Byla e2A-917-773/2017
Dėl įskaitymo sandorių nuginčijimo ir skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Tamašausko, Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Arvydo Žibo,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Termopalas“, atstovaujamos advokato A. D., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Festina“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Termopalas“ dėl įskaitymo sandorių nuginčijimo ir skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ieškovė BUAB „Festina“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti UAB „Termopalas“ 2014 m. balandžio 14 d. atliktą vienašalį įskaitymą 44 111,96 Lt (12 775,71 Eur) sumai negaliojančiu; 2) pripažinti UAB „Termopalas“ 2014 m. balandžio 30 d. atliktą vienašalį įskaitymą 14 520 Lt (4 205,28 Eur) sumai negaliojančiu; 3) pripažinti UAB „Termopalas“ 2014 m. gegužės 30 d. atliktą vienašalį įskaitymą 14 520 Lt (4 205,28 Eur) sumai negaliojančiu; 3) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 21 186,27 Eur skolą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi iškėlė ieškovei UAB ,,Festina“ bankroto bylą. Pažymėjo, kad ieškovė gavo 3 atsakovės pranešimus apie vienašalius priešpriešinius reikalavimų įskaitymus: 1) 2014 m. balandžio 14 d. pranešimu atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį įskaitymą pagal 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. kovo 31 d. sąskaitas faktūras, suma 12 775,71 Eur; 2) 2014 m. balandžio 30 d. pranešimu atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį įskaitymą pagal 2014 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą, suma 4 205,28 Eur; 3) 2014 m. gegužės 30 d. pranešimu atsakovė pranešė, kad atliko vienašalį įskaitymą pagal 2014 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą suma 4 205,28 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovės UAB „Termopalas“ atlikti įskaitymai neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų, pažeidžia ieškovės teises, todėl yra pripažintini negaliojančiais. Pažymėjo, kad ginčijami vienašaliai įskaitymai pažeidžia ieškovės BUAB „Festina“ ir jos kreditorių interesus, nes atsakovei neatlikus ginčijamų vienašalių įskaitymų, ieškovė būtų įgijusi teisę reikalauti iš atsakovės įskaitytos sumos ir iš jos patenkinti savo kreditorių reikalavimus. Ieškovės BUAB „Festina“ teigimu, yra tenkinamos visos actio Pauliana instituto sąlygos: ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, ginčijami vienašaliai įskaitymai pažeidžia ieškovės teises, nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė privalėjo atlikti ginčijamus įskaitymus; atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo, kad jos atlikti įskaitymai pažeis ieškovės ir jos kreditorių teises, vienašalių įskaitymų atlikimo dieną jau buvo viešai žinoma apie sunkią ieškovės finansinę padėtį bei faktinį nemokumą.
    2. Atsakovė UAB „Termopalas“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė BUAB „Festina“ ir atsakovė UAB „Termopalas“ 2006 m. spalio 18 d. sudarė vežimų organizavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti vežimo paslaugas atsakovei. Pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė 2012 m. balandžio 1 d. sudarė sutartį, kuria ieškovė pripažino, jog atsakovė sumokėjo ieškovei didesnę piniginių lėšų sumą nei turėjo mokėti pagal vežimų organizavimo sutartį ir pripažino šios permokos dydį – 96 772,47 Eur. Minėta sutartimi buvo nustatytas permokos grąžinimo mechanizmas ir nustatyta, kad permoka bus grąžinta iki 2014 m. kovo 1 d. Pasak atsakovės, ieškovė BUAB „Festina“ liko skolinga atsakovei 48 595,20 Eur, tai patvirtina 2014 m. kovo 18 d. skolų suderinimo aktas. Pažymėjo, kad šalys 2014 m. kovo 3 d. sudarė keturias transporto priemonių nuomos sutartis, pagal kurias ieškovė pateikė atsakovei 3 sąskaitas faktūras už transporto priemonių nuomą ir sąskaitą faktūrą už atsakovei suteiktas pervežimo paslaugas pagal vežimų sutartį. Atsakovė UAB „Termopalas“, atsižvelgdama į tai, kad pagal susitarimą