ir draudikas susitarimu gali tartis dėl draudimo išmokos, jos dydžio, pretenzijų tik tiek, kiek hipotekos kreditorius – naudos gavėjas pats turi teisių. Hipotekos kreditorius – naudos gavėjas ir draudikas negali susitarimu eliminuoti draudėjo teisių ir teisėtų interesų, jeigu hipotekos kreditoriui išmokėta draudimo išmoka yra mažesnė už draudimo sumą.
  9. Kai draudimo sutarties šalis – draudėjas prašo iš draudiko draudimo išmokos, kaip dalies sunaikintų pastatų atkuriamosios vertės, po to, kai dalį šios išmokos draudikas išmokėjo naudos gavėjui, kuriam šis turtas įkeistas, taikoma ne CK 6.1006 straipsnio 3 dalis dėl naudos gavėjo keitimo, o CK 4.196 straipsnio 2 dalis.
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: naudos gavėjo nurodymas draudimo sutartyje, kai apdraudžiamas hipoteka suvaržytas turtas, nepanaikina draudėjo teisės gauti likusią draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, bet ne didesnę (kartu su išmokėta dalimi) kaip draudimo suma.
  11. Nagrinėjamos bylos atveju Būsto draudimo taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad draudimo suma – tai suma, kurios neviršydamas draudikas atlygina draudžiamojo įvykio metu draudėjo patirtus nuostolius. Nuostolius nustato draudikas, jie atlyginami tik pagal pagrįstas išlaidas ir jei įvykis yra draudžiamasis pagal draudimo sutartį (Būsto draudimo taisyklių 8.2, 8.9 punktai). Draudimo išmoka (mokėtinos sumos) už sugadintus, sunaikintus pastatus ar namų turtą draudėjui apskaičiuojama nuostolio dydžio, atsižvelgiant į pastatų draudimo vertę ir atskiros turto grupės (atskiro objekto, daikto) draudimo sumą bei besąlyginę išskaitą. Draudimo išmoka (išmokų suma) negali viršyti draudimo sumos, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (franšizę) (Būsto draudimo taisyklių 9.1 punktas).
  12. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad K. K. pagal AB „Lietuvos draudimas“ būsto draudimo liudijimą laikotarpiui nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. AB banko „Snoras“ naudai apdraudė pastatus ( - ) 1 273 000 Lt (368 686,28 Eur) bendra draudimo suma (atkūrimo vertė). Įvykus draudžiamajam įvykiui, 2011 m. spalio 11 d. AB „Lietuvos draudimas“ ir AB bankas „Snoras“ sudarė susitarimą dėl 655 558 Lt (189 862,72 Eur) draudimo išmokos sumokėjimo bankui; susitarė, kad, išmokėjus minėtą draudimo išmoką, bus laikoma, jog prievolė pagal draudimo liudijimą už sprogimo metu sugadintą ir (ar sunaikintą) turtą yra įvykdyta tinkamai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje atliktos ekspertizės nustatyta sunaikintų ir sugadintų pastatų atkuriamąja verte, byloje nustatė, kad bendra dėl draudžiamojo įvykio (sprogimo) patirtų ieškovo nuostolių vertė buvo – 759 819 Lt (220 058,79 Eur), t. y. didesnė 104 261 Lt (30 196,07 Eur), nei buvo nustatyta kasatorės ir banko susitarimu. Kadangi draudžiamojo įvykio metu buvo padaryti didesni nuostoliai, todėl remiantis Būsto draudimo taisyklių 9.1 punktu yra pagrindas konstatuoti, kad kasatorė pagal Būsto draudimo sutartį išmokėjo ne visą draudimo išmoką.
  13. Minėta, kad naudos gavėjo (nagrinėjamos bylos atveju – banko) nurodymas draudimo sutartyje, kai apdraudžiamas hipoteka suvaržytas turtas, nepanaikina draudėjo teisės gauti likusią draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekinį reikalavimą. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė turi pareigą išmokėti draudėjui 30 196,07 Eur draudimo išmoką, kuri yra draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių dalies dydžio ir neviršija (kartu su bankui išmokėta draudimo išmoka) Būsto draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (franšizę) (Būsto draudimo taisyklių 9.1 punktas).

14Dėl precedento taikymo

  1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Autrona“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-455/2006, išaiškinimus. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. BUB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2014, kurios faktinės aplinkybės skirtingos nei šioje byloje.
  2. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. V. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-635/2015; kt.).
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Autrona“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-455/2006, pasisakyta dėl transporto priemonių draudimo teisinių santykių kvalifikavimo, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas, kilęs iš nekilnojamojo turto (hipotekos objekto) draudimo teisinių santykių. Nurodytoje byloje kasacinis teismas aiškino ir taikė CK 6.1006 straipsnį, kuris, minėta, nagrinėjamos bylos atveju netaikytinas, o taikytina speciali teisės norma – CK 4.196 straipsnio 2 dalis. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas naudos gavėjo keitimo klausimas, priešingai nei kasatorės nurodytoje byloje.
  4. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. BUB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2014, išaiškinimų teisėjų kolegija nurodo, kad į juos nagrinėjamoje byloje atsižvelgtina tik tiek, kiek tai susiję su CK 4.171 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintų dispozicijų aiškinimu.
  5. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos precedento taikymo taisyklės.
  6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai