Byla e2A-553-302/2017
Dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. B. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1996-773/2016 pagal ieškovės M. B. K. ieškinį atsakovei I. K. dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė M. B. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą reikalavimui dėl ½ dalies ūkininko ūkio, priklausiusio R. K., mirusiam ( - ), pareikšti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 2) pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį R. K. ūkininko ūkio, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visumos, kaip įgytą jungtinės veiklos pagrindu su R. K., M. B. K. asmeninėn nuosavybėn priteisiant: ½ dalį žemės sklypo su statiniais, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį pastato-veršidės, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ) ; ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį pastato-karvidės, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį pastato-veršidės, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); 15/64 dalių žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės sklypo, adresu ( - ), reg. Nr. ( - ); ½ dalį žemės ūkio technikos bei padargų, esančių fermų teritorijoje, adresu ( - ): šiaudų, šieno paėmimo šakių, siloso paėmėjo, traktoriaus, dviejų priekabų, traktoriaus su šakėmis ir stumdytuvu, traktoriaus su pakrovėju, pakrovėjo su 5 vnt. priedų, svarstyklių, grūdų malūno, 2 vnt. grūdų gyvatukų, šaldytuvo pienui, melžimo aikštelės, buities reikmenų (šaldytuvas, skalbimo mašina, pečius, lova); ½ dalį žemės ūkio technikos, padargų, esančių sodybos teritorijoje, adresu ( - ): šieno, šiaudų rulonų preso, žalios savadarbės priekabos grūdams, 2 vnt. rulonų presų WELGER RP520 Master ir Metal-Fach Z562, kultivatoriaus trijų velenų, chemikalų purkštuvo, priekabos rulonams, trąšų barstytuvo, dirvos lygintojo, padargo, skirto smulkinti dirvos, pievos paviršių lėkštės, žolės smulkintuvo (mulčiuotojo), sėjamosios Amazone D9 4000, šieno, šiaudų grėblio „Dobilas“, priekabos (žalios), 3 vnt. grėblių, bulvių kauptuko, purkštuvo, srutų talpyklos, 2 vnt. mėšlo kratytuvų, žolės rulonų vyniotuvo, šieno vartytuvo, 2 vnt. vandens talpyklų, vartomo plūgo KVERNELAN, kombaino Dronningborg D4500; ½ dalį transporto priemonių: motociklo KTM, keturračio motociklo KYMEO Nr. ( - ) , sunkiojo keturračio motociklo Polaris, ratinio traktoriaus ChTZ Nr. ( - ), ratinio traktoriaus MTZ -82, ratinio traktoriaus ChTZ Nr. ( - ), ratinio traktoriaus ( - ) Nr. ( - ), savikrovės priekabos Krone Nr. ( - ), žalios traktoriaus puspriekabės Nr. ( - ), ratinio traktoriaus Zetor Nr. ( - ), ratinio traktoriaus Zetor 10641 Fortera Nr. ( - ), ratinio traktoriaus Kubota, savaeigės šienapjovės Fortschritt; ½ dalį galvijų: 42 vnt. buliukų; 69 vnt. telyčių; 41 vnt. karvių; ½ dalį piniginių lėšų, esančių Kredito unijos „Prienų taupa“ privalomojo pajaus sąskaitose Nr. ( - ), ( - ), banko einamojoje sąskaitoje Nr. ( - ), taupymo sąskaitose Nr. ( - ), ( - ), debetinės kortelės sąskaitoje Nr. ( - ).
  2. Ieškovė nurodė, kad ( - ) mirus jos sūnui R. K., jo palikimą priėmė jo sutuoktinė atsakovė I. K. ir ieškovė. Ieškovės teigimu, ji su savo sūnumi nuo 1989 m. bendrai ūkininkavo ir tokiu būdu vykdė bendrą jungtinę veiklą, todėl jai priklauso ½ dalis nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio R. K. ūkyje. Pasak ieškovės, nepraėjus trims mėnesiams po sūnaus mirties, ji žodžiu kreipėsi į atsakovę informuodama ją, kad visą laiką investavo į sūnaus ūkį, jame dirbo ir dėl to sutiko atsakovei sumokėti piniginę kompensaciją už jai tenkančią palikimo dalį, kuri atitiktų ¼ dalį ūkio vertės, tačiau atsakovė nesutiko.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu atnaujino terminą ieškiniui dėl paveldėto turto, atsiradusio po R. K. mirties ( - ), pareikšti, ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės M. B. K. atsakovei I. K. 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 2 128,20 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei ir panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Atsižvelgdamas į ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes dėl jungtinės veiklos vykdymo nuo 1989 m. siekiant bendro specifinio tikslo – ūkininko ūkio sukūrimo, teismas taikė tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK normas, taip pat teismas taikė ir specialiųjų įstatymų - Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ (galiojo nuo 1989 m. rugpjūčio 1 d. iki 1999 m. gegužės 19 d. (Žin., 1989, Nr.20-242) ir Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (galioja nuo 1999 m. gegužės 19 d. (Žin., 1999, Nr. 43-1358; 2002, Nr. 123-5537), nuostatas.
  3. Teismas nustatė, kad ieškovė su R. K. nebuvo sudariusi jungtinės veiklos sutarties, o jos veiklą, prisidedant prie ūkio darbų, vertino kaip epizodinę ir susijusią daugiau su asmeniniais jos ir sūnaus santykiais bei siekiu kontroliuoti tiek sūnaus asmeninį gyvenimą, tiek jam priklausančio ūkio veiklą.
  4. Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, teismas iš jų visumos nustatė, kad ūkininko R. K. ūkininkavimo pradžia buvo 1989 metais, kai R. K. grįžo iš karinės tarnybos, atvažiavo gyventi į ( - ) kaimą pas senelius ir užsiėmė ūkine veikla. Teismo vertinimu, ši ūkininkavimo pradžia negali būti laikoma R. K. ūkininko ūkio, kuris yra nuosavybės teisinių santykių ginčo objektas šioje civilinėje byloje, įsteigimu. Teismas pažymėjo, kad būtina įvertinti R. K. ūkininko ūkio plėtrą ilgalaikėje perspektyvoje, kadangi ūkis po jo įsteigimo ir įregistravimo 1996 metais iki R. K. mirties ( - ) buvo kuriamas devyniolika metų, jo struktūra ir turinys, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, iš esmės pasikeitė tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Atmesdamas ieškinį, teismas pažymėjo ir tai, kad ūkininkavimo pradžia 1989 metais buvo asmeninė R. K. veikla, nes ieškovė tuo metu gyveno Vilniuje, o į kaimą persikėlė gyventi jau po to, kai sūnus buvo gavęs žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą, kad R. K. ūkininko ūkio įsteigimo metu 1996 metais visus finansinius klausimus sprendė pats R. K., kuris rūpinosi ūkininko ūkiui teikiamomis paramomis, SAPARD lėšų gavimu, ūkio vystymu ir plėtra, asmeniškai tam gaudavo bei grąžindavo reikiamas pinigines lėšas, įsigijo reikiamą techniką, žemę ir fermas, buvo išauginęs galvijus, kurie buvo registruoti jo vardu.