ieškovė BUAB „Festina“ nebuvo įvykdžiusi savo prievolės tinkamai atlyginti atsakovei padarytą žalą, ieškovės atsakovei mokėtinas sumas su ieškovės sutikimu sumažino bendra sąskaitų faktūrų suma, įforminant ieškovės ginčijamais įskaitymo sandoriais, apie kuriuos atsakovė ieškovę informavo 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. pranešimais. Bendra ieškovės skola atsakovei sumažėjo iki 23 203,64 Eur. Pažymėjo, kad ieškovė BUAB „Festina“ ir jos bankroto administratorius su šiais veiksmais sutiko ir 2014 m. gruodžio 11 d. buvo sudarytas skolų suderinimo aktas, kuriuo bankroto administratorius patvirtino, jog ieškovė yra skolinga atsakovei 23 203,64 Eur. Nurodė, kad ieškovė BUAB „Festina“ bankrutuojančios įmonės statusą įgijo tik 2014 m. liepos 24 d., todėl visi ieškovės ginčijami sandoriai buvo sudaryti iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pripažino negaliojančiu UAB „Termopalas“ 2014 m. balandžio 14 d. atliktą vienašalį įskaitymą 12 775,71 Eur sumai, pripažino negaliojančiu UAB „Termopalas“ 2014 m. balandžio 30 d. atliktą vienašalį įskaitymą 4 205,28 Eur sumai, pripažino negaliojančiu UAB „Termopalas“ 2014 m. gegužės 30 d. atliktą vienašalį įskaitymą 4 205,28 Eur sumai. Teismas nutarė taikyti restituciją ir atkurti iki negaliojančiais pripažintų įskaitymų buvusią padėtį. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Termopalas“ ieškovės BUAB „Festina“ naudai 21 186,27 Eur skolą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.
    2. Teismas nustatė, kad yra visos įskaitymo sąlygos, tačiau vien šių sąlygų buvimo nepakanka konstatuoti, jog ginčijami įskaitymai buvo atlikti teisėtai. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. ir 2014 m. kovo 13 d. nutartimis ieškovės bankroto byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovei priklausančio turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perleidimu tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2014 m. kovo 13 d., todėl preziumuojama, kad atsakovei jie turėjo būti žinomi. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos bankroto byloje galioja iki procesinio sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti įsiteisėjimo. Teismas iš turto arešto aktų registro išrašų nustatė, kad iki ginčijamų sandorių atlikimo 2014 m. kovo 17 d. buvo įregistruotas turto arešto aktas Nr. 2014014150. Šio turto arešto akto registro išrašo 4.4.1. punkte nurodyta, kad areštuojamas visas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ir turtinės teisės, o 4.5.5. punkte nurodyta, kad areštas galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šiame akte nurodyta, kad iš areštuotų lėšų leidžiama išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat atsiskaityti su ieškovais bankroto byloje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė, prieš atlikdama įskaitymo sandorius, būtų kreipusis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Teismas konstatavo, kad ginčo įskaitymai buvo atlikti galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms – draudimui disponuoti ieškovės turtinėmis teisėmis. Teismas sprendė, kad ginčo įskaitymo sandoriais buvo sumažinta ieškovės reikalavimo teisė atsakovei ir toks veiksmas pripažintinas disponavimu ieškovei priklausančia turtine teise. Teismas padarė išvadą, kad įskaitymais buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas dėl įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo, todėl ginčijami vienašaliai įskaitymai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
    3. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Teismas nurodė, kad ginčijamų sandorių atlikimo metu ieškovė turėjo kitų kreditorių. Pažymėjo, kad ginčijami įskaitymai pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus, nes įskaitytos sumos būtų padalintos visiems kreditoriams proporcingai jų pareikštiems reikalavimams. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčijamų sandorių sudarymas buvo būtinas. Teismas sprendė, kad ieškovė žinojo apie savo nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu, nes 2014 m. kovo 13 d. teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2014 m. balandžio 3 d. priimta nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Taigi, ieškovė žinojo, kad ginčijami sandoriai pažeidžia kitų kreditorių interesus, todėl ji pripažįstama nesąžininga. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės nesąžiningumo, pažymėjo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, todėl toks sandoris laikytinas pažeidžiančiu kitų įmonės kreditorių teises ir interesus. Tokiu būdu kiti UAB „Festina“ kreditoriai neteko galimybės dalinai tenkinti savo turtinius interesus UAB „Festina“ bankroto procese. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes įmonės turtas ir dokumentai bankroto administratoriui perduoti 2014 m. rugsėjo 12 d. priėmimo–perdavimo aktu.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Termopalas“, atstovaujama advokato A. D., prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas netinkamai taikė CPK 147 straipsnio 6 dalį ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir nepagrįstai ginčijamus sandorius pripažino niekiniais. Pažymėjo, kad ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, jog laikinosios apsaugos priemonės bankroto procese turi būti taikomos laikantis CPK nustatytos tvarkos. Nurodė, kad CPK 147 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta norma, jog per 14 dienų nepateikus nutarties antstoliui vykdyti arba antstoliui per 14 dienų neatlikus pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti. Atsakovės teigimu, laikinosios apsaugos priemonės, kurios taikomos bankroto procese ir yra susijusios su bankrutuojančios įmonės turto areštu, galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos, jeigu CPK nustatyta tvarka ir terminais priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra perduodama antstoliui vykdyti ir šis CPK nustatyta tvarka ir terminais atlieka areštuoto turto patikslinimą. Teismas neatskyrė dviejų skirtingų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių (susijusių su turto arešto taikymu ir nesusijusių su turto arešto taikymu) ir dėl to padarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidą. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartis nebuvo perduota antstoliui, nors pats teismas pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui, turinčiam teisę įstatymo nustatyta tvarka atlikti vykdymo veiksmus, surasti ir areštuoti atsakovo turtą, todėl laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti. Be to, ieškovė po bankroto bylos iškėlimo inicijavimo ir toliau tęsė savo ūkinę – komercinę veiklą (vykdė atsiskaitymus su kitais subjektais).
      2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Pažymėjo, kad ginčijami sandoriai nepažeidžia kreditorių teisių, nes jie atlikti prieš bankroto bylos iškėlimą (nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo tik 2014 m. liepos 24 d.). Nurodė, kad įstatymas nenumato imperatyvaus draudimo įmonei vykdyti finansines prievoles tol, kol šiai įmonei dar nėra iškelta bankroto byla (nėra įsiteisėjusios nutarties iškelti bankroto bylą). Atsakovės vertinimu, aplinkybė, kad įskaitymo sandoriai atlikti ieškovei jau esant nemokiai, tačiau dar nesant iškeltos bankroto bylos (neprasidėjus bankroto procedūroms), savaime nėra pagrindas išvadai, jog įskaitymai pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus, nes bendrasis kreditorių lygybės principas dar negaliojo. Pažymėjo, kad įskaitymo sandoriai nepažeidė ieškovės interesų, nes ieškovės įsipareigojimai atsakovei sumažėjo ir jie atitiko įprastą verslo praktiką. Be to, byloje nėra įrodymų, kad po ginčijamų įskaitymo atlikimo negalės būti patenkinti kitų įmonės kreditorių reikalavimai. Nurodė, kad ginčijami įskaitymai nesuteikė atsakovei pranašumo prieš kitus ieškovės kreditorius, nes net ir atlikus įskaitymus atsakovės, kaip ieškovės kreditorės, turėtas finansinis reikalavimas ieškovės atžvilgiu sumažėjo tik iš dalies.
      3. Teismas nepagrįstai laikė, kad abi sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atliekant įskaitymus būtų buvusios pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, todėl ieškovės nesąžiningumas skundžiamu sprendimu konstatuotas nepagrįstai. Nurodė, kad atsakovė UAB „Termopalas“ atlikdama įskaitymus elgėsi sąžiningai, nes ginčijami įskaitymai atlikti jau negaliojant ieškovės atžvilgiu pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Nepagrįsta teismo išvada, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla įsiteisėjo 2014 m. balandžio 14 d., nes kreditoriai pateikė atskirąjį skundą tik dėl nutarties dalies, kuria buvo išspręstas klausimas dėl bankroto administratoriaus paskyrimo. Teismas padarė formalią išvadą, kad atsakovė UAB „Termopalas“ yra nesąžininga, nes prieš ginčijamų sandorių atlikimą nepasidomėjo ieškovės finansine padėtimi. Pažymėjo, kad šalis siejo ilgalaikiai tęstiniai verslo santykiai, ieškovė pretenzijų dėl atliktų įskaitymų nereiškė ir neinformavo atsakovės apie sunkią savo finansinę padėtį.
      4. Teismas padarė formalią išvadą, kad nebuvo būtinybės atlikti įskaitymus. Pažymėjo, kad ieškovės pareiga sudaryti ginčijamus sandorius kilo iš šalių 2012 m. balandžio 1 d. susitarimo, kuriuo ieškovė pripažino, jog atsakovė yra sumokėjusi ieškovei didesnę pinigų sumą nei turėjo sumokėti pagal šalių 2006 m. spalio 18 d. sudarytą vežimo sutartį. Minėtu susitarimu ieškovė patvirtino atsakovės atliktos permokos dydį ir įsipareigojo visiškai atsiskaityti su atsakove iki 2014 m. kovo 1 d., tačiau įvykdė tik dalį prievolės ir liko skolinga 48 595,20 Eur. Atsakovės UAB „Termopalas“ teigimu, ji įgijo teisę pareikalauti, kad ieškovė sumokėtų likusią pinigų sumą, o ieškovė atitinkamai turėjo neabejotiną pareigą atsiskaityti su atsakove.
      5. Teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovė BUAB „Festina“ nepraleido sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. dokumentų priėmimo perdavimo aktas nepatvirtina, kad juo buvo perduoti 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. atsakovės pranešimai. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog ieškovės bankroto administratorius jau anksčiau žinojo apie ginčijamus sandorius patvirtina 2014 m. gegužės 8 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. skolų suderinimo aktai.
    2. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Festina“, atstovaujama bankroto administratoriaus įgalioto asmens A. V., prašo atsakovės UAB „Termopalas“ apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Nepagrįsti atsakovės UAB „Termopalas“ argumentai, kad ieškovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ginčijamų sandorių sudarymo metu negaliojo. Pažymėjo, kad bankroto byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas yra siejamas ne su kreipimusi į antstolį dėl areštuoto turto duomenų patikslinimo, bet su procesinio sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti įsiteisėjimu. Be to, bankroto byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra ne užtikrinti reikalavimo įvykdymą, tačiau apginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir yra areštuojamas visas įmonės turtas, todėl nėra tikslo identifikuoti areštuojamą turtą.
      2. Nepagrįsti atsakovės argumentai dėl actio Pauliana sąlygų šioje byloje nebuvimo. Pažymėjo, kad ginčijami įskaitymai pažeidė ieškovės, kaip kreditorės teises, nes 2014 m. kovo mėnesį, jos finansinė būklė buvo sunki, todėl įskaitymai sumažino galimybę bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus. Nurodė, kad 2014 m. kovo mėnesį ieškovė turėjo ir kitų kreditorių, todėl nepagrįstai pirmenybė buvo suteikta atsakovei UAB „Termopalas“.
      3. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė UAB „Termopalas“ buvo nesąžininga, nes ji kaip verslininkė privalėjo domėtis kitos sandorio šalies turtine padėtimi. Be to, atsakovė UAB „Termopalas“ ginčijamus įskaitymus atliko po to, kai Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Ieškovės teigimu, atsakovė UAB „Termopalas“ prieš atlikdama įskaitymą galėjo pasitikrinti turto areštų registre, ar ieškovės atžvilgiu nėra taikoma apribojimų. Pažymėjo, kad egzistuojanti abipusė prievolė tarp šalių nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog atsakovė UAB „Termopalas“ privalėjo atlikti ginčijamus įskaitymus. Nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovės bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo anksčiau nei 2014 m. rugsėjo 12 d.

6Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
    2. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės UAB „Termopalas“ įskaitymų atliktų, tuomet kai teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos ieškovei BUAB „Festina“ iškėlimo ir jos turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.66 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
    3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Termopalas“ 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. atliko vienašalius įskaitymus, kuriais įskaitė ieškovės atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas, viso 21 186,27 Eur (popierinės bylos 1 t., b. l. 55–58). Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi iškėlė ieškovei UAB „Festina“ bankroto bylą (p. b. 1 t., b. l. 64–67). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį paliko nepakeistą (p. b. 1 t., b. l. 59–63). Ieškovė BUAB „Festina“, atstovaujama bankroto administratoriaus, 2015 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiais atsakovės UAB „Termopalas“ 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. atliktus vienašalius įskaitymus, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai įskaitytą 21 186,27 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino ginčijamus įskaitymo sandorius niekiniais ir negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes jie atlikti galiojant teismo nutartimi taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ir negaliojančiais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.66 straipsnis).

7Dėl bankroto byloje teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

    1. Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi (2014 m. kovo 13 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas) UAB „Festina“ bankroto byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo visą UAB „Festina“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis, tačiau uždraudžiant juo disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims (p. b. 1 t., b. l. 129–130, 131–132). Iš Turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad turto arešto aktas įregistruotas 2014 m. balandžio 3 d. ir nurodyta, jog turto areštas galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (p. b. 1 t., b. l. 9–10).
    2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, suinteresuoto asmens prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.
    3. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad bankroto bylos iškėlimo stadijoje taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti visų įmonės kreditorių maksimaliai galimą reikalavimų patenkinimą bankroto proceso metu, užkertant kelią galimam atsakovo turto ar jo vertės sumažėjimui. Laikinosios apsaugos priemonės bankroto byloje taikomos finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti, todėl svarbu, kad įmonės turimo turto apimtis nesumažėtų, o finansinės galimybės neblogėtų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-258-370/2017 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti kelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011).
    4. Atsakovė UAB „Termopalas“ apeliaciniame skunde teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurios taikomos bankroto procese ir yra susijusios su bankrutuojančios įmonės turto areštu, galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos, jeigu CPK nustatyta tvarka ir terminais priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra perduodama antstoliui vykdyti ir šis CPK nustatyta tvarka ir terminais atlieka areštuoto turto patikslinimą (CPK 147 straipsnio 6 dalis).
    5. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė UAB „Termopalas“ ginčijamus įskaitymus atliko galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Kaip minėta, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte imperatyviai nurodyta laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo trukmė – iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartyje, kuria taikė laikinąsias apsaugos priemones, taip pat aiškiai nurodė, kad nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo momento ir galios iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą suinteresuoto asmens prašymu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžia vadovaudamasis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuris vertintinas kaip specialioji norma, turinti pirmenybę prieš CPK normas (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Tuo tarpu CPK normos taikomos tiek, kiek laikinųjų apsaugos priemonių klausimų nereglamentuoja ĮBĮ nuostatos. Nagrinėjamoje situacijoje ĮBĮ numatyta laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo trukmė, todėl CPK 147 straipsnio 6 dalis netaikytina. Įvertinus tai, kad areštuojamas visas įmonės, kuriai keliama bankroto byla, turtas, todėl šioje bankroto proceso stadijoje nėra tikslinga antstoliui atlikti areštuoto turto duomenų patikslinimą ir identifikuoti visą bankrutuojančios įmonės turtą. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, t. y. iki 2014 m. liepos 24 d. (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
    6. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti vykdoma nuo jos priėmimo dienos, o asmeniui, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiama atlikti nutartyje nurodytus veiksmus ir atitinkamai leidžiama atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos teismas leido atlikti nutartimi. Jokios priežastys negali pateisinti tokių nutarčių nevykdymo (CPK 152 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, įstatymu įtvirtinant teismo procesinio sprendimo privalomumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant situacijai kuomet visas be išimties ieškovės BUAB „Festina“ turtas, tarp jų ir turtinės teisės, buvo areštuotas, atsakovė UAB „Termopalas“ negalėjo atlikti ginčijamų įskaitymų. Nustačius, kad įskaitymu buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės UAB „Termopalas“ 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. atliktus vienašalius įskaitymus laikė niekiniais prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
    7. Apeliacinės instancijos teismas įvertina apeliantės argumentus, kad Kauno apylinkės teismas civilinėse bylose Nr. e2-23626-713/2015, Nr. e2-23645-748/2015 analogiškus ieškovės BUAB „Festina“ ieškinius dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais atmetė. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad nurodytose civilinėse bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl įskaitymo sandorių pripažinimo niekiniais, nes jie atlikti galiojant teismo nutartimi taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Taigi, bylų ratio decidendi nesutampa ir pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis minėtose teismų nutartyje pateiktais išaiškinimais.

8Dėl actio Pauliana sąlygų nustatymo

    1. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana būtinas taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-313/2017 ir kt.).
    2. Atsakovės UAB „Termopalas“ įsitikinimu, šioje byloje ginčijami įskaitymo sandoriai pripažinti negaliojančiais nesant visų actio Pauliana instituto sąlygų, t. y. ginčijami sandoriai nepažeidė kreditorių teisių, abi sandorio šalys buvo sąžiningos, ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove, ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 straipsnis).
    3. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovės UAB „Termopalas“ argumentus, kad ginčijami sandoriai nepažeidė kreditorių teisių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tačiau toks aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro papildomus susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, ir toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-313/2017 ir kt.).
    4. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje, kuria iškėlė ieškovei bankroto bylą, nustatė, jog pagal 2014 m. kovo 21 d. balanso duomenis UAB „Festina“ turto apskaityta už 17 552 971 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė didesnę sumą – 19 013 198 Lt. Teismas padarė išvadą, kad pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonė yra nemoki (p. b. 1 t., b. l. 64–67). Iš byloje pateikto 2014 m. liepos 24 d. ieškovės balanso matyti, kad įmonės turto vertė sudarė 12 202 405 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 14 360 194 Lt (p. b. 1 t., b. l. 138–139), t. y. įsipareigojimai kreditoriams viršijo į balansą įrašyto turto vertę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, jog ginčijami įskaitymai (2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. gegužės 30 d.) atlikti tuomet, kai ieškovė buvo nemoki ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Be to, jau buvo priimta nutartis dėl bankroto bylos ieškovei UAB „Festina“ iškėlimo. Aplinkybė, kad minėta teismo nutartis dar buvo neįsiteisėjusi, nepaneigia ieškovės nemokumo fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės UAB „Termopalas“ atlikti įskaitymai, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ir ieškovei turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, pažeidė ieškovės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus, nes išimtinai buvo patenkinta dalis atsakovės reikalavimo ir toks elgesys laikytinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai. Be to, ginčijami įskaitymo sandoriai nebuvo ekonomiškai naudingi ieškovei, nes ji negavo 21 186,27 Eur sumos už suteiktas paslaugas ir šie sandoriai nepadėjo ieškovei išvengti bankroto bei neprisidėjo prie įmonės finansinės padėties pagerėjimo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).
    5. Teisėjų kolegija įvertina apeliantės argumentus dėl sandorio šalių sąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Pažymėtina, kad ieškovės BUAB „Festina“ vadovas neprieštaravo bankroto bylos iškėlimui ir nurodė, jog įmonė turi nuolatinio pobūdžio finansinių sunkumų ir yra nemoki (p. b. 1 t., b. l. 64–67). Taigi, ieškovė BUAB „Festina“ žinojo apie savo nemokumą ginčijamų sandorių sudarymo metu ir tai, kad šiais sandoriais pažeidžia kitų kreditorių interesus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei UAB „Termopalas“ atlikus ginčijamus įskaitymus, ieškovė tam neprieštaravo, priešingai, 2014 m. gegužės 8 d. pasirašė skolų suderinimo aktą, nors tuo metu jau buvo priimta nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl toks ieškovės (skolininkės) BUAB „Festina“ elgesys laikytinas nesąžiningu (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovė BUAB „Festina“ būdama nemoki ir neturėdama pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, neturėjo pagrindo suteikti pirmenybę atsakovei, taip pažeisdama kitų kreditorių teises.
    6. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados dėl atsakovės UAB „Termopalas“ nesąžiningumo atliekant ginčijamus įskaitymus. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai sprendė, kad atsakovė būdama verslininke privalėjo prieš atlikdama įskaitymus pasidomėti ieškovės finansine padėtimi. Kaip nustatyta šios nutarties 11 pastraipoje, Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi UAB „Festina“ turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės turto arešto aktų registre įregistruotos 2014 m. balandžio 3 d. Pagal Turto arešto aktų registro 4 straipsnio 1 dalį tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Paminėti duomenys yra vieši ir atsakovei buvo prieinami (Turto arešto aktų registro 5 straipsnio 1 dalis). Taigi, preziumuojama, kad atsakovei ši informacija galėjo būti žinoma. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 13 d. viešai specialioje interneto svetainėje paskelbė, jog teisme priimti pareiškėjų UAB ,,Hoptransa“ ir UAB ,,Blokas“ pareiškimai iškelti atsakovei UAB ,,Festina“ bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės 2014 m. kovo 31 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas jos apmokėjimo terminas iki 2014 m. balandžio 24 d., tačiau atsakovė įskaitymą atliko dar 2014 m. balandžio 14 d., tuo tarpu pagal ieškovės 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras įskaitymas atliktas tą pačią dieną surašant pranešimus apie vienašalį priešpriešinį reikalavimų užskaitymą. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovė UAB „Termopalas“ skubėjo atlikti vienašalius įskaitymus ir tai tik patvirtina atsakovės nesąžiningumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė UAB „Termopalas“ ginčo sandorių sudarymo metu turėjo pagrindą suabejoti ieškovės BUAB ,,Festina“ mokumu, tačiau kaip apdairus ir rūpestingas juridinis asmuo nepasidomėjo, ar ieškovė neturi atsiskaitymo ir su kitais kreditoriais sunkumų, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai, nors tokią galimybę turėjo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatytų aplinkybių pakanka atsakovės UAB „Termopalas“ nesąžiningumui atliekant įskaitymus konstatuoti (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).
    7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorio suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015).
    8. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė UAB „Termopalas“ nepateikė įrodymų, kad buvo būtina sudaryti ginčijamus įskaitymo sandorius (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad atsakovė UAB „Termopalas“ pagal 2012 m. balandžio 1 d. sutartį turėjo reikalavimo teisę į ieškovę, nėra pakankamas pagrindas laikyti, jog atsakovė turėjo teisinę prievolę atlikti įskaitymus. Šioje situacijoje ginčijamų sandorių sudarymas buvo išimtinai atsakovės pasirinkimas, siekiant padengti dalį savo kreditorinio reikalavimo. Kaip nurodė atsakovė UAB „Termopalas“, šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad anksčiau tarp šalių buvo vykdomi tarpusavio įskaitymai (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skolininkės UAB „Termopalas“ veiksmai, kuomet ji sudarė ginčijamus įskaitymo sandorius, nors turėjo ir privalėjo žinoti, jog šie sandoriai pažeidžia kreditorių teises, neatitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesio standarto (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).
    9. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino. Apeliantas šį savo argumentą grindė tuo, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktas nepatvirtina, kad juo buvo perduoti 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. balandžio 30 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. atsakovės pranešimai. Be to, ieškovė nepaneigė atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovės bankroto administratorius jau anksčiau žinojo apie ginčijamus sandorius.
    10. Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Ieškovės bankroto administratorius pateikė 2014 m. rugsėjo 12 d. UAB ,,Festina“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą ir nurodė, kad apie ginčijamus sandorius sužinojo tik po šio akto pasirašymo. Byloje nėra pateikta šią aplinkybę paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
    11. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2014 m. gegužės 8 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. skolų suderinimo aktai nepatvirtina, jog bankroto administratoriui anksčiau buvo žinoma apie ginčijamus sandorius. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. skolų suderinimo aktą pasirašė ne bankroto administratorius, o UAB ,,Festina“ buhalterė A. Š. ir jame nėra nurodyta jokių duomenų apie ginčijamus įskaitymus (p. b. 1 t., b. l. 89). Tuo tarpu 2014 m. gruodžio 11 d. skolų suderinimo aktas pasirašytas jau po 2014 m. rugsėjo 12 d. UAB ,,Festina“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo akto surašymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė UAB „Termopalas“ 2014 m. rugpjūčio 12 d. pareikšdama kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto administratoriui nepateikė pranešimų apie vienašalį įskaitymą (p. b. l. 1 t., b. l. 92). Paminėtina, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi pratęsė terminą bankroto administratoriui BUAB „Festina“ sudarytiems sandoriams patikrinti ir pareikšti teisme ieškinius dėl sandorių priešingų įmonės veiklos tikslams iki 2015 m. rugsėjo 12 d. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad įmonės dokumentai bankroto administratoriui perduoti 2014 m. rugsėjo 12 d. (p. b. l. 1 t., b. l. 68). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio pareiškimas šioje byloje laikytinas pakankamai operatyviu, ypač įvertinus byloje esančius duomenis apie tai, jog ieškovės BUAB ,,Festina“ bankroto bylos apimtis yra didelė, bankroto administratoriui buvo perduota daug įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų bei itin didelis kreditorių (741 Eur) ir debitorių (382) sąrašas (p. b. 1 t., b. l. 143–161). Bankroto administratorius, siekdamas tinkamai atstovauti kreditorių interesus, turėjo peržiūrėti visus perduotus dokumentus, duomenis apie įmonės sudarytus sandorius per įstatyme nustatytą laikotarpį ir apsispręsti dėl jų ginčijimo. Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant priešingų įrodymų, laikytina, jog ieškovės bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo ne anksčiau nei 2014 m. rugsėjo 12 d. perėmęs UAB ,,Festina“ dokumentus ir turtą, todėl ieškinį teismui pateikus 2014 m. rugsėjo 10 d. ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Be to, byloje konstatavus, kad ginčijami įskaitymai yra niekiniai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms ir pažeidžiantys teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ieškinio senaties termino taikymas būtų nesuderinamas su teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei pažeistų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
    12. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikytų bankroto byloje galiojimą ir pagrįstai ginčijamus sandorius laikė niekiniais bei tinkamai taikė actio Pauliana institutą (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.66 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas, paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    13. Atsakovės UAB „Termopalas“ apeliacinį skundą atmetus, jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
    14. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje sudaro 1,97 Eur ir yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3 Eur, teismas šių išlaidų valstybei nepriteisia (p. b. l. 2 t., b. l. 73, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nauja redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.).

9Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai