Byla 2-383/2012
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Utenos Lytagra“ prašymas pripažinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Amilista“ bankrotą tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Utenos Lytagra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Utenos Lytagra“ prašymas pripažinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Amilista“ bankrotą tyčiniu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Amilista“ bankroto byla, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Forum regis“.

5Kreditorius UAB „Utenos Lytagra“ prašė pripažinti UAB „Amilista“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, jog įmonės valdymo organų nesąžiningi ir neatsakingi veiksmai įtakojo įmonės nemokumą, o įmonei esant faktiškai nemokiai, įmonės valdymo organai dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį, sudarydami nuostolingus (nepagrįstus) sandorius bei prisiimdami papildomų įsipareigojimų, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. 2008 metų pabaigoje įmonė, atstovaujama direktoriaus A. R., pardavė vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą asmenims, artimai susijusiems su direktoriaus šeima. Tokio sandorio sudarymas galėjo būti tyčinio bankroto priežastis. Be to, UAB „Amilista“ direktoriaus sutuoktinė I. R. įsteigė naują įmonę UAB „Arsteta“, kuri užsiima analogiška veikla kaip ir bankrutuojanti įmonė, UAB „Amilista“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Arsteta“, naujoji įmonė perėmė UAB „Amilista“ klientus. Kai kurios įmonės už UAB „Amilista“ atliktus darbus atsiskaitė su naujai įsteigta įmone. Pagal 2009-01-23 su kreditoriumi pasirašytą sutartį dėl pradelstos skolos grąžinimo, atsakovas skolą pareiškėjui pripažino, ją įsipareigojo grąžinti dalimis, tačiau skolos nepadengė, nors tuo metu pajamų turėjo. Bankroto administratorius nuslėpė nuo bankroto bylą nagrinėjančio teismo aplinkybę, kad Utenos rajono apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl buvusio UAB „Amilista“ vadovo A. R. veiksmų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 186 straipsnio 1 dalyje.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi atmetė kreditoriaus UAB „Utenos Lytagra“ prašymą pripažinti UAB „Amilista“ bankrotą tyčiniu.

8Teismas nustatė, kad 2008-12-24 BUAB „Amilista“, atstovaujamas direktoriaus A. R., už bendrą 96 033,67 Lt sumą perleido UAB „Amilista“ priklausantį turtą (8 garažus) G. R.. Pagal sutartį G. R. 50 000 Lt sumokėjo prieš sutarties pasirašymą, o 46 033,67 Lt įsipareigojo sumokėti per mėnesį po sutarties sudarymo. Pirkėjas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai. UAB „Amilista“ minėtą turtą įsigijo iš Utenos savivaldybės pagal 2008-03-05 privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartį už 92 000 Lt. Pagal VĮ Registrų centras duomenis visų garažų vidutinė rinkos vertė buvo 30 114 Lt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad šis sandoris UAB „Amilista“ buvo naudingas, turtas parduotas didesne nei įsigytas bei registrų centre nustatyta verte. Teismas nenustatė, jog įmonei šiuo sandoriu būtų padaryta žala. Minėto sandorio teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas prie bankroto bylos prijungtoje civilinėje byloje pagal ieškovo (kreditoriaus) AB „Vilijampolės gelžbetonis“ ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Administratorius, atlikęs sandorio analizę, nenustatė, kad ginčijamas sandoris galėjo turėti įtakos įmonės nemokumui, prieštarauti įmonės veiklos tikslams ar kitaip pažeisti įmonės kreditorių interesus. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, kreditoriui AB „Vilijampolės gelžbetonis“ atsisakius nuo ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, civilinę bylą nutraukė. Teismas nenustatė, kad turtas buvo išvaistytas arba perleistas kitiems asmenims, siekiant išvengti skolų padengimo bei parduotas per žema kaina. UAB „Amilista“ vadovui jo dukters krikštatėviai R. (turto įgijėjai) nėra artimi ar susiję asmenys. Pažymėjo, jog vien ta aplinkybė, kad sandoris sudarytas su artimais ryšiais susijusiais asmenimis, nereiškia, jog toks sandoris pats savaime neteisėtas.