  5. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo įrodinėjama tai, jog ieškovės valia buvo sukurti ūkininko ūkį, kuriame ieškovė būtų bendraturtė (dalininkė) jungtinės veiklos pagrindu, be to, į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad, R. K. steigiant ūkį, ieškovė jį kūrė kartu jungtinės veiklos sutarties pagrindu, ar vėliau veikė turėdama tikslą kaip ūkininko šeimos narys ar ūkininko partnerė savo vardu vystyti ir sukurti ūkį, kurio dalis priklausytų jai asmeninės nuosavybės teisėmis. Teismas atsižvelgė į tai, kad nei ieškovė, nei liudytojai negalėjo nurodyti, kiek konkrečiai lėšų ar kito turto į ūkį įnešė ieškovė, todėl vien tik ieškovės teiginiai, kad į ūkį ji įnešė savo pensiją, iš buto nuomos gaunamas pajamas ir darbą, visų teismo nustatytų aplinkybių kontekste, teismo nuomone, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė prisidėjo finansais ar kitu turtu prie ūkininko ūkio įsteigimo ir kūrimo jungtinės veiklos pagrindu. Teismas pažymėjo, kad 1995–2012 metais paskolos sutartys buvo sudaromos R. K. vardu, be to, šias paskolas ir grąžindavo pats R. K.. Įvertinęs į bylą pateiktas įvairias pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu buvo įgytas įvairus turtas, į kurio dalis ieškovė prašo nustatyti asmenines nuosavybės teises, teismas pažymėjo, kad minėtas sutartis kaip ūkininkas sudarė asmeniškai R. K. ir jis pats už įsigytą turtą atsiskaitė.
  6. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ūkininkas R. K. nuo 2010 m. gyveno atskirai nuo ieškovės, ieškovė paskutinius penkerius metus visiškai nesilankė ūkyje ir nereiškė jokių pretenzijų į ūkininko ūkio dalį, o pripažinti nuosavybės teises į dalį ūkio pareiškė tik po to, kai R. K. mirė ir buvo pradėtas spręsti palikimo priėmimo ir paskirstymo klausimas tarp palikimą paveldėjusios ūkininko R. K. sutuoktinės atsakovės I. K. ir jos.
  7. Teismas įvertino liudytojų parodymus, kad ūkininkas R. K. per ūkininko ūkio kūrimo ir vystymo laikotarpį visą savo uždirbtą pelną investavo į ūkį, jį labai išplėtojo, ką, teismo nuomone, patvirtina ir R. K. ūkininko ūkio balansai už 2013 m. ir 2015 m. Teismo vertinimu, R. K. ūkininko ūkio balanse registruota įvairi technika (penki automobiliai, trys motociklai, devyni traktoriai ir kt.) taip pat įvairūs neregistruoti ūkio padargai su ieškove jokio santykio neturi, kadangi jie buvo naudojami išimtinai asmeniškai paties R. K.. Teismas pažymėjo, kad R. K. ūkininko ūkio nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai nuosavybės teise priklausė ir buvo įregistruoti asmeniškai R. K. vardu ir su ieškovės nuosavybe nei teisiškai, nei faktiškai nebuvo sujungti, tuo tarpu ieškovė asmeninės nuosavybės teisėmis turėją žemės sklypą su statiniais, esančius ( - ), ir butą ( - ), kuriuos 2013 m. gegužės 24 d. dovanojimo sutartimi padovanojo dukrai R. R..
  8. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė prašo pripažinti jai ½ dalį R. K. ūkininko ūkio turto ir priteisti asmeninės nuosavybės teisėmis ½ dalis viso R. K. vardu registruoto turto, t. y. ne tik ūkininko ūkiui priklausiusių gyvulių (42 buliukų, 69 telyčių, 41 karvių), 27 žemės sklypų, įvairios žemės ūkio technikos ir transporto priemonių, R. K. ūkininko ūkio lėšų, bet taip pat ir žemės sklypą su statiniais, esančiais ( - ), kuriuos R. K. nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis 2012 m. gruodžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kai ieškovės išvytas iš namų gyveno fermose. Teismo vertinimu, tokie ieškinio reikalavimai ne tik nėra įrodyti pagal reiškiamą ieškinio pagrindą, bet ir neatitinkantys teisingumo ir sąžiningumo principų, nes vien tai, kad ieškovė sūnui daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus pradedant ūkininkauti jį morališkai parėmė, skatino užsiimti ūkininkavimu ir epizodiškai dalyvaudavo padedant sūnui ūkyje, negali būti laikoma pakankamu pagrindu jai pripažinti asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį jos sūnaus R. K. ūkininko ūkio nuosavybės teisėmis įgyto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto jungtinės veiklos pagrindu.
  9. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ieškovė negali būti pripažinta dalyvavusi įsteigiant R. K. ūkininko ūkį jungtinės veiklos pagrindu ar šį ūkininko ūkį sukuriant bendrai veikdama kaip ūkininko ūkio šeimos narys jungtinės veiklos pagrindu.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė M. B. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo santykiams taikomos tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK normos. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos tik 1964 m. CK normos. Kasacinis teismas yra pripažinęs, jog tai, kad ginčo turtas įgytas galiojant 2000 m. CK, nekeičia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmės, nes jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą iki 2000 m. CK įsigaliojimo, visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2011).
    2. Vertindamas R. K. įnašą į ūkininko ūkio steigimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybes, kad, steigdamas ūkininko ūkį, R. K. nenurodė jokių partnerių, kad įvairias pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu buvo įsigytas įvairus turtas, asmeniškai sudarė savo vardu. Teisinė ūkininko ūkio turto registracija R. K. vardu nereiškia, jog prie šio turto įsigijimo vykdydama jungtinę veiklą neprisidėjo ir ieškovė. Steigiant ūkininko ūkį, R. K. negalėjo įnešti savo turto, nes jo 1989-1993 metais neturėjo, ką patvirtina VĮ „Registrų centras“ raštas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2003 m. R. K. neturėjo jokių draudžiamųjų pajamų. Vienintelis R. K. indėlis į ūkį jo steigimo pradžioje buvo tik darbas. 1993 m. birželio 4 d. iš valstybės įgytas 11,21 ha žemės sklypas buvo įgytas panaudojus ieškovės dukters ir tuometinio ieškovės sutuoktinio investicinius čekius. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog tam tikri asmenys pervedė R. K. investicinius čekius, nepatvirtina to, jog jie prisidėjo prie ūkininko ūkio steigimo veikdami jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nes tokia sutartis nei su vienu asmeniu nebuvo sudaryta, yra nepagrįsta. Jeigu ieškovė nebūtų prašiusi dukters perduoti minėtus investicinius čekius, R. K. nebūtų turėjęs pajamų pirmojo žemės sklypo įsigijimui ir galimybės įsteigti ir įregistruoti ūkininko ūkį. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad R. K. ūkininko ūkio steigimo metu 1996 m. ieškovės valia buvo, jog steigiamas ūkis priklausytų asmeniškai R. K.. Ūkininko ūkis buvo registruojamas R. K. vardu tik dėlto, kad jam, kaip jaunam ūkininkui, buvo lengviau gauti Europos Sąjungos paramą.
    3. Spręsdamas ieškovės indėlio į jungtinės veiklos klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė ne tik įnešė savo darbą, turtą ir lėšas į bendrą jungtinę veiklą, bet pagrindžia ir tai, jog jos įnašas į ūkio steigimą ir plėtrą buvo pagrindinis ir ženkliai didesnis nei kito jungtinės veiklos dalyvio, t. y. R. K.. Akivaizdu, kad, jungtinę veiklą vykdant daugiau nei dvidešimt penkerius metus, per kuriuos visas turimas turtas, lėšos ir pajamos buvo investuojamos į bendrą veiklą, sudėtinga nustatyti tikslią įnašo dalį, todėl ieškovė teismo ir prašė vadovautis 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią tuo atveju, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, laikoma, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų dėl jos indėlio į bendrą jungtinę veiklą. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė į jungtinė veiklą įnešė savo turtą (1967 m. savo lėšomis pasistatė gyvenamąjį namą, esantį ( - ), kuriame gyveno ieškovė ir R. K., kai 1989 metais ėmėsi bendros veiklos; ieškovei nuosavybės teise priklausė prie gyvenamojo namo esantis 0,60 ha žemės sklypas; ūkio steigimo pradžioje ieškovė jau laikė gyvulius; ieškovės prašymu, jos dukters sutuoktinis nuolatiniam naudojimui perdavė autopakrovėją „UN-053“; 2004 m. vasario 6 d. ieškovė R. K. padovanojo žemės sklypus, esančius ( - ), reg. Nr. ( - ), reg. Nr. ( - ), ir 71/360 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), reg. Nr. ( - ); kredito unijos „Prienų taupa“ 2016 m. birželio 17 d. raštas patvirtina, kad R. K. laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2012 m. paimtos paskolos buvo užtikrintos fizinių asmenų laidavimu, viena iš laiduotojų buvo ir ieškovė, kuri kaip faktinė ūkio partnerė tokiu būdu prisiimdavo solidarią riziką), lėšas (ūkio steigimo pradžioje ieškovė visas turėtas santaupas investavo į ūkį; ieškovės pensija taip pat buvo naudojama ūkio reikmėms; ( - ) mirus ieškovės motinai, ieškovė paveldėjo visą jos turtą, kuris taip pat buvo skirtas ūkio plėtrai; ieškovė gaudavo pajamas iš jai nuosavybės teise priklausiusio buto, adresu ( - ), nuomos, kurias taip pat investavo į ūkį; ieškovės prašymu jos sutuoktinis ūkininko ūkiui buvo perleidęs visas savo asmenines santaupas ir pensiją; ieškovė skolinosi pinigus iš trečiųjų asmenų; ieškovės prašymu, jos dukra perleido savo ir artimųjų investicinius čekius ūkininko ūkiui; ieškovės prašymu, jos dukters šeima skolino pinigus ūkininko ūkiui), ieškovė į jungtinę veiklą įnešė ir savo darbą (vadovaudavo darbininkams, melždavo karves, šerdavo gyvulius ir dirbo kitus ūkio darbus), taip pat ir ieškovės pažintys turėjo įtakos ūkio plėtrai (žemės sklypus ūkio plėtrai dovanojo ir perdavė ieškovės giminaičiai bei pažįstami). Tuo metu, kai ūkis jau buvo išplėtotas ir modernizuotas, ieškovė nebedirbo fizinio darbo, tačiau vis tiek išliko asmeniu, kurio sprendimas organizuojant ūkį buvo paskutinis. Nors R. K. su ieškove nuo 2010 m. ir nebegyveno kartu, tačiau ūkyje jie ir toliau veikė kartu, ieškovė ir toliau investavo savo pensiją į ūkio išlaikymą, ką patvirtina 2008 m. lapkričio 10 d. įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo R. K. disponuoti piniginėmis lėšomis, ir kredito unijos „Prienų taupa“ grynųjų pinigų išėmimo kvitai, kurie patvirtina, kad R. K. pagal įgaliojimą nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. liepos 11 d. išgrynino iš ieškovės banko sąskaitos 28 868,54 Lt.
    4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad R. K. ūkininko balanse įregistruota įvairi technika bei kiti neregistruotu ūkio padargai ir žemės sklypas su statiniais, esantis ( - ), priklausantys R. K. priklauso asmeninės nuosavybės teise, neturi jokio santykio su ieškove. Būtent dėl ieškovės pradinio įnašo buvo įsteigtas ūkis, kuris nuolat plėtėsi ir generavo pajamas, iš kurių ir buvo įsigytas minėtas turtas, todėl jis yra ne asmeniškai su palikėju R. K. susijęs turtas, o ūkininko R. K. turtas, kuris dalintinas abiems jungtinės veiklos dalyviams lygiomis dalimis.
  2. Atsakovė I. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Nors ūkis buvo įsteigtas dar iki 2000 m. naujojo CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., tačiau ūkininko ūkio kūrimas buvo tęsiamas ir vėliau, todėl taikytinos teisės normos, numatytos tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str. 1 ir 2 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011). Ieškovės nurodoma kasacinio teismo nutartis nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, kadangi joje pateikti išaiškinimai buvo dėl nesusituokusių asmenų, kurie gyveno drauge neįregistravę santuokos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendžiami kitokio pobūdžio teisiniai klausimai, t. y. specifiniai santykiai, kuriuos reguliuoja ne tik CK, bet specialūs teisės aktai, reglamentuojantys ūkininko veiklą ir kitų ūkio narių turtinius santykius. Ieškovė niekada neatitiko R. K. ūkininko ūkio partnerės ar narės reikalavimų, taip pat nebuvo sudariusi bendros jungtinės veiklos sutarties, kas patvirtina, kad jos ir R. K. jokios bendros jungtinės veiklos, kuriant ūkininko ūkį ir jį plečiant, nebuvo. Aplinkybės dėl ieškovės tariamos finansinės paramos ir darbo ūkyje negali sukelti jokių teisinių pasekmių, kadangi ieškovė jau daugiau kaip 15 metų neatitinka formalaus statuso, kuris keliamas ūkininko ūkio nariams ar partneriams (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“, galiojusio iki 1999 m. gegužės 19 d., 6 str. 1 d. ir 4 d.; Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo, galiojusio nuo 2003 m. balandžio 1 d. 2 str. 3 p. ir 4 str. 5 d.).
    2. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad R. K. ūkininko ūkis buvo įsteigtas ir veikla vykdyta R. K. asmeniškai, nes ūkininko ūkio steigimo metu, t. y. 1996 m., visus finansinius klausimus sprendė pats ūkininkas R. K., kuris taip pat rūpinosi ūkiui teikiamomis paramomis, SAPRD lėšų gavimu, ūkio vystymu, asmeniškai gaudavo bei grąžindavo tam reikalingas pinigines lėšas, įsigydavo reikiamą techniką, žemę ir fermas, išaugino galvijus, kurie buvo registruoti jo vardu, samdė darbuotojus ir jiems mokėjo darbo užmokestį.
    3. Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad ieškovė neveikė kaip ūkininko ūkio partnerė ar kaip ūkininko šeimos narys, nes nuo R. K. ūkininko ūkio steigimo 1996 metais visą finansinę, administracinę ir ūkio darbų veiklą vykdė pats R. K.. Ieškovės epizodinis padėjimas, patarimų davimas ir jos, kaip mamos santykių su sūnumi natūrali išraiška, tačiau tokie veiksmai negali sukurti dalinės nuosavybės teisės į ūkį. Ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kad, R. K. steigiant ūkį, jį kūrė kartu jungtinės veiklos sutarties pagrindu ar vėliau veikė turėdama tikslą kaip ūkininko šeimos narys ar ūkininko partnerė savo vardu vystyti ir sukurti ūkininko ūkį, kurio dalis jai priklausytų asmeninės nuosavybės teise. Nei pati ieškovė, nei jos dukra, nei kiti liudytojai negalėjo nurodyti, kiek konkrečiai lėšų ar kito turto į ūkį investavo ieškovė, todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad vien ieškovės teiginiai, jog ji į ūkio veiklą įnešė savo pensiją, už buto nuomą gaunamas pajamas ir savo darbą, vertinant juos visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė savo finansais ar kitu turtu prisidėjo prie ūkininko R. K. ūkio įsteigimo ir kūrimo jungtinės veiklos pagrindu. Bylos duomenys patvirtina, kad didžioji dalis ūkio turto buvo sukurta būtent tada, kai R. K. su ieškove nebepalaikė jokių santykių. Tai, kad ieškovė pagrindinį savo turtą – žemės sklypą ir pastatus, esančius ( - ), kuris, kaip nurodė pati ieškovė, buvo jos su sūnumi ūkininkavimo pradžios pagrindas, likus daugiau nei dviem metams iki sūnaus mirties, padovanojo dukrai, tik patvirtina, kad ji nesiejo savęs ir savo turto su R. K. ūkininko ūkiu. Esant gyvam R. K., ieškovė nereiškė jokių pretenzijų į ūkininko ūkio dalį.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
  2. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

5Dėl ginčo santykiui taikytinų teisės normų

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jungtinės veiklos pagrindu kartu su sūnumi R. K. 1989 m. įsteigė ir kūrė ūkininko ūkį, t. y. dar iki 2000 m. naujojo CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., todėl, ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju taikytinos atitinkamos jungtinės veiklos teisinių santykių reglamentavimo teisės normos, numatytos 1964 m. CK. Savo poziciją ieškovė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2011. Tuo tarpu atsakovė tvirtina, kad nors ūkis ir buvo įsteigtas dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau ūkio kūrimas buvo tęsiamas ir vėliau, todėl taikytinos tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK teisės normos.
  2. Iš bylos medžiagos matyti, kad ūkio įsteigimo pradiniai darbai ir veiksmai buvo pradėti 1989 metais, teisiškai R. K. valstiečio ūkis laikomas įsteigtu nuo 1991 metų, po to kai 1991 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 220V Prienų rajono valdyba suteikė 11,21 ha žemės K. R. valstiečio ūkiui steigti ( - ), ką patvirtina Valstybinis žemės nuosavybės aktas Nr. 122 (e. bylos 5 t., b. l. 162–165) (Valstiečio ūkio įstatymo 4 str. (galiojusio iki 1999 m. gegužės 19 d.)). 1996 metais ūkis buvo perregistruotas į ūkininko ūkį ir vystomas iki 2015 metų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad sprendžiant, ar ieškovė ir R. K. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, turi būti vadovaujamasi tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK teisės normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 1, 2 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011).
  3. Ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2011 nagrinėjamu atveju netaikytina. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Pastebėtina, kad apeliantės nurodomoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiami kitokio pobūdžio teisiniai klausimai, t. y. teismas nagrinėjo nesusituokusių asmenų, kurie gyveno drauge neįregistravę santuokos ir nesudarę partnerystės sutarties, turto teisinį režimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiami klausimai, susiję su specifiniais santykiais, t. y. ne tik bendra jungtine veikla, bet ir bendra ūkininko ūkio veikla, kuriuos reglamentuoja ne tik CK bet specialieji teisės aktai – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ (galiojęs nuo 1989 m. rugpjūčio 1 d. iki 1999 m. gegužės 19 d. (Žin., 1989, Nr.20-242) ir Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nuostatos (galioja nuo 1999 m. gegužės 19 d. (Žin., 1999, Nr. 43-1358; 2002, Nr. 123-5537). Esant nurodytoms aplinkybėms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2011, pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs.
  4. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ (galiojusio iki 1999 m. gegužės 19 d.) 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad Valstiečio ūkis yra žemės produktų ir žaliavų gamintojas, valstiečio ūkio nariais laikomi sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, tėvai, giminaičiai ir kiti bendrai ūkį tvarkantys asmenys. Pagal šio įstatymo 4 straipsnį Valstiečio ūkis laikomas įsteigtu nuo valstybinio žemės nuosavybės akto išdavimo momento, kurį išduoda rajono Deputatų tarybos vykdomasis komitetas. To paties įstatymo 5 straipsnis numatė, kad Valstiečio ūkio nuosavybės objektai yra žemė, pastatai, statiniai, įrenginiai, įrengimai, transporto priemonės, žemės ūkio technika, pasėliai, sodiniai ir želdiniai, gyvuliai, produkcija, prekės, lėšos ir kitas turtas. Valstiečio ūkio narių turtiniai santykiai reguliuojami atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio bei Santuokos ir šeimos kodeksų normomis.
  5. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 str. 1, 2 dalys). CK 4721 straipsnyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis, steigiant ūkinę bendriją, turi būti notariškai patvirtinta.
  6. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. gegužės 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d.) 2 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad ūkis – šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas žemės ūkio veiklos vienetas; ūkininkas - fizinis asmuo, besiverčiantis žemės ūkio veikla savo vardu įregistruotame ir atstovaujamame ūkyje; ūkio nariai – savo nuolatiniu darbu ir turtu ūkio veikloje dalyvaujantys ūkininko šeimos nariai ir kiti asmenys. Ūkininko tėvams priklauso ta ūkio turto dalis, kurią jie savo darbu ar lėšomis ūkyje sukūrė (4 str. 3 d.). Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad, norint įregistruoti ūkį, turėjo būti pateiktas ūkio narių sąrašas.
  7. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2003 m. balandžio 1 d., 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad ūkis - ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma; ūkininkas - fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre; ūkininko partneris – fizinis asmuo (ūkininko sutuoktinis, pilnametis šeimos narys ar kitas fizinis asmuo), kuris kartu su ūkininku verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste pagal sudarytą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numatė, kad ūkis turi būti įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ūkininko vardu, o 4 dalyje numatyta, kad jeigu yra registruojamas ūkis, kurio ūkininkas žemės ūkio veikla verčiasi kartu su kitais asmenimis (partneriais), turi būti papildomai nurodyta: 1) jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo data; 2) partnerių vardai, pavardės, asmens kodai, gyvenamoji vieta; 3) partnerių bendrai veiklai skirtos žemės naudojimo teisinis pagrindas ir žemės kadastriniai duomenys, jei partneriai bendrai veiklai skiria žemę; 4) asmuo arba asmenys, turintys teisę veikti visų partnerių vardu.
  8. Nuostata, kad ūkininko partneriais yra laikomi fiziniai asmenys (ūkininko sutuoktinis, pilnamečiai šeimos nariai ar kiti fiziniai asmenys), kurie kartu su ūkininku verčiasi žemės ūkio veikla pagal sudarytą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, yra išlikusi dabar galiojančioje Ūkininko ūkio įstatymo redakcijoje.
  9. 2000 m. CK 6.969 straipsnio 1 dalis nustato, kad Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.
  10. Nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste darytina išvada, kad nuo 1999 m. iki 2003 m. ūkio nariais buvo pripažįstami savo nuolatiniu darbu ir turtu ūkio veikloje dalyvaujantys ūkininko šeimos nariai ir kiti asmenys, kurie, registruojant ūkį, turėjo būti nurodyti kaip nariai. Ūkininko tėvams priklausė ta ūkio turto dalis, kurią jie savo darbu ar lėšomis sukūrė (Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. gegužės 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d.) 4 d. 3 p.). Nuo 2003 m. balandžio 1 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje atsirado nauja sąvoka – ūkininko partneriai (2 str. 2 d.), taip pat imperatyviai buvo įtvirtinta, kad jog ūkininko partneriai turi būti išviešinti (4 str. 5 d.). Jeigu registruojamas ūkis, kurio ūkininkas žemės ūkio veikla verčiasi kartu su kitais asmenimis (partneriais), turėjo būti papildomai nurodoma jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo data; partnerių asmens duomenys; partnerių bendrai veiklai skirtos žemės naudojimo teisinis pagrindas ir žemės kadastriniai duomenys, jei partneriai bendrai veiklai skiria žemę; asmuo arba asmenys, turintys teisę veikti visų partnerių vardu. Analogiški reikalavimai yra išlikę ir dabar galiojančioje Ūkininko ūkio įstatymo redakcijoje.
  11. Taigi nuo 1999 m. ūkio narių statusą buvo siekiama vis labiau teisiškai apibrėžti. Galimybė būti neregistruotam kaip ūkininko partneriui Ūkininkų ūkių registre ir dėl to neprarasti teisės į turto dalį buvo įtvirtinta tik vieninteliam subjektui – ūkininko sutuoktiniui (4 str. 5 d.), kas suponuoja išvadą, kad kitiems ūkininko šeimos nariams buvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas sudaryti jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį ir būti įregistruotiems Ūkininkų ūkių registre.
  12. Akivaizdu, kad ieškovė niekada neatitiko R. K. ūkininko ūkio partneriui ar nariui įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi niekada nebuvo registruota nei kaip ūkio narė, nei kaip ūkininko partnerė, nebuvo sudariusi su ūkininku įstatymo reikalaujamos privalomos jungtinės veiklos sutarties.

6Dėl įrodymų vertinimo

  1. Didžioji dalis ieškovės apeliacinio skundo argumentų yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimus, kurie, anot apeliantės, ir sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Apeliantė tvirtina, kad, vertindamas R. K. indėlį į ūkininko ūkio steigimą ir kūrimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad ūkis ir visas turtas buvo registruotas tik R. K. vardu, o, pasisakydamas dėl ieškovės indėlio steigiant ūkį, nors įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtino, jog ieškovė ne tik prisidėjo savo darbu prie ūkio veiklos, bet įnešė ir savo turtą bei turimas lėšas, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė negali būti pripažinta dalyvavusi įsteigiant R. K. ūkininko ūkį jungtinės veiklos pagrindu.
  2. Civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai suteikia teisę bylos šalims spręsti, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais remdamosi jos įrodinės, siekdamos pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tuo tarpu lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).
  4. Atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į tai, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).
  5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės ir padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog dalyvavo įsteigiant ir vystant R. K. ūkininko ūkį kaip ūkio narė ar jungtinės veiklos partnerė.

7Dėl ieškovės ir R. K. indėlio kuriant ūkininko ūkį

  1. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ūkininko R. K. ūkininkavimo pradžia buvo 1989 metais, kai jis grįžo iš karinės tarnybos, atvažiavo gyventi į ( - ) kaimą pas senelius, o ne pas ieškovę kaip ji nurodo savo skunde, ir pradėjo ūkinę veiklą, tačiau, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, ši ūkininkavimo pradžia negali būti sutapatinama su R. K. ūkininko ūkio, kuris yra nuosavybės teisinių santykių ginčo objektas šioje civilinėje byloje, įsteigimu.
  2. Bylos duomenys patvirtina, kad R. K., nurodydamas, kad turi dvi žemės ūkio mašinas DT-20 ir DT-75 bei 9 raguočius ir planuoja steigti privatų specializuotą augalininkystės ir gyvulininkystės ūkį bei statyti namą ir ūkinį pastatą, tik 1993 m. sausio 8 d. kreipėsi į Prienų raj. Šilavoto apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu parduoti 11,27 ha žemės sklypą ( - ) kaime (e. bylos t. 6, b. l. 25). Minėtą žemės sklypą ūkininkas R. K. įsigijo 1993 m. birželio 4 d. Žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už 53 506 investicinius čekius, kurie, kaip matyti iš į bylą pateikto mokėjimo pranešimo, buvo nurašyti iš R. K. investicinės sąskaitos Nr. I-14448 (e. bylos 6 t., b. l. 28-31). Nors apeliantė ir tvirtina, kad žemės sklypo įsigijimui jos pačios prašymu buvo panaudoti jos dukters R. R. ir sutuoktinio P. K. investiciniai čekiai, ką, anot jos, patvirtina į bylą pateikti Lietuvos taupomojo banko knygelių išrašai, iš kurių matyti, kad iš R. R. taupomosios knygelės 1993 m. balandžio 16 d. buvo nurašyti 43 092 investiciniai čekiai į sąskaitą Nr. 14448, o iš P. K. taupomosios knygelės 1993 m. balandžio 16 d. buvo nurašyti 48 228 investiciniai čekiai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tai, jog kiti asmenys R. K. pervedė investicinius čekius, savaime nepatvirtina, kad jie prisidėjo prie ūkininko ūkio steigimo veikdami jungtinės veiklos pagrindu. Byloje nepaneigta tai, kad tiek su seserimi, tiek su ieškovės sutuoktiniu P. K. R. K. asmeniškai atsiskaitė. Be to, bet kuriuo atveju teisėjų kolegija neįžvelgia tiesioginio priežastinio ryšio tarp ieškovės tariamo indėlio vykdant jungtinę veiklą bei plėtojant ūkį ir to fakto, kad R. K. sesuo R. R., būdama pilnametė, laisva valia paskolino jai nuosavybės teise priklausiusius investicinius čekius broliui.
  3. Pagal byloje esantį Ūkininko ūkio įregistravimo 1998 m. gruodžio 23 d. pažymėjimą Nr. 499, R. K. ūkininko ūkis įregistruotas 1996 metais, vienintelis jame nurodytas ūkininkas buvo R. K., kiti duomenys apie asmenis, kurie būtų steigę ūkį jungtinės veiklos sutarties pagrindu ar būtų buvę ūkininko ūkio nariais nebuvo nurodyti (e. bylos t. 5, b. l. 149). 1998 m. R. K. nuosavybės teise priklausęs žemės plotas sudarė 11, 21 ha. Kaip jau buvo minėta, šią ūkininko ūkio žemę R. K. buvo įsigijęs asmeniškai 1993 m. birželio 4 d. Žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad tai, jog ūkininko ūkio įsteigimo metu pats R. K. santaupų ir lėšų neturėjo, o pagrindas ūkininko ūkio steigimui buvo iš valstybės įgytas žemės sklypas, nepaneigia R. K., kaip ūkininko ūkio steigėjo, teisių, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ 4 straipsnį valstiečio ūkis laikomas įsteigtu nuo valstybinio žemės nuosavybės akto išdavimo momento, valstybinį žemės nuosavybės aktą išduoda rajono Deputatų tarybos vykdomasis komitetas, o iš į bylą pateikto Valstybinis žemės nuosavybės akto Nr. 122 matyti, kad dar 1991 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 220V Prienų rajono valdyba suteikė 11,21 ha žemės K. R. valstiečio ūkiui steigti ( - ) (e. bylos 5 t., b. l. 162–165). Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, kad pastatas-karvidė, reg. Nr. ( - ), ir pastatas-veršidė, reg. Nr. ( - ), esantys ( - ), buvo įgyti asmeniškai R. K. 1996-1997 metais likviduojant Prienų rajono ( - ) žemės ūkio bendrovę pagal 1996 m. rugpjūčio 6 d. ir 1996 m. rugsėjo 24 d. akcininkų susirinkimo protokolus, ( - ) ŽŪB pajininkams perleidus asmeniškai R. K. dalį pajų (e. bylos t. 5, b. l. 153–160), kas taip pat pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip R. K. ūkininko ūkio įsiteigimo pagrindas.
  4. Bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu, kai R. K. pradėjo ūkininkauti, ieškovė gyveno Vilniuje, o į kaimą persikėlė gyventi tik tada, kai R. K. buvo jau gavęs žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą. To, teikdama paaiškinimus teismui, nepaneigė ir pati ieškovė, nurodydama, kad į kaimą grįžo gyventi, kai sulaukė pensinio amžiaus (2016 m. spalio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 29 min. iki 1 val. 14 min.). Iš VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 16 d. pažymos Nr. KA_PZ2-139 matyti, kad ieškovei senatvės pensija buvo paskirta 1994 m. gruodžio 1 d. (e bylos t. 6, b. l. 37). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ūkininko ūkio kūrimo pradžioje ieškovė siekė, jog steigiamas ūkis priklausytų ir jai. Kad tokio siekio ieškovė neturėjo, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir jos pačios dukters teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai, jog R. K. ūkininko ūkį įsiregistravo savo vardu 1996 metais, o mama (ieškovė) nusprendė duoti sūnui žalią šviesą ir nesimaišyti, nes taip jaunas ūkininkas gaus valstybės paramą, SAPARD lėšas, galės vystyti ūkį.
  5. Pastebėtina, kad ieškovė savo teiginius apie jos indėlį kuriant ūkininko ūkį didžiąja dalimi grindžia liudytojų parodymais. Pasisakant dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad, vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, būtina atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme kasacinio teismo vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai.
  6. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta nemažai liudytojų. Atsižvelgiant į tai, kad visus liudytojus sieja tam tikri asmeninio pobūdžio santykiai su bylos šalimis, į tai, kad R. K. ūkininkavimo pradžia buvo beveik prieš trisdešimt metų, todėl tam, ką atsimena liudytojai, galėjo turėti nemažai įtakos ir laiko faktorius bei jų asmeninis požiūris į tam tikras bylai svarbias aplinkybes, bei į tai, kad liudytojų parodymai tam tikrais klausimais nesutampa, apeliacinės instancijos teismas šiems parodymams nesuteiks didelės reikšmės. Tačiau net ir nevertinant liudytojų parodymų, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje yra neginčijamai nustatyta pakankamai aplinkybių, patvirtinančių, kad ūkininko ūkį R. K. įsteigė ir kūrė savarankiškai, be ieškovės indėlio.
  7. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. asmeninės nuosavybės teise priklausė 27 žemės sklypai arba sklypo dalys (e. bylos t. 1, b. l. 25–27). Tik du iš jų ir vieno sklypo dalį R. K. buvo padovanojusi ieškovė, ką patvirtina į bylą pateiktos 2004 m. vasario 6 d. ir 2009 m. sausio 19 d. dovanojimo sutartys (e. bylos t. 1, b. l. 71–72; 73–74; 75–76). Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 str. 1 d.). Akivaizdu, kad pagrindinis šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui, kas leidžia daryti išvadą, jog faktas, jog ieškovė nusprendė padovanoti sūnui žemės sklypus negali būti vertinamas, kaip patvirtinantis ieškovės siekį tapti R. K. ūkininko ūkio bendraturte (nare). Priešingai, faktas, kad ieškovė žemės sklypus sūnui dovanojo, o ne, pavyzdžiui, išnuomojo, tik patvirtina, kad ieškovė norėjo, jog ūkininko ūkis ir visi jo objektai nuosavybės teise priklausytų būtent R. K.. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, jog savo turtą ieškovė dovanojo ne tik išimtinai sūnui R. K., bet ir dukrai R. R.. (e. bylos t. 1, b. l. 17–23). Toks ieškovės elgesys vertintinas kaip natūrali šeimos narių tarpusavio santykių išraiška.
  8. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad R. K. nuo ūkininko ūkio steigimo 1996 metais visą aktyvią finansinę, administracinę ir ūkio darbų veiklą vykdė pats. Šios teismo išvados negali paneigti ir Kredito unijos „Prienų taupa“ 2016 m. birželio 17 raštas (e. bylos t. 6, b. l. 60), kuriame nurodyta, kad R. K. 1995-2012 metais paimtos paskolos buvo užtikrintos fizinių asmenų laidavimu, viena iš laiduotojų buvo ir ieškovė M. B. K., taip pat ir į bylą pateiktos laidavimo sutartys: 2004 m. liepos 7 d. laidavimo sutartis (e. bylos t. 8, b. l. 163–164) ir 2005 m. gruodžio 20 d. laidavimo sutartis (e. bylos t. 8, b. l. 175–176), kuriomis ieškovė užtikrino R. K. vardu prisiimtų prievolių įvykdymą. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas, laisva valia prisiima įsipareigojimą atsakyti kito asmens kreditoriui tuo atveju, jei tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, tačiau laidavimo sutarčių pasirašymo faktas, ypač nagrinėjamu atveju, kai visos paskolos buvo grąžintos, niekaip negali patvirtinti to, kad ieškovė, būdama laiduotoja, įgavo tam tikras teises į ginčo turtą.
  9. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, kad asmeniškai savo vardu, o ne kartu su ieškove R. K. buvo įsigijęs ir visą ūkiui reikalingą techniką: šieno presą, šienapjoves, grėblį, savaeigį mėšlo šalinimo krautuvą, vartytuvą, savikrovę priekabą su smulkintuvu, grūdų traiškytuvą, germinatorių, pašarų transporterį, siloso atkandėją, traktorių, diskinį plūgą, mechaninę universalią sėjamąją ir kt. (e. bylos t. 4, b. l. 6–64; 125–139); R. K. vardu buvo registruoti visi galvijai; R. K. savo vardu nuomojosi iš trečiųjų asmenų žemės ūkio paskirties žemę (e. bylos t. 4, b. l. 65–67); pats asmeniškai rūpinosi pieno pridavimu superkančiosioms įmonėms (e. bylos t. 4, b. l. 68–72; 85–105); pats teikė paraiškas paramai bei išmokoms iš valstybės gauti (e. bylos t. 8, b. l. 179–199); visos paskolos sutartys, kurių pagrindu buvo gautos lėšos ūkio plėtrai, buvo sudaromos būtent tik R. K. vardu (e. bylos t. 8, b. l. 150–152; 160–162; 170–172), be to, jis visas paskolas asmeniškai ir grąžindavo (e. bylos t. 8, b. l. 4–149). VŠĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2016 m. gegužės 26 d. raštas patvirtina, kad ūkininkas R. K. 2002 – 2015 metais paslaugų teikimui reikalingus dokumentus ir duomenis pateikdavo pats asmeniškai, ūkio plėtros, investicijų planus ir su tuo susijusias rizikas bei atsakomybę prisiimdavo vienasmeniškai (e. bylos t. 4, b. l. 153). Tuo tarpu VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, ieškovė niekada nebuvo įregistravusi ūkininko ūkio, taip pat niekada nebuvo ūkininko partnerė, kurios statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas, be to, ieškovė niekada nebuvo įregistravusi žemės ūkio valdos ir įsiregistravusi kaip ūkinių gyvūnų laikytoja, ieškovė niekada nėra pateikusi žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaracijos (e bylos t. 7, b. l. 143).
  10. Nurodytų faktų kontekste spręstina, kad byloje yra įrodyta, kad ūkį įsteigė ir jo finansine bei administracine veikla ir vystymu pastoviai asmeniškai rūpinosi būtent R. K..
  11. Tuo tarpu ieškovės teiginiai dėl jos indėlio steigiant ūkį didžiąja dalimi grindžiami išimtinai tik liudytojų parodymais ir jos pačios samprotavimais, o ne objektyviais duomenimis. Apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginį apie tai, kad ji ūkio tikslams skyrė visą savo pensiją ir iš nuomojamo buto gautas pajamas. Bet kuriuo atveju, net ir priimant tą versiją, kad ieškovė visą savo senatvės pensiją, nepaisant to, kad kiekvienas žmogus turi išlaidų, susijusių su pragyvenimu ir asmeniniais poreikiais, investavo į ūkį, tai, atsižvelgiant į jos nedidelį dydį (pavyzdžiui, 1994 m. gruodžio 1 d. ieškovės senatvės pensija sudarė 125,90 Lt, 1995 m. svyravo nuo 125,90 Lt iki 152,32 Lt; 1996 m. – nuo 162,32 Lt iki 190,54 Lt; 1998 m. – nuo 235,54 Lt iki 262,07 Lt; nuo 2000 m. iki 2002 m. kovo mėn. senatvės pensija buvo 266,12 Lt; 2004 m. apie 300 Lt, 2007 m. apie 500 Lt, 2010 m. ir 2011 m. - 655,18 Lt, 2012 m. – 2014 m. - 665,17 Lt (e bylos t. 6, b. l. 37–54)) ir į tai, kad ūkininkaujant buvo disponuojama tūkstantinėmis sumomis (e. bylos t. 8, b. l. 4–149), darytina išvada, jog ieškovės indėlis visame ūkio balanse bet kuriuo atveju būtų tik simbolinis. Iš R. K. ūkininko ūkio balanso matyti, kad 2013 m. gruodžio 31 d. ūkininko ūkį sudarė turtas, kurio vertė 346 159 Eur (1 195 219 Lt), iš kurių 217 394 Eur (750 619 Lt) sudarė ilgalaikis turtas, 38 658 Eur (133 481 Lt) sudarė biologinis turtas, 90 106 Eur (311 119 Lt) - trumpalaikis turtas, iš kurio 36 833,87 Eur (127 180 Lt) buvo pinigai (e. bylos t. 1, b. l. 124-125).
  12. Jokių įrodymų, bent preliminariai patvirtinančių tai, kad ( - ) mirus ieškovės motinai, ieškovė visą 1993 m. sausio 8 d. pavedėjimo liudijimo pagrindu paveldėtą turtą (e bylos t. 1, b. l. 24) skyrė ūkio plėtrai, taip pat nebuvo pateikta.
  13. Nors ieškovė ir tvirtina, kad 2008 m. lapkričio 10 d. ji buvo išrašiusi įgaliojimą R. K., kuriuo suteikė teisę sūnui disponuoti jos sąskaitoje esančiomis lėšomis, tačiau tai savaime negali patvirtinti, kad šias lėšas R. K. naudojo ūkio reikmėms. Ieškovei nepateikus jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad minėti pinigai buvo panaudoti būtent ūkio reikmėms, negali būti atmesta ir ta galimybė, kad R. K. paėmęs pinigus iš banko juos atiduodavo ieškovei naudoti joms pačios poreikiams tenkinti. Kaip neįrodytas atmestinas ir apeliantės teiginys, jog jos sutuoktinis P. K. savo senatvės pensiją taip pat atiduodavo R. K. ir investavo į ūkį. Vien faktas, kad P. K. gavo senatvės pensiją, ką patvirtinta VSDFV Alytaus skyriaus 2016 m. birželio 30 d. pažyma (e. bylos t. 7, b. l. 133–135), nėra pakankamas daryti minėtą išvadą. Motyvuojant dėl jos indėlio į ūkį, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad tik dėka jos R. R. sutuoktinis perdavė nuolatiniam naudojimui R. K. ūkiui autopakrovėją „UN-053, vertintina kaip tiesiogiai nesusijusi su bendra jungtine veikla tarp jos ir R. K.. Aplinkybė, kad ieškovė buvo kelių R. K. sudarytų paskolos sandorių laiduotoja, taip pat, kaip jau buvo minėta anksčiau, negali patvirtinti ieškovės teiginių apie jos tariamą finansinį indėlį į ūkio veiklą.
  14. Apeliantės nurodyti argumentai, kad jungtinės veiklos faktą patvirtina jos darbas ūkyje (vadovavimas darbininkams, buhalterės funkcijų atlikimas, gyvulių priežiūra, karvių melžimas, kitų ūkio darbų vykdymas) bei pažintys taip pat nėra pagrįsti, tačiau net ir laikant, kad ieškovė padėjo sūnui atlikti tam tikrus ūkio darbus ir juos kurį laiką siejo bendra buitis, tai negali būti vertinama kaip jungtinė veikla steigiant ir vystant ūkininko ūkį. Ieškovės fizinė ir moralinė pagalba sūnui nagrinėjamos bylos kontekste vertintina kaip įprasta sūnaus ir motinos asmeninių tarpusavio santykių išraiška, o ne kaip siekis tapti sūnaus partnere, veikiant jungtinės veiklos sutarties pagrindu.
  15. Taigi, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantės teiginiai, kad ji į ūkį investavo savo pensiją, iš buto nuomos gautas pajamas ir kitą turtą bei savo darbą, visų bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių kontekste negali būti vertinamas kaip pagrindas išvadai dėl bendros jungtinės veiklos.
  16. Nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu ir tvirtino, kad ją ir sūnų R. K. siejo tarpusavio pasitikėjo santykiai, kas ir sąlygojo tokią situaciją, kad faktiniai tarp jos ir sūnaus susiklostę santykiai nebuvo įforminti, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2010 metų, kai R. K. paliko ieškovės namus ir 2012 metais įsigijo savo nuosavą namų valdą (e. bylos t. 1, b. l. 28–32), šalių santykiai buvo įtempti ir konfliktiški iki pat R. K. žūties. Net ir pašlijus tarpusavio santykiams, kuriais iš esmės ir grindžiama ieškovės pagalba R. K., ji jokių pretenzijų į ūkininko ūkio dalį nereiškė tol, kol buvo pradėtas spręsti palikimo priėmimo ir paskirstymo klausimas tarp palikimą paveldėjusios ūkininko R. K. sutuoktinės atsakovės I. K. ir ieškovės. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, papildomai patvirtina tai, kad ieškovė niekada savęs nelaikė R. K. ūkininko ūkio dalininke ar partnere. Be to, ir pati ieškovė savo veiksmais, t. y. tuo, kad savo pagrindinį turėtą turtą – žemės sklypą ir pastatus, esančius ( - ), kurie, kaip pati ieškovė nurodė, buvo judviejų su sūnumi ūkininkavimo pagrindas, 2013 metais padovanojo savo dukrai (e. bylos t. 1, b. l. 17–21), patvirtina tai, kad ji savęs nesiejo su sūnaus ūkiu.
  17. Ieškovė prašo pripažinti jai ½ dalį R. K. ūkininko ūkio turto ir priteisti asmeninės nuosavybės teisėmis ½ dalis viso R. K. vardu registruoto turto, t. y. ne tik ūkininko ūkiui priklausiusių gyvulių (42 buliukų, 69 telyčių, 41 karvių), 27 žemės sklypų, įvairios žemės ūkio technikos ir transporto priemonių, ūkininko ūkio lėšų, bet taip pat ir žemės sklypą su statiniais, esančiais ( - ), kuriuos R. K. nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis 2012 m. gruodžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (e. bylos t. 1, b. l. 28–32). Tokį reikalavimą ieškovė grindžia tik samprotavimais, kad be jos indėlio R. K. nebūtų įsteigęs ūkininko ūkio, generavusio pajamas, iš kurių ir buvo nupirktas sklypas su statiniais. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypus su statiniais, esančiais ( - ), R. K. įsigijo asmeniškai, teisėjų kolegija, atmesdama aukščiau nurodytus ieškovės samprotavimus, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad toks ieškovės reikalavimas neturi jokio teisinio pagrindo.
  18. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog dalyvavo įsteigiant R. K. ūkininko ūkį jungtinės veiklos pagrindu, vertintina kaip tinkamai motyvuota, atitinkanti faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė apeliaciniame skunde nurodomų pirmosios instancijos teismo neva padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kas suponuoja išvadą, kad apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai jau padarė teismas.

8Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

9Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos.
  3. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismas, siekdamas neriboti ieškovės teisės apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, 2017 m. sausio 13 d. nutartimi ieškovei atidėjo 2 136 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo. Įvertinus tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, iš ieškovės valstybei priteistina 2 136 Eur žyminio mokesčio už išnagrinėtą apeliacinį skundą.
  4. Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ji už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų (e. bylos, t. 14, b. l. 16–17).
  5. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatūros 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytas maksimalus už atsiliepimo į apeliacinį į skundą parengimą užmokesčio dydis – 1 031,29 Eur (1,3 koeficientas dauginamas iš Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (atsiliepimas į apeliacinį skundą rengtas 2017 m. sausio mėnesį, o užpradėjusio ketvirčio, t. y. 2016 m. trečio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 793,3 Eur). Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 000 Eur.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

11Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Iš ieškovės M. B. K. (a.k. ( - ) priteisti atsakovei I. K. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

13Iš ieškovės M. B. K. (a.k. ( - ) priteisti valstybei 2 136 Eur (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt šešis eurus) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Ryšiai