Byla e2A-227-601/2017
Dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. B., tretiesiems asmenims D. B., J. B., D. Ž. dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 6 787,50 Lt žalos atlyginimo, 153 Lt žyminio mokesčio, 5 procentus metinių palūkanų. Nurodo, kad tarp ieškovės ir atsakovo V. B. 2011-03-17 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta transporto priemonė AUDI 80, valst. Nr. ( - ), valdytojų civilinė atsakomybė. 2012-02-19 Varėnoje, ( - ) eismo įvykio metu buvo sugadintas J. B. priklausantis turtas, automobilis MERCEDES BENZ, valst. Nr. ( - ). Įvykis įvyko dėl transporto priemonės AUDI 80, valst. Nr. ( - ) vairuotojo D. B. kaltės. 2012-02-19 įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 13 575 Lt dydžio draudimo išmoką. Eismo įvykio metu transporto priemonės vairuotojas D. B. buvo 19 metų amžiaus. Apdraustasis neinformavo draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, t. y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui, dėl šios priežasties apdraustasis privalo grąžinti draudikui AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtos išmokos dalį.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu:

  • Ieškinį atmetė.
  • Priteisė iš ieškovės AB ,‚Lietuvos draudimas“ 121 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. B..
  • Priteisė iš ieškovės AB ‚Lietuvos draudimas“ 15,81 Eur bylinėjimosi išlaidų (pašto išlaidų) valstybei.
Teismas vertino, kad nei J. B., nei D. B. nei ATPK, nei civiline tvarka nėra pripažinti kaltais dėl 2012-02-19 eismo įvykio. Iki šiol nėra įrodyta aplinkybė, kad prieš įvykstant 2012-02-19 eismo įvykiui D. B. padarytas KET pažeidimas turėjo priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis (automobilio MERCEDES BENZ, valst. Nr. ( - ) sugadinimu). Byloje esantis ekspertizės aktas taip pat nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kas kaltas dėl 2012-02-19 įvykusio eismo įvykio. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo su atsakovu V. B. 2011-03-17 sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. ( - ) pagrindu atlyginti kilusią žalą ir laikyti ją kaip sutartinės prievolės įvykdymą. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog dėl eismo įvykio, kurio metu susidūrė J. B. vairuojamas automobilis Mercedes Benz ir D. Ž. vairuojamas automobilis Toyota Avensis yra kaltas automobilio AUDI vairuotojas D. B.. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtose administracinėse bylose yra užfiksuota, jog dėl įvykio kilimo neatsargus buvo ir pats J. B., kuris pradėjo lenkimo manevrą, o ne sustojo, taip pažeisdamas pareigą būti atidžiu ir atsargiu, pasirenkant kliūties išvengimo būdą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra savo srities žinovas, profesionalus verslo subjektas, todėl jam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai. Atitinkamai, jeigu ieškovas 2013-09-12 išmokėjo 6 785 Lt J. B., vertindamas jį kaip nukentėjusįjį, o D. B. kaip vienintelį kaltą asmenį dėl 2012-02-19 eismo įvykio kilimo, remdamasis administracinės teisės dokumentu - 2013-08-29 Alytaus policijos nutarimo pagrindu, o šį nutarimą panaikinus ir teismui konstatavus, kad D. B. nėra kaltas dėl įvykio, ieškovas neturi pagrindo reikalauti dalies draudimo išmokos grąžinimo iš atsakovo kaip draudėjo. Pripažinus, kad nėra sąlygų D. B. civilinei atsakomybei kilti, jis nėra 2012-02-19 eismo įvykio kaltininkas, atitinkamai ieškovui nebuvo pareigos mokėti J. B. draudimo išmoką. Teismas vertino, jog nepateisinama tai, kad ieškovė, 2013-09-12 išmokėjo draudimo išmoką neįsitikinusi draudžiamojo įvykio buvimu, nesant įsiteisėjusių procesinių dokumentų, kurių pagrindu būtų nustatyta D. B. kaltė dėl 2012-02-19 eismo įvykio. Dėl nurodyto ieškovė turi prisiimti ir visas iš savo nepagrįsto sprendimo – išmokėti draudimo išmoką – kylančias neigiamas pasekmes. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas atvejis nepatenka į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 65 punkte įtvirtinus atvejus, kada turima teisė susigrąžinti iš nukentėjusiojo asmens nepagrįstai jam išmokėtą draudimo išmoką, nes tik pats ieškovas yra kaltas dėl savo skubos veiksmų. Ieškovei tenka pareiga įrodyti ne tik draudimo išmokos išmokėjimo faktą, bet ir įrodyti, ar pagrįstai ji išmokėta, esant visoms sąlygoms D. B. atsakomybei kilti, ar draudimo išmokos dydis yra priežastiniu ryšiu susijęs su atsakovo, kaip draudėjo, pareigų iš draudimo sutarties nevykdymu. Ieškovė faktiškai 2012-10-25 ir 2014-06-25 mokėjimo nurodymais yra sumokėjusi J. B. 13 575 Lt sumą, tačiau šie mokėjimai nelaikytini mokėjimais, atitinkančiais Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 47 punkte numatytas sąlygas ir pagrindus, kadangi draudimo išmoka mokama, kai nustatomas atsakingas dėl žalos padarymo asmuo, draudžiamojo įvykio faktas, aplinkybės ir žalos dydis. Šiuos mokėjimus ieškovė atliko savo iniciatyva ir rizika, tačiau jie nelaikytini kaip mokėjimai, kilę iš ieškovės ir atsakovo V. B. 2011-03-17 sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. ( - ), atitinkamai negalima taikyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatytos draudiko atgręžtinio reikalavimo teisės į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje ar įstatymuose nustatytas pareigas. Teismas pažymėjo, kad V. B., leisdamas vairuoti D. B., galimai pažeidė 2011-03-17 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2.5 punktą, numačiusį, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio vairavimo stažas mažesnis nei 2 m., tačiau ieškovės ieškinio reikalavimas grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos nėra pagrįstas, nes J. B. sumokėti pinigai nelaikytini kaip sumokėti esant draudiminiam įvykiui. Teismas nurodė, kad ieškovas (dėl 2012-10-25 išmokos) yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai:

9Apeliaciniu skundu ieškovė AB ,, Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą bei ieškovės ieškinį tenkinti. Priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: nesutinka su teismo sprendimo motyvu, kad nenustatyta, jog eismo įvykis įvyko dėl D. B. kaltės, ir kad draudikas neprivalėjo su V. B. sudarytos draudimo sutarties pagrindu mokėti draudimo išmoką. Civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar jam buvo taikyta administracinė atsakomybė. Avarija įvyko, nes D. B. vairuojamas automobilis iš šalutinio kelio nesustodamas išvažiavo į pagrindinį kelią, sudarė kliūtį J. B. vairuojamam pagrindiniu keliu važiuojančiam automobiliui Mercedes Benz. J. B., siekdamas išvengti susidūrimo, keitė važiavimo kryptį ir susidūrė su D. Ž. vairuojamu automobiliu Toyota. Taigi, B. B. neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Tai patvirtina teismo ekspertizės aktas. Priešingai, D. B. turėjo įrodyti, kad pagrindiniu keliu važiuojantis automobilis galėjo išvengti šios kliūties. Nėra įrodymų, kad pagrindiniu keliu važiuojantis automobilis būtų galėjęs laiku sustabdyti ar saugiai apvažiuoti kliūtį. Galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad automobilis AUDI išslydo į pagrindinį kelią ne dėl to, kad pagrindiniame kelyje nebuvo automobilių, o dėl to, kad AUDI buvo nevaldomas. Įčiuožęs į sankryžą jis liko stovėti iki eismo įvykio. Jeigu automobiliui AUDI nebuvo likę laiko pradėti važiuoti, reiškia, kad atstumas iki pagrindiniu keliu atvažiuojančio automobilio nebuvo didelis; Dėl senaties. AB „Lietuvos draudimas“ mokėjo draudimo išmoką dviem mokėjimais. Nuo antro mokėjimo iki ieškinio pateikimo praėjo mažiau nei vieneri metai. Kadangi užsitęsė