9Teismas kreditoriaus argumentus dėl naujai įsteigtos atsakovo vadovo sutuoktinės įmonės UAB „Arsteta“ laikė nepagrįstais. Pažymėjo, jog tapati įmonių veikla pati savaime nereiškia tyčinio bankroto požymio ar sąryšio su įmonės nemokumu. Utenos rajono apylinkės prokuratūroje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas Nr. 89-2-00040-09 dėl buvusio UAB „Amilista“ vadovo A. R. veiksmų, pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalies požymius, kuris 2010 m. lapkričio 25 d. nutarimu buvo nutrauktas nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Byloje nėra duomenų, kad šis nutarimas būtų apskųstas įstatymo nustatyta tvarka. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nagrinėtos kreditoriaus nurodytos aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog UAB „Arsteta“ neperėmė iš UAB „Amilista“ klientų, o šie neatsiskaitinėjo su UAB „Arsteta“ už UAB „Amilista“ atliktus darbus, visus darbus atliko UAB „Amilista“, atsiskaitymai vyko su UAB „Amilista“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas laikė nesant pagrindo išvadai dėl tyčinio bankroto požymių, t. y. kad UAB „Amilista“ perkėlė gamybinę veiklą į kitą įmonę siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

102009-01-23 UAB „Amilista“ su kreditoriumi pasirašė sutartį dėl pradelstos skolos grąžinimo, atsakovas skolą pareiškėjui pripažino, ją įsipareigojo grąžinti dalimis, tačiau skola nebuvo padengta. Teismo vertinimu kreditorius neįrodė, jog atsakovas skolos negrąžino, nors tuo metu pajamų dar turėjo. Vien ta, aplinkybė, kad atsakovas skolos negrąžino, savaime nereiškia tyčinio bankroto. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, jog atsakovas dėjo visas pastangas susigrąžinti skolas iš įmonės skolininkų, kad galėtų vykdyti savo turtinius įsipareigojimus kreditoriams, tačiau skolininkai nevykdė taikos sutarčių, jiems buvo pradėtos kelti restruktūrizavimo bylos ir atgauti skolas tapo neįmanoma. Todėl iš esmės atsakovo negalimumą atsiskaityti bei patį įmonės bankrotą įtakojo kitų ūkio subjektų prievolinių įsipareigojimų nevykdymas. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nenustatyta, jog UAB „Amilista“ direktorius A. R. įsigydamas prekės iš UAB „Utenos Lytagra“ veikė neteisėtai, ar veikdamas tyčia ar apgaule vengė atsiskaityti su kreditoriais. Atsiskaitymo negalimumą įtakojo kitų kontrahentų prievolinių įsipareigojimų nevykdymas.

11Teismas pažymėjo, kad įmonės buveinės adreso pakeitimas negali būti laikomas įmonės nemokumo priežastimi, Akcinių bendrovių įstatymas keisti buveinės adresą nedraudžia.

12Teismas, ištyręs bylos faktines aplinkybes ir įvertinęs pateiktus įrodymus, nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti UAB ,,Amilista“ bankrotą tyčiniu, nes nenustatyti konkretūs tyčinio bankroto požymiai ir nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių tyčinio bankroto galimybę.

13III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

14Atskiruoju skundu apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, o turi būti vertinama aplinkybių visuma. Tačiau teismas apelianto nurodytų aplinkybių, lėmusių atsakovo bankrotą, visumos nevertino. Teismas nepagrįstai kiekvieną apelianto nurodytą įmonės veiksmą vertino atskirai.
  2. Atsakovas, perleisdamas vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą su įmonės vadovo ir vienintelio akcininko šeima susijusiems asmenims, ruošėsi bankrotui. Teismas skundžiamoje nutartyje nesiaiškino turto perleidimo ekonominės būtinybės. VĮ Registrų centro nurodyta turto kaina negali būti pagrindu išvadai, kad turtas buvo parduotas trigubai didesne kaina nei jo vertė, nes sandorio sudarymo dienai VĮ Registrų centras turto vertės nenustatinėjo. Teismas taip pat nevertino tolesnės po turto pardavimo veiksmų sekos – labai greito turto pardavimo tretiesiems asmenims už tą pačią kainą, už kokią turtą įgijo G. R., o nepaisant turto perleidimo, juo iki pat bankroto naudojosi atsakovas.
  3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino nenuoseklios atsakovo bankroto administratoriaus pozicijos nagrinėjamu klausimu. Iš pradžių bankroto administratorius pritarė, kad atsakovo bankrotas yra tyčinis, o vėliau jis savo poziciją pakeitė ir laikė nesant tyčinio bankroto požymių.
  4. Aplinkybė, kad atsakovo skolininkams buvo iškeltos restruktūrizavimo bylos nereiškia, kad skolų atgavimas tapo neįmanomu. Restruktūrizavimo procesu skolininkai siekė stabilizuoti savo padėtį ir siekė įsipareigojimų vykdymo. Atsakovas, paskelbdamas bankrotą, savo veiksmais užkirto kelią galimam skolų išieškojimui iš savo skolininkų ir skolų grąžinimui savo kreditoriams.
  5. Atsakovo vadovo sprendimai atleisti darbuotojus, perduoti visą veiklą naujai įmonei UAB Arsteta“, parduoti nekilnojamąjį turtą, buvo akivaizdžiai nenaudingi atsakovui, nesąžiningi kreditorių atžvilgiu, nes tęsiant atsakovo veiklą, kuria šiuo metu sėkmingai užsiima UAB „Arsteta“, buvo objektyvi galimybė uždirbti pajamas ir grąžinti skolas kreditoriams.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti aplinkybes, susijusias su atsakovo pirmosios bankroto bylos nagrinėjimu Panevėžio apygardos teisme. Atsakovo elgesys minėtoje byloje akivaizdžiai parodo nesąžiningumą ir siekimą išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
  7. Visų šių atsakovo veiksmų visuma parodo, kad nuo 2008 metų pabaigos atsakovo veikla buvo organizuojama tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės gauti atsiskaitymą, o atsakovo vadovas, turėdamas įmonės veiklos organizavimo patirtį, veikė priešingai tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių interesams.

15Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Amilista“ prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo, kad 2008-12-24 atsakovo nekilnojamojo turto pardavimo sandoris buvo naudingas įmonei, turtas buvo parduotas didesne negu jo įsigijimo kaina, pagal sandorį buvo visiškai atsiskaityta. Apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad parduoto turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo didesnė, negu sudaryto sandorio vertė, bei paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Turtas buvo perleistas likus metams iki bankroto bylos iškėlimo, todėl tuo metu dar nebuvo galima numatyti, kad atsakovui bus iškelta bankroto byla. Apeliantas turi teisę minėtą sandorį ginčyti CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau iki šiol ieškinio teismui dėl sandorio nuginčijimo nėra pateikęs. Pats kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo faktas negali būti laikomas nesąžiningu, priešingai, tokie veiksmai yra naudingi visiems kreditoriams, nes nei vienas jų negauna pirmumo. Aplinkybė, kad buvusio atsakavo vadovo sutuoktinė įsteigė kitą įmonę, negali būti vertinama kaip tyčinio bankroto požymis. Įmonės vadovui ar jo sutuoktinei nėra draudžiama užsiimti kita veikla, dirbti kitose įmonėse. Atsakovo buveinės adreso pakeitimas neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

16Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius A. R. prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, taip pat skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad apeliantas prašyme dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių prašyme nurodytas aplinkybes. Teismas objektyviai, visapusiškai ir išsamiai įvertino visas aplinkybes, svarbias nagrinėjamo klausimo išsprendimui, ir padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinio bankroto požymių nebuvimo. Bankroto administratoriaus darbuotojų kaita neturi jokios įtakos bankroto eigai, o bankroto administratorius niekada nėra pateikęs į bylą kokių nors dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovo bankrotas buvo tyčiniu. A. R. nuomone, apeliantas atskirąjį skundą pateikė nesąžiningai piktnaudžiaudamas teise, siekdamas tik jam vienam žinomų tikslų, sąmoningai klaidiną teismą, todėl jam turėtų būti skiriama bauda.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Atskirasis skundas tenkintinas.

19Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl UAB „Amilista“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Tyčinio bankroto požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Tam, kad bankrotą būtų galima pripažinti tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund”, bylos Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund”, bylos Nr. 3K-3-448/2004).

21Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Bombos filmai“ v. BUAB „Laisvės“ kino teatras, bylos Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Genovaitė Urbutienė, UAB ,,Krilita" v. UAB ,,Rinvesta", bylos Nr. 2-412/2010).

22Įmonės turtinę ir finansinę padėtį geriausiai turi žinoti jos vadovas. Tuo atveju, kai įmonė nebėra pajėgi arba gali būti nebepajėgi įvykdyti prievolių kitai šaliai, apie tai yra ar turi būti žinoma jos vadovui. Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau sunkina įmonės turtinę padėtį bei jos kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės, tai taip pat turėtų būti laikoma tyčinio bankroto požymiu. Kita vertus, vien tai, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galimai nemoki, o jos vadovas nedelsiant nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime nereiškia tyčinio bankroto.

23Aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 str.). Tik nustatęs, kad įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimai, neveikimas (teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas) nulėmė įmonės bankrotą ir (ar) iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių, teismas gali įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Jurgis Dravininkas v. UAB "Gelrema", bylos Nr. 2-1938/2011).

24Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad teismas neištyrė visų reikšmingų faktų, įmonės vadovo veiksmų visumos, nepagrįstai kiekvieną apelianto nurodytą įmonės veiksmą vertino atskirai, neišanalizavo visų pateiktų įrodymų, nebuvo pakankamai aktyvus, todėl nepagrįstai nustatė, kad BUAB „Amilista“ bankrotas yra be tyčinio bankroto požymių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies pritaria šiems atskirojo skundo argumentams.

25Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti aplinkybes, susijusias su atsakovo pirmosios bankroto bylos nagrinėjimu Panevėžio apygardos teisme. Iš byloje esančių duomenų, Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad pirmą kartą atsakovui UAB „Amilista“ bankroto bylą 2009 m. gegužės 18 d. pareiškimu iškelti siekė kreditorius UAB „Doka Lietuva“. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą tenkino ir iškėlė atsakovui bankroto bylą konstatavęs, kad įmonė yra nemoki. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą, 2009 m. liepos 30 d. nutartimi panaikino minėtą Panevėžio apygardos teismo nutartį ir perdavė atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, turėtų spręsti, ar UAB „Doka Lietuva“ turi reikalavimo teisę į 40 744,99 Lt sumą, ar šios skolos mokėjimo terminai yra suėję. Pakartotinai sprendžiant atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą, Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atsiskaitė su ieškovu UAB „Doka Lietuva“ ir trečiuoju asmeniu UAB „Ekobetonas“, atsisakė kelti bankroto bylą atsakovui. Priimant šią nutartį atsakovo mokumo klausimas sprendžiamas nebuvo, jo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykis su į balansą įrašyto turto verte nebuvo nustatinėjamas. Nors bankroto bylą kelti buvo atsisakyta, matyti, kad ir kiti atsakovo kreditoriai – UAB „Betono mozaika“ ir AB „Vilijampolės gelžbetonis“ siekė iškelti atsakovui bankroto bylą. Atsakovo vadovas 2009 m. lapkričio 12 d. pareiškimu pats kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas iškelti atsakovui bankroto bylą, kuris buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi. Kreditoriai UAB „Betono mozaika“ ir AB „Vilijampolės gelžbetonis“ buvo įtraukti į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis. Taigi, nors atsakovas dar 2009 m. birželio mėnesį siekė išvengti bankroto bylos jam iškėlimo, atsiskaitė su kreditoriais, kurie inicijavo bankroto bylos jo atžvilgiu pradėjimą, tačiau jau 2009 m. lapkričio mėnesį, pakeitęs įmonės buveinės adresą, pats kreipėsi dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, būdamas bankroto procese aktyvus, šių aplinkybių nevertino, neišsiaiškino kas lėmė esminį atsakovo turtinės padėties pasikeitimą, pablogėjimą tokiu trumpu laikotarpiu (4 mėnesiai). Byloje nenustatyta nuo kurio momento atsakovas tapo faktiškai nemokus, ar atsiskaitymas su kreditoriais UAB „Doka Lietuva“ ir UAB „Ekobetonas“, kurie pirmieji inicijavo bankroto procesą atsakovo atžvilgiu, negalėjo turėti įtakos atsakovo nemokumui, nevertinti atsakovo vadovo veiksmai po to, kai įmonė tapo faktiškai nemoki. Byloje liko neatskleista kiek laiko įmonei esant faktiškai nemokiai ir nevykdant ūkinės veiklos jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

26Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas turėtų papildomai ištirti aplinkybes, kurios įtakojo spartų BUAB „Amilista“ mokumo sumažėjimą nuo 2009 m. birželio 22 d., t. y. nuo to momento, kai BUAB „Amilista“ atskiruoju skundu ginčijo Panevėžio apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Amilista“ bei joje konstatuotą faktą, jog atsakovas yra nemokus, nurodydamas, kad bankroto byla jam iškelta nepagrįstai ir neteisėtai, iki 2009 m. lapkričio 6 d., kai A. R., UAB „Amilista“ vadovas, pats kreipiasi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas iškelti UAB „Amilista“ bankroto bylą. Vertėtų ištirti ar šiam esminiam mokumo pasikeitimui turėjo įtakos aukščiau nutartyje minimi atsiskaitymai su kreditoriais UAB „Doka Lietuva“ ir UAB „Ekobetonas“, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Amilista“, bet su jais pilnai atsiskaičius atsiėmė savo prašymus.

27Byloje nustatyta, kad 2008-12-24 atsakovas, atstovaujamas direktoriaus A. R., už bendrą 96 033,67 Lt sumą perleido atsakovui priklausantį turtą (8 garažus) G. R.. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliantas pagrįstai kelia klausimą dėl BUAB „Amilista“ perleisto vienintelio turimo nekilnojamojo turto su įmonės vadovo ir vienintelio akcininko šeima susijusiems asmenims, nes nekilnojamojo turto pirkėjas G. R. yra buvusio atsakovo vadovo A. R. dukters krikštatėvis. Nors šis faktas nepatvirtina, kad G. R. yra susijęs su atsakovo įmone, tačiau tai patvirtina artimus ryšius tarp jo ir atsakovo vadovo A. R., kuris ir sudarė minėtą sandorį atsakovo vardu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien ta aplinkybė, kad sandoris sudarytas su artimais ryšiais susijusiais asmenimis, nereiškia, jog toks sandoris pats savaime neteisėtas, tačiau sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų nurodyto sandorio sudarymo aplinkybių, jo sudarymo ekonominio būtinumo, aplinkybės kodėl turtas buvo parduotas per pakankamai trumpą laiką (8 mėnesiai) nuo jo įsigijimo, sandorio šalių elgesio po turto pardavimo, garažų naudojimo fakto po sandorio sudarymo. Vien ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą, kurioje buvo ginčijamas šis sandoris, nepatvirtina sandorio teisėtumo, nes civilinė byla buvo nutraukta kreditoriui AB „Vilijampolės gelžbetonis“ atsisakius nuo ieškinio. Taigi sandorio ekonominio pagrįstumo ir teisėtumo klausimai, jo sudarymo (ne)prieštaravimas juridinio asmens tikslams, įtaka atsakovo (ne)mokumui nebuvo sprendžiami ir vertinti teisme. Teismas taip pat nenagrinėjo kokie ūkiniai santykiai susiklostė tarp BUAB „Amilista“ ir nekilnojamąjį turtą, t.y. 8 garažus įsigijusio G. R., nes, tiek apelianto teigimu, tiek ir iš A. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos Nr. 89-2-00040-09 t.5, b. l. 66), BUAB „Amilista“ turtas, konkrečiai armatūra, buvo laikoma viename iš parduotų garažų iki pat bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

28Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tapati įmonių veikla pati savaime nereiškia tyčinio bankroto požymio ar sąryšio su įmonės nemokumu, tačiau pažymi, kad situacija, kai įmonės dalininkai priima sprendimus ar atlieka veiksmus, kuriais sąmoningai siekiama sužlugdyti įmonę bei verslą perkelti į kitą jų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, paprastai yra vertinama kaip tyčinis bankrotas. Atsakovo vadovo sprendimai atleisti darbuotojus, perduoti visą veiklą naujai jo sutuoktinės įkurtai įmonei UAB „Arsteta“, parduoti nekilnojamąjį turtą, buvo galimai nenaudingi atsakovui ir nesąžiningi kreditorių atžvilgiu, nes tęsiant atsakovo veiklą, kuria šiuo metu sėkmingai užsiima UAB „Arsteta“, buvo objektyvi galimybė uždirbti pajamas ir grąžinti skolas kreditoriams. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių kuriomis buvę BUAB „Amilista“ darbuotojai perėjo dirbti į naujai įsteigtą įmonę UAB „Arsteta“. Nustačius kuriuo metu (iki ar po bankroto bylos atsakovui iškėlimo) ir kiek darbuotojų perėjo dirbti į naujai įsteigtą įmonę, o kiek darbuotojų liko dirbti bankrutuojančioje įmonėje, būtų galima tiksliau identifikuoti bankroto priežastis. Teismas turėtų nustatyti ar nėra tiesioginio ryšio tarp atsakovo nemokumo ir kitos įmonės steigimo bei darbuotojų įsidarbinimo UAB „Arsteta“. Pažymėtina, kad atsakovo direktorius A. R. UAB „Arsteta“ įsidarbino 2009 m. balandžio 8 d., o UAB „Arsteta“ direktoriaus pareigas eiti pradėjo nuo 2009 m. liepos 7 d., t. y. dar iki jo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, o tai leidžia daryti prielaidą, kad buvo ruošiamasi BUAB „Amilista“ bankrotui.

29Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB "Vaivorykštė" v. UAB "Revinė", bylos Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Valdas Dapkus v. Vida Urbienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2010.).

30Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus motyvus ir atsižvelgdama į tai, kad teismas neatliko pareigos nustatyti visas nagrinėjamam klausimui svarbias aplinkybes, ištirti visus įrodymus ir tik tuomet spręsti klausimą dėl UAB „Amilista“ bankroto pripažinimo tyčiniu, o dėl šios priežasties byloje būtinų ištirti ir nustatyti itin daug teisiškai reikšmingų aplinkybių, sprendžia, kad yra neatskleista bylos esmė, todėl skundžiama nutartis naikintina ir šis klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

32Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Amilista“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi iškėlė... 5. Kreditorius UAB „Utenos Lytagra“ prašė pripažinti UAB „Amilista“... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi atmetė kreditoriaus... 8. Teismas nustatė, kad 2008-12-24 BUAB „Amilista“, atstovaujamas... 9. Teismas kreditoriaus argumentus dėl naujai įsteigtos atsakovo vadovo... 10. 2009-01-23 UAB „Amilista“ su kreditoriumi pasirašė sutartį dėl... 11. Teismas pažymėjo, kad įmonės buveinės adreso pakeitimas negali būti... 12. Teismas, ištyręs bylos faktines aplinkybes ir įvertinęs pateiktus... 13. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 14. Atskiruoju skundu apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011... 15. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Amilista“ prašo... 16. Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius A. R. prašo apelianto skundą... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 18. Atskirasis skundas tenkintinas.... 19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria... 20. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas yra... 21. Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą... 22. Įmonės turtinę ir finansinę padėtį geriausiai turi žinoti jos vadovas.... 23. Aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su... 24. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad teismas neištyrė visų... 25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios... 26. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas turėtų papildomai... 27. Byloje nustatyta, kad 2008-12-24 atsakovas, atstovaujamas direktoriaus A. R.,... 28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios... 29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl... 30. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus motyvus ir atsižvelgdama į tai,... 31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti...