Byla P-444-121-13
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

2rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Seesam Insurance AS prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 pagal pareiškėjo Seesam Insurance AS skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. S., uždarajai akcinei bendrovei „Kelių remonto grupė“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas Seesam Insurance AS (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 1023,72 Lt žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą skundui paduoti.

6Pareiškėjas skunde nurodė, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo prašymas dėl įsakymo išdavimo Kauno miesto apylinkės teismui buvo pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino. Pareiškėjas nežinojo, kad šis ginčas neteismingas bendros kompetencijos teismui. Nėra vieningos teisminės praktikos dėl tokio pobūdžio ginčų teismingumo, kai atsakovas - savivaldybė, o žala kildinama iš savivaldybės neteisėtų veiksmų. Kauno miesto apylinkės teismas bylą Kauno apygardos administraciniam teismui perdavė pagal teismingumą pasibaigus ieškinio senaties terminui. Nurodytos aplinkybės yra svarbios ieškinio senaties terminui atnaujinti. Pareiškėjas automobilių savanoriškojo draudimo sutartimi Nr. 270 0036430/2008 apdraudė UAB „VB Lizingas“ priklausančią ir M. S. valdomą transporto priemonę AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) Pareiškėjas 2008 m. gegužės 12 d. buvo informuotas apie tai, kad 2008 m. gegužės 12 d. Taikos pr., Kaune, dėl nelygios kelio dangos įvyko eismo įvykis, kurio metu M. S. vairuojama apdrausta transporto priemonė AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, atitinkamais kelio ženklais nepažymėtą, duobę. Buvo apgadinta apdrausto automobilio dešinės pusės priekinio rato padanga ir ratlankis. Į įvykio vietą buvo iškviesti ir įvykio vietą apžiūrėjo policijos pareigūnai.

7Pareiškėjas akcentavo, jog Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno miesto VPK) Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12 d. nutarime atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodoma, kad M. S. veiksmuose Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimo nebuvo, o eismo įvykis kilo dėl važiuojamojoje dalyje buvusios duobės. Atlikęs žalos administravimo veiksmus, pareiškėjas pagal išmokos potvarkį Nr.08/270-1678 nusprendė išmokėti 1023,72 Lt draudimo išmoką, kurią sudarė apgadintos transporto priemonės remontui padengti reikalingos išlaidos. Pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintus Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus, ant transporto priemonės vienos ašies turi būti vienodos padangos. Pardavėjai dažniausiai parduoda mažiausiai tik po 2 vnt. komplektą padangų, o įsigyti vieną padangą, kuri būtų to paties modelio, rašto ir tų pačių savybių, kaip sugadinta padanga, praktiškai yra beveik neįmanoma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, draudėjui M. S. buvo atlygintos 2 padangų įsigijimo išlaidos. Draudėjui taip pat buvo atlygintos ir išlaidos, susijusios su padangų keitimo ir ratlankio lyginimo darbais, t.y. padangų permontavimu, ratų balansavimu, ratlankio lyginimu, važiuoklės suvedimu, kurie Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2008 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje (serija PSL Nr. 20985) įvardyti kaip autošaltkalvystės darbai. Draudikui išmokėjus draudimo išmoką, draudikas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinio kodekso, CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, įgijo subrogacijos teisę reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, kelių savininkas atsako už žalą, padarytą dėl jo valdomo kelio trūkumų be kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punkte numatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo įstatymas) 11 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės ar kiti juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys – kelių savininkai ar valdytojai, atlikdami priskirtąsias funkcijas, užtikrina vietinės reikšmės keliuose ir gatvėse saugias eismo sąlygas, įgyvendindami juose eismo saugumo priemones.

8Pareiškėjas pabrėžė ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas) nuostatuose numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Todėl atsakovas yra atsakingas už pareiškėjo patirtą žalą dėl netinkamos kelio priežiūros. Gatvių remonto sutartis, sudaryta tarp gatvės savininko – atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir rangovo – UAB “Kauno keliai“, neapsprendžia šio objekto valdymo perdavimo bei nepašalina atsakovo, kaip kelio savininko ir kelio valdytojo, civilinės atsakomybės. Pareiškėjas 2008 m. gegužės 30 d. pretenzija Nr. S-833-2008 ir 2011 m. vasario 15 d. įspėjimu kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, tačiau iki šiol žala nebuvo atlyginta. Iš atsakovo priteistinas 1023,72 Lt (vieną tūkstantį dvidešimt tris litus ir 72 centus) žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

9Atsakovas skunde nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pareiškėjas pateikdamas ieškinį teismui praleido ieškinio senatį. Skundas yra nepagrįstas, nes byloje pateikti dokumentai yra nepakankami, kad butų nustatytos svarbios faktinės aplinkybės, patvirtinančios žalos atsiradimo priežastis ir jos dydį. Kauno miesto savivaldybė nėra laikytina tinkamu atsakovu šioje byloje, kadangi ginčo autoįvykis, pareiškėjo teigimu įvyko 2008 m. gegužės 12 d., t.y. laikotarpiu, kuriuo galiojo tarp Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kelių remonto grupė“ sudarytos 2008 m. sausio 17 d. sutarties Nr. 201-2-30 6.10 punktu nustatytas 1 metų garantinis terminas asfalto dangos duobių remonto darbams. M. S. neteisėti veiksmai sąlygojo pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimą. CK 6.253 straipsnis numato, kad civilinė atsakomybė turi būti netaikoma ir atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatomi nukentėjusio asmens veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Pažymėtina, kad vairuotojas įvažiavo į duobę esant labai geram matomumui. Kiti automobilių vairuotojai, laikydamiesi Kelių eismo taisyklių, išvengė kliūties kelyje ir nepatyrė jokios žalos, priešingai nei vairuotojas M. S.. Tai įrodo, kad jis nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimo laikytis saugaus greičio ir neišvengė kliūties kelyje, nors tokia pareiga yra nustatyta Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose. Kadangi M. S. privalėjo laikytis Kelių eismo taisyklių 19, 133, 134 punktuose nustatytų reikalavimų, t. y. privalėjo sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, tačiau neteisėtais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisykles ir to pasėkoje patyrė žalą, todėl laikytina, kad pareiškėjas, neįvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių, bei nepagrįstai išmokėjęs M. S. 1023,72 Lt. Kauno miesto savivaldybė neprivalo šios sumos atlyginti pareiškėjui. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną yra nurodyta, kad vairuotojo veiksmuose KET pažeidimo neužfiksuota, tačiau nereiškia, kad tokio pažeidimo vairuotojas M. S. nepadarė. Priešingai, tai, jog vairuotojas nesugebėjo išvengti kliūties kelyje, įrodo, jog jis nesilaikė jam Kelių eismo taisyklėse nustatytų reikalavimų ir būtent jo didelis neatsargumas sąlygojo žalos atsiradimą. Policijos išvados dėl vairuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo bei Kelių eismo taisyklių pažeidimų buvimo ar nebuvimo nėra preziumuojamos ir teismas privalo nagrinėjamoje byloje ištirti ir įvertinti visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybė ir yra atsakingos už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, tačiau jokios Lietuvos Respublikoje galiojančios teisės normos nenumato pareigos savivaldybėms užtikrinti, kad duobės, nelygumai, įgriuvos keliuose niekad neatsiras. Vienas iš CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurio netaikoma civilinė atsakomybė, o asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra nenugalima jėga. Pažymėtina, jog duobės, įgriuvos, nelygumai gali atsirasti dėl įvairių gamtinių sąlygų ir staiga. Kadangi duobė atsirado staiga, todėl to negalima buvo išvengti ar numatyti. Todėl, net jei eismo įvykio vietoje ir atsirado važiuojamosios kelio dalies dangos nelygumų, mano, jog vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostata, jų atsiradimas turėtų būti prilygintas nenugalimai jėgai.

10Pabrėžė, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną yra užfiksuota, kad buvo apgadintas tik vienas dešinės pusės ratas, todėl laikytina, kad vairuotojas M. S. ir pareiškėjas siekia nepagrįstai praturtėti reikalaudamas atlyginti už 2 padangų įsigijimą, neaiškius autošaltkalvystės darbus. Keičiamų dalių vertė turėjo būti atlyginama ir draudimo išmoka išmokama įvertinant transporto priemonės keičiamų dalių nusidėvėjimą, tačiau draudimo bendrovė apskaičiuodama ir išmokėdama draudimo išmoką nusidėvėjimo neišskaičiavo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra nepagrįstas, nes nėra pateikta patirtos žalos dydį patvirtinančių dokumentų. Kauno miesto savivaldybės atstovai nebuvo pakviesti į autoįvykio vietą bei į automobilio apžiūrą. Manė, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti palūkanas nepagrįstas, kadangi CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams.

11II.

12Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui Seesam Insurance AS iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 723,72 Lt (septynis šimtus dvidešimt tris Lt 72 ct) turtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

13Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą teisinės gynybos kreipėsi 2011 m. gegužės 12 d., t. y. nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui nuo tos dienos, kai 2008 m. gegužės 12 d. įvyko draudiminis įvykis ir kai pareiškėjas 2008 m. gegužės 12 d. apie jį sužinojo.

14Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė teismui nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jo poziciją, kad 2008 m. gegužės 12 d. kelių eismo įvykį sąlygojo automobilio AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) vairuotojo M. S. kalti, neatsargus veiksmai, kuriais buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai. Pirmosios instancijos teismo nuomone, galiojantis Kauno miesto VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. gegužės 12 d. nutarimas neabejotinai patvirtina nustatyta aplinkybę, kad vairuotojas M. S. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti atsakovo, argumentai, kad duobė Kauno miesto Taikos pr. galėjo atsirasti dėl nenugalimos jėgos, t.y. staiga, nesant galimybei išvengti, ar numatyti šio fakto, ir tai, kad yra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės už ieškovui padarytą žalą dėl nenugalimos jėgos (CK 6.253 str.).

15Remdamasis Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6., 8.1 ir 12.1 punktais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis konstatavo, jog atsakovas nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nežinojo apie duobę Ateities pl. kelio važiuojamojoje dalyje, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos būklei pataisyti ir suremontuoti, o dėl kelio duobės buvo padaryta žala automobiliui.

16Pirmosios instancijos teismo nuomone, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad neturėtų būti atlyginti trečiojo suinteresuoto asmens M. S. nuostoliai už dviejų padangų įsigijimą, nes eismo įvykio metu buvo sugadinta viena padanga, autošaltkalvystės darbai dėl neaiškaus autošaltkalvystės darbų pobūdžio, tai, kad nebuvo paskaičiuotas keičiamų automobilio dalių nusidėvėjimas.

17Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo pateikti įrodymai pagrindė, jog bendras žalos dydis – 1023,72 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro dviejų padangų įsigijimo kaina – 810.00 Lt ir autošalkalvystės darbų – 213,72 Lt išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad draudėjas M. S. draudimo sutartį sudarė su besąlygine 300 Lt franšize, kuri reiškia apdrausto asmens patirtų nuostolių dalį, kurią įvykus draudžiamam įvykiui atlygina jis pats, ši suma išskaičiuotina iš prašomo atlyginti žalos dydžio. Pareiškėjui iš atsakovo priteistina – 723,72 Lt (1023,72 Lt - 300,00 Lt = 723,72 Lt) žalos atlyginimas.

18III.

19Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas atmestas iš dalies ir priteisti iš atsakovo pareiškėjui iš viso 1023,72 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

20Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priteisti jam 300 Lt franšizės. Pareiškėjas nurodo, kad besąlyginės išskaitos nuostata, kaip ir kitos draudimo sutarties sąlygos, yra vidiniai pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens M. S. santykiai, kurie nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl atsakovo atlygintinos sumos dydžio. Anot pareiškėjo, besąlyginės išskaitos sąlyga šiuo atveju reiškė tik tai, kad draudikas turėjo teisę savo nuožiūra nurodyta dalimi (300 Lt) atsisakyti arba neatlyginti draudėjo patirtus nuostolius. Tačiau, pareiškėjo teigimu, atlyginęs nuostolius, jis įgijo teisę reikalauti jų grąžinimo iš atsakingo už žalos kilimą asmens – atsakovo.

21Apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priteisti jam 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Apeliantas nurodė, kad CK 6.37 straipsnio ir 6.210 straipsnio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad tiek iš sutartinių santykių, tiek iš delikto kylančios piniginės prievolės nevykdymas sukuria pareigą skolininkui mokėti įstatymines palūkanas.

22Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, o pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas iš dalies atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas.

23Apeliaciniu skundu atsakovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas.

24Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, nesivadovavo teismų praktika ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

25Manė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, netinkamai nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

26Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27Atsiliepime pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškinio senatis nepraleista, be to, yra visos atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimo pagrįstumas vertintinas pagal civilinės teisės normas; pagal CK 6.271 straipsnį valstybės ir savivaldybių civilinė atsakomybė taikoma be kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė). Be to, anot pareiškėjo, byloje nėra nustatyta atsakomybę šalinančių ir mažinančių aplinkybių.

28IV.

29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi pareiškėjo Seesam Insurance AS ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundas tenkino iš dalies ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą pakeitė bei jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: pareiškėjui Seesam Insurance AS iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 511,87 Lt (penkių šimtų vienuolikos litų ir aštuoniasdešimt septynių centų) dydžio žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala turi būti atlyginta.

31Pabrėžė, kad vadovaujantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu ir Aprašo 6 ir 12.1 punktais, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau nurodė, jog byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2008 m. gegužės 12 d. Taikos pr., Kaune, M. S. vairuojamas automobilis, priklausantis UAB „VB Lizingas“, AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę (duobės ilgis – 1,2 m, plotis – 0,6 m, gylis – 0,15 m), dėl ko automobilis buvo apgadintas.

32Akcentavo, jog CK 6.259 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, jog „jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės“. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 14 dalis nustato, jog „transporto priemonių vairuotojų pareigas ir jų veiksmus konkrečiomis eismo situacijomis nustato KET“, todėl svarbūs abiejų šalių veiksmai.

33Išanalizavęs bylos medžiagą, padarė išvadą, jog matyti, kad eismo įvykis įvyko gegužės 12 d., po 10 val. ryto, šviesiu paros metu, esant geroms meteorologinėms sąlygoms. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Todėl padarė išvadą, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio M. S. kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl nepastebėjo ir neapvažiavo kliūties, šiuo atveju duobės. Tai lemia, jog patirta žala turi būti dalinama perpus, t. y. po 50 procentų, automobilį vairavusiam M. S. ir Kauno miesto savivaldybei.

34Taip pat pabrėžė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

35V.

36Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 (b. l. 117–125) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

37Pareiškėjo nuomone teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu grindžia šiais motyvais:

381. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė CK 6.259 straipsnį. Pabrėžia, kad šiuo atveju buvo sprendžiamas deliktinės, o ne civilinės atsakomybės klausimas, todėl turėjo būti taikomos deliktinės civilinės atsakomybės teisės normos. Pabrėžia, kad nepagrįstas šios teisės normos taikymas turėjo įtakos netinkamai paskirstant įrodinėjimo naštą, neatsižvelgta į tai, jog neatsižvelgta į tai, kad CK 6.266 ir 6.271 straipsnių taikymas neabejotinai reikalauja, kad nukentėjusiojo asmens didelį neatsargumą įrodinėtų už žalą atsakingas asmuo, o ne nukentėjęs asmuo, todėl nulėmė neteisėtos nutarties priėmimą – teismas darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės (t.y. vadovautasi nukentėjusiojo asmens kaltės prezumpcija, kuri tinkamai taikant ginčui aktualias teisės normas - nėra taikoma).

392. Teigia, kad teismas nepagrįstai netaikė (netinkamai taikė) CK 6.266 straipsnį. Teismas neatsižvelgė į šioje materialinės teisės normoje nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę - nukentėjusiojo asmens didelį neatsargumą įrodinėja statinio su trūkumais valdytojas. Pabrėžia, kad kita vertus, net nevertinant, kad atsakovas neįvykdė jam priskirtos įrodinėjimo naštos, pagal duomenis, surinktus byloje, akivaizdu, kad nebuvo sąlygų išvadai apie nukentėjusiojo asmens didelį neatsargumą daryti. Teismas nenurodė, kokių konkrečių atsargumo taisyklių M. S. nesilaikė, nes tik išvardijo Kelių eismo taisyklių punktus, nurodančius vairuotojui priskiriamas pareigas, nepasakydamas, kaip konkrečiai M. S. jas pažeidė (ir kurias konkrečias pareigas: ar visas teismo išvardytas, ar dalį jų). Todėl nesant duomenų, kad M. S. būtų nesilaikęs paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių, nėra pagrindo taikyti didelio neatsargumo institutą. Pabrėžia, kad atsakovas jokių įrodymų apie tariamą M. S. didelį neatsargumą neteikė, pareiškėjo pateikti duomenys liudijo, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo M. S. veiksmuose nebuvo, policija jam administracinės atsakomybės netaikė, M. S. nagrinėjamoje byloje nebuvo išklausytas, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad jis galėjo būti atidesnis ir pastebėti duobę. Todėl didelio neatsargumo institutas negali būti šioje byloje taikomas ir dėl to, kad tokia išvada būtų nepagrįsta faktinių aplinkybių visuma, kurios ištyrimas - viena iš didelio neatsargumo taikymo sąlygų.

40Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje situacijoje pažeisti bendrieji teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (CK 1.5 str.). Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-1445/2002, kurioje kasacinis teismas išaiškino: „<...> jog didelio neatsargumo sampratos CK neapibrėžia, todėl aiškinant didelio neatsargumo sąvoką reikėtų pasiremti užsienio bei Lietuvos teismų praktika bei teisės doktrina. Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog dideliu neatsargumu (gross negligence - angl., grobe Fahrlassigeit - vok, faute lourde - pranc.) laikomas asmens elgesys, pasireiškianti veiksmais, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Todėl abejotina, ar ieškovės veiksmai, kurie, vairuojant automobilį ir netyčia nukritus akiniams, buvo neišvengiami, t.y. ieškovė, siekdama toliau saugiai vairuoti automobilį, turėjo pasilenkti ir juos pakelti, būtų laikomi dideliu neatsargumu.„ Nurodo, jog teismų praktikoje transporto priemonės vairuotojo kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles ar ne, ir nenustačius tokio pažeidimo, negali būti konstatuojamas vairuotojo didelis neatsargumas (žr. pvz., Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ vs L. R., bylos Nr.2A-22-212/2010; Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-257-605/2010).

413. Teigia, kad nustačius, jog už pusę žalos atsakomybė turėtų tekti M. S., nebuvo atsižvelgta ir į 1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ preambulėje įtvirtintą nuostatą, jog finansų stygius negali būti atsisakymo atlyginti žalą priežastimi, taip pat principas, kuris nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

424. Mano, kad teismas nepagrįstai taikė didesnio pavojaus šaltinio valdytojo institutą, nagrinėjamoje byloje M. S. kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės klausimas net nebuvo iškilęs – byloje buvo nagrinėjamas atsakovo kaip statinio su trūkumais valdytojo civilinės atsakomybės klausimas, o ne nukentėjusiojo asmens M. S. veiksmais kuriems nors tretiesiems asmenims padarytos žalos klausimas.

435. Teigia, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, nes nesilaikyta šalių lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principo, kadangi trečiajam suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimą buvo pranešta viešu paskelbimu, todėl neaišku ar jam apskritai apie tai buvo žinoma., be to buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. Teigia, kad teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusio asmens veiksmuose nebuvo didelio neatsargumo. Teigia, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo pažeista ir tuo aspektu, jog bylą išnagrinėjo netinkamos jurisdikcijos teismas. Pabrėžia, kad po to, kai specialioji teisėjų kolegija 2012 m. liepos 30 d. nutartyje dėl teismingumo T-XX-58/2012 išaiškino, jog analogiški ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirtini nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai savo praktikoje tokio pobūdžio ginčus perduodavo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Pabrėžia, kad šie pažeidimai negali būti laikoma tik procesinio pobūdžio, kadangi yra susiję su Konvencijos garantuojamos teisės į teisminę gynybą esme.

44Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia šiais argumentais:

451. Teigia, kad išanalizavus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuotą iki nutarties, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, priėmimo, matyti, jog visa patirta žala nukentėjusiam asmeniui būdavo priteisiama, nepaisant tos aplinkybės, jog į duobę įvažiuota šviesiu paros metu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1611/2012, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662- 2381/2011.

462. Teigia, kad nuo praktikos nukrypta ir tuo aspektu, jog nesilaikyta Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutarties dėl teismingo Nr. T-XX-58/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos perduodant spręsti tokio pobūdžio bylas bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-2811/2012, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-2919/2012, 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A822-3110/2012, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A858-2810/2012).

47Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti, kaip nepagrįstą.

48Teigia, kad pareiškėjo prašyme pasisakoma dėl teismo nutarties motyvacinės dalies pagrįstumo savaip interpretuojant teismo argumentus ir teisės normas.

49Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-241/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-100/2012, 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-178/2012, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P -71/2012) teigia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

50Mano, kad pareiškėjo pateiktas CK 6.259, 6.266 ir 6.271 straipsnių aiškinimas yra klaidingas, mano, kad pareiga atlyginti žalą kyla iš CK 6.271 straipsnio, pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra suformavęs nuoseklią teisminę praktiką ir dėl to. kam tenka pareiga įrodinėti tokio pobūdžio bylose: pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-l 119/2011). Todėl, pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo visiškai nepagrįstai teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą nutartį.

51Pabrėžia, kada pareiškėjo argumentai, susiję su procesinių teisės normų pažeidimu, nereikšmingi, kadangi toks proceso atnaujinimo pagrindas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nenumatytas.

52Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas nepagrįstai taikė didelio neatsargumo institutą. Mano, kad teismas taikė ne didelio neatsargumo institutą, o vairuotojo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, pareigą kelyje elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai ir išsamiai pasisakė, dėl ginčo santykiui taikytinų teisės aktų (Saugaus eismo automobilių keliais, kelių eismo taisyklių ir kt.), todėl pareiškėjo teiginys, kad teismas nenurodė, kokių konkrečiai atsargumo taisyklių M. S. nesilaikė yra nepagrįstas ir klaidinantis. Mano, kad pareiškėjas iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, o tai nėra pagrindas atnaujinti procesą. Teigia, kad įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, jog dėl žalos atsiradimo kalta ne tik atsakovė, bet ir trečiasis suinteresuotas asmuo.

53Atkreipia dėmesį, kad iš esmės pareiškėjas teigdamas, jog transporto priemonės vairuotojo kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles ar ne, ginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, o ne materialinės teisės normų pažeidimą, tačiau pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato.

54Nesutinka su pareiškėjo motyvais, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo įtrauktas byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, taigi, turėjo visas teises ir pareigas dalyvauti bylos nagrinėjime. Pažymi, kad pagal CK 6.271 str. įrodinėjimo pareiga tenka būtent pareiškėjui, todėl teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir jokio teisinio pagrindo teigti, kad įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui nėra.

55Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad bylą išnagrinėjo ne tos jurisdikcijos teismas, nes nurodoma Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis buvo priimta konkrečiai bylai. Šioje byloje Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimo nebuvo. Pažymi ir tai, kad speciali teisėjų kolegija savo nutartimis neformuoja vienodos teismų praktikos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnio prasme (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-320/2012). Akcentuoja, kad specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-260 konstatuojama, kad tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos administraciniame teisme.

56Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nurodo, jog šiuo atveju apskritai nebuvo suformuota jokia teisės aiškinimo taisyklė, nes teismas pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių kontekste priėmė sprendimą ir konstatavo, kad vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas galėjo išvengti eismo įvykio, todėl jau vien dėl šios aplinkybės pareiškėjo argumentas atmestinas. Atkreipia dėmesį, kad šiose bylose, kurias pareiškėjas nurodo kaip prieštaringai formuojančias teisminę praktiką, eismo įvykiai buvo užfiksuoti eismo piko metu. pirmuoju atveju apie 17 val., antruoju apie 8 val., o tai turi esminės reikšmės tam tikrų faktinių aplinkybių konstatavimui ir sprendimo priėmimui. Pažymėjo ir tai, kad ginčo atveju tokio pobūdžio bylose negalima vienareikšmiškai remtis vien tik teismine praktika, kadangi kiekvienu atveju aplinkybės yra visiškai skirtingos, vertintinos individualiai, tiek pagal konkretaus vairuotojo elgesį kelyje, tiek pagal konkretaus kelio būklę, įvykio vietą, laiką ir kitas faktines aplinkybes.

57Teisėjų kolegija

konstatuoja:

58VI.

59Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

60Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžė proceso atnaujinimo stadijos išimtinumą, pažymėdamas, jog atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Pažymėtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr. pvz. 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

61Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Taigi visais atvejais analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

62ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiųstas 2013 m. kovo 12 d. (pagal spaudą ant voko (II t., b. l. 149), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2012 m. gruodžio 12 d., taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

63Pareiškėjas savo prašymą grindžia dviem ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, t. y. 10 ir 12 punktais.

64ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad procesas šioje įstatymo normoje numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

65Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012, 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P438-206/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr. pvz. 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

66Administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 buvo išnagrinėtas ginčas dėl žalos, kuri kildinama iš Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, dėl kurių autoįvykio metu buvo apgadintas automobilis, atlyginimo.

67Administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 buvo pritaikytas CK 6.259 straipsnis. Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad ši teisės norma ginčo teisiniams santykiams netaikytina, vis dėlto galimybė atsižvelgti į nukentėjusio asmens veiksmus yra įtvirtinta ir CK 6.282 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, minėtas straipsnis galėjo būti pritaikytas nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, jog teismas nurodė netinkamą CK straipsnį, šis netikslumas nelaikytinas tokio pobūdžio, jog galėjo nulemti priimto teismo sprendimo neteisėtumą. Atsižvelgiant į tai, atitinkamas pareiškėjo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

68Nors pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kadangi, pareiškėjo vertinimu buvo netinkamai pritaikytas CK 2.666 straipsnis, tačiau iš prašymo argumentų visumos matyti, kad jis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, teigia, kad teismas nepatikrino kai kurių aplinkybių, nereikalavo, kad byloje dalyvautų trečiasis suinteresuotas asmuo – M. S.. ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, nesuteikia pagrindo atnaujinti procesą.

69Kiti pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai yra susiję su procesinių teisės normų taikymu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą pagrindas yra tik esminis materialinės teisės normų pažeidimas, atitinkami pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

70Procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

71Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. pvz. 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz. 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

72Akcentuotina, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

73Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1611/2012, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2381/2011, taip pat Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-22-212/2010, Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-257-605/2010, taip pat specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutarties dėl teismingumo Nr. T-XX-58/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, perduodant tokio pobūdžio bylas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams (2012 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-2811/2012, 2012 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-2919/2012, 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A822-3110/2012, 2012 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-2810/2012).

74Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytą teismų praktiką, nesutinka su prašymo atnaujinti procesą argumentais, jog šiuo atveju galima teigti, jog teismas nukrypo nuo vieningai formuojamos praktikos. Kaip minėta, kiekvienoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos taikomos atsižvelgiant į tai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Šiuo atveju, teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, atsižvelgė į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, tokias kaip eismo įvykio vietą, paros metą, kelio būklę, duobės dydį, ir jų pagrindu priėmė teismo sprendimą, ir nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose buvo nustatytos tapačios ar labai panašios faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

75Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo Seesam Insurance AS prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

76Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

77Pareiškėjo Seesam Insurance AS prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

78Proceso administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 pagal pareiškėjo Seesam Insurance AS skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. S., uždarajai akcinei bendrovei „Kelių remonto grupė“ neatnaujinti.

79Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Seesam Insurance AS... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas Seesam Insurance AS (toliau – ir pareiškėjas) su skundu... 6. Pareiškėjas skunde nurodė, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl... 7. Pareiškėjas akcentavo, jog Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato... 8. Pareiškėjas pabrėžė ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.... 9. Atsakovas skunde nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pareiškėjas... 10. Pabrėžė, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios... 11. II.... 12. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu... 13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą... 14. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė teismui nei vieno... 15. Remdamasis Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6., 8.1 ir 12.1 punktais,... 16. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad... 17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo pateikti... 18. III.... 19. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Kauno apygardos... 20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su pirmosios... 21. Apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu... 22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos... 23. Apeliaciniu skundu atsakovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą... 24. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek... 25. Manė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį... 26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė šį skundą atmesti... 27. Atsiliepime pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 28. IV.... 29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi... 30. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo... 31. Pabrėžė, kad vadovaujantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11... 32. Akcentavo, jog CK 6.259 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, jog „jeigu... 33. Išanalizavęs bylos medžiagą, padarė išvadą, jog matyti, kad eismo... 34. Taip pat pabrėžė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 35. V.... 36. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje... 37. Pareiškėjo nuomone teismas padarė esminį materialinės teisės normų... 38. 1. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje... 39. 2. Teigia, kad teismas nepagrįstai netaikė (netinkamai taikė) CK 6.266... 40. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje situacijoje pažeisti bendrieji... 41. 3. Teigia, kad nustačius, jog už pusę žalos atsakomybė turėtų tekti M.... 42. 4. Mano, kad teismas nepagrįstai taikė didesnio pavojaus šaltinio valdytojo... 43. 5. Teigia, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių... 44. Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu... 45. 1. Teigia, kad išanalizavus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 46. 2. Teigia, kad nuo praktikos nukrypta ir tuo aspektu, jog nesilaikyta... 47. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į prašymą dėl... 48. Teigia, kad pareiškėjo prašyme pasisakoma dėl teismo nutarties motyvacinės... 49. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (2012 m.... 50. Mano, kad pareiškėjo pateiktas CK 6.259, 6.266 ir 6.271 straipsnių... 51. Pabrėžia, kada pareiškėjo argumentai, susiję su procesinių teisės normų... 52. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas nepagrįstai taikė didelio... 53. Atkreipia dėmesį, kad iš esmės pareiškėjas teigdamas, jog transporto... 54. Nesutinka su pareiškėjo motyvais, kad teismas, priimdamas sprendimą,... 55. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad bylą išnagrinėjo ne tos... 56. Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12... 57. Teisėjų kolegija... 58. VI.... 59. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.... 60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą... 61. Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei... 62. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu... 63. Pareiškėjas savo prašymą grindžia dviem ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje... 64. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad procesas šioje įstatymo... 65. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 153... 66. Administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 buvo išnagrinėtas ginčas dėl... 67. Administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 buvo pritaikytas CK 6.259... 68. Nors pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 69. Kiti pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai yra... 70. Procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą gali būti... 71. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių... 72. Akcentuotina, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti... 73. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis... 74. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytą teismų praktiką,... 75. Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų... 76. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 77. Pareiškėjo Seesam Insurance AS prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.... 78. Proceso administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 pagal pareiškėjo Seesam... 79. Nutartis neskundžiama....