administracinės bylos nagrinėjimas, ieškovas mokėjo avansinę draudimo išmoką, o baigus nagrinėti J. B. kaltės klausimus, išmokėta visa draudimo išmoka. Atsakovas V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Atsiliepime nurodomi šie argumentai: nepagrįsta ir neteisinga apelianto išvada, jog neva D. B. neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-05-31 ekspertizės akto Nr. ( - ) išvadose pažymėta, kad automobilio Mercedes Benz vairuotojo J. B. veiksmai, - išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su automobiliu Toyota Avensis, kurį vairavo D. Ž., - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė automobilių Mercedes Benz ir Toyota Avensis susidūrimo sąlyga. Esant nustatytam stabdymo atstumui bei žinant aplinkybę, kad J. B. iš 50-60 metrų atstumo matė automobilį Audi, J. B. privalėjo ir galėjo sustabdyti savo automobilį; kad nėra D. B. kaltės nustatyta ir Kauno apygardos teismo 2014-02-05 nutarimu ATP byloje Nr. ATP-130-245/2014. Ekspertizės akto Nr. 4 konstatuota, kad Mercedes Benz vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo (būtent konstatuota, kad jis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo), o atsiradus kliūčiai kelyje, J. B. turėjo stabdyti transporto priemonę savo važiavimo krypties eismo juostoje; apeliantas teigia, kad ekspertizės nustatytas stabdymo atstumas būtų didesnis, jeigu būtų vertinta nuokalnė, kuri, pasak apelianto, neva buvo Mercedes Benz važiavimo kryptimi. Nagrinėjamu atveju nuokalnė specialiu kelio ženklu nebuvo ir nėra pažymėta. Apelianto argumentai dėl nuokalnės dydžio, kurio jis neįrodė, yra teisiškai nereikšmingi; prieš įvažiuodamas į sankryžą D. B. apsidairė ir jokių važiuojančių automobilių nepastebėjo. D. B. vairuojamas automobilis neišslydo į sankryžą ir buvo dešinėje eismo juostoje. Byloje nėra jokių įrodymų, kad automobilis AUDI būtų buvęs mažesniu atstumu nei reikalingas automobilio Mercedes Benz sustabdymui; draudikas mokėjo dvi išmokas, t. y. 2012-10-25 ir 2013-09-12 po 6 787,50 Lt. D. B. nėra atsakingas dėl eismo įvykio ir išmoka neturėjo būti mokama. 2012-10-23 pranešime dėl nuostolių atlyginimo ieškovas nenurodė, kad moka avansinę išmoką, o konstatavo, kad nenustatė, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 50 p. išmoka mokama dalimis, kai nukentėjęs asmuo nepristatė visų išmokai mokėti reikiamų dokumentų ar nėra galimybės vienu metu nustatyti viso žalos dydžio. Šiuo atveju dar 2012 m. spalio mėn. žalos dydis 13 575 Lt sumai buvo aiškus. Akivaizdu, kad 2012 m. spalį ieškovas atliko 50 proc. nuo žalos dydžio mokėjimą, įvertindamas dėl įvykio J. B. kaltę 50 proc.; 2013-09-12 ieškovas išmokėjo kitą 6 787,50 Lt sumą vadovaudamasis Alytaus apskrities VPK 2013-08-29 neįsiteisėjusiu nutarimu, kuris teismo tvarka buvo panaikintas. Ieškovas dėl savo kaltės nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką ir turi prisiimti sau šią riziką; jei teismas vertintų, kad dėl eismo įvykio kyla bendra D. B. ir J. B. civilinė atsakomybė po 50 proc., tuomet dėl reikalavimo grąžinti 3 393,75 Lt sumą iš atsakovo yra ne tik suėjęs 1 metų senaties terminas, bet ieškovas apskritai neturi reikalavimo teisės į atsakovą sugrąžinti ieškovui iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. D. B., kaip automobilio valdytojo, vairavimo stažas niekaip nesusijęs su draudimo rizikos padidėjimu. Ieškovas nepaaiškino, kodėl jis reikalauja grąžinti maksimumą, t. y. 50 proc. išmokėtos sumos, nors tiek įstatyme, tiek taisyklėse nurodyta, kad atgręžtinė reikalavimo teisė galima į iki 50 proc. draudimo išmokos; tai, kad automobilį vairavo asmuo, neturintis 2 metų vairavimo stažo, nėra ieškovui jo riziką padidinanti esminė aplinkybė, kurią patvirtina tai, jog ieškovas nevykdė imperatyvios CK 6.993 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios draudiko pareigą ne vėliau kaip per du mėnesius pasiūlyti draudėjui pakeisti draudimo sutartį arba nevykdant nurodytos pareigos per vieną mėnesį neatsakius į pateiktą pasiūlymą, draudiko teisę reikalauti nutraukti draudimo sutartį, jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatomos aplinkybės, galinčios turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai). Ieškovas per visą metinės sutarties galiojimo laiką nurodytos pareigos nevykdė.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

15Dėl atsakingo už žalą asmens Nustatyta, kad 2012 m. vasario 19 d., apie 17.25 val., atsakovo sūnaus D. B. (19 metų) vairuojamas automobilis Audi 80, išvažiavo (išslydo) iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, sudarydamas kliūtį pagrindiniu keliu, dešine kelio puse, važiuojančiam automobiliui Mercedes Benz S300, kuris, apvažiuodamas atsiradusią kliūtį (Audi 80), išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir ten susidūrė su automobiliu Toyota Avensis. Nagrinėjant bylas administracine tvarka, eismo įvykio kaltininkas nenustatytas (tiek Audi 80 vairuotojo, tiek Mercedes Benz S300 vairuotojos atžvilgiu administracinių teisės pažeidimų bylos nutrauktos). Nėra nustatyta, kad Mercedes Benz S300 automobilio vairuotojas būtų stabdęs, atsiradus kliūčiai, nėra nustatyta, kokiu atstumu jis galėjo pastebėti kliūtį, nėra nustatytas šio automobilio greitis. Apeliantė AB „Lietuvos draudimas“, pripažindama, jog dėl eismo įvykio kaltas Audi 80 vairuotojas, Mercedes Benz S300 vairuotojui per du kartus (2012-10-25 ir 2013-09-12) išmokėjo 13 575 Lt išmoką, kurios 50 proc. (6 787,50 Lt) prašo priteisti iš atsakovo (draudėjo), nes šis laiku nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką (perdavė transporto priemonę vairuoti asmeniui neturinčiam 2 metų vairavimo stažo ir jaunesniam nei 25 metai). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatuodamas tai, jog išmoka buvo išmokėta nesant draudiminiam įvykiui, nenustačius Audi 80 vairuotojo kaltės ir nesant nustatytam priežastiniam ryšiui tarp jo veiksmų ir pasekmių. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (atsakovas turėjo įrodyti, kad pagrindiniu keliu važiuojantis automobilis galėjo laiku sustabdyti ar saugiai apvažiuoti kliūtį, tačiau tokių įrodymų nepateikė). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – Įstatymas) išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (Įstatymo 3 str. 1 d., 13 str. 1 d., 16 str. 1 d.). Taigi, tam, kad apeliantės draudimo išmoka nukentėjusiajam būtų teisėta ir pagrįsta, ko pasekoje apeliantė turėtų teisę reikalauti dalies išmokos grąžinimo iš atsakovo, būtina nustatyti, kad dėl eismo įvykio civilinė atsakomybė tenka Audi 80 vairuotojui, t. y. kad būtent dėl šio vairuotojo veiksmų įvyko eismo įvykis ir atsirado žala. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalies nuostatą, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad toks faktas buvo. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (LR CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas ginčo santykių kvalifikavimui ir teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis CPK 328 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus), ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir neturi pagrindo kitaip vertinti nustatytas byloje aplinkybes. Byloje atlikta ekspertizė patvirtina, kad: 1) Mercedes Benz S300 vairuotojo veiksmai, - išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su automobiliu Toyota Avensis, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė automobilių Mercedes Benz S300 ir Toyota Avensis susidūrimo sąlyga, 2) automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu Toyota Avensis, važiuodamas savo važiavimo krypties eismo juosta ir neišvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, kuria tuo metu judėjo automobilis Toyota Avensis, o nurodytomis aplinkybėmis atsiradus kliūčiai, automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojas turėjo stabdyti transporto priemonę savo važiavimo krypties eismo juostoje. Taigi, pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis yra automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojo veiksmai, t. y. dėl jo manevro (išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą) įvyko susidūrimas. Pareiga įrodyti, kad dėl šio eismo įvykio automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojo kaltės nėra (pasirinko tinkamą sprendimą), tenka šiam vairuotojui ir apeliantei. Suprantama, kad automobilio Audi 80 vairuotojo veiksmai (išvažiavimas (išslydimas) į pagrindinę gatvę, sudarant kliūtį) buvo nepriimtini ir pažeidžiantys Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, tačiau tai savaime nereiškia, kad šie veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo (nemanevruodamas) su automobiliu Audi 80, jeigu tuo metu, kai automobilis Audi 80 sudarė kliūtį, automobilis Mercedes Benz S300 buvo didesniu nei stabdymo kelio atstumu. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta (nėra objektyvių duomenų) nei koks buvo automobilio Mercedes Benz S300 greitis prieš atsirandant kliūčiai, nei kokiu atstumu buvo automobilis Mercedes Benz S300 atsiradus kliūčiai. Taigi, nesant įrodymų, kad automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojas neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu Audi 80, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl automobilio Mercedes Benz S300 apgadinimo yra atsakingas automobilio Audi 80 vairuotojas. Pažymėtina, kad KET numatyta, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (133 p., dabar 127 p.). Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (134 p., dabar 128 p.). Taigi, kiekvienas vairuotojas turi pasirinkti tokį važiavimo greitį (saugų važiavimo greitį), atsižvelgdamas į tam tikras sąlygas, kad, bet kuriuo atveju, turėtų galimybę sustoti iki bet kurios iš anksto matomos kliūties. Šiuo atveju nustatyta, kad važiavimo sąlygos buvo blogos (snigo, slidi kelio danga), todėl netgi situaciją vertinant pagal automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojo paaiškinimus (važiavo apie 50 km/h greičiu, automobilį Audi pamatė iš 50 metrų atstumo), galima daryti išvadą, jog automobilio Mercedes Benz S300 vairuotojo pasirinktas greitis nebuvo saugus, kuris galimai neleido jam pasirinkti tinkamo manevro, o pasirinktas manevras (kliūties apvažiavimas) buvo akivaizdžiai netinkamas (sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams). Šios aplinkybės taip pat neleidžia spręsti, kad dėl automobilio Mercedes Benz S300 apgadinimo yra atsakingas automobilio Audi 80 vairuotojas. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad netgi pripažinus abiejų automobilių vairuotojų (tiek Mercedes Benz S300, tiek Audi 80) kaltę (abipusę) dėl eismo įvykio (kaip tai buvo apeliantė nustačiusi 2012-10-23 ir 2012-10-25 išmokėjusi draudiminę išmoką – 6 787,50 Lt), apeliantės ieškinys negalėtų būti patenkintas, nes dėl šios išmokos dalies išieškojimo yra praleistas 1 metų ieškinio senaties terminas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas. Dėl kitos dalies (6 787,50 Lt) išmokos (išmokėta – 2013-09-12) apeliantės ieškinys galėtų būti tenkinamas tik nustačius, jog dėl automobilio Mercedes Benz S300 apgadinimo (dėl eismo įvykio) visa atsakomybė tenka automobilio Audi 80 vairuotojui. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

16Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

17Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai